Byla 2S-1823-640/2013
Dėl baudos skyrimo už sprendimo nevykdymą

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus m. savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio V. M. pareiškimą dėl baudos skyrimo už sprendimo nevykdymą.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3Antstolis V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 771 straipsnio 5 dalimi skirti skolininkei J. Š. baudą išieškotojo Vilniaus m. savivaldybės naudai už sprendimo nevykdymą. Nurodė, kad antstolio kontoroje vykdomi 2011-12-28 ir 2012-07-25 Vilniaus apygardos teismo išduoti vykdomieji dokumentai dėl įpareigojimo J. Š. grąžinti Vilniaus m. savivaldybei 60 kv. m. statinį ir 83,50 kv. m. rūsį, esančius ( - ), išieškotojas Vilniaus m. savivaldybė. Raginimas įvykdyti sprendimą gražiuoju skolininkei buvo įteiktas pasirašytinai.

4Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-05 nutartimi (b.l. 227-234, 1 tomas) nutarė atmesti antstolio V. M. pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1125-262/2008 bei 2012 m. liepos 2 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1125-262/2008, kur skolininkė J. Š. įpareigota išieškotojai Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise grąžinti 60 kv.m pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p (unikalus Nr. ( - )), esantį žemės sklype, adresu ( - ), bei grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 83,50 kv.m. rūsį, esantį ( - ). Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi teismas ne įpareigojo J. Š. faktiškai perduoti (valdymą) ginčo rūsį išieškotojui, o pasisakė dėl nuosavybės teisės grąžinimo, taikant restituciją natūra ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tokiu būdu teismas ir nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei turėjo būti ir buvo grąžintas tokiomis teisėmis, kokias Vilniaus miesto savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio. Nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuo 2012 m. gruodžio 6 d. daiktinės teisės į minėtą daiktą yra registruotos Vilniaus miesto savivaldybės vardu (b.l. 76-78). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad suinteresuotas asmuo E. Š. taip pat naudojasi grąžintinais daiktais (b.l. 83). Antstolis, vykdydamas teismo sprendimus, nėra nustatęs faktinių aplinkybių, kas ir kokiu turtu naudojasi. Be to, nepaneigta aplinkybė, kad raktus nuo ginčo rūsio turi UAB „Senamiesčio ūkis“, kuris buvo paskirtas minėto ūkinio pastato administratoriumi iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b.l. 77). Teismas padarė išvada, kad antstolis nėra nustatęs, kas ir kokį turtą valdo bei gali ir turi jį perduoti savininkui, t.y. Vilniaus miesto savivaldybei. Taip pat nurodė, kad nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės elementų (CK 4.37 str.), praradimu.

5Išieškotojas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu (b.l. 4-7, 2 tomas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir klausimą spręsti iš esmės – antstolio pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad susiklosčius nagrinėjamos bylos situacijai, baudos skyrimas yra vienintelė nutarties vykdymo užtikrinimo priemonė, todėl siekiant įgyvendinti 771 str. 5 d. numatytos baudos tikslus (kompensacinį bei skatinimo įvykdyti teismo sprendimą), turėjo būti skirta J. Š. maksimali bauda Vilniaus miesto savivaldybės naudai pagal CPK 771 str. 5 d. Pažymi, kad J. Š. buvo informuota apie sprendimo vykdymo datą ir vietą, tačiau sprendimo vykdymo metu išvyko nenurodydama jokių svarbių priežasčių. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011 rezoliucinėje dalyje nurodyta teismo sprendimo įpareigojimus įvykdyti per du mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Remiantis CPK 279 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Taip pat nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011 rezoliucinėje dalyje yra aiškiai suformuluotas įpareigojimas J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise būtent 60 kv. m pastatą. O Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartimi (bei 2012 m. liepos 11 d. nutartimi) civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012 J. Š. įpareigota grąžinti visą 83,5 kv. m. rūsį Vilniaus miesto savivaldybei. Pažymi, kad skolininkė J. Š. per visą laiką nuo nutarčių įsiteisėjimo ne tik nesiima jokių aktyvių veiksmų teismo nutartims vykdyti, bet ir vengia vykdyti įsiteisėjusias teismo nutartis, nes, žinodama apie antstolio paskirtą nutarčių vykdymo laiką, nebendradarbiauja ir netgi išvyksta. Nors J. Š. procesiniuose dokumentuose ir nurodo, kad nėra aišku, kaip turi būti grąžinamas nekilnojamasis daiktas pagal teismų sprendimus, tačiau pati vengia bendradarbiauti su antstoliu vykdančiu minėtas nutartis. Nurodo, kad iš bylos aplinkybių visumos akivaizdu, jog skolininkės elgesiu - patalpų negrąžinimu - yra visiškai suvaržytos patalpų savininko - Vilniaus miesto savivaldybės teisės ir toks elgesys neabejotinai pažeidžia ir viešąjį interesą. Taip pat nurodo, kad galiojant 2013 m. birželio 5 d. nutarčiai, šiuo metu J. Š. yra suteikta privilegijuota padėtis išieškotojo atžvilgiu, todėl skolininkė neturi jokios motyvacijos minėtą imtis aktyvių veiksmų bei įvykdyti teismo sprendimus.

6Antstolis V. M. atsiliepimu (b.l. 11-13, 2 tomas) prašo tenkinti atskirąjį skundą. Nurodo, kad vykdant 2012-07-25 Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1125-262/08 raginimas skolininkei įteiktas 2012-08-28 pasirašytinai. 2012-10-14 J. Š. įteiktas pranešimas, kuriuo nurodoma, jog siekiant įvykdyti teismo sprendimą 2012 m. spalio mėn. 12 d. 09 val. 00 min. adresu ( - ), bus atvykta kartu su Vilniaus m. savivaldybės atstovais, skolininkė įpareigota dalyvauti nurodytu laiku. 2012 m. spalio mėn. 12 d. atvykus adresu ( - ), dalyvaujant Vilniaus m. savivaldybės atstovams, į kiemą, adresu ( - ) patekti nepavyko, kadangi niekas neatidarė vartų. Paskambinus mobiliuoju telefonu J. Š., buvo gautas atsakymas, kad jos šiuo metu adresu ( - ), nėra, todėl vartų atidaryti nėra galimybės. J. Š. informavo, kad yra išvykusi į Kauną. Kito būdo kaip patekti į namo adresu ( - ), valdą, išskyrus įėjimą pro kiemo vartus, nėra. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytąsias aplinkybes, 2012-10-15 surašyti sprendimų, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktai Nr. 0013/12/00239, Nr. 0013/12/01567 ir su pareiškimu kreiptasi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą dėl baudos skyrimo J. Š. už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą pagal LR CPK 771 str. 5 d. Nurodo, kad vykdomųjų bylų medžiaga patvirtina, kad J. Š. sąmoningai nevykdo teismo įpareigojimų ir nėra suinteresuota jų įvykdymu. Akivaizdu, kad toks skolininkės elgesys prieštarauja teisei ir gerai moralei, be to, buvo sutrikdytas tiek antstolio, tiek išieškotojų atstovų darbas. Skolininkė nei teismui, nei antstoliui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių svarias jos nedalyvavimo vykdymo procese priežastis. Vengimą įvykdyti vykdomuosius raštus įrodo ir tai, kad J. Š. nesiima jokių priemonių sprendimų įvykdymui. Nurodo, kad jokių kitų asmenų, kurie turėtų įvykdyti sprendimą, vykdomuosiuose raštuose nėra nurodyta, todėl net ir nustačius, kad patalpomis, kurias reikia perduoti, naudojasi kiti asmenys, antstolis neturi teisinio pagrindo reikalauti šių asmenų įvykdyti vykdomuosius raštus, kadangi jie nėra nurodyti kaip skolininkai. Vykdomuosius raštus, taip kaip jie yra suformuluoti, gali įvykdyti tiktai J. Š.. Analizuojant skundžiamojoje nutartyje išdėstytus motyvus, galima daryti išvadą, kad skolininkė už vykdomųjų raštų nevykdymą ir vengimą juos vykdyti nepatiria jokių neigiamų pasekmių ir tokiu būdu šių sprendimų įvykdymas iš esmės tampa neįmanomu.

7Suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepimu (b.l. 17-19, 2 tomas) prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti 2013-08-05 dienos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad J. Š. buvo įpareigota grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei ūkinį pastatą, tačiau to padaryti negali, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ūkinis pastatas yra namo priklausinys ir visų namo patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise įsiregistravus ūkinį pastatą, suinteresuotas asmuo J. Š. apskritai niekuo nebėra susijusi su ūkiniu pastatu, kadangi šiuo pastatu ji nesinaudoja, todėl negali įvykdyti įpareigojimo. Dargi, 2013-08-23 dieną Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civ. byla Nr. 2-4587-905/2013, kuria teismas atsisakė iškeldinti J. Š. iš nurodyto ūkinio pastato, kadangi ji su juo niekuo nėra susijusi ir jos daiktų ten nėra. Pažymi ir tai, kad ankstesnėje byloje, kurioje Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti J. Š. perduoti (grąžinti) ūkinį pastatą ir kurios antstolis negali įvykdyti, yra susijusi ne su pačios J. Š. neveikimu, bet su rezoliucinėje dalyje nustatyto įpareigojimo praktinio įgyvendinimo neįmanomumu. Taip pat nurodo, kad rūsio grąžinti negali, nes rūsys Nekilnojamojo turto registre nėra suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas, nekilnojamasis daiktas, o J. Š. nėra rūsio savininkė ir nėra įregistravusi nuosavybės teisių į jį, todėl rūsio grąžinimas negali būti atliekamas perregistruojant rūsio savininkus. Ginčo privatizavimo sutartyse, kurių galiojimo klausimą sprendė teismai, rūsys nebuvo identifikuotas (nei plotas, nei indeksas nebuvo nurodyti), todėl J. Š. negali grąžinti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentų, nes tokių neturi. Rūsys yra bendro naudojimo patalpos, todėl juo turi teisę naudotis ir naudojasi tiek J. Š., kuriai nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ), tiek kiti namo patalpų savininkai, tame tarpe ir suinteresuotas asmuo E. Š., proporcingai jų nuosavybės teise įregistruotam turimų patalpų plotui. Kadangi naudojimosi rūsiu tvarka nenustatyta, kiekvienas iš namo patalpų bendrasavininkų turi teisę naudotis rūsio plotu, proporcingai nuosavybės teise įregistruotam turimų patalpų plotui bet kurioje rūsio dalyje - tą daro ir J. Š., nepažeisdama kitų bendrasavininkų interesų. Taigi, J. Š. fiziškai negali grąžinti viso rūsio, kuris užima iš viso 83.50 kv.m., nes rūsio dalis jai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (LR CK 4.82 straipsnis) ir ji turi teisę naudotis bet kuria iš šių dalių, kaip ir kiti namo patalpų bendrasavininkai. Nurodo, kad tiek ūkinis pastatas, tiek rūsys yra nekilnojamieji daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (LR CK 4.2 straipsnio 2 dalis) ir yra priskiriami turtui. Todėl nagrinėjamu atveju LR CPK 771 straipsnis negali būti taikomas, nes jis taikomas tik neįvykdytiems sprendimams, įpareigojantiems atlikti veiksmus, kurie nėra susiję su turto ar lėšų perdavimu.

8Atskirasis skundas atmestinas.

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

10Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria nepatenkintas antstolio prašymas dėl baudos paskyrimo J. Š. už teismo sprendimo neįvykdymą. Taigi šiuo atveju aktualus CPK 771 str., reglamentuojančio sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą, 5 d. aiškinimas ir taikymas.

11Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-07-25 Lietuvos aukščiausio teismo 2012-06-15 nutarties pagrindu išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1125-262/2008, kuriuo pripažinta negaliojančia tą 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalis, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ). Ji buvo įpareigota grąžinti valstybei 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ). Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2011-12-28 Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 nutarties Nr.2A-15/2011 pagrindu išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1125-262/2008, kuria pripažino 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių 72,42 kv. m 4-to buto, plane pažymėto indeksais 4-1, 4-2, 4-3, 4-4, 4-5, 4-6, 4-7 ir 4-8 ir rūsio, plane pažymėto indeksais R1-3, esančių name ( - ), plane pažymėtame indeksu IA1p, Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės, iš dalies negaliojančia dėl neteisėtai J. Š. asmeninės nuosavybės teise įgyto 12,31 kv. m ploto buto patalpų, plane pažymėtų indeksais 4-7 ir 4-8, esančių name ( - ), plane pažymėtame indeksu IA1p; priteisė iš J. Š. į Vilniaus m. savivaldybės biudžetą neteisėtai įgytų 12,31 kv. m patalpų vidutinę rinkos vertę – 62 090 Lt (šešiasdešimt du tūkstančius devyniasdešimt Lt); pripažino 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių buto ir rūsio, esančių ( - ), pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuria J. Š. įsigytas 72,42 kv. m. butas pakeistas į 30/100 namo, esančio ( - ), dalį ir parduotas pastatas, įvardintas ūkiniu pastatu, plane pažymėtas indeksu 4I1/p, esantis 1948 kv. m žemės sklype, adresu ( - ), negaliojančia ir grąžino šalis į ankstesnę padėtį: įpareigojo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p (unikalus Nr. ( - )), esantį žemės sklype, adresu ( - ), o Vilniaus miesto savivaldybę įpareigojo grąžinti J. Š. 20,47 Lt (dvidešimt litų keturiasdešimt septynis centus), sumokėtus 1996 metų kvitu, įmokos kodas 42766, į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą už įsigytą pastatą (ind. 4I1/p). Tačiau nurodytais terminais sprendimų skolininkė neįvykdė. Antstolis 2012-10-15 surašė sprendimo neįvykdymo aktus ir kreipėsi į teismą dėl baudos skolininkei skyrimo.

12CPK 18 str. nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodyti teismo procesiniai dokumentai yra vykdytini dokumentai (CPK 584 str.). Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo, teismas gali skirti baudą (CPK 585 str.).

13Tuo atveju, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą (CPK 771 str. 1 d.).

14Šiuo atveju, Lietuvos aukščiausiam teismui 2012-06-15 nutartimi Nr. 3K-3-293/2012 ir Lietuvos apeliaciniam teismui 2011-12-01 nutartimi panaikinus sandorius, kurių pagrindu J. Š. įgijo ginčo turtą, šalys grįžo į ankstesnę padėtį.

15Patikrinus nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl nuosavybės teisių į ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. ( - ) esantis ( - ), nustatyta, kad nuo 2012-12-06 įsigaliojo įrašas dėl šio pastato nuosavybės teisių priklausymo Vilniaus miesto savivaldybei, įregistravimo pagrindas teismų nutartys Nr. 2A-15/2011, 3K-3-293/2012, todėl pagrindo teigti, jog šis turtas išieškotojui nėra grąžintas, nėra.

16Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013-05-17 nutartimi atmesdamas atsakovės J. Š. prašymą išaiškinti LAT 2012-06-15 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012 konstatavo, kad pripažinus negaliojančia 1992-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus m valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus m. valdybos įsigijo 83,50 kv. m. rūsį, taikant restituciją natūra ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, Vilniaus m. savivaldybei turėjo būti ir buvo grąžintas tokiomis teisėmis, kokias Vilniaus m. savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio, kartu taip panaikinant ir J. Š. asmeninės nuosavybės teises į rūsį, įgytas 1992-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 161-162, 1 tomas).

17Nei antstolis pareiškimu dėl baudos skyrimo, nei suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, nenurodė kokių konkrečių veiksmų susijusių su Lietuvos apeliacinio teismo nutarties Nr. 2A-15/2011 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 3K-3-293/2012 įvykdymu J. Š. neatliko, ar atsisakė atlikti, už ką jai galėtų būti skiriama CPK 771 str. 5 d. numatyta sankcija - bauda.

18Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad antstolio prašymas skirti skolininkei baudą CPK 771 str. 5 d. pagrindu negali būti tenkinamas ir dėl to, kad teismo sprendimas yra konkretaus turto perdavimas, o ne įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus. CPK 771 str. 5 d. aptariama sankcija skiriama skolininkui tik tuo atveju, kai per teismo nustatytą terminą nėra įvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos galia tiktai arba nutraukti tiktai pats skolininkas. Atkreiptinas apelianto ir antstolio dėmesys į tai, kad nekilnojamojo turto savininko pasikeitimo faktą registruoja VĮ „Registrų centras“ iš teismo gavęs tokį faktą liudijantį įsiteisėjusį sprendimą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 1 d. 12 str. 7 p.). Todėl konstatuoti aplinkybę, kad tik nuo J. Š. veiksmų gali būti neįvykdytas teismo sprendimas nėra jokio pagrindo.

19Pažymėtina, jog įvertinus nustatytas aplinkybes, jog skolininkė J. Š. nevykdo tam tikrų antstolio įpareigojimų, gali būti keliamas klausimas dėl CPK 585 str. taikymo. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tuo atveju, jei nekilnojamo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, jog kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės gali būti ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.).

20Teismas įvertinęs aukščiau išdėstytą konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias sprendimo nevykdymo teisines pasekmes.

21Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas

Nutarė

22Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. Antstolis V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas vadovaujantis Civilinio... 4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-05 nutartimi (b.l. 227-234, 1 tomas)... 5. Išieškotojas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu... 6. Antstolis V. M. atsiliepimu (b.l. 11-13, 2 tomas) prašo tenkinti atskirąjį... 7. Suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepimu (b.l. 17-19, 2 tomas) prašo... 8. Atskirasis skundas atmestinas.... 9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis... 10. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 11. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-07-25... 12. CPK 18 str. nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas... 13. Tuo atveju, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti... 14. Šiuo atveju, Lietuvos aukščiausiam teismui 2012-06-15 nutartimi Nr.... 15. Patikrinus nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl... 16. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013-05-17 nutartimi atmesdamas atsakovės J.... 17. Nei antstolis pareiškimu dėl baudos skyrimo, nei suinteresuotas asmuo... 18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos... 19. Pažymėtina, jog įvertinus nustatytas aplinkybes, jog skolininkė J. Š.... 20. Teismas įvertinęs aukščiau išdėstytą konstatuoja, kad atskirasis skundas... 21. Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas... 22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti...