Byla e3K-3-471-916/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (atsakovės) akcinės bendrovės „Ekra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos (atsakovės) AB „Ekra“ skundą dėl VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo, priimto byloje Nr. 74-NKA/14, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Ekra“ dėl kompensacijos už darbų uždelsimą priteisimo, teisėtumo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių arbitražo teismo sudarymo tvarką, arbitražo procesą administruojančios institucijos pirmininko nešališkumą, arbitrų nepriklausomumą ir nešališkumą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Šioje byloje kasacine tvarka skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria spręstas Lietuvos Respublikos teritorijoje priimto arbitražo sprendimo panaikinimo klausimas.
  3. Atsakovė (pareiškėja) AB „Ekra“ skunde dėl arbitražo sprendimo panaikinimo prašė teismo panaikinti VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Nr. 74-NKA/14 pagal UAB „Aukštaitijos vandenys“ ieškinį AB „Ekra“ dėl kompensacijos už darbų uždelsimą apmokėjimo.
  4. Arbitražo procesą inicijavo ieškovė UAB „Aukštaitijos vandenys“, kuri ieškiniu kreipėsi į VšĮ Vilniaus tarptautinį ir nacionalinį komercinį arbitražą (toliau – ir VšĮ VTNKA), prašydama iš atsakovės AB „Ekra“ priteisti 2 204 463,75 Lt (638 456,83 Eur) kompensaciją už darbų uždelsimą nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal 2011 m. birželio 8 d. rangos sutartį Nr. 2011/AV-D(d)-4 „Panevėžio dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ (toliau – Rangos sutartis). 2015 m. balandžio 27 d. pareiškimu ieškinio reikalavimas padidintas iki 188 397,06 Eur už darbų uždelsimą nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. ir prašyta iš atsakovės priteisti 826 853,89 Eur, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  5. Šalys Rangos sutarties priedo „Rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų, elektros ir mechanikos įrenginių Projektavimo ir statybos bei įrangos sutartis“ Bendrųjų sąlygų 20.6 punkte nustatė arbitražinę išlygą, kad, jeigu šalys nesusitarė kitaip, ginčas galutinai bus išspręstas pagal Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisykles, ginčą spręs trys arbitrai, ginčas bus nagrinėjamas bendravimo kalba (lietuvių kalba). Rangos sutarties Specialiųjų sąlygų 20.6 punkte šalys nustatė, kad arbitražo vieta – Vilnius, Lietuva, taip pat nurodė arbitražo taisykles – Vilniaus tarptautinį ir nacionalinį arbitražo procedūros reglamentą.
  6. Ieškovės ir atsakovės ginčas dėl kompensacijos už uždelstų darbų priteisimo buvo išspręstas VšĮ VTNKA 2015 m. spalio 20 d. sprendimu arbitražo byloje Nr. 74-NKA/14, juo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies – iš atsakovės ieškovei priteista 413 426,95 Eur dydžio kompensacija už uždelstus darbus nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d., 6 proc. dydžio metinės palūkanos už visą priteistą sumą nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki arbitražo teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 299,34 Eur arbitravimo-administravimo mokesčio, 875 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
  7. Atsakovė prašė Lietuvos apeliacinio teismo panaikinti šį arbitražo teismo sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 4 punktui ir 50 straipsnio 3 dalies 6 punktui.
  8. Atsakovė skunde nurodė, kad buvo pažeistos KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos. Šalių ginčo nagrinėjimą organizavo ir administravo, taip pat ir trečiąjį arbitrą (pirmininką) paskyrė subjektas (VšĮ VTNKA), kuriam šalys tokių įgaliojimų nebuvo suteikusios ir kuris pagal KAĮ apskritai neturėjo teisės vykdyti jokių nuolatinės arbitražo institucijos funkcijų, o arbitražo nagrinėjimas vyko ne Sutartyje nurodytame mieste. Atsakovė kėlė klausimą dėl VšĮ VTNKA teisės organizuoti ir administruoti arbitražo procesus, nurodė, kad ši institucija neatitinka nuolatinei arbitražo institucijai keliamų imperatyvių reikalavimų (KAĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisinės formos – nuolatinės arbitražo institucijos; reikalavimų, keliamų steigėjams, statutui (KAĮ 5 straipsnio 2 dalis), o Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentas negalėjo būti taikomas nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą, nes neatitinka šiam dokumentui keliamų imperatyvių įstatymo reikalavimų (jis patvirtintas ne nuolatinės arbitražo institucijos, bet Lietuvos arbitražo asociacijos visuotinio narių susirinkimo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1/13-08). KAĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatos, kurios apibrėžia privalomus reikalavimus nuolatinei arbitražo institucijai, taip pat KAĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtinti privalomi reikalavimai dėl arbitražo procedūros reglamento, yra imperatyviosios nuostatos, nuo kurių organizuojant ir administruojant ginčus nukrypti draudžiama. Be to, buvo pažeistos ne tik imperatyviosios KAĮ nuostatos, bet ir arbitražinis susitarimas, t. y. šalys juo nebuvo susitarusios perduoti ginčo nagrinėti VšĮ VTNKA, arbitražinis nagrinėjimas pagal susitarimą turėjo vykti Vilniuje, o vyko Kaune.
  9. Atsakovė Lietuvos arbitražo teismo sprendimo panaikinimą grindė ir KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatomis – sprendimo prieštaravimu viešajai tvarkai, arbitro A. Z. šališkumu, nepagrįstai didelių netesybų priteisimu. Abejones dėl nurodyto arbitro šališkumo atsakovė grindė aplinkybe, jog ieškovė arbitru iš savo pusės paskyrė AB „Panevėžio statybos trestas“ vyr. juristą A. Z., o ši įmonė yra ne tik pagrindinė atsakovės konkurentė, ji kartu su atsakove dalyvavo ieškovės organizuotame Panevėžio dumblo apdorojimo įrenginių statybos darbų pirkime ir netgi buvo paskelbta jo laimėtoja. AB „Panevėžio statybos trestas“ nuolat dalyvauja kaip rangovė ieškovės vykdomuose infrastruktūros projektuose, todėl AB „Panevėžio statybos trestas“ pajamos ir veiklos rezultatai yra priklausomi nuo ieškovės priimamų sprendimų, nes ieškovė gali daryti tiesioginę įtaką savo rangovei AB „Panevėžio statybos trestas“ bei aukštas pareigas šios įmonės administracijoje einančiam (ėjusiam) A. Z., kurio finansinė gerovė priklauso nuo AB „Panevėžio statybos trestas“. Atsakovė ir AB „Panevėžio statybos trestas“ dalyvavo tame pačiame pirkime Nr. 85151 „Panevėžio dumblo apdorojimo įrenginių statyba“, taip pat yra dalyvavusi ir kituose ieškovės vykdytuose infrastruktūros projektuose, tačiau šių aplinkybių A. Z. neatskleidė savo paskyrimo metu, o vėliau, net kai šie ryšiai paaiškėjo, jie teismų nebuvo tinkamai įvertinti.
  10. Arbitražo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, nes juo iš atsakovės priteista 425 601,29 Eur delspinigių suma yra neprotingo dydžio ir neatitinka Lietuvos teisėje įtvirtintos kompensacinės civilinės atsakomybės sampratos.

6II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė

7

  1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės AB „Ekra“ skundą, 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi skundą atmetė.
  2. Kolegija pripažino, kad viešoji įstaiga, nors ir neatitiko KAĮ 5 straipsnio 7 ir 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, tačiau faktiškai administruoja ir organizuoja arbitražinių ginčų nagrinėjimą, yra nuolatinė arbitražo institucija KAĮ prasme; Nacionalinis komercinio arbitražo procedūros reglamentas laikytinas arbitražo procedūros reglamentu KAĮ prasme.
  3. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad atsakovė prasidėjus arbitražo procesui kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama nušalinti arbitrą A. Z. nuo arbitražinio ginčo pagal ieškovės UAB „Aukštaitijos vandenys“ ieškinį atsakovei AB „Ekra“ dėl kompensacijos už darbų uždelsimą priteisimo; ieškovės UAB „Aukštaitijos vandenys“ vardu arbitru arbitražiniam ginčui nagrinėti skirti, teismo nuomone, tinkamą asmenį; arbitražiniam ginčui nagrinėti paskirti trečiąjį arbitrą – arbitražo pirmininką. Be aplinkybių, susijusių su arbitrų paskyrimu, pareiškėja taip pat nurodė iš esmės analogiškus argumentus, susijusius su VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo kompetencija ir teise nagrinėti šalių ginčą, taip pat su arbitražine išlyga.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-3716-560/2015, civilinę bylą pagal pareiškėjos prašymą atlikti KAĮ 14, 16 straipsnyje nustatytus veiksmus nutraukė, taip pat pasisakė ir dėl VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teisinio statuso, t. y. nurodė, kad ginčo sprendimo procedūrą organizavo ir ėmėsi jį administruoti nuolatinė arbitražo institucija – VšĮ Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas, kurio procedūros reglamentas galioja nuo 2013 m. lapkričio 1 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad šalių ginčas turi būti nagrinėjamas ad hoc arbitražo (arbitražo, sudaryto konkrečiam ginčui nagrinėti), o VšĮ VTNKA nėra ir niekada nebuvo nuolatinė arbitražo institucija. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-849-241/2015, nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama Rangos sutarties sąlygas, kuriose įtvirtinta arbitražinė išlyga, pažymėjo, kad šalys ginčus susitarė spręsti pagal konkrečias arbitražo taisykles – Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentą. Nors tokiu pavadinimu oficialiai patvirtinto reglamento nėra, tačiau kolegija rėmėsi teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad arbitražinėje išlygoje esanti nuoroda į Vilniaus tarptautinį ir nacionalinį komercinį arbitražo procedūros reglamentą reiškia galimybę pasirinkti abu Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo veikloje taikytinus reglamentus (Tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentą, Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentą) priklausomai nuo viešojo pirkimo laimėtojo ir ginčo pobūdžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2283/2013). Teismas taip pat pažymėjo, kad, lingvistiškai aiškinant šią arbitražinės išlygos sąlygą, reglamento pavadinimas pažodžiui atitinka VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo pavadinimą, todėl nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog šalys turėjo omenyje Vilniaus komercinio arbitražo procedūros reglamentą. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalys nebuvo susitarusios dėl ad hoc arbitražo, o šalių ginčas turi būti sprendžiamas pagal Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentą, kuriuo vadovaujasi VšĮ Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas.
  6. Nagrinėjamoje byloje kolegija, atsižvelgdama į aptartoje byloje spręstus klausimus ir teismo procesiniuose sprendimuose išdėstytus argumentus, sprendė, kad nebuvo pagrindo kitaip vertinti teismų nustatytų ir įvertintų aplinkybių, susijusių su VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teise organizuoti ir administruoti tarp šalių kilusį ginčą, jos teisiniu statusu, taip pat arbitražinės išlygos aiškinimu, pagal kurią šalys sulygo ginčą nagrinėti būtent VšĮ VTNKA pagal jo taikomą Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Dėl to atsakovės argumentai, išnagrinėti ir įvertinti Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo, dar kartą nebuvo nagrinėjami, kolegija tik papildomai pažymėjo, kad aplinkybės, jog atsakovė buvo įsitikinusi, jog Rangos sutarties nuostata reiškė, kad šalių tarpusavio ginčai bus sprendžiami Vilniaus komercinio arbitražo teisme (t. y. kitoje arbitražo institucijoje), buvo subjektyvaus pobūdžio kriterijai, nedarantys įtakos kitokiam šalių arbitražinio susitarimo aiškinimui.
  7. Pareiškėjos argumentai, kad VšĮ VTNKA neturi jos steigėjų parengto ir patvirtinto statuto, Juridinių asmenų registre registruoti tik šios viešosios įstaigos įstatai, kurie nėra patvirtinti Lietuvos Respublikos asociacijų, atstovaujančių Lietuvos Respublikos gamybos, verslo ir teisinės veiklos ūkio subjektams (KAĮ 5 straipsnio 2 dalis), buvo atmesti, nurodant, jog arbitražo teismo sprendimo įsteigimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
  8. VšĮ VTNKA veikia vadovaudamasis Tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu ir Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu, jie patvirtinti Lietuvos arbitražo asociacijos (toliau – ir LAA) Visuotinio narių susirinkimo, todėl Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentas laikytinas arbitražo procedūros reglamentu pagal KAĮ įstatymą ir galėjo būti taikomas nagrinėjant arbitražinius ginčus.
  9. Kolegija, vertindama atsakovės argumentus, kad buvo pažeista KAĮ 14 straipsnyje įtvirtinta arbitrų skyrimo procedūra, rėmėsi VšĮ VTNKA 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi, iš kurios matyti, kad arbitražo pirmininkas J. Š. nutarė patvirtinti ginčo šalių nustatyta tvarka sudarytą tokios sudėties arbitražo teismo kolegiją: 1) advokatą J. J. kolegijos pirmininku; 2) advokatą R. B. – arbitru; 3) juristą, teisės magistrą A. Z. – arbitru. Tokia nutartis priimta vadovaujantis KAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punktu, LAA Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento 18.4, 18.10 punktais. Dėl to kolegija pripažino, kad arbitrai R. B. ir A. Z. susitarė dėl trečiojo arbitro J. J. paskyrimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad reglamente nėra detalizuota trečiojo arbitro skyrimo procedūra. Pagal reglamento 18.4 punktą šalių paskirti arbitrai tarpusavio susitarimu paskiria trečiąjį arbitrą, tačiau nereglamentuojama tokio paskyrimo forma. Duomenų, paneigiančių, kad šalių paskirti arbitrai A. Z. ir R. B. nebūtų susitarę dėl J. J. paskyrimo, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, nurodyta nutartimi buvo įgyvendintos reglamento 18.10 punkto nuostatos (vėlesnis veiksmas po arbitrų paskyrimo) ir ja buvo tik patvirtinama sudaryta arbitražo teismo kolegija, todėl nagrinėjamoje byloje kolegija neįžvelgė KAĮ 14 straipsnio 3 dalies 5 punkto, reglamento 18.4 ir 18.5 punktų pažeidimų.
  10. Atsakovės argumentai, kad įgaliojimai jos pasirinktam arbitrui R. B. buvo suteikti tik ginčą tarp šalių sprendžiant ad hoc arbitraže, todėl jis neturėjo teisės ir įgaliojimų tarp šalių kilusį ginčą nagrinėti jokiame kitame arbitraže ir pasirašyti sprendimą, buvo atmesti kolegijai ištyrus ir įvertinus atsakovės 2014 m. gruodžio 19 d. raštą dėl AB „Ekra“ skiriamo arbitro. Šiame rašte nurodyta, kad ginčui arbitraže spręsti AB „Ekra“ arbitru skiria advokatą R. B., t. y. šiame rašte nebuvo jokių nuorodų apie paskirto arbitro įgaliojimus, jų mastą ir apskritai apie arbitražo rūšį. Be to, atsakovė argumentus, susijusius su VšĮ VTNKA teisiniu statusu, išdėstė kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą dėl arbitro A. Z. nušalinimo ir naujo arbitro paskyrimo, tačiau pačios pasirinkto arbitro kompetencijos bylą nagrinėti ad hoc arbitraže trūkumą įrodinėjo daug vėlesniu raštu. Be to, šiame vėlesniame 2015 m. spalio 16 d. rašte tik nurodyta, kad pasirinktam arbitrui R. B. buvo suteikti įgaliojimai ginčą tarp šalių sprendžiant ad hoc arbitraže, tačiau nenurodomas pirminis dokumentas, kuriame būtų nurodytas toks paskyrimas.
  11. Atsakovės argumentai, kad VšĮ VTNKA neturėjo teisės organizuoti ir administruoti arbitražinių ginčų nagrinėjimą, o sprendimą pasirašę arbitrai dėl savo kompetencijos spręsti ginčą sprendime apskritai neužsiminė, buvo atmesti kolegijai motyvuojant, kad atsakovė nenurodė, kokias imperatyviąsias normas ar šalių susitarimą pažeidė arbitrai. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui nesuteikta teisė vertinti sprendimo turinį, o pagal reglamentą arbitrai sprendime neprivalėjo pasisakyti dėl savo kompetencijos spręsti ginčą.
  12. VšĮ VTNKA, posėdžius rengęs Kaune, nepažeidė šalių susitarimo, nes šalys arbitražinėje išlygoje buvo susitarusios dėl arbitražo vietos, bet ne dėl arbitražinio ginčo nagrinėjimo vietos.
  13. Kolegija, vertindama argumentus dėl arbitro A. Z. šališkumo, nurodė, kad aplinkybės dėl šio arbitro darbo santykių su AB „Panevėžio statybos trestas“ neįrodė šio arbitro šališkumo ir nepriklausomumo principų pažeidimo nagrinėjamu atveju. Tai, kad A. Z. dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“, buvo vieša informacija, o atsakovė, sužinojusi šią informaciją, tinkamai (reglamente nustatyta tvarka) nepareiškė nušalinimo. Iš arbitražo bylos medžiagos ir atsakovės 2015 m. sausio 28 d. rašto „Dėl arbitražinio nagrinėjimo“ kolegija nustatė, kad atsakovė 2015 m. sausio 7 d. kreipėsi į UAB „Aukštaitijos vandenys“ bei arbitrą A. Z. dėl arbitro pakeitimo (nusišalinimo). UAB „Aukštaitijos vandenys“ 2015 m. sausio 9 d. raštu nesutikus pakeisti arbitro, o A. Z. apskritai nepateikus savo pozicijos dėl jam pateikto prašymo nusišalinti, atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, jame civilinė byla, iškelta pagal atsakovės prašymą atlikti KAĮ 14, 16 straipsnyje nurodytus veiksmus, buvo nutraukta konstatavus, kad arbitrų nušalinimo klausimas turi būti sprendžiamas reglamento nustatyta tvarka, o jame neįtvirtinta valstybės teismo kompetencijos spręsti šį klausimą. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo nutartį, nenustatyta, kad atsakovė būtų inicijavusi naują nušalinimą reglamente nustatyta tvarka.
  14. Kolegija pažymėjo, kad asmuo (specialistas), priėmęs siūlymą būti arbitru konkrečiam ginčui išspręsti, pasirašo Arbitro nešališkumo, nepriklausomumo ir komercinės paslapties išsaugojimo deklaraciją ir sudaro su VšĮ VTNKA sekretoriatu arbitravimo sutartį, kurioje, patvirtinęs savo nešališkumą bei nepriklausomumą nuo ginčo šalių, įsipareigoja išnagrinėti bylą ir išspręsti ginčą griežtai laikydamasis sąžiningumo principo (reglamento 17.4 punktas). Iš arbitražo bylos duomenų kolegija nustatė, kad A. Z. nešališkumo ir nepriklausomumo klausimas arbitražo teisme sprendžiamas nebuvo, tačiau byloje yra arbitrų nešališkumo deklaracijos, kuriomis arbitrai (tarp jų ir A. Z.) patvirtino, kad su ginčo šalimis jų nesieja ir niekad nesiejo jokie asmeniniai ir dalykiniai ryšiai, jie yra visiškai nešališki ir nuo ginčo šalių nepriklausomi. Be to, tai, kad A. Z. dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“ juristu, nurodoma ir VšĮ VTNKA interneto tinklalapyje. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad arbitras A. Z. nemanė, jog jo darbo santykiai su AB „Panevėžio statybos trestas“ gali kokiais nors būdais lemti nesąžiningą arbitražo procesą ar šališką sprendimą vienos iš ginčo šalių atžvilgiu.
  15. Kolegija, pasisakydama dėl nepagrįstai didelių netesybų, nurodė, kad teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, o atsakovė skunde iš esmės įrodinėjo materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kad arbitražo teismas netinkamai taikė netesybų, kaip minimalių nuostolių, institutą ir priteisė neprotingo dydžio delspinigius, savo poziciją grįsdama faktinėmis aplinkybėmis, pateiktais skaičiavimais.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Nr. 74-NKA/14, priteisti visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinis teismas nutartyje nepagrįstai pripažino, kad viešoji įstaiga, kuri neatitinka KAĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų, tačiau faktiškai administruoja ir organizuoja arbitražinių ginčų nagrinėjimą, yra nuolatinė arbitražo institucija pagal KAĮ. Kasatorė kelia klausimą, ar nuolatine arbitražo institucija KAĮ prasme taip pat gali būti laikomas juridinis asmuo, kuris neatitinka KAĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų juridinio asmens formai, steigėjams bei steigimo dokumentams keliamų reikalavimų. Nuolatine arbitražo institucija gali būti laikomas tik toks juridinis asmuo, kurio teisinė forma yra nuolatinė arbitražo institucija, kurio steigėjai yra Lietuvos Respublikos asociacijos, atstovaujančios Lietuvos Respublikos gamybos, verslo ir teisinės veiklos ūkio subjektams, kuris veikia pagal savo steigėjų patvirtintą statutą. VšĮ VTNKA negali būti laikoma nuolatine arbitražo institucija pagal KAĮ, nes neatitinka išvardytų reikalavimų. Kadangi kasatorė VšĮ VTNKA nepripažįsta nuolatine arbitražo institucija, kasaciniame skunde ji kelia klausimą, ar arbitražo procedūros reglamentu KAĮ prasme taip pat gali būti laikomos ir nagrinėjant ginčus instituciniame arbitraže taikomos ne nuolatinės arbitražo institucijos, bet ir kitų fizinių ar juridinių asmenų patvirtintos taisyklės.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas Rangos sutartyje esančią netiksliai suformuluotą arbitražinę išlygą, kurioje nurodytos faktiškai neegzistuojančios arbitražo taisyklės, išaiškino taip, kad šalys susitarė dėl arbitražo procedūros reglamento teisinės galios neturinčių taisyklių, kuriomis vadovaujasi ne nuolatinė arbitražo institucija, o viešoji įstaiga, taikymo ir taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles bei arbitražinio susitarimo efektyvaus aiškinimo principą. Aiškinant Rangos sutartyje esančią neaiškią arbitražinę išlygą, pagal kurią iš sutarties kylantiems ginčams nagrinėti taikytinas Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis arbitražo procedūros reglamentas, jai negali būti suteikiama tokia prasmė, kuri reikštų, kad šalys susitarė dėl Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento taikymo, nes šis dokumentas nėra arbitražo procedūros reglamentas KAĮ prasme, o jį savo veikloje taiko ne nuolatinė arbitražo institucija, tačiau viešoji įstaiga.
    3. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje konstatavo, kad arbitrai R. B. ir A. Z. tarpusavyje susitarė dėl trečiojo arbitro J. J. paskyrimo, remdamasis vien tuo, jog kasatorė teismui nepateikė įrodymų, kad tokio susitarimo nebuvo, ir taip pažeidė įrodinėjimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas nesiaiškino faktinių aplinkybių, kad trečiąjį arbitrą J. J. VšĮ Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinis arbitražo pirmininkas J. Š. paskyrė nesant kitų dviejų arbitrų R. B. bei A. Z. susitarimo ir nepraėjus tokiam susitarimui pasiekti KAĮ 14 straipsnio 3 dalies 5 punkte bei Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento 18.4 ir 18.5 punktuose nustatytam 20 dienų terminui. Kasatorė pateikė 2015 m. vasario 23 d. raštą, skirtą ieškovei, arbitrams A. Z. ir R. B. bei advokatui J. J., ir prašė patvirtinti, jog J. J. arbitru buvo paskirtas kitų dviejų arbitrų sutarimu, tačiau tokio patvirtinimo negavo. Kasatorė taip pat prašė teismo išreikalauti iš arbitrų su arbitražiniu nagrinėjimu susijusią medžiagą, tačiau teismas šio prašymo netenkino, tik formaliai konstatavo, kad trečiojo arbitro paskyrimas buvo teisėtas.
    4. Teismas, nutartyje konstatuodamas, kad kasatorė neinicijavo arbitro nušalinimo Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento nustatyta tvarka, o informacija apie arbitro A. Z. darbą buvo vieša ir jis pasirašė nešališkumo deklaraciją, pažeidė kasatorės teisę į sąžiningą procesą, nepašalino abejonių dėl arbitro A. Z. nepriklausomumo ir nešališkumo. Tai, kad arbitražinio nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai inicijuota arbitro nušalinimo procedūra, tačiau nušalinimo pareiškimas buvo įteiktas asmeniškai šalinamam arbitrui, turėjo lemiamą reikšmę sprendžiant dėl arbitro nepriklausomumo ir šališkumo. Kasatorės teigimu, nušalinimo pareiškimą ji pateikė 2015 m. sausio 7 d. raštu, adresuotu tiek ieškovei, tiek arbitrams. Net jeigu kasatorė ir nebūtų inicijavusi arbitro A. Z. nušalinimo reglamento nustatyta tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas vis tiek turėjo išsamiai įvertinti jos nurodytas galimą arbitro šališkumą įrodančias aplinkybes.
    5. Kasatorė nesutinka su skundžiamoje teismo nutartyje nurodytu teiginiu, kad skundo argumentai dėl viešąją tvarką pažeidžiančio sprendimu priteistų delspinigių dydžio nebuvo vertinti, nes priteistų netesybų dydis nepateko į viešosios tvarkos išlygą. Kasatorės teigimu, teismas nevertino, kad priteistų delspinigių dydis yra fakto klausimas, kuris nepatenka į viešosios tvarkos išlygą, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2006 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006.
    6. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai susiaurino KAĮ 12 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, konstatuodamas, kad Rangos sutartyje esančiai arbitražinei išlygai nebuvo būtinas ieškovo steigėjų Panevėžio miesto ir rajono savivaldybių administracijų sutikimas, nes ieškovės teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė. KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas. Kasatorės teigimu, ši teisės norma taikytina ne tik valstybės ir savivaldybės įmonėms bei įstaigoms, bet ir valstybės ir savivaldybės organizacijoms siekiant apsaugoti valstybės ir savivaldybių turtinius interesus, išvengti dažnai didelių bylinėjimosi išlaidų arbitraže.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. KAĮ 5 straipsnyje imperatyviai nenustatyta, kad tik šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus atitinkantys asmenys gali organizuoti ir administruoti arbitražo procesą. VšĮ VTNKA yra įsteigta 2003 m. balandžio 17 d., t. y. kai kasatorės ginčijami KAĮ 5 straipsnio reikalavimai dar negaliojo. Arbitražinio susitarimo sudarymo metu (2011 m. birželio 8 d.) taip pat negaliojo kasatorės minimi KAĮ (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2089 redakcija) 5 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimai. Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 2 dalis). Pagal KAĮ 3 straipsnio 12 dalį ir CK 2.34 straipsnio 2 dalį VšĮ VTNKA teisinė forma atitinka nuolatinės arbitražo institucijos sąvoką, įtvirtintą KAĮ 3 straipsnio 12 dalyje. Tai, kad VšĮ VTNKA veikia ne pagal statutą, bet pagal įstatus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant, ar VšĮ VTNKA gali administruoti šalių tarpusavio ginčą, nes KAĮ nenustato viešųjų juridinių asmenų, kurių teisinė forma – nuolatinė arbitražo institucija.
    2. Kasatorė analogiškais argumentais dėl VšĮ VTNKA, kaip nuolatinės arbitražo institucijos, neatitikties imperatyviesiems įstatymo reikalavimams bei dėl reglamento netaikymo tarp šalių kilusiam ginčui spręsti grindė savo prašymą Vilniaus apygardos teismui atlikti KAĮ 14, 16 straipsniuose nurodytus veiksmus. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs kasatorės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties 2015 m. birželio 29 d. nutartyje padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Rangos sutartis buvo sudaryta su Lietuvos ūkio subjektu, todėl kilęs arbitražinis ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos arbitražo asociacijos visuotinio narių susirinkimo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu patvirtintu Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys bylos dalyviai, buvo priimti teismų procesiniai sprendimai, kuriuose nustatyta faktinė aplinkybė, kad VšĮ VTNKA yra nuolatinė arbitražo institucija ir kad pagal Rangos sutartį arbitražinis ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis jos taikomu reglamentu, turi prejudicinę galią.
    3. Kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama VšĮ VTNKA teisė organizuoti ir administruoti arbitražo procesą, nepagrįsti, nes kasatorė neįrodė KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant arbitražo sprendimas gali būti panaikintas. Byloje nebuvo duomenų, kad VšĮ VTNKA būtų dariusi įtaką arbitražiniam nagrinėjimui, arbitražo teismui ar arbitrams ar kitaip būtų pažeistos imperatyviosios KAĮ normos, ar kad kuri nors reglamento, pagal kurį buvo sprendžiamas arbitražinis ginčas, nuostata prieštarautų imperatyviosioms KAĮ nuostatoms. KAĮ 7 straipsnio 1 dalis sudaro savarankišką pagrindą atmesti kasacinio skundo argumentus, kad VšĮ VTNKA negalėjo organizuoti ir administruoti arbitražinio proceso.
    4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-3716-560/2015 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-849-241/2015, Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje arbitražinę išlygą pagrįstai aiškino ne teismo, bet arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Teismų praktikoje nurodyta, kad, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Efektyvaus aiškinimo principas nėra siejamas su „patologinės“ arbitražinės išlygos aiškinimu ad hoc arbitražo naudai, o institucinio arbitražo nenaudai. Efektyvaus aiškinimo principas nebuvo pažeistas taip pat ir dėl to, kad VšĮ VTNKA atitinka KAĮ reikalavimus, keliamus nuolatinei arbitražo institucijai (KAĮ 3 straipsnio 12 dalį).
    5. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorės 2015 m. sausio 7 d. raštas nebuvo įteiktas pagal Reglamento 21.2 punkto reikalavimus, juo nebuvo prašoma arbitrų R. B. (jam raštas pateiktas tik kaip kopija) ir J. J. (jam raštas iš viso nebuvo pateiktas) spręsti arbitro A. Z. nušalinimo klausimo, kasatorė tinkamai (reglamente nustatyta tvarka) nepareiškė nušalinimo arbitrui A. Z., Lietuvos apeliacinis teismas įvertino kasatorės nurodytas galimą arbitro šališkumą rodančias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog jos nurodytos aplinkybės neįrodė, kad arbitražo procesas (arbitro A. Z. dalyvavimas sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą) pažeidė sąžiningą procesą.
    6. Arbitražo teismas vertino bylos aplinkybes, šalių tarpusavio santykius bei Rangos sutarties sudarymo aplinkybes, neturėjo pagrindo spręsti, jog arbitražo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai dėl priteistų pernelyg didelių netesybų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neprotingai didelės palūkanos ar delspinigiai gali būti vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jei tai reikštų lupikavimo įteisinimą. Vis dėlto kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vien tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, nereiškia, kad užsienio arbitražo teismo sprendimas, kuriuo priteisiami tokie delspinigiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006; 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Verslo subjektai, sudarydami sandorius, gali laisva valia susitarti dėl atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą pobūdžio ir dydžio ir toks jų susitarimas turi būti gerbiamas, teismas neturėtų formaliais pagrindais paneigti šalių išreikštos ir suderintos valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011). Arbitražo teismas nagrinėjamu atveju per pusę sumažino pagal Rangos sutartį apskaičiuotą kompensacijos už darbų uždelsimą dydį. Pagal teismų praktiką toks delspinigių dydis nelaikomas neprotingai dideliu, o tuo labiau lupikišku. Atsižvelgiant į tai, kad peržiūrintis arbitražo sprendimą teismas nėra apeliacinė instancija ir pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį arbitražo sprendimo panaikinimas galimas tik jame nurodytais pagrindais, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai atmetė kasatorės skundą.
    7. Ieškovė nelaikytina valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, nes pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 2 straipsnį uždaroji akcinė bendrovė yra įmonė. Dėl to šiuo atveju KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis netaikytina.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes ir kylančius teisės aiškinimo bei taikymo klausimus, pasinaudodama įstatymo suteikta teise išeiti už kasacinio skundo ribų, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis), 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi nurodė, kad ketina pasisakyti dėl arbitražo tribunolo pirmininko ir arbitrų nešališkumo; arbitražo tribunolo pirmininko skyrimo tvarkos ir aplinkybių, todėl pasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl minėtų klausimų.
  4. Atsakovė AB „Ekra“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė šiuos argumentus:
    1. Arbitražo teismo pirmininką J. J. paskyrė ne kiti du arbitrai, tačiau savo nuožiūra VšĮ VTNKA pirmininkas J. Š. 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi. Ši nutartis buvo priimta dar nepasibaigus 20 dienų terminui, per kurį arbitrai A. Z. ir R. B. turėjo susitarti dėl trečiojo arbitro kandidatūros.
    2. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad arbitražo byloje nėra dalies dokumentų, kurie arbitražo byloje turėjo būti kaip tiesiogiai susiję bei fiksuojantys arbitražo proceso eigą. Šie dokumentai turėjo patvirtinti, kad VšĮ VTNKA pirmininkas J. Š. advokatą J. J. arbitru paskyrė savo nuožiūra ir nesant jokio kitų dviejų, šalių deleguotų arbitrų pritarimo. Arbitražo byloje nėra 2015 m. sausio 9 d. UAB „Aukštaitijos vandenys“ atsakymo į AB „Ekra“ 2015 m. sausio 7 d. raštą. Iš šio atsakymo būtų matyti, kad suinteresuotam asmeniui buvo žinoma, kad J. J. arbitru paskyrė ne kiti du arbitrai, tačiau būtent J. Š. savo nuožiūra.
    3. Arbitražo byloje taip pat nėra arbitrų A. Z. ir R. B. susirašinėjimo elektroniniu paštu dėl trečiojo arbitro kandidatūros, iš šių laiškų turinio būtų matyti, kad 2014 m. gruodžio 30 d. A. Z. nurodė, jog tarėsi su J. Š. dėl advokato J. J. kandidatūros ir tik po J. Š. 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo, R. B. A. Z. pasiūlė arbitražo teismo pirmininku paskirti kitus teisininkus. J. J. arbitru J. Š. paskyrė tuo metu, kai kiti arbitrai dėl trečiojo arbitro kandidatūros vis dar tarėsi.
    4. Advokato J. J. kandidatūra į arbitražo teismo pirmininkus iš esmės buvo suderinta A. Z. bei VšĮ VTNKA pirmininko J. Š., kurie, be kasatorės paskirto arbitro R. B. žinios, šiuo klausimu tarpusavyje bendravo dar iki 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo.
    5. Atsižvelgiant į nuo pat pradžių neetišką ir nepagarbų J. Š. elgesį su atsakove, taip pat į tai, kad arbitras A. Z. ginčo nagrinėjimo metu aktyviai dalyvavo kitoje teismo byloje ir užėmė poziciją, priešingą kasatorės AB „Ekra“ pozicijai, J. Š. ir A. Z. yra susiję asmenys, J. Š. iš anksto derino J. J. kandidatūrą tik su A. Z., J. Š. vienašališkai, nesuėjus įstatymo nustatytam terminui, paskyrė J. J. arbitražo teismo pirmininku, galima daryti išvadą, jog AB „Ekra“ ir UAB „Aukštaitijos vandenys“ kilusį ginčą nagrinėjo neteisėtos sudėties arbitražo teismo kolegija, o pats nagrinėjimas neatitiko nešališkumo bei nepriklausomumo principų bei pažeidė viešąjį interesą.
  5. Ieškovė UAB „Aukštaitijos vandenys“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė šiuos argumentus:
    1. Ginčo šalys, vykdydamos Reglamento 18.4 punktą, paskyrė po vieną arbitrą: ieškovė – A. Z., AB „Ekra“ – R. B.. Arbitražo teismo kolegija, kurioje be šalių paskirtų arbitrų, kolegijos pirmininku nurodytas J. J., buvo patvirtinta VšĮ VTNKA pirmininko J. Š. 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi. Iš VšĮ VTNKA 2016 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. 28/16 matyti, kad arbitražo teismo kolegijos pirmininku J. J. buvo paskirtas tik po to, kai buvo tam gautas advokato R. B. ir teisininko A. Z. sutikimas, t. y. griežtai laikantis Reglamento 18.4 punkte ir KAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos tvarkos.
    2. Duomenų, kad arbitras A. Z. būtų turėjęs išankstinį nusistatymą, būtų buvęs tendencingas ar pan., nėra. Arbitražo byloje arbitražo teismo kolegija tiek procesinius klausimus, tiek arbitražo sprendimą priėmė vienbalsiai, nebuvo pateikta nei vieno arbitro atskirosios nuomonės.
    3. Kasatorė abejones dėl A. Z. šališkumo grindė tuo, kad jis dirba (dirbo) vyr. juristu AB „Panevėžio statybos trestas“, kuri esą nuolat dalyvauja ieškovės organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose, tačiau UAB „Aukštaitijos vandenys“ yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, neturi dukterinių įmonių, jai nepriklauso nei viena asocijuota įmonė. Taigi, ieškovė yra visiškai nepriklausoma nuo AB „Panevėžio statybos trestas“. AB „Panevėžio statybos trestas“ pajamos, gautos iš rangos sutarčių, sudarytų su ieškove, pagal viešai skelbiamą informaciją, galėjo sudaryti tik labai nežymią visų AB „Panevėžio statybos trestas“ gautų pajamų dalį. Juolab kad nėra jokių duomenų apie tai, jog A. Z. būtų AB „Panevėžio statybos trestas“ akcininku. Nepaisant to, kad A. Z. dirba ar dirbo AB „Panevėžio statybos trestas“, jis nėra ir niekada nebuvo susijęs jokiais ryšiais su UAB „Aukštaitijos vandenys“. Fakto apie A. Z. darbą AB „Panevėžio statybos trestas“ išviešinimas VšĮ „Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas“ internetiniame tinklapyje bei A. Z. pasirašyta nešališkumo deklaracija yra pakankamos garantijos, pašalinančios abejones šio arbitro nešališkumu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl teismo procesinių sprendimų, kuriais šalys nukreipiamos į arbitražą, prejudicinės galios civilinėse bylose dėl arbitražo sprendimo panaikinimo

  1. Suinteresuotas asmuo UAB „Aukštaitijos vandenys“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3716-560/2015 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-849-241/2015 turi prejudicinę galią šioje byloje, nes pirmiau minėtuose procesiniuose sprendimuose jau pasisakyta dėl tų klausimų, kurie keliami šiame teismo procese, inter alia (be kita ko), VšĮ VTNKA buvimo nuolatine arbitražo institucija KAĮ prasme ir ginčo pagal Rangos sutartį sprendimo vadovaujantis VšĮ VTNKA taikomu arbitražo procedūros reglamentu. UAB „Aukštaitijos vandenys“ argumentas dėl minėtų procesinių sprendimų prejudicinės galios šiai bylai yra nepagrįstas dėl toliau tekste nurodomų priežasčių.
  2. KAĮ 8 straipsnio, reglamentuojančio arbitražo proceso principus, 2 dalyje nustatyta, kad teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. To paties straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad arbitražo procese laikomasi šalių autonomiškumo, rungimosi, ekonomiškumo, kooperacijos ir operatyvumo principų.
  3. KAĮ 11 straipsnis reguliuoja arbitražinio susitarimo teisminio pripažinimo klausimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.
  4. KAĮ 19 straipsnyje reglamentuota kompetencijos-kompetencijos doktrina, pagal kurią arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą <...>.
  5. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl minėtų Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesinių sprendimų prejudicinės galios šiame teismo procese, reikšmingi yra trys teisiniai faktoriai:
    1. KAĮ leidžia šalims pačioms susitarti dėl jų ginčui taikytinų arbitražo taisyklių. Tais atvejais, kai šalys arbitražiniame susitarime susitaria dėl konkrečių taisyklių, kurios taikytinos nagrinėjant ginčą, laikoma, kad arbitražinis susitarimas apima ir tų taisyklių taikymą (KAĮ 4 straipsnio 3 dalis). Atitinkamai, jeigu šalių pasirinktose arbitražo taisyklėse nustatyta tam tikro klausimo sprendimo tvarka ir šalys nėra sudariusios kitokių susitarimų šiuo klausimu, tai atitinkama procedūra atliekama pagal šalių pasirinktose taisyklėse nurodytas procesines taisykles.
    2. KAĮ 11 straipsnis lemia tai, kad teismas, gavęs ieškinį, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas, nukreipia jas į arbitražą. Šalių nukreipimas į arbitražą, priklausomai nuo teismo proceso stadijos, atliekamas atsisakant priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas) arba paliekant ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
    3. Arbitraže galiojanti ir visuotinai pripažinta kompetencijos-kompetencijos doktrina, kaip jau minėta, įstatymų leidėjo reglamentuota arbitražo įstatymo 19 straipsnyje, lemia tai, kad arbitražas įgyja pirmenybę pasisakyti dėl jo kompetencijai priskirtų klausimų prieš valstybės teismus. Šis principas nereiškia, kad arbitražo teisė pasisakyti dėl savo kompetencijos yra išimtinė – jis reiškia, kad pirmiausia arbitražo kompetencijos klausimą išsprendžia pats arbitražas, tačiau vėliau tokią peržiūrą gali atlikti ir teismas (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 ).
  6. Tiek kompetencijos-kompetencijos doktrina, tiek pareiga nukreipti šalis į arbitražą neleidžia teismui iš anksto spręsti dėl arbitražo kompetencijai priskirtinų klausimų. Todėl ir teismo sprendimas nukreipti šalis į arbitražą (šiuo atveju į teismą buvo kreiptasi dėl KAĮ 14 ir 16 straipsniuose nurodytų veiksmų atlikimo – arbitro nušalinimo ir kito arbitro skyrimo) bei jame obiter dictum (pasakyta tarp kitko) padarytos išvados (šiuo atveju, inter alia, dėl VšĮ VTNKA buvimo nuolatine arbitražo institucija KAĮ prasme ir ginčui taikytinų arbitražo taisyklių) negali turėti prejudicinės galios.
  7. Pirma, teismo sprendimas nukreipti šalis į arbitražą sudaro sąlygas arbitrams patiems spręsti dėl tų klausimų, kuriuos šalys jiems išreiškė valią perduoti. Suinteresuoto asmens siūlomas teisės normos aiškinimas reikštų, kad tokio teismo sprendimo prejudicinė galia de facto įpareigotų arbitražą net ir tuomet, kai arbitražas atitinkamu klausimu laikytųsi kitos pozicijos.
  8. Antra, toks aiškinimas lemtų, kad arbitražo sprendimo panaikinimo institutas galėtų iš esmės netekti efektyvumo, nes teismo sprendimo prejudicinė galia saistytų ir arbitražo sprendimo panaikinimo klausimą nagrinėjantį teismą, taigi jis negalėtų analizuoti kai kurių arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindą sudarančių aplinkybių. Tai galėtų skatinti šalis, nepaisant arbitražinio susitarimo, kreiptis į valstybės teismus ir juose kelti platų spektrą klausimų dėl arbitražo proceso, tikintis taip sukurti prejudiciją ir susiaurinti pagrindų, kuriuos galės tikrinti arbitražo sprendimo panaikinimo klausimą nagrinėjantis teismas, ratą. Todėl konstatuotina, kad tokie teismo sprendimai, dėl kokių ginčas vyksta šioje byloje, neturi prejudicinės galios teismo procese dėl arbitražo sprendimo panaikinimo.
  9. Trečia, jau minėta, kad teismo procesiniu sprendimu, kuriuo šalys nukreipiamos į arbitražą, ginčas ar tam tikras teismui ieškinyje suformuluotas procesinis klausimas nėra išsprendžiamas iš esmės. Teismas tik patikrina, ar arbitražinis susitarimas yra sudarytas, ar nėra akivaizdžių jo defektų, ar klausimas, kuriuo jo prašoma pasisakyti, patenka į arbitražinio susitarimo ribas. Šio patikrinimo esmė taip pat lemia, kad priimtas sprendimas negali turėti prejudicinės galios vėliau arbitražo sprendimo panaikinimo klausimą sprendžiančiam teismui.
  10. Todėl UAB „Aukštaitijos vandenys“ atitinkami argumentai atmestini.

13Dėl arbitražo taisyklių ir jų teisinės galios

  1. Kasatorė AB „Ekra“ įrodinėja, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvados dėl arbitražo taikyto procedūros reglamento yra nepagrįstos. Kasatorė teigia, kad Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento taikymas buvo negalimas ir jis neturi atitinkamo dokumento teisinės galios, nes jį patvirtino ne nuolatinė arbitražo institucija, o asociacija.
  2. Suinteresuotas asmuo nesutinka su šiais argumentais ir, be kita ko, nurodo, kad dėl aptariamų arbitražo taisyklių taikymo jau išspręsta minėtais ankstesniais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais.
  3. Kasaciniam teismui išaiškinus, kad teismo procesiniai sprendimai, kuriais šalys nukreipiamos į arbitražą, neturi prejudicinės galios, reikia įvertinti, ar minėtų arbitražo taisyklių taikymas nagrinėjamoje byloje sudaro pagrindą panaikinti arbitražo sprendimą.
  4. Šis klausimas iš esmės yra susijęs su tuo, kokia yra arbitražo taisyklių (reglamento, procedūros ir kt.) privalomumo šalims kilmė ir priežastis – ar šis privalomumas kyla iš tam tikro subjekto patvirtinimo, ar iš šalių valios laikytis pasirinktų taisyklių.
  5. KAĮ 3 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad arbitražo procedūros reglamentas – nuolatinės arbitražo institucijos patvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujamasi nagrinėjant ir sprendžiant ginčus arbitraže.
  6. KAĮ 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė arbitražo institucija patvirtina arbitražo procedūros reglamentą. Nuolatinės arbitražo institucijos patvirtinti arbitražo procedūros reglamentai turi susitarimo tarp šalių teisinę reikšmę tik tuo atveju, kai šalys arbitražiniu susitarimu nutarė juos taikyti.
  7. KAĮ 4 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo sąvokų aiškinimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad visais atvejais, kai šiame įstatyme ginčo šalims suteikiama laisvė nuspręsti dėl tam tikro klausimo, išskyrus teisę pasirinkti ginčo sprendimui taikytiną materialinę teisę, ginčo šalys gali pačios nuspręsti dėl šio klausimo arba paskirti bet kurį trečiąjį asmenį ar instituciją, kad šie priimtų sprendimą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ginčo šalys turi teisę savo bendru susitarimu nukrypti nuo visų šio įstatymo normų, išskyrus imperatyviąsias normas. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, šalių susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže apima ir bet kurių arbitražo procedūros reglamentų, nurodytų minėtame susitarime, nuostatų taikymą.
  8. KAĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad šio įstatymo reguliuojami, tačiau išsamiai nereglamentuoti klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitais bendraisiais teisės principais, o 7 dalyje pažymima, kad šis įstatymas privalo būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykstantis arbitražo procesas maksimaliai atitiktų arbitražo principus.
  9. Sistemiškai aiškindama KAĮ 3 straipsnio 6 dalį, 5 straipsnio 4 dalį su KAĮ 4 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 7 dalimis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo panaikinti arbitražo sprendimą dėl aplinkybių, susijusių su arbitražo taisyklių taikymu.
  10. Arbitražas savo esme yra būdas šalims įgyvendinti valią dėl ginčų sprendimo būdo, todėl jos gali susitarti dėl procedūrų ir taisyklių, pagal kurias vyks jų arbitražo procesas. Šalys taip pat gali pačios šias taisykles sukurti. Taigi šalys gali savo nuožiūra parinkti norimą taisyklių sistemą tam, kad ji geriausiai atitiktų jų poreikius.
  11. Šalys, įgyvendindamos valios autonomiją, kaip minėta, gali pasirinkti jau egzistuojančių arbitražo procedūrinių taisyklių sistemą – Lietuvoje veikiančio institucinio arbitražo taisykles, užsienyje veikiančio institucinio arbitražo taisykles ar kitokias taisykles, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles.
  12. Aiškinant minėtas KAĮ 3 straipsnio 6 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies nuostatas atskirai nuo KAĮ 4 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 7 dalių, neatsižvelgiant į arbitražo esmę ir poreikius, tai lemtų, kad Lietuvos Respublikoje negali būti taikomos arbitražo taisyklės, kurių nėra patvirtinęs subjektas, atitinkantis nuolatinės arbitražo institucijos sąvoką pagal KAĮ. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tarptautinėje arbitražo praktikoje šalims yra įprasta arbitražo vietą nustatyti kitoje valstybėje, nei yra įsikūręs institucinis arbitražas, pritarimas kasatorės argumentams reikštų, kad arbitražo vietos nustatymas Lietuvoje nebūtų galimas, kai arbitražą pagal savo arbitražo taisykles administruoja kitoje valstybėje įsikūrusi arbitražo institucija. Šalims taip pat nebūtų galima pasirinkti tarptautinių institucijų sukurtų ar pavyzdinių arbitražo taisyklių.
  13. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatuoja, kad kasatorės siūlomas teisės aiškinimas akivaizdžiai neatitinka arbitražo esmės ir poreikių. Tokiomis aplinkybėmis būtų itin formalu paneigti šalių valią pasirinkti vienokią ar kitokią procedūrinių taisyklių sistemą vien tuo pagrindu, kad ji nėra patvirtinta tam tikro subjekto. Šalys bet kuriuo atveju gali pažodžiui perrašyti pasirinktos arbitražo taisyklių sistemos nuostatas į savo susitarimą ir taip užtikrinti jų privalomumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad KAĮ nustatytas arbitražo taisyklių patvirtinimo reikalavimas pats savaime neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl arbitražo proceso tinkamumo.
  14. Tokiu atveju turi būti nustatoma ir įvertinama, kokios konkrečiai šalių teisės buvo pažeistos byloje taikant atitinkamą arbitražo taisyklių rinkinį. Nustačius, kad šalies teisės buvo pažeistos, taip pat turi būti nustatoma, kad šalių teisių pažeidimas įvyko būtent dėl atitinkamų arbitražo taisyklių taikymo, bet ne dėl kitų priežasčių.
  15. Nagrinėjamoje byloje tokio pobūdžio aplinkybių nenustatyta ir nėra pagrindo teigti, kad kasatorės teisės buvo pažeistos vien tuo pagrindu, kad VšĮ VTNKA byloje taikė aptariamas arbitražo taisykles, todėl šis kasatorės argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

14Dėl arbitražinio susitarimo

  1. Šioje byloje įrodinėjama, kad arbitražinis susitarimas, kuriame nurodyta, kad ginčui spręsti taikytinas dokumentas yra Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis arbitražo procedūros reglamentas, yra patologinis. Kasatorė mano, kad arbitražinė išlyga nereiškia, kad šalys susitarė dėl Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamento taikymo.
  2. Taigi šioje byloje kasatorė įrodinėja, kad yra pagrindas panaikinti arbitražo sprendimą, nes arbitražinio susitarimo formuluotė yra netiksli.
  3. Kasacinė praktika dėl arbitražinių susitarimų aiškinimo taisyklių jau suformuota – tuo atveju, kai arbitražinė išlyga tenkina reikalavimus, keliamus sutarčiai, ir bylą dėl arbitražinio susitarimo galiojimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais nagrinėjantis teismas gali nustatyti arbitražinio susitarimo prasmę, remdamasis bendraisiais sutarčių aiškinimo principais, toks arbitražinis susitarimas galioja ir jį įmanoma įvykdyti tol, kol arbitražiniame susitarime nustatytos sąlygos yra tenkinamos. Teismas turi aiškintis šio arbitražinio susitarimo prasmę, ir, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, abejones aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).
  4. Kasatorė pagrįstai teigia, kad arbitražinis susitarimas šioje byloje yra netikslus, tačiau teismas nesutinka su argumentu, kad ši aplinkybė yra pakankama panaikinti arbitražo sprendimą.
  5. Teismas pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamo arbitražinio susitarimo turinio pakanka nustatyti, kokia yra šalių valia dėl pasirinkto ginčo sprendimo būdo, kokias konkrečiai arbitražo taisykles šalys turėjo omenyje ir kt. Teismui nekyla abejonių, kad šalių aptartų sąlygų pakanka šią valią įgyvendinti.
  6. Todėl kasacinis teismas su arbitražinio susitarimo netikslumais susijusius argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

15Dėl arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo

  1. Arbitražo, kurio vieta yra Lietuvos Respublikoje, sprendimo panaikinimo pagrindai ir tvarka reglamentuoti Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnyje.
  2. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas, jeigu: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
  3. Minėti vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui.
  4. Faktas, kad arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo procesinės taisyklės yra skirtingos, savaime lemia tai, jog teismas, spręsdamas ginčą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, turi identifikuoti, į kurio (kurių) konkrečiai iš KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose išdėstytų vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindo taikymo sritį patenka šalies ginčijamos aplinkybės ir formuluojami argumentai. Reikalavimo kvalifikavimas lemia teismo procese taikytinas atitinkamas procesines patikrinimo taisykles.

16Dėl arbitražo teismo sudėties ir suformavimo aplinkybių bei jų fiksavimo arbitražo byloje

  1. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustato, kad arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas, jeigu arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte reglamentuota, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, jeigu jis prieštarauja viešajai tvarkai.
  2. Arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintoje teisės normoje nustatyti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai yra tikrinami tik esant atitinkamam šalies prašymui, o pareiga įrodyti jų buvimą tenka šaliai, kuri jais remiasi. Ši taisyklė yra bendroji taikant minėtą arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindą. Toks atitinkamų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo tvarkos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių teisinis reglamentavimas yra nustatytas tiek KAĮ, tiek UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu buvo parengtas KAĮ, tiek 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje, reglamentuojančiame užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti pagrindus.
  3. Nors pažeidimai, susiję su arbitražo teismo sudėtimi, yra įstatyme priskirti prie pagrindų, kuriuos įrodinėti yra šalių prerogatyva, arbitrų skyrimas yra viena iš esminių šalių teisių arbitražo procese, galinti turėti esminę įtaką visam arbitražo procesui, šalių teisės į tinkamą procesą įgyvendinimo galimybėms ir priimto arbitražo sprendimo legitimumui. Todėl šiurkštūs ir aiškūs arbitražo teismo sudėties formavimo tvarkos pažeidimai gali patekti ne tik į aptariamo, bet ir į kito arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindo – viešosios tvarkos pažeidimo – taikymo sritį. Pavyzdžiui, Prancūzijos kasacinis teismas yra pripažinęs viešosios tvarkos pažeidimu lygiateisiškumo principo pažeidimą arbitrų skyrimo metu (žr. Siemens AG and BKMI Industrienlagen GmbH v. Dutco Consortium Constr. Co., Casso Civ.7 Jan. 1992).
  4. Taigi teismas, nagrinėjantis prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, aplinkybes, patenkančias į KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto taikymo sritį, analizuoja ir vertina tiek, kiek jų egzistavimą įrodo jomis besiremianti šalis. Tačiau tais atvejais, kai teismas nustato, kad arbitražo procese formuojant teismo sudėtį padarytas šiurkštus teisės į tinkamą procesą pažeidimas, atitinkamų aplinkybių patikrinimas, tiek, kiek tai susiję su galimo viešosios tvarkos pažeidimo nustatymu ir įvertinimu, gali būti atliekamas pagal viešosios tvarkos pagrindą reglamentuojančias procesines taisykles – KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktą.
  5. Kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl teismo atliekamo arbitražo sprendimo patikrinimo esmės ir ribų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs aiškias arbitražo teismo sprendimo vertinimo atitikties viešajai tvarkai ribas, pagal kurias, vertindamas arbitražo teismo sprendimą viešosios tvarkos pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).
  6. Teismo procese dėl arbitražo sprendimo panaikinimo mutatis mutandis gali būti vadovaujamasi teismų praktika dėl Niujorko konvencijos V straipsnio aiškinimo ir taikymo tiek kiek tai nesusiaurina Lietuvos viešosios tvarkos turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
  7. Arbitražo sprendimo analizė galima tokia apimtimi, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (pvz., siekdamas nustatyti šalių arba arbitrų neteisėtą elgesį, sudarantį viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).
  8. Šioje byloje egzistuoja teisinis pagrindas kai kuriuos arbitrų paskyrimo tvarkos ir aplinkybių aspektus bei jų fiksavimą vertinti ir dėl atitikties viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, iš VšĮ VTNKA 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties ir prašomo panaikinti arbitražo sprendimo negalima daryti vienareikšmiškų išvadų dėl pirmininkaujančio arbitro paskyrimo tvarkos ir aplinkybių, o iš arbitražo byloje esančių dokumentų ir jų santykio su šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų turiniu yra pagrindas manyti, kad prie arbitražo bylos galbūt nebuvo pridėta dalis dokumentų, susijusių su minėtu klausimu. Antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-849-241/2015, dėl kurios prejudicinės galios šioje byloje vyksta ginčas, aptariant šalių procesinių dokumentų argumentus, nurodyta, kad „šalių pasiūlytiems arbitrams nesusitarus dėl trečiojo arbitro paskyrimo, Vilniaus arbitražo pirmininko 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi arbitru – kolegijos pirmininku paskirtas J. J.“.
  9. Taigi duomenys dėl arbitro paskyrimo tvarkos ir aplinkybių – prieštaringi. Tai buvo viena iš priežasčių kasaciniam teismui šioje byloje peržengti kasacinio skundo ribas ir suteikti šalims galimybę dėl to pasisakyti. Kasatorės rašytiniai paaiškinimai ir pateikti dokumentai patvirtina prielaidą dėl dalies procesinių dokumentų galimo nepridėjimo prie bylos.
  10. Užsienio valstybių teismų praktikoje būta atvejų, kai viešosios tvarkos pažeidimas konstatuotas nustačius, kad šaliai nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl bylos duomenų. Hamburgo aukštesnysis žemės teismas 1975 m. balandžio 3 d. nutartyje viešosios tvarkos išlygos pagrindu atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtą arbitražo sprendimą, nes arbitražas neįteikė atsakovui ieškovo pateikto dokumento, todėl atsakovas neturėjo galimybės sužinoti apie minėto dokumento egzistavimą ir išreikšti dėl jo pozicijos. Pažymėjęs, kad ne kiekvienas Vokietijos imperatyviųjų teisės normų pažeidimas kartu yra iš viešosios tvarkos pažeidimas ir konstatavęs, kad viešosios tvarkos pažeidimas gali būti nustatytas tik kraštutiniais atvejais, teismas sprendė, kad minėta faktinė situacija yra toks kraštutinis atvejis (žr. II Y.B. Comm. Arb. 241 (1977). Teisės mokslo doktrinoje nurodoma, kad šiame teismo sprendime viešosios tvarkos išlyga taikyta pagrįstai (Fouchard Gaillard Goldman On International Commercial Arbitration, Kluwer, 1999. p. 997 - 998).
  11. Faktas, kad arbitražo byloje gali būti surinkti ne visi reikšmingi dokumentai, gali lemti šalies galimybės pateikti savo poziciją ir gintis apribojimą bei esminį teisės į tinkamą procesą pažeidimą. Kadangi dokumentų pridėjimas ar nepridėjimas prie bylos yra nuo šalių valios nepriklausantis dalykas, esant akivaizdžiam arbitražo byloje surinktų duomenų nevientisumui, atitinkamos aplinkybės teismo procese dėl arbitražo sprendimo panaikinimo gali būti patikrinamos viešosios tvarkos aspektu. Nustačius, kad prie bylos nepridėti reikšmingi dokumentai, galintys turėti įtakos šalies galimybei gintis, tai gali būti savarankiškas pagrindas panaikinti arbitražo sprendimą.
  12. Šioje byloje klausimas, kas ir kokiomis aplinkybėmis paskyrė pirmininkaujantį arbitrą yra susijęs su klausimu dėl galimo dokumentų nepridėjimo prie bylos. Klausimas, kokie konkrečiai dokumentai galbūt buvo nepridėti prie bylos (iš kurių galbūt matoma, kas ir kokiu būdu paskyrė arbitrą J. J.) yra fakto klausimas. Kasacinis teismas pats nustatyti faktinių aplinkybių negali.
  13. Pirma, turėtų būti nustatyta, ar iš tiesų prie arbitražo bylos nebuvo pridėta dalis dokumentų, jei taip – kokie konkrečiai dokumentai nebuvo pridėti. Nustatęs šią aplinkybę, teismas, atsižvelgdamas į šių dokumentų svarbą, turi spręsti, ar atitinkamų dokumentų nepridėjimas sudaro pagrindą konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą.
  14. Antra, arbitrų paskyrimo tvarkos ir aplinkybių aspektu turėtų būti nustatyta, kas konkrečiai paskyrė pirmininkaujantį arbitrą – šalių paskirti arbitrai A. Z. ir R. B., ar VšĮ VTNKA pirmininkas J. Š.. Nustatant faktines aplinkybes gali būti reikšmingi ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3716-560/2015 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-849-241/2015, kuriose toje pačioje byloje spręstas arbitro nušalinimo klausimas, surinkti duomenys.
  15. Nustatęs, kas paskyrė arbitrą ir kokiomis aplinkybėmis, teismas toliau turi vertinti, į kokio arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindo taikymo sritį patenka (jeigu patenka) jo nustatytos aplinkybės.
    1. Jeigu nustatomas tik procedūrinis pažeidimas arbitro skyrimo procedūros metu (pavyzdžiui, arbitro skyrimo termino pažeidimas), tokios aplinkybės patenka į KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto taikymo sritį.
    2. Tačiau jeigu nustatoma, kad arbitrą paskyrė subjektas, kuris apskritai neturi teisės skirti arbitrų, tokios aplinkybės patenka į viešosios tvarkos išlygos taikymo sritį (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
  16. Todėl konstatuotina, kad Lietuvos apeliacinis teismas turėjo imtis priemonių nustatyti viešosios tvarkos pagrindų patikrinimui teisinės reikšmės turinčias faktines aplinkybes, o jų nenustatymas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
  17. Dėl VšĮ VTNKA galimybės administruoti arbitražo procesus kasacinis teismas priima atskirąją nutartį.

17Dėl VšĮ VTNKA pirmininko, arbitrų A. Z. ir J. J. nešališkumo

  1. Jau minėta, kad KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punktas leidžia panaikinti arbitražo sprendimą, jeigu arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte reglamentuota, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, jeigu jis prieštarauja viešajai tvarkai. Kaip minėta, šį pagrindą teismas gali nustatyti ex officio.
  2. Arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo trūkumas gali patekti į kelių arbitražo sprendimo panaikinimo (nepripažinimo) pagrindų taikymo sritį: a) KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto (UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies a punkto iv papunktis; 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d punktas), nes šališkas arbitražas gali būti sudarytas pažeidžiant šalių susitarimą arba imperatyviąsias teisės normas; b) KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto (UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis; 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas), nes arbitražo sprendimas gali pažeisti procesinę viešąją tvarką. Analogiškos pozicijos laikomasi teisės mokslo doktrinoje (Born, G. B. International Commercial Arbitration, Kluwer Law International, 2009, p. 2612).
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sąvoka „viešoji tvarka“ aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006 ir kt.).
  4. Atitikties viešajai tvarkai vertinimo kriterijaus ribos formuluojamos siaurai ne tik kasacinio teismo, bet ir užsienio valstybių aukščiausiųjų teismų praktikoje. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai gali būti laikomi tik tokie arbitražo teismo sprendimai, kurie pažeidžia fundamentalius ir aiškius teisingumo ir sąžiningumo principus, pagrindines moralės normas (žr., pvz., Švedijos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimą byloje Nr. Ö 2309-02; Kanados Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 21 d. sprendimą byloje Desputeaux v. Éditions Chouette (1987) Inc.; Šveicarijos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą byloje Nr. 5A_409/2014 ir kt.).
  5. Nešališkumo pareigos pažeidimas gali būti laikomas viešosios tvarkos pažeidimu. Nešališkumo reikalavimai taikomi ne tik arbitrams, bet ir arbitražo institucijoms bei jų pirmininkams.
  6. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teismo nešališkumo kriterijus nagrinėjamas dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju (žr. EŽTT 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Sacilor Lormines prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65411/01, 60 punktą).
  7. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimo byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83, 48 punktą). Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų.
  8. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Vertinant nešališkumą taikomas objektyvaus stebėtojo vertinimo standartas – vertinama, ar susiklosčiusi situacija objektyviam stebėtojui keltų pagrįstų abejonių dėl galimos nešališkumo ir nepriklausomumo stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570-701/2015).
  9. Teismas išaiškina, kad tais atvejais, kai nešališkumo ir nepriklausomumo pareigos pažeidimas yra šiurkštus ir akivaizdus, jis tikrinamas taikant viešosios tvarkos taisykles. Visais kitais atvejais aktualios KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos.
  10. Nagrinėjamoje byloje arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo vertinimas, kaip ir pirmininkaujančio arbitro paskyrimo tvarkos ir aplinkybių vertinimas, yra susijęs sisteminiais ryšiais su aplinkybe, kad prie arbitražo bylos galbūt nebuvo pridėta dalis dokumentų, aktualių aptariamo klausimo vertinimui. Todėl šioje byloje egzistuoja pagrindas minėtus nešališkumo ir nepriklausomumo principus vertinti ex officio.
  11. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
  12. CPK 179

    18straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šia teise teismas naudojasi tuomet, kai to reikia nustatyti ir išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti aplinkybes, turinčias reikšmės bylos baigčiai. Šios teisės normos taikymas užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procese patvirtintas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).

  13. Atsižvelgdama į panašią užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procese bei vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo procese atliekamo patikrinimo esmę, taip pat teismo atliekamo patikrinimo ribas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta taisyklė gali būti taikoma ir sprendžiant dėl Lietuvos Respublikoje priimto arbitražo sprendimo panaikinimo.
  14. Kasatorė kasacinį skundą grindžia arbitro A. Z. nešališkumo ir nepriklausomumo trūkumu, motyvuodama šiuos argumentus tuo, kad jis dirba (dirbo) AB „Panevėžio statybos trestas“, ir VšĮ VTNKA pirmininko J. Š. nešališkumo trūkumu, kurį grindžia tuo, kad šis asmuo teikė į Vilniaus apygardos teismo bylą procesinius dokumentus.
  15. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliaciniame teisme šioje byloje, inter alia, buvo keliamas klausimas dėl arbitro A. Z. nešališkumo ir nepriklausomumo. Tas pats klausimas buvo keliamas ir minėtuose teismo procesuose dėl šio asmens nušalinimo ir kito arbitro skyrimo Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliaciniame teisme. Minėti teismo procesai taip pat buvo susiję su arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo klausimais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavęs šiose bylose nagrinėtinų klausimų sąsajumą, turėjo analizuoti surinktus ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančius duomenis byloje dėl A. Z. nušalinimo, nes joje surinkti duomenys gali turėti esminės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui.
  16. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, jog šios bylos arbitrai J. J. ir A. Z. (kaip ir VšĮ VTNKA pirmininkas) Vilniaus apygardos teismui teikė procesinius dokumentus, kuriuose užfiksuoti duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant dėl nešališkumo reikalavimo laikymosi arbitražo procese, kuriame priimtas sprendimas šioje byloje skundžiamas.
  17. Teismas taip pat pažymi, kad teisės mokslo doktrinoje nurodoma, kad teisinėse sistemose, kuriose arbitražo teisinis reglamentavimas sukurtas UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo pagrindu, argumentai dėl arbitro nešališkumo ar nepriklausomumo trūkumo gali būti keliami valstybės teisme vykstant arbitražo procesui, nelaukiant, ko arbitražas priims galutinį sprendimą dėl ginčo esmės. Be to, dauguma arbitražo taisyklių reglamentuoja arbitro nušalinimo procedūras, pagal kurias arbitras gali būti nušalintas dėl nešališkumo ar nepriklausomumo trūkumo. Jeigu šalis neginčija arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo naudodamasi įstatyme arba arbitražo taisyklėse nustatytais mechanizmais, nepaisant pranešimo arbitrui apie faktines aplinkybes, sudarančias nušalinimo pagrindą, laikoma, kad šalis prarado teisę siekti arbitražo sprendimo panaikinimo tais pagrindais (Born, G. B. International Commercial Arbitration, Kluwer Law International, 2009, p. 2651).
  18. Nepaisant to, tais atvejais, kai šalis sužino iki tol jai nežinomus faktus, dėl galimo arbitro nešališkumo ir (ar) nepriklausomumo trūkumo, po to, kai priimamas arbitražo sprendimas, ji įprastai gali remtis atitinkamais faktais, siekdama arbitražo sprendimo panaikinimo (Born, G. B. International Commercial Arbitration, Kluwer Law International, 2009, p. 2616).
  19. Tai, kad šioje byloje nebuvo nustatytos visos nešališkumo klausimo išnagrinėjimui aktualios faktinės aplinkybės taip pat sudarė pagrindą teisėjų kolegijai šioje byloje peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl arbitrų J. J. ir A. Z. nešališkumo.
  20. Reikšmingų faktinių aplinkybių nenustatymas ir negalimumas jų nustatyti kasaciniame teisme taip pat yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo nutartį.

19Dėl kitų argumentų

  1. Šioje byloje, inter alia, buvo keliamas klausimas dėl VšĮ VTNKA teisės administruoti arbitražo procesus.
  2. Šiuo klausimu teisėjų kolegija priima atskirąją nutartį (CPK 299 straipsnis), todėl šioje nutartyje dėl minėtų klausimų nepasisako.
  3. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl arbitražo vietos – kasatorė nurodo, kad šalys susitarė, jog arbitražo vieta bus Vilniuje, o byla nagrinėta (posėdžiai vyko) Kaune.
  4. KAĮ 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo vieta – arbitražiniame susitarime nurodyta arba arbitražo teismo nustatyta arbitražo vieta. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl arbitražo vietos arba šalių susitarimas dėl arbitražo vietos nėra aiškus ir kol arbitražo vieta nenustatyta arbitražo teismo, arbitražo vieta laikoma nuolatinės arbitražo institucijos buveinė, ad hoc arbitražo atveju – atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė, o kai yra keli atsakovai, – vieno iš atsakovų gyvenamoji vieta ar buveinė ieškovo pasirinkimu. Arbitražo vieta gali nesutapti su arbitražinio nagrinėjimo vieta.
  5. KAĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad arbitražinio nagrinėjimo vieta – vieta, kurioje rengiami arbitražo teismo posėdžiai ir atliekami kiti komercinio ginčo nagrinėjimo veiksmai. KAĮ 29 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šalys gali susitarti dėl arbitražinio nagrinėjimo vietos. Šalims nesusitarus, arbitražinio nagrinėjimo vietą nustato arbitražo teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir į patogumą šalims.
  6. Teisėjų kolegija išaiškina, kad arbitražo vieta yra teisinė, bet ne geografinė kategorija. Tai reiškia, kad arbitražo vieta gali skirtis nuo vietos, kurioje arbitražo bylos nagrinėjimas vyksta fiziškai (arbitražinio nagrinėjimo vieta). Šioje byloje šalys susitarė dėl arbitražo vietos, bet ne dėl arbitražinio nagrinėjimo vietos, todėl teisėjų kolegija pritaria Lietuvos apeliacinio teismo argumentams šiuo klausimu.

20Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinis teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Jų paskirstymo klausimas išspręstinas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

22Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai