Byla 2-2237/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties, kuria kreditorės G. M. kreditorinis reikalavimas patvirtintas, o atsakovo priešieškinis atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje Nr. B2-628-260/2014, tretieji asmenys – A. J. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties, kuria kreditorės G. M. kreditorinis reikalavimas patvirtintas, o atsakovo priešieškinis atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje Nr. B2-628-260/2014, tretieji asmenys – A. J. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismas 2013-04-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2014 iškėlė UAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“. Nutartis įsiteisėjo 2013-06-27 (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-0627 nutartis c. b. Nr. 2-1700/2013, LITEKO duomenys). Kauno apygardos teismo 2014-10-21 nutartimi UAB „Kraujo donorystės centras“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama bendrove. Kauno apygardos teismo 2014-10-08 nutartimi UAB „Kraujo donorystės centras“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tačiau ši pirmosios instancijos teismo nutartis dar neįsiteisėjo (LITEKO duomenys).

5BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratorius, gavęs kreditorės G. M. 2013-08-12 pareiškimą (t. 1, b. l. 6) dėl finansinio reikalavimo 35 981,34 Lt sumai patvirtinimo, pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2013-11-06 prieštaravimus (t. 1, b. l. 4-5). Nurodė, kad kreditorė G. M. buvo artimai susijusi su bankrutavusios įmonės vadovu ir akcininku A. J. V., todėl jai buvo nustatytas nepagrįstai didelis darbo užmokestis (10 400 Lt plius 5 000-6 000 Lt premija kas mėnesį), lyginant su kitais darbuotojais. Tokio santykinai didelio atlyginimo nustatymas G. M. galėjo prisidėti prie įmonės nemokumo.

6BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratorius 2014-01-15 pateikė Kauno apygardos teismui priešieškinį (t. 1, b. l. 30-35), kuriame prašė pripažinti G. M. ir atsakovo BUAB „Kraujo donorystės centras“ sudarytos darbo sutarties dalį, kuria darbuotojai buvo nustatytas viršijantis 5 602 Lt sumą darbo užmokestis su visais priedais, negaliojančia nuo sudarymo momento bei taikyti restituciją, priteisti iš G. M. 735 191 Lt. Nurodė, kad darbo sutartis su visais pakeitimais ir papildymais pripažintina negaliojančia CK 6.66, 1.82 bei 1.80 straipsnių pagrindais. Tokias pat direktoriaus pavaduotojos pareigas ėjusios E. Z. mėnesinis darbo užmokestis sudarė 5 602 Lt, todėl G. M. mokant tapatų atlyginimą, įmonė būtų sumokėjusi 352 233 Lt darbo užmokesčio. G. M. per visą jos darbo laikotarpį įmonė sumokėjo 1 087 424 Lt, todėl, pripažinus darbo sutarties dalį negaliojančia, 735 191 Lt skirtumą G. M. įpareigotina grąžinti.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2014-10-07 nutartimi (t. 2, b. l. 74-76) patvirtino kreditorės G. M. 35 981,34 Lt kreditorinį reikalavimą BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje, o atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad po bankroto bylos atsakovui iškėlimo pats bankroto administratorius pripažino kreditorei G. M. neišmokėtą 35 981,34 Lt darbo užmokesčio už 2013 metų vasario ir kovo mėnesius bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas už laikotarpį iki vaiko auginimo atostogų sumą. Administratorius šios skolos bylos nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo. Vertindamas priešieškinio pagrįstumą, teismas sprendė, kad kreditorei G. M. 2007-2010 metais mokant didelį darbo užmokestį, kreditorių teisės pažeistos nebuvo, kadangi įmonės finansinė padėtis nebuvo prasta. Be to, DK 224 straipsnio 3 dalies nuostatos nenumato galimybės išieškoti iš darbuotojo permokėto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Kilus abejonėms dėl įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo, bankroto administratorius turi teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atsakovas BUAB „Kraujo donorystės centras“ atskirajame skunde (t. 2, b. l. 78-86) prašo Kauno apygardos teismo 2014-10-07 nutartį panaikinti, priešieškinį patenkinti, o kreditorinio reikalavimo netvirtinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas neįvertino kreditorės G. M. bei bendrovės buvusio vadovo A. J. V. asmeninių ryšių, kurie sąlygojo nesąžiningą veiklą. G. M. buvo mokamas itin didelis darbo užmokestis (nuo 10 200 Lt iki 28 144 Lt per mėnesį be priedų), kuris neatitiko jos atliekamų pareigų ir itin skyrėsi nuo kitiems darbuotojams mokėto darbo užmokesčio. Kreditorė G. M., būdama ir UAB „AG life“ akcininkė bei vadovė, apskritai jokios realios veiklos BUAB „Kraujo donorystės centras“ naudai nevykdė.

122. Teismas netinkamai vertino įmonės finansinę padėtį kreditorės darbo sutarties vykdymo metu. Byloje esantys įrodymai patvirtina prastą bendrovės finansinę padėtį, kuri nuo 2008 metų vis prastėjo – turtas mažėjo, skolos didėjo.

133. Teismas, priimdamas nutartį, actio Pauliana tenkinimo sąlygų visiškai neanalizavo. Jei kreditorei būtų nustatytas analogiškas darbo užmokestis, kaip kitiems darbuotojams, bendrovė nebūtų praradusi itin ženklių piniginių lėšų ir jas būtų galėjusi skirti įsipareigojimų įvykdymui. Priešieškinio senaties terminas nėra praleistas. Nėra įrodymų, kad įmonė būtų privalėjusi sudaryti ginčijamą darbo sutartį ir nustatyti nepagrįstai didelį darbo užmokestį. Kreditorė, būdama atsakinga už įmonės finansus, privalėjo žinoti apie tikrąją įmonės finansinę padėtį, todėl asmens nesąžiningumas įrodytas. Pripažinus sandorį iš dalies negaliojančiu, būtų sudarytos sąlygos bent iš dalies padengti kreditorių reikalavimus.

144. Teismas be pagrindo taikė DK 224 straipsnio 3 dalies nuostatas. Priešieškiniu yra ginčijama darbo sutarties dalis ir tokio reikalavimo tenkinimo atveju taikytina restitucija.

15Kreditorė G. M. atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 90-98) prašo pradėtą apeliacinį procesą nutraukti; jei procesas nebūtų nutrauktas – atskirąjį skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo tokius atsikirtimų į skundą argumentus:

161. Teismas nepagrįstai priėmė atsakovo priešieškinį. Toks ginčas sprendžiamas ginčo teisenos tvarka, o ne įmonės bankroto byloje. Be to, DK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius ginčus. DK 139 straipsnyje nustatyta, jog ginčus dėl darbo sutarties dalių, prieštaraujančių įstatymams, pripažinimo negaliojančiomis sprendžia darbo ginčus nagrinėjantis organas. Todėl priešieškinį teismas privalėjo atsisakyti priimti (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). CPK 293 straipsnio 2 punkte numatyta, kad teismas nutraukia bylą, jei ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir ja pasinaudoti negalima. Esant tokiam teisiniams reglamentavimui, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.

172. Atsakovo priešieškinio reikalavimai pripažinti kreditorės darbo sutartį iš dalies negaliojančia actio Pauliana pagrindu negali būti tenkintini. Darbo sutarties ir / ar jos sudėtinių dalių panaikinimo tvarką reguliuoja ne civilinės teisės normos, bet DK 139 straipsnis. Darbo sutarties turinys vertintinas darbo teisės normų, o ne CK normų kontekste.

183. Atsakovas, vertindamas G. M. nustatyto darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai jį tapatina su kitos direktoriaus pavaduotojos E. Z. darbo užmokesčiu. Jų pareigos absoliučiai nebuvo susijusios, todėl ir atlyginimų dydis negali būti tapatinamas. Be to, darbo užmokestis yra individualizuojamas remiantis subjektyviais kriterijais.

194. Atsakovo teiginiai apie įmonės mokumo problemas 2008-2010 metais neįrodyti. Tiek 2009, tiek 2010 metais įmonė dirbo pelningai ir neturėjo mokumo problemų.

205. Atsakovo argumentai, susiję su darbo sutarties šalių nesąžiningumu, yra neįrodyti. Kreditorė, sudarant darbo sutartį, jokiais artimais santykiais su bendrovės buvusiu vadovu nebuvo susijusi. Asmeninio pobūdžio santykiai atsirado tik 2010 metais.

216. Atsakovo reikalavimas dėl restitucijos taikymo negali būti tenkinamas ir dėl sumos apskaičiavimo nepagrįstumo. Darbo sutarties dalį pripažinus negaliojančia, dalis pinigų sumos turėtų būti grąžinama ne iš kreditorės, o iš valstybės biudžeto lėšų, nes darbo užmokestį kreditorė gaudavo jau atskaičius socialinio draudimo, sveikatos draudimo bei gyventojų pajamų mokesčius. DK 224 straipsnio 3 dalies imperatyvias nuostatas, kurios draudžia iš darbuotojo išieškoti permokėtą ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį, teismas taikė pagrįstai.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

24Byloje kilo ginčas dėl darbuotojos G. M. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje, bankroto administratoriui ginčijant darbo sutarties dalį, kuria nustatytas didesnis nei 5 602 Lt darbo užmokestis, actio Pauliana bei CK 1.80 straipsnio bei 1.82 straipsnio pagrindais. Kadangi atskirajame skunde kvestionuojamas tik actio Pauliana instituto taikymo sąlygų netinkamas nustatymas (t. y. jų nenustatinėjimas), apeliacinės instancijos teismas įvertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu bei peržiūri patvirtinto kreditorinio reikalavimo pagrįstumą (CPK 320 str., 338 str.).

25Dėl darbo sutarties, sudarytos tarp G. M. ir UAB „Kraujo donorystės centras“, dalies pripažinimo negaliojančia

26Pirmiau nurodyta, kad bankroto byla UAB „Kraujo donorystės centras“ iškelta Kauno apygardos teismo 2013-04-30 nutartimi. Iki bankroto bylos iškėlimo laikotarpiu nuo 2007-01-05 iki 2013-03-14 ieškovė (kreditorė) G. M. dirbo BUAB „Kraujo donorystės centras“ direktoriaus pavaduotojos finansams pareigose (t. 1, b. l. 28-29). Ieškovė, teikdama patvirtinti darbuotojos 35 981,34 Lt kreditorinį reikalavimą, bankroto administratoriui nurodė, kad buvęs darbdavys nėra sumokėjęs darbo užmokesčio už 2013 metų vasario ir kovo mėnesius bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nutraukiant darbo sutartį (b. l. 7). Apeliantas, prieštaraudamas kreditorinio reikalavimo patvirtinimui, prašė teismo pripažinti darbo sutarties dalį, kuria nustatytas didesnis nei 5 602 Lt darbo užmokestis, negaliojančia CK įtvirtintais pagrindais.

27Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas priešieškinio reikalavimas, teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes visiškai nevertino ir neanalizavo actio Pauliana (CK 6.66 str.), kuriuo buvo grindžiamas darbo sutarties dalies neteisėtumas, taikymo prielaidų. Vertinant tokių skundo teiginių pagrįstumą, pirmiausiai būtina nustatyti darbo sutarties (ar jos dalių) ginčijimui taikytiną teisę, kadangi nagrinėjamu atveju kyla CK, DK ir bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo konkurencijos klausimas. Darbo kodekso 1 straipsnyje nustatyta, kad DK reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai (CK 1.1 str. 3 d.). Aiškinant DK ir CK normų konkurenciją, sprendžiant darbo sutarties ar jos atskirų sąlygų nuginčijimą, teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad CK straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai gali būti taikomi ir darbo sutarčiai ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-447/2009; 2014-06-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-312/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-10 nutartis c. b. Nr. 2-899/2014.). Nurodytų ginčų atveju teismai yra pripažinę tiek visos galiojančios darbo sutarties, tiek jos dalies (pvz. darbo sutarties priedą dėl darbo užmokesčio) negaliojimą CK normų pagrindu. Tačiau paminėtų ginčų atvejais darbo sutartys (jos dalys) buvo galiojančios ir aktualios arba jų galiojimas buvo susijęs su ginčo išsprendimu. Šioje byloje faktinės aplinkybės yra esmingai skirtingos. Apeliantas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, ginčija jau pasibaigusios darbo sutarties sąlygą dėl nustatyto darbo užmokesčio dydžio ir prašo taikyti restituciją, ginant bankrutavusios įmonės kreditorių interesus. Šiuo atveju apeliantui priešieškiniu reiškiant tokio pobūdžio reikalavimą akivaizdu, kad aktualus yra ne pats darbo sutarties dalies panaikinimas ir joje įtvirtintų sąlygų netaikymas į ateitį, o restitucijos taikymas, kuri, atsižvelgus į darbo teisinių santykių reglamentavimo specifiką, pasak kasacinio teisimo darbo teisėje negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-225/2004; 2009-10-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-447/2009). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pasibaigusios darbo sutarties dalies (t. y. nutrūkus darbo santykiams) pripažinimas negaliojančia, kai šalių nebesieja darbo sutartiniai santykiai, o restitucija negalima, neatitiktų elementarios logikos, protingumo, teisingumo kriterijų, kadangi pats darbo sutarties dalies pripažinimas negaliojančia nesukeltų jokių esminių teisinių padarinių.

28Kita vertus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad reiškiant tokio pobūdžio reikalavimą yra pasirinktas netinkamas kreditorių teisių gynimo būdas. Aktualiausioje kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant darbo sutarčių ginčijimui taikytiną teisę, buvo padaryta tokia išvada, kad darbo santykių specifika, darbo teisės normų reguliavimo srities ypatumai lemia, jog darbo sutartis apskritai negali būti pripažinta negaliojančia, o turi būti nutraukta, kadangi DK nenustatyta galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas pripažinti, kad darbo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei ar yra tariama, sudaryta neketinant sukurti pasekmių, tokia sutartis turėtų būti nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-530/2014). Šios naujai formuojamos teismų praktikos kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors nagrinėjamoje byloje ir neanalizavo actio Pauliana instituto taikymo sąlygų buvimo ar nebuvimo, tačiau atmesdamas reikalavimą pripažinti darbo sutarties dalį negaliojančia, priėmė teisingą sprendimą, atitinkantį tiek darbo santykių specifiką, tiek ir aktualius teismų praktikos išaiškinimus. Ne tik aukščiau išdėstyti motyvai, bet ir actio Pauliana instituto esmė leidžia daryti išvadą, kad apelianto priešieškiniu reikštas reikalavimas pripažinti darbo sutartį darbo užmokesčio G. M. nustatymo dalyje negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas. Skirtingai nei kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė. Atsižvelgus į aplinkybę, kad šiuo teisiniu pagrindu ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis tikslas, o tik priemonė sugrąžinti tai, ką skolininkas nesąžiningai perleido kitiems asmenims, o darbo santykių specifiškumas apskritai paneigia restitucijos taikymo galimybę (darbuotojui gali būti reiškiamas tik žalos atlyginimo reikalavimas), apelianto priešieškinis yra teisiškai nepagrįstas. Todėl teisėjų kolegijas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantas kreditorių teises galėtų ginti pareikšdamas ieškinį įmonės vadovui ar darbuotojams dėl žalos atlyginimo.

29Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pasibaigusios darbo sutarties sąlygos pripažinimas negaliojančia neatitiktų teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos aktualiausių išaiškinimų dėl darbo sutarties ginčijimo specifikos, ieškovės atsikirtimų į skundą argumentai, kad tokį reikalavimą turėjo spręsti Darbo ginčų komisija, nebeaktualūs teisingam ginčo išnagrinėjimui. Tačiau verta paminėti, kad DK nuostatose (XIX skyrius) nėra įtvirtinto imperatyvo, jog visus ginčus, kilusius iš darbo santykių, išimtinai ikiteismine tvarka nagrinėja darbo ginčų komisija, o ieškovės nurodyta norma - DK 139 straipsnis, reglamentuojantis darbo sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis ginčo sprendimo tvarką, šiuo konkrečiu atveju, kai darbo santykiai šalių jau nebesieja, netaikytinas. Reikšminga ir tai, kad ĮBĮ įtvirtintas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu, kurio esmė ta, kad visų kreditorinių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Nenustačius, kad bankroto administratoriaus iškelto klausimo nagrinėjimas išimtinai priskirtas Darbo ginčų komisijos kompetencijai, ieškovės pozicija, kad apeliacinis procesas privalo būti nutrauktas, nesilaikius išankstinio ginčo išsprendimo ne teisme tvarkos, teisiškai nepagrįsta, o apelianto iškelto klausimo dėl darbo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo išsprendimas būtent bankroto byloje, tvirtinant kreditorinį reikalavimą, atitinka bankroto proceso specifiką bei jam aktualius operatyvumo ir efektyvumo principus.

30Dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo

31Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas esminių bankroto byloje spręstinų klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo įmonių bankroto procese klausimu, išaiškinta, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami ir tokius reikalavimus tvirtinanti (tikslinanti) teismo nutartis priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-308/2013.). Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, t. y. gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-12-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-630/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-08-27 nutartis c. b. Nr. 2-1977/2013.). Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių ir šios įmonės teises bei teisėtus interesus; teisingai nustatyti ginčijamų kreditorinių reikalavimų (jų dalies) pagrįstumą įmanoma tik išsamiai išaiškinus byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas faktines aplinkybes dėl šių reikalavimų kilmės, pagrindų, pobūdžio ir jų dydžio, visapusiškai ištyrus bei įvertinus visus byloje pateiktus tuo klausimu įrodymus, tiesiogiai susijusius su įrodinėjimo dalyku (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-15 nutartis c. b. Nr. 2-2774/2011; 2011-05-13 nutartis c. b. Nr. 2-1385/2011).

32Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bankroto administratorius iš esmės neginčijo įsiskolinimo kreditorei G. M. fakto ir dydžio, nesutinka. Iš procesinių dokumentų ir šalių paaiškinimų teismo posėdžių metu nustatyta, kad apeliantas pripažino neišmokėto darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas įtraukimo į įmonės buhalterinę programą faktą (t. 1, b. l. 7, 46-47), tačiau tai nesuponuoja išvados, kad buvo pritarta paties kreditorinio reikalavimo 35 981,34 Lt sumai patvirtinimui. Toks apelianto procesinės pozicijos dėl šio kreditorinio reikalavimo (ne)patvirtinimo interpretavimas pripažintinas ydingu, todėl teisėjų kolegija, remdamasi nuostata, kad teismas turi diskrecijos teisę tvirtinti tik įrodymais pagrįstus reikalavimus, iš naujo įvertina G. M. kreditorinio reikalavimo ir jo dydžio pagrįstumą. Tokio įvertinimo poreikį apsprendžia ir viešo intereso buvimas bankroto bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ bei CPK dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-04-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-188/2011). Objektyviais įrodymais nepagrįsto ar abejotino kreditorinio reikalavimo patvirtinimas pažeistų kitų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad kai darbdavys neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo nutarimu, skiriamos Garantinio fondo lėšos pagal administratoriaus Garantinio fondo administratoriui pateiktą paraišką (Garantinio fondo įstatymo 6 str. 1 d.). Vadinasi, patvirtintas darbuotojos kreditorinis reikalavimas, nesant bankrutavusios įmonės turto, būtų tenkinamas iš Garantinio fondo lėšų, kurios yra surenkamos iš visų Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių.

33Ieškovės prašomas patvirtinti kreditorinis reikalavimas, kildinamas iš darbo teisinių santykių, iš viso 35 981,34 Lt, susideda iš darbo užmokesčio už 2013 metų vasario ir kovo mėnesius bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nutraukus darbo sutartį. Ginčo dėl to, kad bankrutavusi įmonė yra neatsiskaičiusi už minėtus darbo mėnesius ir neišmokėjusi priklausančios darbuotojui kompensacijos už nepanaudotas atostogas, byloje nekilo. Apeliantui nesutinkant su kreditoriniu reikalavimu bei teikiant priešieškinį dėl darbo sutarties dalies pripažinimo negaliojančiu, esminiu argumentu laikytas nesąžiningas artimais ryšiais susijusių darbuotojos bei buvusio įmonės vadovo veikimas, mokant itin didelį, lyginant su kitais įmonės darbuotojais, darbo užmokestį G. M.. Remiantis DK 186 straipsniu, darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą; tai darbdavio ir darbuotojo laisva valia sutartas atlygis už darbuotojo atliekamą darbą, kuris tenkina abi darbo sutarties šalis ir kurį lemia darbuotojo atliekamo darbo kiekis ir kokybė, įmonės veiklos rezultatai, darbo paklausa ir pasiūla darbo rinkoje. Kaip teisingai nurodoma atsiliepime į skunde, įstatymu neribojamos darbo sutarties šalių teisės sulygti dėl darbo užmokesčio dydžio, išskyrus minimalų jo dydį (DK 187 str.); taigi darbo sutarties šalys sprendžia, kokį darbo užmokestį darbdavys mokės darbuotojui. Kita vertus, nors privatinės teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo užmokestį, darbdavys nėra ribojamas, kokio dydžio darbo užmokestį turi mokėti darbuotojui, tačiau kilus konkrečiam ginčui dėl darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, šių normų taikymas turi būti tikrinamas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo aspektu (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-142/2013). Vadinasi, kilus ginčui dėl darbo užmokesčio dydžio ar jo padidinimo pagrįstumo ir teisėtumo teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi aiškintis, ar darbo sutarties šalių sulygtas darbo užmokestis atitiko darbuotojo atliekamo darbo kiekį ir kokybę tuometėje darbo rinkoje, kada jis nustatytas ir kiek laiko mokamas, įmonės realias galimybes mokėti nustatyto dydžio darbo užmokestį bei kitas reikšmingas aplinkybes.

34Iš bylos duomenų matyti, kad darbo laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio G. M. mokėtas darbo užmokestis svyravo nuo 9 500 Lt iki 26 600 Lt (t. 1, b. l. 36-39), kuris, vertinant kitų darbuotojų darbo užmokesčio kontekste, buvo santykinai didelis. Vidutinis kitų darbuotojų mėnesinis darbo užmokestis buvo nuo 2 500 Lt iki 6 000 Lt (t. 1, b. l. 103-104, t. 2, b. l. 50-52). Kolegija sutinka su ieškovės atsikirtimuose į skundą nurodytais argumentais, kad darbo užmokesčio dydis gali būti individualizuotas, priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kvalifikacijos, atliekamų užduočių sudėtingumo ir panašiai, tačiau byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad santykinai didelis mokėtas atlyginimas šiuo konkrečiu atveju atitiko ieškovės atliekamas darbo funkcijas bei įmonės finansinę padėtį. Ieškovė civilinės bylos Nr. 2-1126-527/2014 nagrinėjimo metu liudydama pripažino, kad ji, dirbdama direktoriaus pavaduotoja finansams ir ekonomikai, su buhalteriniais dokumentais nedirbo, o pagrindinės jos darbo funkcijos buvo koordinavimas ir bendravimas su Austrijos firma (t. 1, b. l. 100-101). Be to, dirbdama, anot ieškovės, atsakingose pareigose, tuo pačiu metu ji sugebėjo įsteigti bei vadovauti dar ir kitai įmonei UAB “AG life” (t. 1, b. l., 139-141). Ieškovės neštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų metu jos darbinėms funkcijos atlikti nebuvo priimtas kitas darbuotojas (t. 2, b. l. 46-47). Išvardintos faktinės aplinkybės kelia pagrįstų abejonių buvusiu ieškovės darbo pobūdžio išskirtinumu, atliekamų darbinių funkcijų sudėtingumu, reikšmingumu įmonei, dėl ko būtų buvęs pagrindas jai nustatyti bei mokėti santykinai didelį, lyginant su kitais įmonėje dirbančiais darbuotojais, darbo užmokestį. Dar daugiau, ne tik neįrodytas atliekamų darbo funkcijų sudėtingumas ar išskirtinė darbuotojos kvalifikacija (CPK 178 str.), bet ir faktinės aplinkybės, kad ieškovę bei apelianto buvusį vadovą A. J. V. siejo asmeniniai santykiai, kurių neneigia ir pati ieškovė, taip pat aktyvus BUAB „Kraujo donorystės centras“ ir ieškovės įsteigtos įmonės UAB „AG life“ bendradarbiavimas, sudarant abejotinos ekonominės naudos BUAB “Kraujo donorystės centras” sandorius (t. 1, b. l. 139-163, 166-167, t. 2, b. l. 4-8), kuriuos įvertinus, Kauno apygardos teismo neįsiteisėjusia 2017-10-08 nutartimi c. b. Nr. B2-628-260/2014 (LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.) įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, pagrįstai leidžia teigti dėl šiai darbuotojai pagal jos atliekamą darbą nustatyto didesnio, nei tuometėje darbo rinkoje, darbo užmokesčio.

35Kolegija sutinka ir su apelianto skundo argumentais, kad BUAB „Kraujo donorystės centras“ finansinė padėtis nuo 2008 metų, kai ieškovei buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis nuo 10 300 Lt iki 26 600 Lt, kurio dydis buvo panašus ir 2009-2010 metais (nuo 9 700 Lt iki 15 300 Lt), tik prastėjo, t. y. įmonės turtas ėmė nuosekliai mažėti (t. 1, b. l. 83-88), o per vienerius metus mokėtinos sumos 2008-2010 metų balansų duomenimis viršijo pusę įmonės balanse apskaityto turto. Taigi ne tik ieškovės darbo pobūdis, bet ir įmonės finansinė padėtis nesudarė objektyvių sąlygų nustatyti ieškovei gerokai didesnį, nei kitų įmonės darbuotojų vidurkis, darbo užmokestį, juolab, kad ir įmonės įsiskolinimas darbuotojams 2008-2010 metais sudarė ženklią sumą – viršijo vieną milijoną litų (t. 1, b. l. 83-88).

36Vertinant pirmosios instancijos teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad rėmimasis buhalterinės apskaitos sistemoje įvestu buvusiu ieškovės 10 400 Lt darbo užmokesčiu, apskaičiuojant kreditorinio reikalavimo dydį (t. 2, b. l. 46-48), nesant byloje tokį dydį pagrindžiančių objektyvių įrodymų (darbo sutarties, atitinkamo vadovo įsakymo nustatyti būtent tokį darbo užmokesčio dydį), neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nei ieškovė, nei apeliantas, kuriam darbo sutartį turėjo perduoti buvęs įmonės vadovas A. J. V., G. M. darbo sutarties į bylą pateikti negali. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju pareigą įrodyti, kad tarp šalių buvo sulygtas buhalterinės apskaitos sistemoje įvestas 10 400 Lt darbo užmokestis turėjo ieškovė G. M.. Faktas, kad darbuotoja neturi darbo sutarties antrojo egzemplioriaus bei jo negalėjo pateikti buvęs įmonės vadovas A. J. V., tik sustiprina abejones sąžiningu, atsakingu šalių elgesiu bei buhalterinės apskaitos sistemos duomenų teisingumu ir pagrįstumu, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini pakankamais teisingo darbo užmokesčio ir kitų su juo susijusių išmokų apskaičiavimui. Tiksliai ir aiškiai suformuluotos bei apibrėžtos darbo sutarties sąlygos užtikrina sklandų darbo sutarties šalių įsipareigojimų viena kitai vykdymą ir sudaro galimybę išvengti ginčų dėl sutarties turinio ateityje. Taigi nesant byloje G. M. darbo sutarties, patvirtinančios šalių sulygtą darbo užmokesčio dydį, bei aukščiau konstatavus abejotiną kreditorės G. M. vykdytų darbinių funkcijų įmonei svarbą, asmenines ir verslo sąsajas su buvusiu įmonės vadovu, apeliacinės instancijos teismas kreditorinio reikalavimo dydį apskaičiuoja remiantis kitos buvusios darbuotojos E. Z., taip pat dirbusios įmonės vadovo pavaduotojos pareigose, atlyginimo vidurkiu. Pritartina apelianto pozicijai, kad 5 602 Lt mėnesinis atlyginimas, atsižvelgiant į kitų darbuotojų darbo užmokesčių vidurkius (t. 1, b. l. 103-104, t. 2, b. l. 50-52), laikytinas sąžiningu, teisingu, apskaičiuojant ieškovės kreditorinį reikalavimą (t. 1, b. l. 7; t. 2, b. l. 46-48).

37Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės G. M. kreditorinis reikalavimas BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje tvirtinamas 25 480,70 Lt sumai. Teisėjų kolegija, apskaičiuodama šį dydį, įvertina apelianto pateiktus buhalterinius duomenis, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovei priklauso už 67,97 darbo dienas, pritaikius koeficientą (t. 2, b. l. 49). 2013 metų vasario mėnesį ieškovė dirbo 14 darbo dienų, o kovo mėnesį - 9 darbo dienas (t. 1, b. l. 28, t. 2, b. l. 49). Darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogos apskaičiavimui aktualų vidutinį darbo dienos užmokestį (280,10 Lt) teisėjų kolegija apskaičiuoja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše nustatyta tvarka (6.1 p., 6.2 p., 7 p.), nustatydama, kad darbuotoja dirbo 5 dienas per savaitę (t. 2, b. l. 49), o mėnesinio darbo užmokesčio dydis buvo 5 602 Lt (5 602 Lt × 3 mėn. : 60 d. d.). Kadangi ginčo byloje, jog ieškovės kreditorinį reikalavimą sudaro nesumokėtas darbo užmokestis už 2013 m. vasario mėn. (14 d. d.) ir 2013 m. kovo mėn. (9 d. d.), neiškilo, tai šią reikalavimų dalį sudaro 6 442,30 Lt suma (3 921,40 Lt [280,10 Lt × 14 d. d. už vasario mėn.] + 2 520,90 Lt [280,10 Lt × 9 d. d. už kovo mėn.]). Apeliantui neneigiant aplinkybės, jog ieškovė yra neišnaudojusi 67,97 dienų kasmetinių darbuotojui priklausančių atostogų, kompensaciją už nepanaudotų atostogų dalį (67,97 d. d.) sudaro 19 038,40 Lt (280,10 Lt × 67,97 d. d., DK 177 str.).

38Esant aukščiau nurodytoms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi prielaidų nesutikti su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkami ištyrė bei įvertino bylos duomenis ir iš dalies neteisingai išsprendė kreditorės G. M. finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje klausimą. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo nutarties dalis pakeistina, sumažinant patvirtinto ieškovės kreditorinio reikalavimo dydį nuo 35 981, 34 Lt iki 25 480,70 Lt, kitą nutarties dalį paliekant nepakeistą.

39Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų šalių nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

40Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir priteisimo apeliacinės instancijos teisme

41Iš dalies patenkinus atskirąjį skundą, keičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims(CPK 93 str. 5 d.).

42Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su ieškovės kreditoriniu reikalavimu, reiškė priešieškinį dėl darbo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei prašė netvirtinti kreditorinio reikalavimo (t. 1, b. l. 4-5, 30-35 ). Šis jo reikalavimas pirmosios instancijos teismo nebuvo patenkintas, o tokia nutarties dalis nekeičiama ir apeliacinės instancijos teisme. Išnagrinėjus apelianto skundą, iš dalies yra keičiama tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas, jį sumažinant iki 25 480,70 Lt sumos. Vadinasi, tik vienas iš apelianto reikalavimų (netvirtinti kreditorinio reikalavimo) iš dalies (kolegija nustato 30 proc.) yra patenkintas.

43Pirmosios instancijos teisme apeliantas (atsakovas) patyrė 5 142,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 53-60; CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Toks prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis, kolegijos vertinimu, neatitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nuostatų (CPK 98 str. 1 d. ir 2 d.). Atsižvelgiant į procesinių dokumentų ir bylos apimtį, į tai, kad rengti procesinius dokumentus nebuvo būtinas ypatingas pasirengimas, į teismo posėdžių skaičių bei jų trukmę, nustatytina, kad už priešieškinio šioje konkrečioje byloje surašymą, kuriame yra išdėstyti ir nesutikimo su prašomu patvirtinti kreditoriniu reikalavimu argumentai, maksimalus tokių išlaidų dydis galėtų būti 3000 Lt (1000 MMA x 3; Rekomendacijų 7 p. ir 8.2 p.). Taip pat šioje byloje advokatas rengė rašytinę baigiamąją kalbą, už kurios surašymą skaičiuotina 120 Lt pagal Rekomendacijų 8.16 p. (1000 MMA x 0,12), advokatas dalyvavo 6 teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 3 val. 40 min., o skaičiuotinas užmokestis kaip už dalyvavimą posėdžiuose 4 valandas, iš viso 600 Lt (1000 MMA x 0,15 x 4; Rekomendacijų 8.18 p., 9 p.). Atsižvelgus į išdėstytą, teisinga ir protinga konstatuoti, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 3 720 Lt (už priešieškinio, baigiamosios kalbos surašymą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose) galimų kompensuoti išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Tačiau įvertinus tai, kad vienas apelianto (atsakovo) reikalavimas dėl darbo sutarties dalies nuginčijimo yra atmestas, o kitas reikalavimas netvirtinti kreditorinio reikalavimo patenkintas iš dalies (30 proc.), apeliantui iš ieškovės, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, priteistina 558 Lt ([ 3 720 Lt : 2] x 30 proc.]) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.).

44Apeliantas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nėra pateikęs į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį. Todėl šių išlaidų kompensavimo jam klausimas nekyla (CPK 98 str.).

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

46Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį pakeisti.

47Sumažinti patvirtintą G. M., a.k. ( - ), 35 981,34 (trisdešimt penkių tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt vieno) lito 34 centų kreditorinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje iki 25 480 (dvidešimt penkių tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt) litų 70 centų.

48Priteisti iš G. M., a.k. ( - ), 558 (penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis) litus bylinėjimosi išlaidų BUAB „Kraujo donorystės centras“, įm. kodas 110509057, naudai.

49Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Kauno apygardos teismas 2013-04-30 nutartimi civilinėje byloje Nr.... 5. BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratorius, gavęs... 6. BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratorius 2014-01-15... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2014-10-07 nutartimi (t. 2, b. l. 74-76) patvirtino... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Atsakovas BUAB „Kraujo donorystės centras“ atskirajame skunde (t. 2, b. l.... 11. 1. Teismas neįvertino kreditorės G. M. bei bendrovės buvusio vadovo A. J. V.... 12. 2. Teismas netinkamai vertino įmonės finansinę padėtį kreditorės darbo... 13. 3. Teismas, priimdamas nutartį, actio Pauliana tenkinimo sąlygų visiškai... 14. 4. Teismas be pagrindo taikė DK 224 straipsnio 3 dalies nuostatas.... 15. Kreditorė G. M. atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 90-98) prašo... 16. 1. Teismas nepagrįstai priėmė atsakovo priešieškinį. Toks ginčas... 17. 2. Atsakovo priešieškinio reikalavimai pripažinti kreditorės darbo sutartį... 18. 3. Atsakovas, vertindamas G. M. nustatyto darbo užmokesčio dydį,... 19. 4. Atsakovo teiginiai apie įmonės mokumo problemas 2008-2010 metais... 20. 5. Atsakovo argumentai, susiję su darbo sutarties šalių nesąžiningumu, yra... 21. 6. Atsakovo reikalavimas dėl restitucijos taikymo negali būti tenkinamas ir... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.... 24. Byloje kilo ginčas dėl darbuotojos G. M. kreditorinio reikalavimo... 25. Dėl darbo sutarties, sudarytos tarp G. M. ir UAB „Kraujo donorystės... 26. Pirmiau nurodyta, kad bankroto byla UAB „Kraujo donorystės centras“... 27. Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo... 28. Kita vertus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad... 29. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pasibaigusios darbo sutarties sąlygos... 30. Dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo... 31. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra... 32. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bankroto... 33. Ieškovės prašomas patvirtinti kreditorinis reikalavimas, kildinamas iš... 34. Iš bylos duomenų matyti, kad darbo laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėnesio iki... 35. Kolegija sutinka ir su apelianto skundo argumentais, kad BUAB „Kraujo... 36. Vertinant pirmosios instancijos teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo... 37. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės G. M.... 38. Esant aukščiau nurodytoms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms, teisėjų... 39. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų šalių nurodytų argumentų kaip... 40. Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir priteisimo apeliacinės... 41. Iš dalies patenkinus atskirąjį skundą, keičiamas bylinėjimosi išlaidų... 42. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su ieškovės kreditoriniu reikalavimu,... 43. Pirmosios instancijos teisme apeliantas (atsakovas) patyrė 5 142,50 Lt... 44. Apeliantas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 46. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį pakeisti.... 47. Sumažinti patvirtintą G. M., a.k. ( - ), 35 981,34 (trisdešimt penkių... 48. Priteisti iš G. M., a.k. ( - ), 558 (penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis)... 49. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą....