Byla e2-1461-823/2018
Dėl bankroto

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Mariaus Bajoro ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bendraatsakovio A. M. (A. M.) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-758-601/2018, kuria teismas bankrutuojančios A. M. individualios įmonės „AMKOLIS“ bankroto byloje patvirtino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus finansinį reikalavimą bei A. M. IĮ „AMKOLIS“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi iškėlė A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankroto bylą. Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi A. M. IĮ „AMKOLIS“ buvo nutarta taikyti supaprastintą bankroto procesą.
  2. 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi teismas patvirtino A. M. IĮ „AMKOLIS“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyrius) 2 309,02 Eur finansinį reikalavimą. 2018 m. vasario 1 d. nutartimi teismas pripažino A. M. IĮ ,,AMKOLIS“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir patvirtino patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus: VSDFV Kauno skyriaus – 2 309,02 Eur ir H. Š. – 1 517,07 Eur.
  3. 2018 m. kovo 15 d. nutartimi, sutikdamas su kreditorės H. Š. atskiruoju skundu, Kauno apygardos teismas pasinaikino 2018 m. vasario 1 d. nutartį, kuria A. M. IĮ ,,AMKOLIS“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir klausimą dėl A. M. IĮ ,,AMKOLIS“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto skyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kartu įpareigodamas VSDFV Kauno skyrių pateikti teismui išsamius duomenis apie A. M. IĮ ,,AMKOLIS“ įsiskolinimą VSDFV.
  4. 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi, atsisakiusi savo reikalavimo, iš A. M. IĮ ,,AMKOLIS“ kreditorių sąrašo buvo išbraukta kreditorė H. Š.. Tos pačios dienos nutartimi Kauno apygardos teismas pasinaikino 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintas VSDFV Kauno skyriaus 2 309,02 Eur kreditorinis reikalavimas ir nurodė, kad šio kreditoriaus kreditoriniai reikalavimai bus patvirtinti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjus klausimą dėl pareikšto kreditorinio reikalavimo dydžio.
  5. VSDFV Kauno skyrius prašė A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankroto byloje patvirtinti 1 759 Eur jo finansinį reikalavimą, iš jų: 702,89 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų už darbuotojus, 962,47 Eur delspinigių už darbuotojus, 66,03 Eur savininko VSD įmokų, 5,14 Eur savininko VSD delspinigių, 20,85 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų ir 1,62 Eur PSD delspinigių. Nurodė, kad visos priskaičiuotos įmokos apskaičiuotos programiškai, suvedus atsakovės pateiktus duomenis, pateikti detalesnes delspinigių skaičiuotes nėra galimybių, kadangi dokumentai sunaikinti pasibaigus jų saugojimo laikui. Atsakovei priskaičiuotos įmokos ir delspinigiai buvo išieškomi tiek per antstolius, tiek pateikiant mokėjimo nurodymus bankams, todėl išieškojimo senaties terminai nėra praleisti.
  6. Atsakovas A. M. su VSDFV Kauno skyriaus prašymu nesutiko, nurodydamas, kad, jo vertinimu, VSDFV Kauno skyrius nepateikė pagrįstų įrodymų dėl susidariusio įsiskolinimo. Pareiškėjui nepateikus paskaičiavimų, kaip susidarė delspinigiai (nuo kokių sumų, už kokį laikotarpį jie buvo paskaičiuoti), laikytina, kad yra praleisti jų išieškojimo senaties terminai. Pagal atsakovo atstovės paskaičiavimą įmonės įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui yra 59,67 Eur delspinigių ir 490,35 Eur skolos. Šias sumas atsakovas sumokėjo, todėl prašė teismo pripažinti, kad A. M. IĮ „AMKOLIS“ įsiskolinimo VSDFV Kauno skyriui nebeturi, ir bankroto bylą nutraukti.
  7. A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankroto administratorė UAB „Relina“ pažymėjo, kad atsakovas nėra jai perdavęs jokių įmonės dokumentų ir turto, vieninteliai byloje esantys dokumentai yra VSDFV Kauno skyriaus pateikti skaičiavimai ir paaiškinimai, todėl nėra galimybės sutikrinti kreditoriaus pateiktų duomenų su įmonės duomenimis.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtino VSDFV Kauno skyriaus 1 759 Eur finansinį reikalavimą; pripažino A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Teismas pažymėjo, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Teismas nustatė, kad dėl atsakovės įsiskolinimų VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į antstolius bei nuolat teikė kredito įstaigoms mokėjimo nurodymus. Antstolių patvarkymai dėl vykdomųjų bylų užbaigimo, grąžinant vykdomuosius dokumentus su išieškojimo negalimumo aktu, surašyti 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir 2017 m. vasario 2 d., todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad yra praleistas priskaičiuotų įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminas.
  3. Teismas sprendė, kad VSDFV Kauno skyriaus pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai tinkamai pagrindžia prašomą patvirtinti 1 759 Eur finansinį reikalavimą. Nors atsakovas kelia abejones pareiškėjo pateiktų dokumentų teisingumu, tačiau savo nurodomų aplinkybių niekuo neįrodo, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais. Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose bei draudėjų pajamų operacijų ataskaitoje užfiksuoti išsamūs duomenys apie A. M. BIĮ „AMKOLIS“ nuo 2000 m. vykdytus mokėjimus VSDFV Kauno skyriui, esančius įsiskolinimus, jų padengimą, priskaičiuotus delspinigius, darbuotojų skaičių ir pan. Šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys gauti būtent pagal A. M. IĮ „AMKOLIS“ teikiamus duomenis, todėl nėra pagrindo abejoti jų teisingumu. Iš Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinių ataskaitų matyti, kad atsakovė visada (kiekvieną ketvirtį nuo 2000 metų pradžios) turėjo pakankamai didelius įsiskolinimus VSDFV, nuo kurių ir buvo skaičiuojami delspinigiai. Atsakovo nurodomas įsiskolinimo nebuvimas 2002 m. rugsėjo 11 dienai (nenurodymas skaičiuotėje) yra tik dėl to, kad antstolis tą dieną priverstinai iš atsakovės išieškojo 1 571 Lt sumą, kurios vis tik nepakako priskaičiuotiems mokėjimams už ketvirtį, t. y. ketvirčio skola išliko 165 Lt.
  4. Įvertinęs tai, kad per laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo A. M. BIĮ „AMKOLIS“ mokumas nebuvo atstatytas, VSDFV Kauno skyriaus finansinis reikalavimas patvirtintinas (kreditorius savo reikalavimų neatsisako), taikos sutartis nesudaryta, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti A. M. BIĮ „AMKOLIS“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu atsakovas A. M. prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankroto bylą nutraukti; jeigu teismas manytų, kad VSDFV Kauno skyriaus 1 759 Eur finansinis reikalavimas pagrįstas, panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria įmonę nuspręsta likviduoti, sudarant galimybę A. M. IĮ „AMKOLIS“ ir bendraatsakoviui A. M. padengti kreditoriaus finansinį reikalavimą arba sudaryti taikos sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, tvirtindamas kreditoriaus finansinį reikalavimą, rėmėsi tik paties VSDFV Kauno skyriaus sudarytomis išklotinėmis, nesant jokių pirminių dokumentų, kurie kreditoriui buvo teikiami A. M. IĮ „AMKOLIS“. Byloje nėra jokio dokumento (sprendimo), patvirtinančio, kad 2000 m. rugpjūčio 4 d. buvo kreiptasi į antstolius dėl A. M. IĮ „AMKOLIS“ įsiskolinimų. VSDFV Kauno skyriaus pateikti duomenys patvirtina, kad visi buvę įmonės įsiskolinimai, taip pat ir delspinigiai, buvo padengti 2002 m. rugsėjo mėnesį, kuomet pareiškėjas fiksavo įsiskolinimų dengimą ir netgi permoką. Kada ir nuo kokios įsiskolinimo sumos VSDFV Kauno skyrius priskaičiavo pareiškime nurodytą delspinigių sumą, negalima nustatyti, kadangi pareiškėjas ne tik nepateikė į bylą jokių duomenų, tačiau nenurodė ir laikotarpio, už kurį šie delspinigiai priskaičiuoti. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad A. M. IĮ „AMKOLIS“ nuo 2010 m. vasario 1 d. nevykdė veiklos ir tai deklaravo atitinkamose valstybės institucijose. Tai reiškia, kad bet kokia VSDFV Kauno skyriaus skola galėjo susidaryti tik iki 2010 m. vasario 1 d. bei dar 180 dienų po to, jeigu būtų buvę skaičiuojami delspinigiai.
    2. VSDFV Kauno skyrius nepateikė į bylą jokių mokėjimo nurodymų, skirtų kredito įstaigoms, dėl įmokų ir delspinigių, priskaičiuotų nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 m., apsiribodamas tik savo sudaryta lentele, kurios stulpelyje „Mokėjimo nurodymai“ nurodė laikotarpį nuo 1999 m. vasario 26 d. iki 2016 m. sausio 15 d. bei skolos dydį – 22,47 Eur. Kada atsirado ši skola pareiškėjas teismo posėdžio metu nepaaiškino, įrodymų dėl šios skolos nepateikė, o iš pateiktos lentelės galima suprasti, kad ši bendrovės PSD įmokų skola su delspinigiais atsirado 2010 m. sausio mėnesį. Dėl šios priežasties nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas pareiškėjo tvirtinimas, kad mokėjimo nurodymas kredito įstaigoms dėl 22,47 Eur skolos buvo pateiktas laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 26 d. iki 2016 m. sausio 15 d., t. y. vienuolika metų anksčiau, nei atsirado pati skola. Kita vertus, ši aplinkybė paneigia pareiškėjo tvirtinimus, kad jis nuolat teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms dėl visos atsakovės skolos, nes pagal pateiktus duomenis mokėjimo nurodymas, jeigu ir buvo pateiktas, buvo pateiktas tik dėl 22,47 Eur skolos. Be to, jeigu toks mokėjimo nurodymas būtų buvęs įmonės sąskaitoje, antstolis nebūtų turėjęs galimybės išieškoti lėšų, nes, esant pareiškėjo kredito įstaigai pateiktiems mokėjimo nurodymams, lėšos pirmiausia nurašomos pagal šiuos nurodymus. Kiti VSDFV Kauno skyriaus pateiktoje lentelėje esantys duomenys taip pat kelia pagrįstų abejonių: lentelės stulpelyje „pavedimo data“ įrašytos datos – 2000 m. gruodžio 23 d. yra šeštadienis, o 2007 m. gruodžio 30 d. – sekmadienis (akivaizdu, kad tomis dienomis visos institucijos Lietuvoje nedirba), patvirtina, kad lentelės buvo sudarytos tik teismo poreikiams, atbuline data. VSDFV Kauno skyriui nepateikus į bylą jokių mokėjimo nurodymų kredito įstaigoms dėl finansinio reikalavimo sumos priverstinio nurašymo, jis neturi teisės reikalauti įmokų ir delspinigių už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 m. pabaigos, nes yra suėjęs išieškojimo senaties terminas.
    3. VSDFV Kauno skyriaus pozicija byloje nebuvo nuosekli, jo pateikti rašytiniai duomenys buvo keičiami, o atstovo paaiškinimai prieštaravo paties pareiškėjo pateiktiems rašytiniams duomenims.
    4. VSDFV Kauno skyriaus pateiktose išklotinėse už 2000 metus nėra nurodyta jokia delspinigių skola. Tuo tarpu per 2001 metų pirmąjį ketvirtį VSDFV 3 lentelės skiltyje „Priskaitymai nuo metų pradžios“ nurodoma 3 105 Lt delspinigių skola. Tai yra neįmanoma, kadangi pagal tuo metu buvusią delspinigių normą – 0,05 proc. per dieną, tai reikštų, kad įsiskolinimo suma, nuo kurios priskaičiuoti delspinigiai, per visą 2001 m. pirmąjį ketvirtį turėjo būti 69 000 Lt (69 000 Lt x 0,05 % x 90 dienų = 3 105 Lt). Atsakovė tokio dydžio įsiskolinimų niekada neturėjo. Panaši situacija yra ir pateiktoje išklotinėje už 2002 m. pirmąjį ketvirtį, kurioje pareiškėjas nurodė, kad per ketvirtį susidarė 672 Lt delspinigių. Taigi, pareiškėjo delspinigių paskaičiavimas neatitinka tikrovės. Esant ginčui dėl delspinigių dydžio, pareiškėjas, nepateikęs jų paskaičiavimo teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisės reikalauti atitinkamos delspinigių sumos.
    5. Nors teismas ginčijamoje nutartyje nurodė, kad atsakovas nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo finansinį reikalavimą, tačiau A. M. IĮ „AMKOLIS“ niekada neturėjo dokumentų, pagrindžiančių delspinigių dydžio paskaičiavimus, ir jų neturi, kadangi pareiškėjas niekada nėra jų teikęs įmonei. Delspinigių paskaičiavimas yra išskirtinai pareiškėjo prerogatyva, o atsakovas gali tik patikrinti apskaičiuotų sumų tikrumą.
    6. Atskirajame skunde pateiktoje lentelėje, kuri buvo sudaryta pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, aiškiai matyti, kad 2002 m. rugsėjo 11 d., antstoliui nurašius iš įmonės sąskaitos pareiškėjui 1 571 Lt sumą, tą dieną atsirado 364 Lt permoka, o nuo 2002 m. rugsėjo 16 d. iki 2002 m. spalio 15 d. permoka sumažėjo iki 127 Lt. Taigi, atsakovė laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 11 d. iki 2002 m. spalio 15 d., t. y. daugiau kaip mėnesį, ne tik neturėjo jokio įsiskolinimo pareiškėjui, tačiau buvo permokėjusi. Tai reiškia, kad 2002 m. trečio ketvirčio pabaigoje, t. y. 2002 m. rugsėjo 30 d., atsakovė turėjo 127 Lt permoką, o ne 165 Lt skolą. Skola atsirado tik 2002 m. spalio 15 d., t. y. jau ketvirtame ketvirtyje, o ne trečio ketvirčio pabaigoje. Minėta lentelė taip pat patvirtina, kad teismo padarytos išvados dėl skolos/permokos kitais laikotarpiais taip pat yra neteisingos: įsiskolinimas 2002 m. antrą ketvirtį ne 971 Lt, o 788 Lt, 2002 m. trečią ketvirtį ne 165 Lt skola, o 127 Lt permoka; 2002 m. ketvirtą ketvirtį ne 742 Lt, o 484 Lt.
    7. Atsakovei teigiant, kad pareiškėjas savo finansinio reikalavimo neįrodė (įmonės neginčyta ir pareiškėjo įrodyta suma yra visiškai padengta), teismas turėjo bankroto bylą nutraukti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 27 straipsnio 2 punkto pagrindu. Tuo atveju, jei teismas buvo kitokios nuomonės dėl VSDFV Kauno skyriaus finansinio reikalavimo dydžio, jis privalėjo sudaryti galimybę atsakovei šį reikalavimą patenkinti. Teismui patvirtinus finansinį reikalavimą, atsakovė turi turėti galimybę sudaryti taikos sutartį (tokia atsakovės teisė įtvirtinta ĮBĮ 27 straipsnio 2 dalyje). Ginčijama nutartimi teismas šią teisę iš atsakovės, o taip pat bendraatsakovio A. M., atėmė, kadangi ginčijama nutartimi patvirtino VSDFV Kauno skyriaus finansinį reikalavimą ir iš karto, pripažinęs įmonę bankrutavusia, nusprendė ją likviduoti.
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas VSDFV Kauno skyrius prašo atsakovo A. M. atskirojo skundo nenagrinėti ir bylą nutraukti; teismui nusprendus bylą nagrinėti iš esmės – netenkinti atsakovo A. M. atskirojo skundo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. VSDFV Kauno skyrius teismui pateikė detalią informaciją apie VSDFV Kauno skyriaus finansinio reikalavimo susidarymą, pridėjo finansinio reikalavimo dydį pagrindžiančius dokumentus. VSDFV Kauno skyriaus 1 759 Eur dydžio finansinio reikalavimo susidarymą ir dydį įrodo pateiktos Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos F4, kurios yra laikomos oficialiais dokumentais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Tuo tarpu atsakovas, ginčydamas VSDFV Kauno skyriaus finansinį reikalavimą, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių VSDFV Kauno skyriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą, o savo nurodomas aplinkybes įrodinėja tik deklaratyviais samprotavimais.
    2. VSDFV Kauno skyrius, siekdamas iš A. M. IĮ „AMKOLIS“ išieškoti įmokų ir delspinigių įsiskolinimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 20 straipsnio nuostatomis, A. M. IĮ „AMKOLIS“ taikė priverstinio poveikio priemones, t. y. laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 26 d. iki 2016 m. sausio 15 d. teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms nesumokėtas socialinio draudimo įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitų kredito įstaigose Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 754 straipsnyje nustatyta tvarka. VSDFV Kauno skyrius A. M. IĮ „AMKOLIS“ registruotais laiškais siuntė raginimus dėl skolos Fondo biudžetui sumokėjimo geruoju, skolos Fondo biudžetui išieškojimą 2000 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 372, 2002 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 372, 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 372, 2006 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 372 perdavė vykdyti antstoliui priverstine tvarka. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas, kad skolų išieškojimui yra suėjęs senaties terminas, yra visiškai nepagrįstas.
    3. VSDFV Kauno skyriaus bylos, kurių saugojimo terminas pasibaigęs, yra atrinktos ir sunaikintos. Tačiau vien faktas, kad VSDFV Kauno skyrius neturi galimybės pateikti už nesavalaikį VSD įmokų mokėjimą priskaičiuotų delspinigių skaičiuočių, kadangi jos sunaikintos pasibaigus saugojimo terminui, nepaneigia priskaičiuotų delspinigių fakto ir teisingumo.
    4. A. M. nėra A. M. IĮ „AMKOLIS“ kreditorius, todėl jo pateiktas atskirasis skundas negalėjo būti priimtas – A. M. atskirasis skundas yra nenagrinėtinas, o byla turėtų būti nutraukta.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriaus finansinis reikalavimas, o įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti skundo ribas ir absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (CPK 338, 320 straipsniai).
Dėl apelianto teisės teikti atskirąjį skundą
  1. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas nurodo, kad apeliantas A. M., nebūdamas atsakovės kreditoriumi, neturėjo teisės dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teikti atskirojo skundo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo tvirtinimu nesutinka.
  2. Pagal CPK 305 straipsnio nuostatas teisė apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus yra suteikta byloje dalyvaujantiems asmenims. Apeliantas pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi yra įtrauktas į bylą bendraatsakoviu, taigi yra dalyvaujantis A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankroto byloje asmuo, t. y. tinkamas subjektas, galintis teikti atskirąjį skundą dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties.
  3. Kadangi apeliantas A. M. yra A. M. IĮ „AMKOLIS“ savininkas, taip pat nekyla jokių abejonių dėl apelianto teisinio suinteresuotumo. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalis). Bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka įmonės turto, įmonės savininko turtas pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka, tokiu būdu tenkinant kreditorių reikalavimus. Taigi, individualios įmonės savininkas neabejotinai turi materialinį teisinį suinteresuotumą bankroto bylos eiga.
  4. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo minima, ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja įmonės kreditorių teises, bet neriboja individualios įmonės savininko, turinčio tiesioginį suinteresuotumą bankroto bylos eiga, teisės atskiruoju skundu skųsti nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti.
Dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo
  1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tuo atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; kt.).
  2. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.).
  3. Pareiškėjas, A. M. IĮ „AMKOLIS“ bankroto byloje prašydamas patvirtinti jo 1 759 Eur finansinį reikalavimą, pateikė į bylą aktualias, nurodytą reikalavimo dydį patvirtinančias, finansines ataskaitas F4 už 2018 m. antrąjį ketvirtį, sudarytas 2018 m. gegužės 22 d. (e. b. t. II, l. 32 – 34). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-94 patvirtintų Draudėjų finansinių ataskaitų sudarymo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktas numato, kad draudėjų finansinės ataskaitos skirtos draudėjo ir Fondo valdybos informacinėje sistemoje esančių duomenų sutikrinimui ir jų teisingumo patvirtinimui. Šiose Taisyklėse nustatytais būdais draudėjų patvirtintos finansinės ataskaitos laikomos draudėjo ir Fondo valdybos teritorinio skyriaus tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktais.
  4. Remiantis minėtų Taisyklių 6 punktu, Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos F4 ir Valstybinio socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo ataskaitos F4-1 suformuojamos automatiškai Fondo valdybos informacinėje sistemoje iš duomenų, esančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje, ir per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą pateikiamos draudėjams. Finansinės ataskaitos F4 parengiamos kiekvienam draudėjui už kiekvieną apdraustųjų asmenų, draudžiamų skirtingomis socialinio draudimo rūšimis ir (ar) už kuriuos mokamos skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokos pagal skirtingus įmokų kodus, grupę (Taisyklių 7 punktas). Draudėjas turi patvirtinti tik metų finansines ataskaitas; jei draudėjas iki šių Taisyklių 11 punkte nurodyto termino (iki kitų po ataskaitinių metų sausio 31 d.) 12.1–12.2 punktuose nurodytais būdais nepatvirtina metų finansinių ataskaitų, laikoma, kad duomenys Fondo valdybos informacinėje sistemoje suformuotose draudėjo finansinėse ataskaitose yra teisingi (Taisyklių 11, 13 punktai). Pastebėjęs klaidas finansinėse ataskaitose, draudėjas privalo kreiptis į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl klaidų išsiaiškinimo ir finansinių ataskaitų patikslinimo (Taisyklių 14 punktas).
  5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 435 Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo 54.1 punktas numato, kad dokumentus, duomenis ir informaciją apie apdraustuosius, apdraustųjų draudėjus, išmokų gavėjus registro tvarkytojui teikia registro duomenų teikėjai – draudėjai. Duomenų teikėjai, teikdami duomenis, informaciją ir dokumentus, privalo teikti duomenis, informaciją ir dokumentus registro valdytojui pagal nustatytus terminus ir duomenų formatus; užtikrinti, kad teikiami duomenys, informacija ir dokumentai būtų tikslūs ir nuolat atnaujinami; atsakyti už teikiamų duomenų, informacijos ir dokumentų tikrumą ir teisingumą (nutarimo 56.1 – 56.3 punktai).
  6. Teisėjų kolegija, apibendrindama paminėtų teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pagal juos būtent draudėjai turi pareigą užtikrinti Fondui teikiamos informacijos tikslumą bei nuolatinį atnaujinimą, taip pat atsako už teikiamos informacijos tikrumą ir teisingumą, kurios pagrindu vėliau, automatiškai, yra suformuojamos VSDFV finansinės ataskaitos. Vadinasi, pareiškėjui – individualios įmonės savininkui, nesutinkančiam su VSDFV finansiniu reikalavimu, kuris grindžiamas tokio pobūdžio ataskaitomis, tenka procesinė pareiga įrodyti ataskaitose fiksuotų duomenų neteisingumą (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atskirajame skunde apeliantas jam tenkančią įrodinėjimo pareigą nepagrįstai bando perkelti pareiškėjui.
  7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo pateiktose ataskaitose fiksuotus duomenis. Apeliantui tik keliant jokiais įrodymais nepagrįstas abejones dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo dydžio, pirmosios instancijos teismui pagrindo netvirtinti pareiškėjo ataskaitomis grindžiamo finansinio reikalavimo nebuvo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne tik teismui, bet ir įmonės bankroto administratorei nėra perduoti jokie įmonės dokumentai, pagal kuriuos būtų galima patikrinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą (2018 m. balandžio 9 d. bankroto administratorės raštas (e. b. t. I, l. 133 – 134, 170 – 171)), o už šių dokumentų išsaugojimą ir perdavimą bankroto administratorei yra atsakingas būtent apeliantas.
  8. Atskiruoju skundu ginčydamas pirmosios instancijos išvadas dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo, apeliantas iš esmės net neginčija pareiškėjo pateiktuose įrodymuose (ataskaitose), kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas pareiškėjo reikalavimą, nurodomų duomenų teisingumo. Didžioji dalis apelianto atskirojo skundo argumentų yra susijusi tik su pareiškėjo sudarytomis įsiskolinimo detalizacijos lentelėmis, keliant abejones dėl atskirose lentelių dalyse fiksuotų duomenų. Tačiau ir šios apelianto abejonės, toliau nurodomų motyvų pagrindu, vertintinos kaip nepagrįstos.
  9. Pirma, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, jog įmonė 2002 m. rugsėjo 11 d. (iki 2002 m. spalio 15 d.) turėjo permoką VSDF biudžetui, kas reiškia, kad seni įmonės įsiskolinimai buvo padengti (atskirojo skundo 15 punktas), kadangi jis paneigiamas byloje esančiais įrodymais – Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansine ataskaita (Forma 4) už 2002 m. trečią ketvirtį (e. b. t. II, l. 26) bei draudėjų pajamų operacijų ataskaita pagal dokumentus už 2000 – 2014 m. laikotarpį (e. b. t. II, l. 119). Pastarieji įrodymai patvirtina, kad apelianto nurodomą 2002 m. rugsėjo 11 d. per banką į VSDF biudžetą buvo pervesta 1 571,20 Lt suma, tačiau ja visas įmonės įsiskolinimas nebuvo padengtas – A. M. IĮ „AMKOLIS“ įsiskolinimas VSDF biudžetui aptariamo laikotarpio pabaigoje sudarė 165 Lt, kas atitinka pareiškėjo pateiktos detalizacijos lentelės duomenis.
  10. Antra, apeliantas taip pat nepagrįstai (nepateikdamas jokių įrodymų) teigia, kad, remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, įmonė iki 2001 m. neturėjo delspinigių įsiskolinimo, dėl ko neaišku, kaip 2001 m. pirmą ketvirtį galėjo susidaryti net 3 105 Lt delspinigių įsiskolinimas, o per 2002 m. pirmą ketvirtį susidarė net 672 Lt delspinigių įsiskolinimas – tokie apelianto argumentai grindžiami tik jo paties teoriniais paskaičiavimais, tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina ženklias įmonės įsiskolinimo VSDF biudžetui sumas ir iki 2001 m. pirmo ketvirčio, ir 2002 m. pirmą ketvirtį.
Dėl išieškojimo senaties
  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai (VSDĮ 19 straipsnio 7 dalis). Pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas (VSDĮ 19 straipsnio 10 dalis).
  2. Bylos duomenimis VSDFV Kauno skyriaus vedėjo 2002 m. rugsėjo 6 d. sprendimu dėl išieškojimo į VSDF biudžetą ne ginčo tvarka buvo nuspręsta iš A. M. IĮ „AMKOLIS“ išieškoti 4 275 Lt (1 238,13 Eur) sumą (2 151 Lt (622,97 Eur) įmokų ir 2 124 Lt (615,15 Eur) netesybų) (e. b. t. I, l. 174), antstolio R. B. 2014 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu vykdomasis dokumentas dėl 4 275 Lt (1 238,13 Eur) sumos buvo grąžintas išieškotojui su išieškojimo negalimumo aktu (e. b. t. I, l. 172); VSDFV Kauno skyriaus vedėjo 2003 m. birželio 26 d. sprendimu dėl išieškojimo į VSDF biudžetą ne ginčo tvarka buvo nuspręsta iš A. M. IĮ „AMKOLIS“ išieškoti 4 507 Lt (1 305,32 Eur) sumą (2 540 Lt (735,63 Eur) įmokų ir 1 967 Lt (569,68 Eur) netesybų) (e. b. t. I, l. 177), antstolio R. B. 2014 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu vykdomasis dokumentas dėl 4 507 Lt (1 305,32 Eur) sumos buvo grąžintas išieškotojui su išieškojimo negalimumo aktu (e. b. t. I, l. 176); VSDFV Kauno skyriaus direktoriaus 2006 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 372 buvo nuspręsta iš A. M. IĮ „AMKOLIS“ priverstine tvarka į Fondo biudžetą išieškoti 5 257 Lt (1 522,53 Eur) skolą (e. b. t. I, l. 14), antstolio V. Z. 2017 m. vasario 2 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo vykdomasis dokumentas dėl 1 522,53 Eur įsiskolinimo buvo grąžintas išieškotojui su išieškojimo negalimumo aktu (e. b. t. I, l. 13). Iš byloje pateikto VSDFV Kauno skyriaus Draudėjams pritaikytų priverstinio poveikio priemonių sąrašo už 1996 m. sausio 1 d. – 2018 m. birželio 7 d. matyti, kad A. M. IĮ „AMKOLIS“ priverstinio poveikio priemonės (mokėjimo nurodymai) buvo taikytos nuo 1999 m. vasario 26 d. iki 2016 m. sausio 15 d., viso – 70 mokėjimo nurodymų (e. b. t. II, l. 122 – 125). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai yra pakankami pagrįsti aplinkybei, kad pareiškėjas nuolat – nuo 1999 m. vasario 26 d. iki 2016 m. sausio 15 d., A. M. IĮ „AMKOLIS“ taikė priverstinio poveikio priemones, o tuo pačiu pirmosios instancijos teismo išvadai, kad priskaičiuotų įmokų ir delspinigių penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas nebuvo praleistas.
Dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto
  1. ĮBĮ 131 straipsnio, reglamentuojančio supaprastintą bankroto procesą, 6 dalis numato, kad teismas administratoriaus prašymu pripažįsta įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę ne vėliau kaip per 30 dienų nuo nutarties taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos. Taigi, kitaip nei įprasto bankroto proceso atveju, supaprastinto bankroto proceso metu įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto klausimo išsprendimas siejamas ne su nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo diena ir taikos sutarties (ne)sudarymu, o su teismo nutarties taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo diena.
  2. A. M. IĮ „AMKOLIS“ supaprastinto bankroto procesas taikytas dar teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi. Tai reiškia, kad ginčijama nutartimi įmonės pripažinimo bankrutavusia bei likviduojama klausimas buvo išspręstas ženkliai vėliau, nei to reikalauja įstatymas, t. y. pirmosios instancijos teismas šį klausimą net tik galėjo, bet ir privalėjo spręsti. Tuo tarpu apelianto atskirajame skunde cituojama ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies nuostata nagrinėjamam ginčui netaikytina, kadangi ji nereglamentuoja supaprastinto bankroto proceso ypatumų, kuriuos, kaip jau minėta, reglamentuoja ĮBĮ 131 straipsnis.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad ta pačia nutartimi patvirtinus ginčijamą pareiškėjo finansinį reikalavimą ir pripažinus atsakovę bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto iš atsakovės bei jos savininko buvo atimta galimybė atsiskaityti su kreditoriumi ir taip užbaigti bankroto bylą. Teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmimas niekaip neriboja įmonės galimybių atsiskaityti su kreditoriumi VSDFV Kauno skyriumi ir nutraukti įmonės bankroto bylą pagal ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

7Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai