Byla 2-19-732/2018

Dėl skolos priteisimo; atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei UAB „Molėtų šiluma“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2010-10-19; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Molėtų švara“

1Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų teisėjas Liudvikas Myško, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Sigitai Saugūnienei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molėtų šiluma“ atstovui direktoriui Juozui Kuliešiui, atstovams advokatams Rimai Žiautienei ir Tomui Jaugelavičiui, atsakovui A. M., jo atstovui Savininkų ir vartotojų gynybos sąjungos vadovui Pauliui Markevičiui, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Molėtų švara“ atstovui Petrui Grainiui,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Molėtų šiluma“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo; atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei UAB „Molėtų šiluma“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2010-10-19; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Molėtų švara“.

3Teismas

Nustatė

4Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo A. M. priteisti 1 673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos ir karšto vandens tiekimą, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas su ieškove 2003-12-18 sudarė Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 27409, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti namui šilumą ir karštą vandenį, palaikyti šilumnešio parametrus, o atsakovas įsipareigojo mokėti mokesčius už suvartotą šilumą ir karštą vandenį, vykdyti kitus įsipareigojimus, nurodytus sutartyje. Atsakovas 2007-11-09 atsijungė nuo bute įrengtos šildymo sistemos savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nurodytos tvarkos, todėl jis ir toliau liko šių sistemų tiekiamos šilumos ir karšto vandens buitiniu vartotoju, privalančiu vykdyti sutartyje nurodytus įsipareigojimus. Atsakovas nuo 2014-10-01 iki 2016-04-30 ir nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017-04-25 nemokėjo pagal sutartį priklausančių mokėti mokesčių už šildymą ir karštą vandenį, ir viso liko skolingas ieškovei 1 673 Eur.

5Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo 2003 m. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010-10-19 ir įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą Valstybės įmonėje (toliau - VĮ) Registrų centras; iš ieškovės priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat atsakovas priešieškinyje pateikė eilę procesinių prašymų: kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo" (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p. neprieštarauja LR Civilinio kodekso nuostatoms bei LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 d. 1 p.; skirti teismo ekspertizę, įpareigoti ieškovą pateikti karšto vandens skaitiklių butuose metrologines patikras; įpareigoti ieškovą pateikti šilumos apskaitos žurnalą už visą ginčo laikotarpį ir apskaitos mazgo eksploatavimo instrukciją; iš ieškovo išreikalauti detalizuotos šilumos energijos paskirstymo skaičiavimus už visą ginčo laikotarpį, kuriuose būtų nurodyti visi pirminiai duomenys (įvadinio skaitiklio rodmens, karšto vandens skaitiklių rodmenys, butų ir kitų patalpų sąrašas ir jų plotai, deklaruotas karštas vanduo, faktiškai suvartotas karštas vanduo), taip pat skaičiavimui panaudotos formulės ir patys aritmetiniai veiksmai, kad būtų galima įvertinti ieškovo atlikti šilumos energijos paskirstymo pagrįstumą ir teisėtumą tiek dėl jo atitikties Kainų komisijos metodikoms, tiek dėl skaičiavimų aritmetinio teisingumo; į bylą įtraukti Valstybinę metrologijos tarnybą, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą išvadoms byloje pateikti. Pažymėtina, kad atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad procesiniai reikalavimai priešieškinyje buvo pateikti siekiant išreikalauti įrodymus, dėl jų tenkinimo buvo sprendžiama bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas sprendime apie juos atskirai nepasisako.

6Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad ginčo laikotarpiu centralizuota šilumos energija atsakovui realiai ir faktiškai nebuvo tiekta dėl atsakovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo 2010-10-19 deklaracijos apie šildymo būdo pakeitimo pagrindu, vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį ir apie tai informavus ieškovę 2010-10-19 raštu, kurį ieškovė gavo ir užregistravo Nr. 7-143. Nurodė, kad šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį. Pažymėjo, kad viešame registre nėra įregistruota atsakovo 2010-10-19 deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, šios deklaracijos registracija nėra privaloma. Nurodė, kad jei šildymo būdo pakeitimas ir šių statybos darbų deklaravimas 2010-10-19, šių darbų 2012-02-14 kadastriniai matavimai galimai nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio, tuomet sutarties nutraukimą patvirtina atsakovo 2010-10-19 raštas ieškovui apie vienašališką sutarties nutraukimą, kurį ieškovas gavo ir užregistravo savo raštinėje. Taipogi atsakovas nurodė, kad ieškovė neturėjo teisės į atsakovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukti nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio, nes ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų, karšto vandens apskaitos. Atsakovas priešieškinyje tvirtino, kad teismas privalo išsiaiškinti, ar ieškovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitinka namo šildymo įrenginius, nes, pakeitus atsakovo buto šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, atsakovo butui nepriskirdama jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio. Atsakovas teigė, kad VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai). Šios patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingą plotą.

7Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas iš esmės už šilumą nemoka nuo 2009 m., dėl to ieškovė periodiškai kreipiasi į teismą. Situacija nesikeičia, faktinės aplinkybės lieka tos pačios. Kadangi už ankstesnius sezonus skolos buvo priteistos, dabar kreipėsi į teismą dėl skolos, susidariusios nuo 2014 m. sezono. Patvirtino, kad iš atsakovo 2010-10-19 raštas, kuriame prašoma nutraukti sutartį, buvo gautas. Ieškovė, nesant įstatyme numatytų pagrindų, šio prašymo netenkino. Nebuvo laikomasi atsijungimo tvarkos, tad atsakovas liko ieškovės tiektos šilumos energijos vartotoju. Pabrėžė, kad svarbu ne faktinis, o teisinis atsijungimas. Tai, kad atsakovas neteisėtai atsijungė nuo sistemos, buvo konstatuota 2009 m. Molėtų rajono apylinkės teismo sprendime, taipogi pats atsakovas nurodo, kad tai padaryta dar 2007 m. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų ištaisęs savavališką atsijungimą, o iš neteisėto atsijungimo teisėtos pasekmės negali kilti. Yra statybos darbų įteisinimo procedūra, ji turi būti atlikta ir tik tai padarius galima pašalinti neteisėtos statybos pasekmes. Atsakovas byloje pateikė tris deklaracijų apie statybos užbaigimą variantus, kuriais grindė teiginį, kad 2010-10-19 atsijungė nuo centrinės šildymo sistemos. Tos deklaracijos skiriasi, tad tai įrodo, jog deklaracijų turinys ir jų sudarymo data neatitinka tikrovės. Kitos aplinkybės, leidžiančios įtarti šių deklaracijų galimą suklastojimą yra jų data, kuri atitinka trumpą laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2011-06-30, kada galiojo supaprastinta atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos procedūra. Tačiau iki 2017-03-17 apie šią deklaraciją ieškovui nebuvo nieko žinoma, ji atsirado tik byloje. Apie šią deklaraciją neminima ir bylose, kuriose įsiteisėjusiais teismo įsakymais iš atsakovo buvo priteistos skolos. Taip pat nėra duomenų, kad 2010 m. atsakovas būtų realiai vykdęs kokius nors atsijungimo nuo centrinio šildymo darbus. Dėl šių aplinkybių deklaracija negali būti laikoma įrodymu šioje civilinėje byloje, šiuo dokumentu galimai bandoma įteisinti ankstesnį, jau įvykdytą faktą – atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos, įvykusį 2007 m. Kad sutartis nebuvo nutraukta įrodo ir įsiteisėję 2011-07-13, 2013-12-17, 2014-05-28 Molėtų rajono apylinkės teismo įsakymai, kuriais iš atsakovo priteistos skolos už šilumos energiją, tiektą jau po 2010-10-19. Nesutiko su atsakovo teiginiu, kad šilumos paskirstymo metodai buvo taikyti netinkamai. Kaip nustatomas apskaitomas suvartotos šilumos kiekis, nustato Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 12 straipsnio 2 dalis. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2005-05-05 nutarimu patvirtino rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Jis taikomas pastatuose su individualiais karšto vandens šilumokaičiais ir kai per ataskaitinį laikotarpį suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal pastato šilumos įrenginių įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o butuose suvartotas kiekis nustatomas karšto vandens skaitikliais arba pagal karšto vandens suvartojimo normas. Šis šilumos paskirstymo metodas galioja ir dabar ir ieškovė neturi teisės atlikti bet kokių perskaičiavimų pagal kitą šilumos apskaitos metodą. Šioje byloje taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas, ieškovė šilumos energijos paskirstymą atlieka pagal oficialius plotus, įregistruotus VĮ Registrų centras. Ieškovė, nesutikdama su neteisėtais atsakovo bandymais perskaičiuoti šilumos energiją, gina ne tiek savo, kiek visų kitų namo patalpų savininkų teises ir teisėtus interesus, neleisdama jiems nepagrįstai perkelti pareigos atsiskaityti už atsakovui tenkančią namui patiektos energijos dalį.

8Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu išdėstė motyvus, dėl kurių nesutinka su ieškiniu. Nurodė, kad atsakovas, teikdamas 2010-10-19 prašymą, ieškovę informavo, kad nutraukė sutartį. Tai buvo suprantama iš visų veiksmų: paslaugų teikimas buvo nutrauktas, šildymo būdas buvo pakeistas, apie tai ieškovė informuota. Iš aplinkybių visumos akivaizdu, kad atsakovas 2010-10-19 prašymu išreiškė ne abstraktų pageidavimą, o išreiškė savo, kaip vartotojo, valią. Dėl atsakovo atsijungimo kiti vartotojai žalos nepatyrė, visi gyventojai gauna šildymą. Kad šildymo būdas buvo pradėtas keisti 2007 m. ieškovei taip pat buvo žinoma. 2010-10-01 pasikeitė teisinė situacija, kadangi įsigaliojo naujos redakcijos Statybos įstatymas, kuris pakeitė iki tol buvusį reglamentavimą, t. y. darbai, kurie anksčiau buvo priskiriami kapitaliniam remontui, buvo priskirti prie paprastojo remonto. Taigi nebereikėjo jokių statybą leidžiančių dokumentų. Atsirado ir kitas reglamentavimas dėl statybos darbų užbaigimo: anksčiau jis buvo užbaigiamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, o nuo 2010-10-01 statybos užbaigiamos aktu arba deklaracija. Paprastojo remonto atveju deklaracija pildoma statytojo nuožiūra, ji niekur neregistruojama. Nurodė, jog abi šalys pripažįsta, jog šildymo būdas yra pakeistas. Ginčas kyla tik dėl pakeitimo teisėtumo. Atsakovas užpildė deklaraciją ir pranešė tiekėjui apie šildymo būdo pakeitimą, kuriam atlikti nuo 2010-10-01 nereikėjo leidimo, tad atsirado galimybė įteisinti anksčiau atliktus darbus, kurie iki šios datos galėjo būti laikomi neteisėtais. Tokiu būdu atsakovas įteisino statybos darbus ir ieškinys šiuo pagrindu atmestinas. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Šilumos tiekimo taisyklės numatė, jog tiekėjas gali reikalauti tik žalos atlyginimo, o žalos ieškovė neįrodinėjo. Taipogi pabrėžė, kad ieškovė, paskirstydama šilumos energiją, naudojo tik pačių butų plotus, t. y. tuos, kurie nurodyti VĮ Registrų centre kaip buto plotas. Nors akivaizdu, kad prie butų priskirti rūsiai, į kurių plotą taip pat privaloma atsižvelgti. Nagrinėjamu atveju namo rūsyje yra sandėliukai, kurie asmeniškai naudojami, taigi tos patalpos turėjo būti įtrauktos į šilumos paskirstymą. Jų neįtraukus, pažeidžiamas proporcingumo principas, todėl turi būti atliktas perskaičiavimas. Taipogi atsakovas tvirtino, kad ieškovė pritaikė netinkamus šilumos skaičiavimo metodus. Nešildomos patalpos (sandėliukai), taip pat nešildoma laiptinė name buvo ir iki 2007 m., todėl visą laiką turėjo būti taikomas 4 ir 5 metodai. Nurodė, kad šilumos tiekėjas yra atsakingas už teisingą paskirstymą. Tad net jei atsakovo patalpos būtų toliau šildomos centralizuotai, name yra eilė kitų patalpų, kurių šildymo būdą teismas turės įvertinti. Jei sandėliukai laikomi nešildomomis patalpomis, šiom patalpom turėjo būti priskiriama šiluma bendrom reikmėm. Jei patalpos laikomos šiltomis, tai jų plotas turėjo būti įtrauktas į buto plotą. O kadangi patalpų aukštis sandėliukuose, rūsyje ir kitose patalpose skiriasi, paskirstymas turėjo būti atliekamas pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi detalizavimų, kaip buvo apskaičiuotas šilumos kiekis. Taipogi nėra detalizuoti delspinigiai, tik pasakyta, kad jie skaičiuoti nuo visos skolos. Atsakovas prašė delspinigiams taikyti sutrumpintą senaties terminą. Be to, teigė, kad delspinigiai turėjo būti numatyti sutartyje arba įstatymu, o šiuo atveju taip nebuvo. Reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas ir todėl, kad juos numatantis teisės aktas yra speciali teisės norma, numatanti, kad delspinigių gali reikalauti tik valstybės ir savivaldybės įmonės, o ne uždarosios akcinės bendrovės. Taipogi prašė atmesti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kadangi jos nėra detalizuotos. Atsakovo atstovas tvirtino, kad visą ginčo energiją gavo ne atsakovas, o šio namo bendraturčiai, kuriems, dėl netinkamai atlikto paskirstymo buvo sudarytos sąlygos praturtėti be pagrindo, t. y. jiems buvo išrašytos per mažos sąskaitos. Taigi buvo pažeistas teisingumo principas. Prašė tenkinti priešieškinį.

9Atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad ginčas su ieškove yra įsisenėjęs. Tvirtino, kad 2010-10-19 buvo pateikęs ieškovei deklaraciją apie statybos užbaigimą, tačiau ieškovė jos nepriėmė. Ieškinį prašė visiškai atmesti, priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad nuo centrinio šildymo atsijungė 2007 m. rugsėjo mėn.

10Ieškinys tenkintinas. Priešieškinys netenkintinas.

11Dėl Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo

12Byloje nustatyta, kad 2003-10-31 atsakovas varžytinėse nupirko nekilnojamąjį turtą – 3 kambarių butą su rūsiu, esantį ( - ). 2003-12-18 atsakovas su ieškove pasirašė Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 27409, kuria ieškovė įsipareigojo tiekti namui šilumą ir karštą vandenį, palaikyti šilumnešio parametrus, o atsakovas įsipareigojo mokėti mokesčius už suvartotą šilumą ir karštą vandenį ir kt.

132010-10-19 atsakovas ieškovei pateikė prašymą „nedelsiant nutraukti šilumos tiekimo sutartį, nes aš šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoju jau ketvirtą šildymo sezoną“. Ieškovė šį prašymą gavo. Atsakovo nuomone, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, informavimas apie pageidavimą nutraukti sutartį buvo pakankamas pagrindas ją nutraukti. Taipogi atsakovas teigė, kad 2010-10-19 užpildydamas deklaraciją apie šildymo būdo pakeitimo statybos darbų užbaigimą šildymo būdo pakeitimo darbus įteisino.

14Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.390 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

15Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).

16Atsakovas prašo pripažinti tarp šalių sudarytą sutartį nutraukta nuo 2010-10-19. Tuo metu buto atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos tvarka buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir statybos darbus reglamentuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės). Pabrėžtina, kad pasirašydamas Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį, atsakovas įsipareigojo vadovautis Valstybės institucijų išleistais teisės bei norminiais aktais, nustatančiais šilumos ūkio valdymo, administravimo, eksploatavimo, šilumos naudojimo, apskaitos ir atsiskaitymo tvarką (2.1. p.); savavališkai nekeisti bute (patalpose) įrengtos šilumos vartojimo įrangos, bei karšto vandens tiekimo ir vonios patalpos šildymo sistemos (4.2.5. ir 4.2.6. p.).

17Šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010-06-05) 29 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Tačiau pažymėtina, kad tuo metu galiojusios Taisyklės detalizavo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procesą: baigus su atjungimu susijusius darbus, patalpų savininkas privalėjo gauti ne tik statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (pažymėtina, kad nuo 2010-10-01 statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ pakeitė naujas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“. Teismas vertina, kad deklaracija apie statybos užbaigimą pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus pripažintina statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuris minimas Taisyklėse), gauti Valstybės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, bet ir pateikti jų kopijas šilumos tiekėjui. Atsakovas teigė, kad 2010-10-19 užpildė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir laikytina, kad nuo to momento sutartis su atsakovu buvo nutraukta. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas šią deklaraciją bei įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą būtų pateikęs kartu su 2010-10-19 prašymu nutraukti sutartį.

18Iš bylos duomenų matyti, kad faktiškai nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atsijungta daug anksčiau, nei buvo surašyta deklaracija. Apie tai, kad yra demontavęs šildymo sistemą ir jam neturėtų būti skaičiuojami mokesčiai už apšildymą atsakovas ieškovę yra informavęs 2007-11-09, 2007-12-28 raštais (civ. byla Nr. 2-204-732/2008, b. l. 14, 16). 2009-03-10 ( - ) vidaus šildymo sistemos patikrinimo protokole konstatuota, kad buto šildymo sistema savavališkai atjungta nuo namo centrinio šildymo. Komisija, atlikusi šį patikrinimą, įpareigojo atsakovą iki 2009-07-01 panaikinti padarytus pažeidimus ir atstatyti buto šilumos įrenginius prie bendros namo centrinės šildymo sistemos arba atlikti buto šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos pagal Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimus. 2009-04-22 Molėtų rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-113-335/2009 nustatyta, kad atsakovas savavališkai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų atjungė savo buto šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos (šį sprendimą apeliacinė instancija paliko nepakeistą). 2010-10-19 prašyme nutraukti šilumos tiekimo sutartį taipogi paminėta, kad „šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoju jau ketvirtą šildymo sezoną“.

19Teismas pritaria ieškovės išsakytoms abejonėms dėl deklaracijos surašymo datos. Byloje nėra duomenų, kad šis dokumentas būtų pateiktas ieškovei su 2010-10-19 prašymu ar vėliau. Atsakovo atsiliepime į ieškinį, gautame 2017-01-04, ši deklaracija net neminima. Ji pateikiama tik su priešieškiniu, teisme gautu 2017-03-10. Iš bylos duomenų matyti, kad VĮ Registrui centrui deklaracija, siekiant pakeisti kadastro duomenis bei šildymo būdą iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį centrinį šildymo būdą, buvo pateikta 2017-09-08, t. y. taipogi jau šią bylą nagrinėjant teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad VĮ Registrų centrui atsakovas pateikė du 2010-10-19 deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 variantus, kuriuose nesutampa pateikti duomenys, o 2017-09-26 deklaracijoje apie statybos užbaigimą Nr. 1 nėra duomenų apie šildymo būdo pakeitimo statybą leidžiantį dokumentą, todėl VĮ Registrų centras atsakovo prašymą Nekilnojamojo turto registre pakeisti buto kadastro duomenis bei šildymo būdą atmetė. Teismo vertinimu, 2010-10-19 deklaracija buvo užpildyta ne siekiant užfiksuoti realų statybos užbaigimą, o norint, pasinaudojant supaprastinta 2010-10-01-2011-06-30 laikotarpiu galiojusia tvarka, įteisinti keli metai anksčiau įvykdytą atsijungimą.

20Pažymėtina ir tai, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, ką reikia daryti, norint įteisinti atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos: tai paminėta ir 2007-11-10 ieškovės atsakyme į atsakovo raštą (civ. b. 2-204-732/2018), ir 2009-03-10 buto vidaus šildymo sistemos patikrinimo protokole. Laikytina, kad atsakovas, kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, galėjo ir turėjo pasidomėti įstatymu numatytu reguliavimu, o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nurodė, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai.

22Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-17 ir 2014-10-31 sprendimais panaikino 2003 m. ir 2010 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, todėl jos ginčui neturi būti taikomos (kaip ir teismų praktika, kurioje šiomis normomis buvo vadovaujamasi). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-17 sprendimu, kuriame analizavo ar tam tikri Taisyklių punktai neprieštaravo Šilumos ūkio, Statybos įstatymams, konstatavo, kad Taisyklių nuostatose (kurios aktualios nagrinėjamos bylos atveju), t. y. 255 punkte, tiek, kiek jis nustato pareigą atitinkamus darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punkte ta apimtimi, kiek nustatyta pareiga nepažeisti kitų butų ir patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punkte, nustatančiame pareigą vartotojui tam tikru terminu pranešti šilumos ar karšto vandens teikėjui apie numatomą atjungimą, 259 punkte, nustatančiame pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, 260-261 punktuose, nustatančiuose, jog įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato Valdytojo (Administratoriaus) ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams, kad baigus atjungimo darbus, minėti asmenys pasirašo jų atjungimo aktą, kurį pasirašius buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti, 262 punkte įtvirtintos nuostatos dėl buitinių šilumos vartotojų – buto ar kitų patalpų, kurių šilumos vartojimo įrenginiai atjungti, savininkų ir šilumos tiekėjų sudarytų šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimo, jų pareigos apmokėti už jiems tenkančią daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti sunaudotą šilumos dalį, bei 263 punktas, nustatantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, vartotojui atjungiant savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų, nesilaikymo pasekmes - reguliuojami ne statybos teisiniai santykiai, jais neįsiterpiama į Statybos įstatymu bei jį įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais reguliuojamų teisinių santykių sritį. Tuo tarpu 2014-10-31 sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad pastarosios taisyklės įsigaliojo nuo 2010-11-01, t. y. jau po šioje byloje aktualios datos - 2010-10-19. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai gali būti taikomi tik nuo jų priėmimo momento ir nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas panaikino nuostatas galiojusias iki 2013 m., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis atsakovas, siekdamas atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbų įteisinimo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017).

23Pastebėtina, kad net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog atsakovo atliktiems atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos darbams įteisinti Statybos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo prasme pakanka vien atsakovo akcentuojamos deklaracijos užpildymo ir tiekėjo informavimo apie atsijungimą, tai savaime nereikštų ieškovės ir atsakovo santykių nutraukimo nuo 2010-10-19. Pagal CK nuostatas teisė nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį galima tik tokiu atveju, jei abonentas yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Ieškovės 2017-06-16 pažyma dėl A. M. skolos Nr. 8-151 bei antstolės 2010-10-27 patvarkymas dėl dokumento grąžinimo Nr. 0073/10/01923-2.6-4108 (civ. byla L2-513-335/2010, b. l. 12) įrodo, kad 2010-10-19 dienai atsakovas buvo skolingas ieškovei už tiektą šilumą, taigi nebuvo įvykdytos įstatymo numatytos imperatyvios sąlygos sutarties nutraukimui.

24Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktus, laikytina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 2003-12-18 šalių pasirašyta Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis Nr. 27409 buvo vienašališkai nutraukta nuo 2010-10-19. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, jog buto šilumos įrenginiai buvo atjungti teisėtai.

25Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017; kt.). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas dėl 1 673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos ir karšto vandens tiekimą, tenkintinas.

26CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog netesybos (bauda, delspinigiai), kaip prievolės užtikrinimo būdas, turi būti nustatytos sutartyje ar įstatyme. Šalių sudarytoje sutartyje numatyta, kad vartotojas, laiku neapmokėjęs mokesčių už buto šilumą ir karštą vandenį, už kiekvieną uždelstą dieną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą moka delspinigius nuo nesumokėtos sumos įskaitant ir mokėjimo dieną. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte numatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-25 nutarime Nr. 125 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1. punkte nustatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šiluminę energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną). Ieškovė prašė priteisti 0,02 proc. delspinigius. Atsakovas ginčijo, kad ieškovė neturi teisės reikalauti delspinigių, kadangi aukščiau paminėtas įstatymas bei nutarimas reglamentuoja tik valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, o ieškovės savininkais yra 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Tačiau tai patvirtinančiame atsakovo byloje pateikto Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinio 26 punkte (1 t., b. l. 138) taip pat parašyta, kad rajono savivaldybės taryba valdo 99,99 proc. akcijų paketą, taigi ieškovė yra priskiriama prie savivaldybės kontroliuojamų įmonių, mokesčiai už šilumos energiją yra priskiriami prie mokesčių už komunalines paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-431-407/2015). Atsižvelgiant į tai, bei šalių sutartyje esant sąlygai dėl delspinigių mokėjimo, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 58,35 Eur delspinigių (apskaičiuotų už 181 dieną) yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

27Ieškovei iš atsakovo taipogi priteistinos 5 proc. procesinės palūkanos nuo priteistos 1 731,35 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

28Dėl įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą

29Atsakovas nurodė, kad ieškovė į atsakovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Teigė, kad ieškovė neturėjo teisės to daryti, nes ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų, karšto vandens apskaitos. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta (redakcija, įsigaliojusi nuo 2009-07-01), kad nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Atsakovas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu namo karšto vandens skaitikliai neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, tačiau, teismo vertinimu, byloje pateikti patikros sertifikatai, skaitiklių įrengimo ir apžiūros aktai leidžia daryti išvadą, kad minėtų apskaitos prietaisų įrengimas bei jų apskaita vykdyti tinkamai. Ieškovė patvirtino, kad šilumos apskaitos prietaiso, skirto apskaičiuoti šilumai karšto vandens ruošimui, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, name nėra. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad karštas vanduo atsakovo butui netiekiamas nuo 2009-04-01 (aklė). Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Ieškovė nurodė, kad atsakovui pateiktose sąskaitose už šilumą laikotarpiu nuo 2014-10-01 iki 2017-04-25 nėra įtraukta mokėjimų už šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį, kadangi atsakovas nurodytu laikotarpiu karšto vandens iš ieškovės nepirko. Tai patvirtina ir detalizuota skolos apskaičiavimo lentelė, iš kurios matyti, kad atsakovui mokesčiai už paslaugas skaičiuoti tik šildymo sezono metu (2 t., b. l. 26). Atsižvelgiant į tai, atlikti atsakovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nėra pagrindo.

30Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindas įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016). Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Šilumos ūkio įstatymas šilumos tiekėjui nenustato pareigos gauti šilumos vartotojų sutikimą dėl konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo ar pakeitimo. Tačiau nepaisant to, šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą.

31Byloje nustatyta, kad pastate, kuriame yra atsakovo butas, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu. Atsakovas teigė, kad pakeitus atsakovo buto šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti ne tik metodą Nr. 4, bet kartu ir metodą Nr. 5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad šie metodai turėjo būti taikomi ne tik dėl atsakovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo, bet ir todėl, kad namo rūsyje yra nešildomos patalpos (sandėliukai). Kadangi teismas nepripažino atsakovo atlikto šildymo pakeitimo būdo teisėtu, reikalavimas dėl paskirstymo metodo parinkimo nagrinėtinas tik rūsyje esančių patalpų aspektu. Pažymėtina, kad 2005-07-22 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Jo 1.4 punkte nurodyta, kad šis paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Šio akto redakcija, galiojusi nuo 2013-02-20 iki 2017-07-31, papildyta 1.5 punktu, numatančiu šio metodo taikymą, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Byloje nėra duomenų, kad rūsyje esančios patalpos ginčo laikotarpiu būtų buvusios šildomos. Vadinasi, ieškovė neturėjo pagrindo taikyti metodo Nr. 5 ir pastato šilumos paskirstymo vartotojams metodas Nr. 4 taikytas pagrįstai. Pažymėtina, kad 2016-06-13 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-184 „Dėl šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 patvirtinimo“ 1.1. punkte nustatyta, kad šis metodas gali būti taikomas kai pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtais prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Tačiau šis nutarimas įsigaliojo 2017-08-01, o ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2010-10-19 iki 2017-04-25.

32Taipogi atsakovas reikalavo šilumos paskirstymo perskaičiavimą atlikti pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CK 4.82 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).

33Iš byloje esančio VĮ Registrų centras Butų (patalpų) sąrašo pastate, esančiame ( - ), unikalus nr. ( - ) (2 t., b. .l. 112), matyti, kad kiekvienam iš 8 namo butų yra priskirtas rūsys, kurių plotas skirtingas (nuo 1,86 kv. m. iki 8,49 kv. m.). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad apskaičiuojant savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, vadovautasi tik buto bendruoju plotu, neatsižvelgiant į butui priskirto nešildomo rūsio plotą. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra. Atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo praktiką, laikytina, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus, turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas. Visgi, ieškovės atstovo teigimu, taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas, todėl perskaičiuoti mokestį už šildymą šiuo atveju nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovo priešieškinio reikalavimas perskaičiuoti šilumos energijos perskirstymą, šilumos energiją name paskirstant pagal metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, tiesiogiai susijęs su netenkintu reikalavimu taikyti metodą Nr. 5, reikalavimas dėl ploto perskaičiavimo taip pat netenkintinas.

34Dėl bylinėjimosi išlaidų

35Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis.

36Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė 53 Eur dydžio žyminis mokestis, 1 840 Eur advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovas prašė atmesti ieškovės prašymą dėl išlaidų priteisimo, kadangi pagal advokato pateiktą sąskaitą Nr. 367 nėra aišku, kokie atstovavimo veiksmai buvo atlikti, o sąskaitoje Nr. 381 nurodyta 600 Eur suma yra neproporcingai didelė už atsiliepimo dėl bylos sustabdymo surašymą. Ieškovės atstovas teigė, kad sąskaitų detalizavimas nėra būtinas, sąskaitose pateiktos sumos apima tiek susipažinimą su medžiaga, tiek procesinių dokumentų rengimą, tiek atstovavimą teismo posėdžių metu. Teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, surengtų teismo posėdžių skaičių bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas sprendžia, kad ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti nėra neproporcingai didelės. Taipogi pažymėtina, kad detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma privalo būti pateikiama tik teismo ar kliento prašymu.

37Dėl procesinių dokumentų siuntimo valstybė patyrė 8,10 Eur pašto išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 92, 96 straipsniai).

38Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 straipsniais, teismas

Nutarė

39Ieškinį tenkinti.

40Priešieškinio netenkinti.

41Priteisti iš atsakovo A. M., asmens kodas ( - ) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molėtų šiluma“, juridinio asmens kodas 167610175, naudai 1 673 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt tris eurus) nuostolių, patirtų už šilumos tiekimą, 58,35 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus 35 ct) delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 731,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 893 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

42Priteisti iš atsakovo A. M., asmens kodas ( - ) 8,10 Eur (aštuonis eurus 10 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB Luminor Bank, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 AB Luminor Bank, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

43Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.