Byla 2-617-157/2017
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla Nr. B2-387-372/2017 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės E. P. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla Nr. B2-387-372/2017 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą.

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – VSDFV Mažeikių skyrius, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovei E. P. įmonei bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovės skola biudžetui yra 4 468,92 Eur, iš jų: 4 002,57 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius, 113,93 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 34,20 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų už individualios įmonės savininką, 318,22 Eur delspinigių – pradelstos skolos sudaro 4 327,18 Eur. Pareiškėjas tvirtino, kad šios draudėjos atžvilgiu ėmėsi visų priemonių, taikė visas įstatymo numatytas sankcijas, kad skola būtų išieškota, tačiau to padaryti nepavyko, todėl mano, kad pastaroji yra nemoki.
  1. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi patenkinęs pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą iškėlė atsakovės E. P. įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė VšĮ ,,Alia solutio“.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė 2016-09-29, tai yra pareiškėjo pareiškimo pateikimo teismui momentu, buvo skolinga 4 468,92 Eur, o 2017-01-01 duomenimis skola pareiškėjui išaugo iki 6 010,24 Eur, o tai, teismo įsitikinimu, rodo, jog skolos yra atsiradusios ne dėl finansinės padėties laikino pobūdžio sutrikimų. Teismas, remdamasis Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-12-13 raštu Nr. (31.43) RESP-12706 pateiktais duomenimis, nustatė, kad atsakovė turi 5 414,23 Eur mokestinę nepriemoką, o bylos nagrinėjimo metu skola nėra sumokėta. Remdamasis VĮ ,,Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016-09-09 išrašo duomenimis nustatė, kad atsakovė registruotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturi. Pagal ilgalaikio turto apskaitos kortelių duomenis ilgalaikis turtas yra mažos vertės – likutinė vertė yra 8 374,10 Eur, – ir jį realizavus kreditorių reikalavimų patenkinimas nėra įmanomas. Teismas nustatė, kad turto nuomos sutartis yra terminuota, kol nuomotojos BUAB „Merssy“, kuriai bankroto byla iškelta 2016-02-22, administratorius parduos šį turtą, taigi atsakovės galimybė naudotis tokiu turtu gali būti labai trumpalaikė.
  3. Teismas, išnagrinėjęs atsakovės argumentą, kad pas antstolę yra sukaupta lėšų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, nustatė, kad pagal Akmenės rajono apylinkės teisme 2016 m. spalio 28 d. galiojančią nutartį įmonės savininkė E. P. su buvusiu sutuoktiniu per pusę pasidalino už nekilnojamąjį turtą gautas 13 890 Eur pajamas, taip pat pastatus. Todėl sprendė, kad įmonės savininkė apribojo galimybę atsiskaityti su jos kreditoriais, kurių reikalavimų suma sudaro 19 658,69 Eur. Be to atsiskaitinėjama labai mažomis sumomis, o skolos kaupiasi, – nuo 2017-01-05 iki 2017-01-10 per 4 kartus VSDFV Mažeikių skyriui buvo sumokėta 170 Eur. Sprendė, kad atsakovės įsipareigojimas mokėti ieškovei kas antrą dieną realias įmokas yra abejotinas, nes atsakovė nesugebėjo atsiskaityti su kreditoriais.
  4. Teismas nustatė, kad šio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi buvo atsisakyta kelti atsakovės bankroto bylą remiantis jos įsipareigojimu per vienerius metus padengti skolas VSDFV Mažeikių skyriui, bet faktiškai skolos ne tik nebuvo mokamos, bet ir gerokai išaugo. Toje byloje atskirajame skunde atsakovė buvo nurodžiusi, kad įmonė turi 23 561,11 Eur vertės turto, bet pagal šioje byloje pačios pateiktą kreditorių įsipareigojimų suvestinę bendra skolų suma sudaro 19 658,69 Eur, o nepradelstų įsipareigojimų – 326,96 Eur.
  5. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 punktas, 6 straipsnio, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
  6. Vadovaudamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterinės programos duomenimis teismas administratore paskyrė VšĮ ,,Alia solutio“ (ĮBĮ 11 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys).

4III. Atskirojo skundo argumentai

5

  1. Atskirajame skunde atsakovės E. P. įmonės savininkė E. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį, priimti naują – pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus pareiškimą atmesti. Taip pat prašo priimti į bylą naujus įrodymus: VSDFV Mažeikių skyriaus 210-12-27 pažymą apie įmonės sumokėtas draudimo įmokas ir 2016-12-28 raštą apie apdraustųjų įmokas, šių įmokų sumokėjimo kvitus.
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teismas neteisingai įvertino būtent šioje byloje nustatytas aplinkybes – mažame miestelyje veikiančioje įmonėje, turinčioje parduotuvėlę, dirba 4 samdomi darbuotojai, kuriems mokami atlyginimai, 2015 m. įmonė dirbo pelningai, rezultatai gerėja, įmonė yra moki; atsakovė turi 19 658,69 skolų bet 9 547,12 Eur skola ,,Swedbank lizingas“ UAB – solidari su savininke, antstolės sukauptų ir nepaskirstytų lėšų – 13 249,80 Eur pakanka ją padengti, o skolą padengusios savininkės regresinio reikalavimo sumokėjimo terminas – 2018-12-31, nėra pradelstas. Taigi atsakovės turtas – 23 561,11 Eur, ir pradelsti įsipareigojimai – 10 111,57 Eur nesuteikia pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą.
    2. Teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su turto nuoma, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovė negalėtų nuomotis BUAB ,,Merssy“ turto (konditerijos gaminių kepimo įranga) po jo pardavimo.
    3. Teismas be pagrindo nesirėmė aplinkybėmis, jog pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus reikalavimas yra užtikrintas savininkės nekilnojamojo turto pastato–parduotuvės, pastato–sandėlio, esančių adresu ( - ), įkeitimu.
    4. Apeliacinėje byloje turėtų būti vertinami nauji įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovė gali vykdyti finansinius įsipareigojimus – per 2016 metus į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokėjo 1 938,24 Eur, o 2017 m. sausio mėn. – 220 Eur įmokų, o visa atsakovės 2016 m. mokėtina skola sudarė 2 516,59 Eur. Taigi teismas be pagrindo nustatė, kad skola ieškovui išaugo nuo 4 468,92 Eur iki 6 010,24 Eur.
  1. Pareiškėjas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į atsakovės E. P. įmonės atskirąjį skundą prašo jį atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, susiję su įmonės turimo turto verte, nes pagal jos pateiktus rašytinius įrodymus deklaruojamą 23 561,11 Eur turtą sudarė: 13 018,98 Eur gėlių parduotuvės „Eros“ prekių likučiai, 2 168,03 Eur trumpalaikio turto ir žaliavų likučiai, 8 374,10 Eur ilgalaikis turtas. Tačiau turint omenyje gėlių parduotuvės prekių pobūdį, tokių likučių vertė neįrodyta. Trumpalaikio turto ir žaliavų apraše nurodyta bendra 1 485,03 Eur turto vertė (683 Eur inventorius: lentynos, kėdės, puodai, skardos ir kt. mažareikšmis turtas, 1 485,03 Eur žaliavos: miltai, aliejus ir kt. maisto produktai), tačiau 1 485,03 Eur žaliavos turėtų būti nurašytos kaip sunaudotos produkcijos gamybai. Todėl realus trumpalaikis turtas yra 683 Eur, o 13 018,98 Eur vertės prekės (gėlės) ir 1 485,03 Eur žaliavos į bendrą įmonės turto masę neįtrauktinos, o kartu su 8 374,10 Eur vertės ilgalaikio turto viso įmonės turto reali vertė, kaip to reikalauja teismų praktikos išaiškinimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1187/2013), sudaro 9 057,10 Eur. Pagal 2016-09-09 VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ duomenis registruotino nekilnojamojo ir kilnojamo turto įmonė neturi.
    2. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, susiję su galimybe įmonės skolas visiškai padengti jos asmeniniu turtu: savininkės E. P. vardu buvo registruoti 2 pastatai–parduotuvės ir 2 pastatai–sandėliai, esantys ( - ), tačiau pastatas–parduotuvė (unikalus Nr. ( - )) parduotas 2016-05-20 per varžytynes, o gauti 13 860 Eur bei kitas savininkės vardu registruotas turtas Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-1935-1022/2016) padalintas per pusę jai ir buvusiam sutuoktiniui R. P.. Pagal šią teismo nutartį antstolė E. M. 2017-01-09 patvarkymu Nr. S3g-1207 į R. P. banko sąskaitą pervedė 5 226,22 Eur iš lėšų, gautų pardavus minėtą turtą. Taigi pati atsakovės savininkė tokiu būdu apribojo galimybę atsiskaityti kreditoriais, kurių reikalavimai sudaro 19 658,69 Eur.

6IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ar jų neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), bet ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių atsakovės E. P. įmonės savininkės E. P. apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsakovei E. P. įmonei iškelta bankroto byla.
  3. Apeliacinis teismas, prieš imdamasis nagrinėti apeliantės atskirojo skundo argumentus, nurodo esmines taikytino įstatymo nuostatas, o taip pat teismų praktikos išaiškinimus, aktualius nagrinėjamoje byloje. Taigi teismų praktikoje šiuo klausimu ne kartą išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos; kad bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius; kad įmonės nemokumas – tai būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų etc.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai etc.) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis); kad sprendžiant dėl tokios bylos iškėlimo, svarbu išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir šios bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti jos kreditorių interesus, ar, priešingai, pastaroji turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 etc.).
  4. Šios kategorijos bylose teismai aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat yra ne kartą nurodę, jog CPK taisyklės yra taikomos taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai. Todėl taikytina: rungimosi principas, reikalaujantis, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis); bendradarbiavimo principas, įpareigojantis dalyvaujančius byloje asmenis įstatymo nustatyta tvarka bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis); dispozityvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, nurodantys, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis proceso teisėmis, tačiau – naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu jos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai, atsikirtimai, siekti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 7, 13 straipsniai). Šie nurodymai tiesiogiai suformuluoti apibrėžiant šalių procesines teises bei pareigas (CPK 42, 178 straipsniai). Taigi pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015 etc.). Tuo pat metu kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bankroto bylos iškėlimo klausimas yra viešojo intereso sritis, todėl nepaisant aukščiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių prievolių, šio intereso buvimas įpareigoja tokią bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu – imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 etc.).
  5. Minėta, kad apeliantės atsakovės E. P. įmonės savininkė E. P., nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi remiasi esminiu argumentu, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su įmonės vykdoma veikla, turimo turto verte, su realia galimybe įmonės skolas padengti savininkės asmeniniu turtu.
  6. Apeliacinis teismas sprendžia, kad šie atskirajame skunde pateikiami argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178, 185 straipsniai).
  7. Pirmiausiai yra pabrėžtina tai, kad, kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo vertinama įmonės ūkinė finansinė situacija, esanti būtent bylos nagrinėjimo metu. Taigi pagal bylos medžiagą atsakovės skola SODRA (VSDFV) ėmė formuotis dar nuo 2011 m.; nors atsakovė nuolat deklaruoja tai, kad deda visas pastangas šią skolą padengti, tačiau nuo skundžiamos teismo nutarties priėmimo praėjo daugiau kaip 2 mėnesiai, tuo tarpu pagal viešuosius duomenis (http://rekvizitai.vz.lt/imone/e_paulauskienes_imone/) atsakovė 2017 m. sausio mėn. yra sumokėjusi 379,82 Eur VSD įmokų, tačiau skola SODRA (VSDFV), kuri 2017-01-01 buvo 6 010,24 Eur, 2017-03-14 yra padidėjusi iki 6 847,92 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovės skolą SODRA (VSDFV) biudžetui nuolat didėja (CPK 178 straipsnis).
  8. Antra, kaip matyti iš bylos medžiagos, bankroto bylos klausimo nagrinėjimas tęsiasi jau nuo 2016 m. spalio mėn. ir šio proceso metu pareiškėjas VSDFV Mažeikių skyrius, nesutikdamas su atsakovės motyvais dėl turimo turto vertės, be kita ko, tvirtino, kad 13 018,98 Eur gėlių parduotuvės „Eros“ prekių, 2 168,03 Eur trumpalaikio turto ir žaliavų likučių vertė dėl verslo ypatumų yra nereali, tačiau atsakovė, teikdama duomenis apie vis dengiamą skolą pareiškėjui, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, apibūdinančių šį turtą ir patvirtinančių jo realią vertę / likvidumą, sudarytas ir vykdomas sutartis, gaunamų pajamų pobūdį etc. – būtent bylos nagrinėjimo metu. Beje, taip pat nepateikta įrodymų, kad savininkė E. P., siekdama išsaugoti įmonę, kaip solidari skolininkė yra padengusi 9 547,12 Eur skolą ,,Swedbank lizingas“ UAB (CPK 178 straipsnis). Taigi atsakovės skundo motyvai, kad įmonės turto vertė 23 561,11 Eur, pradelsti įsipareigojimai sudaro 10 111,57 Eur, ir tai nesuteikia pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), yra nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).
  9. Trečia, kaip minėta, įmonės savininkė E. P., teikia motyvus apie jos turimo turto vertę, taip pat ir antstolės žinioje esančias lėšas, kurių, anot apeliantės, visiškai pakanka įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, tačiau nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl juridinio asmens E. P. įmonės, o ne fizinio asmens E. P. bankroto bylos iškėlimo, be to, atsakovė skunde visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo ir teismo argumentų, susijusių su pirmiau šioje nutartyje nurodytu turto pasidalinimu su buvusiu sutuoktiniu R. P., antstolės veiksmais vykdant Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį (civilinė byla Nr. e2-1935-1022/2016).
  10. Vadovaudamasis šioje nutartyje išdėstytais argumentais apeliacinis teismas sprendžia, kad atsakovės E. P. įmonės atskirojo skundo motyvai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis), todėl ši paliekama nepakeista, o skundas atmetamas nenagrinėjant kitų apeliantės išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

8Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai