Byla A-3844-520/2016
Dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas V. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK, Komisariatas, atsakovas) 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 20-IL-1575 ir priteisti iš atsakovo 12 084,13 Lt darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

6Pareiškėjas paaiškino, kad jis Komisariate ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo 15 kategorijos pareigas, jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priedo pakeitimu, nustatančiu sumažintus pareiginės algos koeficientus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, jo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam turi būti grąžinta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą.

7Atsakovas Komisariatas atsiliepime į skundą prašė pripažinti Komisariatą netinkamu atsakovu, pripažinti tinkama atsakove valstybę, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

8Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsniu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas neturi teisės perimti teisėkūros subjektui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio. Tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, atsakovas neturi teisinių galimybių išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėjas, todėl atsakovas pagrįstai skundžiamu raštu atsisakė spręsti pareiškėjo darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą.

9Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalaujama darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl Komisariato kaltės, kuris taikė galiojusias teisės normas, t. y. atsakovas veikė teisėtai. Šiuo atveju atsakove turėtų būti valstybė, nes Seimas netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

10II.

11Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. A. S. skundą atmetė.

12Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo 15 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsniu, 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35–38 straipsniais. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, ir sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

14Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl šią skundo dalį atmetė.

15Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, nes priimant skundžiamą sprendimą teisės aktuose nebuvo nustatytas pagrindas išmokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, jos išmokėjimo tvarka įstatymais nebuvo sureguliuota ir sprendimas buvo priimtas taikant tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką yra pagrįstas, todėl netenkino skundo reikalavimo dėl skundžiamo Kauno apskrities VPK sprendimo panaikinimo.

16III.

17Pareiškėjas V. A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

18Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčijamas Kauno apskrities VPK sprendimas neišmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, nes buvo priimti neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuriuo buvo konstatuota, jog neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjui, kaip valstybės tarnautojui, net du kartus buvo neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, todėl jis įgijo teisę į teisingą kompensaciją dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas atsakovo sprendimas buvo priimtas jau po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo neteisėtai sumažintas, tačiau neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kaip draudžiantį teismui priteisti pareiškėjui neproporcingai sumažintą darbo užmokestį, nes tokio draudimo nėra ir negali būti, t. y. nors Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė įstatymų leidėjui nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau tai neatima teisės kreiptis į teismą.

19Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, tvirtina, kad jis turi teisę reikalauti, jog jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus priklausantis darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismui nepanaikinus ginčijamo Kauno apskrities VPK sprendimo, susidarė tokia situacija, kad liko galioti administracinis teisės aktas, pažeidžiantis pareiškėjo konstitucines teises gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė pareiškėjo skundą, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, kuriame nustatytas kompensavimo mechanizmas iš tiesų nekompensuoja, yra ydingas ir prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui. Pareiškėjo teigimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neužtikrina teisingo kompensavimo valstybės tarnautojams, nes nors pareiškėjui 2009–2013 metais buvo neišmokėta 3 499,81 Eur, jam bus kompensuojama tik 319,67 Eur, t. y. daugiau nei 10 kartų mažesnė suma.

20Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Atsakovas pažymi, kad sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

25Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. A. S. (valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo. Taip pat pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimą panaikinti Komisariato 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 20-IL-1575.

26Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo 15 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas Komisariate, turėjo pirmą kvalifikacinę kategoriją, suteiktas vyresnio komisaro laipsnis. Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Komisariato statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

27Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

28Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.

29Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

30Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis analogiškos kategorijos bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl šią skundo dalį atmetė.

31Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32Atsakovas neginčija aplinkybės, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjo skunde prašyta priteisti darbo užmokesčio nepriemoka (12 084,13 Lt (3 499,81 Eur)), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjas skunde, prašydamas priteisti iš atsakovo 12 084,13 Lt (3 499,81 Eur) darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., teigė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, laikosi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

33Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jam darbo užmokesčio nepriemokos.

34Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

35Vertindama pareiškėjo ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

36Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

37Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

38Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

39Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

40Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

41Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Komisariato. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-552/2016; 2016 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-60-552/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-552/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016; 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016; kt.).

42Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažinto darbo užmokesčio koeficientas 0,98 už 2009 metų mėnesius bei 0,955 už 2010–2013 metų mėnesius, nepažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

432016 m. gegužės 9 d. ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kur nustatytas sumažinto darbo užmokesčio koeficientas 0,98 už 2009 metų mėnesius bei 0,955 už 2010–2013 metų mėnesius, 2 straipsnio 8 dalis, kurioje numatomas delspinigių neskaičiavimas, sankcijų nebuvimas nevykdant grąžinimų mokėjimų, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1.1 punktas, kur įgyvendinami mažinantys išmokas koeficientai ir formulė, nepažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

44Pareiškėjas paaiškina, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neužtikrina teisingo kompensavimo valstybės tarnautojams, nes nors pareiškėjui 2009–2013 metais buvo neišmokėta 3 499,81 Eur, jam bus kompensuojama tik 319,67 Eur, t. y. daugiau nei 10 kartų mažesnė suma. Kai kuriais mėnesiais pareiškėjui vietoj faktinės darbo užmokesčio nepriemokos, gaunamas netgi neigiamas nepriemokos dydis. Įstatymų leidėjo nustatyti koeficientai neteisėti, nepagrįsti, neteisingi, neproporcingi, netinkami ir sudaro sąlygas toliau tęsti Konstitucijos pažeidimus, nes mažina priklausančias išmokėti darbo užmokesčio nepriemokas, t. y. taip yra atimama didžioji dalis teisėtos nuosavybės, nors valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Pareiškėjas pažymi, kad valstybė ilgai naudojosi neišmokėtais pinigais, neskaičiuodama už tai nei palūkanų, nei delspinigių, nei infliacijos nuostolių. Pareiškėjo teigimu, jeigu teismas nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, būtų pažeistas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, kuriame yra įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, bei 17 straipsnis, įtvirtinantis teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę.

45Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos prašymus, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

46Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

47Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Analogiškai vertinamas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Aprašo prieštaravimo Konstitucijai.

48Iš pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, pareiškėjo nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta valstybės tarnautojams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir kuriame pareiškėjas prašė, jog jam būtų priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis, nes atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

49Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

50Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymuose kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors pareiškėjas teigia, kad jam bus išmokėta mažiau negu dešimtadalis ginčo laikotarpiu sumažinto darbo užmokesčio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė ir faktas, jog pareiškėjui už kai kuriuos mėnesius iš viso nebus grąžinta darbo užmokesčio nepriemoka, nes ji neviršijo proporcingo mažinimo, pačios savaime nesudaro pagrindo šioje byloje teigti, kad pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia pareiškėjo teises ir proporcingumo principą.

51Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimams, nes kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Tai reiškia, kad dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai apie nuosavybės teisės pažeidimą, palūkanų, delspinigių, infliacijos nuostolių neskaičiavimą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016). Pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 7 d. prašyme nurodyta informacija, kad Konstituciniame Teisme iki šiol nėra užregistruotas prašymas ištirti Grąžinimo įstatymo atitiktį Konstitucijai, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymų šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

52Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

53Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

54Pareiškėjo V. A. S. apeliacinį skundą atmesti.

55Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

56Nutartis neskundžiama.

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas V. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į... 6. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Komisariate ginčo laikotarpiu ėjo... 7. Atsakovas Komisariatas atsiliepime į skundą prašė pripažinti Komisariatą... 8. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas),... 9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalaujama darbo užmokesčio... 10. II.... 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu... 12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo 15 kategorijos... 13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4... 14. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 15. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą,... 16. III.... 17. Pareiškėjas V. A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos... 18. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčijamas Kauno apskrities VPK... 19. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d.... 20. Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno... 21. Atsakovas pažymi, kad sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. A. S.... 26. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu... 27. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo... 28. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m.... 29. Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs... 31. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administraciniame... 32. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m.... 33. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio... 34. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų... 35. Vertindama pareiškėjo ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su... 36. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 37. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 38. Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo... 39. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d.... 40. Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų... 41. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir... 43. 2016 m. gegužės 9 d. ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos vyriausiajame... 44. Pareiškėjas paaiškina, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis... 45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos prašymus, pirmiausia pažymi, kad... 46. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 47. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 48. Iš pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti,... 49. Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą... 50. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymuose... 51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog valstybės... 52. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 53. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 54. Pareiškėjo V. A. S. apeliacinį skundą atmesti.... 55. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą... 56. Nutartis neskundžiama....