Byla 2A-516-186/2016

Dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys G. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Dainesa“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ropokalnis“ ir atsakovo K. V. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ ieškinį atsakovui K. V. R. dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys G. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Dainesa“.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovė bankrutavusi UAB „Ropokalnis“ atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ pareiškė ieškinį atsakovui K. V. R. dėl 253 227,67 Lt / 73 339,80 Eur žalos atlyginimo.

6Nurodė, kad bankroto byla bendrovei „Ropokalnis“ iškelta 2013-04-30, bankrutavusia bendrovė pripažinta 2013-11-30, o 2014-07-10 bankrotas pripažintas tyčiniu.

7Ieškovės teigimu, atsakovas buvo bendrovės akcininkas nuo 2003-06-27 iki 2013-03-22 ir jos direktorius nuo 1994-06-17 iki 2013-03-13, todėl kaip ūkio subjekto vadovas privalėjo užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir savalaikį mokesčių sumokėjimą, tačiau to neatliko.

8Šiaulių apskrities mokesčių inspekcija 2014-05-23 patikrinimo aktu Nr. FR0680-410 konstatavo, kad atsakovas K. V. R. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30 organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitoma parduota produkcija pagal išrašytus krovinio važtaraščius, tiekimas bendrovės parduotuvių tinklui, gauti pinigai už parduotą produkciją nebuvo apskaitomi kasos aparatu ir bendrovės kasoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Ropokalnis“ nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30 neapskaičiavo Pridėtinės vertės (PVM), Pelno (PM), Gyventojų pajamų (GPM) mokesčių, Valstybinio socialinio draudimo įmokų, įmokų į garantinį fondą. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014-06-25 sprendimu Nr. FR0682 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, atlikusi įskaitymus, patvirtino tokias sumas: 7 515,04 Lt GPM, 2 344,00 Lt GPM delspinigių, 2 745,00 GPM bauda, 56,85 Lt įmokų į Garantinį Fondą (toliau ir GF), 21,00 įmokų į GF bauda, 24,00 Lt įmokų į GF delspinigių; 73 598,00 Lt PVM, 31 988,00 Lt PVM bauda; 23 438,00 Lt PVM delspinigių; 48 798,00 Lt PM, 15 489,00 PM bauda, 10 599,00 Lt PM delspinigių, taip pat papildomai apskaičiavo VSDFV nesumokėtas prievoles: 24 407,78 Lt VSD įmokų, 12 204,00 Lt įmokų baudų.

9Ieškovė teigė esant visas vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas: žala (nesumokėti mokesčiai ir iš to kilusios sankcijos – delspinigiai, baudos), neteisėti veiksmai (apgaulingai tvarkyta buhalterinė apskaita), kaltė (asmuo, turėdamas pareigą užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, elgėsi priešingai – organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą), priežastinis ryšys (apgaulingai tvarkant apskaitą išvengta mokesčių, pasisavintos juridinio asmens lėšos).

10Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nes ieškovė neįrodė žalos dydžio ir kitų būtinųjų sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti. Nurodė, kad mokesčių mokėjimas yra įmonės, o ne jos vadovo pareiga, todėl tik įmonė yra atsakinga už mokesčių mokėjimą, o vadovas galėtų būti atsakingas tik už įmonei priskaičiuotas baudas ir delspinigius, jeigu būtų įrodytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad bendrovės vadovu dirbo tik iki 2013-03-12, todėl nėra atsakingas už laikotarpį nuo 2013-03-12 iki 2013-06-30. Atsakovas prašė pareikštam reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Šiaulių apygardos teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo K. V. R. ieškovei BUAB „Ropokalnis“ 24 911,09 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metines „procesines“ palūkanas. Kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.

13Teismas nurodė, kad apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Įsiteisėjusia teismo nutartimi BUAB „Ropokalnis“ bankroto pripažinimas tyčiniu sudaro galimybę taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams (ĮBĮ 20 str. 7 d.).

14Teismas pripažino, jog 2014-05-23 VMI patikrinimo akto duomenų pakanka išvadai, kad UAB „Ropokalnis“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, siekiant išvengti privalomų mokesčių valstybei, o taip pat atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais.

15Spręsdamas bylą teismas rėmėsi duomenimis, kad atsakovas nuo 2003-06-27 iki 2013-03-22 buvo bendrovės akcininkas ir dirbo direktoriaus pareigose nuo 1994-06-17 iki 2013-03-12, kai sudarė su trečiuoju asmeniu UAB „Dainesa“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir bendrovės direktoriumi tapo G. M., kad vadovo ir akcininko pasikeitimas viešajame registre įregistruotas tik 2013-03-22, t. y. tą pačią dieną, kai bendrovei „Ropokalnis“ buvo iškelta bankroto byla ir padarė išvadą, kad sudarius akcijų pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Ropokalnis“ ūkinės-komercinės veiklos nebevykdė.

16Teismas vadovavosi CK 2.82 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą, Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, ir to paties įstatymo 21 straipsniu, nustatančiu, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas – šiuo atveju atsakovas K. V. R., ir jo elgesį organizuojant UAB „Ropokalnis“ buhalterinę apskaitą ir finansinės atskaitomybės dokumentų išsaugojimą, vertino kaip neteisėtą bei neatitinkantį paminėtų teisės normų reikalavimų, pažeidžiantį ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus (CK 6. 246 str.). Teismas taip pat vadovavosi ir Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-16 nutartimis dėl BUAB „Ropokalnis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriose konstatuotus neteisėtus atsakovo Vytauto K. R. veiksmus, susijusius su apgaulingu BUAB „Ropokalnis“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, siekiant išvengti privalomų mokesčių valstybei, o taip pat atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, pripažino prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.).

17Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neginčija 2014-06-25 VMI Nr. FR0682 sprendimu patvirtintų BUAB „Ropokalnis“ papildomai apskaičiuotų mokesčių, baudų ir delspinigių dydžio.

18Teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovo prašymą taikyti byloje pareikštiems reikalavimams ieškinio senatį, nes ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, kurios paaiškėjo VMI atlikus mokestinį patikrinimą ir bankrutavusios bendrovės administratoriui pateikus 2014-06-25 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. FR0682 dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių, baudų bei delspinigių, ir pareikštas 2014-09-01 t. y. per du mėnesius nuo aplinkybių apie ūkio subjektui padarytą žalą paaiškėjimo dienos.

19Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad paskaičiuotos baudos ir delspinigiai apima ir byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujančio G. M. vadovavimo UAB „Ropokalnis“ laikotarpį, nes Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-05-23 patikrinimo akte Nr. FR0680-410, kuriuo ir grindžiamas byloje pareikštas ieškinys, buvo konstatuoti tik įmonės tyčinio bankroto kaltininko atsakovo K. V. R. veiksmai, o viešajame registre vadovų ir akcininkų pasikeitimas buvo įregistruotas tik 2013-03-22 - tą pačią dieną, kai Šiaulių apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Ropokalnis“. Teismas taip pat rėmėsi įsiteisėjusia 2014-07-10 Šiaulių apygardos teismo nutartimi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje konstatuota, kad „atsakovo K. V. R. nesąžiningumą įrodo tai, kad šis asmuo, išpardavęs beveik visą UAB „Ropokalnis“ turtą ir žinodamas, kad kreditoriai ketina kelti bankroto bylą, perleido juridinio asmens akcijas G. M. ir UAB „Dainesa“, melagingai nurodydamas, jog UAB „Ropokalnis‘ įsiskolinimas kredtoriams 2013-03-01 dienai sudaro 126 508, 59 Lt, kai įsiskolinimai kreditoriams tuo metu sudarė apie 500 000 Lt“

20Spręsdamas dėl priteistinos žalos teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės teiginius apie atsakovo galimai pasisavintas įmonės lėšas, kurios turėjo būti panaudotos mokesčių mokėjimui, o nustatydamas žalos dydį vadovavosi CK 6.249, 6.247 straipsnių nuostatomis ir sutiko su atsakovo argumentais, kad jis gali būti atsakingas tik už įmonei priskaičiuotas baudas bei delspinigius, nes mokesčių valstybės biudžetui mokėjimas yra ūkio subjekto, o ne jos vadovo prievolė. Remdamasis tokiais motyvais teismas nusprendė ieškovei iš atsakovo priteisti VMI 2014-06-25 sprendimu Nr. FR0682 bendrovei „Ropokalnis“ paskaičiuotus baudas ir delspinigius – 24 911,09 Eur / 86 013 Lt (2 344,00 Lt GPM delspinigiai, 2 745,00 GPM bauda, 21,00 įmokų į GF bauda, 24,00 Lt įmokų į GF delspinigiai, 31 988,00 Lt PVM bauda, 10 599,00 Lt PVM delspinigiai (taip teismo sprendime, VMI 2014-06-25 sprendime Nr. FR0682 Lt PVM delspinigių įrašyta 23 438,00 Lt), 15 489,00 Lt PM bauda, 10 599,00 Lt PM delspinigiai; 12204,00 Lt VSD įmokų bauda).

21III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

22Ieškovė bankrutavusi UAB „Ropokalnis“ atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai.

23Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, konstatavus nesąžiningus jo veiksmus, gali būti atsakingas tik už palūkanas bei delspinigius, nes mokesčių valstybės biudžetui sumokėjimas yra įmonės, o ne vadovo pareiga. Šioje apeliacinio skundo dalyje ieškovė remiasi CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad tas atvejais, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Apeliantė, remdamasi gausiai cituojama kasacinio teismo praktika, teigia, jog esant neginčytiniems duomenims, kad atsiskaitymas su įmonės kreditoriumi (valstybės biudžetu) šiuo metu yra neįmanomas dėl atsakovo kaltų veiksmų, jam turėjo būti taikoma subsidiari atsakomybė visa skolos apimtimi. Ieškovė pažymi, kad nei galiojantys teisės aktai, nei teismų praktika nesuteikia teisės dalinai atleisti vadovą nuo atsakomybės ar apriboti jo atsakomybę kokiu nors dydžiu (palūkanomis, delspinigiais ar pan.) vien tuo pagrindu, kad pagrindinės skolos sumokėjimas (įprastai) yra pačios įmonės prievolė.

24Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog argumentas apie tai, kad atsakovas galimai pasisavino bendrovės lėšas, kurios turėjo būti panaudotos mokesčių mokėjimui, yra grindžiamas tik prielaidomis. Šioje apeliacinio skundo dalyje ieškovė, remdamasi Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-801-124/2014, kuria bendrovės „Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teigia, jog teismas privalėjo vadovautis toje nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais, kad atsakovas negali pagrįsti dalies savo pajamų ir kad tai vertintina kaip juridinio asmens neapskaitytų lėšų pasisavinimas (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, atmesdamas paminėtus ieškovės argumentus, paneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu pasiektas išvadas ir tą patį teisinį santykį tarp tų pačių šalių įvertino kitaip.

25Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

26Atsiliepime nurodo, jog Šiaulių apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad mokėti mokesčius yra įmonės, o ne atsakovo (vadovo) pareiga, todėl tik įmonė yra atsakinga už minėtų mokesčių savalaikį sumokėjimą. Apeliantas tiesiog siekia visą įmonės pareigą perkelti vienam iš įmonės vadovų, kas nėra pagrįsta nei teisiniu, nei faktiniu pagrindu.

27Atsakovas nurodo, kad byloje niekas neįrodė, nes tai nebuvo įrodinėjama ir to nebuvo, kad atsakovas asmeniškai pasisavintų įmonės pinigus ir turtą. Pažymi, kad argumentas, jog atsakovas negalėjo prieš VMI pagrįsti savo dalies pajamų šioje byloje iš esmės yra netinkamas ir nepagrįstas.

28Civilinėje byloje Nr. B2-801-124/2014 bankrotas tyčiniu pripažintas tik dėl to, jog įmonė pardavė turtą neatlikusi rinkos vertės įvertinimo ir pardavė atsakovo artimiems asmenims, todėl tyčinio bankroto konstatavimas dar nereiškia, kad atsakovas yra tiesiogiai atsakingas už VMI įmonei priskaičiuotus delspinigius ir baudas. VMI sprendimas yra taikytas įmonei, o ne Atsakovui asmeniškai ir jis nesukuria prejudicinių faktų šioje byloje, nes atsakovas nebuvo tyrimo dalyviu ir šalimi. Bankroto administratorius negynė įmonės interesų ir neskundė VMI akto, todėl turi prisiimti savo asmeninę atsakomybę už tai. VMI aktas ir jame nurodytos išvados yra padarytos prielaidų pagrindu ir pagal mažumos įmonės darbuotojų subjektyvius ir niekuo nepagrįstus teiginius. Nebuvo nustatytų jokių realių neteisėtų pajamų gavimo, o buvo padaryta tik prielaida apie tariamas neteisėtas pajamas ir tariamai nesumokėtus mokesčius. Neįrodyta, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, t.y. neteisėtai ir kaltai, jog šie atsakovo nesąžiningi veiksmai lėmė ieškovės negalėjimą įvykdyti prievolių; neįrodytas realus žalos dydis dėl negalėjimo įvykdyti prievoles ir kad yra priežastinis ryšis tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų, žalos dydžio ir ieškovės negalėjimo įvykdyti nustatytas prievoles.

29Ieškovė, atsakovo teigimu, apeliaciniu skundu siekia suabsoliutinti įmonės vadovo atsakomybę ir tuo iš esmės pažeisti suformuotą LAT praktiką, pagal kurią teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014), o tokių UAB „Ropokalnis“ bankroto byloje nėra nustatyta. Žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. K. V. R. nesudarė jokių įmonei nenaudingų sandorių, kurie kaip nors galėjo įtakoti bankroto procesą, iki akcijų pardavimo dienos buvo nevėluojant mokami atlyginimai visiems įmonės darbuotojams, o pardavus akcijas nuo tos dienos darbuotojai negavo jokių algų, nors dar apie 2 mėnesius įmonė vykdė gamybą ir visi darbuotojai dirbo. 2013-03-12 pasikeitus įmonėje akcininkams ir vadovui įmonė pilnai vykdė komercinę veiklą ir pilnai galėjo įvykdyti pareigą sumokėti visus mokesčius (tokia pareiga nurodyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje), tačiau naujieji įmonės akcininkai ir vadovas įmonės veiklą sąmoningai nutraukė.

30Dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas K. V. R. Prašo taikyti ieškinio senatį dėl delspinigių ir baudų priteisimo iš atsakovo, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai atmesti ieškovės reikalavimą priteisti 24 911,09 Eur. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

31Apeliaciniame skunde atsakovas išdėsto argumentus, analogiškus argumentams, surašytiems atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog mokėti mokesčius yra įmonės, o ne atsakovo pareiga, kad ieškovė neįrodė, jog įmonė iš savo turto negalėjo laiku sumokėti mokesčių, delspinigių ir baudų, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-801-124/2014 dėl bendrovės „Ropokalnis“ bankroto pripažinimo tyčiniu nėra prejudicinis šioje byloje, kad VMI sprendimas taikytas įmonei, o ne atsakovui, kad neįrodyta keturių sąlygų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, visuma, kad neįrodyta, jog atsakovas pažeidė verslo sprendimų priėmimo taisyklę, pagal kurią preziumuojamas valdymo organų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Atsakovas skunde nurodo, kad teismas neatliko išsamaus faktinių aplinkybių tyrimo dėl įmonės direktoriaus G. M. sąmoningo privedimo prie bankroto po 2013-03-12. 2013 m. vasario mėn. buvo susitarta, jog yra perkama tik įmonės gamybinės veiklos dalis, o likęs įmonės turtas, kuris netrukdo įmonei gaminti produkciją, iki akcijų paravimo turi būti parduotas iš gautų lėšų mažinant įsiskolinimus kreditoriams. Atsakovas šį savo įsipareigojimą įvykdė, tačiau akcijų pirkėjas gamybą vystė tik du mėnesius.

32Atsakovo apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį. Aplinkybę, kad nesumokėti mokesčiai įmonė turėjo žinoti ne nuo VMI patikrinimo, o nuo tada, kai jai atsirado prievolė mokėti mokesčius. Kadangi įmonei atsirado pareiga mokėti delspinigius ir baudas už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30, taikytina ieškinio senatis, numatyta CK 1.125 straipsnio 6 punkte – šeši mėnesiai. Aptardamas skunde ieškinio senatį atsakovas pažymi, kad pareiga mokėti baudas ir delspinigius yra regresinis reikalavimas ir bendrovės vadovui gali būti perkeltas tik pačiai įmonei juos sumokėjus.

33Atsakovas skunde teigia, kad ieškovė taip pat neįrodė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma yra atsakovo skola ieškovei.

34Ieškovė BUAB „Ropokalnis“ pateiktame atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškina, kad sąvoka „skola“ dublike buvo pavartota kaip sąvokos „žala“ sinonimas ir nurodo tik faktinį, bet ne teisinį ieškinio pagrindą. Pakartoja, kad duomenys, patvirtinantys, jog atsakovas pasisavino ieškovo lėšas, yra išdėstyti Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartyje. Pažymi, jog pagal teismų praktiką bankroto bylos iškėlimas savaime įrodo įmonės nemokumą. Pakartoja savo poziciją, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartyje konstatuotos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje. Teigia, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas negali būti pripažintas rizikingu verslo sprendimu ir vertinamas kaip bona fide. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo argumentai dėl pardavimo tik tokio turto, kuris nebuvo reikalingas įmonės versle, yra nereikšmingi nagrinėjamoje byloje, nes sprendžiama ne dėl turto pardavimo teisėtumo, o dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią netinkamai organizuojant buhalterinę apskaitą. Nurodo, kad byloje yra prašoma priteisti žalą, susidariusią apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, todėl atsakovo argumentai dėl vėlesnių valdymo organų atsakomybės yra nepagrįsti. Teigia, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl ieškinio senaties atmestini, nes prievolė mokėti mokesčius buvo tuo metu, kai įmonės vadovo pareigas ėjo atsakovas, kuris organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko faktas apie nesumokėtus mokesčius paaiškėjo po VMI patikrinimo.

35IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Atitinkamai bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos jo dalies, neanalizuoja tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos, o taip pat nepasisako dėl šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, nesusijusių su ieškinio (apeliacijos) dalyku.

37Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2013-04-30 nutartimi bendrovei „Ropokalnis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, 2013-11-30 nutartimi teismas bendrovę pripažino bankrutavusia, o 2014-07-10 nutartimi BUAB „Ropokalnis“ bankrotą pripažino tyčiniu.

38Atsakovas K. V. R. nuo 1994-06-17 iki 2013-03-13 bendrovei „Ropokalnis“ vadovavo kaip direktorius ir nuo 2003-06-27 iki 2013-03-22 buvo šios bendrovės akcininkas.

39Šiaulių apskrities mokesčių inspekcija 2014-05-23 patikrinimo aktu Nr. FR0680-410 konstatavo, kad atsakovas K. V. R. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30 organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o 2014-06-25 sprendimu Nr. FR0682 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, atlikusi įskaitymus, nesumokėtus mokesčius, delspinigius ir baudas patvirtino tokiomis sumomis: 7 515,04 Lt GPM, 2 344 Lt GPM delspinigių, 2 745 GPM bauda, 56,85 Lt įmokų į GF, 21 Lt įmokų į GF bauda, 24 Lt įmokų į GF delspinigių; 73 598 Lt PVM, 31 988 Lt PVM bauda; 23 438 Lt PVM delspinigių; 48 798 Lt PM, 15 489 PM bauda, 10 599 Lt PM delspinigių; taip pat nusprendė informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių apie UAB „Ropokalnis“ papildomai apskaičiuotas nesumokėtas prievoles: 24 407,78 Lt VSD įmokų, 12 204 Lt įmokų baudų.

40Įvertinęs paminėtas aplinkybes UAB „Ropokalnis“ bankroto administratorius padarė išvadą, kad bendrovės direktorius K. V. R. apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu padarė žalos, kurios dydis yra visi VMI priskaičiuoti nesumokėti mokesčiai, delspinigiai bei baudos ir pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo K. V. R. žalos atlyginimą - 253 227,67 Lt (73 339,80 Eur). Šiaulių apygardos teismas nusprendė, kad atsakovas dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padarė bendrovei žalos, tačiau privalo atsakyti tik už priskaičiuotus delspinigius ir baudas.

41Apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo padavė abi bylos šalys. Ieškovas prašo ieškinį patenkinti visiškai, o atsakovas – atmesti. Kadangi pirmosios instancijos teismas pirmiausia konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti žalą, o po to nustatė atsakomybės ribas, teisėjų kolegija dėl šalių apeliacinių skundų pasisako ta pačia eile.

42Dėl atsakovo apeliacinio skundo.

43Minėta, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį patekino iš dalies ir ieškovei – bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei iš atsakovo – buvusio bendrovės akcininko ir direktoriaus, kaip padarytą žalą priteisė delspinigius ir baudą, kuriuos Valstybinė mokesčių inspekcija priskaičiavo bendrovei už nesumokėtus mokesčius.

44Atsakovas apeliaciniame skunde rašo, kad „įmonei atsirado pareiga mokėti delspinigius ir baudas, už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30, vadinasi regreso reikalavimui dėl baudų ir delspinigių išieškojimo yra taikytina ieškinio senatis, numatyta LR CK 1.125 str. 6 p. t.y. šeši mėnesiai“.

45Argumentas klaidingas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Ši įstatymo norma reiškia, kad reiškiant ieškinį dėl netinkamai įvykdytos sutartinės prievolės, reikalavimui dėl sutartinės atsakomybės priemonės – netesybų, yra taikoma sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Iš viešosios teisės, konkrečiai mokesčių administravimo kylančių delspinigių, baudų ir kt. išieškojimui yra taikoma 5 metų senatis (LR mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 30 d., 107 str.). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.), tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas nėra pareiškęs atgręžtinio reikalavimo atlyginti už atsakovui priklausiusios prievolės įvykdymą, todėl ši teisės norma nėra aktuali. Ir galiausiai ieškinys byloje yra pareikštas ne dėl netesybų priteisimo, o dėl žalos, atsiradusios mokesčių nemokėjimo pasėkoje, atlyginimo. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Kaip ir nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti mokesčių nemokėjimu padaryta žala paaiškėjo VMI atlikus mokestinį patikrinimą ir bankrutavusios bendrovės administratoriui pateikus 2014-06-25 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. FR0682 dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių, baudų ir delspinigių, o ieškinys pareikštas 2014-09-01. Ieškinio senaties terminas nepraleistas.

46Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovė neįrodė, kad ieškiniu prašoma priteisti pinigų suma yra atsakovo skola ieškovei, nors būtent tai yra teigiama ieškinyje. Skola suprantama kaip nesumokėti arba grąžintinai gauti pinigai ar daiktas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, šeštas (trečias elektroninis leidimas), http://dz.lki.lt). Civiliniame kodekse skolos sąvoka nėra apibrėžta. Byloje ieškovė neįrodinėja, kad atsakovas yra gavęs iš ieškovo prašomą priteisti pinigų sumą, tačiau, kaip atsiliepime nurodo ieškovė, procesiniame dokumente žalos įvardinimas bendrine įsiskolinimo prasme negali būti pripažintas pagrindu atmesti ieškinį.

47Atsakovas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis ieškovei negali būti atsakingas už įmonei priskaičiuotus nesumokėtus mokesčius, apeliaciniame skunde prašo panaikinti ir tą sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovei priteisti delspinigiai ir baudos. Šį skundo reikalavimą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

48ieškovė turėjo įrodyti, kad negalėjo savo laiku sumokėti mokesčių ir turėjo įrodyti, kad priskaičiuotų baudų ir delspinigių šiuo metu negali sumokėti iš įmonėje esančio turto. Šis atsakovo teiginys nepagrįstas ir neargumentuotas. Byloje konstatuota, kad dėl apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos UAB „Ropokalnis“ priklausančių mokesčių nemokėjo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30. Dėl laiku nesumokėtų mokesčių bendrovei atsirado papildomi įsipareigojimai – baudos ir delspinigiai, kurie įvertinti kaip įmonei padaryta žala. Sprendžiant dėl žalos priteisimo reikalinga nustatyti kaltus neteisėtus veiksmus ir jų priežastinį ryšį su kilusia žala. Nustačius šias būtinąsias sąlygas iš juridinio asmens valdymo organo nario žala priteisiama pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, reglamentuojančia tokią atsakomybę. Būtent šiomis normomis ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, bet netaikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies, numatančios juridinio asmens dalyvio subsidiarią atsakomybę. Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar mokesčių nesumokėjusi įmonė (ne)turėjo lėšų juos sumokėti, ir aplinkybė, ar žalą patyrusi įmonė šiuo metu gali ją kompensuoti savo lėšomis, nėra reikšmingos sprendžiant žalos priteisimą iš ją padariusio asmens.

49Atsakovas teigia, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-801-124/2014, kuria UAB „Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nėra prejudicinis sprendimas šioje byloje. Argumentas perteklinis ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas papildomai priskaičiuotų delspinigių ir baudų priteisimo iš atsakovo klausimą, sprendime nenurodė, kad tiksli pinigų suma iš atsakovo priteisiama konkrečių, apelianto nurodomoje Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartyje nustatytų, faktų pagrindu (CPK 182 str. 2 p.). Apygardos teismas skundžiamame sprendime kaip prejudiciniais faktais rėmėsi tik 2014-07-10 nutartyje konstatuotais atsakovo neteisėtais veiksmais (CK 6.246 str.), susijusiais su apgaulingu BUAB „Ropokalnis“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, o spręsdamas reikalavimą priteisti konkrečią žalą apygardos teismas išsamiai aptarė ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas.

50Atsakovas skunde teigia, kad VMI sprendimas taikytas bendrovei, o ne atsakovui asmeniškai ir jis nesukuria prejudicinių faktų šioje byloje, nes atsakovas nebuvo tyrimo dalyviu ir šalimi. Argumentas klaidingas. Pirmosios instancijos teismas VMI 2014-06-25 sprendimą Nr. FR0682 vertino ne kaip prejudicinį faktą, o atsižvelgė į jį kaip į dokumentą, kuriuo įrodinėjamos žalos atsiradimo aplinkybės ir jos dydį. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad sprendimas Nr. FR0682 nebuvo apskųstas, nereiškia jame išdėstytų duomenų klaidingumo ar nepagrįstumo ir neperkelia atsakomybės už mokesčių nesumokėjimą bendrovės bankroto administratoriui. Remdamasis minimame VMI sprendime nustatytu apgaulingos buhalterinės apskaitos faktu ir jame suskaičiuotais nesumokėtais mokesčiais, priskaičiuotais delspinigiais ir baudomis, bei atsižvelgęs į kitus byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo visas civilinei atsakomybei būtinas sąlygas. K. V. R. UAB „Ropokalnis“ pareigas ėjo nuo 1994-06-17 iki 2013-03-13. Buhalterinė apskaita bendrovėje apgaulingai buvo tvarkoma nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30. Pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalį juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą., o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimas yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.). Nustačius neteisėtus veiksmus kaltė preziumuojama (CK 6.248 str.) ir nagrinėjamoje byloje atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Apgaulingai vedant buhalterinę apskaitą buvo nemokami mokesčiai, o už mokesčių nemokėjimą VMI bendrovei priskaičiavo mokėti delspinigius ir baudas. Pirmosios instancijos teismas šiuos priskaičiavimus pagrįstai pripažino žala nes tinkamai mokant mokesčius – neatliekant neteisėtų veiksmų - prievolė mokėti baudas ir delspinigių neatsirastų (6.249 str. 1 d.). Kadangi žala (kaip nurodyta skundžiamame sprendime - baudos ir delspinigiai) atsirado tik kaip neteistų veiksmų - mokesčių nemokėjimo, rezultatas, teismas pagrįstai konstatavo esant priežastinį ryšį (CK 6.247 str.).

51Skunde teigiama, kad byloje nepaneigta prezumpcija, jog atsakovas veikė geriausiais bendrovės „Ropokalnis“ interesais. Argumentas atmetamas, kadangi apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimas, dėl ko įmonei atsirado žala, nėra tinkamas veikimas vadovaujamos bendrovės interesais.

52Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje buvo privalu išsamiai išnagrinėti atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, jog bendrovę „Ropokalnis“ prie bankroto sąmoningai privedė jos direktorius G. M.. Argumentas nepagrįstas, nes šioje byloje sprendžiama ne dėl UAB „Ropokalnis“ mokumo (nemokumo) atskiras laikotarpiais ar bendrovės bankroto priežasčių, o nagrinėjamas konkrečiais veiksmais padarytos žalos atlyginimas. Be to, nors VMI 2014-06-25 sprendime Nr. FR0682 nurodoma, kad buvo tikrinamas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-06-30, kas reiškia, kad tris paskutinius tikrinamo laikotarpio mėnesius bendrovės direktoriumi buvo G. M., bet iš Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos 2014-05-23 patikrinimo akto Nr. FR0680-410 ir 2014-06-25 sprendimo Nr. FR0682 turinio matyti, kad buhalterinė apskaita bendrovėje apgaulingai buvo vedama tuo laikotarpiu, kai jos direktoriumi buvo atsakovas.

53Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir su apeliacinio skundo dalyku nesusiję. Išnagrinėjus bylą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ribose nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

54Dėl ieškovės apeliacinio skundo.

55Iš esmės ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, konstatavus nesąžiningus jo veiksmus – apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimą, ko pasėkoje nebuvo mokami mokesčiai, gali būti atsakingas tik už palūkanas bei delspinigius, bet ne už pačius nesumokėtus mokesčius, dėl kurių nemokėjimo ir buvo priskaičiuoti delspinigiai bei baudos. Nurodo CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad tas atvejais, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai ir remiasi kasacinio teismo formuojama teismų praktika, kurioje akcentuojama juridinio asmens organo atsakomybė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-25 nutartis priimta civilinėje byloje 3K3-7-266/2006).

56Tokie ieškovės skunde išdėstyti argumentai suteikia pagrindą apeliacinės instancijos teismui svarstyti atsakovo, kaip bendrovės akcininko ir kaip bendrovės direktoriaus atsakomybės ribas. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas nusprendė, kad atlikęs neteisėtus veiksmus – organizavęs apgaulingą buhalterinę apskaitą – atsakovas už padarytą žalą atsako kaip bendrovės direktorius. Teisėjų kolegija, svarstydama atsakovo apeliacinio skundo argumentus šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino teisinga bei pagrįsta ir pakartotinai dėl būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako. Atskirai aptariamas tik ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl žalos, kurią privalo atlyginti atsakovas, apimties. Minėta, jog apygardos teismas, sutiko su atsakovo ir jo atstovo pateiktais argumentais, kad, konstatavus neteisėtus atsakovo veiksmus, jis gali būti atsakingas tik už įmonei priskaičiuotas baudas ir delspinigius, nes mokesčių valstybės biudžetui mokėjimas yra ūkio subjekto, o ne jos vadovo prievolė. Detaliau šios sprendimo dalies teismas nemotyvavo, o tik nurodė, kad vadovaujasi CK 6.249 ir 6.247 straipsnių nuostatomis. Manytina, jog pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos definiciją teismas sprendė, kad nustatytų mokesčių nesumokėjimo momentu bendrovės „Ropokalnis“ turto nesumažėjo, jis nebuvo sužalotas, bendrovė nesumokėtų mokesčių pavidalu neturėjo papildomų išlaidų ir neprarado pajamų. Teismo nuomone, kaip žala gali būti vertinami tik delspinigiai ir baudos, papildomai priskaičiuoti dėl mokesčių nesumokėjimo, kas patenka į sąvoką „turėtos išlaidos“. Tačiau apygardos teismas neatkreipė dėmesio, kad sprendžiant dėl ieškinio patenkinimo bendrovė jau buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (2013-11-22 nutartis Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-758-124/2013). Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai ir nuo to momento bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Sprendžiant dėl žalos, kuri išreikšta kaip kreditorių finansiniai reikalavimai, priteisimo iš buvusio įmonės vadovo, yra svarbi šių reikalavimų kilmė. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-344/2014). Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad atsakovui vadovaujant bendrovei „Ropokalnis“, valstybės nustatyti mokesčiai nebuvo mokami. Valstybė, atstovaujama atitinkamos institucijos (VMI) tapo bendrovės kreditoriumi ir, didėjant UAB „Ropokalnis“ įsiskolinimui valstybei, atitinkamai mažėjo kitų kreditorių galimybė gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą. Kasacinio teismo yra išaiškinta: kai bendrovė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/201). Toks išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonės kreditoriui padaryta žala, tampa žala įmonei. Nagrinėjamoje byloje nemokant mokesčių žala buvo daroma bendrovės kreditoriui (valstybei), iškėlus bankroto bylą nesumokėta mokesčių suma tapo VMI kreditiniu reikalavimu, kurį privalo atlyginti bankrutuojanti įmonė. Kaip jau minėta iškėlus bankroto bylą bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa, todėl vienam iš bendrovės kreditorių padaryta žala tapo žala įmonei, susidariusi dėl vadovo kompetencijai priskirtų pareigų nevykdymo ir lemianti jo civilinę atsakomybę (CK 2.87 str. 7 d.). Todėl yra pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus, neteisėtų kaltų veiksmų organizuojant apgaulingą buhalterinę apskaitą ir to pasėkoje bendrovei atsiradusios žalos – valstybei nesumokėtų mokesčių įsiskolinimo (CK 6.247 str.). Esant tokiai teisinei situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, materialinės teisės normą pritaikė netinkamai ir tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 330 str.) priteisiant ir nesumokėtų mokesčių įsiskolinimo sumą. Sprendimas keičiamas prie priteistos delspinigių ir baudų sumos pridedant nesumokėtų mokesčių sumą. Taip ieškinys tenkinamas pilnai ir ieškovei iš atsakovo priteista suma didinama iki 73 339,80 Eur. Tenkinant ieškinį pilnai rašymo apsirikimas skundžiamame sprendime klaidingai įrašant VMI 2014-06-25 sprendimu priskaičiuotą PVM delspinigių sumą, tampa neaktualus.

57Nutarus tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir ieškinį patenkinti pilnai, jos apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad argumentas apie tai, jog atsakovas galimai pasisavino bendrovės lėšas, yra grindžiamas tik prielaidomis, nes tokie prejudiciniai faktai yra Šiaulių apygardos teismo 2014-07-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-801-124/2014, tampa teisiškai nereikšmingi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad argumentas nėra pagrįstas, nes apeliantės paminėta 2014-07-10 nutartimi Šiaulių apygardos teismas bendrovės „Ropokalnis“ bankrotą pripažino tyčiniu ne dėl kurio nors konkretaus atsakovo veiksmo, o įvertinęs aplinkybių visumą, kad bendrovės turtas buvo parduotas susijusiems asmenims ir galimai mažesnėmis kainomis, kad panaudos sutartys galimai buvo apsimestinės, kad buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai. Tačiau 2014-07-10 nutartyje nėra konstatuota nei vieno konkretaus bendrovės lėšų pasisavinimo fakto.

58Dėl bylinėjimosi išlaidų.

59Pakeičiant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Padidinus iš atsakovo priteistą žalos sumą atitinkami iš jo į valstybės biudžetą priteistas 747 Eur žyminis mokestis didinamas iki 1756 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

60Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

61Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti.

62Iš atsakovo K. V. R., a. k. ( - ), ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ropokalnis“, j. a. k. 171383694 priteistą 24 911,09 Eur žalos atlyginimo sumą padidinti iki 73 339,80 Eur (septyniasdešimt trijų tūkstančių trijų šimtų trisdešimt devynių eurų ir aštuoniasdešimties centų).

63Iš atsakovo K. V. R., a. k. ( - ) valstybei priteistą 747 Eur žyminį mokestį padidinti iki 1 756 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų penkiasdešimt šešių eurų).

64Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.