Byla e3K-3-190-916/2017
Dėl servituto ir atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ ieškinį atsakovui S. P. dėl servituto ir atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas, turinį ir apimtį, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo nustatyti neterminuotus servitutus tarnaujantiesiems daiktams – atsakovui nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypams Kaune, ( - ), viešpataujančiųjų daiktų, ieškovei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų, pastatytų atsakovo sklypuose, atžvilgiu ir nustatyti 68,69 Eur metinį atlyginimą už tarnaujantiesiems daiktams nustatytą servitutą.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovui ir A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė po 1/2 dalį 20,2261 ha žemės sklypo Kaune. Ieškovė, atsakovas ir A. P. 2003 m. gegužės 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė bendrai sklype statyti individualius gyvenamuosius namus ir juos parduoti. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 16 d. sprendimu 20,2261 ha žemės sklypas padalytas į atskirus žemės sklypus, buvo suformuota teritorija, pritaikyta mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Ieškovė, atsakovas ir A. P. 2004 m. liepos 17 d. sudarė žemės nuomos sutartį, kuria ieškovei išnuomotas 20,2261 ha žemės sklypas. Nuomos sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kad ieškovė turi teisę savo nuožiūra statyti sklype individualius gyvenamuosius namus, įrengti visus tam reikalingus inžinerinius tinklus, sutarties 5.8 punkte buvo įtvirtinta, kad, pasibaigus sklypo nuomos terminui ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, nuosavybės teisė į objektus lieka nuomininkui, kuris turi teisę į žemės servitutą sklype. Nuomos sutarties pagrindu atidalytuose žemės sklypuose, kurie tuo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklausė atsakovui ir A. P., ieškovė pastatė individualius gyvenamuosius namus. Prasidėjus jungtinės veiklos sutarties partnerių nesutarimams, jungtinės veiklos sutartis nutraukta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013 jungtinės veiklos sutartis pripažinta nutraukta dėl abiejų šalių kaltės. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu išnagrinėjo atsakovo ir A. P. ginčą dėl žemės sklypų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovui nuosavybėn priskyrė žemės sklypus Kaune, ( - ).
  4. Ieškovė šiuo metu neturi teisinio žemės sklypų naudojimosi pagrindo, o nesutarimai su atsakovu dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo sudaro pagrindą nustatyti servitutus atsakovo žemės sklypams. Nenustačius servituto atsakovui priklausantiems žemės sklypams, ieškovei, o vėliau ir būsimiems gyvenamųjų namų savininkams, nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudoti gyvenamųjų namų pagal paskirtį, kadangi nebūtų galima patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius namus, juos naudoti ir eksploatuoti įprasta tvarka. Gyvenamieji namai ir jiems priklausantys inžineriniai tinklai suplanuoti atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Prašomu nustatyti servitutu būtų užtikrinta, kad gyvenamųjų namų savininkai turėtų galimybę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 8d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad statiniai neužima viso žemės sklypo, yra išsidėstę ne centrinėje sklypo dalyje, yra galimybė privažiuoti prie pastatų gatve, todėl sprendė, kad nėra realios būtinybės naudotis visu žemės sklypu tam, kad būtų užtikrintas patekimas į pastatą ir tinkama jo priežiūra. Teismas nurodė, kad, nustačius servitutą visam žemės sklypui, būtų neproporcingai suvaržytos atsakovo nuosavybės teisės, o ieškovės paaiškinimus dėl jos teisių pažeidimo ir negalėjimo normaliomis sąlygomis naudotis statiniu pripažino bendro pobūdžio.
  3. Teismas konstatavo, kad nustatytas servitutas ieškovės nurodytomis aplinkybėmis prieštarautų teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisingumo principams, pažymėjo, kad ieškovės siekis naudotis sklypu patogiau yra suprantamas, tačiau tokio noro negalima įgyvendinti kito asmens teisių apribojimo sąskaita. Ieškovės ieškinį teismas pripažino neįrodytu, todėl atmetė. Nenustatęs servituto, teismas nesprendė jo atlygintinumo klausimo.
  4. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo dalį dėl neterminuoto neatlygintino servituto nustatymo ir priėmė naują sprendimą šią ieškinio dalį patenkinti – nustatė neterminuotus servitutus: tarnaujantiesiems daiktams – žemės sklypams Kaune, ( - ), viešpataujančiųjų daiktų, t. y. ieškovei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų, pastatytų atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, atžvilgiu; bylos dalį dėl atlyginimo už nustatytus servitutus grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  5. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija nurodė, kad šalių santykiai kilę iš 2003 m. gegužės 2 d. tarp ieškovės, atsakovo ir byloje nedalyvaujančio A. P. sudarytos jungtinės veiklos sutarties, kuria šalys siekė suskaidyti 20,2261 ha ploto atsakovui ir A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą į gyvenamųjų namų statybos paskirties mažesnius sklypus ir juose statyti namus bei juos parduoti. Teismas nustatė, kad tam, jog tinkamai įgyvendintų jungtinės veiklos sutartį, šalys 2004 m. liepos 17 d. sudarė terminuotą nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išsinuomojo visą žemės sklypą, kuriame jai buvo suteikta teisė savo nuožiūra statyti individualius gyvenamuosius namus, o pasibaigus nuomos sutarčiai ar ją nutraukus, nuosavybės teisė į juos lieka nuomininkui su teise į žemės servitutą sklype.
  6. Įvertinusi tai, kad jungtinės veiklos sutartis nutraukta teismo tvarka, kad teismo sprendimu tarp jungtinės veiklos partnerių atsakovo ir A. P. buvo atidalyta bendroji dalinė nuosavybė, ginčo sklypus priskiriant atsakovui, kolegija konstatavo, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai yra atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose ir nėra nustatytas nurodytų žemės sklypų naudojimosi pagrindas.
  7. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė negali tinkamai naudoti jai nuosavybės teise priklausančių namų, o atsakovas negali gauti turtinės naudos iš žemės sklypo, todėl tokia faktinė padėtis trukdo įgyvendinti 2003 m. išreikštą šalių valią statyti ir parduoti namus. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsniu ir atkurti teisinę taiką tarp šalių.
  8. Įvertinęs faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šalys savo valią dėl žemės sklypų naudojimo buvo išreiškusios dar 2004 m. liepos 17 d. nuomos sutartyje, kuri leido ieškovei svetimuose žemės sklypuose teisėtai vykdyti statybas, o pasibaigus sutarčiai, nuosavybės teisė į pastatus turėjo likti nuomininkui su teise į žemės servitutą sklype (sutarties 5.8 punktas). Vertindama šį sutarties punktą kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kolegija sprendė, kad nuomos sutartimi šalys iš esmės susitarė dėl žemės sklypų užstatymo teisės, todėl ginčui spręsti taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias užstatymo teisės (lot. superficies) teisinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.160–4.164 straipsniai). Kolegija sprendė, kad ieškovė įgijo teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ir valdyti juos nuosavybės teise, kas atitinka CK 4.160 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą užstatymo teisės sampratą.
  9. Nustačiusi, kad šalių valia buvo susitarti dėl užstatymo teisės, kolegija konstatavo, kad jų valia buvo susitarti ir dėl viso žemės sklypų ploto, o ne tik dėl tam tikrų jų dalių naudojimo, nes 20,2261 ha žemės sklypas buvo šalių valia skaidomas į tokio dydžio sklypus, kad juose būtų pastatyta po namą, o namo savininkas galėtų naudotis visu sklypu; susitarimų, kad papildomai suprojektuotus ir suformuotus sklypus vėliau būtų galima skaidyti ir vykdyti naujas statybas, nebuvo. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentus, kad tinkamai naudotis pastatais užtektų tam tikros dalies žemės sklypo ar papildomai būtų galima susitarti dėl žemės sklypų nuomos, nes tai prieštarauja pirminio susitarimo esmei, o vėlesni argumentai dėl sklypų papildomo padalijimo (atidalijimo) nurodyti tik bylą nagrinėjant teisme. Be to, CK 4.162 straipsnio 2 dalis įtvirtina užstatymo teisės turėtojo galimybes turėti teisę į daugiamečius sodinius, kas patvirtina, kad sklypas negali būti apribotas (sumažintas) tik ta dalimi, ant kurios stovi namas. Teismas konstatavo, kad ieškovės prašymas, šalims nesutariant gera valia, nustatyti neterminuotą atlygintiną servitutą visiems žemės sklypams, siekiant tinkamai naudotis tuose žemės sklypuose esančiais statiniais, yra pagrįstas.
  10. Pasisakydamas dėl servituto apimties ir turinio, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovė, reikšdama prašymą nustatyti servitutą, tiksliai neapibrėžė servituto turinio, tačiau nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovė netinkamai suformulavo reikalavimus, nes nenurodė, kokių konkrečiai teisių prašomu nustatyti servitutu siekia. Kolegija pabrėžė, kad nors įstatymas neišskiria žemės servituto nustatymo visam žemės sklypui, tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokios apimties servitutas tam tikrais atvejais gali būti nustatomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008). Servitutas yra nustatomas tam, kad būtų teisiškai įformintas šalių sutartos užstatymo teisės įgyvendinimas. Esminę reikšmę turi ir tai, kad dėl būtent tokio šios teisės įgyvendinimo būdo (nustatant servitutą) šalys pačios susitarė sutartimi.
  11. Atsakovo argumentus dėl sklypų skaidymo ir naujų sklypų formavimo šalių susitarimo kontekste kolegija pripažino nepagrįstais, todėl sprendė, kad servitutas nustatytinas visam žemės sklypų plotui. Atsakovo argumentus apie ketinimą atidalyti žemės sklypų dalis, ant kurių nėra statinių, ir ten pastatytus naujus statinius parduoti teismas pripažino neįrodytais.
  12. Spręsdama dėl atsakovo argumentų, kad žemės sklypų savininko teisės yra neproporcingai suvaržytos, kolegija nurodė, kad ginčo sklypai nėra skirti asmeniniams atsakovo poreikiams; formuodamos sklypus ir susitarusios juos užstatyti namais šalys siekė juos parduoti kitiems asmenims ir iš to užsidirbti, todėl padarė išvadą, kad nustatytas servitutas netrukdo atsakovui parduoti sklypus ir gauti iš to pelną, o atsakovo patiriamus suvaržymus galima kompensuoti nustatant protingą ir adekvatų atlyginimo už servitutą dydį.
  13. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė atlyginimo už nustatytą servitutą klausimo, kolegija nurodė, kad šioje bylos dalyje nėra apeliacijos dalyko, todėl bylos dalį dėl atlyginimo už servituto nustatymą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo

    10panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Apeliacinės instancijos teismas paneigė servituto, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) priemonės, teisinę prigimtį ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad teismo sprendimu servitutas gali būti nustatomas tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja pagrindas išvadai, kad jokiu kitu (nei priverstinio servituto nustatymas) būdu ieškovas negali išspręsti savo, kaip daiktų savininko, interesų įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011). Atsakovas sutinka sudaryti žemės sklypų dalių, reikalingų gyvenamiesiems namams eksploatuoti, nuomos sutartį, todėl servitutas nėra vienintelė ir objektyviai būtina priemonė susidariusiai situacijai išspręsti. Skundžiama nutartimi teismas atleido ieškovę nuo pareigos bendradarbiauti ir siekti interesų suderinimo, o servitutas paverstas „standartiniu“ teisiniu instrumentu siekti savo interesų patenkinimo kito asmens interesų sąskaita.
    2. Spręsdamas dėl servitutų apimties, teismas paneigė atsakovo žemės sklypų nuosavybės teisę ir suteikė prioritetą ieškovės interesams, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pirmenybė visada turi būti teikiama savininko interesams, nes jo teisės yra didesnės už servituto teises; servitutas negali tapti teisiniu instrumentu paneigti savininko interesus, o faktiniu daikto savininku tapti servituto turėtojas; servitutas negali būti naudojamas servituto turėtojo patogumui sukurti; servitutas viso žemės sklypo atžvilgiu (servituto apimties prasme) gali būti nustatomas tik tada, kai statinių išdėstymas svetimame žemės sklype yra toks, kad jiems naudoti yra reikalingas visas žemės sklypas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1573/2002; 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2005; 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011). Didžioji dalis žemės sklypų ploto yra neužstatyta ir galima naudoti savarankiškais atsakovo tikslais, tačiau absoliutus prioritetas suteiktas ieškovės interesams ir teismo sprendimo pagrindu ieškovė tapo faktine žemės sklypų savininke.
    3. Teismas pažeidė CK 4.112 straipsnio 1 dalį, kadangi nustatė abstraktaus ir neapibrėžto turinio servitutą, t. y. ieškovei nesuteiktos ir atsakovui neapribotos konkrečios teisės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus; jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi; servituto turinį lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai – servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį; kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį, t. y. suvaržymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui ir užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui galimybę juo naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016). Taigi aiškinant reikalavimą dėl servituto nustatymo, yra būtina tiksliai apibrėžti tas teises, kurių įgijimo ar apribojimo siekiama. Toks reikalavimas pateisinamas tuo, kad tik per konkrečias teises yra įmanoma pasiekti minimaliausią savininko teisių ribojimą, o atsakovui yra sudaromos galimybės apsiginti nuo galimai nepagrįstų teisių suteikimo ar apribojimo. Priešingu atveju yra pažeidžiami tiek proporcingumo, tiek šalių interesų pusiausvyros principai, ribojama atsakovo teisė į tinkamą gynybą, kadangi nėra aišku, nuo ko gintis, o ieškovui sudaromos sąlygos piktnaudžiauti.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą dėl ir Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovas elgiasi nesąžiningai, skunde nurodo klaidinančias aplinkybes. Teismo tvarka atidalydamas žemės sklypus, atsakovas siekė gauti užstatytus žemės sklypus, dėl kurių suvaržymo servitutais buvo susitarta dar nuomos sutartimi. Šalims nei iki bylos inicijavimo, nei bylos nagrinėjimo metu nepavyko susitarti dėl sutarties sudarymo, todėl ginčas privalo būti išspręstas teisme. Byloje dėl žemės sklypų atidalijimo atsakovas reiškė priešieškinį reikalaudamas, kad jam būtų paskirta dalis gyvenamųjų žemės sklypų, ir nurodydamas, kad supranta, jog ant šių žemės sklypų esančių gyvenamųjų namų savininkai turės atitinkamas teises atsakovo atžvilgiu, tačiau šioje byloje ginčija šių gyvenamųjų namų savininko – ieškovės – teises ir teikia argumentus dėl savo tariamai pažeistų teisių taip, tarsi būtų neužstatyto žemės sklypo savininkas.
    2. Servitutai nustatyti pagrįstai, nes, šalims nepavykus susitarti dėl abi šalis tenkinančio sprendimo pagal CK 4.124, 4.126 straipsnius, vienas iš servitutų nustatymo pagrindų yra teismo sprendimas, o atsakovas valią dėl servitutų nustatymo yra išreiškęs nuomos sutarties 5.8 punkte. Nuomos sutarties 5.8 punkte atsakovas, būdamas nuomos sutarties šalis, išreiškė valią, kad būtent po nuomos termino pasibaigimo nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus išliks ieškovei, kuri turės teisę į servitutą.
    3. Pagal nustatytą užstatymo tvarką ir detalųjį planą ieškovei priklausantys gyvenamieji namai suprojektuoti ir infrastruktūra išdėstyta numatant, kad kiekvienam gyvenamajam namui eksploatuoti yra reikalingas visas žemės sklypas. Tiek rengiant žemės sklypo atidalijimo planą, tiek gaunant leidimus statyti gyvenamuosius namus žemės sklypuose buvo atsižvelgiama į žemės sklypų dydį. Žemės sklypo atidalijimo į žemės sklypus detaliajame plane įtvirtinta, kad žemės sklypai priskirti „G1 – sodybinio užstatymo gyvenamoji teritorija“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintas Teritorijų planavimo normas, sodybinis užstatymas – ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai 1–3 aukštų vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties pastatais statomi atskirame žemės sklype. Pagal šią užstatymo tvarką viename žemės sklype galima formuoti tik vieną namų valdą. Kadangi gyvenamųjų namų eksploataciją ir naudojimą pagal paskirtį nulemia nustatytas teritorijų planavimas detaliajame plane, pagal kurį gyvenamiesiems namams naudoti pagal paskirtį yra reikalinga visa žemės sklypų teritorija, egzistuojantis privalomas teritorijų planavimas sukuria teisinę būtinybę nustatyti servitutą visam žemės sklypui.
    4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad jis turi galimybę naudoti likusias žemės sklypų dalis, o tokios galimybės egzistavimas per se (pats savaime) patvirtina atsakovo nuosavybės teisės ribojimo neproporcingumą. Atsakovo teoriniai teiginiai ir „apskaičiavimai“, kad jis galėtų panaudoti neužstatytas žemės sklypų dalis, nepaneigia užstatymo planavimo dokumentų sprendinių, pagal kuriuos servitutai nutartimi pagrįstai nustatyti visam žemės sklypų plotui. Atsakovo pozicija, kad servitutų neteisėtumui įrodyti pakanka iš esmės vien fakto, kad užstatytas ne visas žemės sklypų plotas, prieštarauja servitutų nustatymo reglamentavimui ir teismų praktikai. Kad teismas nustatytų servitutą, pirmiausia jis turi nustatyti servituto būtinumą, kurį šiuo atveju su visu žemės sklypų plotu sieja ieškovės išsamiai detalizuota užstatymo planavimo ir namų paskirties įtaka. Vien tai, kad ieškovei priklausantys pastatai fiziškai neužima viso žemės sklypų ploto, neturi teisinės įtakos servituto apimties poreikiui, kadangi servituto būtinumas ir apimtis nustatomi pagal viešpataujančiojo daikto būtiną naudojimą pagal paskirtį, o ne vien faktinį plotą. Ieškovei, kaip namo savininkei, reikia naudotis žemės sklypu ne vien tokia apimtimi, kiek jo plotas yra fiziškai užimtas pastato ploto, kadangi namų paskirtis reikalauja viso žemės sklypų ploto naudojimo.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygų

  1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje teisės normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis.
  2. Teismas, spręsdamas, ar yra teisinis pagrindas nustatyti servitutą ir taip apriboti tarnaujančiojo daikto savininko teises, privalo konstatuoti šių abiejų sąlygų kumuliatyvų egzistavimą.
  3. Servituto teisė pasižymi tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 13punktas).
  4. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, jog servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, negali būti vertinama kaip reikalavimas ginčą spręsti iš anksto ne teisme. Kita vertus, toks susitarimas reikštų sandorio tarp šalių sudarymą, o sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Dėl to savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visais ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymais patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010).
  5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad savininkų nesutarimą atskleidžia nuo 2010 m. tarp šalių besitęsiantis bylinėjimas (nuo to laiko teisme buvo pradėta ne viena byla) bei šalių pozicija teismo posėdžio metu. Teismas pažymėjo, kad įstatymai neįtvirtina reikalavimo aktyviais veiksmais siekti susitarimo ir įrodyti, jog šalys padarė viską, kad toks sandoris įvyktų, bei sprendė, kad iš nagrinėjamos bylos proceso matant, jog šalims susitarti nepavyko, akivaizdu, kad ginčo atveju susitarimas tarp šalių neįmanomas ir ginčas dėl servituto turi būti išspręstas teismo (skundžiamos nutarties 15 ir 21 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių nesutarimą taip pat pagrindžia ir aplinkybė, kad nei iki šios bylos inicijavimo, nei jos nagrinėjimo teisme metu šalys nepriėjo prie bendro sutarimo, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas naudosis atsakovui nuosavybės teise priklausančia žeme. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygą dėl savininkų nesutarimo bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą.
  6. Servitutas teismo sprendimu gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).
  7. Sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai, ir jie yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015). Spręsdamas dėl servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis žemės sklypų dydį, namų ir kitų statinių išdėstymą sklypuose, teismas privalo atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.
  8. Teismų nustatyta, kad ginčo šalys 2004 m. liepos 17 d. pasirašė žemės nuomos sutartį, kuria atsakovas S. P. ir A. P. – nuomotojai, išnuomojo ieškovei – nuomininkei, nuosavybės teise jiems lygiomis dalimis priklausantį žemės sklypą, suteikdami teisę projektuoti ir statyti individualius gyvenamuosius namus, įrengti visus tam reikalingus inžinerinius tinklus, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-455 2004 m. balandžio 16 d. patvirtintu išnuomojamos žemės detaliuoju planu.
  9. Civilinio kodekso XXIX skyriaus, reglamentuojančio žemės nuomos santykius, 6.557 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja, o kai pastatai lieka buvusiam žemės nuomininkui nuosavybės teise, šis turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime.
  10. Šios nutarties 27 punkte minėtos žemės nuomos sutarties 5.8 punktu šalys sutarė, kad, pasibaigus sklypo nuomos terminui ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, nuosavybės teisė į objektus lieka nuomininkui, kuris turi teisę į žemės servitutą sklype. 2011 m. balandžio 15 d. pasibaigė žemės nuomos sutartis.
  11. CK 6.221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Ši įstatymo nuostata suteikia galimybę šalims, sudarant sutartį, laisva valia sutarti dėl sutarties nutraukimo padarinių, kiek tai neprieštarauja sutarties nutraukimo instituto taikymo esmei. Ginčo atveju šalys buvo sutarusios dėl to, kokias pasekmes sukels žemės nuomos sutarties nutraukimas, tačiau po sutarties nutraukimo nesutarė dėl servituto nustatymo sandoriu, todėl ieškovė 2015 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti žemės servitutą į atsakovui nuosavybės teise priklausančius sklypus. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs žemės sklypų ir ant jų stovinčių pastatų savininkų nesutarimą, pagrįstai sprendė, kad yra teisinis pagrindas nustatyti servitutą teismo sprendimu.
  12. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad svarbi yra teismų nustatyta aplinkybė, jog Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimu buvo išspręstas A. P. ir S. P. ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Šioje byloje A. P., siekdamas išvengti tolesnių šalių nesutarimų, reikalavo priteisti jam nuosavybės teise priklausančius UAB „Rodena“ statiniais užstatytus žemės sklypus, o S. P. – neužstatytus žemės sklypus. Tuo tarpu priešieškiniu atsakovas, žinodamas žemės nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtis, reikalavo, kad jam būtų nuosavybės teise priteisti ne tik neužstatyti žemės sklypai, bet ir trys UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančiais statiniais užstatyti šios bylos ginčo sklypai. Teismas tenkino šiuos priešieškinio reikalavimus.

14Dėl servituto turinio

  1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis).
  2. Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).
  3. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2013). Servitutas nustatomas tada, kai nėra kito racionalaus būdo viešpataujantį daiktą naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009).
  4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad servitutai nustatytini visiems trims atsakovui priklausantiems žemės sklypams, kuriuose stovi ieškovei nuosavybės teise priklausantys pastatai, nustatant servitutus į visą žemės sklypų plotą. Teismas taip pat konstatavo, kad visų sklypų teritorija ieškovės statiniams yra reikalinga ir neskaidytina, kad būtent dėl tokio teisės į servitutą įgyvendinimo būdo šalys pačios susitarė žemės nuomos sutartimi. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos sprendimu.
  5. Pripažįstant pagrįstu tokio turinio servitutą, pažymėtinos kaip reikšmingos tokios byloje teismų nustatytos aplinkybės: pirma, atsakovas dalyvavo rengiant teritorijų planavimo dokumentus, kuriais buvo planuojami žemės sklypai ir numatomas jų naudojimo būdas, leistinas maksimalus užstatymo tankis, užstatymo intensyvumas, todėl jam buvo žinomi statinių, kuriuos teismo sprendimu siekiama pripažinti viešpataujančiais, tikslinė paskirtis, lemianti faktinius daikto naudojimo poreikius, t. y. kokios apimties ar dydžio suvaržymai, būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį, kuriuos sąlygoja teritorijų planavimo dokumentai. Antra, atsakovas žemės nuomos sutartimi nustatė, kaip bus sprendžiami klausimai dėl pastatų naudojimo pagal paskirtį po sutarties pasibaigimo, t. y. šalys sutarė, kad po žemės nuomos sutarties pasibaigimo tarnaujančiajam daiktui bus nustatomas servitutas (nutarties 30 punktas). Abi šios aplinkybės jau egzistavo ir atsakovui neabejotinai buvo žinomos tuo metu, kai buvo nagrinėjama civilinė byla dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, kurioje, minėta, atsakovas priešieškiniu reikalavo šio ginčo sklypus priteisti jo asmeninėn nuosavybėn.
  6. Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečios šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybės sudaro prielaidas išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas materialiosios teisės normų dėl servituto turinio nustatymo bei vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, priėmė teisėtą sprendimą dėl servitutų į visų trijų atsakovui priklausančių žemės sklypų plotą nustatymo.

15Dėl servituto atlygintinumo

  1. Apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl servituto atlygintinumo perdavė nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
  2. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl servituto atlygintinumo vadovautinasi, pirma, kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais, t. y. atlyginimas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti proporcingas jo patiriamiems turtiniams praradimams, ir, antra, ar dėl nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydžio nesusidarys sąlygos vienai iš šalių nepagrįstai praturtėti. Atkreiptinas dėmesys, kad kompensacijos būdas (periodinė ar vienkartinė) nagrinėjamoje byloje ypač aktualus, kadangi viešpataujančiojo daikto savininkas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio deklaruojamas tikslas yra ateityje parduoti viešpataujantįjį daiktą.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, atsakovo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 4,82 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).
  3. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
  4. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 1731,17 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.
  5. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
  6. Ieškovės prašomų priteisti išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.14 punkte nurodytą maksimalų išlaidų dydį, todėl mažintinas iki 1348,61 Eur (1,7 x 793,3 Eur (vidutinis darbo užmokestis (bruto)) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rodena“ (j. a. k. 134491023) iš atsakovo S. P. (a. k. ( - ) 1348,61 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt aštuonis Eur 61 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20Priteisti valstybei iš atsakovo S. P. (a. k. ( - ) 4,82 Eur (keturis Eur 82 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimą. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai