Byla 3K-3-444-690/2017
Dėl darbo sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. Č. ir E. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus statybos tresto ieškinį atsakovams E. P., V. B., S. Č., D. M. (T. M. procesinių teisių perėmėja), L. D., T. K. ir T. K. dėl darbo sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nutrauktos darbo sutarties pakeitimo pripažinimą negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. balandžio 22 d., iškėlė bankroto bylą UAB Vilniaus statybos trestui, bankroto administratore paskyrė UAB „Top consult“.
  3. V. B. pareiškė 13 676,49 Lt (3960, 99 Eur) reikalavimą BUAB Vilniaus statybos trestui, S. Č., buvęs bendrovės generalinio direktoriaus patarėjas, – 35 163,91 Lt (10 184,17 Eur) reikalavimą, E. P., buvusi bendrovės vyr. buhalterė, – 22 816,03 Lt (6607,98 Eur) reikalavimą. BUAB Vilniaus statybos tresto bankroto administratorė, patikrinusi bendrovės sudarytus sandorius, pateikė teismui prieštaravimus dėl šių finansinių reikalavimų.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjų (kreditorių) E. P., V. B., S. Č. prašymus dėl jų pareikštų finansinių reikalavimų patvirtinimo BUAB Vilniaus statybos tresto bankroto byloje išskyrė iš bankroto bylos į atskirą civilinę bylą, kurioje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais su atsakovais E. P., V. B., S. Č., D. M. (atsakovo T. M., kuris 2014 m. gruodžio 25 d. mirė, procesinių teisių perėmėja), L. D., T. K. ir T. K. sudarytų darbo sutarčių pakeitimus.
  5. Bankroto administratorė nurodė, kad įmonė, būdama nemoki, nepagrįstai šiems darbuotojams nuo 2013 m. gruodžio 1 d. gerokai padidino darbo užmokestį be teisėto pagrindo. Darbo užmokesčio padidinimas yra žalingas įmonei, pažeidžiantis kitų kreditorių interesus, be to, atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo (turėjo) žinoti, kad įmonė yra faktiškai nemoki, siekė gauti kuo daugiau lėšų bankroto byloje iš valstybės Garantinio fondo, o iš įmonės – turto kaip pirmosios eilės kreditoriai. Šie darbo sutarčių pakeitimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, bendrovės tikslams ir jos kreditorių teisėtiems interesams, sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 straipsnis, 186 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.82, 1.86, 6.158 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. daliniu sprendimu ieškinį dėl darbo sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais atmetė; bylos dalį dėl pareiškėjų (kreditorių) E. P., V. B., S. Č. finansinių reikalavimų patvirtinimo UAB Vilniaus statybos tresto bankroto byloje atnaujino, nutarė šių finansinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje klausimą nagrinėti rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje 2016 m. liepos 4 d. 15.30 val., įpareigojo E. P., V. B., S. Č. iki 2016 m. birželio 27 d. (imtinai) pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius: laikotarpį, už kurį yra susidariusi skola, jos apskaičiavimus; kas sudarė 2014 m. birželio 30 d. algų skolų ataskaitą; kas patvirtino dokumento kopiją; kokie šio asmens įgaliojimai, arba pateikti dokumento originalą, patvirtintą įgalioto asmens. Teismas įpareigojo bankroto administratorę UAB „Top consult“ iki 2016 m. birželio 27 d. (imtinai) pateikti teismui argumentuotus patikslintus prieštaravimus, nurodant, už kokį laikotarpį su kiekvienu iš pareiškėjų nebuvo atsiskaityta, kokios sumos buvo neišmokėtos, pateikti apskaičiavimus.
  2. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką CK straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai gali būti taikomi ir darbo sutarčiai ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014). Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad šių kasacinio teismo išnagrinėtų bylų atvejais ginčijamos darbo sutartys (jos dalys) buvo galiojančios ir aktualios arba jų galiojimas buvo susijęs su ginčo išsprendimu. Todėl šia teismų praktika negalima remtis tuo atveju, kai yra ginčijama jau pasibaigusios darbo sutarties sąlyga dėl nustatyto darbo užmokesčio padidinimo, t. y. kai šalių nebesieja darbo sutartiniai santykiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014).
  3. Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004 pateiktu išaiškinimu dėl taikytinų teisės normų, nes tarp šios bylos ir ieškovės nurodytosios yra esminis skirtumas – šioje byloje ginčijamos nutrauktų ir nebegaliojančių darbo sutarčių sąlygos, o nurodytoje nutartyje ginčijamas nenutrauktos darbo sutarties pakeitimas. Ginčo santykiams taikytinos ne CK normos, nustatančios sandorių negaliojimo pagrindus, o DK normos.
  4. DK nenustatyta galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia. Net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas pripažinti, kad darbo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei ar yra tariama, sudaryta neketinant sukurti teisinių pasekmių, tokia sutartis turėtų būti nutraukiama (DK 139 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2014).
  5. Kadangi ginčijamos darbo sutartys (jų dalys) jau yra nutrauktos, t. y. negaliojančios, tai ieškovės pareikšto reikalavimo tenkinimas neatitiktų teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos aktualiausių išaiškinimų dėl darbo sutarties ginčijimo. Administratorė pasirinko netinkamą kreditorių teisių gynimo būdą. Ieškovė kreditorių teises galėtų ginti pareikšdama ieškinį įmonės vadovui ar darbuotojams dėl žalos atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014).
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais UAB Vilniaus statybos tresto 2012 m. gruodžio 11 d. su atsakovu S. Č. sudarytos darbo sutarties Nr. S99, 2013 m. liepos 31 d. su T. M. sudarytos darbo sutarties Nr. S163, 2013 m. birželio 20 d. su L. D. sudarytos darbo sutarties Nr. S158, 2013 m. birželio 19 d. su V. B. sudarytos darbo sutarties Nr. S156, 2013 m. birželio 7 d. su E. P. sudarytos darbo sutarties Nr. S155, 2011 m. liepos 13 d. su T. K. sudarytos darbo sutarties Nr. S4, 2011 m. spalio 25 d. su T. K. sudarytos darbo sutarties Nr. S42 pakeitimus, kuriais nuo 2013 m. gruodžio 1 d. atsakovams padidintas darbo užmokestis.
  7. Kolegija nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pripažinta, jog CK straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai gali būti taikomi ir darbo sutartis pripažįstant negaliojančiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014). Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas šioje byloje, buvo prašoma taikyti restituciją. Kadangi restitucijos taikyti darbo teisėje negalima, tai apeliacinės instancijos teismas nurodytoje nutartyje sprendė, kad toks gynybos būdas (reikalavimas pripažinti darbo sutartį negaliojančia) nesukeltų jokių esminių teisinių padarinių. Šioje byloje restitucijos taikyti neprašoma, įmonės bankroto administratorė yra pareiškusi tik reikalavimą pripažinti darbo sutarčių pakeitimus negaliojančiais. Tokio pobūdžio reikalavimas reiškiamas siekiant išspręsti ginčą dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo. Todėl nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra kitokios nei byloje, kurioje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis. Tai, kad nutraukta darbo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia sprendžiant ginčą dėl sumų pagal darbo sutartį priteisimo, pripažįsta ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-899/2014.
  8. Byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 1 d. darbo sutarčių pakeitimais atsakovams buvo padidintas darbo užmokestis: generaliniam direktoriui T. K. nuo 1500 Lt (434,43 Eur) iki 5920 Lt (1714,55 Eur), generalinio direktoriaus patarėjui S. Č. nuo 1700 Lt (492,35 Eur) iki 5526 Lt (1600,44 Eur), vyr. buhalterei E. P. nuo 3290 Lt (952,85 Eur) iki 4605 Lt (1333,70 Eur), administratorei-apskaitininkei V. B. nuo 1642 Lt (475,65 Eur) iki 2880 Lt (834,11 Eur), apdailininkui T. M. nuo 1000 Lt (289,62 Eur) iki 2185 Lt (632,82 Eur), apdailininkui T. K. nuo 1400 Lt (405,47 Eur) iki 2610 Lt (755,91 Eur), interjero dizainerei L. D. nuo 1974 Lt (571,91 Eur) iki 3020 Lt (874,65 Eur).
  9. Bankroto procesas UAB Vilniaus statybos trestui inicijuotas 2013 m. gruodžio 13 d., t. y. beveik iš karto po to, kai buvo padidintas darbo užmokestis, o bankroto byla įmonei iškelta po dviejų mėnesių nuo tokių pakeitimų – 2014 m. vasario 5 d., nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas neskundė (nutartis buvo skundžiama tik dėl administratoriaus kandidatūros) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnis). Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, galima spręsti, kad įmonė ne tik ginčijamų darbo sutarčių pakeitimų sudarymo metu (2013 m. gruodžio mėn.), bet ir nuo 2012 m. buvo faktiškai nemoki. Be to, vienas iš ieškinį dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pareiškusių subjektų yra įmonės darbuotojas R. G., nurodęs, kad jam nuo 2013 m. spalio mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. atsakovams buvo gerokai padidintas darbo užmokestis tuo metu, kai su dalimi darbuotojų įmonė nepajėgė atsiskaityti. Aplinkybių dėl sunkios įmonės finansinės padėties ginčo sandorių sudarymo metu atsakovai iš esmės neginčija.
  10. Įmonės vadovui turėjo būti žinoma apie įmonės finansinę padėtį, tą patvirtina ir tai, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nustatyta, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, vykdė atsiskaitymus pažeisdamas įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų tvarką.
  11. Atsakovai neįrodė, kad buvo objektyvių priežasčių, lėmusių tokį darbo užmokesčio padidinimą (CPK 178, 185 straipsniai). Darbo sutartyse nurodyta, kad darbo užmokestis atsakovams didinamas dėl statybos objekto užbaigimo ir darbo apimties padidėjimo. Nurodyta priežastis nepatvirtina objektyvaus pagrindo gerokai didinti darbo užmokestį vadovaujamas ir administracines pareigas einantiems asmenims, taip pat darbininkams (apdailininkams), kurių darbo atlyginimo padidėjimas objektyviai galėtų būti siejamas su jų atliekamų darbų apimties padidėjimu. Tokia priežastis, dėl kurios gerokai didinamas įvairias pareigas einančių darbuotojų atlygis, yra formali, siekiant pagrįsti darbo užmokesčio padidinimą.
  12. Atsakovai, keisdami darbo sutartis, žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir tai, kad tokie pakeitimai pažeidžia įmonės ir kitų įmonės kreditorių teises, t. y. sudarydami ginčo sutarčių pakeitimus jie buvo nesąžiningi. Atsakovas T. K. ir L. D. yra įmonės vadovo T. K. brolis ir sesuo, todėl įmonės finansinė padėtis jiems buvo arba turėjo būti žinoma. Atsakovai E. P. (įmonės vyr. buhalterė), S. Č. (įmonės gen. direktoriaus vyr. patarėjas) ir V. B. (apskaitininkė-administratorė) apie sunkią įmonės finansinę padėtį turėjo žinoti pagal pareigas. Aplinkybė, kad apdailininkui T. M. darbo užmokestis buvo padidintas daugiau nei 100 proc., nesant tam objektyvių priežasčių, taip pat leidžia spręsti apie šio asmens nesąžiningumą, t. y. žinojimą, kad ginčo susitarimas pažeidžia įmonės ir kitų jos kreditorių teises.
  13. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti darbo sutarčių pakeitimų tariamaisiais sandoriais. Atsakovai iš tikrųjų siekė, kad jiems būtų išmokėtas didesnis darbo užmokestis.
  14. Darbo sutarčių pakeitimai, kuriais, esant itin sudėtingai įmonės finansinei padėčiai, įmonei esant faktiškai nemokiai nuo 2012 m., gavus kreditorių įspėjimus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai už dviejų mėnesių nuo šio darbo užmokesčio padidinimo įmonei iškeliama bankroto byla, atsakovų darbo užmokestis gerokai padidinamas nesant objektyvių priežasčių, sudaro pagrindą pripažinti darbo sutarčių pakeitimus negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams, CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytus dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su kita šalimi (atsakovais), ir pagal CK 1.81 straipsnį, kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovai S. Č. ir E. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais ieškovės su atsakovais sudarytų darbo sutarčių pakeitimai, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti atsakovams visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. CK straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai gali būti taikomi ir darbo sutarčiai ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2013; 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014; kt.). Šių ginčų atvejais darbo sutartys (jų dalys) buvo galiojančios ir aktualios arba jų galiojimas buvo susijęs su ginčo išsprendimu. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pasibaigusių (nutrauktų) darbo sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Darbo sutartis su jos pakeitimais, jei tokių yra, – tai sandoris CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasme, todėl, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti pripažinta negaliojančia CK 1.81, 1.82, 1.91 straipsnių ar bet kurio kito straipsnio, įtvirtinto CK pirmosios knygos 4 skyriuje, pagrindu, tačiau pripažinti negaliojančiu galima tik sudarytą ir egzistuojantį sandorį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino jau neegzistuojančių darbo sutarčių pakeitimus negaliojančiais.
    2. DK nenustatyta galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia. Net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas pripažinti, kad darbo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei ar yra tariama, sudaryta neketinant sukurti teisinių pasekmių, tokia sutartis turėtų būti nutraukiama (DK 139 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2014). Tokia praktika suformuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pasibaigusios darbo sutarties dalies (t. y. nutrūkus darbo santykiams) pripažinimas negaliojančia, kai šalių nebesieja darbo santykiai, galimas tik DK pagrindu. Ieškovė turėjo galimybę ir pareigą, jei manė, kad tai yra būtina, ne nutraukti darbo sutartis su atsakovais, o kreiptis į teismą dėl ginčijamų darbo sutarčių pakeitimų panaikinimo.
    3. Ginčijamuose darbo sutarčių pakeitimuose nurodyta, kad darbo užmokestis atsakovams didinamas dėl statybos objekto užbaigimo ir darbo apimties padidėjimo. Tokia formuluotė neprieštarauja DK įtvirtintoms nuostatoms (DK 120 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokia priežastis yra formali, nepakankama tam, kad būtų objektyviai gerokai didinamas darbo užmokestis, nepateikė tokios išvados motyvų.
    4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ir aiškino susiklosčiusius teisinius santykius ir dėl to, kad nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176–182 straipsniai), nevykdė CPK 414 straipsnyje nustatytos teismo aktyvumo pareigos darbo bylose, išsamiai neištyrė visų su byla susijusių įrodymų, ignoravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo fakto, kad atsakovai nebuvo UAB Vilniaus statybos tresto valdymo organų nariai, nebuvo ir nėra susiję jokiais giminystės ryšiais su šios įmonės valdymo organų nariais, todėl negalėjo daryti jokios įtakos įmonės vadovo sprendimams. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo S. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, kad buvo pakeistos ir kitų darbuotojų darbo sutartys, tačiau dėl jų ieškovė nesikreipė į teismą. Apeliacinės instancijos teismas neatliko UAB Vilniaus statybos tresto finansinės būklės analizės, netyrė finansinių ataskaitų, įmonės balanso ir kitų buhalterinių dokumentų, o išvadą, kad bendrovė jau nuo 2012 m. buvo faktiškai nemoki, padarė remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, kad įmonė atlyginimų pakėlimo metu vykdė veiklą, gavo pajamų, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti, kokia realiai buvo įmonės finansinė padėtis darbo sutarčių pakeitimų metu, arba bent pagrįsti savo išvadą.
    5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-899/2014, nors jau yra vėlesnė teismų praktika, kuria pagrįstai, priimdamas dalinį sprendimą, rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014). Analogiškose civilinėse bylose, kai ginčijama jau nutraukta darbo sutartis ar jos pakeitimai, teismų praktika yra ne tik nevienoda (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-899/2014; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014), tačiau jos beveik nėra.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš atsakovų po 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Imperatyvią pareigą nutraukti darbo santykius su veiklos netęsiančios bankrutavusios įmonės darbuotojais nustato ĮBĮ. CK ir ĮBĮ teisės (bei pareigos) ginčyti įmonės veiklos tikslams prieštaraujančius nuostolingus įmonės ir jos kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius nesieja su tokių sandorių pasibaigimu, įvykdymu, sustabdymu ar kita jų faktine būkle ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančio teikimo momentu. Jeigu ieškovė nebūtų nutraukusi darbo santykių, tai būtų vertinama kaip įmonei žalinga bankroto administratorės veikla, dėl kurios atsakovai būtų įgiję didėjantį reikalavimą ieškovei.
    2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-124-258/2016 UAB Vilniaus statybos tresto bankrotą pripažino tyčiniu, konstatuodamas, kad jau nuo 2012 m. kovo mėn. įmonės finansinė padėtis pastebimai blogėjo, o nuo 2012 m. kovo 21 d. bendrovė nebepajėgė mokėti privalomų mokesčių. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį dėl BUAB Vilniaus statybos tresto bankroto pripažinimo tyčiniu. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, pagrindu galima konstatuoti, kad įmonė ne tik ginčijamų pakeitimų sudarymo metu (2013 m. gruodžio mėn.), bet ir nuo 2012 m. buvo faktiškai nemoki. Be to, vienas iš ieškinį dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pareiškusių subjektų yra įmonės darbuotojas R. G., kuris nurodė, kad jam nuo 2013 m. spalio mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3779-258/2015 išnagrinėjo BUAB Vilniaus statybos tresto ieškinį UAB „StepArc“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir finansinio reikalavimo tvirtinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 17 d. nutartimi paliko nepakeistą šį sprendimą. Šie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad atsakovams buvo gerokai padidintas darbo užmokestis tuo metu, kai su dalimi darbuotojų bendrovė nepajėgė atsiskaityti, ir įmonėje buvo taikyti turto areštai, kai jos finansinė padėtis buvo itin bloga. Atsakovai buvo administracijos darbuotojai, todėl būtent jiems geriausiai ir buvo žinoma sunki įmonės finansinė būklė.
    3. Ieškovė neginčijo darbo sutarčių pakeitimų pagrindų formuluotės atitikties formai. Ieškovė ginčijo darbo užmokesčio didinimo pagrindus ir įmonės galimybes prisiimti įsipareigojimus mokėti didesnius atlyginimus atsakovams.
    4. Darbo sutartyje nustatyto atlyginimo padidinimas yra dvišalis darbdavio ir darbuotojo sudaromas sandoris, taigi sudarytas abipusiu atsakovų ir vadovo rašytiniu susitarimu. Atsakovai nepateikė jokių argumentų, kaip tokias pareigas įmonėje ėję asmenys galėjo nežinoti apie itin sunkią įmonės finansinės padėtį, kuri tęsėsi nuo 2012 m. ir nuolat blogėjo.
    5. Nė vienoje iš kasaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo nutarčių nėra pasisakyta dėl pagrindinio ir faktiškai vienintelio argumento, kad darbo sutarties pakeitimas yra sandoris, kurio tariamai negalima ginčyti pasibaigus (nutraukus) darbo sutarčiai. Kasaciniame skunde nenurodoma, kaip pasireiškė teisės išaiškinimų nevienodumas, kokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl galimybės pripažinti negaliojančiu nutrauktos darbo sutarties pakeitimą

  1. Darbo kodekso (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis pasibaigia, kai ji nutraukiama šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, kai darbo sutarties sudėtinės dalys (dalis) prieštarauja įstatymų draudžiamosioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą, darbo sutartis nutraukiama. DK normose nenustatyta galimybė pripažinti negaliojančia darbo sutartį, darbo sutarties negaliojimo teisiniai pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 47 punktas).
  2. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CK normas darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji įstatymai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004; 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015).
  3. Restitucijos negalimumas darbo teisėje kartu reiškia ir tai, kad darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, įpareigojant šalis grąžinti visa, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, įskaitant ir darbuotojo gautą darbo užmokestį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2012; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015). Tačiau tai nereiškia, kad sandorio negaliojimo institutas apskritai negali būti taikomas darbo teisiniuose santykiuose. Tokia išvada atitinka naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53, 70 punktai).
  4. Darbo sutarties pasibaigimas reiškia, kad pasibaigia jos šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, tačiau tai nereiškia, jog, pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir visos jos šalis siejusios, iš darbo teisinių santykių kilusios teisės ir pareigos, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo, išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką, tam tikrų dokumentų išdavimo (DK 141 straipsnis) ir kt. Pastarosios teisės ir pareigos būdingos visiems DK reguliuojamiems darbo santykiams, taigi ir atsiradusiems darbo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53 punktas).
  5. Ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, prašant pripažinti darbo sutarčių pakeitimus negaliojančiais, nevertintinas kaip teisiškai ydingas ar nesukursiantis teisinių pasekmių jo patenkinimo atveju. Kasacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje darbdavys reiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia darbo sutartį, kuri jau buvo nutraukta, išaiškino, kad ieškinio reikalavimo patenkinimas sukeltų teisines pasekmes, pašalinant iš darbdavės apyvartos ginčijamą darbo sutartį ir kartu panaikinant šios sutarties pagrindu darbdavei kylančias pareigas, o tai, jog byloje nereiškiami su pagrindiniu ieškinio reikalavimu susiję išvestiniai reikalavimai, negali daryti ieškinio nepagrįsto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53 punktas).
  6. Civilinėse bylose, kuriose darbuotojas, remdamasis CK nustatytų sandorių negaliojimo pagrindais, reiškia reikalavimą pripažinti niekine ir negaliojančia darbdavės ir darbuotojos sudarytą darbo sutartį, būtina įvertinti, ar šioje teisinėje situacijoje yra pagrindas taikyti CK normas, ar DK įtvirtinti teisiniai instrumentai nustato specifinę, kitokią nei CK įstatymams prieštaraujančių darbo sutarčių, pašalinimo iš teisinės apyvartos tvarką ir ar būtent ja reikia naudotis; ar ginčui išspręsti tais pagrindais, kuriuos nurodo ieškovė, pakanka teisės normų, įtvirtintų DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 49 punktas).
  7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla. Atsakovai E. P. ir S. Č. yra pareiškę finansinius reikalavimus ieškovės bankroto byloje. Ginčijamais darbo sutarčių pakeitimais buvo gerokai padidintas atsakovų darbo užmokestis, todėl darbo sutartys, nors ir nutrauktos, sukelia atitinkamas teisines pasekmes ieškovei, siekiančiai atsiskaityti su kreditoriais, ir jos kreditoriams, kurių galimybės patenkinti kuo didesnę savo finansinio reikalavimo dalį atitinkama dalimi mažėja (ĮBĮ 35 straipsnio 1, 2 straipsniai). Ieškovė, įmonės bankroto administratorė, reikalauja pripažinti negaliojančiais darbo sutarties pakeitimus ir tokiu būdu gina bankrutuojančios įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus.
  8. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ĮBĮ 11 straipsnyje įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga ginti kreditorių interesus, be to, ir iš sisteminės šio įstatymo analizės galima spręsti, kad viena svarbiausių bankroto administratoriaus funkcijų – atstovauti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams, nes, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
  9. Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika esamoje teisinėje situacijoje yra pagrindas taikyti CK normas, nes šioje byloje ginčui išspręsti DK įtvirtintų teisės normų nepakanka (nutarties 27 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įmonės bankroto administratorius, kuris nebuvo darbo teisinių santykių dalyvis, tačiau gina bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, gali teismo prašyti pripažinti negaliojančiomis darbo sutarties nuostatas CK įtvirtintais pagrindais.
  10. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė CK teisės normomis reglamentuojamą sandorių negaliojimo institutą, o kasacinio skundo argumentai, kad nutraukta darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, atmestini kaip nepagrįsti.

13Dėl darbo sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį

  1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.81, 1.82, 1.91 straipsnius. Atsakovai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimu ir faktinių aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais ir nurodo, kad ji pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinę funkciją vykdo remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
  2. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 16 punktas).
  3. Vienu iš pagrindų pripažinti darbo sutarčių pakeitimus negaliojančiais apeliacinės instancijos teismas laikė CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio šalies atstovo piktavališką susitarimą su antrąja šalimi. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad toks sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu.
  4. Kasacinis teismas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad sandorio šalies atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014; kt.).
  5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bankroto procesas ieškovei inicijuotas 2013 m. gruodžio 13 d., t. y. beveik iš karto po to, kai atsakovams buvo padidintas darbo užmokestis, o bankroto byla įmonei iškelta po dviejų mėnesių – 2014 m. vasario 5 d. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įmonė ne tik ginčijamų darbo sutarčių pakeitimų sudarymo metu (2013 m. gruodžio mėn.), bet ir nuo 2012 m. buvo faktiškai nemoki. Vienas iš ieškinį dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pareiškusių subjektų – įmonės darbuotojas R. G. – kreipėsi į teismą dėl to, kad jam nuo 2013 m. spalio mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis.
  6. Ieškovės nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-124-258/2016, iškeltoje dėl ieškovės tyčinio bankroto. Nurodytoje byloje teismai nustatė, kad nuo 2012 m. kovo 21 d. įmonė nebepajėgė mokėti privalomų mokesčių valstybei, nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 26 d. įmonei taikyti 730 214,53 Lt (211 484,75 Eur) sumos areštai jos turtinėms teisėms ir lėšoms, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-53827 dėl 109 386,71 Lt (31 680,58 Eur) skolos išieškojimo pradėti antstolio vykdomieji veiksmai, civilinėse bylose laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. iš įmonės iš viso priteista 73 366,60 Lt (21 248,44 Eur). Nurodytoje byloje, kaip ir šioje, konstatuota, kad jau 2012 m. įmonė faktiškai buvo nemoki. Tai reiškia, kad ginčijami sandoriai, padidinant atsakovų darbo užmokestį, buvo sudaryti su faktiškai nemokia įmone. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nustatė, jog atsakovai iš esmės neginčijo aplinkybių dėl sunkios įmonės finansinės padėties sudarant ginčo sandorius.
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamus sandorius sudariusių atsakovų E. P. ir S. Č. nesąžiningumą, nes nustatyta, kad jiems pagal einamas pareigas turėjo būti žinoma sunki įmonės finansinė padėtis (E. P. – įmonės vyr. buhalterė), S. Č. – įmonės gen. direktoriaus vyr. patarėjas). Taip pat byloje pagrįstai konstatuotas ir UAB Vilniaus statybos tresto direktoriaus nesąžiningumas sudarant ginčijamus sandorius, nes įmonės vadovui turėjo būti žinoma įmonės finansinė padėtis, ką patvirtina ir tai, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-124-258/2016 įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nustatyta, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, vykdė atsiskaitymus pažeisdamas įstatyme nustatytą tvarką.
  8. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovų darbo užmokestis padidintas nesant objektyvių priežasčių. Byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 1 d. darbo sutarčių pakeitimais atsakovams buvo padidintas darbo užmokestis – generalinio direktoriaus patarėjui S. Č. nuo 1700 Lt (492,35 Eur) iki 5526 Lt (1600,44 Eur), vyr. buhalterei E. P. nuo 3290 Lt (952,85 Eur) iki 4605 Lt (1333,70 Eur). Darbo sutartyse nurodyta, kad darbo užmokestis atsakovams didinamas dėl statybos objekto užbaigimo ir darbo apimties padidėjimo. Tokia priežastis nepatvirtina konkrečių darbuotojų darbo apimties padidėjimo, o įmonės finansinė padėtis, minėta, neteikė pagrindo spręsti, kad yra finansinė galimybė didinti atsakovų darbo užmokestį.
  9. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes yra pagrindas konstatuoti ginčijamų sandorių šalies atstovo (direktoriaus) ir antrosios šalies (atsakovų) kaltę tyčios forma (nutarties 35 punktas), kad sudarytais darbo sutarčių pakeitimais buvo pakenkta atstovaujamos ieškovės interesams, ginčijamos sutartys yra nenaudingos ieškovei, nes, minėta, buvo padidinti įmonės darbuotojų kaip kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje, mažinama kitų kreditorių galimybė patenkinti savo finansinius reikalavimus; nutrauktų darbo sutarčių pakeitimų pripažinimas negaliojančiais turės reikšmės tiek ieškovei, tiek ir jos kreditoriams.
  10. Nagrinėjamoje byloje pripažinusi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčijamas sutartis pripažino negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, o kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl konkrečių CK 1.81, 1.82 straipsnių netinkamo taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija dėl šių CK straipsnių taikymo nepasisako, nes tai neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisniam rezultatui.
  11. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų S. Č. ir E. P. po 550 Eur išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Prašoma priteisti suma neviršija pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktą apskaičiuotino šių išlaidų dydžio, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasaciniame teisme patirta 17,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovų S. Č. ir E. P. po 8,77 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš atsakovų S. Č. (a. k. ( - ) ir E. P. (a. k. ( - ) po 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei BUAB Vilniaus statybos trestui (į. k. 302416573) ir po 8,77 Eur (aštuonis Eur 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo valstybei.

18Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai