Byla 2A-646-440/2013

Dėl žalos atlyginimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laugrita“ apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-67-471/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Laugrita“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Baltstata“, uždarajai akcinei bendrovei „Linorta“ ir V. R. dėl žalos atlyginimo, ir

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija (toliau – UAB DK) „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Laugrita“ 90988,06 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir UAB „Terekas“ buvo sudaryta krovinių draudimo sutartis Nr. 1289514, kuria buvo apdrausti vežami kroviniai (plastiko ruošiniai ir gaminiai, kita PET produkcija). Tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Laugrita“ taip pat buvo sudaryta krovinių draudimo sutartis Nr. 1358302, kuria buvo apdrausti atsakovės vežami kroviniai nuo apgadinimo ar praradimo. Pagal 2012 m. sausio 19 d. krovinių pervežimo sutartį – užsakymą, UAB „Linarta“ įsipareigojo pervežti UAB „Terekas“ pateiktą krovinį nurodytu adresu. Sugedus vilkikui, 2012 m. sausio 19 d. vienkartine krovinio vežimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Linarta“ ir UAB „Baltstata“, UAB „Baltstata“ įsipareigojo pervežti UAB „Terekas“ pateiktą krovinį sutartyje Nr. LIN8 numatytomis sąlygomis. UAB „Baltstata“, 2008 m. rugpjūčio 22 d. krovinio pervežimo sutarties Nr. 2008/5 pagrindu, krovinį pakrovė į UAB „Laugrita“ vilkiką, kuris 2012 m. sausio 25 d. buvo pagrobtas iš nesaugomos degalinės „Abromika“ teritorijos, esančios ( - ). Ieškovė, draudimo sutarties Nr. 1289514 pagrindu bei remdamasi žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, dėl prarasto krovinio UAB „Terekas“ išmokėjo 90988,06 Lt draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pagal draudimo sutarties Nr. 1358302 priedo Nr. 2 skilties „Vairuotojas privalo“ 4 punktą įsipareigojo, kad jos vairuotojai, gabenantys krovinius, poilsiui, sustojimui ir stovėjimui sustos tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse, ieškovės teigimu, krovinys buvo prarastas dėl atsakovės vairuotojo kaltės. Kasacinis teismas nagrinėdamas bylas dėl prarastų krovinių ne sykį išaiškino, kad vežėjas privalo ir gali iš anksto imtis tam tikrų atsargumo priemonių, kad netektų sustoti nesaugomoje aikštelėje, todėl tuo atveju kai yra prarandamas krovinys, vežėjo kaltė pasireiškia grubiu aplaidumu, kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.820 straipsnio, 6.280 straipsnio, Tarptautinio krovinio vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 3 straipsnio, 17 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio nuostatomis, atsakovė privalo atlyginti visą ieškovės patirtą žalą.

5Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių UAB „Terekas“, o tuo pačiu ir ieškovės, reikalavimo teisės į UAB „Laugrita“ dėl 90988,06 Lt žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad UAB „Terekas“ su UAB „Linorta“ krovinio pervežimo sutartimi – užsakymu susitarė krovinių gabenimą vykdyti pagal CMR konvencijos sąlygas. Pagal šią sutartį krovinio siuntėjas yra UAB „Terekas“, vežėjas UAB „Linorta“, todėl UAB „Linorta“ atsako ne tik už savo veiksmus, bet ir veiksmus ir klaidas savo agentų ir kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese naudojosi. Atsakovės nuomone, tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra UAB „Linorta“. Pažymėjo, kad tarp jos ir UAB „Baltstata“ susiklostė ne vežimo, o transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, teisiniai santykiai. Remiantis nurodyta aplinkybe, automobilio su kroviniu vagystės momentu UAB „Baltstata“ buvo teisėtas automobilio valdytojas ir naudotojas, todėl atsakovė pagrįstai nelaikytina vežėju ir jai negali kilti civilinė atsakomybė atlyginti žalą už prarastą krovinį. Atkreipė dėmesį, kad po to, kai vežėjas UAB „Linorta“ atlygins ieškovei patirtą žalą, būtent UAB „Baltstata“, o ne atsakovei teks civilinė atsakomybė regreso tvarka atlyginti vežėjui UAB „Linorta“ patirtus nuostolius, kadangi dėl netinkamo darbo organizavimo ir tiesioginio nurodymo atsakovės darbuotojui V. R. krovinį į pristatymo vietą nugabenti po savaitgalio, UAB „Baltstata“ prisiėmė galimą automobilio ir krovinio praradimo riziką.

6Tretysis asmuo V. R. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad pas atsakovę dirbo vairuotoju ir pagal bendrovėje buvusią tvarką, automobilį su kroviniu paliko nakčiai degalinės teritorijoje, kuri buvo apšviesta, stebima vaizdo kamerų, apie paliktą krovinį informavo savo darbdavį. Pabrėžė, kad atsakovė nebuvo vairuotojus supažindinusi su įsakymu, kuriuo būtų įpareigojusi transporto priemones saugoti darbdavio nurodytoje vietoje. Trečiojo asmens nuomone, jis sąžiningai vykdė vairuotojo pareigas pagal darbdavio sudarytas darbo sąlygas ir nėra jo kaltės dėl krovinio ir automobilio tyčinio pagrobimo, pareigą pasirūpinti vilkiko ir krovinio saugumu, apmokėti už saugomos aikštelės paslaugas turėjo UAB „Baltstata“ vadybininkai ir atsakovė.

7Tretysis asmuo UAB „Baltstata“ nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Pažymėjo, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, vykdydamas krovinio gabenimą faktinis vežėjas krovinį veža savo vardu ir rizika, jis savo veiksmais prisijungia prie siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių, atsako už savo veiksmais padarytą žalą. Atsakomybė už atsiradusių nuostolių atlyginimą, kaip faktiniam krovinio vežėjui, dėl kurio netinkamų, aplaidžių veiksmų (neveikimo) buvo prarastas vilkikas ir puspriekabė su kroviniu, tenka atsakovei. Tarp UAB „Baltstata“ ir UAB „Laugrita“ krovinio pervežimo sutarties Nr. 2008/5 pagrindu susiklostę santykiai, neatitinka transporto nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, santykių, kadangi minėtos sutarties objektas buvo krovinio nugabenimas į paskirties punktą, išduodant jį turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui, atsakovė buvo sudariusi krovinių draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti atsakovės vežami kroviniai nuo apgadinimo ar praradimo, UAB „Baltstata“ transporto priemone nedisponavo, krovinio pervežimo organizavimo nevykdė ir nežinojo kur vairuotojai sustodavo poilsiui.

8Tretysis asmuo UAB „Linorta“ nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų bei faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovė veikė kaip vežėjas. Atsakovė nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog tarp atsakovės ir UAB „Baltstata“ iš tikrųjų susiklostė ne vežimo santykiai, o transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, santykiai. Pažymėjo, kad net jeigu tarp atsakovės ir vežėjo UAB „Baltstata“ ir buvo susiklostę transporto priemonių nuomos santykiai, tai nereiškia, kad atsakovė nėra atsakinga už jai patikėto krovinio praradimą. UAB „Linorta“ manymu, atsakovės argumentai, kad ji nėra tinkama atsakove nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Kelmės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 90988,06 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7456,80 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai, 1926,00 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Baltstata“ naudai bei 41,00 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Iš bylos šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų, teismas nustatė, kad UAB „Terekas“ krovinys buvo gabenamas pagal CMR konvencijos sąlygas, pervežimo procese dalyvavo trys vežėjai - atsakovė UAB „Laugrita“, kaip faktinis krovinio vežėjas ir tretieji asmenys UAB „Linorta“ ir UAB „Baltstata“ kaip susitariantys vežėjai. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad vilkiko kontrolė trečiajam asmeniui UAB „Baltstata“ nebuvo perleista, privalomus ir galutinius nurodymus vilkiko vairuotojui duodavo atsakovės vadovas, jokia rašytinė automobilio nuomos sutartis ir jo priėmimo - perdavimo aktai nebuvo surašyti. Atsakovės argumentus, kad tarp jos ir UAB „Baltstata“ pagal 2008m. rugpjūčio 22d. krovinio pervežimo sutartį Nr. 2005/5 buvo susiklostę ne pervežimo, o transporto priemonės nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, teisiniai santykiai, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas padarė išvadą, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant CMR konvencijos nuostatų turinį, žalą prašantis atlyginti asmuo gali reikšti reikalavimus pasirinktinai susitariančiam ar faktiniam vežėjui arba bendrai abiems. Nagrinėjamoje byloje, teismo nuomone, ieškovė pagrįstai turėjo teisę reikalavimą atlyginti krovinio metu padarytą žalą reikšti tik faktiniam vežėjui. Teismas konstatavo, kad aplinkybės, jog UAB „Terekas“ krovinys buvo prarastas nenustatytiems asmenims pavogus be priežiūros su kroviniu savaitgaliui nesaugomoje degalinėje paliktą atsakovei priklausantį vilkiką, vilkikas nurodomoje degalinėje buvo paliktas pagal UAB „Laugrita“ nusistovėjusią įprastinę darbo tvarką, automobilyje nebuvo įrengta jokių apsaugos priemonių, patvirtino, kad atsakovė nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir pareigingas vežėjas, kiek atitinkamomis sąlygomis tai buvo būtina, nesiėmė bent minimalių priemonių aplinkybėms, sudariusioms sąlygas vagystei įvykdyti, pašalinti. Tokius atsakovės veiksmus teismas pripažino tyčiniais ir sprendė, kad esant visoms neribotai vežėjo civilinei atsakomybei kilti sąlygoms, atsakovė, kaip faktinis vežėjas, privalo pilnai atlyginti krovinio praradimu jo siuntėjui ar teisėtai reikalavimo teises perėmusiai ieškovei padarytą žalą. Pateiktus rašytinius įrodymus dėl krovinio vertės nustatymo, teismas vertino kaip pakankamus ir pagrįstus. Taip pat teismas sprendė, kad atlyginusi krovinio siuntėjui dalį padarytos žalos ieškovė pagrįstai subrogacijos tvarka perėmė teisę iš atsakovės reikalauti atlyginti išmokėtos draudimo išmokos dydžio žalą.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Laugrita“ prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-67-471/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi nei vienas iš teismui pateiktų dokumentų akivaizdžiai, objektyviai ir neginčijamai nepatvirtino aplinkybės, kad UAB „Terekas“ buvo sumokėjęs UAB „Orion Global Pet“ būtent už prarastą krovinį ir tokiu būdu patyrė žalą. Kelmės rajono apylinkės teismas skundžiamame sprendime tik konstatavo, kad pateikti dokumentai laikytini pakankamais prarasto krovinio vertei nustatyti, tačiau nepasisakė ir nepateikė argumentų ar pateikti dokumentai yra pakankami patvirtinti aplinkybę, kad UAB „Terekas“ atsiskaitė už prekes, kurios buvo pavogtos. Nesant įrodymų, jog UAB „Terekas“ turi teisę į žalos atlyginimą, ieškovės ieškinys laikytinas nepagrįstu.

152. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai taikė ir netinkamai aiškino CMR konvencijos nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Tarp apeliantės ir UAB „Baltstata“ 2008 m. rugpjūčio 22 d. sudarytoje krovinio pervežimo sutartyje nebuvo numatyta sąlyga krovinių gabenimą vykdyti pagal CMR konvencijos sąlygas, be to krovinys buvo pervežamas tik Lietuvos teritorijoje. Teismas netinkamai aiškino CMR konvencijos 36 straipsnio nuostatas, nes šis straipsnis taikomas tuo atveju, kai vežimo, kurį vykdo paeiliui keli vežėjai, sąlygas nustato vienintelė sutartis. Nagrinėjamu atveju, dėl krovinio, kuris buvo pavogtas, pervežimo buvo sudarytos trys atskiros sutartys. Remiantis CMR konvencijos 3 straipsniu, ieškovė ieškinį turėjo reikšti ne tiesiogiai asmeniui, galimai padariusiam žalą, o vežėjui UAB „Linorta“. Ieškovei nepasinaudojus teise UAB „Laugrita“ pakeisti tinkamu atsakovu, pirmos instancijos teismas turėjo atmesti ieškovės ieškinį.

163. Kelmės rajono apylinkės teismas neteisingai kvalifikavo tarp apeliantės ir trečiojo asmens UAB „Baltstata“ susiklosčiusius faktinius santykius, nepagrįstai rėmėsi trečiojo asmens V. R. paaiškinimais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantė pabrėžė, kad faktinis tarp UAB „Baltstata“ ir UAB „Laugrita“ sutarties vykdymas patvirtino, kad tarp asmenų susiklostė ne vežimo, o transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas teisiniai santykiai. Automobilio su kroviniu vagystės momentu UAB „Baltstata“ buvo teisėtas automobilio valdytojas ir naudotojas, todėl apeliantei nekyla civilinė atsakomybė atlyginti žalą už prarastą krovinį.

174. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad apmokėjo advokato pateiktas sąskaitas už atstovavimą bei, kad patyrė išlaidų už suteiktas vertimo paslaugas, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 4694,80 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 32,00 Lt už vertimo paslaugas.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti ieškovės naudai 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatuodamas, jog jie yra pakankami žalai nustatyti, priėmė teisingą sprendimą. Ieškovės teismui pateiktų žalos dydžio įrodymų visiškai pakanka žalos faktui ir dydžiui patvirtinti ir nėra jokio pagrindo jais netikėti. Kelmės rajono apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad krovinys buvo gabenamas pagal CMR konvencijos sąlygas, kadangi apeliantė savo veiksmais prisijungė prie užsakovo UAB „Terekas“ ir susitariančių vežėjų teisinių santykių ir tai suteikė teisę ieškovei reikšti reikalavimus apeliantei kaip faktiniam vežėjui pagal CMR konvencijos 36 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad atsakomybę už pervežimo metu padarytą žalą numato ne tik CMR konvencija, bet ir nacionaliniai teisės aktai – LR CK 6.820 straipsnio 1 dalis, Kelių transporto kodekso 45 straipsnio 1 dalis. Atkreipė dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilio nuomos sutartis tarp UAB „Laugrita“ ir UAB „Baltstata“ nebuvo sudaryta ir pirmos instancijos teismas motyvuotai atmetė apeliantės argumentus, kad tarp jo ir trečiojo asmens UAB „Baltstata“ buvo susiklostę ne pervežimo, o transporto priemonės nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai teismui buvo pateikti ir prijungti prie civilinės bylos medžiagos.

19Tretysis asmuo V. R. nurodė, kad apeliantė nenurodė įstatyminių pagrindų, dėl kurių pirmos instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Trečiojo asmens nuomone, teismas išklausė visas proceso šalis, priėmė visus teikiamus įrodymus, išsprendė visus prašymus ir pagal vidinį savo įsitikinimą priėmė sprendimą ieškovės naudai. Apeliantė ginčija byloje esančių įrodymų vertinimą tik todėl, kad teismas šiuos įrodymus vertino kitaip, nei apeliantė. Pažymėjo, kad, kaip vairuotojas, pakluso UAB „Laugrita“ galiojusiai vidaus tvarkai, buvo pavaldus tik apeliantės vadovui A. K..

20Tretysis asmuo UAB „Linorta“ su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad apeliantė netinkamai aiškina CMR konvencijos 34 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai remiasi 3 straipsniu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė yra tinkamas atsakovas šioje byloje. UAB „Linorta“ nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmos instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp apeliantės ir UAB „Baltstata“ susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi byloje pateikti įrodymai ir teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė veikė kaip vežėjas.

21Tretysis asmuo UAB „Baltstata“ nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai akivaizdžiai patvirtino aplinkybę, jog UAB „Terekas“ atsiskaitė už prekes, kurios buvo pavogtos. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis ir faktinių aplinkybių interpretavimu sau palankia linkme. Aplinkybė, jog tarp UAB ‚Laugrita“ ir UAB „Baltstata“ susiklostė transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugos santykiai, nebuvo pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Pirmos instancijos teismas teisingai byloje dalyvaujančių asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis skundas netenkintinas.

24Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

25Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kvalifikuojant krovinio vežimo dalyvių santykius, nustatant atsakomybės ribas, nuostolių dydį ir vertinant įrodymus, teisėtumo ir pagrįstumo.

26Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

27Dėl ieškinio reikalavimo teisės ir įrodymų vertinimo.

28Apeliantė teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad UAB „Terekas“ sumokėjo UAB „Orion Global Pet“ už prarastą krovinį 101097,84 Lt sumą ir tokiu būdu patyrė žalą bei abejoja pateiktų įrodymų patikimumu ir tinkamų jų vertinimu. Apeliantės manymu, neįrodžius UAB „Terekas“ teisės į žalos atlyginimą, ieškovės ieškinys yra nepagrįstas. Ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ tvirtina priešingai ir nurodo, kad teismui pateiktų žalos dydžio įrodymų pakanka žalos faktui ir dydžiui patvirtinti ir nėra pagrindo jais nesivadovauti, o pirmos instancijos teismas minėtus įrodymus įvertino tinkamai.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąją tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis).

30Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. sausio 19 d. UAB „Terekas“ su trečiuoju asmeniu UAB „Linorta“ sudarė krovinio pervežimo sutartį - užsakymą Nr. 2012-01-19/014 dėl 24000 kilogramų PET granulių krovinio pervežimo iš Klaipėdos į Šiaulius 2012 m. sausio 19 d. - 20d. (1 t. 13-14, 28-29 b.l.). Iš pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros Nr. OL2012 6 matyti, kad minėto krovinio vertė pakrovimo metu sudarė 101097,84 Lt. be PVM (1 t. 21-22 b.l.). UAB „Terekas“ pardavėjui UAB „Orion Global PET“ pagal 2012 m. gruodžio 11 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. OGP/PI/12/04 už 192000 kilogramų PET granulių turėjo sumokėti 978627,09 Lt sumą su PVM (1 t. 169-170 b.l.). Pažymėtina, kad teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad išankstinėje sąskaitoje faktūroje Nr. OGP/PI/12/04 nurodant datą (2012 m. gruodžio 11 d.) buvo padaryta akivaizdi klaida, kadangi minėta sąskaita UAB DK „PZU Lietuva“ buvo gauta 2012 m. vasario 27 d., kas įrodo, jog sąskaita negalėjo būti išrašyta 2012 m. gruodžio 11 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta klaida nepaneigia kitų sąskaitoje nurodytų rekvizitų teisingumo. Iš 2013 m. sausio 11 d. UAB „Terekas“ pažymos matyti, kad pagal išankstinę sąskaitą Nr. OGP/PI/12/04 už įsiskolinimus pagal sąskaitas OL20122, OL20123, OL20124, OL20125, OL20126, OL20127, OL201210, OL201211 teikėjui UAB „Orion Global PET“ trimis pavedimais buvo pervesta 978627,09 Lt suma (1 t. 168 b.l.). Šias aplinkybes patvirtina 2012 m. sausio 12 d. tarptautinio pavedimo Nr. 89, mokėjimo nurodymų Nr. 86, 85 kopijos (1 t. 171-172, 174 b.l.) ir sąskaitų išrašai (1 t. 173, 175 b.l.). Įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės abejonės dėl UAB „Terekas“ pažymos, kuri laikytina vienu iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančiu, kad į apmokėtą 978627,09 Lt sumą įeina ir už pavogtą krovinį sumokėta 101097,84 Lt be PVM suma, teisingumo ir pakankamumo įrodinėjimo aspektu yra nepagrįstos ir neįrodytos. Apeliantė savo abejonių ir teiginių nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais, byloje nustatytos aplinkybės taip pat nepaneigia šių įrodymų teisingumo ir patikimumo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, kad ieškovės pateikti įrodymai yra neatitinkantys tikrovės. Kaip jau minėta, reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina tiek patirto nuostolio faktą, tiek ir nuostolio dydį (kurio apeliantė net ir neginčija), todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

31Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad UAB „Terekas“ patirtus nuostolius ieškovė atlygino krovinių draudimo sutarties pagrindu (1 t. 6 b.l.), todėl vadovaujantis LR CK 6.1015 straipsnio 2 dalimi, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės teisė reikšti reikalavimą už padarytą žalą atsakingam asmeniui yra pagrįsta ir įrodyta į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais bei įstatymo nuostatomis.

32Dėl tinkamo atsakovo ir teisinių santykių kvalifikavimo.

33Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje ji yra netinkama atsakovė, kadangi tarp UAB „Baltstata“ ir apeliantės susiklostė ne vežimo, o transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, teisiniai santykiai, todėl ji nelaikytina vežėju ir nėra atsakinga už krovinio praradimą ir dėl to atsiradusius nuostolius. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad UAB „Baltstata“ užsakymu UAB „Terekas“ priklausantį krovinį vežė transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutarties pagrindu, kadangi nurodymus apeliantės vairuotojams dėl krovinių, maršrutų duodavo UAB „Baltstata“ darbuotojai, UAB „Baltstata“ išsinuomotas transporto priemones krovinių pervežimui naudodavo savo nuožiūra, už transporto priemonių su vairavimo paslauga nuomą buvo apmokama pagal pateiktą sąskaitą, mokestį skaičiuojant už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad transporto priemonės kontrolė UAB „Baltstata“ nebuvo perleista, galutinius nurodymus vairuotojams duodavo apeliantės vadovas, jokia rašytinė automobilio nuomos sutartis nebuvo sudaryta, tarp apeliantės ir UAB „Baltstata“ buvo susiklostę vežimo santykiai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui nustatytoms aplinkybėms ir daro išvadą, kad apeliantė nepagrįstai siekia tarp jos ir UAB „Baltstata“ susiklosčiusius faktinius vežimo santykius perkvalifikuoti į transporto priemonių nuomą.

34Formuodamas teismų praktiką bylose dėl tarptautinio krovinių vežimo santykių kvalifikavimo ir jų dalyvių atsakomybės kasacinis teismas yra nurodęs, kad „krovinio vežimo sutartis yra krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (LR CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebūtinai turi būti krovinio savininkas; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį. Sutartiniai tarptautinio krovinių pervežimo santykiai yra daugialypiai ir sudėtingi jų kvalifikavimo aspektu, nes paprastai juose dalyvauja ne tik ,,klasikinės“ pervežimo sutarties šalys – krovinio siuntėjas ir vežėjas bei gavėjas, kurio naudai sutartis sudaroma, bet ir pervežimo procesą organizuojantys ekspeditoriai, faktiškai vežantys krovinį vežėjo atstovai, darbuotojai ir kiti asmenys. Be pagrindinės krovinio vežimo sutarties, atskirų jo dalyvių sudaromos kitos, santykinai vadinamos pagalbinėmis, sutartys, kurių tikslas – pervežimo proceso užtikrinimas; tokios sutartys, priklausomai nuo jų turinio, gali būti kvalifikuojamos skirtingai – kaip ekspedicijos, pavedimo, krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais, krovinio vežimo nacionaliniais maršrutais ar kt. Sprendžiant iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusius ginčus, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami dviem lygiais: pagrindinė pervežimo sutartis ir sutartys, tarpusavyje siejančios atskirus pervežimo proceso dalyvius. Teisingam sutarties kvalifikavimui visų pirma svarbi sutarties, kaip teisinio veiksmo, samprata. Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (LR CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą). Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantis vežėjas) pats krovinio neveža, bet savo ruožtu dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu, ir kurį, kaip vežėją, suvokia krovinio siuntėjas. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008).

35Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. tarp trečiojo asmens UAB „Baltstata“ ir apeliantės UAB „Laugrita“ buvo sudaryta rašytinė krovinio pervežimo sutartis Nr. 2008/5 (I t., 11-12 b.l.). Iš sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė, jog vežėjas UAB „Laugrita“ užsakovui UAB „Baltstata“ atlieka krovinio pervežimo paslaugą. Pagal sutarties nuostatas apeliantė įsipareigojo pateikti transporto priemones atitinkančias sanitarinius, saugos ir kitus reikalavimus, atsižvelgiant į pervežamą krovinį; užtikrinti vežamo krovinio saugą, siekiant sumažinti keliamą pavojų žmonėms, turtui ir/ar aplinkai; pilnai atsakyti už krovinį ar jo dalies praradimą arba sugadinimą nuo krovinio priėmimo iki krovinio perdavimo gavėjui momento ir kt. (1 t. 11 b.l.). UAB „Baltstata“ pagal sutartį įsipareigojo pateikti visus krovinio vežimui reikalingus duomenis, vežėjui už jo atliktas paslaugas sumokėti užmokestį, atsiskaityti su vežėju pagal PVM sąskaitą – faktūrą ir kt. (1 t. 11 b.l.). Iš išdėstyto akivaizdu, kad šalių susitarimo objektas buvo už tam tikrą mokestį nugabenti perduotą krovinį į paskirties punktą (LR CK 6.808 straipsnio 1 dalis), o ne perduoti už užmokestį laikinai naudotis transporto priemone, suteikiant tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (LR CK 6.512 straipsnio 1 dalis). Apeliantės argumentas, kad atlygio UAB „Baltstata“ mokėjimas už nuvažiuotus kilometrus, patvirtina, kad tokios sutarties objektas buvo automobilio nuoma, teisėjų kolegijos vertinimu, yra atmestinas. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ir pagal kitas su UAB „Baltstata“ pasirašytas vežimo sutartis atlygis buvo skaičiuojamas įvairiai (1 t. 133-139 b.l.), todėl nėra pagrindo apeliantės nurodytą aplinkybę vertinti kaip esminę kvalifikuojant tarp šalių pasirašytą sutartį. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis turi būti rašytinė (LR CK 6.513 straipsnis), o apeliantė nepateikė įrodymų, kad tokia sutartis buvo sudaryta.

36Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp apeliantės ir UAB „Baltstata“ sudarytos sutarties turinys, jos analizė, prisiimtų įsipareigojimų atitikimas pagrindinėms vežėjo ir siuntėjo pareigoms, numatytoms LR CK VI knygos IV dalies XL skyriaus nuostatoms, patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta vežimo, o ne transporto priemonės nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir objektyviai išanalizavo tiek apeliantės, tiek trečiųjų asmenų – vairuotojo V. R., UAB „Baltstata“ paaiškinimus dėl praktinio sutarties vykdymo aplinkybių ir pagrįstai padarė išvadą, kad tarp apeliantės ir trečiojo asmens pagal 2008 m. rugpjūčio 22 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. 2005/5 buvo susiklostę pervežimo teisiniai santykiai ir, kad privalomus ir galutinius nurodymus transporto priemonės vairuotojui duodavo apeliantės vadovas, transporto priemonė buvo apeliantės ir jos darbuotojo žinioje ir UAB „Baltstata“ nebuvo perleista.

37Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškinys jos atžvilgiu negali būti reiškiamas, kad pagal CMR konvencijos nuostatas ieškinys turi būti reiškiamas vežėjui UAB „Linorta“. Kaip jau minėta, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kai kelis vežėjus (tiek faktinius, tiek sutartinius) ir siuntėją sieja viena bendra krovinio vežimo sutartis, visi vežėjai krovinio siuntėjui ir gavėjui atsako tiesiogiai, kaip keli vežėjai, vykdę vežimą vienintelės sutarties sąlygomis CMR konvencijos 34 straipsnio pagrindu; kelių vežėjų tarpusavio reikalavimams tokiu atveju taikomos CMR konvencijos 37-39 straipsniuose nustatytos regreso taisyklės“ (pvz. 2009 m. gegužės 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-177/2009).

38Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo santykiams kvalifikuoti taikė CMR konvencijos nuostatas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – krovinio pervežimo sutartis – užsakymas Nr. 2012-0119/014 (1 t. 13-14 b.l.), vienkartinė vežimo sutartis Nr. LIN8 (1 t. 16 b.l.), vežėjų automobiliais atsakomybės draudimas Nr. PZULT 1358302 (1 t. 7-8 b.l.), patvirtina, kad krovinys buvo vežamas pagal CMR konvencijos nuostatas.

39Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2012 m. sausio 19 d. tarp trečiojo asmens UAB „Terekas“ ir UAB „Linorta“ buvo sudaryta krovinio pervežimo sutartis - užsakymas Nr. 2012-01-19/014, kurio pagrindu UAB „Linorta“ įsipareigojo pervežti krovinį - 24000 kg PET granulių UAB „Terekas“ nurodytu maršrutu (I t. 13-14 b.l.). Šiam užsakymui įvykdyti UAB „Linorta“ pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Baltstata“, kuris pagal 2012 m. sausio 19 d. sudarytą vienkartinę krovinio vežimo sutartį Nr. LIN 8 įsipareigojo pervežti krovinį (I t., 16 b.l.). UAB „Baltstata“, remdamasi 2008 m. rugpjūčio 22 d. sudaryta sutartimi Nr. 2008/5, pervežimo užsakymui įvykdyti pasitelkė apeliantę UAB „Laugrita“ (1 t. 11-12 b.l.). Remiantis minėtomis sutartimis, 2012 m. sausio 20 d. krovinys buvo pakrautas į apeliantei priklausantį vilkiką, valstybinis numeris ( - ) kurį vairavo apeliantės darbuotojas V. R.. Vadovaujantis CMR konvencijos 34 straipsniu, jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. Paminėtina, kad tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, LR CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais ir pan.), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011).

40Iš išdėstyto ir nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju krovinys buvo pervežamas UAB „Terekas“ ir UAB „Linorta“ sudarytos krovinio pervežimo sutarties - užsakymo Nr. 2012-01-19/014 pagrindu, todėl ši sutartis laikytina pagrindine sutartimi CMR konvencijos 34 straipsnio prasme ir tiek UAB „Baltstata“, tiek apeliantė primdama krovinį tapo krovinio pervežimo sutarties - užsakymo Nr. 2012-01-19/014 sutartinių santykių dalyvėmis.

41Apeliantė nepagrįstai, teigia, kad nagrinėjamu ginčo atveju yra netinkama atsakove ir, kad vadovaujantis CMR konvencijos 3 straipsniu, UAB „Linorta“ atsakinga ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese naudojosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 išaiškino, kad CMR konvencijos 36 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pateikiamas tiek pirmajam (susitariančiam), tiek paskutiniajam, tiek tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą. Ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą krovinį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai yra papildoma garantija siuntėjui, reiškiančiam reikalavimą keliems vežėjams, gauti nuostolių atlyginimą, neapsiribojant konkrečiu vežėju, tuo tarpu konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, todėl jeigu pagal siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutartį nustatoma, kad pastarasis siuntėjui atsako kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, tokiam vežėjui, neatsižvelgiant į jo dalyvavimo krovinio vežimo procese pobūdį, CMR konvencijos nuostatos, susijusios su vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą, taikomos visa apimtimi. Todėl pagal CMR konvencijos 36 straipsnį siuntėjas turi teisę pareikšti reikalavimus tiek pirmajam, tiek antrajam, tiek abiem vežėjams, nepaisant vežėjo dalyvavimo krovinio gabenimo procese pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino UAB „Laugrita“ tinkama atsakove nagrinėjamoje byloje, o apeliantės motyvai nesuteikia pagrindo vertinti priešingai.

42Dėl vežėjo atsakomybės.

43CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau ji negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Vienas atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas).

44CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos konkrečios aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

45Nagrinėjamos bylos atveju, žala atsirado dėl nenustatytų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarastas UAB „Terekas“ krovinys bei apeliantei priklausantis vilkikas su puspriekabe (1 t. 18-19 b.l.). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pagal vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo Nr. PZULT 1358302 sutarties, pasirašytą tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Laugrita“ dėl krovinių draudimo (1 t. 7 b.l.), priedą Nr. 2 „Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais“, pakrautas transporto priemones palikti be priežiūros draudžiama, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis; poilsiu, sustojimui ir stovėjimui išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, vairuotojas privalo pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse (1 t. 9-10 b.l.). Iš Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“ pranešimo matyti, kad degalinės aikštelė, iš kurios buvo pavogtas vilkikas, buvo nesaugoma, degalinė saugojimo paslaugų neteikė (1 t. 20 b.l.). Iš trečiųjų asmenų paaiškinimų matyti, kad apeliantė patalpų, kuriuose būtų galėjusi laikyti krovinius neturėjo (2 t. 11, 69 b.l.), pagal nusistovėjusią darbo praktiką transporto priemonės buvo paliekamos degalinėje (1 t. 116, 118 b.l., 2 t. 41, 45, 69 b.l.). Šios aplinkybės byloje nėra paneigtos. Iš 2012 m. kovo 13 d. UAB DK „PZU Lietuva“ rašto apeliantei dėl draudimo išmokos matyti, kad draudimo kompanija atsisakė atlyginti dėl pavogto vilkiko patirtus nuostolius tuo pagrindu, kad transporto priemonė buvo palikta be priežiūros nesaugomoje aikštelėje (1 t. 30-31 b.l.). Byloje nėra duomenų, kad šis draudimo kompanijos sprendimas būtų ginčytas.

46Atsižvelgiant į tai, kad vagystė kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-259/2007). Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-9-2012). Vežėjo didelis nerūpestingumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Nesugebėjimas nugabenti krovinio jo neišsaugojus nesudėtingo vietinio gabenimo atvejais teismo gali būti pripažintas kaip didelis neatsargumas, prilygintas tyčiniams veiksmams. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Be to, tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-254/2013).

47Teisėjų kolegija įvertinus išdėstytą sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog atsakovė UAB „Laugrita“ nors ir privalėjo rūpintis krovinio saugumu, t.y. nepalikti nesaugomoje aikštelėje visam savaitgaliui, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė, todėl toks apeliantės elgesys negali būti vertintinas kaip atitinkantis itin apdairaus ir pareigingo elgesio standartus ir pripažintinas dideliu neatsargumu, prilyginamu tyčiniams veiksmams.

48Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo teismų praktikos, įrodymus vertino tinkamai, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

49Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

50Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato pateiktų sąskaitų už atstovavimą bei už suteiktas vertimo paslaugas apmokėjimą. Ieškovės į bylą pateikti mokėjimo išrašai (1 t. 34 b.l., 2 t. 8 b.l.), PVM sąskaitos faktūros Nr. 00849, Nr. 00867 (1 t. 35 b.l., 2 t. 7 b.l.), žyminio mokesčio mokėjimo nurodymas Nr. 94530 (1 t. 5 b.l.), prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitas Nr. 205 (1 t. 26 b.l.), vertimo paslaugų perdavimo – priėmimo aktas (1 t. 27 b.l.) patvirtina, kad ieškovė byloje patyrė 7456,80 Lt bylinėjimo išlaidų.

51Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių, būtinybę vykti į teismo posėdžius, į kitą vietovę nei registruota ieškovės advokato darbo vieta, nėra pagrindo pripažinti ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepagrįstomis.

52Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

53Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

54Ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (2 t. 119-121 b.l.). Nurodė, kad iš viso jų patyrė 532,40 Lt (2013 m. birželio 20 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. 00903, 2013 m. birželio 21 d. mokėjimo pavedimo Nr. 141720 kopija). Teismas, įvertinęs klausimo sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas paruošiant ieškovės atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, apeliacinio atsiliepimo apimtį bei remdamasis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, daro išvadą, kad prašymas pagrįstas, todėl prašoma suma ieškovui 532,40 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteistina.

55Tretysis asmuo UAB „Baltstata“ pateikė prašymą priteisti 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (2 t. 144-147 b.l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas, į trečiojo asmens atsiliepimo turinį, apimtį, vertina, kad trečiojo asmens prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos.

56Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

57Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

58Priteisti iš atsakovės UAB „Laugrita“, įmonės kodas 300042924, buveinės adresas Birutės g. 7-30, Kelmė, ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869, registracijos adresas Konstitucijos pr. 7, Vilnius, 532,40 Lt (penkis šimtus trisdešimt du litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

59Priteisti iš atsakovės UAB „Laugrita“, įmonės kodas 300042924, buveinės adresas Birutės g. 7-30, Kelmė, trečiajam asmeniui UAB „Baltstata“, įmonės kodas 300591905, registracijos adresas S. Jaugelio Telegos g. 26-82, Kėdainiai, 726,00 Lt ( septynis šimtus dvidešimt šešis litus ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

60Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

61Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.