Byla 2-722-538/2015
Dėl vartojimo kredito sutarties ir kreditavimo sutarties su papildomais susitarimais pripažinimo negaliojančiomis

1Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Almantas Padvelskis, sekretoriaujant Rūtai Žuvininkaitei, dalyvaujant ieškovei L. R., ieškovės atstovei advokato padėjėjai S. S., atsakovo Nordea Bank AB Lietuvos skyrius atstovei advokatei E. B., trečiajam asmeniui A. R., trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovui V. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui, tretiesiems asmenimis A. R., Ž. R., S. R., UAB „Būsto paskolų draudimas“, institucijos, teikiančios išvadą, Lietuvos bankas, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, dėl vartojimo kredito sutarties ir kreditavimo sutarties su papildomais susitarimais pripažinimo negaliojančiomis, ir

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis L. R., A. R. ir atsakovo Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus 2007-04-24 vartojimo kredito sutartį Nr. VK/04/31T bei 2007-05-09 kreditavimo sutartį Nr. BK 07/05/109T su sekančiais papildomais susitarimais tarp tų pačių šalių (2010-03-04 papildomas susitarimas Nr. BKP 10/03/17T, 2010-06-16 papildomas susitarimas Nr. BKP 10/06/70T, 2010-08-16 papildomas susitarimas Nr. BKP 10/08/55T) dalyse dėl L. R., kaip kredito gavėjos, dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), viešai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.) bei dėl sandorių tariamumo (CK 1.86 str.). Nurodė, kad 2007-04-24 tarp L. R. ir kredito gavėjos A. R. (buvusios Š.) bei banko Nordea Bank Finland Plc (dabar Nordea Bank AB Lietuvos skyrius) (toliau-Bankas) buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. VK/04/31T 12 000 Lt sumai vartojimo reikmėms. 2007-05-09 tarp L. R., kredito gavėjos A. R. (buvusios Š.) ir Banko buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 07/05/109T , kurios pagrindu suteiktas kreditas 57 102 EUR sumai, kredito paskirtis: būsto su rūsiu, esančio adresu ( - ), pirkimui ir remontui, įkeičiant šį nekilnojamąjį turtą. Kredito grąžinimo pradžia nustatyta 2007-06-14, pabaiga - 2042-04-14. 2007-05-02 A. R. sudarė Buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu 2007-05-03 įregistravo nuosavybės teises į Butą nekilnojamojo turto registre. 2010 m. kovo 4 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. B KP 10/03/17T prie Sutarties, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009-09-14 A. R. vėlavo vykdyti įsipareigojimus Bankui tiek pagal Vartojimo kredito sutartį, tiek pagal Sutartį. Pakeitimu buvo nustatyta, kad laiku negrąžinta kredito dalis ir laiku nesumokėtos kredito palūkanos pridedamos prie negrąžintos 2010-03-04 kredito sumos ir laikoma, kad bendra kredito gavėjo negrąžinta Bankui suma yra 57 094,37 EUR. Pagal 2010-06-16 papildomo susitarimo Nr. BKP 10/06/70T (pakeitusio 2010-03-04 papildomą susitarimą Nr. BKP 10/03/17T) nuostatas negrąžinto vartojimo kredito pagal Vartojimo kredito sutartį likutis buvo pridėtas prie būsto kredito likučio, tokiu būdu vartojimo kreditas restruktūrizuotas ir vartojimo kredito sutartis pasibaigė.

32010-08-16 papildomu susitarimu Nr. BKP 10/08/55T buvo patikslinta galutinė kredito suma, išdėstant 5 specialiosios dalies punktą, kad „neatsižvelgiant į 2010-06-16 nustatytą negrąžintą Kredito sumą - 59 789,82 EUR, Šalys susitaria Būsto kreditavimo sutarties 2.1 punkte ir hipotekos lakšte ir/ar hipotekos lakšto pakeitime nustatyti Kredito sumą, lygią 60 753,21 EUR“. Kadangi kredito gavėja A. R. nevykdė savo įsipareigojimų pagal Būsto kreditavimo sutartį, Bankas 2011-05-25 vienašališkai nutraukė šią sutartį ir pateikė paraišką UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo už negrąžintą kreditą. 2012-10-05 draudimo bendrovė priėmė sprendimą sumokėti bankui draudimo išmoką 39 693,00 EUR sumai, kuri mokama dalimis pagal suderintą grafiką. Bankui liko nekompensuota 31 273,11 EUR (32 269,16 EUR) kredito skolos dalis, kurią kredito gavėja - A. R. ir ieškovė privalo sumokėti bankui. Pagal 2014-01-30 duomenis, draudimo bendrovė buvo sumokėjusi Bankui 14 941,08 EUR iš 39 693,00 EUR draudimo išmokos sumos. Mano, kad Bankas, įtraukdamas ieškovę kredito gavėja tiek į Vartojimo kredito, tiek į Būsto kreditavimo sutartį, turėjo ketinimą apsidrausti nuo tikrosios kredito gavėjos A. R. (buvusios Š.) nemokumo, tačiau toks Banko ketinimas yra prieštaraujantis civilinius santykius reglamentuojantiems imperatyviems principams (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.158 str.), kurių esminis - šalių sąžiningumas, todėl Vartojimo kredito ir Būsto kreditavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis dalyse dėl jos, kaip kredito gavėjos, kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms, dėl prieštaravimo Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatoms, nes atsakovas neįsitikino, ar ieškovė bus pajėgi realiai atsakyti už tariamai prisiimtas prievoles; taip pat ir dėl prieštaravimo vartotojų teises įtvirtinančioms teisės normoms. Sutarties specialiosios dalies nuostata iš esmės pažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus. Kredito sutartis nelaikytina suderinant šalių valią, nes ją pasirašęs vartotojas neturėjo įtakos kuriant sutartį ir ją sudarė su atsakovu prisijungimo būdu. Vartotojo įtraukimas į kredito sutartį realiai nesuteikiant paskolos ir numatant tik nepagrįstai didžiulę civilinę atsakomybę, turėtų būti įvertintas ir geros moralės ir viešosios tvarkos požiūriu. Asmens, negaunančio pinigų ir neketinančio sudaryti paskolos teisinių santykių įtraukimas į kredito gavėjus negali būti laikomas normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes tokio pobūdžio sandoriais nesąžiningai pažeidžiami negavusio pinigų kredito gavėjo interesai ir piktnaudžiaujama teise. Teigia, kad nei Bankas, nei ieškovė neturėjo ketinimo nei sudarant Vartojimo kredito, nei Būsto kreditavimo sutartį sukurti realius paskolos santykius. Ji suprato, kad kreditas yra skirtas puseserės A. R. (buvusios Š.) būstui įsigyti ir ji už šį sandorį negaus jokių pinigų, t.y. neįgis jokių teisių ir pareigų, Banko darbuotojai taip pat patvirtino, kad ši sutartis yra sudaroma tik formaliai, dėl akių. Teigia, kad paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį CK 6.875 straipsnio pagrindu tais atvejais, kai paskolos sutarties šalys siekė CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų paskolos sutarties teisinių padarinių, tačiau paskolos davėjas neperdavė paskolos objekto (pinigų ar daiktų) ar perdavė jų mažiau. Nei Bankas, nei ieškovė Vartojimo kredito ir Būsto kreditavimo sutarčių su tolesniais pakeitimais nevykdė, nes Bankas jai pinigų neperdavė, o ji nė karto nesumokėjo nė vienos įmokos už savo puseserę A. R. (buvusią Š.), to ir neketino daryti, Vartojimo kredito ir Būsto kreditavimo sutartys dalyse dėl jos, kaip kredito gavėjos, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, neatitinka bendrųjų sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą. Neatsakingas jos finansinių galimybių įvertinimas, jos, kaip vartotojos klaidinimas, kad neva sutarties pasirašymas neturės jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms yra pagrindas konstatuoti jos, kaip vartotojos, teisių pažeidimą ir kvalifikuoti minėtas sutartis tariamais sandoriais. Dėl nurodytų priežasčių minėtos sutartys su tolimesniais papildomais susitarimais dalyse dėl jos, kaip kredito gavėjos, turėtų būti laikomos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti.

4Atsakovas Nordea Bank AB Lietuvos skyrius prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė byloje nenurodė jokios imperatyvios įstatymų normos, kuri draustų sudaryti kreditavimo sutartį su daugiau nei vienu kredito gavėju ar draustų išmokėti kreditą ne nurodytiems kredito gavėjams. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas būtų užkirtęs kelią susipažinti su parengtų sutarčių tekstu, sąlygomis, būtų atsisakęs paaiškinti sutarčių turinį ar kitaip skubinęs sutartis. Kad ieškovės interesai nebuvo pažeisti patvirtina ir pati ieškovė, kuri pripažįsta, jog suprato, kad pagal kredito lėšos bus pervedamos į jos pusseserės, bet ne į jos sąskaitą. Priešingai, kaip pati ieškovė teigia ieškinyje, ji sutartis sudarė norėdama padėti A. R., t.y. turėjo aiškų interesą sudaryti sutartis. Mano, kad ieškovė neįrodė CK 1.80 str. 1 d. numatytų pagrindų. Ieškovė nenurodė jokių argumentų bei nepateikė įrodymų, kad sandoriai turi viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio požymių. Nei pagal ginčo sutartis, nei pagal įstatymus nėra pareigos kreditą gauti ir įmokas mokėti visiems kredito gavėjams (esant jų daugetui). Bankas vertino abiejų Kredito gavėjų finansinę padėtį ir nei vienai iš Kredito gavėjų kredito atskirai nebūtų išdavęs. Ieškovės teiginys, kad Bankas nevertino jos padėties, kad ji pati jokių dokumentų Bankui neteikė ir pasirašytų susitarimų nevykdė yra nepagrįstas. Abi Kredito gavėjos pasirašė kreditavimo sutartis ir jų pakeitimus, tokiu būdu išreikšdamos valią sukurti sutartinius santykius. Kreditavimo sutartis yra konsensualinė, t.y. įsigalioja nuo sutarties pasirašymo (priešingai nei sutartis, kuri yra realinė, t.y. įsigalioja nuo pinigų perdavimo). Nagrinėjamojoje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad abi Kredito gavėjos vykdė prievoles (nors ir netinkamai), kas tik dar labiau patvirtina ieškovės teiginių nenuoseklumą. Ieškovės ieškinio tenkinimas reikštų tai, kad teismas atleistų asmenį nuo sutarties vykdymo, nes jis nebenori vykdyti finansinių įsipareigojimų. Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ neįrodė, kad ginčo kredito sutarčių pripažinimas negaliojančiomis dalyje dėl ieškovės sukelia draudimo sutarties ir iš jos sekančių UAB „Būsto paskolų draudimas“ priimtų sprendimų negaliojimą bei restitucijos taikymą, ginčo dėl to, kad kreditas buvo suteiktas, nėra, vadinasi, draudiminė apsauga turi galioti. Be to, UAB „Būsto paskolų draudimas“ yra trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų, todėl reikalavimų dėl draudimo poliso ir jo pagrindu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo negali reikšti.

5Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagristą, skirti ieškovei maksimalią CPK 95 str. 2 d. numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir priteisti iš ieškovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Tenkinus ieškinį, taikyti restituciją ir grąžinti 2007-05-10 draudimo sutarties (poliso) Nr. BPD 033993 šalis į pradinę iki draudimo sutarties sudarymo buvusią padėtį, pripažįstant 2007-05-10 draudimo sutartį (poliso) Nr. BPD 033933 negaliojančia, panaikinant bendrovės 2012-10-05 sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, pripažįstant negaliojančiu 2013-09-04 draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką, įpareigojant banką grąžinti bendrovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal šį grafiką išmokėtą draudimo išmoką. Nurodo, kad bendrovė sudarydama draudimo sutartį, draudimo sutarčiai sudaryti gavo abiejų draudėjų ir kredito gavėjų prašymus bei vertino abiejų draudimo sutartį pasirašiusių draudėjų gaunamas pajamas. Draudimo sutartis esant draudėjai tik A. Š. sudaryta nebūtų, nes pastarosios pajamų sudaryti draudimo sutarčiai nebūtų pakakę, dėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2005-05-30 direktoriaus įsakymu Nr. 019 nustatytų reikalavimų draudėjui, tad jei teismas tenkintų ieškovės ieškinį dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje dėl ieškovės, kaip kredito gavėjos, atsižvelgiant į tai, kad draudimo sutartis buvo sudaryta kreditavimo sutarties pagrindu, teismas turėtų taikyti restituciją eilėje klausimų, t. y. pripažįstant negaliojančia draudimo sutartį, nes jei nebūtų ieškovės pajamų, vertinant draudimo riziką, draudimo sutartis nebūtų sudaryta ir bendrovė šios rizikos neprisiimtų, pripažįstant negaliojančia draudimo sutartį reikėtų pripažinti negaliojančiu ir bendrovės 2012-10-05 sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, pripažinti negaliojančiu 2013-09-04 draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką, įpareigojant banką grąžinti bendrovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėtą draudimo išmoką (restitucija natūra).

6Trečiasis asmuo A. R. su ieškiniu sutinka. Nurodo, kad sutinka su L. R. argumentais, kad jos įtraukimas į vartojimo kredito sutartį Nr. VK/04/3 IT ir kreditavimo sutartį Nr. BK 07/05/109T su vėlesniais papildomais susitarimais būtų pripažintas niekiniais sandoriais dėl to, kad prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi būtent ji buvo tiek vartojimo kredito, tiek kredito būstui pagal kreditavimo sutartį Nr. BK 07/05/109T gavėja. Vartojimo kreditas buvo skirtas įvairių dokumentų forminimo, būsto paskolų draudimo mokesčiams, o pagal kreditavimo sutartį ji įsigijo būstą savo poreikiams, pinigus Bankas taip pat pravedė būtent į jos sąskaitą. L. R. galimybių grąžinti kredito Bankas tinkamai nevertino, tuo pažeisdamas FĮĮ 31 str., taip pat sudaromos vartojimo kredito ir kreditavimo sutartys buvo standartinės ir ten tik formaliai buvo nurodyta, kad visi kreditavimo sutarties punktai buvo individualiai aptarti su L. R., taip buvo pažeidžiamos L. R., kaip vartotojos teisės. Taip pat sutinka su ieškovės argumentais, kad vartotojo įtraukimas į kredito sutartį realiai nesuteikiant paskolos ir numatant tik nepagrįstai didžiulę civilinę atsakomybę, prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai. Ginčijamų sandorių dalių tariamumą patvirtina ir tai, kad Banke jai su ieškove buvo ne kartą patvirtinama, kad L. R. įtraukimas kredito gavėja yra visiškai formalus ir neturės jokių pasekmių, t.y. ji neįgis jokių teisių ir pareigų. Taip pat B. L. R. finansinės padėties netyrė, pinigų L. R. negavo, ir neketino gauti, tai patvirtina ieškovės argumentus dėl sandorių tariamumo. Dėl nurodytų priežasčių minėtos sutartys su tolimesniais papildomais susitarimais dalyse dėl L. R., kaip kredito gavėjos, turėtų būti laikomos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio.

7Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

8Ieškinys atmestinas.

9Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, kad 2007-04-24 tarp L. R. ir kredito gavėjos A. R. (buvusios Š.) bei banko Nordea Bank Finland Plc (dabar Nordea Bank AB Lietuvos skyrius) (toliau-Bankas) buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. VK/04/31T 12 000 Lt sumai vartojimo reikmėms. 2007-05-09 tarp L. R., kredito gavėjos A. R. (buvusios Š.) ir Banko buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 07/05/109T , kurios pagrindu suteiktas kreditas 57 102 EUR sumai, kredito paskirtis: būsto su rūsiu, esančio adresu ( - ), pirkimui ir remontui, įkeičiant šį nekilnojamąjį turtą. Kredito grąžinimo pradžia nustatyta 2007-06-14, pabaiga - 2042-04-14. 2007-05-02 A. R. sudarė Buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu 2007- 05-03 įregistravo nuosavybės teises į Butą nekilnojamojo turto registre. 2010-03-04 buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. B KP 10/03/17T prie Sutarties, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009-09-14 A. R. vėlavo vykdyti įsipareigojimus Bankui tiek pagal Vartojimo kredito sutartį, tiek pagal Sutartį. Pakeitimu buvo nustatyta, kad laiku negrąžinta kredito dalis ir laiku nesumokėtos kredito palūkanos pridedamos prie negrąžintos 2010-03-04 kredito sumos ir laikoma, kad bendra kredito gavėjo negrąžinta Bankui suma yra 57 094,37 EUR. Pagal 2010-06-16 papildomo susitarimo Nr. BKP 10/06/70T (pakeitusio 2010-03-04 papildomą susitarimą Nr. BKP 10/03/17T) nuostatas negrąžinto vartojimo kredito pagal Vartojimo kredito sutartį likutis buvo pridėtas prie būsto kredito likučio, tokiu būdu vartojimo kreditas restruktūrizuotas ir vartojimo kredito sutartis pasibaigė. 2010-08-16 papildomu susitarimu Nr. BKP 10/08/55T buvo patikslinta galutinė kredito suma, išdėstant 5 specialiosios dalies punktą, kad „neatsižvelgiant į 2010-06-16 nustatytą negrąžintą Kredito sumą - 59 789,82 EUR, Šalys susitaria Būsto kreditavimo sutarties 2.1 punkte ir hipotekos lakšte ir/ar hipotekos lakšto pakeitime nustatyti Kredito sumą, lygią 60 753,21 EUR“. Kadangi kredito gavėja A. R. nevykdė savo įsipareigojimų pagal Būsto kreditavimo sutartį, Bankas 2011-05-25 vienašališkai nutraukė šią sutartį ir pateikė paraišką UAB „Būsto paskolų draudimas" dėl draudimo išmokos išmokėjimo už negrąžintą kreditą. 2012-10-05 draudimo bendrovė priėmė sprendimą sumokėti bankui draudimo išmoką 39 693,00 EUR sumai, kuri mokama dalimis pagal suderintą grafiką. Bankui liko nekompensuota 31 273,11 EUR (32 269,16 EUR) kredito skolos dalis, kurią kredito gavėja - A. R. ir ieškovė privalo sumokėti bankui. Pagal 2014-01-30 duomenis, draudimo bendrovė buvo sumokėjusi Bankui 14 941,08 EUR iš 39 693,00 EUR draudimo išmokos sumos.

10Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.

11Ieškovė ginčija tarp jos, trečiojo asmens A. R. ir Banko sudarytas kreditavimo sutartis motyvuodama tuo, kad kreditavimo sutartys jos atžvilgiu prieštarauja CK 1.80, 1.81, 1.86 straipsnių normoms, taip pat atsakovas sudarydamas ginčijamas sutartis nesilaikė Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatų.

12Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; kt.).

13Dėl kreditavimo sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnis).

14Ieškovė teigia, kad ginčijama kredito sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes bankas ją įtraukdamas į kredito sutartį siekė apsidrausti nuo tikrosios kredito gavėjos nemokumo, tačiau toks banko ketinimas yra prieštaraujantis sutarties šalių sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas su šiuo argumentu nesutinka.

15CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.

16Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nenurodė imperatyvios teisės normos, kuri draustų sudaryti kreditavimo sutartį su daugiau nei vienu kredito gavėju, taip pat draustų kredito sumą pervesti tik į vieno iš kredito gavėjų sąskaitą. Bankas nepažeisdamas kreditavimo sutarties nuostatų, pervedė kredito sumą į kredito gavėjų nurodytą sąskaitą, taigi bankas sutarties sąlygą dėl mokėjimo į kredito gavėjo nurodytą sąskaitą įvykdė tinkamai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad tuo atveju, kai kredito gavėjais yra nurodyti keli asmenys, kurių teisės ir atsakomybė sutartyje vienodos, o įsipareigojimas grąžinti kreditą priimtas kaip solidarioji prievolė, tai visi jie vertinami kaip kredito gavėjai. Įstatymo nedraudžiama sutartimi nustatyti, kad kredito gavėjais būtų ir kiti faktiškai negavę kredito, bet kredito gavėjais įrašyti į kredito sutartį ir ją sudarę asmenys, jei taip susitaria kredito sutarties šalys. Jeigu atskiram ar keletui kredito gavėjų pagal sutarties nuostatas galėjo būti perduota banko suteikiamo kredito suma ir ji buvo vienam ar keliems gavėjams perduota pagal sutarties nuostatas, tai vertinant pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kredito sutartis yra galiojanti visiems sutartyje išvardytiems kredito gavėjams, t. y. ir tiems, kuriems tiesiogiai iš banko kredito dalis nebuvo perduota (jei taip vykdydamas kreditavimą bankas nepažeidė sutarties nuostatų dėl kredito dalyko perdavimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014). Taigi atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir byloje esančius įrodymus, teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad ginčijama kredito sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms.

17Dėl Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo.

18Ieškovė teigia, kad pagal Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatas bankas sutarčių sudarymo metu neįsitikino, kad ieškovė galės vykdyti įsipareigojimus, bankas turėjo reikalauti kitų prievolės užtikrinimo priemonių, o ne jos dalyvavimo sutartyse. Šie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad bankas priešingai, įsitikino, ar kredito prašantis asmuo galės vykdyti įsipareigojimus, bankas vertino abiejų kredito gavėjų finansinę padėtį ir nė vienai iš kredito gavėjų kredito atskirai nebūtų išdavęs.

19Dėl CK 1.81 straipsnio pažeidimo.

20CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-384/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Č. v. R. Č. , bylos Nr. 3K-3-191/2013; kt.).

21Ieškovė teigia, kad sudarytas sandoris dalyje dėl jos, kaip kredito gavėjos pažeidžia ir CK 1.81 straipsnio nuostatas, nes kredito sutartis jai sukelia nepagrįstai didelę atsakomybę, kreditavimo sutartimi siekė tik padėti savo pusseserei, jai nebuvo išaiškinti jos įsipareigojimai pagal kredito sutartis. Tačiau kaip minėta, įstatymas nedraudžia sudarinėti sutartis su daugiau nei vienu kredito gavėju, taip pat įstatymas nedraudžia kredito sumos pervesti į vieno iš kredito gavėjų kredito sutartyje nurodytą sąskaitą, taigi konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog kreditavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CPK 178, 185 straipsniai). Ieškovė turėjo galimybę susipažinti su sudaromomis sutartimis, suprato iš sutarties kylančias teises ir pareigas, tą patvirtino ir pati ieškovė nurodydama, kad norėjo padėti pusseserei, nes be jos pusseserė kredito nebūtų gavusi.

22Dėl CK 1.86 straipsnio pažeidimo.

23CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras teises ir pareigas – nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-28/2011, 2012 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2012).

24Ieškovė teigia, kad kreditavimo sutartis dėl jos, kaip kredito gavėjos yra tariami sandoriai, nes ji tik nuvyko į banką pasirašyti dokumentų, kur jai buvo paruošti pasirašymui dokumentai ir tariamai paaiškinta, kad šiuos dokumentus reikia pasirašyti tam, jog pusseserė gautų paskolą, manė, kad sandoriai nesukels jai pasekmių, kadangi ji pinigų negaus, nei ji, nei bankas neturėjo tikslo sukurti paskolos santykių, bankas nevertino jos finansinės padėties, ji pati jokių dokumentų bankui neteikė.

25Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. L. v. S. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-619/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. R. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2012).

26Bylos duomenys patvirtina, kad tiek kredito gavėjos, tiek bankas siekė sukurti kreditavimo teisinius santykius ir juos sukūrė, tai yra, bankas suteikė kreditą jo gavėjoms ir kreditas buvo pervestas į gavėjų kredito sutartyje nurodytą sąskaitą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė kreipėsi į banką ir pateikė užpildyti paraišką kreditui gauti (t. 1, b. l. 181-187). Ieškovė pateikė duomenis, pagrindžiančius savo finansinę padėtį, tai yra, darbo sutartį (t. 1, b. l. 145-146), pažymą apie darbo užmokestį (t. 1, b. l. 147). Ieškovė pasirašė ne tik kreditavimo sutartį, bet ir kreditavimo sutarties pakeitimus, tokiu būdu išreikšdama valią sudaryti sutartinius santykius. Be to, tai , kad ieškovė pripažino prievolę patvirtina ir jos veiksmai, nes ji pervedė dalį lėšų į A. R. sąskaitą nurodydama paskirtyje „paskolos mokėjimo dengimas“ (t. 1, b. l.161-173). Ieškovė vykdė ir kitas sąlygas, susijusias su kredito sugrąžinimo užtikrinimu, tai yra, kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl būsto kredito draudimo (t. 1, b. l. 178-180). Be to, kreditavimo sutartis sudaryta daugiau nei prieš 7 metus, tačiau ieškovė per visą sutarties pasirašymo laiką jokių pretenzijų nereiškė, sudarinėjo vėlesnius susitarimus, kuriais patvirtino savo įsipareigojimus bankui, turėjo galimybę susipažinti su kreditavimo sutarčių sąlygomis, su jomis sutiko, nes kaip pati nurodė, norėjo padėti savo pusseserei, ieškovė nepateikė įrodymų, kad banko darbuotoja klaidingai išaiškino kreditavimo sutarties sąlygas, taigi darytina išvada, kad ieškovė suprato savo įsipareigojimus pagal sutartis ir nelaikė šių sutarčių tariamomis (CPK 178, 185 straipsniai).

27Nors ieškovė ir teigia, kad tarp jos ir atsakovo neatsirado paskolos teisiniai santykiai, nes jai nebuvo pervesti pinigai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo sudarytos ne paskolos sutartys, o kreditavimo sutartys, kreditavimo sutartis yra konsensualinė, tai yra, ji įsigalioja nuo sutarties pasirašymo momento, o ne nuo pinigų perdavimo momento, todėl šiuo atveju ieškovė nepagrįstai remiasi CK 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

28Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti ieškovės nurodytais motyvais ieškinį, todėl ieškinys atmestinas(CK 1.80 str., CK 1.81 str., CK 1.86 str.).

29Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo skirti ieškovei maksimalią CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012; kt.). Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Taigi vien ieškinio pareiškimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, byloje nėra duomenų kad ieškovė veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, todėl trečiojo asmens prašymas ieškovei skirti baudą pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį atmestinas.

30Atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. Trečiojo asmens atstovas pateikė įrodymus, kad trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolos draudimas“ patyrė 213,43 EUR kelionės išlaidų, todėl jos priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). ). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 1214,29 EUR išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą, teismas priteistinų advokato išlaidų dydį nustato atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus advokatų paslaugų įkainius (CPK 98 straipsnio 2 dalis).l Atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, advokato laiko sąnaudas, iš ieškovės atsakovui priteistina 1214,29 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis, 2004-04-02 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8.11 punktai).

31Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 270 straipsniu, teismas

Nutarė

32ieškinį atmesti.

33Priteisti iš ieškovės L. R. atsakovui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui 1214,29 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

34Priteisti iš ieškovės L. R. trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“ 213,43 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

35Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Almantas Padvelskis, sekretoriaujant... 2. ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekinėmis ir... 3. 2010-08-16 papildomu susitarimu Nr. BKP 10/08/55T buvo patikslinta galutinė... 4. Atsakovas Nordea Bank AB Lietuvos skyrius prašo ieškinį atmesti ir priteisti... 5. Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo ieškinį atmesti... 6. Trečiasis asmuo A. R. su ieškiniu sutinka. Nurodo, kad sutinka su L. R.... 7. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė, teismo... 8. Ieškinys atmestinas.... 9. Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, kad... 10. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito... 11. Ieškovė ginčija tarp jos, trečiojo asmens A. R. ir Banko sudarytas... 12. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo... 13. Dėl kreditavimo sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms (CK... 14. Ieškovė teigia, kad ginčijama kredito sutartis prieštarauja imperatyvioms... 15. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui... 16. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nenurodė imperatyvios teisės normos,... 17. Dėl Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo.... 18. Ieškovė teigia, kad pagal Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio... 19. Dėl CK 1.81 straipsnio pažeidimo. ... 20. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei... 21. Ieškovė teigia, kad sudarytas sandoris dalyje dėl jos, kaip kredito gavėjos... 22. Dėl CK 1.86 straipsnio pažeidimo. ... 23. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti... 24. Ieškovė teigia, kad kreditavimo sutartis dėl jos, kaip kredito gavėjos yra... 25. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio... 26. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek kredito gavėjos, tiek bankas siekė... 27. Nors ieškovė ir teigia, kad tarp jos ir atsakovo neatsirado paskolos... 28. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti ieškovės nurodytais... 29. Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo skirti ieškovei... 30. Atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. Trečiojo... 31. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 270 straipsniu, teismas... 32. ieškinį atmesti.... 33. Priteisti iš ieškovės L. R. atsakovui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui... 34. Priteisti iš ieškovės L. R. trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų... 35. Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti...