Byla e2A-522-856/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus, Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1381-187/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirpstas“ ieškinį atsakovui K. V. dėl žalos atlyginimo.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Skirpstas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo K. V. 43 395,83 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Skirpstas“, bankroto administratoriumi paskyrė mažąją bendriją (toliau – ir MB) „Bankroto byla“. 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas ieškovės bankroto byloje patvirtino kreditorinius reikalavimus 296 884,78 Eur sumai. Dalis kreditorinių reikalavimų, patvirtintų bankroto byloje, susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. pabaigos iki 2015 m. Ieškovės vadovo pareigas nuo 2007 m. kovo 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo vienintelis įmonės akcininkas atsakovas K. V.. Įmonė nuo 2009 m. lapkričio 6 d. buvo nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, t. y. nevykdė įsipareigojimų (nemokėjo skolų, neatliko apmokėtų darbų), ir pradelsti jos įsiskolinimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas žinojo įmonės finansinę padėtį ir turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Skirpstas“ inicijavimo, tačiau to nepadarė, ir toks jo elgesys yra neteisėtas neveikimas. Visi nepadengti įsipareigojimai, prisiimti po to, kai bendrovė tapo nemokia, remiantis kasacinio teismo suformuota praktika yra vertinami kaip žala, nes jei vadovas laiku būtų inicijavęs bankroto bylą, šie įsipareigojimai nebūtų atsiradę. Nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. susidarė 43 395,83 Eur žala, nes per šį laikotarpį atsirado nauji arba padidėjo esami kreditoriniai įsipareigojimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, antstolei E. M., AB SEB bankui. Atsakovo neteisėtas neveikimas ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas, tiesiogiai sąlygojo įmonės finansinių įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą/didėjimą, kas lemia, jog tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, todėl jo kaltė preziumuojama. Yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinys pagrįstas ir turi būti tenkinamas.
  1. Atsakovas K. V. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad byloje esantys balansai patvirtina, jog kreditorių skolos nuo 2009-11-06 iki 2015-09-01 ne padidėjo, o sumažėjo. Remiantis įmonės balansu, sudarytu 2010-03-02, už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 601 521 Lt (464208,99 Eur), tuo tarpu 2015-09-01 įmonės balanse įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per šį laikotarpį buvo sumažinti iki 305 208 Eur. Taigi, įmonės skolos buvo sumažintos, todėl žala įmonei nebuvo padaryta. Ieškovas nuslėpė aplinkybę, kad turtas buvo įkeistas AB SEB bankui, bankas turėjo pirmumo teisę į lėšas, gautas pardavus žemės sklypą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo K. V. 43 395,83 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Skirpstas“.
  1. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Skirpstas“, bankroto administratoriumi paskyrė MB „Bankroto byla“. 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas ieškovės bankroto byloje patvirtino kreditorinius reikalavimus 296 884,78 Eur sumai. Uždaroji akcinė bendrovė „Skirpstas“ įsteigta 1999 m. birželio 11 d., vadovo pareigas nuo 2007 m. kovo 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo vienintelis įmonės akcininkas K. V.. Uždarosios akcinės bendrovės „Skirpstas“ balansai už 2009 m., 2011 m., 2012 m., 2013 m./2014 m. patvirtina, kad nuo 2009 m. lapkričio 6 d. įmonė buvo nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, t. y. nevykdė įsipareigojimų (nemokėjo skolų, neatliko apmokėtų darbų), ir pradelsti jos įsiskolinimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
  1. Teismas konstatavo, kad nuo 2009 m. spalio mėnesio UAB „Skirpstas“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nuolat didėjo, nuo 2009 m. lapkričio 9 d. taip pat didėjo nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pagal 2007 m. vasario 27 d. tarp ieškovės ir AB SEB bankas sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 1160706010134-25, UAB „Skirpstas“ jai suteiktą 289 620,01 Eur (1 000 000 Lt) kreditą privalėjo grąžinti iki 2009 m. liepos 26 d., negrąžinus, 2009 m. liepos 30 d. minėtos kreditavimo sutarties pakeitimu Nr. 03, susitarta kredito grąžinimą atidėti iki 2009 m. lapkričio 5 d., tačiau jis grąžintas nebuvo.
  1. Teismo vertinimu, jau nuo 2009 m. UAB „Skirpstas“ įsipareigojimai kreditoriams kasmet didėjo, nors į balansą įrašyto turto vertė mažėjo. Įmonės finansiniai rodikliai (t. y. įmonės turto vertės bei įsipareigojimų santykis) yra pagrindas konstatuoti, kad jau 2009 m. lapkričio 6 d. UAB „Skirpstas“ buvo faktiškai nemoki ir buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  1. Teismo vertinimu, 1 867,25 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, 466,01 Eur – Valstybinei mokesčių inspekcijai, 424,31 Eur – antstolei E. M. ir 40638,26 Eur – AB SEB bankui, susiformavo jau po atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momento, todėl pastarajam tenka pareiga atlyginti šią žalą.
  1. Teismas konstatavo, kad atsakovo K. V. neveikimas (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) 2009 m. ir vėliau tęsiant UAB „Skirpstas“ veiklą esant įmonei nemokiai, leidžia daryti išvadą, kad bendrovė žalą patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinis ryšys akivaizdus, todėl, esant civilinės atsakomybės sąlygoms - neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp paminėtų neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos - BUAB „Skirpstas“ ieškinį tenkino.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Atsakovas K. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, iš ieškovės priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

910.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovas nuo 2009-11-06 turėjo pareigą kreiptis į teismą, kad jo vadovaujamai UAB „Skirpstas“ būtų iškelta bankroto byla. Atsakovas nesutinka su tokia teismo pozicija. Atsakovas įmonei nėra padaręs jokios žalos, o priešingai, nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo jis sumažino bendrą įsiskolinimą kreditoriams.

1010.2. AB SEB bankas yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano, jo veikla susijusi su didesne rizika ir jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl galėjo tinkamai įvertinti UAB „Skirpstas“ galimybes sugrąžinti pasiskolintą kreditą. Jeigu UAB „Skirpstas“ finansiniai rodikliai būtų buvę blogi, nebūtų sudaryta ir kreditavimo sutartis. Tai, jog UAB „Skirpstas“ 2009-2010 metais buvo dar moki, patvirtina ta aplinkybė, kad AB SEB bankas, pasibaigus kredito grąžinimo terminui, iš karto nesikreipė dėl skolos išieškojimo, be to, buvo atliekami sandoriai ir mokama skola.

1110.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog tai, kad buvo pardavinėjamas turtas ir mažinami finansiniai įsipareigojimai AB SEB bankui, nereiškia, jog buvo vykdoma veikla ir įmonė buvo moki. Atsakovas nesutinka su tokiu teismo teiginiu. Atsakovas turėjo prielaidų išsaugoti įmonę, tęsti jos veiklą, turėjo pagrįstą lūkestį išvengti įmonės bankroto. Buvo pagrindas, t. y. lėšos, gautos pardavus žemės sklypą, leidžiantis tęsti įmonės veiklą, sudarantis pagrindą matyti teigiamas įmonės perspektyvas ją išsaugoti.

1210.4. Byloje esantys balansai patvirtina, kad kreditorių skolos nuo 2009-11-06 iki 2015-09-01 ne padidėjo, o sumažėjo. Remiantis įmonės balansu, sudarytu 2010-03-02, už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 601 521 Lt (464 208,99 Eur), tuo tarpu 2015-09-01 įmonės balanse įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per šį laikotarpį buvo sumažinti iki 305 208 Eur. Taigi, įmonės skolos buvo sumažintos, atsakovas veikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, todėl žala įmonei nebuvo padaryta.

  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Skirpstas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovo K. V. ieškovo BUAB „Skirpstas“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su atsakovo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, ir pažymi, jog įmonės nemokumą nuo 2009 m. visų pirma pagrindžia UAB „Skirpstas“ bankroto administratoriui perduoti įmonės balansai, iš kurių matyti, kad jau 2009 m. UAB „Skirpstas“ finansinė padėtis atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokios įmonės sąvoką. Vėliau UAB „Skirpstas“ finansinė padėtis tik blogėjo. 2009 m. gegužės 12 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas išdavė teismo įsakymą Nr. L2-1779-832/2009 dėl 1 119,09 Eur išieškojimo iš UAB „Skirpstas“, o 2009 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-10393-821/2009 dėl 2 054,36 Eur išieškojimo iš įmonės. Vertinant tai, darytina išvada, kad jau nuo 2009 m. vidurio UAB „Skirpstas“ buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Kad UAB „Skirpstas“ jau 2009 m. buvo nepajėgi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, pagrindžia faktas, kad pagal 2007 m. vasario 27 d. tarp įmonės ir AB SEB bankas sudarytą kreditavimo sutartį, UAB „Skirpstas“ jai suteiktą 289 620,01 Eur (1 000 000 Lt) kreditą privalėjo grąžinti iki 2009 m. liepos 26 d., tačiau, įmonei negrąžinus kredito ir 2009 m. liepos 30 d. minėtos kreditavimo sutarties pakeitimu Nr. 03 susitarus kredito grąžinimą atidėti iki 2009 m. lapkričio 5 d., kreditas AB SEB bankui vis tiek nebuvo grąžintas. Taigi, įvertinus tai, kad 2009 m. į balansą įrašyto įmonės turto vertė sudarė 494 333 Eur, o negrąžinus kredito vien kreditoriui AB SEB bankui pradelsti įsipareigojimai sudarė 295 341,44 Eur, akivaizdu, kad jau 2009 m. lapkričio 6 d., t. y. nepajėgusi grąžinti kredito, UAB „Skirpstas“ tapo nemokia.

13Teismas

konstatuoja:

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

15teisiniai argumentai ir išvados

16Atsakovo K. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
  1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
  1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. To paties straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  1. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
  1. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, išaiškinta, kad ši vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.), įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  1. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, akivaizdu, kad sprendžiant įmonės vadovo (-ų) atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, reikia nustatyti esminę aplinkybę – momentą, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir atitinkamai atsirado įmonės vadovo (ų) pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo momentu jau egzistuojančių, tiek ir būsimų, potencialių) interesams. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai.
  1. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skirpstas“, prašydama priteisti žalą iš buvusio vadovo K. V., nurodė, kad ieškovė jau 2009 metais buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Ieškovės teigimu tai, kad UAB „Skirpstas“ jau 2009 metais buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, pagrindžia faktas, kad pagal 2007 m. vasario 27 d. tarp įmonės ir AB SEB bankas sudarytą kreditavimo sutartį Nr.1160706010134-25 UAB „Skirpstas“ suteiktą 289 620,01 Eur (1 000 000 Lt) kreditą privalėjo grąžinti iki 2009 m. liepos 26 d., tačiau net ir atidėjus kredito grąžinimą iki 2009 m. lapkričio 5 d., kreditas vis tiek nebuvo grąžintas. Ieškovės teigimu, akivaizdu, kad jau 2009 m. lapkričio 6 d., nepajėgusi grąžinti kredito, UAB „Skirpstas“ tapo nemokia. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės finansiniai rodikliai (t. y. įmonės turto vertės bei įsipareigojimų santykis) sudaro pagrindą išvadai, jog jau 2009 m. lapkričio 6 d. UAB „Skirpstas“ buvo faktiškai nemoki, todėl buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su aukščiau nurodytų aplinkybių vertinimu. Įmonės 2009 metų balansas patvirtina, kad ieškovės turimo turto vertė 2009 metų pabaigai sudarė 494 333 Eur (1 706 833 Lt), o negrąžinus kredito vien kreditoriui AB SEB bankui pradelsti įsipareigojimai sudarė 295 341,44 Eur (289 620,01 Eur kreditas, 5432,63 Eur palūkanos, 86,07 Eur delspinigiai, 86,89 Eur sutarties pakeitimo mokestis, 115,84 Eur administravimo mokestis) ir viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jau 2009 m. lapkričio 6 d. įmonė buvo nemoki ĮBĮ prasme.
  1. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  1. Pagal bankroto administratoriaus ieškinyje pateiktus duomenis, žala, atsiradusi nuo 2009 m. lapkričio 6 d. sudaro: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui – 1 867,25 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai – 466,01 Eur, antstolei E. M. – 424,31 Eur, AB SEB bankui – 40 638,26 Eur, iš viso 43 395,83 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad įsiskolinimai šiems kreditoriams susidarė jau po 2009 m. lapkričio 6 d. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pradelstas įsiskolinimas VSDFV Mažeikių skyriui atsirado 2009 m. lapkričio mėnesį (148,83 Eur), kuris nuolat didėjo ir 2015 m. rugsėjo mėnesį sudarė 2 007,37 Eur. Iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017-03-22 pažymos Nr.(36.9)-MPD2-336 matyti, kad ieškovė valstybės ir savivaldybės biudžetams skolinga 466,01 Eur, įsiskolinimas susidaręs nuo 2012 m. birželio mėnesio. Antstolei E. M. įsiskolinimas už vykdymo išlaidas susidarė nuo 2011 metų. Kaip jau minėta aukščiau, įsiskolinimas AB SEB bankui susidarė nuo 2009-11-06. Kad ieškovė jau 2009 m. viduryje buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais patvirtina ir ta aplinkybė, jog iš ieškovės 2009-05-12 Mažeikių rajono apylinkės teismo įsakymu buvo priteista 1 119,09 Eur skola (c. b. Nr. L2-1779-832/2009), o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (c. b. Nr. 2-10393-821/2009) priteista 2 054,36 Eur suma, abiejose bylose išduoti vykdomieji dokumentai, taigi, skolų išieškojimas buvo vykdomas priverstine tvarka.
  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovui apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais tapo žinoma 2009 m. lapkričio mėnesį, kai UAB „Skirpstas“ nepajėgė sugrąžinti 289 620,01 Eur (1 000 000 Lt) kredito, todėl atsakovas turėjo suprasti, jog įmonė faktiškai nemoki ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Spręstina, kad ieškovė įrodė apelianto neteisėtus veiksmus, lėmusius 43395,83 Eur žalos atsiradimą (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
  1. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti iš apelianto žala buvo nulemta jo delsimo laiku inicijuoti bankroto bylą, t. y. ši žala susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su apelianto neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė visas apelianto, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygas.
  1. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodydamas, jog jis jokios žalos įmonei nepadarė, o priešingai, nuo 2009 metų iki bankroto bylos iškėlimo jis sumažino bendrą įsiskolinimą kreditoriams.
  1. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
  1. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie žalos nepadarymą, niekaip nepaneigia atsakovo neveikimo ir nepagrįsto delsimo, dėl kurio kreditoriams buvo padaryta minėta žala. Įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą), vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  1. Atsakovas buvo UAB „Skirpstas“ vadovu, todėl turėjo įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalėjo atitinkamai veikti. Paties atsakovo teigimu jis matė ir suprato, kad įmonės veiklos rezultatai blogi, tačiau stengėsi vystyti įmonės veiklą ir tikėjosi gerų veiklos rezultatų. Kaip jau minėta, įmonės finansiniai duomenys atsakovui buvo žinomi, jam buvo žinomi įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, kad įmonės turimų lėšų nepakako pradelstoms skoloms padengti, tačiau atsakovas sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai lėmė žalos kreditoriams atsiradimą. Nors apeliantas nurodo, kad nuo 2009 metų iki bankroto bylos iškėlimo jis sumažino bendrą įsiskolinimą kreditoriams, tačiau ši apelianto nurodoma aplinkybė nepaneigia jo prievolės pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms sąlygoms.
  1. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad atsakovas vykdė veiklą, turėjo galimybių išsaugoti įmonę, tęsti jos veiklą, turėjo pagrįstą lūkestį išvengti įmonės bankroto. Buvo pagrindas, t. y. lėšos, gautos pardavus žemės sklypą, leidžiantis tęsti įmonės veiklą, sudarantis pagrindą matyti teigiamas įmonės perspektyvas ją išsaugoti.
  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Be to, atsakovas, teigdamas, jog buvo pagrindas, leidžiantis tęsti įmonės veiklą, sudarantis pagrindą matyti teigiamas įmonės perspektyvas, ją išsaugoti, turi tą įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Apelianto pateikti įrodymai – vienbučio gyvenamojo namo lokalinė sąmatą bei projektai, neįrodo, kad ieškovė turėjo perspektyvų sėkmingai vykdyti ūkinę komercinę veiklą, atsiskaityti su kreditoriais ir taip išvengti bankroto. Pats atsakovas pripažino, kad tuo metu buvo prasidėjusi ekonominė krizė, o bankas atsisakė toliau finansuoti statybas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nuo byloje nustatyto faktinio įmonės nemokumo momento buvo kokios nors perspektyvos tęsti įmonės veiklą.
  1. Teisėjų kolegija nepagrįstu ir deklaratyviu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad kreditorius SEB bankas nebūtų sudaręs kreditavimo sutarties su ieškove UAB „Skirpstas“, jeigu ieškovės finansiniai rodikliai būtų buvę blogi.
  1. Pažymėtina, kad kreditavimo sutartis, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 1 000 000 Lt kreditas, sudaryta 2007 metais liepos 27 d., t. y. tuo metu, kai ieškovės finansinė padėtis galimai buvo gera, nemokumas konstatuotas tik po dviejų metų – 2009-11-06. Prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui AB SEB bankui buvo įkeisti kredito gavėjo atsiskaitomoji sąskaita bei J. A. ir J. A. nekilnojamasis turtas – 1,95 ha bei 4,8744 ha žemės sklypai. Kreditavimo sutartyje nurodyta, kad 1,95 ha žemės sklypo rinkos vertė yra 430 000 Lt, o 4,8744 ha – 1 070 000 Lt. Be to, prievolių įvykdymas buvo užtikrintas ir UAB „SNP“ laidavimu. Taigi, laidavimu ir įkeitimu užtikrinus prievolių įvykdymą, AB SEB bankas neturėjo pagrindo nesudaryti kreditavimo sutarties su UAB „Skirpstas“.
  1. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad procesinis dokumentas paruoštas su advokato pagalba, o bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai teismui bus pateikti atskiru lydraščiu. Apeliantas K. V. apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
  1. Apeliacinės instancijos teismui nepateikti įrodymai apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iki skundo nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl šis ieškovės prašymas netenkinamas ir bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš apelianto nepriteisiamos. Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  1. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

18Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai