Byla 2-1601-603/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, sekretoriaujant A. V., dalyvaujant ieškovui P. R., jo atstovei advokatei J. A., atsakovo BAB banko Snoras atstovui O. K.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-1601-603/2016 pagal ieškovo P. R. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Nustatė

3ieškovas P. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2011-07-07 obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – sumokėtus 4398,46 Eur grąžinti į ieškovo sąskaitą BAB bankas Snoras. Taip pat prašo teismo pripažinti ieškovui teisę į 4398,46 Eur draudimo išmoką. Nurodė, kad 2011-07-07 su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 44 vnt. obligacijų, kurių vertė 99,965 Eur, o visų 44 obligacijų vertė – 4398,46 Eur. Teigia, kad ieškovas 2011-07-07 į banką nuvyko sudaryti terminuotą indėlį metams laiko, tačiau banko darbuotoja, sužinojusi apie ieškovo norus siūlė primygtinai pasirašyti obligacijų sutartį, tvirtindama kad obligacijos nedings ir ieškovas nepralaimės, jas išpirks valstybė, jos yra apdraustos, ir ieškovui tai yra naudingiau.

4Ieškovas jokios patirties investavimo sityje neturi, nėra specialistas, jokio išsimokslinimo finansų srityje neturi. Sutarties pasirašymo metu buvo 90 metų, todėl pilnai pasitikėjo banko darbuotoja, kuri ieškovui pasiūlė ir kuri užtikrino, kad jokios rizikos nėra, nes obligacijos yra apdraustos ir ieškovas visada atgaus savo pinigus. Kartu su obligacijų įsigijimo sutartimi ieškovui buvo įteikta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis Nr. K9942322, kurioje nurodyta, jog ieškovui suteikta neprofesionalaus kliento aptarnavimo kategorija. Taip pat buvo įteikti kliento patvirtinimai ir pasirinkimai, kuriuos turėjo pasirašyti. Ieškovui buvo paaiškinta, kad 3 str. 6 dalyje yra tikrai numatyta, jog banko įsipareigojimai siekiant užtikrinti lėšų grąžinimą yra apdrausti. Todėl sudarant sutartį ir atsakovo banko darbuotojui tvirtinant, jog obligacijos yra apdraustos, ieškovui nekilo abejonių dėl rizikos. Jeigu ieškovui būtų paaiškinta, kad obligacijos nėra apdraustos ir ieškovas rizikuoja, nebūtų sudaręs ginčijamos sutarties. Ieškovas nebūtų rizikavęs prarasti savo gyvenimo santaupas, būdamas garbaus amžiaus, kurių jau nebeuždirbs. Likti tokiame amžiuje visiškai be santaupų ieškovas nesiekė.

5Ieškovas nebuvo žodžiu įspėtas apie rizikas, taip pat nebuvo nei raštu, nei žodžiu įspėtas apie galimas rizikas, o tik buvo įtikintas, kad jis nerizikuoja, nes obligacijos yra apdraustos. Todėl 2011-07-07 obligacijų įsigijimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo. Buvo suklaidintas atsakovo – banko, kuris nesilaikė pareigos suteikti neprofesionaliam klientui visą reikiamą ir teisingą informaciją apie obligacijų esmę ir riziką.

6Nurodo, kad atsakovas nevykdė šių teisės normų reikalavimų: Finansinių priemonių rinkos įstatymo 22 str. 3 dalis įpareigoja banką - kredito įstaigą aiškiai ir suprantamai suteikti informaciją apie siūlomos finansinės priemonės esmę ir joms būdingą riziką bei minėto įstatymo 22 str. 4 dalies 2 punktas įpareigoja pateikti informaciją apie finansinės priemonės, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką klientui, kuriam bankas suteikė neprofesionalaus kliento kategoriją. Šių reikalavimų atsakovas nevykdė. Banko suteikta informacija neatitiko aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų, kurie įtvirtinti FPR įstatymo 22, 24, 25 str. 2 ir 3 d.

7Atsakovas informaciją apie finansinės priemonės riziką pateikė klaidinančiu būdu, obligacijų pirkimo sutartyje nenurodė, kad obligacijos nėra apdraustos indėlių ir investicijų draudimu, darbuotojai neįspėjo apie riziką ir kad obligacijos nėra apdraustos. CK 6.719 str. 1 dalis nustato pareigą prieš sudarant sutartį suteikti klientui su teikiamu paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, galimomis pasekmėmis bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Šio įstatymo reikalavimas nebuvo įvykdytas, AB bankas Snoras nesielgė sąžiningai. Ieškovas sudarė obligacijų įsigijimo sutartį, neturėdamas banko suteiktos informacijos - jog obligacijos nėra draudimo objektas. Atvirkščiai sutarties priede buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti, todėl ieškovas klydo dėl sandorio dalyko susijusių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu ir tas suklydimas yra esminis. Todėl pagal CK 1.90 str. 1 ir 2 d. teismas tokį sandorį gali pripažinti negaliojančiu. Suklydimas buvo dėl esminės sutarties sąlygos, t. y. būtinos sutarties sąlygos, t. y. draudimo, ir todėl leidžia šalių sudarytą 2011-07-07 obligacijų įsigijimo sutartį pripažinti negaliojančia. Kiekvienas indėlininkas, tame tarpe ieškovas, nunešęs pinigines lėšas į banką, siekė ne dovanoti tas lėšas, o siekė neturėti nuostolių, atgauti įneštus pinigus su procentais. Todėl obligacijų draudimas buvo esminė sąlyga sutarties. Lietuvos gyventojai, tame tarpe ir ieškovas, žinojo apie draudimą, kuris garantavo piniginių lėšų bankuose nepraradimą. Todėl ieškovas buvo nesąžinigai suklaidintas sudarant sutartį, jog obligacijos yra apdraustos.

8Atsakovas BAB bankas Snoras ir trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į ieškinį prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl suklydimo. Ieškinys nėra įrodytas. Ieškovas turi įrodyti, kad jis suklydo iš esmės. Atsakovo manymu, svarbu aiškintis ieškovo elgesį obligacijų sutarties sudarymą, sudarant sutartį ir po jos sudarymo. Ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad ginčo sutarties sudarymo metu jis neva nebuvo supažindintas su investavimo į obligacijas rizikomis, o banko darbuotoja neva jam nurodė, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. Ieškovas taip pat nurodo, kad jis suklydo dėl ieškovo su banku sudarytuose sandoriuose nurodytos klaidingos informacijos, dėl kurios ieškovui susidarė klaidingas įspūdis, kad jo įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra apdraustos indėlių draudimu. Atsakovas mano, kad ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo AB bankas Snoras praktika.

9Atsakovo įsitikinimu, ginčo sutarties sudarymo metu ieškovo valia buvo nukreipta tik į didesnės finansinės naudos gavimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo sutarties sudarymo metu (2011-07-07) bankas už 12 mėn. indėlį eurais siūlė 1,65 proc. metines palūkanas. Tuo tarpu obligacijų sutartyje nustatytos 5 proc. metinės palūkanos (1.4 p.), kurios daugiau kaip 3 kartus didesnės nei nurodytos terminuotojo indėlio palūkanos. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui bei patyrusiam indėlininkui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo. Nesiaškindamas, kodėl už du neva tapačius produktus bankas siūlo skirtingas palūkanas, nesiaiškindamas galimų su didesnę finansinę grąžą susijusių rizikų, ieškovas pasirinko akivaizdžiai pelningesnį produktą – obligacijas. Apie suklydimą negali būti jokios kalbos, nes pats ieškovas aiškiai nurodo, kad banko darbuotoja jam neva primygtinai siūlė pirkti būtent obligacijas, kitaip tariant, siūlė įsigyti produktą, kurio net pats pavadinimas nesukelia abejonių dėl skirtingos, nei terminuotasis indėlis, esmės. Kadangi ieškovas puikiai suprato sudarantis iš esmės kitą sandorį, todėl būdamas apdairiu ir atidžiu galėjo ir turėjo labiau pasidomėti apie įsigyjamas obligacijas. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju norint turėti terminuotąjį indėlį ieškovui apskritai nebuvo jokio reikalo vykti į banką, nes sutartis būtų tęsiama automatiškai (terminuotojo indėlio sutarties 7.1 p.). Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad ieškovas suprato sudaromo ginčo sandorio esmę, rizikas ir jį sudarė siekdamas didesnės finansinės naudos, arba kad ieškovas, puikiai suprasdamas, kad siūlomas investavimo produktas jam nėra iki galo suprantamas ir aiškus, nepaisant banko darbuotojos realiai jam suteiktos informacijos, nepareikalavęs iš jį aptarnavusios banko darbuotojos daugiau paaiškinimų ir informacijos jam aktualiais klausimais, nepasikonsultavęs su kitais specialistais, nebūdamas bent minimaliai atsargiu, atidžiu ir rūpestingu, vedamas vien tik siekio gauti didesnę finansinę naudą, sudarė ginčo sutartį.

10Taip pat nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo darbuotoja primygtinai siūlė ieškovui sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, aiškino, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu, neinformavo apie obligacijų investavimo riziką ir pan. Atsakovas neturėjo jokio tikslo klaidinti ieškovo, juo labiau teikti jam melagingą informaciją. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas įtikino ieškovą sudaryti būtent obligacijų sutartį, o ne terminuoto indėlio sutartį. Nei vienas investuotojas nepatikėtų bankui savo pinigų, jei iš anksto žinotų apie jam gręsiantį bankrotą. Visiškai saugių investicijų nebūnam, todėl kiekvienas investuotojas privalo įvertinti galimą investavimo riziką.

11Ieškinys atmetamas.

12Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog tarp ieškovo P. R. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. liepos 7 d. buvo pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110707K990016 dėl 44 vnt. obligacijų įsigijimo už 4398,46 Eur. Tą pačią dieną, t. y. 2011 m. liepos 7 d. šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9942322. Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 3 punkte nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovą, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus. AB banko Snoras Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo (kurį ieškovas patvirtino pasirašydamas minėtos Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 2 punkte) 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika).

13Ieškovas ginčija tarp šalių sudarytą sutartį nurodydamas, jog sudarant sutartį, ieškovas atsakovo buvo suklaidintas (CK 1.90 str.), be to, sutartis galimai buvo sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Teismas su ieškovo ieškinyje išdėstytais argumentais nesutinka ir pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs teismų praktiką, nuo kurios teismui nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

14CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Teismas pažymi, jog atsakovo argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Kaip minėta, ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta jai suklydus bei dėl galimos atsakovo apgaulės, nutylint esmines sutarties sąlygas. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

15Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

16Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojai, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius, todėl ieškovui tai yra naudingiau, be to, ieškovas teigė, kad visiškai pasitikėjo banku, jo darbuotoja, ir nesitikėjo, kad bankas gali bankrutuoti, o jam banko pateikiamų dokumentų visiškai neskaitė (dėl prasto regėjimo), todėl apie tai, kad neatgaus investuotų pinigų, nes faktiškai jam siūlomas įsigyti produktas nėra apdraustas Indėlių ir investicijų draudimu, jam tapo žinoma tik atsakovui iškėlus bankroto bylą. Jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Prieš pasirašant ginčijamą sutartį, šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurių specialiosiose dalyse „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ klientas savo parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Akivaizdu, kad klientas nebuvo tinkamai supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (8 punktas), kurio gavimą ieškovas patvirtino savo parašu. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas teigė apskritai neskaitęs jokios informacijos, susijusios su įsigyjamu produktu, o pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino šiuos dokumentus gavęs, kita vertus, jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą (dokumentų pateikimą), nepateikė (CPK 178 str.), teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis sudarė ginčijamą sandorį suklydęs. Kaip jau buvo minėta, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Pačio ieškovo veiksmai būtent patvirtina jo neapdairumą, nerūpestingumą ir neatidumą, todėl šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

17Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientas, pernelyg pasitikėdamas atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartį sudariusiam ieškovui. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Ieškovas sandorio sudarymo metu buvo 90 m. amžiaus, jis yra baigęs statybos technikumą, statybose dirbo vadovaujantį darbą, pradedant 2006 m. sausio 4 d. ieškovas su banku sudarė net keletą terminuotojo indėlio sandorių, todėl darytina išvada, jog ieškovas tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jam buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Be to, sutiktina su atsakovo atstovo nurodytais argumentais, jog, nors ieškovas yra pateikęs duomenis apie prastą regėjimą, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių jo fizinių, protinių ar kitų galių sumažėjimą, kas būtent galėjo įtakoti ieškovo sugebėjimus įvertinti sudaromo sandorio esmę, jo pasekmes bei kitą su sandoriu susijusią informaciją. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovui turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Todėl teismas daro išvadą, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidinta dėl sandorio esmės.

18Kalbant apie galimą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 2A-1267/2013 nurodė, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, kad, įrašydamas į Aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs jį suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi teismas konstatuoja, jog ieškovas nepagrindė bei neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.). Kiti ieškovo argumentai, išdėstyti ieškinyje, nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

19Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, ar kvalifikuoti sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo, todėl ieškovės ieškinys atmetamas.

20Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

Nutarė

21Ieškinį atmesti.

22Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę... 3. ieškovas P. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti... 4. Ieškovas jokios patirties investavimo sityje neturi, nėra specialistas, jokio... 5. Ieškovas nebuvo žodžiu įspėtas apie rizikas, taip pat nebuvo nei raštu,... 6. Nurodo, kad atsakovas nevykdė šių teisės normų reikalavimų: Finansinių... 7. Atsakovas informaciją apie finansinės priemonės riziką pateikė... 8. Atsakovas BAB bankas Snoras ir trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų... 9. Atsakovo įsitikinimu, ginčo sutarties sudarymo metu ieškovo valia buvo... 10. Taip pat nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių,... 11. Ieškinys atmetamas.... 12. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog tarp ieškovo P. R. ir atsakovo BAB... 13. Ieškovas ginčija tarp šalių sudarytą sutartį nurodydamas, jog sudarant... 14. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 15. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 16. Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sutartį jis... 17. Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientas, pernelyg... 18. Kalbant apie galimą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad... 19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti... 20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291... 21. Ieškinį atmesti.... 22. Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos...