Byla A-1125-552/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. A., A. A., J. B., I. B., A. B., V. B., A. B., E. B., A. B., G. B., R. B., L. B., R. B., A. B., N. B., A. B., A. C., B. Č., V. Č., D. D., K. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2I.

3Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

41) priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.: J. A. – 6 029,74 Lt; A. A. – 4 257,35 Lt; J. B. – 8 824,54 Lt; I. B. – 4 323,53 Lt; A. B. – 8 576,42 Lt; V. B. – 7 710,70 Lt; A. B. – 4 901,09 Lt; E. B. – 3 928,25 Lt; A. B. – 5 200,05 Lt; G. B. – 10 794,6 Lt; R. B. – 4 929,13 Lt; L. B. – 6 170,63 Lt; R. B. – 8 800,79 Lt; A. B. – 4 203,37 Lt; N. B. – 3 850,08 Lt; A. B. – 7 669,73 Lt; A. C. – 4 294,76 Lt; B. Č. – 2 611,03 Lt; V. Č. – 7 621,63 Lt; D. D. – 4 856,27 Lt; K. D. – 4 632,19 Lt;

52) priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams: J. A. – 8 597,26 Lt; A. A. – 3 308,07 Lt; J. B. – 7 306,19 Lt; I. B. – 3 186,36 Lt; A. B. – 3 577,16 Lt; V. B. – 3 349,60 Lt; A. B. – 3 111,39 Lt; E. B. – 2 743,23 Lt; A. B. – 3 392,13 Lt; G. B. – 17 631,33 Lt; R. B. – 2 946,31 Lt; L. B. – 336,14 Lt; R. B. – 17 539,11 Lt; A. B. – 3 039,56 Lt; N. B. – 3 061,21 Lt; A. B. – 14 189,41 Lt; A. C. – 3061,76 Lt; B. Č. – 3 276,29 Lt; V. Č. – 18 052,08 Lt; D. D. – 3 493,84 Lt; K. D. – 3 249,77 Lt.

6Pareiškėjai paaiškino, kad eina skirtingas pareigas prokuratūrose, prokurorų pareiginės algos koeficientai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo mažinami du kartus. Įstatymų, kuriais buvo sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas net keletą kartų buvo pratęsiamas, o įstatymo, kuriuo turėjo būti taikomi iki ekonominės krizės buvę koeficientai, įsigaliojimo terminas keletą kartų buvo nukeliamas. Dėl prokuratūros reformos padidinti prokurorų pareiginės algos koeficientai turėjo būti taikomi nuo 2013 m. sausio 1 d., bet nepagrįstai atidėtas jų įsigaliojimo terminas. Prokurorų pagrindinė funkcija yra ginti asmens, valstybės ir visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 118 str. 2 d.), todėl prokuroro veiklos nepriklausomumo užtikrinimas yra tiek pat svarbus, kaip ir teisėjų nepriklausomumo principas ir turi būti lygiai taip pat ginamas ir saugomas. Dėl šios priežasties prokurorų atlyginimų mažinimas, nesilaikant proporcingumo principo, traktuotinas kaip kėsinimasis į prokuroro ir prokuratūros nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas. Aplinkybę, kad įstatymo, kuriuo sumažintas pareiginių algų koeficientas prokurorams, galiojimas buvo nepagrįstai pratęsiamas, o įstatymo, kuriuo padidinti pareiginių algų koeficientai prokurorams, įsigaliojimo laikas buvo nepagrįstai nukeliamas, patvirtina Lietuvos banko viešos metinės apskaitos, kuriose yra apžvelgiami pasaulio, Europos Sąjungos, kitų valstybių, taip pat Lietuvos valstybės pagrindiniai ekonominiai, finansiniai rodikliai.

7Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

8Atsakovai paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) pareiškėjų pareiginės algos koeficientai buvo nustatyti: apygardos prokuratūros prokurorų – 9,5, miestų apylinkių prokuratūrų prokurorų – 8,3, rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų – 9,3, prokurorų – 8,0. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjų pareiginių algų koeficientai buvo nustatyti: apygardos prokuratūros prokurorų – 9,03, miestų apylinkių prokuratūrų prokurorų – 8,01, rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų – 8,88, prokurorų – 7,76, t. y. sumažinti nuo 9,5 iki 9,03, nuo 8,3 iki 8,01, nuo 9,3 iki 8,88 ir nuo 8,0 iki 7,76. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. Nr. XI-1834 redakcija) nuo 2012 m. gegužės 4 d. apygardų specializuotų skyrių prokurorų pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 9,45 vietoje 9,5. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovų manymu, pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. KT17-N6/2014 pažymėjo, jog iki šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismui nusprendus tenkinti skundą, atsakovai prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (pareiškėjams L. B., E. B. ir G. B. už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.): A. B. – 2 483,90 Eur, A. B. – 1 217,38 Eur, A. B. – 2 221,30 Eur, D. D. –1 406,47 Eur, A. A. – 1 233,01 Eur, A. B. – 1 419,45 Eur, R. B. – 1 427,57 Eur, R. B. – 2 548,88 Eur, N. B. – 1 115,06 Eur, B. Č. – 756,21 Eur, A. B. – 1 506,04 Eur, J. A. – 1 746,34 Eur, J. B. – 2 555,77 Eur, I. B. – 1 252,18 Eur, L. B. – 1 803,02 Eur, A. C. – 1 243,85 Eur, V. Č. – 2 207,38 Eur, K. D. – 1 341,57 Eur, V. B. – 2 233,17 Eur, E. B. – 1 137,70 Eur, G. B. – 3 402,43 Eur. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

11Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1520 redakcija), 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjai nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies sumažėjimo, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio. Teismas vadovavosi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo III skirsniu (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-789 redakcija, galiojusi iki 2009 m. gegužės 1 d.) ir pažymėjo, kad Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, kuris įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d., apygardų ir apylinkių prokuratūrų prokurorų pareiginės algos koeficientai, priešingai nei Generalinės prokuratūros prokurorų, nebuvo pakeisti.

12Teismas pažymėjo, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti prokurorų pareiginės algos koeficientų dydžiai, šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

13Teismas nurodė, kad 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726 šio įstatymo galiojimas dar kartą pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

142011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1840 buvo pakeistas įstatymo, kuriuo nustatyti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo terminas ir jo terminas nustatytas iki 2012 m. balandžio 30 dienos.

152011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. ir galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., pakeistas Įstatymo priedėlio III skirsnis, 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-111 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

162011 m. gruodžio 21 d. Seimas priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1839, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 31 d., kuriuo buvo keičiami Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-224, 2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-951, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. XI-1727 redakcijos) 2-3 straipsniai, naujai išdėstytas Įstatymo priedėlio III skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1839 redakcija). Nustatyti koeficientų dydžiai turėjo būti pradėti taikyti nuo 2013 m. sausio 1 d. (pagal 2011 m. lapkričio 22 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1727).

172012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-109 nukėlė 2011 m. gruodžio 21 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1839 įsigaliojimo datą iki 2014 m. sausio 1 dienos.

18Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis, pažymėjo, kad, esant pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimui, pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir tokia jų pažeista teisė turi būti ginama teismo. Pareiškėjų teisė kreiptis į teismą užtikrinta teisės aktuose, todėl negali būti ribojama laukiant, kol įstatymų leidėjas numatys darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmą. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

19Teismas darė išvadą, kad, Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, jog Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2009, Nr. 49-1935; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis, tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas. Tokiu atveju pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

20Teismas nurodė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Teismas darė išvadą, kad, kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertina kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), todėl pareiškėjų skundo reikalavimus tenkino visa apimtimi.

21Teismas nurodė, kad remsis patikslintomis atsakovo pažymomis, ir pažymėjo, kad pareiškėjų atstovė nepagrįstai nesutiko su pažymomis dėl pareiškėjų darbo užmokesčio, mokėto 2013 metais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pasisakė, jog Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau netyrė teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta pertvarkyta prokuratūros sistema. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog ginčo atveju pareiškėjų (išskyrus L. B., E. B. ir G. B.) pareiginės algos koeficientai po prokuratūros pertvarkos (nuo 2012 m. gegužės 1 d.) buvo didesni nei iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo taikomi nesumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo išaiškinimais, teismas nurodė, kad remsis Generalinės prokuratūros patikslintomis 2015 m. pažymomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams darbo užmokestis nebuvo mažintas nuo 2009 m. gegužės 1 d., todėl jie nepagrįstai reikalavimą reiškia už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d., tai teismo posėdyje pripažino pareiškėjų atstovė.

22Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau antikonstucinėmis pripažintas teisės aktų nuostatas priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl teismas darė išvadą, kad šiuo atveju kyla Lietuvos valstybės atsakomybė. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu ir darė išvadą, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

23Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

24III.

25Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

26Atsakovas pabrėžia, kad atlyginimas pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Atsakovo teigimu, nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, kad būtų galima teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką. Atsakovo manymu, tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teismo tvarka. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovas remiasi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad pareiškėjams nepagrįstai priteista neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

27Pareiškėjai atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė, tačiau 2016 m. liepos 4 d. prašymu išreiškė pageidavimą, kad teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai akcentavo tai, kad pagal šiame įstatyme nustatytą kompensavimo mechanizmą realus atlyginimų kompensavimas bus taikomas tik daliai prokurorų.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV.

30Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros sistemos įvairių prokuratūrų prokurorai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, reikalaudami priteisti iš atsakovų tą dalį darbo užmokesčio, kuri jiems 2009–2013 metais buvo neišmokama įstatymo, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

31Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos, taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas.

32Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, įstatymų leidėjas nėra parengęs darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarkos, o tik pagal tokią tvarką visos šalies mastu ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

33Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

34Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su prokurorų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2009 – 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjams turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

35Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

36Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus < ...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

37Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

38Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

39Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

40Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-445-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

41Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

42Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

43Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros.

44Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje 2016 m. liepos 4 d. prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensacijų dydžiai yra netinkami.

45Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žinoma, tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu (2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

46Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios administracinės bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir byloje taikytinas įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai prokurorams ar kitiems valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

47Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą netenkina.

48Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi šioje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė, todėl nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

49Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

51Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

52Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti.

53Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, pareiškėjams priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio dalys : A. B. – 2 483,90 Eur, A. B. – 1 217,38 Eur, A. B. – 2 221,30 Eur, D. D. –1 406,47 Eur, A. A. – 1 233,01 Eur, A. B. – 1 419,45 Eur, R. B. – 1 427,57 Eur, R. B. – 2 548,88 Eur, N. B. – 1 115,06 Eur, B. Č. – 756,21 Eur, A. B. – 1 506,04 Eur, J. A. – 1 746,34 Eur, J. B. – 2 555,77 Eur, I. B. – 1 252,18 Eur, , A. C. – 1 243,85 Eur, V. Č. – 2 207,38 Eur, K. D. – 1 341,57 Eur, V. B. – 2 233,17 Eur (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.); L. B. – 1 803,02 Eur, E. B. – 1 137,70 Eur, G. B. – 3 402,43 Eur, (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.).

54Dėl šio pareiškėjų reikalavimo priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. A., A. A., J. B., I. B., A. B., V. B., A. B., E. B., A. B., G. B., R. B., L. B., R. B., A. B., N. B., A. B., A. C., B. Č., V. Č., D. D., K. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

55Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

56Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. I.... 3. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 4. 1) priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio... 5. 2) priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio... 6. Pareiškėjai paaiškino, kad eina skirtingas pareigas prokuratūrose,... 7. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės... 8. Atsakovai paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu... 11. Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d.... 12. Teismas pažymėjo, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės... 13. Teismas nurodė, kad 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės... 14. 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės... 15. 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės... 16. 2011 m. gruodžio 21 d. Seimas priėmė Valstybės politikų ir valstybės... 17. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės... 18. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m.... 19. Teismas darė išvadą, kad, Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d.... 20. Teismas nurodė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas... 21. Teismas nurodė, kad remsis patikslintomis atsakovo pažymomis, ir pažymėjo,... 22. Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau... 23. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 24. III.... 25. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu... 26. Atsakovas pabrėžia, kad atlyginimas pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir... 27. Pareiškėjai atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė, tačiau... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV.... 30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, Lietuvos Respublikos Generalinės... 31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir... 32. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lietuvos... 33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136... 34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 35. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d.... 36. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su... 37. Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžta, kad: 1)... 38. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad... 39. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog... 40. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 41. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 42. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 43. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos... 44. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį... 46. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios administracinės bylos medžiagą,... 47. Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje... 48. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką... 49. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 51. Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą... 52. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą... 53. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d.... 54. Dėl šio pareiškėjų reikalavimo priimti naują sprendimą – pareiškėjų... 55. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d.... 56. Nutartis neskundžiama....