Byla 2S-1128-392/2015
Dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; trečiasis asmuo: J. M

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB SEB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12841-141/2015 pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; trečiasis asmuo: J. M.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo AB SEB banko veiksmus, vienašališkai nutraukiant Kredito sutartį Nr. 1760618013666-27 bei nusprendžiant susidariusią skolą išieškoti iš ieškovo prieš terminą, neteisėtais, pažeidžiančiais ieškovo ir jo šeimos interesus; 2) įpareigoti atsakovą tęsti Kredito sutarties vykdymą, t. y. sugrąžinti šalis į padėtį, buvusią iki Susitarimų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 prie Kredito sutarties pasirašymo, ją pratęsiant. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus. Nurodė, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 19-ąjį notaro biurą dėl Vykdomojo įrašo išdavimo, todėl, tikėtina, kad gali imtis ir kitų veiksmų, kliudančių operatyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui, ir dėl kurių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėjo, kad priverstinio išieškojimo veiksmai yra susiję su papildomomis išlaidomis, kurios padidintų ieškovo finansinius įsipareigojimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi ieškovo S. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas pažymėjo, kad ieškinio patenkinimo atveju ginčo Kredito sutartis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos būtų laikoma galiojančia ir turėtų būti toliau vykdoma. Kad šią sutartį būtų galima vykdyti toliau, būtina pašalinti bet kokias grėsmes, susijusias su priverstiniu prievolių pagal ginčijamą sutartį įvykdymu. Iš Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro 2015-02-13 pranešimo teismas nustatė, kad atsakovas kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš S. M. Iki 2015-03-06 skolininkui neįvykdžius pranešime nurodytų reikalavimų, kreditoriui bus išduotas Vykdomasis įrašas. Ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių - priverstinio išieškojimo veiksmų sustabdymo – nepritaikius, galėtų susidaryti tokia situacija - Kredito sutarties nutraukimą teismui pripažinus neteisėtu, ieškovo prievolės pagal šią sutartį jau būtų pasibaigusios, priverstinai įvykdžius jas kitu būdu, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą, dėl ko teismo sprendimas, kuriuo būtų patenkinti ieškinio reikalavimai, nebesukeltų ieškiniu siekiamų teisinių pasekmių. Taigi, įvertinęs ieškinio reikalavimo (dalyko) pobūdį, teismas sprendė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas ieškovo prašymą patenkinti, įpareigojant atsakovą nepradėti vykdymo veiksmų dėl skolos pagal 2006-10-18 Kredito sutartį Nr. 1760618013666-27 išieškojimo iš S. M. iki šioje byloje bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 10 p.). Atsakovas AB SEB bankas atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atsakovo nuomone, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai sprendė atsakovui nepranešęs. Rungimosi (CPK 12 str.) bei šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai suponuoja tai, kad teismas turi sudaryti galimybę būti išklausytai ir kitai bylos šaliai – atsakovui. Nors priverstinis skolos išieškojimas ir yra pradėtas, tačiau priverstinis turto pardavimas iš varžytynių dar nėra vykdomas, t. y. atsakovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet į antstolį nėra kreiptasi. Apelianto manymu, ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo. Ieškovas savo prievolių bankui visiškai nevykdo nuo 2014-04-17. Bankas siuntė įspėjimus, kurie ieškovui buvo įteikti asmeniškai, per protingą terminą (30 dienų) padengti pradelstus mokėjimus. Kredito sutartis buvo nutraukta 2015-01-06. Ieškovo įsiskolinimas atsakovui 2014-09-30 sudarė 22 159,31 Lt, o 2014-12-04 – 28 094,34 Lt. Ieškovas nepagrįstai sudėjo palūkanas: viena jų norma nurodyta vienai kredito daliai, o kita – kitai. Ieškovas nepagrįstai nurodė, jog nežino, kokiam skolos dydžiui esant galimas sutarties nutraukimas. Tai yra nurodyta Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2.2 p. Pagal „Creditinfo“ duomenis, ieškovas turi ir kitų kreditorių, kuriems pradelsti mokėjimai tęsiasi 242 dienas. Apeliantas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, iš kokių finansavimo šaltinių jis vykdytų savo prievoles, jeigu sutartis būtų atnaujinta. Yra pagrindas manyti, kad ieškovas skolą bankui dengdavo iš lėšų, pasiskolintų iš kitų kreditorių. Sutartį nutraukus, palūkanų ir netesybų skaičiavimas sustabdytas. Ją atnaujinus, palūkanų ir netesybų skaičiavimas taip pat turėtų būti atnaujintas, todėl padidėtų ir skolos suma. Atsakovo teigimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia interesų pusiausvyrą - ieškovui sudarytos sąlygos visiškai nevykdyti savo piniginių prievolių ir nebūti už tai atsakingu. Ieškovui suteikta galimybė ir toliau naudotis bankui įkeistu turtu prasilenkia su CK 1.5 str. įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Skolos išieškojimo sustabdymas trukdo realizuoti banko, kaip hipotekos kreditoriaus, lūkestį kuo greičiau gauti savo reikalavimo patenkinimą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ne tik banko, kaip kreditoriaus, bet ir ieškovo, kaip skolininko, interesus: net ir nutraukus Kredito sutartį bei sustabdžius palūkanų ir netesybų skaičiavimą, nuo visos skolos sumos yra skaičiuojamos procesinės palūkanos. Bankas turi ne tik siekti savo verslo rizikos sumažinimo, bet ir stabdyti skolininkų skolų augimą, kai teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, sudarė prielaidas ieškovo skolos naštos didėjimui. Ieškovas S. M. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad, pagal CPK 147 str. 1 d., teismas pats sprendžia pranešti ar nepranešti atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju teismas susidarė nuomonę, jog apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą atsakovui pranešti nebūtina. Ieškovas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-22 nutartimi, priimtoje, jo teigimu, panašaus pobūdžio civilinėje byloje Nr. 2-508/2010, kurioje nurodyta, kad tokiais atvejais yra juridinis pagrindas sustabdyti skolos išieškojimo veiksmus. Antraip, jei ieškovo pagrindinė piniginė prievolė pasibaigtų ją priverstinai įvykdžius ne ginčo tvarka, o vėliau teismas nuspręstų, kad bankas kredito sutartyje numatyta akceleracijos išlyga pasinaudojo neteisėtai, ieškovas turėtų teisę reikalauti iš banko grąžinti be pagrindo už perleistą įkeistą turtą gautas lėšas, bet negrįžtamai prarastų nuosavybės teises į įkeistą turtą, kuris būtų parduotas iš varžytynių tretiesiems asmenims. Siekiant išvengti atgręžtinio prievolių vienas kitam vykdymo, kol neaišku, ar yra visos akceleracijos išlygos taikymo sąlygos, sustabdyti priverstinį skolos vykdymą ir galima, ir būtina. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad turtas, kurį vykdymo procese ketinama parduoti iš varžytynių, yra įkeistas bankui. Pagal CPK 754 str. 1 d., hipotekos kreditoriaus reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas pirmiausiai. Todėl vykdymo veiksmus sustabdžius, banko interesams grėsmės nėra (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3711- 845/10). Išieškojimo vykdymo procese sustabdymą teismai grindžia ir griežtu hipotekos procedūrų reglamentavimu. Kaip tai patvirtinantį pavyzdį, ieškovas nurodė Vilniaus apygardos teismo 2010-03-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-276-302/2010. Kredito gavėjų argumentas, kad, įkeistą turtą iš varžytynių pardavus, jiems palankus teismo sprendimas taptų pavėluotu, todėl nebeįmanomu įvykdyti, yra pakankamas pagrindas laikinąsias apsaugos priemones taikyti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Ieškovas nurodė, jog bankų argumentas, kad bylose pagal ieškinius dėl vienašališko kreditavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu teismai priima sprendimus dėl pripažinimo, kurie nereikalauja vykdymo, todėl neegzistuoja ir jų neįvykdymo rizika, teismų praktikoje ne kartą buvo paneigtas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-508/2010). Šis bankų argumentas nepripažįstamas pagrįstu ir tais atvejais, kai nagrinėjami ieškiniai dėl kreditavimo sutarčių nuostatų pakeitimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-710/2010). Trečiasis asmuo J. M. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

4Atskirasis skundas netenkintinas.

5Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

6Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas atsakovo AB SEB banko atžvilgiu pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

7Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

8Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

9Vienas iš atskirojo skundo argumentų - ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo. Apeliantas nurodė, kad: ieškovas savo prievolių bankui visiškai nevykdo nuo 2014-04-17; bankas siuntė įspėjimus, kurie ieškovui buvo įteikti asmeniškai, per protingą terminą (30 dienų) padengti pradelstus mokėjimus; kredito sutartis buvo nutraukta 2015-01-06; ieškovo įsiskolinimas atsakovui 2014-09-30 sudarė 22 159,31 Lt, o 2014-12-04 – 28 094,34 Lt; ieškovas nepagrįstai sudėjo palūkanas: viena jų norma nurodyta vienai kredito daliai, o kita – kitai; ieškovas nepagrįstai nurodė, jog nežino, kokiam skolos dydžiui esant galimas sutarties nutraukimas (tai yra nurodyta Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2.2 p.); pagal „Creditinfo“ duomenis, ieškovas turi ir kitų kreditorių, kuriems pradelsti mokėjimai tęsiasi 242 dienas; ieškovas nepateikė įrodymų, iš kokių finansavimo šaltinių jis vykdytų savo prievoles, jeigu sutartis būtų atnaujinta; manytina, kad ieškovas skolą bankui dengdavo iš lėšų, pasiskolintų iš kitų kreditorių; sutartį nutraukus, palūkanų ir netesybų skaičiavimas sustabdytas; ją atnaujinus, palūkanų ir netesybų skaičiavimas taip pat turėtų būti atnaujintas, todėl padidėtų ir skolos suma. Su aptariamu apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės, ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2323/2013). Aukščiau išdėstytos atsakovo nurodytos aplinkybės yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės, tačiau šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas, o ne ieškinys nagrinėjamas iš esmės. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Taigi šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo. Be to, apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia interesų pusiausvyrą: ieškovui sudarytos sąlygos visiškai nevykdyti savo piniginių prievolių ir nebūti už tai atsakingu; ieškovui suteikta galimybė ir toliau naudotis bankui įkeistu turtu prasilenkia su CK 1.5 str. įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais; skolos išieškojimo sustabdymas trukdo realizuoti banko, kaip hipotekos kreditoriaus, lūkestį kuo greičiau gauti savo reikalavimo patenkinimą; pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ir ieškovo, kaip skolininko, interesus, kadangi net ir nutraukus Kredito sutartį bei sustabdžius palūkanų ir netesybų skaičiavimą, nuo visos skolos sumos yra skaičiuojamos procesinės palūkanos; bankas turi ne tik siekti savo verslo rizikos sumažinimo, bet ir stabdyti skolininkų skolų augimą, kai teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, sudarė prielaidas ieškovo skolos naštos didėjimui. Su šiuo atskirojo skundo argumentu taip pat nesutiktina. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, ieškinio galimo patenkinimo atveju šalis siejančių sutartinių santykių modifikavimas ir galimybės tęsti sutartinius santykius būtų neįmanomi, nes santykiai būtų pasibaigę priverstiniu prievolių įvykdymu. Be to, ieškovo turtą pardavus iš varžytynių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes turto nebus galima išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. O, laikinąsias apsaugos priemones pritaikius ir ieškinį atmetus, grėsmė banko interesams nekyla, nes ieškovo turtas yra įkeistas ir areštuotas, t. y. apribotos disponavimo įkeistu turtu teisės. Be to, banko reikalavimai būtų patenkinti pirmiausiai, kadangi bankas yra hipotekos kreditorius, o tokio kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausiai (CPK 754 str. 1 d.). Įvertinus nurodytus galimus padarinius, darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir nepažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo bei teisingumo principų. Atsakovo nuomone, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai sprendė atsakovui nepranešęs. Pažymėtina, kad CPK 147 str. 1 d. įtvirtinta, jog, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Teismų praktikoje pažymima, kad nepranešimas atsakovui, priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010-09-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1071/2010; 2010-08-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1046/2010; 2010-09-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; 2010-09-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-984/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010-09-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1019-520/2010). Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikina ne dėl argumento per se, kad atsakovui nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama nustačius, kad, vertinant duomenis, atsakovo turtui taikyti suvaržymus nebuvo pagrindo, t. y. nebuvo grėsmės, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas šio nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimo pagrindo nagrinėjamu atveju nenustatė, todėl skundžiama nutartis dėl to, kad atsakovui nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, nenaikintina.

10Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis paliktina nepakeista.

11Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Nutarė

12Atsakovo AB SEB banko atskirąjį skundą atmesti.

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai