Byla 2S-1647-577/2014
Dėl skolos išieškojimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko UAB „Meyer&John“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Sanistal“ pareiškimą skolininkui UAB „Meyer&John“ dėl skolos išieškojimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4kreditorius UAB „Sanistal“ kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą skolininkui UAB „Meyer&John“ dėl 51 135,38 Lt skolos, 339,57 Lt delspinigių, 6 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausantį turtą. Nurodė, jog skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi, suma yra didelė, skolininkas nevykdo savo prievolių ir kitiems kreditoriams, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo vykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus apie atsakovo finansinę padėtį ir prašomos priteisti sumos dydį, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7Atsakovas UAB „Meyer&John“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atsakovo nuomone, kreditorius nagrinėjamu atveju prima facie nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad 51 474,95 Lt suma jo atžvilgiu turėtų būti laikoma didele. Tvirtina, kad jo finansinė padėtis yra gera, kad jis vykdo aktyvią veiklą ir gauna pastovias dideles pajamas. Nurodo, kad 2013 m. balanso duomenimis įmonės ilgalaikio turto vertė sudarė 1 357 856 Lt, trumpalaikio turto vertė – 8 463 796 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 1 071 291 Lt, o nebaigtų vykdyti sutarčių vertė siekė 4 001 411 Lt. 2013 m. buvo gauta 363 965 Lt pelno. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad jis turi 9 neapsunkintas transporto priemones, kurios yra priskiriamos prie lengvai realizuojamo turto, ir vien jau šių transporto priemonių vertė yra kelis kartus didesnė nei kreditoriaus reikalavimo suma. Be to, skolininkas tvirtina, kad teismui ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo siekį išvengti galimai palankaus kreditoriui teismo sprendimo vykdymo, ar kokiu nors būdu trukdyti teismo sprendimo vykdymui.

8Kreditorius UAB „Sanistal“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kreditorius tvirtina, kad skolininko finansinė padėtis nėra gera, skolininko skola VSDF sudaro 79 661,34 Lt, turimam skolininko turtui yra pritaikytas ne vienas areštas, teismuose skolininko atžvilgiu yra iškelta bylų dėl įsipareigojimų nevykdymo. Kreditorius atkreipia dėmesį, kad skolininkas nepateikė pilno 2013 m. balanso, o balanso išrašą, kur atsispindi tik įmonės turtas, tačiau iš apelianto pateikto balanso išrašo negalima nustatyti įmonės finansinių įsipareigojimų masto.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

11Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą.

12Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

13Pažymėtina, kad CPK 144 str. nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

14Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.

15Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti savo gerą turtinę padėtį tenka būtent atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie atsakovo turimą turtą ir jo santykį su įmonės įsipareigojimais, kurie patvirtintų gerą atsakovo finansinę padėtį ir realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Nors atsakovas ir tvirtina, kad ilgalaikis įmonės turtas 2013 metais sudarė 1 357 856 Lt, trumpalaikio turto vertė – 8 463 796 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 1 071 291 Lt, o nebaigtų vykdyti sutarčių vertė siekė 4 001 411 Lt, tačiau teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie įmonės finansinių įsipareigojimų, kurie yra svarbūs nustatinėjant realią įmonės finansinę padėtį, apimtį. Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2014 m. liepos mėnesį Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Meyer&John“. Be to, įmonei dažnai yra keliami ir turtiniai reikalavimai teismuose. Įmonė yra skolinga ženklią sumą Valstybiniam socialinio draudimo fondui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išvardintos aplinkybės nesuteikia objektyvaus pagrindo išvadai, kad atsakovo turtinė padėtis yra pakankamai gera, priešingai, šios aplinkybės kelia abejonės dėl įmonės mokumo.

16Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, tikėtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

17Be to, pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros.

18Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos kreditoriaus teisės.

19Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

20Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Nutarė

21Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. kreditorius UAB „Sanistal“ kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti... 5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi tenkino... 6. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 7. Atsakovas UAB „Meyer&John“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus... 8. Kreditorius UAB „Sanistal“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad... 9. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 10. Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas,... 11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kvestionuoja pirmos instancijos... 12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti... 13. Pažymėtina, kad CPK 144 str. nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet... 14. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo... 15. Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti savo gerą turtinę padėtį tenka būtent... 16. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jeigu pagal ieškovo pareikštus... 17. Be to, pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas... 18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsisakius... 19. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas... 20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.... 21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį palikti...