Byla e2A-338-330/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-897-730/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ ieškinį atsakovui G. G. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė ieškovės naudai priteisti iš atsakovo G. G. 51 165,01 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ direktoriumi, žinodamas apie sunkią įmonės ekonominę padėtį ir nemokumą, dėl ko įmonė neturėjo galimybės patenkinti visų kreditorių interesų, patenkino savo tėvo R. G. finansinius reikalavimus įmonei, padarydamas likusiems kreditoriams 176 662,54 Lt (51 165,01 Eur) turtinę žalą. Ieškovės nuomone, visos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, dar 2011 m. sausio 1 d. turėjo pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškovės nuomone, visos atsakovo, kaip juridinio asmens vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos yra nustatytos baudžiamojoje byloje priimtu baudžiamuoju įsakymu, kuris nagrinėjamai bylai turi prejudicinę galią.

5Atsakovas G. G. prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė nepadaręs žalos nė vienam įmonės kreditoriui, veikęs bendrovės vardu ir atlikęs veiksmus, kurie, jo nuomone, buvo teisingi. Nurodė, kad iš R. G. lėšos buvo skolinamos siekiant toliau vykdyti bendrovės veiklą ir apsisaugoti nuo bankroto. Lėšų skolinimo metu bendrovė jau buvo nemoki. Akcentavo aplinkybę, kad šiam kreditoriui liko negrąžinta 166 808,56 Lt (48 211,10 Eur). Baudžiamojoje byloje pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“, grąžindama skolą kreditoriui R. G., nepatyrė nuostolio. Ši aplinkybė, atsakovo vertinimu, lemia, kad tarp ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo ir atsakovo veiksmų, grąžinant dalį skolos vienam iš kreditorių, nėra priežastinio ryšio. Atsakovo nuomone, ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, neturi teisės reikšti ieškinio atsakovui. Atsakovas nesutiko su ieškovės argumentais dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, kad įmonės padėtis buvo sunki, tačiau atsakovas stengėsi jos veiklą atgaivinti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino – ieškovės BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ naudai iš atsakovo G. G. priteisė 51 165 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė neturėjo teisės reikšti tokio ieškinio. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratoriui suteikta teisė reikšti ieškinį ginant tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus.

9Teismas, įvertinęs Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. atsakovo atžvilgiu priimto baudžiamojo įsakymo reikšmę nagrinėjamai bylai, pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą baudžiamasis įsakymas laikomas nuosprendžiu, todėl tokiam procesiniam dokumentui suteiktina prejudicinė galia. Minėtos nuostatos dėl prejudicinių faktų taikytinos ir šioje civilinėje byloje, esant teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytiems faktams. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje atsakovas nuteistas už tai, kad žinodamas, jog laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. bendrovei dėl sunkios ekonominės padėties ir nemokumo akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus – savo tėvo R. G. finansinius reikalavimus, tokiu būdu sumažindamas kitų kreditorių galimybes gauti įsiskolinimų padengimą ir padarydamas jiems 176 662, 54 Lt (51 165,01 Eur) turtinę žalą. Įvertinęs civilinėje byloje įrodinėjamų atsakovo neteisėtų veiksmų visumą, teismas konstatavo, kad minėti atsakovo neteisėti veiksmai, kaip nusikalstami veiksmai, buvo įrodinėjami ir baudžiamojoje byloje, tai yra, buvo joje įrodinėjimo dalyku. Jie (veiksmai) pripažinti nusikalstamais, todėl teismas turėjo pagrindą išvadai, kad baudžiamuoju įsakymu yra konstatuoti tie atsakovo neteisėti veiksmai, kurie ieškovės įrodinėjami šioje civilinėje byloje. Teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas pripažinti šiuos veiksmus neteisėtais, kadangi tokie veiksmai, vertinant rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio požiūriu, neatitinka bendrovės vadovui nustatytų pareigų elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai tinkamo vykdymo. Nors atsakovas nenuteistas už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, tačiau, teismo vertinimu, esant baudžiamuoju įsakymu nustatytai aplinkybei, jog laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. ieškovei dėl sunkios ekonominės padėties ir nemokumo akivaizdžiai grėsė bankrotas, teismas konstatavo, kad atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir jis šią pareigą pažeidė. Teismas akcentavo aplinkybę, jog teismo posėdžio metu atsakovas pripažino dar 2010 metais žinojęs, kad ieškovė yra nemoki įmonė.

10Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje įrodinėjimo dalyku buvo toks pat atsakovo neteisėtais veiksmais padarytas žalos dydis ir pobūdis, todėl konstatavo, jog baudžiamuoju įsakymu taip pat buvo nustatyta, kad kreditoriams padaryta 176 662, 54 Lt (51 165, 01 Eur) dydžio žala, pasireiškusi negautomis pajamomis, kurias kreditoriai būtų gavę, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų.

11Teismo vertinimu, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo, kaip vadovo, pareigas elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, esant ieškovei nemokiai būtų kreipęsis įstatymų nustatyta tvarka į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nebūtų tenkinęs vien savo tėvo finansinių reikalavimų, aplenkdamas kitus kreditorius, nurodoma žala kreditoriams nebūtų atsiradusi. Teismas sprendė, kad kreditorių patirta žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su neteisėtais atsakovo veiksmais, taip pat pažymėjo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltės prezumpciją. Teismo įsitikinimu, atsakovo nuteisimas už tyčinį nusikaltimą rodo jo didelę kaltę ir tokie veiksmai negali būti vertinami tik kaip ūkinė - komercinė rizika.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Apeliaciniame skunde atsakovas G. G. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti ieškinį nepagrįstos. Teismas neanalizavo faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgė į tai, jog baudžiamojoje byloje administratorius nepasinaudojo teise pareikšti civilinį ieškinį, todėl ieškinys šioje civilinėje byloje turėjo būti nagrinėjamas visa apimtimi. Dėl sprendimo kreiptis į teismas nepasisakė kreditorių susirinkimas.
  2. Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčijamų mokėjimų vykdymo metu nebuvo mokėjimo eiliškumą nustatančio teisės akto. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įmonei esant nemokiai, vieno kreditoriaus reikalavimų tenkinimą gali padiktuoti verslo logika.
  3. Pirmosios instancijos teismas atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą konstatavo nevertindamas konkrečių finansinių reikalavimų duomenų. Turėjo būti vertinama, kad įmonė nors ir turėjo įsiskolinimų, veiklą vykdė iki bankroto bylos iškėlimo, mažino įsiskolinimus kreditoriams. Paskola R. G. grąžinta siekiant ateityje vėl skolintis įmonei reikalingų lėšų.
  4. Teismas nevertino aplinkybės, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėjama supaprastinta tvarka, o atsakovui nebuvo išaiškintos sutikimo su teismo baudžiamuoju įsakymu pasekmės. Teismas turėjo vertinti aplinkybę, jog baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi ribotą prejudicinę galią. Teismas tik formaliai atkartojo teismo baudžiamojo įsakymo nustatomąją dalį.
  5. Pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečių žalą patyrusių kreditorių, nepagrįstai bankrutavusią įmonę prilygino kreditoriaus sąvokai.
  6. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, pagrindžiančių bendrovės ekskavatoriaus pardavimo aplinkybes. Teismas nepasisakė dėl specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad bendrovė, grąžinusi skolą R. G., nepatyrė nuostolių.
  7. Teismas sprendimą priėmė formaliai taikydamas įstatymą, neatsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Net ir nustatęs neteisėtus atsakovo veiksmus, teismas turėjo taikyti įstatymo normas, numatančias atleidimą nuo atsakomybės arba jos sumažinimą. Šiuo klausimu teismas turėjo vertinti atsakovo turtinę ir šeimyninę padėtį.

14Ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad 2014 m. spalio 20 d. įmonės kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos priimtu procesiniu sprendimu. Jos nuomone, bylos nagrinėjimo eigoje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

16Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

17Dėl naujų įrodymų priėmimo

18Atsakovas G. G. (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: pažymas apie šeimos sudėtį, priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo šiuos įrodymus priimti, tačiau iš jo skundo turinio matyti, kad jais grindžia ne tik prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio už skundą motyvus, bet ir dalį apeliacinio skundo argumentų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas siekia šių įrodymų įvertinimo apeliaciniame teisme, sprendžiant dėl galimybės taikyti CK 6.251 straipsnio nuostatas dėl atleidimo nuo atsakomybės ar jos sumažinimo.

19CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktų įrodymų turiniu, konstatuoja, kad tokio turinio įrodymų gavimu ir savalaikiu pateikimu apeliantas galėjo pasirūpinti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors pažymos apie šeimos sudėtį ir darbo užmokestį jam išduotos jau po apskųstojo sprendimo priėmimo, nenustatyta objektyvių kliūčių šių įrodymų gavimu ir savalaikiu pateikimu pasirūpinti pirmosios instancijos teisme. Tačiau įvertinusi neatsiejamą pateiktų įrodymų ryšį su apeliacinio skundo argumentų grupe dėl civilinės atsakomybės ribų mažinimo, teisėjų kolegija, teikdama pirmenybę išsamiam ginčo išsprendimui, taiko išimtį ir kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus priima.

20Ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ 2014 m. spalio 20 d. kreditorių komiteto posėdžio protokolo Nr. 6 kopiją. Nors ieškovė neargumentuoja aplinkybių, sąlygojusių šio įrodymo pateikimo būtinumą apeliaciniame procese, teisėjų kolegija turi pagrindo išvadai, jog tokiu būdu ieškovė atsikerta į iš esmės naują (siurprizinį) apeliacinio skundo argumentą dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti ieškinį nesant tai atlikti įpareigojančio kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimo. Teisėjų kolegija šią aplinkybę pripažįsta pateisinančia nesavalaikį įrodymo pateikimą ir, aptariamu atveju teikdama pirmenybę išsamiam ginčo išsprendimui bei atsakovo iškeltų abejonių pašalinimui, priima naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).

21Dėl esminių faktinių aplinkybių

22Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ iškelta bankroto byla. Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. I-267-105/2014, UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ vadovas G. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį. Teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad atsakovas, būdamas UAB ,,Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ direktoriumi, atsakingu už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl ko nepagrindė apskaitos dokumentais 1 640,50 Lt (475,12 Eur) grynųjų pinigų panaudojimo, taip pat aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to nurodytu laikotarpiu iš dalies negalima nustatyti UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat, žinodamas, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ dėl sunkios ekonominės padėties ir nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų (įmonės darbuotojų, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ tiekėjų), patenkino savo tėvo R. G. kreditorinius reikalavimus, atitinkamai sumažino likusių UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ kreditorių galimybes gauti įsiskolinimų padengimą, padarydamas likusiems kreditoriams 176 662,54 Lt (51 165,01 Eur) turtinę žalą.

23Bankroto administratoriaus atstovaujama BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ atsakovui, kaip buvusiam UAB „Tauragės inžinierinių tinklų statyba“ vadovui, pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje pareiškė reikalavimą atlyginti žalą, kurią bankrutavusios įmonės kreditoriai patyrė neteisėtai grąžinus R. G. dalį paskolų.

24Dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti ieškinį

25Bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė, siekdama apginti įmonės ir jos kreditorių interesus, pareiškė ieškinį dėl žalos priteisimo iš vadovo, netinkamai vykdžiusio jam deleguotas pareigas – įmonei esant faktiškai nemokiai, grąžinus skolą (dalį paskolų) tik vienam kreditoriui ir nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, teigdamas, jog bankroto administratorius neturėjo teisės šioje byloje pareikšti ieškinio, taip pat akcentuodamas bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių (interesų) atskirumo klausimą. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo argumentų kontekste įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, įsitikino pirmosios instancijos teismo išvados dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti ieškinį pagrįstumu.

26Bankroto institutas pasižymi specialiais tikslais – apsaugoti kreditorių teises bei interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad, esant galimybei, būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. Vienas reikšmingiausių subjektų, nuo kurio veiklos tinkamumo priklauso bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas, yra bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės administratorius. Jo teisinis statusas apibrėžtas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje atskleistas įmonės administratoriaus veiklos turinys ir išvardytos jo pareigos teikiant bankroto administravimo paslaugas. Administratorius, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis įmonės lėšomis, disponuoja, gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus, imasi priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti. ĮBĮ 2 straipsnio 6 dalyje atskleista bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymo sąvoka: tai administratoriaus veikla, organizuojant bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimą, jo išieškojimą iš skolininko, kreditorių reikalavimų tenkinimą ir likusio turto perdavimą. Iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi, administratorius yra ypatingą teisinį statusą bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

27Pagal ĮBĮ bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, taip pat turi teisę pasinaudoti visais įstatymuose numatytais įmonės ir jos kreditorių teisių gynimo būdais, inter alia reikalauti iš įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių jų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir kt. Ta aplinkybė, jog reikalavimas atsakovui grindžiamas teisiniais santykiais, atsakovą ir įmonę arba įmonę ir konkrečius kreditorius siejusiais dar iki bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog bankrutavusi įmonė ar jos kreditoriai žalos negalėjo patirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto keliamos abejonės grindžiamos neteisingu bankrutavusio juridinio asmens ir jo kreditorių subjektiškumo vertinimu. Nors ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje situacijoje galėjo pareikšti ir konkretus kreditorius, kurio interesai tikėtinai pažeisti atsakovo veiksmais, tačiau nurodyta aplinkybė nepaneigia bankroto administratoriaus teisės ginti bankrutavusio juridinio asmens, kaip kreditorių visumos, interesų. Nagrinėjamu atveju įmonės bankroto administratorius, gindamas bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesus, pareiškė ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydamas, kad neteisėtais įvardijami apelianto veiksmai pažeidžia visų kreditorių interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bankroto proceso specifiškumo, kuomet įmonei yra iškeliama bankroto byla, įmonės valdymo organų funkcijos perduodamos bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas), todėl laikytina, jog pati įmonė, tikėtinai neteisėtų veiksmų atlikimo metu valdyta ir atstovauta valdymo organų, netenka teisinio subjektiškumo, leidžiančio jai pačiai priimti atitinkamus sprendimus, tarp jų ir dėl teisės kreiptis į teismą, todėl šią teisę įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina paskirtasis bankroto administratorius, kuris atstovauja tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog administratoriaus teisės bankrutavusios įmonės vardu pareikšti ieškinį nepaneigia ir kreditorių susirinkimo valios inicijuoti tokį ginčą nebuvimas. Kolegija pažymi, jog bankroto proceso teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, jog kreditorių nuomonė gali turėti įtakos bankroto administratoriaus apsisprendimui konkrečiu būdu ginti įmonės interesus, tačiau tokia nuomonė administratoriaus neriboja ir neatleidžia nuo įstatyme numatytos pareigos vykdymo. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju kreditorių valia inicijuoti ginčą su atsakovu buvo (BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ 2014 m. spalio 20 d. kreditorių komiteto posėdžio protokolas). Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentą, kuriuo akcentuojama aplinkybė, jog ieškovė baudžiamosios bylos dėl apelianto nusikalstamų veikų nagrinėjimo metu nepareiškė civilinio ieškinio. Kolegijos vertinimu, apelianto akcentuojama aplinkybė šioje byloje nagrinėjamam ginčui yra teisiškai nereikšminga, kadangi civilinio ieškinio nepareiškimas baudžiamojoje byloje neriboja šalies teisės pareikšti ieškinį civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama ieškinį civilinėje, o ne baudžiamojoje byloje, pasirinko jai priimtiną ir leistiną pažeistų teisių gynimo būdą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus dėl bankroto administratoriaus subjektinės teisės pareikšti ieškinį nebuvimo.

28Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006).

30Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymuose nepreziumuojama įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padaryta žala; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006).

31Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

32Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs civilinėje byloje įrodinėjamų atsakovo neteisėtų veiksmų visumą, konstatavo, kad minėti atsakovo neteisėti veiksmai, kaip nusikalstami veiksmai, buvo įrodinėjami ir Tauragės rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. I-267-105/2014. Jie pripažinti nusikalstamais, todėl teismas konstatavo esant pagrindą išvadai, jog baudžiamuoju įsakymu yra konstatuoti tie atsakovo neteisėti veiksmai, kurie ieškovės įrodinėjami šioje civilinėje byloje. Nurodytoje baudžiamojoje byloje 2014 m. liepos 7 d. priimtu baudžiamuoju įsakymu atsakovas nuteistas už tai, kad žinodamas, jog laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. bendrovei dėl sunkios ekonominės padėties ir nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, tenkino savo tėvo R. G. finansinius reikalavimus, tokiu būdu sumažindamas kitų kreditorių galimybes gauti įsiskolinimų padengimą ir padarydamas jiems 176 662, 54 Lt (51 165,01 Eur) turtinę žalą. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad nurodyti atsakovo veiksmai pripažinti nusikalstamais, bei sugretinęs šioje byloje atsakovo, kaip įmonės vadovo, civilinei atsakomybei taikyti įrodinėtinų aplinkybių ir nusikalstamų veikų, už kurių įvykdymą atsakovas buvo nuteistas, sudėtį, baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms suteikė prejudicinę reikšmę ir tuo pagrindu konstatavo esant nustatytas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kuriuo jo (apelianto) atžvilgiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms suteikta prejudicinė galia. Apelianto nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į teismo baudžiamojo įsakymo prejudicinės galios ribotumą. Akcentavo aplinkybę, jog teismas, tarp nurodytų bylų nustatęs prejudicinį ryšį, visiškai nevertino kitų ginčui reikšmingų aplinkybių ir įrodymų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto reiškiama pozicija.

33CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą, teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012).

34Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį (nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės, kaip antai, fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, turi prejudicinę galią civilinėje byloje ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).

35Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, pagal kurią teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

36Nagrinėjamos bylos atveju dėl apelianto buvo priimtas ne teismo nuosprendis, bet teismo baudžiamasis įsakymas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 29 straipsnio 2 dalimi, teismo baudžiamasis įsakymas laikomas nuosprendžiu, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, minėtos nuostatos dėl prejudicinių faktų taikytinos ir šioje byloje dėl faktų, nustatytų baudžiamuoju įsakymu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Tuo pagrindu daroma išvada, kad apelianto argumentas dėl prejudicinės galios ribojimo, nes aptariamu atveju buvo priimtas ne teismo nuosprendis, o baudžiamasis įsakymas, laikytinas teisiškai nepagrįstu. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto deklaratyviu argumentu, jog, baudžiamąją bylą nagrinėjant supaprastinta tvarka, jam nebuvo išaiškintos šio proceso pasekmės (t. y. teismo baudžiamojo įsakymo prejudicinė galia). Kolegija šį argumentą laiko teisiškai nereikšmingu, kadangi įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (lot. ignorantia legis non excusat).

37Remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu ir šios normos aiškinimu kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (baudžiamuoju įsakymu) nustatytų nusikalstamų veiksmų ir jų padarinių nereikia įrodinėti civilinėje byloje, jeigu jie šioje byloje sudaro įrodinėjimo dalyką. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atliko išsamią analizę, gretindamas ginčui reikšmingų baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir nagrinėjamoje civilinėje įrodinėtinų sąlygų, būtinų apelianto civilinei atsakomybei taikyti, ryšį. Apeliaciniu skundu nekvestionuojamas šių skirtingose bylose įrodinėtinų ir įrodinėtų aplinkybių sąsajumas. Baudžiamojoje byloje atsakovas 2014 m. liepos 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog žinodamas, kad UAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ dėl sunkios ekonominės padėties ir nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, patenkino savo tėvo R. G. finansinius reikalavimus, atitinkamai sumažino kitų bendrovės kreditorių galimybes gauti įsiskolinimų padengimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagal šiuo teismo procesiniu dokumentu baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai konstatavo esant pasitvirtinusią civilinėje byloje įrodinėtą aplinkybę dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, neteisėtų veiksmų. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad, įmonei pasiekus nemokumo būseną, atsakovas per trumpą laikotarpį atlikdamas savo tėvui R. G. eilę mokėjimų ir perduodamas turtą, gražino dalį šio suteiktų įmonei paskolų, tokiu būdu kitiems įmonės kreditoriams padarydamas 176 662,54 Lt (51 165,01 Eur) turtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši nustatyta aplinkybė, kuri reikšminga civilinėje byloje įrodinėjant žalos faktą ir dydį, turi prejudicinę galią.

38Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog, nesivadovaujant prejudicinę galią turinčiu procesiniu dokumentu ir ištyrus įmonės finansinės apskaitos dokumentus, esą būtų paneigtos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės. Apeliantas akcentavo įmonės finansinės apskaitos duomenų analizės svarbą, nusikalstamais pripažintų veiksmų reikšmę įmonės veiklos tęstinumui, teisinio reguliavimo, draudžiančio prioritetą suteikti konkrečiam kreditoriui, nebuvimą. Teisėjų kolegija minėjo, jog pagal CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas ir jų pagrindu kasacinio teismo suformuotą teisės taikymo taisyklę teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Todėl apelianto akcentuojamos, juolab selektyviai, aplinkybės negali paneigti byloje nustatytų prejudicinių faktų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus, sąlygojusius nurodyto dydžio žalos įmonės kreditoriams atsiradimą. Nurodyto vertinimo kontekste teisėjų kolegija prieina išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama civiline tvarka pateisinti baudžiamojoje byloje nusikalstamais pripažintus veiksmus ir šių veiksmų teisinius padarinius, yra nepagrįsti. Be to, ir apelianto akcentuojamos aplinkybės, jog ginčui aktualiu metu mokėjimų eiliškumo procedūra nebuvo teisiškai reglamentuota, o nusikalstamais pripažinti veiksmai (atsiskaitymas su vienu kreditoriumi) buvo būtini, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apelianto veiksmų neteisėtumo, kreditorių patirtos žalos fakto ir dydžio. Kita vertus, net ir neatsižvelgiant į baudžiamosios bylos procesinio sprendimo prejudicinę reikšmę, apelianto nurodyti argumentai teisėjų kolegijos neįtikina apelianto mokėjimų, atliktų grąžinant tėvo paskolą, būtinumu ir teisinio reguliavimo, numatančio mokėjimų eiliškumą, nebuvimo reikšme. Civilinėje byloje surinkti duomenys, pagrindžiantys ginčui aktualiu metu buvusius kreditorių finansinius reikalavimus, atspindintys įmonės mokumo situaciją, taip pat paties apelianto paaiškinimai patvirtina, kad įmonės vadovas, suvokdamas realią įmonės finansinę padėtį, veikė išimtinai interesų konflikto įtakoje ir, atlikdamas ginčytinus atsiskaitymus, siekė tiek likusiomis įmonės lėšomis, tiek turtu patenkinti tėvo finansinį reikalavimą, tokiu būdu ignoruodamas kitus kreditorius. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad paskolas reikėjo grąžinti tuo tikslu, kad vėliau įmonei vėl būtų galima suteikti paskolą. Kita vertus, apeliantas dalimi skundo argumentų akcentuoja buvus R. G. (tėvo) pirmenybę atsiimti suteiktas paskolas, teigdamas, esą buvo nepagrįsta tikėtis, kad tėvo paskolintos sūnaus (apelianto) verslui lėšos galėjo būti skirtos kitų kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Byloje nustatytų aplinkybių nepakanka išvadai, jog neteisėtais pripažintais veiksmais buvo siekiama užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, o ne ginčo ištekliais patenkinti artimo asmens finansinį reikalavimą, žinant, kad atsakovo vadovaujama bendrovė neabejotinai bankrutuos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurių pagrindu pripažintos įrodytomis apelianto civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir žala. Kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys ir kaltė apeliaciniu skundu iš esmės neneigiamos. Teisėjų kolegija neturi priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo nuostata, kad kreditorių patirta žala yra tiesioginė neteisėtais ir baudžiamojoje byloje nusikalstamais pripažintų apelianto veiksmų pasekmė, o savo kaltės, kuri šiuo atveju preziumuojama, apeliantas nepaneigė.

39Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria jo veiksmuose konstatuotas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas, šiai esant nemokiai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė neįvertinęs įmonės finansinių duomenų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia apelianto pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors baudžiamojoje byloje priimtame baudžiamajame įsakyme atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas nepripažintas nusikalstamu, tačiau jame (įsakyme) nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės. Pagal ginčui aktualią ĮBĮ redakciją, tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. įmonei dėl nemokumo ir sunkios finansinės padėties grėsė bankrotas. Baudžiamojoje byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuota, kad įmonė jau tuo metu, kai R. G. suteikė jai paskolas, buvo nemoki. Nors šios aplinkybės, nurodytos baudžiamojoje byloje priimtame procesiniame sprendime, nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės galios, tačiau laikytinos ginčui reikšmingais įrodinėjimo elementais. Be to, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, įmonės faktinio nemokumo būsena konstatuota įvertinus ir įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Akcentuotina ir tai, jog tiek procesiniuose dokumentuose, tiek apklausos teismo posėdyje metu apeliantas pripažino ginčui reikšmingą aplinkybę, jog įmonė nemoki buvo dar 2010 metais (CPK 187 straipsnis). Nurodytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo pritarti apelianto argumentui, jog teismas išvadą dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo darė esą nesivadovaudamas bylos medžiaga. Nors pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įmonės veiklos ir mokėjimų vykdymą pagrindžiantys apskaitos dokumentai, visgi, kolegijos vertinimu, ankstesnių išvadų, kuriomis konstatuotas faktinis įmonės nemokumas ginčui aktualiu metu, jie nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

40Dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies taikymo

41Nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės civilinės atsakomybės, žalos faktą ir dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, o aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas, – žalą padaręs asmuo. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma gali būti taikoma ne tik sutartinės, bet ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnis). Nuo visiško nuostolių atlyginimo principo gali būti nukrypta ir CK 6.282 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltę ar žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010, kt.). Aptariamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas prašymo dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo išsamiai nepagrindė ir neargumentavo. Tačiau apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad galimybę sumažinti priteistinos žalos dydį sudaro bloga jo turtinė padėtis, pateikdamas, jo nuomone, pagrindžiančius tokią padėtį dokumentus. Analizuojamu atveju apeliantas, prašydamas taikyti įstatymo nuostatas dėl ieškovei priteistinų nuostolių dydžio sumažinimo, nenurodė pakankamų faktinių ir teisinių argumentų, patvirtinančių CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimą, nagrinėjamo atvejo išimtinumą. Apeliacinio teismo vertinimu, nei gaunamo darbo užmokesčio dydis, nei aplinkybės, kad apelianto šeimoje auga neturi nepilnamečiai vaikai, o apeliantas nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, nesudaro pagrindo taikyti nurodytą išimtį. Apelianto motyvai nepagrindžia, kad visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas šioje byloje pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad apelianto prašymas dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nepagrįstas.

42Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

43Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, savo išvadas pagrindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl priėmė teisingą sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai). Kadangi byla išspręsta teisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44Dėl bylinėjimosi išlaidų

45Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“), todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Atsakovas neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl jam grąžintina 200 Eur suma sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis).

46Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

47Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Grąžinti atsakovui G. G. (a. k. ( - ) 200 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pagal „Swedbank“, AB pateiktą 2015 m. spalio 26 d. įmokos mokėjimo kvitą (operacijos archyvo kodas: 2015102601178486).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ pirmosios... 5. Atsakovas G. G. prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė nepadaręs žalos... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį... 8. Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog... 9. Teismas, įvertinęs Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d.... 10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek... 11. Teismo vertinimu, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo, kaip vadovo,... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 13. Apeliaciniame skunde atsakovas G. G. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m.... 14. Ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ prašo pirmosios... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 17. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 18. Atsakovas G. G. (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus... 19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 20. Ieškovė BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų statyba“ kartu su... 21. Dėl esminių faktinių aplinkybių... 22. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012... 23. Bankroto administratoriaus atstovaujama BUAB „Tauragės inžinerinių tinklų... 24. Dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti ieškinį... 25. Bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė, siekdama apginti įmonės ir... 26. Bankroto institutas pasižymi specialiais tikslais – apsaugoti kreditorių... 27. Pagal ĮBĮ bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir... 28. Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos... 30. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymuose... 31. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais,... 32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs civilinėje byloje įrodinėjamų... 33. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių –... 34. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nuosprendžiu nustatyti... 35. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra suformulavęs... 36. Nagrinėjamos bylos atveju dėl apelianto buvo priimtas ne teismo nuosprendis,... 37. Remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu ir šios normos aiškinimu kasacinio... 38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog,... 39. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria jo... 40. Dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies taikymo... 41. Nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės civilinės atsakomybės, žalos... 42. Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti... 43. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog... 44. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 45. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama... 46. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti... 48. Grąžinti atsakovui G. G. (a. k. ( - ) 200 Eur žyminio mokesčio, sumokėto...