Byla 3K-3-384/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

3dalyvaujant ieškovei I. N., žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6Ieškovė nurodė, kad 2006 m. gegužės 25 d. Kaune, Sukilėlių pr. ir Eivenių g. sankryžoje, paliko stovėti automobilį, taip pažeidė KET 193.8, 193.10 punktus, jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo nutarimas ir priverstinai nuvežtas automobilis, t. y. už ATPK 124 1 straipsnyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą jai taikyta ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nustatyta priemonė. Ieškovė ginčija, kad atsakovo ir UAB „Autranspa“ 2004 m. birželio 30 d. bendradarbiavimo sutarties (toliau – ir sutartis) 4 punkto sąlyga, jog mokesčio už automobilio transportavimą, kai dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo taikomas priverstinis transporto priemonės nuvežimas, nustatymas priskiriamas UAB „Autranspa“ reguliavimo sričiai, galioja pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Ieškovės vertinimu, mokestis už automobilio transportavimą yra sudėtinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo, t. y. procesinio poveikio priemonės – priverstinio transporto priemonės nuvežimo, dalis (ATPK 269 straipsnio 7 dalis); šiuo atveju svarbu yra tai, kad teisės aktų nereglamentuota mokesčio už automobilio nuvežimą, taikant priverstinio poveikio priemonę, nustatymo tvarkos. Vadinasi, turi būti paisoma ATPK 7 straipsnyje įtvirtinto teisėtumo principo, kad už administracinį teisės pažeidimą gali būti taikoma poveikio priemonė tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka ir kad tam įgalioti organai ir pareigūnai taiko administracinio poveikio priemones neišeidami už jų kompetencijos ribų, tiksliai pagal įstatymus. Dėl to ginčo sutarties 4 punkto sąlyga, pagal kurią privatus juridinis asmuo įgijo teisę vienašališkai nustatyti mokestį už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, kai taikomos administracinio poveikio priemonės už administracinį nusižengimą, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, ATPK 7 straipsnyje, CK 1.5 straipsnio 1 , 2 dalyse, 1.137 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintus imperatyviuosius reikalavimus, todėl šis sutarties punktas prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei ir yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašė apginti pažeistas teises, pripažinti negaliojančiu pirmiau nurodytos sutarties 4 punktą ir įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovei už automobilio nuvežimą patirtą žalą, kurią, jos vertinimu, sudarytų sumokėtų 150 Lt ir teismo teisėtai nustatyto mokesčio skirtumas. Ieškovė taip pat laikė, kad atsakovas yra tinkama šalis byloje, nes UAB „Autranspa“ veikė jo sutikimu, be to, UAB „Autranspa“ likviduota.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. birželio 30 d. atsakovo ir UAB „Autranspa“ bendradarbiavimo sutarties 4 punkte nustatyta, jog kaina už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą nustatoma pagal Aikštelės nurodytą kainoraštį; UAB „Autranspa“ yra privatus juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti privačius interesus ir siekti materialinės naudos, jam įstatymo nedraudžiama nustatyti įkainius už teikiamas paslaugas. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Bendradarbiavimo sutarties 4 punkto nuostatos prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, kaip tai nustatyta CK 1.81 straipsnyje; prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei, teismo vertinimu, pripažįstami sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Teismas sprendė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovės sumokėtas mokestis yra didelis. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje (įstatymo 2006 m. gegužės 25 redakcija) nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6. 271 straipsnyje; šiuo atveju teismas nelaikė, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti, todėl padarė išvadą, jog negalima teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą, nes deliktu padarytos žalos atlyginimui privalomi bendrieji teisės pažeidimo elementai.

9Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą dėl tos dalies, dėl kurios ieškinio reikalavimas dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu atmestas, sprendimo dalį dėl tos dalies, dėl kurios ieškinio reikalavimas atlyginti žalą atmestas, panaikino, ieškinį dėl tos dalies paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuoja praktiką dėl sandorių negaliojimo instituto dvejopos paskirties, t. y. jo taikymo teisėtumui civiliniuose santykiuose ir sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumui užtikrinti, būtinumui ieškoti ne tik sandorio šalių, bet ir sąžiningų trečiųjų asmenų, įgijusių sandorio pagrindu tam tikrų teisių, protingos interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Init“ v UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltateksas“ v UAB „Sarteksas“, UAB „Autobazė“, bylos Nr. 3K-3-534/2007; ir kt.). Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti konkrečios sutarties sąlygas, teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos ar jos turinys nustatyti imperatyviųjų įstatymo normų. Kai nėra imperatyviųjų teisės normų, kurios draustų ar nustatytų privalomai tam tikras sutarties sąlygas, sutartis reglamentuojama dispozityviųjų teisės normų ir šalių susitarimu nustatytų jos sąlygų. Ieškovė reikalavimą pripažinti negaliojančia bendradarbiavimo sutarties dalį grindė tuo, kad šios sutarties pagrindu privatus juridinis asmuo dalyvavo taikant procesinio poveikio priemones, todėl, jos vertinimu, paslaugos įkainiai privalėjo būti nustatyti tinkamai. Kolegija pažymėjo, kad sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), būtina įvertinti, kokių padarinių dėl tokio sandorio gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims ar asmenų grupei. Byloje nekyla ginčo dėl administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės teisėtumo. Tuo tarpu transporto priemonės priverstinio nuvežimo tvarką reglamentuojančiuose aktuose įtvirtinta nuostata, kad transporto priemonę nuveža policijos pareigūnai ar įmonės, turinčios teisę verstis šia veikla ir turinčios tam skirtas priemones, tačiau juose nereglamentuota dėl mokesčio už pasitelktų įmonių paslaugas; kita vertus, paslaugos neteikiamos nemokamai, nes turi būti kompensuotos išlaidos transportui įsigyti ir jam išlaikyti, taip pat darbuotojų atlyginimams išmokėti. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovė nenurodė, kokioms imperatyviosioms viešąją tvarką reglamentuojančioms teisės normoms ar geros moralės principams prieštarauja ginčo bendradarbiavimo sutarties 4 punkto sąlyga ir kad ji neįrodinėjo dėl paslaugos esą aiškiai neteisingo įkainio, todėl šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes Kauno apygardos teisme ieškovės užvesta kita civilinė byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį dėl tos dalies, dėl kurios paliktas nepakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančių sandorio dalį, paliktas nepakeistas, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimą dėl tos dalies, dėl kurios prašoma pripažinti negaliojančia sandorio dalį, patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

121. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Teismas, teigdamas, kad kasatorė nenurodė imperatyviųjų viešąją tvarką reglamentuojančių teisės normų ar geros moralės principų, kuriems prieštarautų ginčo sutarties 4 punktas, iš tikrųjų nepagrįstai tvirtina, jog atsakovo be apribojimų sutartimi leista privačiam juridiniam asmeniui vienašališkai nustatyti paslaugos už automobilio transportavimą įkainį, kai taikoma priverstinio poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą, nereiškia ATPK 7 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios viešąją tvarką reglamentuojančios normos pažeidimo, kuris yra pagrindas sutarties 4 punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Mokestis už priverstinį automobilio transportavimą yra sudėtinė ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nustatytos procesinio poveikio priemonės – priverstinio transporto priemonės nuvežimo, dalis. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad teisės aktų nebuvo reglamentuota mokesčio už automobilio transportavimą, taikant priverstinio poveikio priemonę, nustatymo tvarkos. Vadinasi, turi būti paisoma ATPK 7 straipsnyje įtvirtinto teisėtumo principo, kad poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą būtų taikoma įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. ATPK 7 straipsnio norma yra imperatyvioji, nes įtvirtina bendrąjį teisėtumo principą, tai yra teisėtumo principo įtvirtinimo konkrečia teisės norma pavyzdys (S. Šedbaras. Administracinė atsakomybė, Vilnius, Justitia, 2005, p. 80). Nors teisės normose nenustatyta draudimo privačiam asmeniui nustatyti teikiamų paslaugų įkainių, tačiau šiuo atveju privatus juridinis asmuo atliko specifinę funkciją; jis dalyvavo taikant procesinio poveikio priemones; tai yra išskirtinė valstybės funkcija, kuriai atlikti valstybės institucija – atsakovas, pasitelkė į pagalbą privatų asmenį; vadinasi, atsakovas turėjo užtikrinti, kad, teikiant pagalbą, būtų laikomasi teisėtumo, tačiau to nepadarė, todėl suponavo pagrindą ginčo sutarties 4 punktą, kuriame įtvirtintas leidimas UAB „Autranspa“ vienašališkai be apribojimų nustatyti mokesčio už priverstinį automobilio transportavimą dydį, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kasatorė ginčijo sutarties dalį dėl neteisingos įkainių nustatymo procedūros, kartu tai reiškė, kad ji įrodinėjo ir neteisingai jai nustatytą konkretų paslaugos įkainį, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai nutartyje nurodė, jog kasatorė neginčijo teismo sprendimo tuo aspektu, kad dėl jos taikytas paslaugos už transporto priemonės nuvežimą įkainis būtų neteisingas dėl jo dydžio.

13Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad atsakovo sudaryta bendradarbiavimo sutartis su UAB „Autranspa“ atitiko tuo metu nustatytą teisinį reglamentavimą; Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtintos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos (Žin., 2001, Nr. 101-3604) 12 punkte buvo nustatyta, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė saugoma teritorinės policijos įstaigos saugomoje vietoje arba pagal teritorinės policijos įstaigos sutartį su kitais subjektais jų saugomoje vietoje. Tapati tvarka buvo įteisinta ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15 patvirtintos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos 13 punkte (Žin., 2002, Nr. 9-353). Vadinasi, sutartis buvo sudaryta teisėtai; sutarties sąlyga, kad transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantis subjektas nustato šių paslaugų įkainius, atitinka bendrovės tikslus gauti užmokestį už suteiktą paslaugą pagal jos pačios nustatytą kainą. Kasatorė nenurodė, kodėl ši sutarties punkto nuostata prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei; kita vertus, ji neįrodinėjo, kad dėl jos buvo taikytas neteisingas ir nepagrįstas paslaugos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą įkainis.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalies aiškinimo

17Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali būti kintantis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi.

18Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.81 straipsnio 1 dalį, ir kad tokiu atveju išeitų, jog sutiko su tuo, kad atsakovo leidimas privačiam juridiniam asmeniui vienašališkai be jokių apribojimų nustatyti įkainį už automobilio transportavimą taikant priverstinio poveikio priemonę už administracinius teisės pažeidimus, nereiškia ATPK 7 straipsnio pažeidimo. Nors kasatorė laiko, kad mokestis už priverstinį automobilio transportavimą yra sudėtinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo – priverstinio transporto priemonės nuvežimo – dalis, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais šiuos argumentus. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Autranspa“ sutarties 2004 m. birželio 30 d. sudarymo metu galiojo: 1) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais 2000 m. spalio 12 d. įstatymas Nr. VIII-2043 (su vėlesniais pakeitimais) (Žin., 2000, Nr. 92-2883), kuriame nereglamentuota dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir išlaidų atlyginimo; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426, priimtu vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7, 8 dalimis, patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarka (Žin., 2001, Nr. 101-3604), kurios 12 punkte buvo nustatyta, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos saugomoje vietoje arba pagal teritorinės policijos įstaigos sutartį su kitais subjektais – jų saugomoje vietoje; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui tapati Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15 patvirtinta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcija (Žin., 2002, Nr. 9-353). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovas delegavo UAB „Autranspa“ teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę ir šis privatus juridinis asmuo dėl jam deleguotos teisės įgyvendinimo turėjo išlaidų. Minėta tai, kad kasatorės automobilis buvo paliktas stovėti be priežiūros draudžiamoje vietoje – Kaune, Sukilėlių pr. ir Eivenių g. sankryžoje. Taigi kasatorė dėl automobilio padarė viešosios teisės pažeidimą, dėl nesirūpinimo juo – kitiems asmenims išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu. Policijos pareigūnai pagal ATKP 269 straipsnio 7 dalį turėjo teisę nuvežti transporto priemonę; ta aplinkybė, kad jie sutartimi perdavė automobilio nuvežimo pareigą UAB „Autranspa“, o šis priverstinai nuvežė kasatorės automobilį, reiškė kasatorės interesais atliktus veiksmus, kurie yra CK 6.229 straipsnyje nustatytos prievolės atsiradimo pagrindas; vadinasi, UAB „Autranspa“, tvarkiusi kasatorės reikalus ir dėl to patyrusi išlaidų, turi teisę į jų atlyginimą (CK 6.233 straipsnis). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad šios išlaidos nėra sudėtinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo dalis. Kitoks tuo metu galiojusio įstatymo nustatyto reglamentavimo aiškinimas paneigtų automobilio savininko pareigas laikytis Kelių eismo taisyklių ir nepažeisti ATPK 124 1 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, taip pat reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių – atsiradusių išlaidų – šalinimą. Aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti pirmiau nurodytų išlaidų, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui.

19Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta CPK 346 straipsnyje išvardytų teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

20Kasacinės instancijos teismas patyrė 32,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės I. N. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

22Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

23Priteisti iš ieškovės I. N., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 32,25 (trisdešimt du litus 25 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

24Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Indrei Savkinienei,... 3. dalyvaujant ieškovei I. N., žodinio proceso tvarka teismo posėdyje... 4. Teisėjų kolegija... 5. I. Ginčo esmė... 6. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. gegužės 25 d. Kaune, Sukilėlių pr. ir... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį... 9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 12. 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.81... 13. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo... 17. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei... 18. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai... 19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta CPK 346 straipsnyje... 20. Kasacinės instancijos teismas patyrė 32,25 Lt išlaidų, susijusių su... 21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.... 23. Priteisti iš ieškovės I. N., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės... 24. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...