Byla I-1524-283/2016
Dėl neišmokėto sumažinto darbo užmokesčio priteisimo atsakovuiValstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjaDalytėZlatkuvienė, sekretoriaujant Danei Gvildienei,

2viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjųD. B. ir V. K. skundą dėl neišmokėto sumažinto darbo užmokesčio priteisimo atsakovuiValstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui.

3Teismas

Nustatė

4pareiškėjos D. B. ir V. K. (toliau – ir pareiškėjos), atstovaujamos Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovoValstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus(toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Utenos skyrius) priteisti per 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis) neteisėtai neapskaičiuotas ir neišmokėtasdarbo užmokesčio dalis: D. B.– 1 393,27 Eur, V. K.– 1 237,57Eur. Pareiškėjos nurodė, kad jos ginčo laikotarpiu VSDFV Utenos skyriuje vykdė valstybės tarnautojų pareigas. Už atliktą darbą pareiškėjoms buvo neteisėtai neišmokėta dalis atlyginimo, kadangi atsakovas taikė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojųatlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties.Be to, atsakovas,vykdydamas 2015 m. birželio 30 d. priimtą Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), ketina pareiškėjoms išmokėti tik dalį atlyginimo: D. B.– 205,03 Eur, jai negrąžinama darbo užmokesčio dalis yra1393,27 Eur;V. K. – 49,55 Eur, jai negrąžinama darbo užmokesčio dalis – 1 237,57 Eur. Pareiškėjos, remdamosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d.,2003 m. liepos 4 d.,2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d.,2007 m. kovo 20 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2008 m. vasario 20 d.,2011 m. sausio 31 d.,2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. ir kt. nutarimų išvadomis, teigė, kad tokieVSDFV Utenos skyriaus veiksmai nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei konstituciniais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjų vertinimu, atsakovo sprendimai darbo užmokesčio praradimus kompensuoti pagal Gražinimo įstatymo nustatytą apskaičiavimo tvarką yra neteisingi (b. l. 2-10).

5Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pripažino, kad taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, pareiškėjoms buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. VSDFV Utenos skyrius neginčijo pareiškėjų skunde nurodytų joms neišmokėtų darbo užmokesčio sumų. Atsakovas nurodė, kad Konstituciniam teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad pareiškėjoms grąžintino darbo užmokesčio dalys apskaičiuotos, tačiau iki rengiant atsiliepimą nepradėtos mokėti, ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos neginčija pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintinų neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio sumų. Atsakovas pabrėžė, kad šio įstatymo preambulėje ir 1 straipsnio 2 punkte įtvirtintos aiškios nuostatos, jog Grąžinimo įstatymas taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 35-41).

6Skundas atmetamas.

7Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad D. B. ir V. K .ginčo laikotarpiudirbo VSDFV Utenos skyriuje ir buvo valstybės tarnautojos. Nurodytą išvadą patvirtina VSDFV Utenos skyriaus pateikti duomenys apie pareiškėjų valstybės tarnybos VSDFV Utenos skyriuje pradžią, užimamas pareigas, pareiškėjų vykdytoms ir vykdomoms pareigybėms nustatytus pareigybės lygius ir kategorijas, suteiktas kvalifikacines klases (b. l. 42-43). VSDFV Utenos skyrius parengė pažymas „Apiepriskaičiuotą darbo užmokestį“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose pateikė duomenis apie pareiškėjoms 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu faktiškai apskaičiuotą darbo užmokestį ir darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. (b. l. 43-44, 46-47). Be to, VSDFV Utenos skyrius parengė pažymas „Apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį“, kuriose nurodyti duomenys apie kiekvienai pareiškėjų pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuoto grąžintino darbo užmokesčio bendrą sumą, jų išmokėjimo išdėstymą per 2016 – 2020 metus (b. l. 45, 48).

8Be to, byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-521-283/2016, 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atmetė D. B. ir V. K. skundą, kuriuo pareiškėjos prašė išatsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus solidariaipriteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: D. B. – 1 618,83 Eur (5 589,49 Lt), V. K. – 1 276,04Eur (4 405,90 Lt). Panevėžio apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Minėtas teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

9Byloje nagrinėjamas ginčas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų atlyginimo.

10Ginčo teisiniussantykiusreglamentuoja2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.(1 punktas), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 punktas).

11Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimą pateikė 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas dar kartą pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ konstatavo, kad Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

12Išanalizavus Gražinimo įstatymo preambulėje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas šį įstatymą priėmė, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Įstatymų leidėjas nurodė, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas, įvertinus tai, kad paminėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas), bei atsižvelgus, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos. Be to, įstatymų leidėjas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Grąžinimo įstatymas 2 straipsnis, reglamentuojantis dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, nustato, kokie praradimai, patirti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas),yra jiems grąžinami (1 dalies 1-2 punktai); asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir išmokų apskaičiavimo formulę, jos dedamąsias dalis ir dydžius (2 ir 3 dalys); apskaičiuotos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, išmokėtinos sumos išmokėjimą 2016–2020 metais procentines dalis (7 dalis).

13Teismas, atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, –šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 sprendime pateiktais išaiškinimais, yra nurodęs, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, o asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

14Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą,sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2620-520-2016 ir Nr. A-2449-520-2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A-3844-520/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-2620-520-2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3844-520/2016, pateikė išaiškinimą, kad argumentas, jog valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimams, pagal kuriuos, turi būti kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas2016 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Nr. A-2620-520-2016, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą,teigė, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis, tačiau tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, bei dar kartą akcentavo, jog dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

15Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (2010 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.).

16Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjoms neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiant ginčo laikotarpiu atsakovo VSDFV Utenos skyriaus neišmokamą darbo užmokesčio dalį. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas,šiame nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, nurodė, jog tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, nepašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Darydamas minėtas išvadas, teismas atsižvelgia ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl Grąžinimo įstatymo taikymo (2016 m. lapkričio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-3727-520/2016 ir Nr. A-3833-520/2016).

17Įvertinus pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktų pažymų duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjos neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 20016 – 2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų. Be to, teismas sprendžia, kad byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatytopiniginių lėšųprocentinių daliųišmokėjimo per 2016-2020 metus grafiko.

18Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, daroma išvada, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016-2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotasdėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. D. B. – 205,03 Eur, V. K. – 49,55 Eur,yra pagrįsti ir teisėti. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjų nurodytas 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio sumas.

19Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Nutarė

20pareiškėjų D. P. ir N. Š. skundą dėl neišmokėto sumažinto darbo užmokesčio priteisimo atsakovuiValstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriuiatmesti.

21Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos administracinio teismo... 2. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teismas... 4. pareiškėjos D. B. ir V. K. (toliau – ir pareiškėjos), atstovaujamos... 5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą... 6. Skundas atmetamas.... 7. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad D. B. ir V. K .ginčo... 8. Be to, byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas,... 9. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto... 10. Ginčo teisiniussantykiusreglamentuoja2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos... 11. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus... 12. Išanalizavus Gražinimo įstatymo preambulėje įtvirtintas nuostatas, daroma... 13. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, daro... 14. Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas bylos faktines aplinkybes,... 15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog... 16. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti... 17. Įvertinus pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus... 18. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo... 19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 20. pareiškėjų D. P. ir N. Š. skundą dėl neišmokėto sumažinto darbo... 21. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti...