Byla 1A-548/2013
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Laimos Garnelienės ir Lino Žukausko, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui, nuteistajam V. L., išteisintajam R. T., gynėjams advokatams Edvardui Staponkui ir Vidmantui Žylei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo V. L. gynėjo ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

2V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

3Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL (1950 Lt) bauda ir V. L. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

4V. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

5R. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

6AB „DNB NORD lizingas“ 129985,02 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8V. L. nuteistas už tai, kad, kaip uždarosios akcinės bendrovės „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) direktorius, pasirašė 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį Nr. 2005/11-S142 su UAB „DnB NORD lizingas“ (įmonės kodas 124385737, registruota

9V. Kudirkos g. 18, Vilnius), dėl automobilių MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurių vertė 225218,65 Lt, panaudos.

10Po to 2007 m. gruodžio 20 d. UAB „DnB NORD lizingas“ vienašališkai nutraukus sutartį su UAB „X“, pastaroji lizingo bendrovei valdymo teise priklausančio turto negrąžino, kadangi V. L., būdamas UAB „X“ direktoriumi, turėdamas tikslą iššvaistyti jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „DnB NORD lizingas“ priklausantį turtą, veikdamas per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, 2006 m. liepos 29 d. perleido automobilį MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2006 m. liepos 11 d. automobilį MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje.

11Tokiu būdu V. L. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „DnB NORD lizingas“ priklausantį 129985,02 Lt vertės turtą.

12V. L. buvo kaltinamas tuo, kad, žinodamas, jog 2006-07-29 automobilis MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2006-07-11 automobilis MAN 19.414 (valst. Nr. BHK (duomenys neskelbtini), perleisti tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje ir UAB „X“ šiuo turtu nedisponuoja, 2007-11-29 surašė Priėmimo– perdavimo aktą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nurodė, kad perduoda naujam UAB „X“ direktoriui R. T. bendrovės turtą, iš jo ir automobilius MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Po to minėtą jis (V. L.) netikrą dokumentą pasirašė kaip turtą perduodantis, o R. T. kaip bendrovės turtą perimantis asmuo. Taigi V. L. buvo kaltinamas pagaminęs, laikęs ir panaudojęs netikrą dokumentą – 2007-11-29 Priėmimo perdavimo aktą, t. y. padaręs Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

13R. T. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą, o būtent:

14R. T., veikdamas bendrai su V. L., iki 2007-11-29, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nenustatytoje vietoje, vykdydamas V. L. prašymą pasirašė V. L. pateiktą atspausdintą 2007-11-29 Priėmimo perdavimo aktą, pagal kurį V. L. naujam UAB „X“ direktoriui R. T. perdavė bendrovės turtą iš jo ir automobilius MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad realiai paminėti automobiliai jam kaip naujam bendrovės vadovui perduoti nebuvo, t. y. šiais veiksmais R. T. buvo kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

15Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį ir: 1) V. L. paskirti pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę; 2) V. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, paskiriant 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę; 3) Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi,

162 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmę subendrinti apėmimo būdu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL (1950 Lt) bauda ir V. L. nustatyti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; 4) R. T. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

17Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kuria V. L. ir R. T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį. Prokuroro įsitikinimu, tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Aptaręs, kokie veiksmai sukelia baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį, taip pat, kas laikytina šio nusikaltimo dalyku, kaip pasireiškia dokumento suklastojimas (skunde minima kasacine nutartis 2K-113/2012), nurodo, jog, remiantis bylos medžiaga, akivaizdu, kad 2007 m. lapkričio 29 d. „Priėmimo – perdavimo aktas“ yra oficialus dokumentas, kuris buvo naudojamas įmonės „X" veikloje, fiksuojant kokiu turtu disponuoja įmonė vadovų pasikeitimo laikotarpiu. Nors teismas akcentuoja dokumento pavadinimą, neva perduodant turtą dokumentas turėjo vadintis ne „Priėmimo perdavimo aktas", o „Turto perdavimo priėmimo perdavimo aktas", tačiau šiuo atveju esminę reikšmę turi dokumento turinys, o ne pavadinimas. Kaip neatitinkanti tikrovės įvardinama teismo išvada, kad pagal „Priėmimo perdavimo aktą" buvo perduoti tik automobilių MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentai, o ne materialus turtas. Pabrėžiama, jog visų pirma būtina atsižvelgti į tai, kokiu tikslu buvo surašytas aptariamas dokumentas. Jis buvo surašytas tam, kad naujai paskirtas vadovas žinotų, kokiu turtu disponuoja jo vadovaujama įmonė, todėl visas materialus ir nematerialus turtas perduodamas perdavimo aktu. Kito atskiro dokumento, kuriuo būtų perduotus turtas, įmonė neturėjo, todėl akivaizdu jog „Priėmimo perdavimo aktu" buvo perduoti ne tik dokumentai, bet ir pačios vertybės. Tuo labiau, kad apklausiama teisme buhalterė A. B. patvirtino pati rengusi „priėmimo - perdavimo aktą" ir, rengdama šį dokumentą, neįtraukusi žodžių „perima ir turtą", nors dokumento esmė tokia ir buvo, tai suprato tiek V. L., tiek R. T.. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. L. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, dėl to, kad jis iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą (tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje perleido automobilius MAN). Tokiu būdu, apelianto manymu, teismas prieštarauja pats sau, kadangi automobiliai buvo perleisti su jiems priklausančiais dokumentais, todėl V. L. niekaip negalėjo perduoti jų R. T., nes šių dokumentų paprasčiausiai nebuvo, nors pastarieji ir pasirašė suklastotame dokumente. Prokurorui akivaizdu, kad V. L. pagamino, laikė ir panaudojo netikrą dokumentą, o R. T. pagamino netikrą dokumentą.

18Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, visumą, dėl ko skundžiamas nuosprendis dėl V. L. ir R. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas.

19Skunde nesutinkama ir su V. L. paskirta bausme, kuri, apelianto nuomone, yra aiškiai per švelni. Pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme A. L. neprisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikaltimą, kas iš esmės apsunkino bylos tyrimą bei jos nagrinėjimą teisme. Nors gindamasis nuo kaltinimo kaltinamasis ir turi teisę neduoti parodymų arba duoti neteisingus parodymus, tačiau baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, A. L. elgesys teisminio bylos nagrinėjimo metu leidžia konstatuoti, kad, duodamas nusikaltimo padarymo aplinkybių neatitinkančius parodymus, kaltinamasis klaidino teismą, stengdamasis išvengti baudžiamojo persekiojimo ir nesigaili padaręs nusikaltimą, kurį jis įvykdė esant neišnykusiam teistumui. Nurodo, kad A. L. padarė vieną sunkų savanaudišką nusikaltimą, savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, dėl ko pastarajam turi būti skiriama bausmė, artima Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės vidurkiui.

20Apeliaciniu skundu nuteistojo V. L. gynėjas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį ir: 1) pripažinti, kad V. L. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnyje, ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, o dėl Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisinti; 2) teismui pripažinus, kad V. L. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

21Nurodo, jog V. L. apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėliojimais, byloje esantys įrodymai įvertinti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

22Bylos medžiaga nustatyta, kad V. L. nuo 2005-04-01 iki 2007-11-29 ėjo UAB „X“ direktoriaus pareigas ir buvo atsakingas už įmonės veiklą - krovinių pervežimą automobiliais. Pradėdamas dirbti direktoriumi, jis perėmė UAB „X“ turtą ir buvo už jį materialiai atsakingas. Jam tik pradėjus dirbti, UAB „X“ turėjo 4 automobilius, tačiau jo darbo laikotarpiu įmonės darbo apimtys išsiplėtė ir po metų bendrovė jau turėjo apie 60 įvairių autotransporto priemonių, skirtų krovinių pervežimui, kurios buvo laikomos Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje nuomojamose aikštelėse. Autotransporto priemonės buvo naudojamos UAB „X" ūkinėje veikloje, vežant įvairios paskirties krovinius po Lietuvą, į užsienio šalis. 2005-11-24 V. L., kaip ūkinio vieneto vadovas, pasirašė su UAB „DnB NORD lizingas“ sutartį Nr. 2005/ll-S142 dėl dviejų automobilių MAN, kurių bendra vertė 225 218,65 Lt, panaudos. Šios autotransporto priemonės taip pat dalyvavo UAB „X" ūkinėje veikloje pervežant krovinius. Gynėjas pažymi, kad bendrovėje nebuvo įsteigtas dispečerio ar vadybininko, kuris specialiai kontroliuotų automašinų išvykimą ir parvykimą, etatas. V. L. teigimu, šis darbas buvo pavestas N. Š.. Pastarasis apklaustas kaip liudytojas parodė rūpinęsis leidimais automašinoms išvykti į užsienį, serviso ir remonto reikalais, tačiau nežinojo, kokioje šalyje yra automobiliai, nepalaikė ryšių su vairuotojais jiems būnant užsienyje bei nevykdė į užsienį išvykusių automobilių apskaitos ir kontrolės. Grįžę iš reisų vairuotojai dokumentus buhalterijai perduodavo per jį, bendrovės vadovą V. L. arba tiesiogiai.

23Gynėjo teigimu, savaime suprantama, jog įmonėje nesant atsakingo darbuotojo jo ginamajam V. L. buvo sudėtinga sekti automašinų buvimą ir jų grįžimą iš užsienio, jų saugojimą apmokamose aikštelėse. Tai būdavo galima matyti tik per buhalteriją, kuriai grįžę vairuotojai pateikdavo buhalterinius dokumentus (pastarieji turėjo atsiskaityti už pristatytą krovinį, pagal pateiktus dokumentus jiems buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis). V. L. negalėjo realiai matyti visų nuomojamose aikštelėse stovinčių automašinų, kuriose kartu būdavo paliekami ir techniniai dokumentai bei rakteliai, todėl tokia netinkama automašinų priežiūra suteikė galimybę pašaliniams asmenims pasisavinti automobilius bei juos realizuoti.

24Nurodoma, jog iš lizingo bendrovės panaudos būdu įsigytas automašinas mokestiniais pavedimais buvo mokami atitinkami lizingo mokėjimai. Iš nuosprendžio matyti, kad V. L. nuteistas perleidęs dvi pagal lizingo sutartį įsigytas autotransporto priemones tretiesiems asmenims 2006 m. liepos 11 ir 29 d., tačiau tuo pačiu iš byloje esančių UAB „DnB NORD lizingas" pretenzijų dėl įsiskolinimo matyti, kad šios pretenzijos pareikštos 2006 m. liepos 12 d., 2007 m. kovo 9 d. ir 2007 m. gruodžio 4 d., o iš šios lizingo bendrovės 2013-03-21 rašto matyti, kad lizingo mokėjimai pagal šią sutartį buvo atliekami iki 2007 m. kovo mėnesio. Tai, anot gynėjo, leidžia daryti išvadą, kad bendrovės direktorius iki to laiko pats nežinojo apie dviejų autotransporto priemonių MAN dingimą. Tą liudija ir daugkartiniai V. L. parodymai, kurių metu jis patvirtino apie vilkikų dingimą nieko nežinojęs, buvo įsitikinęs, kad jie yra išvykę į reisus, todėl už juos ir buvo mokami lizingo mokėjimai. Tą aplinkybę, kad UAB „X" nebėra dviejų automobilių MAN, jis 2009 m. sužinojo tik iš policijos tyrėjos (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009-03-23).

252011-04-11 apklausiamas kaip įtariamasis R. T. taip pat parodė, jog pasirašydamas

262007-11-29 priėmimo-perdavimo aktą jis realiai netikrino, ar yra dvi automašinos MAN,

27V. L. jam paaiškino, kad automašinos dirba ir yra išvykusios. Apie tai, kad vilkikų MAN nėra, jis sužinojo tik bendrovei iškėlus bankroto bylą. Gynėjo tvirtinimu, tokie V. L. ir R. T. parodymai įrodo, kad V. L. sąžiningai klydo, galvodamas, jog autotransporto priemonės realiai yra UAB „X" žinioje. Taip pat pažymi, kad R. T. parodė, kad po to, kai nustatė nesant dviejų pagal lizingą panaudai įsigytų automašinų MAN, nuvyko į „DnBNORD lizingas" ir pasakė, kad už prarastus vilkikus bus atsiskaityta.

28Toliau trumpai aptariami UAB „X“ buhalterės A. B. parodymai, kuriuose užfiksuota, kad direktorius V. L. kiek galėdamas stengdavosi sumokėti lizingo įmokas, tačiau įmonėje nebuvo tiek pinigų, kad nebūtų įsiskolinimų. Tokius liudytojos parodymus patvirtina ir UAB „X" direktoriaus V. L. 2006-05-06 raštas UAB "DnB NORD lizingas", kuriame išdėstomos lizingo planingų mokėjimų sutrikimo priežastys.

29Pagal transporto priemonių, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, išrašus nustatyta, kad vilkikas MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2006-07-11 kirto Lietuvos Respublikos sieną ir išvyko į užsienį (vairuotojas R. V.), o kitas vilkikas MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko 2006-07-29 (vairuotojas R. Š.). Abu vilkikai buvo įforminti RAB „X." Kaliningrado mieste, o po kurio laiko jau su tranzitiniais numeriais kirto Lietuvos valstybės sieną ir išvyko į užsienį. Apklausiami vairuotojai R. V. bei R. Š. parodė nepažįstantys nei V. L., nei R. T., negalėjo tiksliai nurodyti kieno prašymu iš Lietuvos išvarė vilkikus, toks atvejis jiems buvo ne pirmas, tą ne kartą yra darę anksčiau.

30Skunde pažymima, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog V. L. susitarė su nenustatytais asmenimis ar minėtais vairuotojais R. V. ir R. Š., taip pat su Kaliningrado srityje automašinų verslu užsiėmusia S. šeima, ir tyčia iššvaistė UAB „X" priklausantį turtą - du automobilius MAN, t. y. įvykdė Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

31Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų ir nepateikė detalios bei patikimos įrodymų analizės. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje tik daroma prielaida, kad

32V. L., būdamas atsakingas už ūkinę finansinę veiklą, turėjo žinoti, kur prapuolė du brangūs vilkikai, nesiėmė jokių veiksmų apie tai informuoti lizingo bendrovę, policiją. Konstatuojama, kad be direktoriaus V. L. žinios niekas negalėjo parduoti automobilių. Iš tos prielaidos daroma nepagrįsta išvada, kad V. L. žinojo, kur yra automobiliai, kad jie išgabenti ir parduoti Rusijos Federacijoje tretiesiems asmenims, tačiau tokia išvada nėra paremta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas nenurodė motyvų, kodėl negalima tikėti V. L. ir R. T. parodymais, kurių metu pastarieji teigė apie vilkikų dingimą sužinoję tik iškėlus bankroto bylą ar apsilankius pas tyrėją.

33Gynėjo įsitikinimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jo ginamasis iššvaistė bendrovės turtą. Neneigia, kad įmonėje esant nemažam autotransporto kiekiui turėjo būti pasirūpinta tinkama šių autotransporto priemonių veiklos apskaita ir saugojimo kontrole, tuo labiau, jog automašinos buvo saugojamos nuomojamose aikštelėse, dėl ko būtų buvę aišku, kurioje šalyje yra autotransporto priemonė, kada grįžo į Lietuvą, kur yra saugojama ir tt.

34Kadangi bendrovės direktorius, pagal savo funkcijas prilygintas valstybės tarnautojui, dėl visapusiškos darbo apimties tokio darbo atlikti negalėjo, toks jo elgesys vertingo bendrovės turto atžvilgiu gali būti vertinamas kaip neatsargus, neatidus ir nerūpestingas, kas leistų atitinkamą neveikimą vertinti pagal Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnį. UAB „X" nuostatuose numatyta, kad bendrovės direktorius organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, savo kompetencijos ribose leidžia įsakymus, reguliuojančius administracijos ir struktūrinių padalinių darbą, tvirtina bendrovės tarnybų bei darbuotojų pareiginius nuostatus, suteikia įgaliojimus vykdyti toms funkcijoms, kurios yra jo kompetencijoje. Tad pažeisdamas jam suteiktą teisę reikiamai organizuoti struktūrinių padalinių darbą, V. L. neužtikrino reikiamos autotransporto veiklos ir saugojimo kontrolės, dėl ko dvi vertingos autotransporto priemonės dėl jo netinkamų pareigų atlikimo buvo prarastos, padarant bendrovei didelę žalą, kas atitiktų Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

35Paskutinėje skundo dalyje yra prašoma V. L. taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, kad jo ginamasis yra teistas vieną kartą už nesunkaus nusikaltimo, susijusio su ūkine bendrovės veikla, įvykdymą baudžiamuoju įsakymu, savo kaltę nuoširdžiai pripažino, bausmę yra atlikęs. V. L. dirba, išlaiko šeimą ir mažametę dukrą, bandė atsiskaityti už lizingą, turi labai rimtų sveikatos problemų, byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl teismas, nors ir nenustatė ypatingų aplinkybių, tačiau turėjo visas galimybes svarstyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalie taikymą ir įvertinti, ar realaus laisvės atėmimas yra teisingas.

36Apeliaciniu skundu civilinis ieškovas AB „DNB lizingas“ prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria AB „DNB lizingas“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas ir pilnai patenkinti civilinį ieškinį dėl 129 985,02 Lt žalos atlyginimo.

37Visų pirma apeliantas cituoja kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2007, kurioje išaiškinta, kad „ieškinys apkaltinamajame nuosprendyje gali būti paliktas nenagrinėtas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Nesant šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo pripažino ydingu apylinkės teismo nuosprendį ir paliko nenagrinėtą civilinį ieškinį...“. Pabrėžia, kad teisinis pagrindas civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu yra tik tada, kai pareikšto civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos.

38Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą ne dėl to, kad jo negalima buvo tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos (byloje yra žalą pagrindžiantys įrodymai), o motyvuodamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridiniam asmeniui negalint įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų juridinio asmens dalyvis pagal juridinio asmens prievolę savo turtu atsako subsidiariai. Subsidiarioji atsakomybė yra papildoma, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškinys turėjo būti pareikštas ne V. L. kaip juridinio asmens dalyviui (akcininkui), o UAB „X", kuriai ir buvo nustatyta tiesioginė prievolė mokėti atitinkamas lizingo įmokas. UAB „X" bankroto byloje buvo patvirtintas lizingo bendrovės

39284 812,25 Lt reikalavimas, todėl teismas padarė išvadą, kad reikalavimas atlyginti nuostolius turi būti nagrinėjamas bankroto, o ne baudžiamojoje byloje.

40Vertindamas pirmosios instancijos teismo motyvus ir atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliantas teigia, kad teismo argumentai nesudaro ir negalėjo sudaryti teisinio pagrindo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, minėtas teismo sprendimas yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad subsidiari juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles atsiranda tuo atveju, jeigu juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, bet ne juridinio asmens dalyvio padarytos nusikalstamos veikos ir dėl to asmeniui atsiradusios žalos. Jokiame įstatyme nėra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo padaro Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą užimdamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, kurį su žalą patyrusiu asmeniu sieja lizingo sutartiniai santykiai, tai tokiu atveju nusikalstamą veiką padariusio fizinio asmens atsakomybė yra subsidiari, o jo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas juridinio asmens, kuriame jis nusikalstamos veikos padarymo metu užėmė vadovaujančias pareigas, bankroto byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pats asmuo atsako už nusikalstamas veikas, padarytas einant vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje (kasacinė nutartis

41Nr. 2K-373/2011; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-169/2012).

42Pabrėžia, jog teismo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad būtent V. L. padarė Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl kaltu pripažintam asmeniui, o ne UAB „X" ir tenka pareiga atlyginti lizingo bendrovei padarytą žalą. Nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybė tokiu atveju negali būti subsidiari - įstatymas to nenumato. Žalą atlyginti turi už jos padarymą atsakingas (ją padaręs) asmuo (Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 2 dalis) ir tik įstatymų nustatytais atvejais kitas asmuo atsako už dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju civilinis ieškinys buvo pareikštas ir žalą prašoma atlyginti iš nusikalstamą veiką padariusio asmens, kuris, būdamas UAB „X" direktoriumi ir dėl to atsakingas už lizingo bendrovės su UAB „X" sudarytų lizingo sutarčių pagrindu jam patikėtas 2 transporto priemones, jas išvaistė ir kurios lizingui bendrovei nutraukus lizingo sutartis nebuvo ir iki šiol nėra grąžintos.

43Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu buvo kaltinami V. L. ir R. T., UAB „X" jokie kaltinimai dėl minėto nusikaltimo nebuvo reiškiami. Atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo naudojantis įstatymų suteikiamomis teisėmis įstatymų nustatyta tvarka buvo pareikštas baudžiamojoje byloje kaltinamiems asmenims, nėra jokio pagrindo išvadai, kad lizingo bendrovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti reiškiamas ne V. L., o UAB „X" bei tai, kad jis turi būti reiškiamas UAB „X" bankroto byloje. Pažymi, kad UAB „X" bankroto byla yra užbaigta, šis juridinis asmuo apskritai yra išregistruotas iš juridinių asmenų registro (išregistravimo data 2011-03-07). Tokiu būdu lizingo bendrovė, net ir esant teisiniam pagrindui, negalėtų pareikšti UAB „X“ bankroto byloje reikalavimo dėl žalos atlyginimo. UAB „X" bankroto byloje buvo patvirtintas lizingo bendrovės finansinis reikalavimas dėl pagal visas jos su UAB „X" sudarytas lizingo sutartis susidariusio įsiskolinimo (jokia lizingo bendrovės patvirtinto kreditorinio reikalavimo dalis UAB „X" bankroto byloje nebuvo patenkinta), tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo klausimas iš Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusio V. L. turi būti nagrinėjamas UAB „X" bankroto byloje.

44Taigi apeliantas konstatuoja, kad teismas privalo išnagrinėti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį (jei nėra anksčiau minėtoje kasacinėje nutartyje nurodytų aplinkybių). Nagrinėjamu atveju į bylą buvo pateikti įrodymai apie dviejų negrąžintų lizingo objektų neapmokėtą vertę, pradelstus mokėjimus ir delspinigius, kurie ir sudaro patirtą žalą. Teismas neturėjo teisinio pagrindo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

45Galiausiai cituojama kasacinė nutartis Nr. 2K-254/2009, kurioje apibrėžiamos žalos rūšys. Apeliantas nurodo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį sudaro neapmokėta lizingo objektų vertė, pradelsti mokėjimai ir delspinigiai. Tuo pačiu pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo priimtoje nutartyje Nr. 1A-197/2013 pripažinta, kad lizingo bendrovė kaip žalos atlyginimą neapmokėtą lizingo objektų vertę, pradelstus mokėjimus ir delspinigius iš Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padariusio asmens reikalauja atlyginti visiškai pagrįstai.

46Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokuroras prašė patenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir civilinio ieškovo AB „DNB Nord lizingas“ apeliacinius skundus, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

47Nuteistojo V. L. gynėjas ir pats nuteistasis V. L. prašė patenkinti jo gynėjo apeliacinį skundą, o Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atmesti.

48Nuteistasis R. T. ir jo gynėjas prašė atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą.

49Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro prašymas dėl V. L. ir R. T. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendis keičiamas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl V. L. ir R. T. išteisinimo ir šioje dalyje priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 dalis), o kita prokuroro apeliacinio skundo dalis atmetama.

50Civilinio ieškovo AB „DNB Nord lizingas“ apeliacinis skundas tenkinamas visiškai ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas,

51328 straipsnio 4 punktas).

52Nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos BPK

53326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54Dėl Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies

55Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisino V. L. ir R. T. dėl Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Su tokiu sprendimu nesutinkantis prokuroras prašo pastaruosius pripažinti kaltais, padarius nurodytą nusikaltimą. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, t. y. analizuojamu atveju būtina tinkamai įvertinti ne dokumento pavadinimą, o turinį bei šio dokumento surašymo tikslą, kas leis daryti neabejotiną išvadą, jog minimu dokumentu buvo atitinkamai perduotas ir jame nurodytas materialus bei nematerialus turtas.

56Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas suklastojo žinomai netikrą dokumentą ar (ir) žinomai netikrą dokumentą panaudojo. Teismų praktikoje dokumentu Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies prasme laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-263/2010, 2K-401/2011, 2K-139/2012, 2K-361/2012). Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento suklastojimu laikytini veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas.

57Nagrinėjamoje byloje V. L. ir R. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami suklastoję 2007-11-29 priėmimo – perdavimo aktą, tačiau teismas pastaruosiuos išteisino ir pripažino, kad pagal minėtą dokumentą buvo perimtas ne turtas, o tik dokumentai. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka ir mano, jog ji yra aiškiai nepagrįsta. Visų pirma šiuo atveju būtina įvertinti, koks buvo dokumento sudarymo tikslas. Laikytina, kad minėtas priėmimo – perdavimo aktas buvo sudarytas, siekiant įforminti faktinį (ne tik dokumentinį) įmonės perdavimą. Analizuojamame dokumente yra konkrečiai užfiksuota, ką V. L., palikdamas UAB „X“ direktoriaus pareigas, perdavė, o naujai paskirtas direktorius R. T. atitinkamai priėmė. Priėmimo – perdavimo akte yra išskirtos trys sritys – dokumentai, ilgalaikis turtas bei įsipareigojimai, kurios kaip tik ir buvo perduotos bei atitinkamai priimtos vykstant faktiniam įmonės perdavimui. Tad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, priėmimo - perdavimo akte yra aiškiai nurodyta, kad V. L. naujajam bendrovės direktoriui R. T. perdavė ne tik dokumentus ir kitus įsipareigojimus, bet ir ilgalaikį turtą (t. 5, b. l. 89). Būtent į šio ilgalaikio turto sąrašą ir yra įtraukti abu vilkikai – MAN 18.410 ir MAN 19.414. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžiai neteisingą išvadą, kad dokumente nėra užsimenama apie tai, kad R. T. priėmė bent kokį turtą, juo labiau, minimus vilkikus. Iš priėmimo – perdavimo akto matyti, kad V. L. naujajam direktoriui R. T. kartu su kitu nurodytu UAB „X“ ilgalaikiu turtu perdavė ir du vilkikus, nors pastarųjų pagal byloje surinktus įrodymus įmonėje realiai jau nebebuvo nuo 2006 m. liepos mėn. Netgi, jei šiame dokumente ir nebūtų išskirta frazė „ilgalaikis turtas“, nekiltų jokių abejonių, kad juo buvo perduoti ne tik dokumentai, bet ir atitinkamas turtas ir įsipareigojimai. Byloje apklausta aktą rengusi buhalterė A. B. patvirtino, jog R. T. turėjo perimti tiek dokumentus, tiek ilgalaikį turtą. Atskiro dokumento, kuriame būtų nurodytas perimamas turtas nebuvo (t. 7, b. l. 7). Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo sudarytas joks kitas dokumentas dėl perduotino įmonės turto. Iš to seka, kad tas turtas buvo perduotas ir priimtas būtent 2007-11-29 priėmimo – perdavimo aktu. Priešingu atveju galėtume teigti, jog V. L. neperdavė, o R. T. nepriėmė apskritai jokio turto, nors dėl kitų turto vienetų jokių neaiškumų nekyla. Sunkiai suvokiama, jog asmuo, perimantis įmonės valdymą, pasirašytų tik už dokumentų gavimą, sutiktų su visais įmonės turimais įsipareigojimais, tačiau būtų abejingas realiai įmonės disponuojamam ir jo paties perimamam turtui. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia, jog V. L. ir R. T. neva nežinojo, kad UAB „X“ realiai nebedisponavo vilkikais MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Abi transporto priemonės 2006-07-11 ir 2006-07-29 kirto Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, o vėliau, t. y. 2006-07-19 ir atitinkamai 2006-08-07 į Lietuvos Respubliką įvažiavo jau su Rusijos Federacijos išduotais tranzitiniais numeriais. Iš atsakymo į teisinės pagalbos prašymą matyti, kad vilkikai buvo įforminti Kaliningrado mieste veikiančioje įmonėje RAB „X“ (t. 2, b. l. 132). Tad UAB „X“ jau nuo 2006 m. liepos – rugpjūčio mėn. realiai nedisponavo šiais krovininiais automobiliais, jais nebuvo gabenami kroviniai, nors tai buvo įmonės veiklos sritis, įmonė negavo pelno ir dėl to tariamai niekam nekilo jokių klausimų. Be to, anot V. L., apie vilkikų dingimą nieko neužsiminė ir juos vairavę darbuotojai (tiesa, V. L. negalėjo nurodyti konkrečių darbuotojų, kuriems buvo pavesta vairuoti pradangintus vilkikus), pastarieji neva paprasčiausiai persėdo dirbti prie kitų transporto priemonių. Tokie teiginiai akivaizdžiai prieštarauja elementariai logikai ir yra nesuderinami su įmonės vadovo interesais.

58Paneigiant V. L. ir R. T. parodymus, kad jie nieko nežinojo apie vilkikų dingimą, atsižvelgiama ir į UAB „DnB Nord lizingas“ atstovo liudytojo D. Č. parodymus, iš kurių matyti, kad bankui vienašališkai nutraukus sutartį ir bandant susigrąžinti neišpirktą turtą, V. L. ir R. T. pripažino negalėsiantys sugrąžinti vilkikus MAN 18.410 ir MAN 19.414, kadangi tai padaryti neįmanoma, nes „jų nėra ir greičiausiai nebebus“ (t. 7, b. l. 5-7). Be to, sunkumai dėl įmokų pagal lizingo sutartį tęsėsi ganėtinai ilgai, klausimas dėl apmokėjimo už vilkikų panaudą buvo keliamas nuolat, todėl įmonėje negalėjo likti nepastebėta, kad tų vilkikų apskritai seniai nebėra.

59Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. L. kaltu iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės turtą. Šioje nuosprendžio dalyje teismui nekilo abejonių, kad V. L. ir R. T. žinojo, jog vilkikų bendrovėje nebėra, tačiau, spręsdamas, ar pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį pareikštas kaltinimas yra pagrįstas, nurodė, kad kaltinamieji perėmė tik buhalterinius dokumentus, kuriuose kaip tik ir buvo įtraukti duomenys apie abu vilkikus. Tokiu būdu teismas nebuvo nuoseklus, kadangi dar ankstesnėmis išvadomis pripažino kaltinamuosius žinojus apie vilkikų dingimą, todėl, sprendžiant dėl pastarųjų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, būtų formalu vertinti vien tik tą faktą, kad duomenys apie vilkikus buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, juolab, kad priėmimo – perdavimo akto turinys aiškiai rodo, kad buvo perduoti ne tik dokumentai, bet ir ilgalaikis turtas.

60Išdėstytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad V. L. ir R. T. žinojo, kad 2007-11-29 priėmimo – perdavimo akto pasirašymo metu UAB „X“ nedisponuoja automobiliais MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, ignoruojant šį faktą ir siekiant nuslėpti V. L. patikėto ir jo žinioje buvusio turto iššvaistymą, į aktą vis tiek buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad V. L. perduoda automobilius naujajam bendrovės direktoriui R. T., o pastarasis juos priima. Abu pilnai suprato, jog dokumente nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau vis tiek tariamą jų teisingumą patvirtino savo parašais, ir taip, veikdami tiesiogine tyčia, pagamino netikrą dokumentą. Tokiu būdu laikytina, jog pasitvirtino V. L. ir R. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį pareikšti kaltinimai ir pastarieji pripažintini kaltais pagaminę netikrą dokumentą – 2007-11-29 priėmimo – perdavimo aktą.

61Tiesa, V. L. buvo kaltinamas ne tik pagaminęs, bet ir laikęs bei panaudojęs šį dokumentą, t. y. padaręs tris Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje dispozicijoje numatytas alternatyvias veikas, kurių kiekviena iš esmės atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Vadinasi, pripažįstant asmenį kaltu ir nuteisiant jį dėl dokumento pagaminimo, laikymo ir panaudojimo, būtina nustatyti šių alternatyvių veikų (pagaminimo, laikymo ir panaudojimo) faktus ir pagrįsti juos teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais ir vėliau apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

62Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punktas numato kaltinamajame akte nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Tuo tarpu iš V. L. pareikšto kaltinimo turinio matyti, kad jame yra išdėstytos tik dokumento suklastojimo (pagaminimo) aplinkybės, tačiau visiškai neatskleistos kitų dviejų alternatyvių veikų padarymo aplinkybės, t. y. kur, kokiu laikotarpiu, kokiomis aplinkybėmis jis šį dokumentą laikė bei panaudojo. Atsižvelgiant į tai, iš kaltinimo šalinama, kad V. L. laikė bei panaudojo priėmimo – perdavimo aktą ir, vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais, laikytina, kad jis šį aktą pagamino.

63Be to, R. T. iš kaltinimo šalinama, kad jis kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus dėl netikro dokumento pagaminimo padarė, veikdamas bendrai su V. L.. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant į tai, kad V. L. minėta aplinkybė nebuvo inkriminuota. Priešingu atveju, laikant, jog R. T. nusikalto, veikdamas kartu su V. L., nors pastarajam analogiška aplinkybė neinkriminuota, būtų nepagrįstai pasunkinta R. T. teisinė padėtis.

64Dėl nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos BK 229, 184 straipsniais

65Nuteistojo V. L. gynėjas apeliaciniu skundu pirmiausia prašo jo ginamojo veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnį, tikindamas, kad V. L. netinkamai organizavo jam pavaldžių struktūrinių padalinių darbą, neužtikrino reikiamos autotransporto veiklos ir saugojimo kontrolės, dėl ko pastarajam netinkamai vykdant pareigas buvo prarastos dvi vertingos autotransporto priemonės, padarant bendrovei didelę žalą. Tokie teiginiai rodo, kad V. L. prašoma pripažinti kaltu dėl kito nusikaltimo nei jis buvo perduotas teismui.

66Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (Lietuvos Respublikos BPK

6722 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7 dalis) užtikrinimu.

68Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal Lietuvos Respublikos BPK

69255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

70Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.

71Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2011). Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2008).

72Nagrinėjamu atveju gynėjas prašo inkriminuoti visai kitame Lietuvos Respublikos BK skyriuje numatytą nusikaltimą, kuriuo tiesiogiai kėsinamasi į valstybės, savivaldybės įstaigų bei institucijų, tarptautinių institucijų, taip pat valstybinių, nevalstybinių ir privačių įstaigų, įmonių bei organizacijų normalią, veiksmingą, autoritetingą, Konstituciją, įstatymus ir kitus teisės aktus atitinkančią veiklą. Tuo tarpu V. L. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu padaręs turtinį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje. Akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl turto iššvaistymo perkvalifikavimo į tarnybos pareigų neatlikimą, iš esmės pakistų faktinės inkriminuotos veikos aplinkybės, todėl kaip nepagrįstas atmetamas gynėjo prašymas dėl V. L. veikos perkvalifikavimo į nurodytą lengvesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį.

73Tolesnis apeliacinio skundo turinys suformuoja kitą esminį prašymą – išteisinti V. L. iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Gynėjo argumentai yra orientuoti, siekiant įtikinti, jog V. L. sąžiningai klydo, galvodamas, jog autotransporto priemonės tebėra UAB „X“ žinioje. Prielaidomis įvardinamos teismo išvados, kad V. L., būdamas atsakingas už ūkinę veiklą, turėjo žinoti, kur prapuolė du brangūs vilkikai, nepagrįstai konstatuota neva niekas kitas be jo žinios negalėjo šių automobilių parduoti ir pan.

74Kolegija, atsakydama į gynėjo skundo argumentus, pasisakys kartu dėl visų teiginių, susijusių su Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, kadangi visų šių teiginių esmė yra nukreipta įrodyti, kad V. L. nieko nežinojo apie vilkikų dingimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kuriomis konstatuota, jog V. L. padarė Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu.

75Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių, tarp jų ir lizingo, sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrus ketinimus, tikrąją valią. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą, neturi teisės jį naudoti, juo disponuoti (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, būtina nustatyti, kad viena šalis sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį.

76Nagrinėjamoje byloje V. L., būdamas UAB „X“ direktoriumi, pasirašė su UAB „DNB Nord lizingas“ sutartį dėl dviejų vilkikų MAN panaudos, tačiau šios sutarties nevykdė ir, lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus sutartį, negrąžino pastarajai valdymo teise priklausančio turto, kadangi šį turtą, veikdamas per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, perleido tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje, tokiu būdu iššvaistydamas jam patikėtą ir jo žinioje buvusį lizingo bendrovei priklausantį didelės vertės svetimą turtą.

77Teismui nekyla abejonių, jog nuteistajam V. L. patikėti ir jo žinioje buvę krovininiai vilkikai buvo perleisti pastarajam žinant bei, turint tikslą, šį turtą iššvaistyti. Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais įrodinėjama, kad V. L. buvo nežinomos vilkikų dingimo aplinkybės, laikytini gynybine pozicija, kurią paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

78Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pagal 2005-11-24 lizingo sutartį įgyti krovininiai vilkikai 2006 m. liepos 11 d. ir liepos 29 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, tų pačių metų liepos 19 d. ir rugpjūčio 7 d. įvažiavo į Lietuvos Respubliką jau su Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais, o atitinkamai 2007 m. liepos 20 d. ir rugpjūčio 8 d. per Medininkų pasienio postą atgal išgabenti į Rusijos Federaciją. Autotransporto priemonės įformintos Kaliningrade veikiančioje įmonėje RAB „X“ (t. 2, b. l. 132). V. L. tikina šių faktų nežinojęs, buvo įsitikinęs, kad vilkikai yra įmonėje, tokios aplinkybės jam neva paaiškėjo tik 2009 m., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais V. L. parodymais bei atmetė juos kaip neatitinkančius tikrovės. Šioje vietoje visų pirma analizuotini UAB „DNB Nord lizingas“ atstovo liudytojo D. Č. parodymai, iš kurių matyti, kad nesklandumai dėl įmokų mokėjimo pagal minėtą lizingo sutartį kilo dar 2006 m. -

792007 m., dėl ko bankas išsiuntė pretenzijas, ragindamas padengti susidariusius įsiskolinimus (t. 1, b. l. 12-14). Liudytojas teisme patvirtino, jog, bankui vienašališkai nutraukus sutartį ir siekiant susigrąžinti neišmokėtą turtą, buvo ne kartą bendrauta su V. L. ir R. T., tačiau pastarieji nurodė negalėsiantys grąžinti vilkikų, pripažindami, kad „jų jau nebėra ir greičiausiai nebebus“ (t. 7, b. l. 5-7). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų D. Č. parodymų matyti tai, jog UAB „X“ atstovas R. T. jį dar maždaug 2007 m. informavo, kad „minėti automobiliai pradanginti Baltarusijoje ir jų atgavimas yra neįmanomas“ (t. 1, b. l. 64). Tuo pačiu paminėti ir R. T. parodymai, kurių metu jis pripažino iškart po 2007-11-29 priėmimo – perdavimo akto sužinojęs, kad jokių vilkikų MAN bendrovėje nėra (t. 7, b. l. 29), nors iki tol tvirtino, jog tokios aplinkybės jam paaiškėjo tik iškėlus bankroto bylą (t. 6, b. l. 16-17). Vadinasi, iš D. Č. parodymų matyti, kad tiek V. L., tiek R. T. iškart po lizingo sutarties nutraukimo informavo jį vilkikų negrąžinsiantys, kadangi jų įmonėje nėra ir nebus. Tai leidžia neabejotinai teigti, kad vilkikų dingimas pastariesiems buvo gerai žinomas 2007 m. lapkričio mėn. Tuo tarpu kitos bylos aplinkybės leidžia objektyviai konstatuoti ir dar daugiau, t. y. jog V. L., būdamas įmonės direktoriumi, veikdamas per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, perleido tretiesiems asmenims du vilkikus MAN ir tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

80Kaip minėta, surinkti įrodymai patvirtina, kad vilkikai MAN 18.410 ir MAN 19.414 Kaliningrade buvo įforminti 2006 m. liepos – rugpjūčio mėn., t. y. nuo šio laikotarpio jų UAB „X“ nebebuvo, jie nebenaudoti įmonės veikloje. Apklausiamas V. L. pripažino, kad daugiausiai jis prižiūrėdavo reisus, žinodavo, kur važiuoja vairuotojai, pastarieji turėdavo jiems priskirtą transporto priemonę, tačiau be V. L. žinios jos negalėdavo savavališkai pasiimti ir išvažiuoti į reisą ar savais reikalais (t. 7, b. l. 27-28). Ši paties V. L. nurodyta tvarka reiškia, jog dingus brangiam turtui, kuriuo buvo vykdoma įmonės veikla, toks dingimas negalėjo likti nepastebėtas. Visų pirma apie tai turėjo pranešti vairuotojai, kurie buvo priskirti atitinkamiems vilkikams, tačiau V. L., laikydamasis savo gynybinės pozicijos, kuria tikina tiesiog aplaidžiai vykdęs pareigas, sąmoningai vengė nurodyti konkrečių darbuotojų pavardes. Aišku, jog dingus vilkikams mažiausiai pora darbuotojų liko be transporto priemonės, dėl ko neišvengiamai turėjo kilti klausimas dėl būtinybės paskirti jiems naujus automobilius, o tai savo ruožtu reiškia, kad įmonės vadovas žinojo tokio perskirstymo priežastis. Antra, logiškai nepaaiškinama, kaip įmonėje, užsiimančioje krovinių pervežimu, daugiau nei pusantrų metų (o V. L. teigimu, net iki 2009 m.

81kovo mėn.) galėjo likti nepastebėtas dviejų vilkikų dingimas. Nors V. L. akcentuoja, kad įmonės dokumentuose visą laiką buvo įtraukti duomenys apie minėtus automobilius, tačiau jis, remdamasis tais pačiais dokumentais (nebuvo važtaraščių, komandiruočių dokumentų), aiškiai matė, kad vilkikai nėra naudojami, jais negabenami kroviniai, dėl ko natūraliai pastarajam turėjo kilti klausimas dėl tariamos vilkikų prastovos. Tad šios aplinkybės leido teismui pagrįstai konstatuoti, kad V. L. žinojo vadovaujamoje įmonėje nebesant vilkikų MAN, kadangi pastarieji buvo išgabenti ir perleisti tretiesiems asmenims.

82Paneigiant iškeltą versiją apie tai, kad automobilių dingimas niekam nebuvo žinomas, atsižvelgiama ir į paties R. T. parodymus. Kaip jau minėta anksčiau, apklausiamas teisme pastarasis pripažino, kad netrukus po priėmimo – perdavimo akto jam tapo aišku, jog įmonėje nėra jokių vilkikų MAN, nors ikiteisminio tyrimo metu jis tikino, kad tokie faktai jam paaiškėjo tik iškėlus bankroto bylą. Toliau R. T. teigia apie tokį turto dingimą niekam nepranešęs, tačiau nepaaiškina tokio savo elgesio priežasčių („ ? ... ? tas klausimas taip ir liko neišspręstas. Kodėl nesikreipėme į policiją dėl nesamo turto, negaliu paaiškinti, gal išsigandau, bet ko negaliu paaiškinti“) (t. 7, b. l. 28-29). Dar daugiau – R. T. teigimu, jis dėl pradingusių vilkikų V. L. iš esmės net nieko nesakė, t. y. pradžioje lyg ir ieškojo jo, tačiau vėliau nei bandė išsireikalauti atitinkamą pinigų sumą, nei kažką jam apskritai sakė, tačiau vėlgi negalėjo paaiškinti, kodėl taip elgėsi (t. 7, b. l. 28-29). Tokie parodymai aiškiai verčia abejoti jų teisingumu, kadangi vargu, ar įmonę perėmęs vadovas taip vangiai ir abejingai reaguotų, sužinojęs, jog dingo brangiai kainuojantis įmonės turtas, ir nei informuotų teisėsaugos įstaigą, nei reikštų pretenzijas tą turtą perdavusiam asmeniui, o paprasčiau sutiktų nustatytą trūkumą padengti lėšomis, gautomis pardavus savo asmeninį būstą. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad tiek R. T., tiek ir V. L. žinojo, kad transporto priemonių įmonėje nėra ir nebebus, o apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad V. L. dar kurį laiką po vilkikų dingimo mokėjo lizingo įmokas, rodo ne tai, kad nuteistasis iš tiesų sąžiningai klydo galvodamas vilkikus tebesant UAB „X“ žinioje, o tik siekį nuslėpti turto iššvaistymą, imituojant tariamą nežinojimą per lizingo įmokas, kurios, beje, nutrūko dar gerokai iki V. L. perduodant turtą (paskutinė įmoka sumokėta 2007 m. pradžioje).

83Tad, išanalizavusi visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad

84V. L. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą. Įvertinus tai, kad jis nebuvo sąžiningas, neteisėtai perleido jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą tretiesiems asmenims, suprato, kad toks elgesys yra pavojingas ir bandė jį nuslėpti, suprato, kad dėl tokių jo veiksmų tikrasis turto savininkas – lizingo bendrovė - neteks turto bei patirs atitinkamą žalą, ir nors to tiesiogiai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. laikytina, kad

85V. L. nusikalto, veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis, būdamas įmonės vadovu, privalėjo imtis priemonių, kad jam patikėtas ir jo žinioje esantis turtas būtų išsaugotas, tačiau jis buvo visiškai abejingas pasekmėms ir nesiėmė nė menkiausių veiksmų, kad šis turtas būtų išsaugotas ir tinkamai naudojamas.

86Dėl bausmės

87Pirmiausia kolegija pasisakys dėl bausmės, kuri skiriama V. L. ir R. T. šiuo nuosprendžiu pripažinus juos kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad prokuroras prašo kaltininkams skirti straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad toks prašymas yra apskritai nemotyvuojamas.

88Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka išdėstytų tikslų visuma ir sudaro vieningą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

89Taigi, skirdama bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į V. L. ir R. T. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas, kuris pagal nustatytas aplinkybes yra kiek mažiau pavojingas nei rūšinis analogiškų nusikalstamų veikų pavojingumas), kaltės turinį (abu veikė tiesiogine tyčia), atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei, įvertinus kaltininkų asmenybę charakterizuojančius duomenis (t. 5, b. l. 99-101; 147-149; t. 7, b. l. 2-3, 26), darytina išvada, jog bausmės paskirtis bus įgyvendinta kaltininkams paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant ženkliai mažesnį už galimą skirti baudos vidurkį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad V. L. anksčiau teistas baudžiamuoju įsakymu, taip pat, kad pastarojo, kaip turtą perduodančio asmens, vaidmuo buvo labiau dominuojantis, nustato kiek didesnį baudos dydį.

90Tolesnis bausmės skyrimo klausimas yra susijęs tik su nuteistuoju V. L., kurį prokuroras už Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prašo nubausti griežčiau, o nuteistojo gynėjas savo ruožtu prašo ginamajam taikyti Lietuvos Respublikos BK

9154 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti šiam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nei vieno iš šių prašymo ir laiko, kad pirmosios instancijos teismo V. L. paskirta bausmė yra teisinga.

92Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas V. L. bausmę, iš esmės atsižvelgė į visas aplinkybes, kurios minimos prokuroro skunde, t. y. įvertino nusikaltimo pavojingumą, tai, kad nuteistasis anksčiau teistas ir teistumas neišnykęs, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Prokuroro argumentai dėl griežtesnės bausmės skyrimo iš esmės yra sukoncentruoti į tai, kad V. L. nepripažino savo kaltės ir nuoširdžiai nesigailėjo, tačiau toks nuteistojo elgesys negali būti vertinamas išskirtinai ar tapti pagrindu griežtesnės bausmės skyrimui. Kaltininkas pats pasirinko tokią gynybinę poziciją, kuri savo ruožtu atėmė bet kokią galimybę Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios atsakomybės konstatavimui, ką teismas atitinkamai ir įvertino aptardamas bausmės skyrimo klausimą. Tuo tarpu duomenys apie V. L. sveikatos būklę (nuteistajam nustatytas hepatitas B, II tipo cukrinis diabetas bei įvairios (ūmaus, recidyvuojančio bei lėtinio) pankreatito formos)

93(t. 7, b. l. 2-3, 26), taip pat tai, kad jis, iššvaistęs turtą, už jį vis tiek dar kurį laiką mokėjo įmokas, tokiu būdu bent kiek sumažindamas nukentėjusiojo nuostolius, leido teismui skirti bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (be to, nustatant tokią bausmę atsižvelgtina ir į kaltės turinį, t. y. tai, kad nusikalstami veiksmai atlikti veikiant netiesiogine tyčia). Kolegijos manymu, tokio dydžio bausmė yra tinkama, ji atitinka tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek V. L. asmenybę.

94Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam V. L. sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį. Teismų praktikoje, sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neteisingas. Tokių aplinkybių nenurodo ir nuteistojo gynėjas, pripažindamas jų šiuo atveju nesant, tačiau vis tiek abejodamas laisvės atėmimo bausmės teisingumu. Pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę bei nustatydamas jos dydį, kuris yra gerokai mažesnis už galimą skirti bausmės vidurkį, įvertino visas gynėjo nurodytas aplinkybes, o tai, kad, kaip papildomai pažymėjo apeliantas, V. L. dirba ir išlaiko šeimą, kurioje auga mažametė dukra, yra įprastinės gyvenimiškos aplinkybės, kurios nevertinamos kaip išskirtinai išimtinės bei sudarančios pagrindą nusikaltimą padariusiam asmeniui skirti švelnesnę bausmę. Taip pat nenustatytos ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Taigi laikytina, kad V. L. už Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir pagrįsta, ji nėra neproporcinga (neadekvati) įstatymo pažeidimui, V. L. asmenybei bei kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms.

95Dėl civilinio ieškinio

96Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nenagrinėtu paliktas civilinio ieškovo UAB „DNB Nord lizingas“ 129 985,02 Lt dydžio civilinis ieškinys. Teismas šiuo atveju akivaizdžiai neteisingai konstatavo, kad civilinis ieškinys turėjo būti pareikštas ne V. L., o UAB „X“ (padaryta neteisinga išvada dėl V. L. atsakomybės rūšies), o, atsižvelgus į tai, kad apygardos teismas nutartimis patvirtino kreditoriaus UAB „DNB Nord lizingas“ reikalavimus bankrutuojančios UAB „X“ byloje, šie reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo neva turėjo būti nagrinėjami bankroto, o ne baudžiamojoje byloje.

97Iš Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, turinio matyti, kad baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas, o reikalavimas atlyginti žalą numatytas tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba už šio asmens veiką materialiai atsakingiems asmenims.

98Skundžiamu nuosprendžiu V. L. kaip tik ir buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl, kaip teisingai skunde nurodo apeliantas – civilinis ieškovas UAB „DnB Nord lizingas“, būtent nuteistajam V. L., o ne UAB „X“ tenka pareiga atlyginti lizingo bendrovei padarytą žalą. Įstatymas nenumato nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę vertinti kaip subsidiarią. Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad už žalos atlyginimą yra atsakingas tik ją padaręs asmuo ir tik įstatymų nustatytais atvejais atsakomybė už tokio asmens veiksmais sukeltą žalą tenka kitam asmeniui (to paties straipsnio 3 dalis).

99Nagrinėjamoje byloje lizingo bendrovė dėl nusikalstamų juridinio asmens atstovo

100V. L. veiksmų patyrė turtinę žalą, kurią privalo atlyginti ne kas kitas, o tą žalą padaręs V. L.. Civilinio ieškovo pateiktas civilinis ieškinys 129 985,02 Lt sumai (t. 2, b. l. 72-88) yra pagrįstas, dėl ko visiškai tenkinamas, priteisiant nurodytą sumą iš nuteistojo V. L.. Tuo pačiu pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje yra Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, jog LUAB „X“ veikla pasibaigė (t. 7, b. l. 22). Toks sprendimas reiškia, kad civilinis ieškovas, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, neturi galimybės savo pažeistus interesus ginti bankroto byloje, kadangi bankroto procesas yra užbaigtas, o įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.

101Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

102Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį pakeisti:

103panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. L. ir R. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį.

104V. L. ir R. T. pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti:

105V. L. – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio baudą.

106Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu,

1079 dalimi, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinama su šia bausme ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL (1 950 Lt) dydžio bauda ir V. L. paskiriama galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

108R. T. – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą.

109Pašalinti V. L. iš kaltinimo, pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, kad jis laikė ir panaudojo netikrą dokumentą (2007-11-29 priėmimo – perdavimo aktą).

110Pašalinti R. T. iš kaltinimo, pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, kad jis kaltinime nurodytus veiksmus atliko, veikdamas bendrai su V. L..

111Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir priteisti iš V. L. civiliniam ieškovui UAB „DNB Nord lizingas“ 129 985,02 Lt turtinei žalai atlyginti.

112Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

113Nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos... 3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5... 4. V. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį,... 5. R. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį,... 6. AB „DNB NORD lizingas“ 129985,02 Lt civilinis ieškinys paliktas... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 8. V. L. nuteistas už tai, kad, kaip uždarosios akcinės bendrovės „X“,... 9. V. Kudirkos g. 18, Vilnius), dėl automobilių MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys... 10. Po to 2007 m. gruodžio 20 d. UAB „DnB NORD lizingas“ vienašališkai... 11. Tokiu būdu V. L. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės... 12. V. L. buvo kaltinamas tuo, kad, žinodamas, jog 2006-07-29 automobilis MAN... 13. R. T. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą, o būtent:... 14. R. T., veikdamas bendrai su V. L., iki 2007-11-29, tikslus laikas ikiteisminio... 15. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras... 16. 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmę subendrinti apėmimo... 17. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kuria V. L. ir R. T. išteisinti pagal... 18. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas įrodymus... 19. Skunde nesutinkama ir su V. L. paskirta bausme, kuri, apelianto nuomone, yra... 20. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. L. gynėjas prašo pakeisti Klaipėdos... 21. Nurodo, jog V. L. apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir... 22. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. L. nuo 2005-04-01 iki 2007-11-29 ėjo UAB... 23. Gynėjo teigimu, savaime suprantama, jog įmonėje nesant atsakingo darbuotojo... 24. Nurodoma, jog iš lizingo bendrovės panaudos būdu įsigytas automašinas... 25. 2011-04-11 apklausiamas kaip įtariamasis R. T. taip pat parodė, jog... 26. 2007-11-29 priėmimo-perdavimo aktą jis realiai netikrino, ar yra dvi... 27. V. L. jam paaiškino, kad automašinos dirba ir yra išvykusios. Apie tai, kad... 28. Toliau trumpai aptariami UAB „X“ buhalterės A. B. parodymai, kuriuose... 29. Pagal transporto priemonių, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną,... 30. Skunde pažymima, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog... 31. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė... 32. V. L., būdamas atsakingas už ūkinę finansinę veiklą, turėjo žinoti, kur... 33. Gynėjo įsitikinimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jo... 34. Kadangi bendrovės direktorius, pagal savo funkcijas prilygintas valstybės... 35. Paskutinėje skundo dalyje yra prašoma V. L. taikyti Lietuvos Respublikos BK... 36. Apeliaciniu skundu civilinis ieškovas AB „DNB lizingas“ prašo pakeisti... 37. Visų pirma apeliantas cituoja kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr.... 38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį paliko... 39. 284 812,25 Lt reikalavimas, todėl teismas padarė išvadą, kad reikalavimas... 40. Vertindamas pirmosios instancijos teismo motyvus ir atsižvelgdamas į Lietuvos... 41. Nr. 2K-373/2011; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-169/2012).... 42. Pabrėžia, jog teismo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad būtent V. L.... 43. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu... 44. Taigi apeliantas konstatuoja, kad teismas privalo išnagrinėti baudžiamojoje... 45. Galiausiai cituojama kasacinė nutartis Nr. 2K-254/2009, kurioje apibrėžiamos... 46. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokuroras... 47. Nuteistojo V. L. gynėjas ir pats nuteistasis V. L. prašė patenkinti jo... 48. Nuteistasis R. T. ir jo gynėjas prašė atmesti Klaipėdos apygardos... 49. Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro prašymas dėl V. L. ir... 50. Civilinio ieškovo AB „DNB Nord lizingas“ apeliacinis skundas tenkinamas... 51. 328 straipsnio 4 punktas).... 52. Nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos... 53. 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).... 54. Dėl Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies... 55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisino V. L. ir R.... 56. Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė... 57. Nagrinėjamoje byloje V. L. ir R. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 300... 58. Paneigiant V. L. ir R. T. parodymus, kad jie nieko nežinojo apie vilkikų... 59. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino V. L. kaltu... 60. Išdėstytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad V.... 61. Tiesa, V. L. buvo kaltinamas ne tik pagaminęs, bet ir laikęs bei panaudojęs... 62. Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punktas numato kaltinamajame akte... 63. Be to, R. T. iš kaltinimo šalinama, kad jis kaltinime nurodytus nusikalstamus... 64. Dėl nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su... 65. Nuteistojo V. L. gynėjas apeliaciniu skundu pirmiausia prašo jo ginamojo... 66. Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir... 67. 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (Lietuvos Respublikos BPK... 68. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas,... 69. 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir... 70. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos... 71. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas savo iniciatyva gali... 72. Nagrinėjamu atveju gynėjas prašo inkriminuoti visai kitame Lietuvos... 73. Tolesnis apeliacinio skundo turinys suformuoja kitą esminį prašymą –... 74. Kolegija, atsakydama į gynėjo skundo argumentus, pasisakys kartu dėl visų... 75. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali... 76. Nagrinėjamoje byloje V. L., būdamas UAB „X“ direktoriumi, pasirašė su... 77. Teismui nekyla abejonių, jog nuteistajam V. L. patikėti ir jo žinioje buvę... 78. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pagal 2005-11-24 lizingo... 79. 2007 m., dėl ko bankas išsiuntė pretenzijas, ragindamas padengti... 80. Kaip minėta, surinkti įrodymai patvirtina, kad vilkikai MAN 18.410 ir MAN... 81. kovo mėn.) galėjo likti nepastebėtas dviejų vilkikų dingimas. Nors V. L.... 82. Paneigiant iškeltą versiją apie tai, kad automobilių dingimas niekam nebuvo... 83. Tad, išanalizavusi visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija... 84. V. L. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą.... 85. V. L. nusikalto, veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis, būdamas įmonės... 86. Dėl bausmės... 87. Pirmiausia kolegija pasisakys dėl bausmės, kuri skiriama V. L. ir R. T. šiuo... 88. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama... 89. Taigi, skirdama bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į V. L. ir R. T.... 90. Tolesnis bausmės skyrimo klausimas yra susijęs tik su nuteistuoju V. L.,... 91. 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti šiam su laisvės atėmimu... 92. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas V. L.... 93. (t. 7, b. l. 2-3, 26), taip pat tai, kad jis, iššvaistęs turtą, už jį vis... 94. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo taikyti Lietuvos... 95. Dėl civilinio ieškinio... 96. Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria... 97. Iš Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą,... 98. Skundžiamu nuosprendžiu V. L. kaip tik ir buvo pripažintas kaltu padaręs... 99. Nagrinėjamoje byloje lizingo bendrovė dėl nusikalstamų juridinio asmens... 100. V. L. veiksmų patyrė turtinę žalą, kurią privalo atlyginti ne kas kitas,... 101. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 102. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį pakeisti:... 103. panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. L. ir R. T. išteisinimo pagal Lietuvos... 104. V. L. ir R. T. pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos... 105. V. L. – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio baudą.... 106. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2... 107. 9 dalimi, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu... 108. R. T. – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą.... 109. Pašalinti V. L. iš kaltinimo, pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 300... 110. Pašalinti R. T. iš kaltinimo, pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 300... 111. Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas,... 112. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.... 113. Nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti....