Byla e2A-239-324/2016
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-18300-375/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovams V. Č., G. Č. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė solidariai priteisti iš atsakovų 2572,04 Eur pagrindinės skolos, 1852,59 Eur palūkanų, 473,14 Eur delspinigių, 339,10 Eur palūkanų delspinigių, 135,70 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,50 procento sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos, 121 Eur žyminio mokesčio.

4Nurodė, kad 2008 m. balandžio 3 d. „Swedbank“, AB ir atsakovai sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovams buvo suteiktas kreditas. Atsakovams netinkamai vykdant sutartį, bankas ją nutraukė ir įgijo reikalavimo teisę į negrąžintą kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. „Swedbank“, AB ir ieškovė 2009 m. gegužės 21 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovų skolą. Ieškovė informavo atsakovus apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovai prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė.

5Atsakovai per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų 2572,04 Eur pagrindinės skolos, 617,53 Eur palūkanų, 406,12 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,50 procentų sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (2572,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis po 60,50 Eur žyminio mokesčio; kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindinę skolą priteisė, nesant duomenų apie skolos sumokėjimą. Nors sudarant paskolos sutartį Vartojimo kredito įstatymas negaliojo, šiame įstatyme nurodytą maksimalią delspinigių ribą laikė orientacine, vertinant vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius. Atsakovai buvo vartotojai, sudaręs kredito davėjos parengtą standartinę sutartį ir neturėdami galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendė, kad delspinigiai yra akivaizdžiai neprotingo dydžio, prieštarauja Civiliniame kodekse įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai. Delspinigius sumažino nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc. Ieškovė kaip kredito davėjos teisių perėmėja nesiėmė priemonių kuo ekonomiškiau išieškoti skolą, negynė savo teisių (reikalavimo teisė perleista 2009 m. gegužės 21 d., o ieškinys pateiktas tik 2015 m. birželio 30 d.), dėl ko ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias ir viršijančias skolos sumą palūkanas ir netesybas. Tai, kad atsakovai tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, nelaikė objektyviai svarbia priežastimi ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovės elgesio ir palūkanų dydžio. Ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų nepripažino CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytais nuostoliais, nes jos tiesiogiai susijusios su ieškovės ūkine–komercine veikla, be to, ieškovė nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Ieškinio dalį dėl pagrindinės skolos priteisimo patenkinus visiškai, iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė žyminį mokestį.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad su sprendimo dalimi nesutinka.

10Teismas nepagrįstai nepriteisė visos palūkanų sumos. Vartojimo kredito sutartyje numatytos 11,5 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo ir sąžiningumo principams. Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios arba procesinės palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalimi, bet taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai).

11Teismas nepagrįstai nusprendė sumažinti iš atsakovės priteistinas palūkanas, ieškovei nesiėmus priemonių išieškoti skolą. Ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje ji nurodė, kad neregistruotu paštu siuntė pranešimus dėl įsiskolinimo, skambino telefonu, siuntė SMS žinutes ir kt. Ieškovė vykdė skolos išieškojimą. Tai patvirtina teismai nagrinėdami analogiškas bylas (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015, Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1325-112/2015). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta Civilinio proceso kodekse (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

12Vartojimo kredito sutartį atsakovai sudarė 2008 m. balandžio 3 d., galiojant 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvai dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnio 3 dalį, kuri numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Direktyva ir CPK 6.887 straipsnis nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų. Taigi, teisės aktai vartotojui leido apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Atsakovai teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį ir prieštaravimų dėl sprendimo už akių nepateikė, nereiškė reikalavimo dėl kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Tai, kad atsakovai kaip vartotojai yra silpnesnioji sandorio šalis, nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas konstatavo, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), ir nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

13Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Metinė kredito grąžinimo norma sudaro 12,8 procentus per metus, tai yra daug mažesnis dydis nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamu atveju netaikoma 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis, kuria preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą, ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant šiam įstatymui, yra teisėtas, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymų leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

14Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria nepriteistos 1235,06 Eur palūkanos, iš atsakovų papildomai priteisti 1235,06 Eur palūkanų.

15Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacinis skundas tenkintinas.

18Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino iš skolininkų pagal vartojimo kredito sutartį priteistinas palūkanas.

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal AB banko ,,Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-571/2003; teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua“, bylos Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-357/2007; kt.). ). Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1).

21Apeliacine tvarka vertinamos bylos šalių teises ir pareigas nustatančioje 2008 m. balandžio 3 d. vartojimo kredito sutartyje numatyta metinė palūkanų norma yra 11,50 procento. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą (vartojimo sutarties 5.1 p.). Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005).

22Taigi, apeliantės nurodomų palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu, yra nustatyti jų susitarimu.

23Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas palūkanas, įstatyminės normos nenurodė, rėmėsi tuo, kad ieškovė ilgą laiką nesiėmė priemonių išieškoti skolą (nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2015m. birželio 30 d.), tai lėmė neadekvačias, beveik siekiančias skolos sumą palūkanas.

24Sutiktina su apeliante, kad, apeliacine tvarka ginčijamoms palūkanoms esant mokėjimo (pelno) palūkanomis, šalių sutartas jų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai, kt.), o ne todėl, kad ieškovė kurį laiką nesiėmė priemonių išieškoti skolą.

25CK 6.228 straipsnio 1 dalis suteikia šaliai teisę atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju nukentėjusioji šalis turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikras jos sąlygas. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010 pagal ieškovo E. Ž. ieškinį atsakovei R. J. dėl baudos, palūkanų priteisimo bei pagal atsakovės R. J. priešieškinį ieškovui E. Ž. dėl sutarties sąlygų panaikinimo).

26Apeliacine tvarka vertinamoje byloje tokie atsakovų reikalavimai nebuvo pareikšti. Atsakovui G. Č. procesiniai dokumentai 2015 m. liepos 10 d. buvo įteikti asmeniškai, pasirašytinai, atsakovei V. Č. – viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis). Žinodami apie pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį, atsakovai nustatytu terminu jo nepateikė. Žinodami apie bylą, atsakovai privalėjo domėtis jos eiga (CPK 7 straipsnio 2 dalis), tačiau jie nepateikė prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, jokiu įstatyme numatytu būdu teisme nereiškė reikalavimų dėl kredito sutarties sąlygų, nustatančių palūkanų normą, modifikavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors atsakovai kaip vartotojai yra silpnesnioji sandorio šalis, nesant atsakovų reikalavimo, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tokia papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-500/2014 pagal ieškovo Bigbank, AS, ieškinį atsakovėms A. B. ir B. J. dėl skolos priteisimo). Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo esminės šalių nelygybės sutarties sudarymo metu, spręsdamas klausimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydžio įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – N. P. ir G. J. J., bei pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui G. P. ir trečiajam asmeniui N. P. dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo). Minėta, kad, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją CK 6.228 straipsnio pagrindu atitinkamai pakeisti tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Šioje byloje atsakovai buvo pasyvūs, nesinaudojo rungimosi teise, nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarties sąlygos pakeitimo, nepateikė prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nagrinėjamos kategorijos bylose teismai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekia modifikuoti šalių sutartį, jis privalo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir šalių sutartį keisti tik grindžiant CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-2444-527/2015; 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-138-324/2016, Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015, kt.). Apeliacine tvarka vertinamoje byloje pirmosios instancijos teismas tokių veiksmų neatliko, ir nėra teisinio bei faktinio pagrindo kredito sutartį modifikuoti apeliacinio proceso metu.

27Vartojimo kredito sutartis šalių buvo pasirašyta 2008 m. balandžio 3 d. Tuo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliau – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse, taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys.

28Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą (CK 6.887 straipsnis). Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

29Iš šalių tarpusavio teises ir pareigas nustatančių sutarčių matyti, kad vartojimo sutartyje nurodyta kredito suma nurodyta litais, metinė palūkanų norma – 12,80 procento kredito sumos.

30Direktyva ir Civilinis kodeksas nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Vertinant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas ieškinio pagrindu esančioje sutartyje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., B. J. v. Bigbank, AS, bylos Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamu atveju metinė kredito grąžinimo norma – 12,80 procento per metus – yra daug kartų mažesnė už šiuo metu nustatytą įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jos nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai.

31Vadovaujantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo, nesiremdamas jokia materialinės teisės norma, sumažino sutartines pelno (mokėjimo) palūkanas, todėl sprendimas pakeistinas, šias palūkanas padidinant iki 1852,59 Eur (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atitinkamai sumažintinos ieškovei iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Žyminis mokestis nuo patenkintos ieškinio dalies 4830,75 Eur (2572,04+1852,59+406,12) sudaro 144,92 Eur, 75 procentai šios sumos – 108,69 Eur, t.y. po 54,34 Eur iš kiekvieno atsakovo). Atsakovai neprivalo kompensuoti ieškovei didesnės žyminio mokesčio sumos, nei nustato įstatymai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 28 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str. 1–3 dalys).

32Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Nutarė

33Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą už akių pakeisti. Padidinti juo priteistas palūkanas iki 1852,59 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų penkiasdešimt dviejų Eur 59 ct) Eur. Iš kiekvieno atsakovo priteistą žyminį mokestį sumažinti iki 54,34 (penkiasdešimt keturių Eur 34 ct) Eur.

34Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė solidariai priteisti iš... 4. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 3 d. „Swedbank“, AB ir atsakovai sudarė... 5. Atsakovai per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu už akių ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad su sprendimo dalimi nesutinka.... 10. Teismas nepagrįstai nepriteisė visos palūkanų sumos. Vartojimo kredito... 11. Teismas nepagrįstai nusprendė sumažinti iš atsakovės priteistinas... 12. Vartojimo kredito sutartį atsakovai sudarė 2008 m. balandžio 3 d., galiojant... 13. Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis... 14. Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria nepriteistos 1235,06 Eur palūkanos,... 15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 18. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos... 21. Apeliacine tvarka vertinamos bylos šalių teises ir pareigas nustatančioje... 22. Taigi, apeliantės nurodomų palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims... 23. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas palūkanas, įstatyminės normos... 24. Sutiktina su apeliante, kad, apeliacine tvarka ginčijamoms palūkanoms esant... 25. CK 6.228 straipsnio 1 dalis suteikia šaliai teisę atsisakyti sutarties arba... 26. Apeliacine tvarka vertinamoje byloje tokie atsakovų reikalavimai nebuvo... 27. Vartojimo kredito sutartis šalių buvo pasirašyta 2008 m. balandžio 3 d. Tuo... 28. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos... 29. Iš šalių tarpusavio teises ir pareigas nustatančių sutarčių matyti, kad... 30. Direktyva ir Civilinis kodeksas nereglamentavo šių normų maksimalių ribų.... 31. Vadovaujantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas... 32. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 33. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą už akių pakeisti.... 34. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą....