Byla A-29-602/2016
Dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S., R. A. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai G. S., R. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pareiškėjui G. S. susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o pareiškėjui R. A. – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 6).

5Nurodė, kad G. S. dirba Klaipėdos apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 4 skyriaus vyriausiojo tyrėju, o R. A. – Klaipėdos apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2 skyriaus vyriausiojo tyrėju. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pareiškėjai teigė, jog vadovaujantis neteisėtomis pripažintomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) normomis jiems buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

6Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime (b. l. 14–16) nurodė, jog su prašymu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Nurodė, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjams neišmokėjimą sąlygojo ne valstybės tarnybos įstaiga, o Lietuvos valstybė, netinkamai reglamentuodama valstybės tarnybos tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas parengti atitinamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarką. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Neginčijo, jog skirtumas tarp pareiškėjui G. S. realiai išmokėto ir priklausiusio išmokėti darbo užmokesčio nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sudaro 261 Lt, o pareiškėjui R. A. darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sudaro 376,23 Lt. Nurodė, kad atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios įsiskolinimo sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio. Yra rengiamas atitinamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl atsakovas neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Darbo užmokestį pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti.

8II.

9Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu prašymą patenkino visiškai: priteisė iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 261,92 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) G. S.; priteisė iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 376,23 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) R. A.

10Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies, 24 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis. Pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas, buvo sumažintas pareiškėjų pareiginės algos koeficientas, o pritaikius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas, buvo pratęstas toks teisinis reguliavimas, taigi tokiu būdu pareiškėjams buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

11Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013. Nagrinėjamu atveju teismas neišvengiamai yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai reiškia, jog nepašalinus nustatyto pažeidimo mokant pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog pažeistos asmens teisės pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai turi būti ginamos.

12Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Vadinasi, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjų darbdavio funkcijas įgyvendino Klaipėdos apskrities VPK. Klaipėdos apskrities VPK taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas, pareiškėjai patyrė praradimus. Nors pareiškėjų teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, nagrinėjamu atveju nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

13Pagal byloje esančius duomenis taikant nurodytas nuostatas, per laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui G. S. neišmokėta 261,92 Lt darbo užmokesčio suma, o per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui R. A. neišmokėta 376,23 Lt darbo užmokesčio suma. Kadangi už netinkamą atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, turėjusi pareigą mokėti darbo užmokestį, pareiškėjams G. S. ir R. A. neišmokėta darbo užmokesčio suma iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteista.

14III.

15Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK apeliaciniu skundu (b. l. 58–60) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –skundą atmesti.

16Apeliaciniame skunde nurodo, kad esminis klausimas šioje byloje kyla dėl darbo užmokesčio dalies, kurios neišmokėjimą pareiškėjui sąlygojo ne valstybės tarnybos įstaiga, o Lietuvos valstybė, netinkamai reglamentuodama valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus, apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjams teisėtumo, kai yra rengiama atitinkamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarka. Atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjams susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros principą.

17Pareiškėjai G. S. ir R. A. pateikė 2016 m. balandžio 4 d. raštą, kuriuo prašo arba atmesti Klaipėdos apskrities VPK apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, arba sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jame nustatyta, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis turi būti apskaičiuota pagal G = A x Pk – B, kurioje Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955, ir tokiu būdu asmenys, kuriems darbo užmokestis (atlyginimas) buvo sumažintas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais, nepatenka į šio įstatymo taikymo sritį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams G. S. (laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) ir R. A. (laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

21Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas G. S. nuo 2012 m. spalio 8 d. ėjo A lygio 11 kategorijos pareigas; pareiškėjas R. A. – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. ėjo A lygio 11 kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

22Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo įtvirtinti tokie 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.

23Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi, G. S. nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o R. A. – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.

24Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjų pažeistas teises apginti priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

25Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

26Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjų reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

27Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

28Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

29Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

30Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos apskrities VPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos apskrities VPK.

312016 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų G. S. ir R. A. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, bei sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą.

32Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

33Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

34Iš pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, pareiškėjų nuomone, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes pašalina iš įstatymo taikymo srities statutinių valstybės tarnautojų, kuriems pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjų skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje yra aktualus dėl to, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

35Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad kiekvienam iš pareiškėjų pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises ir proporcingumo principą.

36Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

37Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

38atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

39Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų G. S. ir R. A. skundą atmesti.

40Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai G. S., R. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami iš... 5. Nurodė, kad G. S. dirba Klaipėdos apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo... 6. Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime (b. l. 14–16) nurodė, jog su... 7. Nurodė, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjams neišmokėjimą sąlygojo... 8. II.... 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu... 10. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d.... 11. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 12. Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės... 13. Pagal byloje esančius duomenis taikant nurodytas nuostatas, per laikotarpį... 14. III.... 15. Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK apeliaciniu skundu (b. l. 58–60) prašo... 16. Apeliaciniame skunde nurodo, kad esminis klausimas šioje byloje kyla dėl... 17. Pareiškėjai G. S. ir R. A. pateikė 2016 m. balandžio 4 d. raštą, kuriuo... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams G. S. (laikotarpiu nuo... 21. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas G. S. nuo 2012 m.... 22. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m.... 23. Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai galiojo... 24. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime... 25. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų... 26. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 27. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 28. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 29. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo... 30. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo... 31. 2016 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas... 32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad pagal... 33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 34. Iš pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti,... 35. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į... 36. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 37. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 38. atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį... 39. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą... 40. Sprendimas neskundžiamas....