Byla 2A-15/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro atstovei prokurorei S. M. , atsakovei J. Š. , jos atstovei advokatei J. G. , atsakovų atstovams: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos atstovei J. U. , Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėjas) atstovei V. T. , atsakovo L. A. atstovui advokatui E. K. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1125-262 /2008 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams J. Š. , Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemė sūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėjas), dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras (toliau – Prokuroras) pateikė ieškinį ir prašė:

  1. pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus m. valdybos ir J. Š. , dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus m. valdybos įsigijo 31,36 kv. m ploto kambarį ir 83,50 kv. m rūsį, esančius ( - );
  2. pripažinti negaliojančiu 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp Vilniaus m. valdybos ir J. Š. dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo J. Š. 1992 m. gruodžio 18 d. įgytos gyvenamosios patalpos buvo pakeistos 30/100 namo, esančio ( - ), dalimi, bei parduotas jai ūkinio pastatas, esantis ( - );
  3. pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir J. Š. , dalį, kuria J. Š. įsigijo iš valstybės 269 kv. m ploto žemės sklypą, esantį ( - );
  4. priteisti iš atsakovės J. Š. valstybei 436 403,36 Lt (236 403,36 Lt už neteisėtai įsigytą papildomą gyvenamą plotą ir 200 000 Lt už ūkinį pastatą);
  5. 269 kv. m ploto žemės sklypą bei 83,50 kv. m ploto rūsį, esančius ( - ), grąžinti valstybei.

5Ieškinys grindžiamas tokiais pagrindais: ginčijami sandoriai yra neteisėti ir naikintini, nes prieštarauja įstatymams ir pažeidžia viešąjį interesą.

6Dėl 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties

7Iš rašytinių įrodymų (gyvenamojo namo pasas, asmeninė sąskaita, buto nuomos sutartis) ieškovas sprendė, kad atsakovės J. Š. motinai S. T. buvo suteiktas 2-jų kambarių 41,06 kv. m bendro gyvenamojo ploto butas, esantis ( - ). Atsakovė J. Š. buvo nuomininkės šeimos narė, kuri 1992 m. vasario 5 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus m. valdybą, prašydama leisti pirkti 2-jų kambarių butą su rūsiu, esančius ( - ). Kartu pageidavo pirkti pagalbines patalpas ir palėpę, esančius name ( - ). Prašymą patenkinus iš dalies, 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė J. Š. nusipirko 3-jų kambarių 72,42 kv. m ploto butą su rūsiu, esantį ( - ), nors nuomojo 2-jų kambarių 41,06 kv. m ploto butą. Ieškovas teigia, kad 31,36 kv. m ploto patalpos, esančios name ( - ), 4-to buto nuomininkams (atsakovės šeimai) niekada nebuvo suteiktos, todėl ginčo sutartimi pažeistos Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) 4 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 4 punkto nuostatos. Ši sutartis turi būti pripažinta iš dalies negaliojančia dėl papildomai įgytų 31,36 kv. m ploto patalpų ir 83,50 kv. m ploto rūsio, kuris įsigytas kaip atskira patalpa, nes nebuvo atsakovės ir jos šeimos nuomojamo buto priklausinys (1964 m. CK 47 str.1 d., 48 str. ir 2000 m. CK 1.80 str. 2 d.).

8Dėl 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo

91996 m. balandžio 3 d. tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Senamiesčio seniūnijos, ir atsakovės J. Š. buvo pasirašytas susitarimas dėl 1992 m. gruodžio 18 d. sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo atsakovė J. Š. vietoje 3-jų kambarių 72,42 kv.m ploto buto nupirko 30/100 namo dalies, ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p, ir rūsį, esančius 1948,06 kv.m žemės sklype, ( - ). Toks sandoris buvo sudarytas atsakovės J. Š. 1996 m. vasario 1 d. prašymu, kuriame įgytą ūkinį pastatą ji įvardijo sandėliuku kurui laikyti. Ieškovas teigė, kad šiuo susitarimu buvo pakeistos ne tik pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, bet ir įsigytas naujas turtas – gyvenamosios paskirties pastatas, pažymėtas 4I1/p. Apie šio pastato paskirtį (gyvenamasis namas) yra duomenys inventoriniuose dokumentuose. Kadangi J. Š. privatizavo butą ( - ), BPĮ pagrindu, todėl kito gyvenamojo namo (susitarime pavadinto ūkiniu pastatu) įsigyti neturėjo teisės (BPĮ 4 str. 4 p.). Be to, minėtas įstatymas nenustato sutarties šalių teisės keisti buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Ieškovo nuomone, 1996 m. balandžio 3 d. susitarimas dėl buto pakeitimo į namo dalį turi tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, nes taip atsakovė J. Š. siekė įsigyti didesnį žemės sklypo plotą.

10Dėl 1998 m. lapkričio 9 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties

111998 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė J. Š. įsigijo 590 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį ( - ), kainavusį 13 228,80 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovės J. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudarytas sandoris pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 ir 7.1.1.2 punktų nuostatas. Minėtos teisės normos numato galimybę įsigyti valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai ne tik privačių namų valdų, bet ir privačių butų savininkams, tačiau privačių namų valdų savininkams suteikiami faktiško valdos dydžio žemės sklypai, o privačių butų – bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatant žemės sklypo ribas ir dydį. Bendraturčiams priklausančių žemės sklypų dydis nustatomas notariškai patvirtintu tarpusavio susitarimu, tai, o taip pat perkamų žemės sklypo dalių dydį bei vertę, nurodant pirkimo-pardavimo sutartyje. 1998 m. liepos 11 d. susitarime tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės (sklypo planas Nr. M-500) žemės sklypo dalys, tenkančios pastato bendraturčiams proporcingai jų valdomoms turto dalims, nenustatytos. Be to, susitarimas notaro nepatvirtintas. Prokuroras taip pat akcentavo, kad tikslas įgyti didesnį nei priklausytų žemės sklypo plotą komerciškai patrauklioje vietoje yra priešingas valstybės ir visuomenės interesams (1964 m. CK 48 str.).

12Dėl sandorių negaliojimo pasekmių

13Ieškovas nurodo, kad pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, taikytina restitucija natūra, o to negalint padaryti – priteistinas didžiausios turto vertės atlyginimas pinigais (CK 6.147 str. 2 d.). Kadangi atsakovė J. Š. , ieškovo nuomone, – nesąžininga dėl jos siekio įgyti didesnį nei priklausė turtą, todėl ji privalo atlyginti didžiausią turto vertę ir grąžinti neteisėtai įgytą turtą. Ieškovo nuomone, atsakovė turi grąžinti valstybei namo rūsį ir 269 kv. m ploto žemės sklypą, atsižvelgiant į tai, kad ji galėjo įsigyti pagal teisėtai valdomą buto plotą (41,06 kv.m plotą) – 321 kv. m ploto žemės sklypą. Už neteisėtai įgytą 31,36 kv. m buto plotą J. Š. privalo atlyginti 236 403,36 Lt, atsižvelgiant į 72,96 kv.m buto vidutinę rinkos kainą, kuri VĮ Registrų centro duomenimis – 550 000 Lt, o už ūkinį pastatą – 200 000 Lt.

14Ieškovas nurodo, kad ieškinio senaties termino ginti pažeistą viešą interesą nepraleido. Apie tariamą tesės pažeidimą ieškovą informavo L. A. 2005 m. gruodžio 30 d. pareiškimu ieškovui.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

16Nurodė, kad atsakovė J. Š. pagal BPĮ 4 straipsnį turėjo teisę privatizuoti ne 41,06 kv. m., o 72,42 kv. m ploto patalpas, nes tuo metu galioję įstatymai skyrė dvi sąvokas: „gyvenamojo ploto patalpos“ ir „bendrojo naudojimo patalpos“. Pažymėjo, kad 1964 m. CK 324 straipsnis nustatė, jog negali būti savarankiškos nuomos sutarties dalyku kambario dalis arba kambarys, susiję su kitu kambariu bendru įėjimu (pereinamieji kambariai), taip pat pagalbinės patalpos (virtuvės, koridoriai, sandėliukai ir pan.). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės J. Š. motinai nuomos sutartimi išnuomotą gyvenamąjį plotą sudarė dar ir pagalbinės patalpos, kurios negalėjo būti savarankiškos nuomos sutarties dalyku. Tai: koridorius, skirtas įeiti iš lauko į butą, plane pažymėtas indeksu 4-1 (1,75 kv. m), virtuvė, pažymėta indeksu 4-2 (12,68 kv. m), tualetas, pažymėtas indeksu 4-3 (0,79 kv. m), vonia, pažymėta indeksu 4-4 (3,04 kv. m). Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad sudarant nuomos sutartį 1970 metais ginčo butą sudarė 41,06 kv. m gyvenamojo ploto ir 18,26 kv. m pagalbinės patalpos. Iš viso bendrojo naudingo ploto buvo 59,32 kv. m. Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai įrodo, kad Vilniaus m. Lenino rajono LDT VK 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238 butui, esančiam ( - ), buvo priskirta kaip pagalbinė patalpa negyvenamo buto Nr. 6 virtuvė, kuri turėjo 12,31 kv. m ploto (9,55 kv.m ir jos tamsus 2,70 kv. m sandėliukas), plane pažymėti indeksais 4-7 ir 4-8. Iš gyvenamojo namo, buto techninio paso, paruošto 1992 m. balandžio 14 d., ruošiantis patalpų privatizavimui, teismas padarė išvadą, kad atsakovė J. Š. , 1992 m. gruodžio 18 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, 72,42 kv. m ploto patalpomis naudojosi teisėtai.

17Teismas nenustatė, kad atsakovė J. Š. įgijo visą 83,50 kv. m ploto rūsį, nes rūsys yra namo priklausinys. Jai priklauso atitinkama rūsio dalis ir nėra pagrindo grąžinti 83,50 kv. m ploto rūsį valstybei.

18Teismas nepripažino negaliojančiu 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo dėl ūkinio pastato (sandėliukas malkoms laikyti) privatizavimo, nes, teismo nuomone, ieškovas neįrodė, jog šis susitarimas dalyje dėl sąvokų iš „buto“ pakeitimas į „namo dalį“ yra sandoris, turintis tikslą žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams, bei tau, kad sandėliuko privatizavimas buvo kito gyvenamojo namo (buto) privatizavimas. Teismas sprendė, kad įstatymas nedraudė bendru šalių susitarimu pakeisti sutarties sąlygas, o ieškovo teiginys dėl J. Š. 2005 m. gruodžio 21 d. Generalinėje prokuratūroje nurodyto tikslo, jog ji pageidavo įsigyti žemės sklypo dalį, turėdama tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, neįrodytas. Teismas sprendė, kad prašydama pakeisti 1992 n. gruodžio 18 d. privatizuoto buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, J. Š. kartu prašė leisti išsipirkti ir 27,25 kv.m sandėliuką kurui laikyti. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ši patalpa nebuvo kita savarankiška patalpa, kurią privatizuoti draudė Butų privatizavimo įstatymas, nes tai buvo antraeilis daiktas ir buvo gyvenamojo namo ( - ), priklausinys. Dėl tų pačių aplinkybių teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ir ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp Vilniaus m. valdybos ir J. Š. dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo gyvenamosios patalpos buvo įvardintos kaip 30/100 namo, esančio ( - ), dalis, bei pagal šiuo susitarimu parduoto ūkinio pastato, esančio ( - ), o taip pat, taikant restituciją, priteisti iš atsakovės J. Š. 200 000 Lt už ūkinį pastatą valstybei. Netenkinęs nurodytų reikalavimų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsigijo 269 kv. m ploto žemės sklypą, esantį ( - ), ir jį grąžinti valstybei. Pažymėjo, kad 1998 m. lapkričio 9 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovė nusipirko 590 kv. m ploto žemės sklypą, buvo sudaryta Vilniaus m. valdybos 1998 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1034V pagrindu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir šiuo nutarimu patvirtinta „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka“.

19Teismas sprendė, kad ieškininės senaties terminas nėra praleistas ir skaičiuotinas nuo 2005 m. lapkričio 30 d. pateikto L. A. prašymo.

  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

20Apeliaciniu skundu ieškovas Prokuroras prašo šį teismo sprendimą panaikinti dalyje, kuria ieškinys buvo atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

  1. Sprendime nurodoma, kad pagal BPĮ atsakovė turėjo teisę privatizuoti ne 41,06 kv. m, o 72,42 kv. m ploto patalpas, tačiau teismas, pasisakęs dėl gyvenamųjų ir pagalbinių patalpų teisinio reglamentavimo skirtumų, vėliau pagalbinėms patalpoms taikė gyvenamųjų patalpų teisinį statusą, teigdamas, kad pagalbines patalpas galima buvo privatizuoti ta pačia tvarka kaip ir gyvenamąsias. Teismas nepagrįstai teigia, kad įstatymas suteikia teises gyvenamųjų patalpų pirkėjui įteisinti pagalbines patalpas savo asmeninės nuosavybės teisėmis. Pažymėtina, kad iki patalpų privatizavimo ginčo objektu tapusios pagalbinės patalpos buvo skirtos ne tik J. Š. šeimos narių poreikiams tenkinti, jos buvo bendro naudojimo patalpos, todėl joms taikytinas bendrų patalpų teisinis režimas. Pažymėtina, kad pagalbinės patalpos negali būti prilyginamos bendrosioms patalpoms.
  2. Kadangi Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1986 m. birželio 25 d. sprendime Nr. 238 duomenų apie šios patalpos skyrimą kuriam nors iš buto, esančio ( - ), nuomininkų, nėra, negalima sutikti su teismo pozicija, kad vien ta aplinkybė, jog raštas yra adresuotas atsakovės sutuoktiniui A. D. jau yra pakankamas įrodymas, kad ir rašte minimos patalpos yra paskirtos atsakovei. Be to, virtuvės, kaip pagalbinės patalpos, skyrimas dar nesuteikia teisinio pagrindo traktuoti ją kaip gyvenamąjį plotą į kurį gali būti įgyvendinamos privatizavimo teisės aktais suteiktos teisės, nes šiomis pagalbinėmis patalpomis galėjo naudotis ne tik atsakovės šeima, bet ir kiti to paties namo gyvenamųjų patalpų nuomininkai.
  3. Teismas aiškiai neįvardino, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė vietoj prašomo dviejų kambarių buto įsigijo trijų kambarių butą.
  4. 1992 m. gruodžio 18 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi J. Š. įgijo 83,50 kv. m ploto rūsį, kuris nėra privatizuojamojo buto priklausinys, todėl laikytina, kad jis įgytas kaip atskira patalpa ir tuo pažeistas BPĮ 4 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nepagrįsta teismo pozicija, kad J. Š. priklauso atitinkama rūsio, kaip buto priklausinio, dalis, nes pagal dabartinę faktinę situaciją yra susidariusi padėtis, suteikianti atsakovei teises disponuoti visa namui priskirta rūsio patalpa.
  5. Teismo teigimu, ieškiniu neįrodyta, kad sandoris, kuriuo buvo pakeistos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, buvo sudarytas turint tikslą žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams. Teismas visiškai neanalizavo CK 48 straipsnio normos turinio ir faktinių bylos aplinkybių. Be to, šiuo susitarimu atsakovei parduotas ūkinis pastatas, kuris atsakovei įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paskirtas, todėl negalėjo būti privatizuotas pagal BPĮ 4 straipsnio 4 dalies nuostatą. Nepagrįstas teismo argumentas, kad privatizuotas sandėliukas buvo antraeilis daiktas ir gyvenamojo namo priklausinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2006)
  6. Atsakovė J. Š. ieškovui paaiškino, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimu siekė įsigyti didesnį žemės sklypą, todėl 1996 m. balandžio 3 d. susitarimas dalyje dėl sąvokų iš „buto“ į „namo dalį“ turi tikslą priešingą valstybės ir visuomenės interesams. Teismas pačios atsakovės pripažinimo nelaikė teisiškai reikšmingu įrodymu, todėl apelianto įsitikinimu taip pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Kadangi valstybės ar savivaldybių turtas gali būti perleidžiamas tik įstatymuose numatyta tvarka ir pagrindais, o BPĮ normos nenumatė galimybės keisti šio įstatymo pagrindu sudarytų sandorių sąlygų, 1996 m. balandžio 3 d. susitarimas iš esmės net negalėjo būti sudaromas, o sudarytas – turėjo būti pripažintas negaliojančiu (1964 m. CK 47 str. 1 d. ir 2000 m. CK 1.80 str. 1 d.).
  7. 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi J. Š. buvo parduotas 590 kv. m žemės sklypas, tačiau nebuvo nustatytos žemės sklypo dalys, tenkančios statinio bendraturčiams proporcingai jų turimoms statinio dalims. Be to, šis susitarimas nepatvirtintas notaro, todėl darytina išvada, kad atsakovų J. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudarytas sandoris dėl didesnio žemės sklypo ploto įsigijimo komerciškai patrauklioje vietoje, turi tikslą priešingą valstybės ir visuomenės interesams (1964 m. CK 48 str. ir 2000 m. CK 1.80 str. 1 d.).
  8. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija, o kai negalima grąžinti to, ką gavusi natūra – atsakovė privalo atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorių negaliojimo pasekmių. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Nagrinėjamu atveju privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

22Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo netenkintas Prokuroro ieškinys dėl reikalavimų, susijusių su atsakovės J. Š. turto privatizavimu.

  1. Byloje yra tik viena 1970 m. gruodžio 10 d. nuomos sutartis, kuria atsakovės J. Š. motinai išnuomota 41,06 kv. m ploto butas. Šios sutarties papildymų ar pakeitimų nėra, todėl kitos patalpos privatizuotos pažeidžiant BPĮ 4 straipsnį.
  2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad 1996 m. balandžio 3 d. susitarimas dėl buto pakeitimo į namo dalį ir sandėliuko privatizavimo yra teisėtas ir pagrįstas. Joks įstatymas ar poįstatyminis aktas nenumatė susitarimo dėl tokios pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, kai be jokio teisinio pagrindo butas tampa namo dalimi, kuri niekada nebuvo išnuomota.
  3. Susitarimas dėl buto statuso pakeitimo į namo dalį prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes tokio instituto nenumatė joks norminis aktas, be to toks buto statuso pakeitimas pažeidžia ir kitų savininkų, šiuo atveju valstybės, interesus. Visų pirma, atsakovei tapus 1/3 namo savininke, ji taip įgyja 1/3 dalį nuosavybės į visas bendro naudojimo patalpas pastate ( - ), taip pat ir rūsį, kurį jį privatizavo neidentifikuotą ir nekonkretaus ploto, tačiau pasirašius tokį susitarimą, J. Š. tapo ir 1/3 rūsio savininke. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad skirtingai nei nuo buto, 1/3 namo daliai priklauso didesnis žemės sklypo plotas.

23Atsakovas Nacionalinė Žemės tarnyba sutiko su apeliaciniais skundais dėl atsakovei J. Š. neteisėtai parduoto žemės sklypo dydžio, nes kaip buto savininkei tenkanti žemės ploto dalis turėtų būti mažesnė. Išsamesnio atsiliepimo ir paaiškinimo teisme nepateikė.

24Atsakovas L. A. , kuriame reikalavimai dėl nagrinėjamo ginčo nepareikšti, sutinka su apeliaciniais skundais, nurodydamas, kad atsakovė J. Š. savo neteisėtais veiksmais pažeidžia kitų namo patalpų savininkų teises.

25Atsiliepimu į ieškovo Pokuroro apeliacinį skundą, atsakovė J. Š. prašo jį atmesti, nes sandoriai, kuriais ji įgijo ginčo turtą, yra teisėti – turėjo teisę privatizuoti butą tokio dydžio, kokį įsigijo, o tai p pat pakeisti sutartį ir įgyti namo dalį, nes tokio sandorio įstatymas nedraudžia. Įgijusi ginčo namo dalį, teisėtai nusipirko namų valdai priklausantį žemė sklypą. Atsiliepime atsakovė nurodo motyvus iš esmės atkartojančius skundžiamo teismo sprendimo motyvus.

26VI. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos civilinės bylos:

28byla Nr. 2-1251-39/06, iškelta pagal J. Š. ieškinį atsakovams Vilniaus m. savivaldybės tarybai ir L. A. dėl Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-872 ir 2005 m. rugsėjo 12 d. mainų sutarties Nr. SN-5218 pripažinimo negaliojančia;

29byla Nr. 2-1631-43/06, iškelta pagal Prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus m. savivaldybės administracijai ir tarybai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir L. A. dėl Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-872, 2005 m. rugsėjo 12 d. mainų sutarties Nr. SN-5218 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 6 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto Nr. (101)11.4-2073 pripažinimo negaliojančiais;

30byla Nr.2-1650-39/06, iškelta pagal Prokuroro ieškinį atsakovams J. Š. , Vilniaus m. savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl 1992 m. gruodžio 18 d. ir 1998 m. lapkričio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių, 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo dėl 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo pripažinimo negaliojančiomis.

312006 m. balandžio 20 d. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi civilinės bylos Nr. Nr. 2-1251-39/06 (pagal J. Š. ieškinį) ir Nr. 2-1631-43/06 (pagal Prokuroro ieškinį) sujungtos į vieną civilinę bylą Nr. 2-1251-39/2006, nustačius, kad šios bylos yra vienarūšės ir tarpusavyje susijusios, dėl to paties dalyko – tų pačių sandorių nuginčijimo (2 t., 87-88 b. l.).

322006 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismas teismo posėdyje, protokoline nutartimi, konstatavęs, kad bylose yra viešasis interesas, sujungė civilines bylas Nr.2-1650-39/06 (Prokuroro ieškinys) ir Nr. 2-1251-39/2006 (Prokuroro ir J. Š. ieškiniai) į vieną civilinę bylą Nr. 2-1251-39/2006 (4 t.,89 b. l).

33Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokurorui patikslinus ieškinį, J. Š. buvo laikoma tik atsakove dėl jos (J. Š. ) buto privatizavimo bei su juo susijusių sandorių pripažinimo negaliojimo bei restitucijos taikymo (5 t., 2-12, 28-30, 32-37, 73-77, 79, 165, 186-188 b. l., 6 t., 5-11, 33-34, 39, 64-66 ir kt. b. l.). J. Š. dėl savo procesinės padėties neprieštaravo. Dėl J. Š. ieškinio, analogiško Prokuroro ieškiniui, pirmosios instancijos teismas pasisakė skundžiamame teismo sprendime, nurodydamas, kad J. Š. ieškinys transformavosi į Prokuroro analogiškus reikalavimus, ginant viešąjį interesą, kuriuos, kaip teigiama, teismas išnagrinėjo, o J. Š. ieškinį paliko nenagrinėtu (7 t., 57-58 b. l.). Ši sprendimo dalis neskundžiama.

34Teismo sprendimą pripažinti negaliojančiais Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1-872, 2005 m. rugsėjo 12 d. mainų sutartį Nr. SN-5218, sudarytą tarp atsakovų Vilniaus m. savivaldybės tarybos ir L. A. bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 6 d. aktą Nr. (101)11.4-2073 dėl statinio, esančio teritorijoje ( - ), pripažinimo tinkamu naudotis, takyti restituciją, skundė atsakovai Vilniaus m. savivaldybės administracija, L. A. ir trečiasis asmuo V. J. –M. Kitą teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas Prokuroro reikalavimas atsakovei J. Š. , Vilniaus miesto savivaldybei bei Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, skundė Prokuroras ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

35Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šalys, dalyvaujančios ginče dėl Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-872, 2005 m. rugsėjo 12 d. mainų sutarties Nr. SN-5218 bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 6 d. akto Nr. (101)11.4-2073 Dėl statinio, esančio teritorijoje ( - ), pripažinimo tinkamu naudotis, pripažinimo negaliojančiais, kuris (ginčas) neturi ryšio su toje pačioje byloje nagrinėjamu ginču pagal savarankišką Prokuroro ieškinį atsakovei J. Š. , sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta 2010 m. vasario 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (8 t., b. l. 126-131).

36Teisėjų kolegija sprendžia dėl Prokuroro ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti ieškinio dėl sandorių, kuriais J. Š. neteisėtai privatizavo 31,36 kv. m ploto butą, 83,50 kv. m rūsį, esančius ( - ); neteisėtai pakeitus sutarties sąlygas, buto patalpos pakeitus į 30/100 namo, esančio ( - ), dalį, įgijo ūkinį pastatą, esantį ( - ), ir neteisėtai įsigijo iš valstybės namų valdos žemės sklypą, esantį ( - ).

37Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

38Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas (CPK 263 str.). Nors CPK 320 straipsnio 2 dalis nustato teismo pareigą nagrinėti bylą neperžengiant apeliacinio skundo ribų, tačiau nustato išimtį, kai peržengti apeliacinio skundo ribas reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš butų, gyvenamųjų namų, kitų patalpų, o taip pat valstybinės žemės privatizavimo teisinių santykių. Nustačius, kad ginčo sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, tuo būtų pažeistos valstybės, kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Akivaizdu, kad ginčas susijęs su viešuoju interesu, todėl teismas turi teisę, nustačius, kad tai būtina, peržengti apeliacinių skundų ribas.

39Ginčui taikytinas BPĮ buvo priimtas 1991 m. gegužės 28 d. ir galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., reglamentavęs valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarką ir terminus, taip pat nuomojamų patalpų įsigijimo nuosavybėn sąlygas. Pagal jo (BPĮ) nuostatas privatizavimo objektas galėjo būti valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui priklausančios patalpos: gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, o pasinaudoti BPĮ suteikta teise ir privatizuoti butą, namą ar kitą minėtame įstatyme nustatytą objektą, galėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai (BPĮ 1-4 str.). Šiam įstatymui įgyvendinti buvo priimtas poįstatyminis aktas – Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 Dėl butų privatizavimo (toliau – Taisyklės), pardavimo ir naudojimo tvarkos, kurios detalizavo privatizavimo objektus, nustatė jų įkainojimo ir pardavimo tvarką. Pasinaudoti BPĮ suteikta teise ir privatizuoti butą, namą ar kitą minėtame įstatyme nustatytą objektą, galėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, t. y. tik tokie asmenys pripažintini tinkamais gyvenamųjų patalpų privatizavimo subjektais pagal BPĮ.

40Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ar privatizuojant ginčo objektus, buvo laikytasi minėtų teisės aktų nuostatų.

41Dėl buto, esančio ( - ), privatizavimo

42Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo butas jo privatizavimo (1992 m. gruodžio 18 d.) metu buvo vienas iš šešių butų daugiabučiame gyvenamajame name (plane paž. 1A1/p), esančiame ( - ). 1988 m. lapkričio 22 d. Vilniaus m. tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 306 minėtas namas įtrauktas į kompleksiškai remontuojamų gyvenamųjų namų sąrašą, kuris sudarytas 1998 metais (9 t., 14-15 b. l.), ketinant iškeldinti iš jo gyventojus. Nors teisėjų kolegija reikalavo atsakovą – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, pateikti namo gyventojų sąrašą, tačiau buvo pateikti tik 1-o bei 4-to buto gyventojų sąrašai. Kaip ir kada buvo iškeldinami gyventojai, duomenų nepateikta, tačiau iš Garantinių raštų registravimo žurnalo matyti, kad atsakovės J. Š. šeima turėjo išsikelti į kitas gyvenamas patalpas 1990 m. kovo 30 d. ir grįžti po remonto į tą patį namą ( - ), tačiau į 1-ą butą (9 t., 22 b. l.), o 14-to buto gyventojai turėjo išsikelti 1999 m. kovo 23 d. Iš šių duomenų galima daryti pagrįstą prielaidą, kad gyventojų iškeldinimas vyko 1990 metų pradžioje. Apie 6-to buto gyventojus ir jų išsikėlimo iš šio buto datą, informacija teismui nepateikta – atsakovas nurodė jos negavęs ir neturintis. Byloje taip pat nustatyta, kad iš namo neišsikėlė tik atsakovės J. Š. šeima, o namas nebuvo remontuotas.

431992 m. vasario 5 d. pareiškimu Vilniaus miesto valdybai atsakovė J. Š. pageidavo pirkti dviejų kambarių 4-tą butą su rūsiu daugiabučiame name, esančiame ( - ), pagalbines patalpas, esančias ( - ), skirtas jos šeimai (taip nurodė atsakovė) 1986 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Lenino rajono VK raštu Nr. 238, ir namo palėpę (3 t., 38 b. l.). 1992 m. gruodžio 18 d. ginčo sutartimi atsakovė nusipirko trijų kambarių 72,42 kv. m butą, esantį ( - ), Vilniuje, ir ūkinius pastatus bei rūsį (R), už 17 759 rublių, dalį – 2 166 rublių, sumokėdama grynais, likusius – valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis. Iš byloje esančių parduodamo turto kainos nustatymo dokumentų, sprendžiama, kad 17 759 rublių atsakovė sumokėjo tik už buto privatizavimą. Kitų patalpų kaina nenustatyta. Rūsio ir ūkinių pastatų plotas nenurodytas, ūkiniai pastatai neidentifikuoti (3 t. b. l. 40-41). Iš Buto, inventorizuoto 1992 m. balandžio 14 d., techninės apskaitos bylos matyti, kad atsakovė privatizavo daugiabučio gyvenamojo namo IA1/p patalpas, pažymėtas indeksais 4-1, 4-2, 4-3, 4-4, 4-5, 4-6, 4-7 ir 4-8 (4-5; 4-6; 4-7 – kambariai). Patalpos 4-7 ir 4-8 iki privatizavimo priklausė šio namo 6-tam butui (6-2 ir 6-6, 4 t., 2 b. l.). Iš VĮ Registrų centro gautos Namų valdos techninės apskaitos bylos originalo Nr. 2425 11(15) lapo matyti, kad ginčo 3-ią butą sudarė vienas kambarys (6-1), virtuvė (6-3) ir sandėliukas (6-2). Bendras buto plotas – 31,93 kv. m. Duomenys užfiksuoti 1984 m. gegužės 6 d. Taip pat matyti, kad tiesioginio, konstrukcinio ryšio su 4-tu butu nėra, nes butus skyrė vientisa kapitalinė siena. Minėtos bylos 93 lape yra spalvotas butų planas, kuriame matomi buvę analogiški žymėjimai ir spaudas su nuoroda, įrodantis, kad toks planas buvo sudarytas ir duomenys įregistruoti 1984 m. gegužės 6 d., tačiau nustatyta, kad šiame plane 6-to buto dviejų patalpų indeksai 6-2 ir 6-8 perbraukti, virš jų užrašant indeksus 4-7 ir 4-8. Duomenų apie šių pakeitimų laiką ir jų įregistravimo faktą, nėra. Šiame plano brėžinyje kapitalinėje sienoje, skiriančioje 6-to ir 4-to buto patalpas, pažymėta angos (durų) vieta. VĮ Registrų centras negali nurodyti tokių pakeitimų atsiradimo priežasčių ir laiko. Kadangi minėti patalpų indeksai sutampa su atsakovės privatizuotų patalpų indeksais ir priskirti 4-tam butui, todėl teisėjų kolegija turi pagrindo daryti pagrįstą prielaidą, kad tokie pakeitimai susiję su J. Š. buto privatizavimu ir padaryti jos naudai. Iš rūsio plano matyti, kad rūsys (R), kurio bendras plotas 83,50 kv. m susideda iš trijų patalpų, pažymėtų indeksais R-1, R-2 ir R-3 (4 t., 3 b. l., Namų valdos techninės apskaitos bylos originalo 92 l.). Nustatyta, kad iki buto privatizavimo pagrindinė 4-o buto nuomininkė buvo atsakovės motina S. T. , kuri kartu su savo šeimos nariais nuomojo ( - ) name „gyvenamąją patalpą, susidedančią iš 41,06 kv. m buto“, kurio tiksli charakteristika pateikiama Gyvenamosios patalpos pase (3 t., b. l. 73-76), 1970 m. gruodžio 10 d. Gyvenamosios patalpos vietinės darbo žmonių deputatų tarybos name nuomos sutarties, sudarytos tarp jos (S. T. ) ir 11-tos namų valdybos, pagrindu. Buto pase nurodyta, kad S. T. išnuomota gyvenamoji patalpa yra name ( - ), kurią sudaro du 41,06 kv. m bendro ploto kambariai – 12,30 kv. m ir 28,76 kv. m, o virtuvė – bendra (jos plotas nenurodytas). Be to bute yra krosnis, vandentiekis, kanalizacija, elektros apšvietimas (3 t. b. l. 77-78). Bute gyveno ir jame buvo registruoti atsakovės du vaikai ir vyras, iš viso 5 asmenys (3 t., b. l. 19, 38). Iš asmeninės S. T. sąskaitos matyti, kad nuomos mokestis buvo skaičiuojamas už jos (S. T. ) nuomojamą 41,06 kv. m butą ( - ) (3 t. ,b. l. 19). To meto buto inventorizacijos ir registro duomenų nėra, tačiau iš Namų valdos techninės apskaitos bylos originalo 13 lape esančios pastatų vidaus plotų eksplikacijos matyti, kad 4-tas butą sudarė ne tik du kambariai, kurių bendras plotas 41,85 kv. m (paklaida 0,79 kv. m), bet ir koridorius, vonia, virtuvė, tualetas ir vonia (ind.4-1, 4-2, 4-3, 4-4, 4-5 ir 4-6). Šie duomenys užfiksuoti 1984 m. birželio 5 d. Kitokių pakeitimų nėra. Buto indeksai sutampa su J. Š. privatizuoto 4-to buto patalpų indeksais. Analizuojant namo, esančio ( - ), inventorizacinius duomenis matyti, kad bendra virtuvė (taip teigia apeliantai), kuria buto nuomos pagrindais naudojosi ir atsakovės šeima, žymima indeksu 4-2 ir yra 12,68 kv. m ploto. Virtuvės patalpų zonoje įsiterpusios patalpos 4-3 (0,79 kv. m ploto) tualetas ir 4-4 (3,04 kv. m ploto) vonia. Šalia virtuvės yra 1,75 ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-1 – koridorius. Bendro naudojimo patalpų plotas iš viso yra 18,26 kv. m. Sprendžiama, kad pagal buto nuomos sutartį S. T. , atsižvelgiant į tikrąjį nuomotų kambarių plotą, nuomojo butą iš 41,85 kv. m. dviejų kambarių ir 18,26 kv. m ploto bendro naudojimosi patalų. Nors buto nuomos sutartyje virtuvė pažymėta kaip bendra, neminint tualeto, vonios ir koridoriaus, tačiau iš byloje esančių inventorizacinių planų matyti, kad kiti butai: 3, 5, 6, 7 ir 8 turėjo atskiras virtuves (3-3, 5-1, 6-3, 7-1, 8-2). Be to, 3-ias ir 5-as butai turėjo atskirus sanitarinius mazgus (tualetus). Bendras sanitarinis mazgas pažymėtas plane a-2 (1,98 kv.m. ploto), į kurį patenkama per bendro naudojimo koridorius a-1 ir a-3. Minėtas sanitarinis mazgas nuo 4-o buto atskirtas laiptine. Tiesioginio ryšio tarp 4-o buto ir šio sanitarinio mazgo nėra. 3-iame bute buvo įrengtas atskiras sanitarinis mazgas (patalpa 3-2) (4 t. 2, 5-6 b. l., 3 t., 52,54-55 b. l.). Įrodymų, paneigiančių šias faktines aplinkybes, nėra.

44Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą: kadangi virtuvės, sanitarinio mazgo, vonios ir koridoriaus patalpos faktiškai skirtos naudotis tik 4-am butui, neturi (neturėjo) tiesioginio funkcinio ryšio su kitais butais, jų neaptarnavo, sprendžiama, kad visos šios patalpos susijusios su minėtais dviem kambariais, skirtos jiems aptarnauti ir sudaro vieną atskirą butą. Byloje nepaneigta, kad visomis minėtomis patalpomis nuomos sutarties pagrindu, nors joje nurodyta tik dviejų gyvenamųjų kambarių nuoma, naudojosi tik atsakovės šeima kaip nuomojamų kambarių priklausiniais, todėl atsakovė, ir jos šeima, kaip teisėti naudotojai, turėjo teisę 4-tą butą privatizuoti lengvatinėm sąlygom: du kambarius 4-5 ir 4-6, virtuvę, sanitarinį mazgą, vonią ir koridorių (4-1, 4-2, 4-3 ir 4-4), iš viso 60,11 kv. m ploto butą (1964 m. CK 324 str., BK 53 str., BPĮ 4 str. Taisyklių 1.1 p., CK 1.80 str. 1 d.).

45Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl šio buto dalies privatizavimo teisėtumo, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad privatizuodama ne 60,11 kv. m ploto butą, o 72,42 kv. m butą, atsakovė 12,31 kv. m. plotą privatizavo neteisėtai.

46Nustatyta, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovės J. Š. įsigytų patalpų 4-7 ir 4-8, priklausiusių 6-tam butui (bendras plotas 12,31 kv. m), nei buvusi pagrindinė nuomininkė S. T. , nei kiti šeimos nariai, nenuomojo, nes tai patvirtinančių įrodymų: patalpų skyrimo, jų nuomos sutarties, nuomoto buto sutarties pakeitimo, nėra. Kaip jau minėta, ir tai matyti iš inventorizacinių duomenų, kad šios patalpos priklausė 6-tam butui. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad šios patalpos buvo skirtos 1986 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Lenino rajono VK sprendimu Nr. 238. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sprendimo skirti 6-o buto patalpas, esančias ( - ), nėra. Byloje yra minėtos institucijos sprendimas, priimtas 1986 m. birželio 25 d., kurio numeris sutampa su atsakovės nurodytu, tačiau, kaip minėta, juo neskirtos ginčo patalpos nei atsakovės vyrui, ne kitam asmeniui – tokios patalpos šiame sprendime net neminimos (3 t., 20-21,29-31). Atsakovės pateikto 1986 m. birželio 26 d. minėtos institucijos rašto Nr. D-01-1323 – atsakymo atsakovės vyrui į jo, kaip teigiama, prašymą, turinys apie minėtu sprendimu paskirtą 6-to buto, ( - ), virtuvę, ja naudotis kaip pagalbine patalpa, neatitinka tikrovės ir prieštarauja sprendimo turiniui (3 t., 79-80 b. l). Atsakovės paaiškinimai dėl tokio dokumento nėra įtikinami, o teiginys, kad galėjo būti sprendimo papildymai, nepagrįsti įrodymais. Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, naudojimosi jomis sąlygas ir tvarką nustatė Butų kodekso, galiojusio ginčijamų patalpų tariamo skyrimo metu, III skyrius, kuriame apibrėžta, kokia tvarka gerinamos piliečių butų sąlygos (BK 28-34 str.), gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarka, reikalavimai tokiai patalpai, patuštintų bute gyvenamųjų patalpų apgyvendinimas, naudojimosi tokia patalpa įteisinimas (36-53 str.). 1964 m. CK 340 straipsnis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 1992 m. spalio 20 d.) numatė galimybę nuomininkui, gyvenančiam bute, kuriame tampa laisvas kambarys, perduoti laisvą kambarį su sąlyga, jei šis neizoliuotas nuo to nuomininko užimamos gyvenamosios patalpos ir gretimas su ja. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės privatizuotos 6-to buto patalpos buvo atskiro buto patalpos, izoliuotos, atskirtos nuo 4-to buto kapitaline siena, neturinčios funkcinio ryšio ir patekti į 4-tą butą iš ginčo 6-to buto patalpų nebuvo galimybės, todėl ginčo patalpos negalėjo būti skirtos 4-tam butui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jei būtų skirta tokia patalpa kaip virtuvė, kuri plane pažymėta indeksu 6-3, tai toji patalpa negalėjo apimti kitos atskiros patalpos – sandėliuko, turėjusio atskirą indeksą – 6-2, todėl atsakovės teiginys apie tai, kad sandėliukas buvo virtuvės sudėtinė dalis ir turi būti vertinamas kaip viena patalpa, visiškai nepagrįstas, akivaizdžiai prieštaraujantis įrašams dokumentuose ir vertinamas kaip nesąžiningas.

47Taigi remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei atsakovė, nei jos šeimos nariai nebuvo tinkami ginčo patalpų nuomininkai, nes ginčo patalpa nebuvo skirta nustatyta tvarka ir nebuvo atsakovei bei jos šeimos nariams išnuomota, todėl 6-to buto ginčo patalpos buvo priskirtos 4-tam butui pažeidžiant imperatyvias Butų kodekso ir CK nuostatas, ir jos negalėjo būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 str.) t.y. patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-7 ir 4-8 įgytos ir privatizuotos neteisėtai. Atsakovė netinkamai įgyvendino savo teises dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, todėl jos teisės į ginčo patalpas negali būti ginamos.

48Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės teisėtų lūkesčių įgyti ginčo patalpas. Bylos duomenys įrodo, kad atsakovė, kaip pakankamai išsilavinusi ir turinti gyvenimo patartį, privalėjo suprasti, kad ne raštu (atsakymu) suteikiamos patalpos, o atitinkamos institucijos sprendimu, esant įstatyme apibrėžtoms sąlygoms, todėl privalėjo pasidomėti tokio sprendimo turiniu ir siekti jį (sprendimą) gauti. Be to, atsakovei turėjo būti akivaizdi faktinė situacija, kad ginčo patalpos – tai atskiro, savarankiško buto patalpos, neturinčios nei funkcinio, nei techninio ryšio su atsakovės gyvenamosiomis patalpomis, todėl ji (atsakovė) privalėjo suvokti, kad tokiais veiksmais faktiškai išardomas ir sumažinamas 6-tas butas. Be to, kaip jau minėta, teisėjų kolegija nustatė atsakovės nesąžiningumą dėl ginčo patalpų apimties, todėl teisėti lūkesčiai negali būti pateisinami neteisėtais veiksmais. Kadangi atsakovė ginčo butą pertvarkė ir neteisėtai privatizuotas ginčo patalpas grąžinti natūra neįmanoma (ieškovas nepateikė įrodymų kaip ginčo patalpos techniškai galėtų būti atskirtos nuo kitų buto patalpų, nesukeliant didelių nepatogumų), todėl ji privalo už neteisėtai gautą turtą atlyginti sumokėdama ekvivalentą pinigais. Atsakovei J. Š. buvus nesąžiningai, atlyginama didžiausia turto vertė (CK 1.80 str. 2 d., 6.145, 6.146 str., 6.147 str. 2 d.). Teismo ekspertizės, atliktos apeliacinės instancijos teismo nutartimi (9 t.), akte nustatyta, kad 20011 m. kovo 30 d. 72,96 kv. m buto, esančio ( - ), vidutinė rinkos vertė – 368 000 Lt. Kitokių duomenų į bylą nepateikta. Taigi 1 kv. m kaina (368 000 Lt:72,96 kv.m) yra 5 043,86 Lt, o neteisėtai privatizuoto 12,31 kv. m ploto kaina – 62 090 Lt. Ši suma priteistina iš J. Š. į Vilniaus miesto savivaldybės (turto privatizavimo metu buvo ginčo turto savininkas) biudžetą.

49Dėl 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo

50Apeliantas Prokuroras (jo poziciją palaiko apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija) siekia panaikinti šį sandorį CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo (BPĮ) nuostatoms. Ar yra pagrindas pripažinti 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus m. valdybos, atstovaujamos Senamiesčio seniūnijos atstovės, galima nuspręsti įvertinus susitarimo turinį, aplinkybių, nulėmusių tokio susitarimo atsiradimą ir jo tikslą, visetą. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.), tačiau jos turi būti sudarytos laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų ir neprieštarauti jiems. Iš 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo turinio matyti, kad juo pakeista 1992 m. gruodžio 18 d. sutartis, sudaryta tarp J. Š. ir Vilniaus m. valdybos, atstovaujamos Senamiesčio seniūnijos atstovės, kuria (sutartimi) J. Š. nuspirtas 72,42 kv. m ploto butas, esantis ( - ), transformuotas į 30/100 namo dalį. Pakeitus sutartį, J. Š. tapo ne būto daugiabučiame name, o namo dalies, įgytos BPĮ pagrindu, savininke. BPĮ, apibrėžęs pirkimo-pardavimo objektus (valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose, butus ir kambarius bendrabučiuose, BPĮ 2 str.), kartu nustatė tokio pirkimo-pardavimo subjektus (BPĮ 4 str.). Iš BPĮ nuostatų pakankamai aišku, kad asmuo, turėjęs teisę pasinaudoti BPĮ suteikta teise, turėjo teisę pirkti ne bet kokį vietos savivaldybei priklausantį ar įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį parduodamą objektą, o tik tokį, kurį jis (perkantysis) šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkas ar jo šeimos narys, arba kuriam po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa, t.y. asmuo turėjo teisę pirkti tą gyvenamąjį būstą, kurį nuomojo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė J. Š. motina nuomojo ne namą ar jo dalį, esantį ( - ), o butą daugiabučiame name, todėl turėjo teisę privatizuoti BPĮ nustatyta tvarka tik butą. 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas, pakeičiant pirkimo objektą atsakovės ir jos šeimos narių nenuomotu objektu (namo dalimi), akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms BPĮ 2-4 straipsnių nuostatoms ir yra niekinis.

51Iš byloje esančių įrodymų, J. Š. paaiškinimų akivaizdu, kad jį šias įstatymo nuostatas žinojo, tačiau žinojo ir tai, kad namų valdos savininkui ir butų savininkams parduodami skirtingų dydžių namų valdos žemės sklypai, todėl ginčijamu sutarimu keičiant butą į namą, ji siekė įgyti nuosavybės teises į didesnį žemės sklypą. Tokius veiksmus teisėjų kolegija vertina kaip nesąžiningus, nes atsakovė pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ir nedaryti kitam žalos (CK 1.5, 6.158 str.).

52Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BPĮ nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė turėjo teisę pakeisti pirkimo-pardavimo objektą ir ginčo susitarimas neprieštarauja įstatymui.

53Dėl pastato 4I1/p privatizavimo

54Apeliantai Prokuroras ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija siekia pripažinti negaliojančiu ginčijamą susitarimą ir tuo pagrindu, kad juo atsakovei J. Š. neteisėtai parduotas ūkinis pastatas, esantis ( - ), nes šis pastatas nepriskirtas prie privatizavimo objektų, nustatytų BPĮ 4 straipsnio 4 dalyje.

55Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos bei istorinės medžiagos duomenų, namo bei kitų pastatų išdėstymo schemos, kitų rašytinių įrodymų, akivaizdu, kad pastatas, pažymėtas indeksu 4I1/p yra gyvenamojo namo, esančio ( - ), priklausinys, tačiau nėra įrodymų, kad jis buvo skirtas aptarnauti tik atsakovės J. Š. butą, paskirtas jai ar jos šeimos nariams, ar jiems išnuomotas nustatyta tvarka. Taip pat nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis ( - ), buvo daugiabutis, baigtas statyti 1940 metais ir apšildomas krosnimis. Taigi ne tik atsakovė, bet ir kitų butų gyventojai, turėjo teisę naudotis šiuo pastatu (byloje nepaneigta, kad kiti gyventojai juo nesinaudojo), laikyti jame kurią krosnims (malkas). Atsakovė neįrodė, kad gyventojai buvo pasidalinę namų valdos pastatus ir ginčo pastatu teisėtai naudojosi tik jos šeima. Neįrodyta ir tai, kad ūkiniame pastate gyventojai buvo įrengę atskirus, kiekvienam butui priskirtus sandėliukus. Nors ginčo pastatas yra atskiras, konstrukcijomis nesusietas su gyvenamuoju namu, tačiau įvertinus bylos duomenis, yra pagrindas išvadai, kad pastatas, vadinamas ūkiniu, buvo ir yra daugiabučio gyvenamojo namo (visų butų ir kitų patalpų) priklausinys, ir, kaip visų namo patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, negalėjo būti perleistos nuosavybėn tik atsakovei (BPĮ 2 str.). Šis ginčo objektas buvo atsakovei parduotas 1996 m. balandžio 3 d. sutartimi, įvardinant ją susitarimu dėl 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, nors tokio turto J. Š. minėta sutartimi nebuvo nupirkusi. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokiu susitarimu siekta pakeisti 1992 metų sutartį, papildomai įtraukiant į ją pagal BPĮ neprivatizuotiną objektą, taip atsakovei įteisinant nuosavybės teises į ši pastatą. BPĮ nenumatė galimybės privatizuoti atskirus savarankiškus objektus, nesusijusius su privatizuojamu butu. Byloje nustatyta, kad ūkinis pastatas neturi jokio ryšio (funkcinio, techninio) su atsakovės butu, atsakovės šeimai nebuvo išnuomotas.

56Apeliantai teigia, kad atsakovės privatizuotas pastatas, pažymėtas indeksu 4I1/p, įvardintas ūkiniu pastatu, tikrumoje buvo gyvenamas namas, pažymėtas indeksu 2A1/p. Kadangi atsakovė jau buvo pasinaudojusi BPT suteikta teise įsigyti butą, todėl antros gyvenamosios patalpos (buto, namo) privatizuoti negalėjo. BPĮ 4 straipsnis draudžia nuomininkui ir jo šeimos nariui, įgijus nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą privatizuoti kitą gyvenamąjį namą, butą. Analizuojant byloje esančią istorinę medžiagą bei Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 2425 (originalo) dokumentus, matyti, kad šioje namų valdos teritorijoje buvo du gyvenamieji namai: daugiabutis gyvenamasis namas, pažymėtas indeksu IA1/p ir 27,25 kv. m ploto gyvenamas namas, pažymėtas indeksu 2A1/p. Abiejų statybos pabaigos metai – 1940 m. Pastarasis namas (2A1/p), ginčo sutartyse įvardytas ūkiniu pastatu ir pažymėtas indeksu 4I1/p, yra toje pačioje vietoje. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad atsakovei įsigyjant šį pastatą nuosavybės teise, jo plotas sutapo su pastato, pažymėto indeksu 2A1/p, plotu. Pirmieji įrašai apie du minėtus gyvenamuosius namus padaryti 1940 metais, tikslinti 1948, 1955, 1959, 1960, 1967, 1968, 1971, 1984, 1985 metais. Tai, kad pastatas 2A1/p atitiko gyvenamojo namo sąlygas, įrodo jo konstrukcija (mūrinis su pamatais), vidaus apdailos (dažytos sienos, lubos, grindys, langai) aprašymas bei jame esanti blizgių koklių krosnis, elektros instaliacija. Tokia situacija užfiksuota ir plane, tačiau tame pačiame plane matomi pakeitimai – perbraukus indeksą 2A1/p, užrašant indeksą 4I1/p. Nors matomas antspaudas su užrašu „panaikinta“, tačiau jis be datos ir veiksmą atlikusio asmens parašo. Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos 21 lape esančio 1959 metais daryto įrašo matyti, kad indeksu 4I1/p buvo pažymėtas kitas ūkinis pastatas, įvardijant jį rusų kalba „sarai“ (daržinė, pašiūrė, Aiškinamasis rusų kalbos žodynas, 2005 m., leidykla „Šviesa“), kurio, kaip matyti iš dokumentų, vėliau neliko, tačiau tuo metu egzistavo ir ginčo pastatas, pažymėtas indeksu 2A1/p. 54-ame lape, sudarytame 1971 m. (toliau data neįskaitoma), lentelėje „Pagalbiniai pastatai“ juodu rašikliu įrašyta ūkio pastas, indeksu 4I1/p, kurio duomenys sutampa su ginčo statiniu, tačiau to meto plane pakeitimų nėra. Nėra duomenų, kas ir kada padarė minėtą įrašą. Kitoje to paties lapo pusėje taip pat yra įrašas, padarytas juodu rašikliu, kuris (įrašas) keičia namo, esančio ( - ) , butų, kitų patalpų kiekį ir plotą. Nors čia taip pat nenurodytas įrašų autorius, tačiau nurodyta tokio įrašo datą – 1996 metų vasario mėnuo. Iš minėto įrašo bei iš ant Namų valdos techninės apskaitos bylos viršelio bei plano (lapas 93) įrašų, darytų 1996 m. vasario 26 d., t. y. tuoj po to kai atsakovė J. Š. pateikė 1996 m. vasario 15 d. užsakymą „namo dalies ir ūkinio pastato planui perdaryti“ (27 lapas), galima daryti prielaidą, kad pastato, įvardinto ginčo sutartyse ūkiniu pastatu, pakeitimai buvo atlikti būtent tuo laiku kai J. Š. išreiškė valią įsigyti papildomo nekilnojamojo turto ir yra susiję su ginčo pastato privatizavimu, tačiau tai tik prielaida. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu buvo pakeista pastato registracija, pakeičiant jo paskirtį iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą bei indeksą.

57Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustačius, jog atsakovė neturėjo teisės privatizuoti ginčo pastato, įvardyto ūkiniu pastatu, BPĮ pagrindu, nes jis niekada jai, jos šeimos nariams nebuvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka ir išnuomotas, o taip pat neturintis tiesioginio funkcinio ir konstrukcinio ryšio su jos (J. Š. ) butu, ginčui nereikšminga ar jis realiai buvo gyvenamuoju namu. Be abejo, jei tai buvo gyvenamasis namas ir neteisėtai tapo ūkiniu pastatu, tai, be abejonės, toks pastatas negalėjo būti privatizuotas, nes, kaip minėta, pagal BPĮ 4 straipsnį atsakovė neturėjo teisės privatizuoti kito gyvenamojo būsto.

58Apeliantai nurodė, kad atsakovė ne tik kad neteisėtai įsigijo 27,25 kv. m ploto pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, bet ir savavališkai nugriovusi šalia buvusius du medinius pastatus, rekonstruodama jį, padidino pastato plotą iki 60 kv. m. Atsakovė to neneigia, aiškindama, kad mediniai pastatai buvo supuvę, tačiau šį faktą pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Bylos duomenys (5 t., 135 b. l., Namų valdos techninės apskaitos byla, 93 lapas ) įrodo, kad 1996 metų vasario mėnesį šalia ginčo pastato buvo pastatai, pažymėti indeksais 2I1/m ir 5I1/m. Įrašų apie šių pastatų būklę, netinkamumą naudoti pagal paskirtį, jų sunaikinimą ir išregistravimą, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovė šiuos pastatus įsigijo teisėtai (CK 4.48 str., 1995-07-04 Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas). Visų šių faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, neteisėtai (savavališkai) įsigijusi du Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus, juos nugriovė ir padidino neteisėtai įgytą ūkinį pastatą iki 60 kv. m. Yra pagrindas taikyti restituciją natūra ir pastatą grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei, atsakovei grąžinant už privatizuotą 27,25 kv. m ploto pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, jos sumokėtus 20,47 Lt. Dėl tokio būdo restitucijos pasisakė apeliantai, nagrinėjant bylą apeliacinė instancijos teisme.

59Dėl rūsio, esančio ( - ), privatizavimo

60Atsakovė J. Š. teigė, kad ji neįgijo rūsio patalpų asmeninės nuosavybės teise. Apeliantai su tuo sutiko, todėl neprašo įpareigoti atsakovę grąžinti rūsio patalpas. Nors ginčo sutartyse (3 t., 40-42) nurodoma, kad atsakovė perka trijų kambarių 72,42 kv. m ploto butą ir ūkinius pastatus bei „R“ rūsį“, „pirkėjas nupirko 30/100 namo dalių, 4I1/p ūkio pastatą bei rūsį“ (3 t., 41-42 b. l.), tačiau iš VĮ Registrų centro duomenų, kitų byloje esančių dokumentų matyti, kad 83,50 kv. m ploto rūsys nebuvo suformuotas kaip atskiras daiktas ir nuosavybės teisės į jį neįregistruotos. Atsakovė už rūsio patalpas nemokėjo, rūsio nuomos sutartis nebuvo sudaryta nei su ja, nei su kitais jos šeimos nariais, todėl įgyti jo nuosavybėn negalėjo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad namo, esančio ( - ), 83,50 kv. m ploto rūsys (ind. R1-3) – po namu, nors susideda iš trijų patalpų, tačiau visumoje yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus, patalpa. Tai daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas, pagal savo funkcinę paskirtį turintis aptarnauti visus namo butus ir dėl jo priežiūros ir eksploatavimo turi spręsti namo bendraturčiai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai (1964 m. CK 122 str., 2000 m. CK 4.81, 4.82 str.).

61Nenustačius, kad ginčo rūsį atsakovė privatizavo, nėra pagrindo ją įpareigoti jį grąžinti, tačiau tam, kad nekiltų abejonių dėl šio objekto nuosavybės teisių, teisėjų kolegijos nuomone, teiginys apie rūsio privatizavimą iš 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties turi būti pašalintas.

62Dėl 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties

63Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad transformavusi butą į namo dalį bei nusipirkusi ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, padidinusi jo plotą neteisėtai nugriautų statinių plotu, atsakovė J. Š. 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko namų valdos 590 kv. m ploto žemės sklypą, esantį ( - ). Kadangi sutartys, kurių pagrindu J. Š. įgijo daugiabučio namo dalį ir ūkinį pastatą prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl neteisėtų sutarčių pagrindu sudaryta 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis taip pat yra neteisėta, todėl naikinama, šalis grąžinant į ankstesnę padėtį, įpareigojant J. Š. grąžinti valstybei 590 kv. m ploto žemės sklypą, o Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) įpareigojant grąžinti J. Š. jos sumokėtus 1 527,24 Lt (3 t., 82 b. l.).

64Nors apeliantai prašė naikinti sutartį iš dalies, tačiau teisėjų kolegija naikina 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį visa apimtimi. Nors pagal Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisykles, patvirtintas 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 987 (šiuo metu galioja 1999 metų redakcija), atsakovė J. Š. turi teisę įsigyti nuosavybės teise valstybinės žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai kaip privataus buto daugiabučiame name savininkė bendrosios dalinės nuosavybės teise (7.1.1.2 p.), tačiau tokie žemės sklypai suformuojami ir parduodami nustatyta tvarka, įvertinus turimo buto plotą, bendrasavininkiams priklausančių žemės sklypų dalis, nustatant sklypo kainą, atliekant kitus šios taisyklėse nustatytus veiksmus. Žemės pirkimo-pardavimo procesas susideda iš komplekso veiksmų, kuriuos įpareigotos atlikti kompetentingos institucijos, o ne teismas, todėl teismas neturi pareigos nuspręsti dėl atsakovės teisės į konkretų žemės sklypo plotą ir ribas. Be to, žemės privatizavimas vyksta esant buto savininko prašymui, pateikus būtinus dokumentus. Byloje nėra J. Š. prašymo parduoti žemės sklypą kaip buto savininkei, o prašymo parduoti žemės sklypą kaip 30/100 namo dalies savininkei nėra pagrindo prilyginti prašymui parduoti žemės sklypą kaip buto savininkei.

65Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes neteisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką, neteisingai nurodė, kad atsakovė turi teisę įsigyti ginčo butą visa apimtimi, keisti gyvenamosios patalpos pobūdį, įgyti kitą nekilnojamąjį turtą pagal Butų privatizavimo įstatyme nustatytas taisykles, atlikti kitus neteisėtus veiksmus, todėl yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 185 str., 263, 330 str.).

66Dėl bylinėjimosi išlaidų

67Kadangi ieškovas (Prokuroras) nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleistas (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), todėl jį (1 909 Lt) turi sumokėti į valstybės biudžetą atsakovas, pažeidęs teisę – atsakovė J. Š. (CPK 96 str.). Be to ji, kaip pralaimėjęs bylą asmuo, turi atlyginti iekšovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2 600 Lt, Generalinės prokuratūros sumokėtų už Teismo ekspertizę apeliacinės instancijos teisme (2 000 Lt) ir už VĮ Registrų centro atliktą Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą pirmosios instancijos teisme (600 Lt). Taip pat priteistinos valstybei procesinės išlaidos – 611,85 Lt, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

68Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

69Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo nepatenkintas Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ieškinys atsakovams J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybei panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

70Pripažinti 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių 72,42 kv. m 4-to buto, plane pažymėto indeksais 4-1, 4-2, 4-3, 4-4, 4-5, 4-6, 4-7 ir 4-8 ir rūsio, plane pažymėto indeksais R1-3, esančių name ( - ), plane pažymėtame indeksu IA1p, Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės, iš dalies negaliojančia dėl neteisėtai J. Š. asmeninės nuosavybės teise įgyto 12,31 kv. m ploto buto patalpų, plane pažymėtų indeksais 4-7 ir 4-8, esančių name ( - ), plane pažymėtame indeksu IA1p; priteisti iš J. Š. į Vilniaus m. savivaldybės biudžetą neteisėtai įgytų 12,31 kv. m patalpų vidutinę rinkos vertę – 62 090 Lt (šešiasdešimt du tūkstančius devyniasdešimt Lt).

71Pašalinti iš 1992 m. gruodžio 18 d. teiginį apie rūsio, plane pažymėto indeksais R1-3, esančio name ( - ), privatizavimą.

72Pripažinti 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių buto ir rūsio, esančių ( - ), pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuria J. Š. įsigytas 72,42 kv. m. butas pakeistas į 30/100 namo, esančio ( - ), dalį ir parduotas pastatas, įvardintas ūkiniu pastatu, plane pažymėtas indeksu 4I1/p, esantis 1948 kv. m žemės sklype, adresu ( - ), negaliojančia ir grąžinti šalis į ankstesnę padėtį: įpareigoti J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p (unikalus Nr. 1094-0224-8028), esantį žemės sklype, adresu ( - ), o Vilniaus miesto savivaldybę įpareigoti grąžinti J. Š. 20,47 Lt (dvidešimt litų keturiasdešimt septynis centus), sumokėtus 1996 metų kvitu, įmokos kodas 42766, į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą už įsigytą pastatą (ind. 4I1/p).

73Pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. 590 kv. m ploto žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir grąžinti šalis į ankstesnę padėtį: įpareigoti J. Š. grąžinti valstybei 590 kv. m ploto žemės sklypą, o Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) įpareigoti grąžinti J. Š. 1 527,24 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt septynis litus dvidešimt keturis centus), sumokėtus už įsigytą žemę pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

74Teismo sprendimo įpareigojimus įvykdyti per du mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

75Priteisti iš atsakovės J. Š. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai 2 600 Lt (du tūkstančius šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 1 909 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus devynis litus) žyminio mokesčio ir 611,85 Lt (šešis šimtus vienuolika litų aštuoniasdešimt penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

76Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo J. Š. ieškinys paliktas nenagrinėtu ir jai grąžinama 3 600 Lt (trys tūkstančiai šeši šimtai litų) žyminio mokesčio, palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras (toliau – Prokuroras)... 5. Ieškinys grindžiamas tokiais pagrindais: ginčijami sandoriai yra neteisėti... 6. Dėl 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties... 7. Iš rašytinių įrodymų (gyvenamojo namo pasas, asmeninė sąskaita, buto... 8. Dėl 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo... 9. 1996 m. balandžio 3 d. tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės,... 10. Dėl 1998 m. lapkričio 9 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties... 11. 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė J. Š. įsigijo... 12. Dėl sandorių negaliojimo pasekmių ... 13. Ieškovas nurodo, kad pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl... 14. Ieškovas nurodo, kad ieškinio senaties termino ginti pažeistą viešą... 15. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 16. Nurodė, kad atsakovė J. Š. pagal BPĮ 4 straipsnį turėjo teisę... 17. Teismas nenustatė, kad atsakovė J. Š. įgijo visą 83,50 kv. m ploto rūsį,... 18. Teismas nepripažino negaliojančiu 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo dėl... 19. Teismas sprendė, kad ieškininės senaties terminas nėra praleistas ir... 20. Apeliaciniu skundu ieškovas Prokuroras prašo šį teismo sprendimą... 21. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
    22. Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su... 23. Atsakovas Nacionalinė Žemės tarnyba sutiko su apeliaciniais skundais dėl... 24. Atsakovas L. A. , kuriame reikalavimai dėl nagrinėjamo ginčo nepareikšti,... 25. Atsiliepimu į ieškovo Pokuroro apeliacinį skundą, atsakovė J. Š. prašo... 26. VI. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos civilinės bylos:... 28. byla Nr. 2-1251-39/06, iškelta pagal J. Š. ieškinį atsakovams Vilniaus m.... 29. byla Nr. 2-1631-43/06, iškelta pagal Prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus... 30. byla Nr.2-1650-39/06, iškelta pagal Prokuroro ieškinį atsakovams J. Š. ,... 31. 2006 m. balandžio 20 d. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus... 32. 2006 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismas teismo posėdyje,... 33. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokurorui patikslinus... 34. Teismo sprendimą pripažinti negaliojančiais Vilniaus m. savivaldybės... 35. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šalys, dalyvaujančios... 36. Teisėjų kolegija sprendžia dėl Prokuroro ir Vilniaus miesto savivaldybės... 37. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 38. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 39. Ginčui taikytinas BPĮ buvo priimtas 1991 m. gegužės 28 d. ir galiojo iki... 40. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ar privatizuojant ginčo objektus, buvo... 41. Dėl buto, esančio ( - ), privatizavimo... 42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo butas jo privatizavimo (1992 m.... 43. 1992 m. vasario 5 d. pareiškimu Vilniaus miesto valdybai atsakovė J. Š.... 44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą: kadangi... 45. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl šio buto dalies... 46. Nustatyta, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovės J. Š. įsigytų... 47. Taigi remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei... 48. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl... 49. Dėl 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo ... 50. Apeliantas Prokuroras (jo poziciją palaiko apeliantas Vilniaus miesto... 51. Iš byloje esančių įrodymų, J. Š. paaiškinimų akivaizdu, kad jį šias... 52. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BPĮ nuostatas ir padarė... 53. Dėl pastato 4I1/p privatizavimo ... 54. Apeliantai Prokuroras ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija siekia... 55. Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos bei istorinės medžiagos duomenų,... 56. Apeliantai teigia, kad atsakovės privatizuotas pastatas, pažymėtas indeksu... 57. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustačius, jog atsakovė neturėjo... 58. Apeliantai nurodė, kad atsakovė ne tik kad neteisėtai įsigijo 27,25 kv. m... 59. Dėl rūsio, esančio ( - ), privatizavimo... 60. Atsakovė J. Š. teigė, kad ji neįgijo rūsio patalpų asmeninės nuosavybės... 61. Nenustačius, kad ginčo rūsį atsakovė privatizavo, nėra pagrindo ją... 62. Dėl 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties... 63. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad transformavusi butą į namo dalį bei... 64. Nors apeliantai prašė naikinti sutartį iš dalies, tačiau teisėjų... 65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 66. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 67. Kadangi ieškovas (Prokuroras) nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleistas... 68. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,... 69. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo... 70. Pripažinti 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių 72,42 kv. m 4-to buto,... 71. Pašalinti iš 1992 m. gruodžio 18 d. teiginį apie rūsio, plane pažymėto... 72. Pripažinti 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp J. Š. ir... 73. Pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. 590 kv. m ploto žemės... 74. Teismo sprendimo įpareigojimus įvykdyti per du mėnesius nuo šio sprendimo... 75. Priteisti iš atsakovės J. Š. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai... 76. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, kuriuo J. Š....