Byla 2-710/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Lėvuo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-3987-661/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lėvuo“ ieškinį atsakovui „UniCredit Bank“, veikiančiam per Lietuvos skyrių, dėl sutarties nuostatų pakeitimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3Ieškovas AB „Lėvuo“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė: 1) nustatyti, kad „UniCredit Bank“ ir AB „Lėvuo“ 2002 m. spalio 9 d. Kredito sutartyje Nr. 101113-001-01 susitarė, jog likus ne mažiau kaip 10 dienų iki bet kokių pagal šią sutartį AB „Lėvuo“ suteiktų lėšų (kredito linijos ir/ar kitų sumų) grąžinimo termino pabaigos, šalys sudaro susitarimą dėl šių lėšų (kredito) suteikimo ir grąžinimo termino pratęsimo 1 (vienerių) metų laikotarpiui, taip pat garantijos galiojimo termino pratęsimo 1 (vienerių) metų laikotarpiui; bet kuriai iš šalių nusprendus nesudaryti susitarimo dėl kredito suteikimo ir grąžinimo termino bei garantijos galiojimo termino pratęsimo, apie tai ji privalo raštu pranešti kitai šaliai prieš 1 (vienerius) metus; 2) įpareigoti atsakovą „UniCredit Bank“ sudaryti susitarimą su AB „Lėvuo“ prie 2002 m. spalio 9 d. Kredito sutarties Nr. 101113-001-01, kuriuo AB „Lėvuo“ suteikto 2 700 000 eurų dydžio kredito grąžinimo terminas ir 150 000 eurų dydžio garantijų galiojimo terminas nustatomas iki 2011 m. sausio 15 d.

4Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovui perimti iš ieškovo 2002 m. spalio 9 d. Kredito sutarties Nr. 101113-001-01 įvykdymo užtikrinimui sudarytais įkeitimo lakštais, kurių identifikavimo kodai 04220080003068, 01220020011305, atsakovui įkeistus daiktus, imtis išieškojimo veiksmų iš šių ar kitų AB „Lėvuo“ priklausančių daiktų; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui iš jo perimtus 2002 m. spalio 9 d. Kredito sutarties Nr. 101113-001-01 įvykdymo užtikrinimui sudarytais įkeitimo lakštais atsakovui įkeistus daiktus; 3) sustabdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. sausio 21 d. nutarties Nr. 20-18/10 vykdymą, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Ieškovas nurodė, kad priverstinai pardavus įkeistus daiktus ir išieškojus 8 937 160 Lt, kurių grąžinimo terminas palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju baigtųsi ne anksčiau kaip 2011 m., teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas bei neteks ieškovui prasmės.

5Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nutartyje nurodyta, kad ieškovo prašymas taikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tokiu draudimu nepagrįstai suvaržoma atsakovo, kaip kreditoriaus, teisė užtikrinti sutartinius įsipareigojimus, numatytus 2002 m. spalio 9 d. Kredito sutarties 3.1.8., 8.1.2 punktuose. Teismo nuomone, ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Ieškovas prašo teismo nustatyti sutarties sąlygas ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurie turės bus vykdomi ateityje, t. y. sudaryti papildomą kredito susitarimą. Laikinosios apsaugos priemonės pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus negali būti taikomos, nes jos neatitinka CPK 144 straipsnyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą konkretaus reikalavimo patenkinimo atveju.

6Ieškovo AB „Lėvuo“ atstovė atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Tikrasis šalių susitarimas sudarant kredito sutartį buvo ilgalaikio kredito suteikimas, kiekvienais metais pratęsiant kredito suteikimo ir grąžinimo terminą, o priešingu atveju – įspėjant kitą šalį per protingą ir sąžiningą terminą, jog grąžinimo terminas nebus pratęstas. Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad jam palankaus teismo sprendimo atveju kredito suteikimo terminas galiotų iki 2011 m. sausio 15 d. Atsakovas, remdamasis tuo, jog baigėsi nustatytas kredito grąžinimo terminas, kurio nebūtų galima laikyti pasibaigusiu patenkinus ieškinį, pareikalavo grąžinti kreditą, perduoti kredito grąžinimo užtikrinimui įkeistus daiktus bei pradėjo išieškojimo iš įkeistų daiktų procedūras. Išieškojus 8 937 160 Lt, kurių grąžinimo terminas palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju baigtųsi ne anksčiau kaip 2011 m., bei priverstinai pardavus įkeistus daiktus, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas bei neteks ieškovui prasmės.
  2. Aplinkybė, kad suvaržoma atsakovo, kaip kreditoriaus, teisė užsitikrinti sutartinius įsipareigojimus, numatytus sutarties 3.1.8, 8.1.2 punktuose, savaime nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepasisakė, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas šalių interesų užtikrinimo požiūriu. Atsakovo interesams pagal sutartį užtikrinti yra įkeistas turtas, kurio vertė žymiai didesnė už sutartimi suteiktą ir negrąžintą kreditą, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nevaržo atsakovo teisių ir interesų labiau, nei būtina būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas taip pat atitinka ekonomiškumo principą.
  3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais bei neatitinka CPK 144 straipsnyje numatytų tikslų. Patenkinus ieškovo reikalavimus, sutartimi suteiktu kreditu ieškovas galėtų naudotis dar mažiausiai metus. Atsakovui atlikus išieškojimo veiksmus, t.y. priverstinai susigrąžinus kredito sumą iki galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo dienos, toks teismo sprendimo vykdymas netektų prasmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo baigiamojo akto realų ir tinkamą įvykdymą konkrečioje byloje pagal pareikštus reikalavimus.

7Atsakovas „Unicredit Bank“, veikiantis per Lietuvos skyrių, atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi įvertinti ir jų pasekmes kitai šaliai. Pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų neproporcingai apsunkintos atsakovo, kaip kreditoriaus, teisės, nesilaikoma ieškovo ir atsakovo kredito sutartyje išdėstytos šalių valios. Teismas prima facie turi įvertinti, ar ieškinio argumentai yra pakankami, jog ieškinys būtų patenkintas. Ieškovo reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ribojančias atsakovui įstatymų suteiktas teises, yra nepagrįstas.

8Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

9Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti ieškovo nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šio klausimo nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

10Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas - tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Be kitų civilinio proceso įstatyme išvardintų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra išskiriamos tokios apsaugos priemonės kaip draudimas atsakovui imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.) ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Ieškinio pareiškime reiškiama ieškovo nuostata, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje nėra aptartų tam tikrų sąlygų, reikšmingų ir reikalingų sutarties vykdymui, todėl, pasak ieškovo, jis pasinaudojo įstatymo suteikta reikalavimo teise reikalauti pašalinti sutarties spragas, prašydamas teismo nustatyti atitinkamas sutarties sąlygas dėl kredito suteikimo ir jo grąžinimo bei su šiomis prievolėmis susijusių papildomų prievolių (garantijų teikimo) termino trukmės (pratęsimo) ir sutarties pasibaigimo (CK 6.35 str., 6.195 str. nuostatos). Ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, ieškinius dėl priteisimo ir ieškinius dėl šalis siejančių sutartinių teisinių santykių modifikavimo. Iš ieškovo išdėstytų materialiųjų reikalavimų turinio matyti, jog ieškinys yra pareikštas dėl sutartinių teisinių santykių modifikavimo. Reikalavimo nustatyti ieškovo siūlomas kredito suteikimo ir grąžinimo termino pratęsimo bei nepratęsimo sutartines sąlygas patenkinimo atveju toks teismo sprendimas nereikalautų priverstinio vykdymo ir teisines pasekmes ginčo šalims sukeltų nuo įsiteisėjimo momento. Tačiau jeigu tokio ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo momentu jau būtų įvykdyti išieškojimo iš atsakovui įkeisto turto veiksmai, kurių pagrindu taptų įgyvendintas atsakovo teisinis tikslas susigrąžinti kredito lėšas ir gauti kitą iš kredito sutarties atsirandančių piniginių prievolių patenkinimą, šis sprendimas įgautų visiškai formalų pobūdį, neturėtų realaus turinio juo siektų teisinių pasekmių atsiradimui. Dėl tų pačių priežasčių (faktinio kredito lėšų susigrąžinimo priverstinio išieškojimo tvarka) nebūtų teisinės galimybės reikalauti iš atsakovo įvykdyti pareigą dėl su ieškovu sudarytino naujo susitarimo, kuriuo būtų nustatytas kredito grąžinimo ir garantijų galiojimo terminas iki 2011 m. sausio 15 d. (jeigu dėl tokios atsakovo pareigos būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas). Vertinant šiuo aspektu reikia sutikti su ieškovo teigimu, jog iki bylos išnagrinėjimo atlikus išieškojimo veiksmus, kurių pagrindu priverstinio vykdymo tvarka atsakovas susigrąžintų kredito sumą, galimai palankus ieškovui teismo sprendimas, kurio pagrindu galėtų būti modifikuojami šalių sutartiniai teisiniai santykiai, netektų jokios prasmės. Remiantis išdėstytais argumentais negalima pripažinti teisingomis pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikštas nemotyvuotai bei nepagrįstai, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinyje pareikštais materialiaisiais reikalavimais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovui patenkinus interesą susigrąžinti kredito sumą iki teisminio ginčo dėl sutarties sąlygų modifikavimo išsprendimo, vien ši aplinkybė iš esmės sumažintų arba net visiškai pašalintų teisinę galimybę įgyvendinti teismo sprendimą, jeigu jis būtų palankus ieškovui. Ieškinio galimo patenkinimo atveju tų pačių šalis siejančių sutartinių santykių modifikavimas būtų teisiškai neįmanomas, nes atsakovui susigrąžinus kredito sumą, tie santykiai būtų pasibaigę prievolių priverstiniu įvykdymu.

11Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad išieškojimo vykdymo sustabdymu nepagrįstai bus suvaržyta atsakovo, kaip kreditoriaus, teisė užtikrinti sutartinius įsipareigojimus, numatytus Kredito sutarties 3.1.8, 8.1.12 punktuose. Ši teismo išvada neargumentuota. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų asmenų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Kredito gavėjo (ieškovo) prievolių kredito davėjui (atsakovui) vykdymo užtikrinimo priemonės išdėstytos kredito sutarties 8 skyriuje (b. l. 13). Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės - draudimas atsakovui perimti Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti įkeistus ieškovo daiktus ir imtis išieškojimo veiksmų iš šių ar kitų AB „Lėvuo“ priklausančių daiktų, taip pat sustabdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. sausio 21 d. nutarties pagrindu pradėtą priverstinio išieškojimo procesą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nedaro esminės įtakos Kredito sutartyje aptartam kredito gavėjo prievolių vykdymo užtikrinimo priemonių skaičiui ar tokių priemonių mastui (apimčiai) arba jų taikymo sąlygoms. Ieškovo prašomų prevencinių apsaugos priemonių turinys reiškia tik laikiną prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų panaudojimo moratoriumą, todėl tokio pobūdžio apsaugos priemonių taikymu nėra pažeidžiami ekonomiškumo ir proporcingumo principai ar iš esmės nukrypstama nuo būtinumo išlaikyti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą.

12Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių esmės, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o vertina tik aplinkybes, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įgyvendinti tokį teismo sprendimą. Suprantama, kad teismas turi atsižvelgti į įvairias šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be kita ko, vertintinas ir ieškinio ar kito procesinio dokumento, kuriuo prašomi patenkinti vienokie ar kitokie materialaus teisinio pobūdžio reikalavimai, teisinių bei faktinių argumentų pakankamumas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikomasi ir tokios nuostatos, kad prašyme dėl šių priemonių taikymo išdėstyti motyvai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami teismui įsitikinti, jog reiškiami reikalavimai, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, kad ieškovo ieškinyje išdėstyti reikalavimų teisiniai ir faktiniai argumentai leidžia prima facie manyti, kad ieškinys, o tuo pačiu ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esą nepagrįsti. Šalių kredito sutarties 12.1 punkte nurodyta, kad ši sutartis galioja iki šalys įvykdys visus savo įsipareigojimus pagal šią sutartį, todėl atsakovo atsiliepime nurodytas teiginys, jog ieškinį dėl sutarties sąlygų modifikavimo ieškovas pateikė dėl pasibaigusios galioti sutarties, nėra pagrįstas. Kitos atsakovo nurodytos aplinkybės prima facie nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių ar jų dalies taikymo būtinumo ir pagrįstumo.

13Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Susiklosčius tokiai teisinei situacijai šioje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo teisėti interesai gali likti realiai neapginti net ir patenkinus ieškinį, todėl sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės.

14Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkina iš dalies, uždraudžiant iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovui perimti iš ieškovo įkeistus daiktus ir imtis išieškojimo iš šių bei kitų ieškovui priklausančių daiktų, taip pat sustabdant pradėtas hipotekos procedūras (CK 4.192 str., CPK 145 str. 1 d. 6 p. ir 10 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2005, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007). Prašymas įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui pagal 2010 m. sausio 29 d. aktą perduotus daiktus (prekes) netenkinamas. Pagal šalių susitarimą Nr. 12 prie Kredito sutarties, kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2010 m. sausio 15 d. Kredito grąžinimui užtikrinti, be kita ko, buvo įkeisti ir tokie daiktai, kurie nėra hipotekos objektas. Kadangi kredito gavėjas neįvykdė įkeitimu užtikrintos prievolės nustatytu terminu grąžinti kredito sumą, kreditorius turėjo teisę įspėti dėl išieškojimo nukreipimo į įkeistus daiktus ir pareikalauti perduoti tuos daiktus kreditoriui (CK 4.219 str. 1 ir 3 d. nuostatos). Dalis įkeitimo objektu esančių ieškovui priklausančių daiktų (prekių) atsakovui buvo perduota pagal 2010 m. sausio 29 d. perdavimo aktą iki ieškinio šioje byloje pareiškimo ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimo. Įkeistų daiktų perdavimas kreditoriui buvo teisėtas veiksmas, jis atliktas dar iki teisminio ginčo šioje byloje inicijavimo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą (kreditorių) grąžinti šiuos daiktus ieškovui (skolininkui). Šiuo atveju pakankama ieškovo interesų užtikrinimo priemonė yra draudimas atsakovui imtis išieškojimo veiksmų realizuojant įkeistus ieškovo daiktus.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

16Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartį ir ieškovo AB „Lėvuo“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės. AB „Lėvuo“ prašymą tenkinti iš dalies ir taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovui AS „UniCredit Bank“, veikiančiam per Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 40003323953, filialo kodas 300631470), perimti iš ieškovo AB „Lėvuo“ (juridinio asmens kodas 147609112) 2002 m. spalio 9 d. kredito sutarties Nr. 101113-001-01 įvykdymo užtikrinimui sudarytais įkeitimo lakštais (identifikavimo kodai 04220080003068 ir 01220020011305) įkeistus daiktus, imtis išieškojimo veiksmų iš šių įkeistų ar kitų AB „Lėvuo“ priklausančių daiktų; 2. sustabdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. sausio 21 d. nutarties (bylos Nr. 20-18/10) vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Kitą AB „Lėvuo“ prašymo dalį atmesti.

17Nutarties nuorašus siųsti Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriui ir Centrinei hipotekos įstaigai.

Proceso dalyviai
Ryšiai