Byla 2A-79-577/2014
Dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo E. Š

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės J. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. Š. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo E. Š..

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio rūsio ir ūkinio pastato, esančių ( - ). Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 15 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje konstatavo, kad atsakovė neteisėtai įsigijo ūkinį pastatą, padidino jo plotą, todėl apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją natūra ir ūkinį pastatą grąžino Vilniaus miesto savivaldybei. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodyta nutartimi grąžino savivaldybės nuosavybėn ginčo rūsį. Anot ieškovės, atsakovė nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų (nutarčių), nurodytomis patalpomis naudojasi neturėdama jokių teisių į jas, todėl turi būti iškeldinta.

4Atsakovė J. Š. prašė ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra rūsio ir ūkinio pastato savininkė ir turi reikalavimo teisę pagal CK 4.98 straipsnį. Anot atsakovės, šios patalpos yra visų gyvenamojo namo, esančio ( - ), patalpų savininkų, tarp jų – ir atsakovės, bendroji dalinė nuosavybė, todėl teismų sprendimai (nutartys) negali būti vykdomi ieškovo nurodomu būdu tol, kol nenustatytos kiekvienam iš patalpų savininkų tenkančios rūsio ir ūkinio pastato realiosios dalys arba naudojimosi tvarka. Be to, atsakovė paaiškino, kad ji nesinaudoja ūkiniu pastatu, šiuo pastatu naudojasi trečiasis asmuo E. Š., kuri šiame pastate laiko malkas.

5Trečiasis asmuo E. Š. iš esmės palaikė atsakovės argumentus ir su ieškiniu nesutiko.

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Buvo nutarta iškeldinti atsakovę J. Š. su visu jai priklausančiu turtu iš 83,50 kv. m rūsio, esančio name ( - ), namo unikalus Nr. ( - ) , o kitą ieškinio dalį atmesti. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-12/2011, pripažino 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių ir rūsio, esančių name ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės, iš dalies negaliojančia dėl neteisėtai J. Š. asmeninės nuosavybės teise įgyto 12,31 kv. m ploto buto patalpų; pašalino iš 1992 m. gruodžio 18 d. (sutarties) teiginį apie rūsio privatizavimą; pripažino 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuria J. Š. įsigytas 72,42 kv. m butas pakeistas į 30/100 namo, esančio ( - ), dalį ir parduotas ūkinis pastatas, negaliojančiu ir grąžino šalis į ankstesnę padėtį: įpareigojo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ), o Vilniaus miesto savivaldybę įpareigojo grąžinti J. Š. 20,47 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012, pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį ir pripažino negaliojančia tą 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ). Šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nutarta 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ), grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei. Antstolių V. M. 2012 m. spalio 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte Nr. 0013/12/00239 nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. išduotas vykdomasis raštas (dėl įpareigojimo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, esantį ( - )), neįvykdytas (T. 1, b. l. 47). Antstolio tą pačią dieną surašytame akte Nr. 0013/12/01567 nustatyta, kad neįvykdytas ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. išduotas vykdomasis raštas dėl įpareigojimo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 83,50 kv. m rūsį, esantį žemės sklype ( - ) (T. 1, b. l. 48). Atsakovė iš esmės neginčijo, kad ji naudojasi ginčo rūsiu (rūsio dalimi), tik nurodė, jog rūsiu (tam tikromis rūsio dalimis) naudojasi (turi teisę naudotis) ir kiti asmenys. Atsižvelgdamas į tai, pirmos instancijos teismas laikė nustatyta ieškovės nurodomą faktinę aplinkybę, kad atsakovė iki šiol negrąžino savivaldybei rūsio, t. y. neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutarties. Atsakovei neigiant faktinio naudojimosi ūkiniu pastatu aplinkybę, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pateiktuose įrodymuose nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovės argumentus, jog būtent atsakovė pažeidžia ieškovės teises naudotis ūkiniu pastatu. Remdamasis kasacinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, pirmos instancijos teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ginčo rūsys ir ūkinis pastatas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikius restituciją) nėra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Ieškovės nurodomi teismų procesiniai sprendimai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis), taip pat CK 4.82 str. 1 d., CK 4.98 str. aiškinimo ir taikymo taisyklės, pirmos instancijos teismo vertinimu, pakankamai patvirtina ieškovės nuosavybės teises į ginčo rūsį ir ūkinį pastatą. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės nuosavybės teisių į ginčo rūsį nepaneigia vien tai, kad Nekilnojamojo turto registre iki šiol neįregistruota savivaldybės nuosavybės teisių į rūsį (nes, minėta, turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją). Taigi pirmos instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kuriais apeliuojama ir į atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teises į ginčo daiktus, nes minėti atsakovės argumentai prieštarauja nurodytai CK 4.82 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktikai. Dėl ieškovės teisių pažeidimų įrodytumo teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė tik pažeistas teises į rūsį, tačiau neįrodė, kad būtent atsakovė pažeidė (pažeidinėja) ieškovės teises į ūkinį pastatą.

7Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę J. Š. iš 60 m2 ūkinio pastato, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį tenkinti. Apeliantė mano, kad nors pirmos instancijos teismas ir pripažino ieškovės nuosavybės teisę į ginčo rūsį ir ūkinį pastatą, tačiau visiškai nepagrįstai atsisakė ginti pažeistas savininko teises atmesdamas ieškinį dalyje dėl atsakovės iškeldinimo iš ūkinio pastato, taip ignoruodamas įsiteisėjusius teismų sprendimus ir sudarydamas sąlygas atsakovei ir toliau pažeidinėti savininko teises ir nevykdyti įsiteisėjusių teismo sprendimų. Apeliantė nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ji įrodė tik pažeistas savo teises į rūsį, bet neįrodė, kad būtent atsakovė pažeidė (pažeidinėja) ieškovės teises į ūkinį pastatą. Apeliantė teigia, jog tuo atveju, jei atsakovė nesinaudotų Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiu ūkiniu pastatu, ji būtų suinteresuota kaip įmanoma greičiau įvykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kurių pagrindu ji yra įpareigota ieškovei grąžinti ginčo rūsį ir ūkinį pastatą, bendradarbiautų su ieškove ir su teismo sprendimus vykdančiu antstoliu, siekdama išvengti vykdymo proceso išlaidų, nesudarytų kliūčių patekti į minėtus pastatus. Be to, ieškovė teismui pateikia 2013-09-12 antstolio V. M. aktą Nr. 0013/12/00239 bei prašo jį prijungti prie nagrinėjamos bylos kaip įrodymą, jog antstoliui ir toliau nepavyksta vykdyti 2011-12-28 bei 2012-07-25 išduotų vykdomųjų dokumentų Nr. 2-1125-262/08 dėl įpareigojimo J. Š. grąžinti ūkinį pastatą ir rūsį. Apeliantė mano, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė naudojasi ginčo ūkiniu pastatu, taip pažeisdama Vilniaus miesto savivaldybės, kaip savininkės, interesus.

8Atsakovė J. Š. atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė tvirtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 dienos sprendimu civ. byloje Nr. 2A-15/2011 nebuvo nustatyta jo įvykdymo tvarka, o Nekilnojamojo turto registre ieškovės nuosavybės teisė į ūkinį pastatą jau įregistruota, todėl darytina išvada, kad minėtas teismo sprendimas jau yra įvykdytas. Taip pat atsakovė pažymi, kad abiejuose antstolio aktuose konstatuota, kad nėra galimybės atidaryti vartus į kiemą ( - ), jų atidaryti negalima dėl objektyvios priežasties (asmenų, galinčių juos atidaryti, namuose nėra), tačiau nėra niekur užfiksuota apie tai, kad būtent atsakovė pažeidžia ieškovės teises į ūkinį pastatą, kad ūkiniame pastate yra atsakovei nuosavybės teise priklausančių daiktų, kad ūkinis pastatas yra užrakintas ir tai yra padariusi būtent atsakovė. Be to, atsakovė tvirtina, kad į bylą nebuvo pateiktas joks kitas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovė faktiškai naudojosi ūkiniu pastatu ieškinio pareiškimo ir bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Atsakovė nurodo, kad įvertinustai, jog Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įvardinta, jog ūkinis pastatas grąžinamas ieškovui nuosavybės teise, bei tai, kad tiek Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 dienos nutarties civ. byloje Nr. 3K- 3-293/2012 motyvuojamose dalyse ūkinis pastatas nurodomas kaip namo priklausinys ir visų namo patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, sistemiškai vertinant sprendimų motyvuojamąsias ir rezoliucines dalis, darytina išvada, kad ieškovė, įgyvendindama nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, neturi pažeisti kitų namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisių į ūkinį pastatą. Atsakovė akcentuoja, kad ūkinis pastatas nėra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, nes bendrojo naudojimo patalpos, esančios namo butų (ir kitų patalpų) priklausiniais, nepereina savivaldybei nuosavybės teise, kaip savarankiškas nuosavybės objektas, jos tampa visų namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendrąja daline nuosavybe, o savivaldybė yra tik atsakinga už šių objektų priežiūrą LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu nepažeidžiant namo butų (ir kitų patalpų) savininkų nuosavybės teisių. Taigi, atsakovės nuomone, neteisinga teismo sprendimo motyvacija nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškovės reikalavimo dėl iškeldinimo atmetimo, kadangi rezoliucinė dalis apimtyje dėl ieškovo reikalavimo dėl iškeldinimo iš ūkinio pastato atmetimo yra teisinga, apeliacinės instancijos teismas, pasak atsakovės, turi pakeisti tik motyvaciją dalyje dėl ieškovės teisės reikšti negatorinį ieškinį dėl ūkinio pastato, nustatant, kad ieškovė tokios teisės neturi.

9Atsakovė J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą dalyje dėl atsakovės iškeldinimo iš rūsio ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Visų pirma, apeliantė pažymi teismo sprendimų rezoliucinėse dalyse ieškovės nuosavybės teisė į rūsį nebuvo pripažinta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis patvirtina ieškovės nuosavybės teisę į rūsį, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 dienos nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-293/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 dienos sprendimo civ. byloje Nr. 2A-15/2011 rezoliucinėms dalims. Pasak apeliantės, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-15 nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-293/2012 bei Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-01 dienos sprendimo civ. byloje Nr. 2A-15/2011 motyvuojamose dalyse konstatavo, kad rūsys yra bendro naudojimo patalpa, visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, visiems namo bendraturčiams priklausantis bendrąja daline nuosavybe. Taigi, apeliantės vertinimu, prejudicinę galią turinčiais teismo sprendimu ir nutartimi nustatyta, kad rūsys nėra izoliuota, savarankišką paskirtį turinti patalpa, savarankiškas nuosavybės objektas, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 dienos nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-293/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 dienos sprendimo civ. byloje Nr. 2A-15/2011 motyvuojamųjų dalių. Atsakovė tvirtina, kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų sudaryta naudojimosi rūsiu tvarka ar atliktas atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kiekvienas iš namo butų (ir kitų patalpų) bendrasavininkių turi teisę naudotis rūsio plotu proporcingai nuosavybės teise įregistruotam turimų patalpų plotui bet kurioje rūsio dalyje, todėl tą daro ir atsakovė, nepažeisdama kitų bendrasavininkių interesų. Pasak apeliantės, pirmos instancijos teismas apskritai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kas yra rūsio bendraturčiai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai. Taigi priimdamas sprendimą iškeldinti atsakovę iš rūsio, kaip bendrojo naudojimo patalpos, pirmos instancijos teismas atėmė iš atsakovės jai priklausančią teisę naudotis šiomis patalpomis kartu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais, bei padarė gyvenamąjį namą, kuriame yra rūsys, nevisaverčiu. Atsakovė teigia, kad ginčo rūsys negalėjo priklausyti ieškovei nuosavybes teise kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Be to, apeliantė tvirtina, kad nutartys, kuriomis remiasi pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ginčo daiktų savininko, buvo priimtos nagrinėjant bylas, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, ir nukrypstant nuo prejudicinę galią turinčių įsiteisėjusių teismo sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 dienos nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-293/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 dienos sprendimo civ. byloje Nr. 2A-15/2011). Apeliantės nuomone, bendrojo naudojimo patalpos, esančios viso namo butų (ir kitų patalpų) priklausiniu, nepereina savivaldybei nuosavybės teise, kaip savarankiškas nuosavybės objektas – privatizavimo metu jos tampa visų namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendrąja daline nuosavybe, o savivaldybė yra tik atsakinga už šių objektų priežiūrą LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu nepažeidžiant namo butų (ir kitų patalpų) savininkų nuosavybės teisių.

10Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, taip pat prašo atmesti atsakovės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovė mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovės nurodomi teismų procesiniai sprendimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-12/2011 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012), taip pat CK 4.82 str. 1 d., CK 4.98 str. aiškinimo ir taikymo taisyklės pakankamai patvirtina ieškovės nuosavybės teises tiek į ginčo rūsį, tiek į ūkinį pastatą. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutarties bei 2012-07-11 nutarties rezoliucinės dalys paneigia atsakovės (apeliantės) teiginius, jog ginčo rūsys priklauso butų savininkams bendrosios nuosavybės teise, o Lietuvos apeliacinio teismo nutarties rezoliucinė dalis paneigia atsakovės (apeliantės) teiginį, kad ginčo ūkinis pastatas yra butų savininkų bendroji nuosavybė. Ieškovė nurodo, kad 2012-12-06 buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ūkinį pastatą ( - ), pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutartį bei 2012-07-11 nutartį. Taip pat ieškovė pažymi, kad nors Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į rūsį yra neregistruotos, tačiau tokia situacija yra susiklosčiusi dėl pačios atsakovės veiksmų, nes dėl atsakovės kaltės atitinkami specialistai negali patekti į rūsio patalpas ir atlikti kadastrinius matavimus, suformuoti rūsį kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą bei įregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės teises į jį. Ieškovės nuomone, nors rūsys nekilnojamojo turto registre nėra suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindu nevykdyti teismo sprendimų (nutarčių).

11Pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

12Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-12/2011, pripažino 1992 m. gruodžio 18 d. trijų kambarių ir rūsio, esančių name ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės, iš dalies negaliojančia dėl neteisėtai J. Š. asmeninės nuosavybės teise įgyto 12,31 kv. m ploto buto patalpų; pašalino iš 1992 m. gruodžio 18 d. (sutarties) teiginį apie rūsio privatizavimą; pripažino 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą tarp J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuria J. Š. įsigytas 72,42 kv. m butas pakeistas į 30/100 namo, esančio ( - ), dalį ir parduotas ūkinis pastatas, negaliojančiu ir grąžino šalis į ankstesnę padėtį: įpareigojo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ), o Vilniaus miesto savivaldybę įpareigojo grąžinti J. Š. 20,47 Lt (1 T., b.l. 10-24). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012, pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį ir pripažino negaliojančia tą 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ). Šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nutarta 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ), grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei (T. 1, b. l. 25-43, 44-46).

14Antstolio V. M. 2012 m. spalio 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte Nr. 0013/12/00239 nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. išduotas vykdomasis raštas (dėl įpareigojimo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, esantį ( - )), neįvykdytas (T. 1, b. l. 47). Be to, antstolio tą pačią dieną surašytame akte Nr. 0013/12/01567 nustatyta, kad neįvykdytas ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. išduotas vykdomasis raštas dėl įpareigojimo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 83,50 kv. m rūsį, esantį žemės sklype ( - ) (T. 1, b. l. 48). Šiuose abiejuose aktuose nurodyta, kad vartų, pro kuriuos galima patekti į namo kiemą, niekas neatidarė.

15Atsakovė iš esmės neginčijo, kad ji naudojasi ginčo rūsiu (rūsio dalimi), tik nurodė, jog rūsiu (tam tikromis rūsio dalimis) naudojasi (turi teisę naudotis) ir kiti asmenys, tačiau tvirtino, kad ji nesinaudoja ginčo ūkiniu pastatu (T. 2, b. l. 4). Atsižvelgdamas į tai, pirmos instancijos teismas laikė nustatyta ieškovės nurodomą faktinę aplinkybę, kad atsakovė iki šiol neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutarties, t.y. negrąžino rūsio. Tuo tarpu atsakovei neigiant faktinio naudojimosi ūkiniu pastatu aplinkybę, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pateiktuose įrodymuose nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovės argumentus, jog būtent atsakovė pažeidžia ieškovės teises naudotis ūkiniu pastatu, todėl ieškinys šioje dalyje buvo atmestas.

16Ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestinas

17Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę J. Š. iš 60 m2 ūkinio pastato, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį tenkinti. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tik samprotavimais, kad jei atsakovė nesinaudotų Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu ūkiniu pastatu, tai ji būtų suinteresuota greičiau įvykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu tenkinti ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovę iš ūkinio pastato, nes teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas vien samprotavimais ir prielaidomis.

18Taip pat su apeliaciniu skundu buvo pateiktas 2013-09-12 antstolio V. M. aktas Nr. 0013/12/00239, kuriame užfiksuota, kad vėl nebuvo įmanoma patekti į ( - ) kiemą, nes niekas neatidarė vartų. Atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 str.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes vykdymo veiksmas jau buvo atliktas po skundžiamo pirmos instancijos teismo priėmimo, šis papildomas įrodymas priimtinas. Pastebėtina, kad analogiško pobūdžio rašytinis įrodymas jau buvo pateiktas ir pirmos instancijos teismui, kuris skundžiamame sprendime nurodė, kad toks įrodymas yra neinformatyvus, nes niekaip nepatvirtina nei to, kad būtent atsakovė pažeidžia ieškovės teises į ūkinį pastatą, nei to, kad ieškovės teisės į ūkinį pastatą iš viso pažeidžiamos bet kurio kito asmens. Pažymėtina, kad, išskyrus antstolio aktus, į bylą nebuvo pateikta jokio kito rašytinio įrodymo, kad atsakovė faktiškai naudojosi ar naudojasi ūkiniu pastatu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-10-24. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008-09-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovei nepateikus įrodymų, kad jos teisės yra pažeidžiamos, o atsakovei neigiant faktinio naudojimosi ūkiniu pastatu aplinkybę, pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo pateiktuose įrodymuose nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų ieškovės argumentus, jog būtent atsakovė pažeidžia ieškovės teises naudotis ūkiniu pastatu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė faktinės aplinkybės, jog jos teises į ūkinį pastatą pažeidžia būtent atsakovė. Pažymėtina, kad šioje byloje teismas nėra įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, taigi, įrodinėjimo procese, galiojant rungimosi principui (CPK 12 str.) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 str.), kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

19Atsakovės J. Š. apeliacinis skundas atmestinas

20Atsakovė J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą dalyje dėl atsakovės iškeldinimo iš rūsio ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad tiek ginčo rūsys, tiek ūkinis pastatas yra bendro naudojimo patalpos, visiems bendraturčiams priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė, jog yra rūsio savininkė, todėl negatorinis ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

21Teisėjų kolegija su tokiais teisiškai nepagrįstais apeliantės argumentais sutikti negali, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutarties bei 2012-07-11 nutarties rezoliucinės dalys paneigia apeliantės teiginius, paremtus tik jos pačios samprotavimais, jog ginčo rūsys priklauso butų savininkams bendrosios nuosavybės teise, o Lietuvos apeliacinio teismo nutarties rezoliucinė dalis paneigia atsakovės teiginį, kad ginčo ūkinis pastatas yra butų savininkų bendroji nuosavybė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutartimi (bei 2012-07-11 nutartimi) civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012 buvo nustatyta, kad J. Š. neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą kartu su privatizuojamu butu įsigyti asmeninėn nuosavybėn po gyvenamuoju namu esančio rūsio, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog ginčijamos 1992-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl ginčo rūsio perleidimo J. Š. nuosavybėn prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir tai yra pagrindas šią sutarties dalį pripažinti negaliojančia. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ginčijamos 1992-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties pašalintinas teiginys apie rūsio privatizavimą, buvo panaikinta ir dėl šios dalies buvo priimtas naujas sprendimas – ginčijamos 1992-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl rūsio perleidimo J. Š. nuosavybėn pripažinta negaliojančia, rūsys, taikant restituciją, grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi taip buvo išspręstas šalių ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sandoriu sukurtų teisinių padarinių šalinimo – šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio sudarymo. Pažymėtina, kad kai sandoris negalioja ab initio, viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį, ir toks grąžinimas įprastai atliekamas natūra (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str., 6.146 str.). Nagrinėjamu atveju, pripažinus negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, šis rūsys, taikant restituciją natūra ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, Vilniaus miesto savivaldybei turėjo būti ir buvo grąžintas tokiomis teisėmis, kokias Vilniaus miesto savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio, kartu taip panaikinant ir J. Š. asmeninės nuosavybės teises į rūsį, įgytas 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, analogiškai savivaldybei turi būti grąžinamas ir ūkinis pastatas. Pažymėtina, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąją daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje.

22Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai neįtvirtina visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). Taigi pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ginčo daiktai – rūsys ir ūkinis pastatas – nors ir gali būti vertinami kaip gyvenamojo namo priklausiniai (bendrojo naudojimo objektai), tačiau šiuo konkrečiu atveju tai yra neprivatizuota viešoji, o ne privati nuosavybė, t. y. šių daiktų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.

23Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomi teismų procesiniai sprendimai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis) patvirtina ieškovės nuosavybės teises į ginčo rūsį ir ūkinį pastatą.

24Apeliantės nuomone, teismo sprendimų rezoliucinėse dalyse ieškovės nuosavybės teisė į rūsį nebuvo pripažinta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis patvirtina ieškovės nuosavybės teisę į rūsį, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 dienos nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-293/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 dienos sprendimo civ. byloje Nr. 2A-15/2011 rezoliucinėms dalims. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad apeliantė jau kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą, t.y. apeliantė prašė Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 sprendimo motyvuojamojoje dalyje skyrelyje „Dėl pastato 4II/p privatizavimo“ ištaisyti rašymo apsirikimą ir pakeisti paskutinėje pastraipoje paskutinį sakinį vietoj sąvokos „Vilniaus miesto savivaldybei“ įrašant „namo, esančio ( - ), butų ir kitų patalpų savininkams“ bei ištaisyti rezoliucinės dalies 4 punkte rašymo apsirikimą išbraukiant sąvoką „Vilniaus miesto savivaldybei“, vietoj jos įrašant sąvoką „namo, esančio ( - ), butų ir kitų patalpų savininkams.“. Toks atsakovės prašymas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas, teismas konstatavo, kad tokiu prašymu atsakovė iš esmės bando pakeisti sprendimo esmę. Be to, ieškovė kreipėsi ir į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su prašymu dėl nutarties išaiškinimo. Ieškovė prašė išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį, nurodant: 1) ar nutartimi 83,50 kv. m rūsys, esantis ( - ), buvo grąžintas visiems namo, esančio ( - ), butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise? Jeigu taip, tai kokias teises pagal nutartį taikant restituciją Vilniaus miesto savivaldybė įgijo į 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ); 2) Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė, taikant restituciją, 83,50 kv. m rūsį, esantį ( - ), įgijo nuosavybės teise, kas tokiu atveju yra šio rūsio savininkai ir nuosavybės teisės subjektai? Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi prašymas dėl nutarties išaiškinimo buvo taip pat atmestas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad 2012 m. birželio 15 d. nutartis yra aiški, o ieškovė siekia gauti teisinių santykių, kurie išeina už ginčo ribų, vertinimą. Taigi, kaip matome, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis buvo konstatuota, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-293/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 sprendimas civ. byloje Nr. 2A-15/2011 yra aiškūs ir suprantami ir neprieštaringi.

25Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas (CPK 18 str.). Tai yra imperatyvas, todėl jokiomis aplinkybėmis yra nepateisinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas, įsiteisėjusio teismo sprendimo negali kvestionuoti nei ieškovė ar atsakovė, nei teismas, kuris nagrinėdamas bylą remiasi įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu ieškovė yra įpareigota rūsį ir ūkinį pastatą grąžinti būtent savivaldybei, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo sutikti su atsakovės apeliaciniu skundu ir leisti jai nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo.

26Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nuosavybės teisių į ginčo rūsį negali paneigti ir vien tai, kad Nekilnojamojo turto registre iki šiol neįregistruotos savivaldybės nuosavybės teisės į rūsį, nes, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.

27Be to, pastebėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

28Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus, kad ji už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 600 Lt. Teisėjų kolegija mano, kad atsakovės prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl nėra jokio pagrindo jos nepriteisti ar ją sumažinti.

29Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių aplinkybių, kurios negalėtų būti tinkamai išspręstos remiantis vien bylos rašytine medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių suformuluota pozicija yra aiški. Manytina, kad siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą, tikslinga bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Pažymėtina, jog nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės prašymo, todėl prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 322 str.).

30Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo arba bylos stabdymo

31Teisme buvo gautas atsakovės J. Š. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą arba sustabdyti bylą tol, kol bus išspręstas civilinės bylos Nr. 2-1125-262/2008 proceso atnaujinimo klausimas civilinėje byloje Nr. A2-6473-590/2013, o teismui tenkinus prašymą atnaujinti procesą, iki kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas atnaujintoje civilinėje byloje. Atsakovė paaiškina, kad ieškovas savo reikalavimus iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš rūsio ir iš ūkinio pastato kildina iš prejudicinę galią turinčių teismų sprendimų – Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 civilinėje byloje Nr. 2A-15/2011, kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1125-262/2008. Atsakovė pažymi, kad 2014-01-15 ji kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1125-262/2008 bei nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-01 sprendimu grąžinant šalis į ankstesnę padėtį, iki 1996-04-03 dienos susitarimo sudarymo, ūkinis pastatas negalėjo būti grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise, nes ji tuo metu nuosavybės teisės į ūkinį pastatą neturėjo ir negalėjo turėti – ūkinis pastatas priklausė Lietuvos valstybei. Atsakovės nuomone, proceso atnaujinimo klausimas yra svarbus ir nagrinėjamai bylai, nes būtent nuo proceso dėl atnaujinimo baigties priklausys ir šios bylos išnagrinėjimo rezultatas.

32Teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla (CPK 163 str. 1 d. 3 p.). Pažymėtina, kad aplinkybę galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2013 m. gruodžio 17 d. teisme buvo gautas atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1125-262/2008, 2014 m. sausio 6 d. nutartimi atsakovei buvo nustatytas terminas prašymo trūkumams pašalinti. Pastebėtina, kad šio prašymo priėmimo klausimas vis dar nėra išspręstas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra CPK 163 str. 3 p. numatyto privalomojo bylos stabdymo pagrindo, o nagrinėjamos bylos stabdymas ar nagrinėjimo atidėjimas pažeistų CPK 7 str. įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Pažymėtina, kad šalys privalo savo teisėmis naudotis sąžiningai ir kiekvienu atveju rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu.

33Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovės prašymas dėl bylos stabdymo ar bylos nagrinėjimo atidėjimo atmestinas kaip nepagrįstas.

34Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, todėl konstatuoja, jog apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą nėra jokio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

36Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (į.k. 111109233) atsakovės J. Š. (a/k ( - ) naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę... 4. Atsakovė J. Š. prašė ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, ieškovė... 5. Trečiasis asmuo E. Š. iš esmės palaikė atsakovės argumentus ir su... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu... 7. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 8. Atsakovė J. Š. atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį... 9. Atsakovė J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto... 10. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovės apeliacinį... 11. Pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.... 12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 13. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų... 14. Antstolio V. M. 2012 m. spalio 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką... 15. Atsakovė iš esmės neginčijo, kad ji naudojasi ginčo rūsiu (rūsio... 16. Ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestinas... 17. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 18. Taip pat su apeliaciniu skundu buvo pateiktas 2013-09-12 antstolio V. M. aktas... 19. Atsakovės J. Š. apeliacinis skundas atmestinas... 20. Atsakovė J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto... 21. Teisėjų kolegija su tokiais teisiškai nepagrįstais apeliantės argumentais... 22. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra... 23. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomi teismų procesiniai... 24. Apeliantės nuomone, teismo sprendimų rezoliucinėse dalyse ieškovės... 25. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad įsiteisėjęs teismo... 26. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nuosavybės teisių į ginčo rūsį negali... 27. Be to, pastebėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo... 28. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovės naudai... 29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra... 30. Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo arba bylos stabdymo... 31. Teisme buvo gautas atsakovės J. Š. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą... 32. Teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus... 33. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovės... 34. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos... 35. Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas... 36. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti... 37. Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (į.k. 111109233)...