Byla A-2188-552/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų R. M., D. K., R. G., V. A., G. P., B. P., I. G., M. B., L. U., L. V., B. Ž., S. K., L. B., D. P., N. N., D. R., D. T., J. S., G. S., A. S., N. P., A. B., K. V., V. Č., E. L., Ž. B. ir A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. M., D. K., V. Č., K. V., E. L., S. K., L. B., D. P., N. N., R. P., B. Ž., A. Č., D. R., M. B., A. B., D. T., L. U., B. P., G. S., R. G., V. A., Ž. B., J. S., I. G., L. V., G. P., N. P. ir A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2I.

3Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovų laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases dydžius. Pareiškėjas R. P. teismo posėdyje savo reikalavimų atsisakė.

4Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2009 metų atsakovas neteisėtai sumažino mokamą darbo užmokestį. Vadovaujantis 2009 m. balandžio 23 d. pakeistame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais koeficientais, buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo perskaičiuotas ir mokamas sumažintas neteisėtai. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas pažeidė teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, t. y. sumažintus pareiginių algų koeficientų dydžius ir sumažintus priedus už kvalifikacines klases numačiusias įstatymų nuostatas.

5Atsakovai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nusprendus reikalavimus tenkinti, prašė sprendimo įvykdymą išdėstyti.

6Atsakovai nurodė, kad darbo užmokestis buvo ir yra mokamas vadovaujantis galiojančiais įstatymais, todėl Valstybės kontrolės veiksmai yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2013 m. liepos 1 d., o byloje prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį iki šio nutarimo paskelbimo. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjams mokėtas darbo užmokestis buvo apskaičiuotas tinkamai, veikiant taip, kaip tai numatė įstatymai.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu bylą dalyje pagal pareiškėjo R. P. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nutraukė, likusią skundo dalį atmetė.

9Teismas rėmėsi 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriuo įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

10Teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad dėl Grąžinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo atitikties Konstitucijai pareiškėjai byloje abejonių nepareiškė, o teismui sprendžiamoje byloje taip pat nesusidarė pagrindo manyti, kad šie teisės aktai prieštarautų Konstitucijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str.).

11Teismas nustatė, kad pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir dėl to dalis darbo užmokesčio pareiškėjams buvo neišmokėta neteisėtai. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktose pažymose dėl Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis apskaičiuota kaip skirtumas tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios galiojo iki Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų įstatymų nuostatų priėmimo. Teismas darė išvadą, kad iš Grąžinimo įstatymo nuostatų matyti, jog pagal šį įstatymą numatoma grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį, apskaičiuotą kitu būdu, pagal šiame įstatyme nurodytą formulę ir atsakovo nurodyta neišmokėto darbo užmokesčio dalis skiriasi nuo numatytos individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą, pareiškėjai byloje prašo priteisti kitokią sumą negu yra numatyta individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą.

12Teismas pažymėjo, kad, vertinant šio skirtumo priteisimo klausimą, yra reikšmingas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Teismas nurodė, kad aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija reiškia, jog įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjams nustatyti mažesnį mokėtiną darbo užmokestį Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad tai atlikdamas įstatymų leidėjas atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Teismas nustatė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas nėra suėjęs, todėl neturėjo pagrindo jo priteisti. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipdamiesi į teismą.

13III.

14Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų R. M., D. K., R. G., V. A., G. P., B. P., I. G., M. B., L. U., L. V., B. Ž., S. K., L. B., D. P., N. N., D. R., D. T., J. S., G. S., A. S., N. P., A. B., K. V., V. Č., E. L., Ž. B. ir A. Č. apeliacinis skundas, kuriuo pareiškėjai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

15Pareiškėjų manymu, teismas neteisingai aiškina Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą bei nepagrįstai teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

16Atsakovai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nemotyvuoja savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovai pažymi, kad įstatyme nustatytas Valstybės kontrolės pareigos grąžinti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas nėra suėjęs, todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų.

17Taip pat Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 6 d. buvo gautas pareiškėjų apeliacinio skundo papildymas, kuriame pareiškėjai nurodo, kad, jų manymu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kuria nustatomi 0,98 ir 0,955 koeficientai ir apskaičiuojama grąžintina suma, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai pažymi, kad Grąžinimo įstatymo nuostata faktiškai yra sumažinamas darbo užmokestis atgaline data. Pareiškėjai pabrėžia, kad nei Darbo kodekse, nei Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatyta teisė atgaline data mažinti darbo užmokestį. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2009 m. atliktais Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimais valstybės tarnautojų darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl toks teisinis reglamentavimas, pareiškėjų manymu, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir teisinės valstybės principus. Pareiškėjų teigimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyti 0,98 ir 0,955 koeficientai nėra proporcingai mažinantys pareiškėjams priklausantį darbo užmokestį ir pažeidžia pareiškėjų teisę į teisingą darbo užmokestį bei lygiateisiškumo principą. Pareiškėjai teigia, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, nesilaikė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad nei Grąžinimo įstatyme, nei šio įstatymo aiškinamajame rašte nėra pateikta jokių apskaičiavimų ir vertinimų. Pareiškėjų teigimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyti koeficientai pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimą, nes jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 45 punktą ir teigia, kad Grąžinimo įstatyme numatytas išmokėtinų sumų dydis yra nepagrįstas, jį taikant nebus užtikrintos pareiškėjų teisės. Pareiškėjų manymu, vienintelis būdas teismui apginti jų pažeistas teises – priteisti visas prašomas sumas už ginčo laikotarpį. Teismui nusprendus, kad nėra pagrindo netaikyti Grąžinimo įstatymu nustatytų sumų sumažinimo, pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

21Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams - Valstybės kontrolės valstybės tarnautojams - 2009-2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę, priteisimo.

22Byloje nėra ginčo, kad Valstybės kontrolė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacines klases) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

23Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Teismas nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų patirti praradimai turi būti kompensuojami Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, o ne priteisiant skirtumą tarp faktiškai išmokėto ir apskaičiuoto pagal iki tol galiojusius teisės aktus darbo užmokesčio sumą, todėl skundą atmetė.

24Apeliacinis pareiškėjų skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas realiai neapgynė apeliantų pažeistų teisių, neįsigilino į jų skundo esmę ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Apeliacinio skundo papildymu pareiškėjai kvestionuoja Grąžinimo įstatymo atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai

25Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žinoma, tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu (2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

26Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios administracinės bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir byloje taikytinas įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

27Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą netenkina.

28Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, liečiančius Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų taikymą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

29Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

30Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi tie pareiškėjų praradimai, kurie buvo patirti dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, bus kompensuoti įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

31Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

32Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

33Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

34Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36Pareiškėjų R. M., D. K., R. G., V. A., G. P., B. P., I. G., M. B., L. U., L. V., B. Ž., S. K., L. B., D. P., N. N., D. R., D. T., J. S., G. S., A. S., N. P., A. B., K. V., V. Č., E. L., Ž. B. ir A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. I.... 3. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 4. Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2009 metų atsakovas neteisėtai sumažino... 5. Atsakovai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir Lietuvos valstybė,... 6. Atsakovai nurodė, kad darbo užmokestis buvo ir yra mokamas vadovaujantis... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu... 9. Teismas rėmėsi 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės... 10. Teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 2 dalimi,... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo mokamas... 12. Teismas pažymėjo, kad, vertinant šio skirtumo priteisimo klausimą, yra... 13. III.... 14. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų 15. Pareiškėjų manymu, teismas neteisingai aiškina Konstitucinio Teismo 2013 m.... 16. Atsakovai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir Lietuvos valstybė,... 17. Taip pat Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 6 d.... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų... 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams - Valstybės kontrolės... 22. Byloje nėra ginčo, kad Valstybės kontrolė,... 23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime... 24. Apeliacinis pareiškėjų skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios... 25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį... 26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios administracinės bylos medžiagą,... 27. Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje... 28. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, liečiančius Konstitucinio teismo... 29. Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už... 30. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 31. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos... 32. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog... 33. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 34. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja,... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 36. Pareiškėjų R. M., D. K., 37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą... 38. Nutartis neskundžiama....