Byla 1A-453-307/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio, teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui, gynėjui advokatui Adolfui Remeikiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Iš R. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 388,01 Eur (trys šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai 1 eurocentas) (kas atitinka 1 339,75 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt devynis litus 75 centus)) J. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4R. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: 2014 m. rugsėjo 27 d. apie 21.00 val., bute, esančiame adresu ( - ), Vilniuje, konflikto su J. K. (J. K.) metu, tyčia rankų kumščiais sudavė pastarajam ne mažiau kaip šešis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešiniame antakyje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokų srityse, kraujosruvą liežuvyje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva kairėje plaštakoje - sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, poodinę ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvą veido kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kūno lūžį kairiojo kampo srityje - sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi veido kairės pusės, burnos dugno, gerklų ir kaklo kairės pusės minkštųjų audinių pūlingu uždegimu su nekrozės židiniais, sepsiniu šoku, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis J. K. 2014 m. spalio 2 d. 01.20 val. ligoninėje mirė.

5Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendį: pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, prašo sumažinti jam šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

6Apeliantas neneigia, kad konflikto metu sudavė J. K. keletą smūgių į smakro sritį, tačiau teigia negalėjęs numatyti, jog nukentėjusysis dėl to mirs. Konfliktas įvyko 2014 m. rugsėjo 27 d. apie 21.00 val., jį išprovokavo pats nukentėjusysis, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Apelianto vertinimu, nukentėjusiajam jis smūgiavo nestipriai. Po smūgių girtas nukentėjusysis liko gulėti ant sofos, sąmonės neprarado, kraujo ant jo veido nesimatė. Tą patį vakarą J. K. vėl rėkė ant apelianto, jį užgauliojo, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio ir nuėjo miegoti. Tik ryte pamatė, kad kairė nukentėjusiojo veido pusė labai ištino. Pasiūlė jam iškviesti greitąją pagalbą, bet šis atsisakė. 2014 m. rugsėjo 28 d. nukentėjusysis dar buvo namuose, niekur neišėjo, tačiau 2014 m. rugsėjo 29 d., ne vieną kartą ėjo iš namų nusipirkti alaus ir degtinės. Apeliantas teigia po to nukentėjusiojo nematęs, ir tik iš močiutės sužinojęs apie pablogėjusią J. K. būklę bei aplinkybę, kad 2014 m. spalio 1 d. vakare jį išsivežė greitoji pagalba. Apelianto teigimu, šiuos jo parodymus iš esmės patvirtino ir jo močiutė M. K.. Nukentėjusysis mirė ligoninėje 2014 m. spalio 2 d. 01.20 val., taigi tarp smūgių J. K. sudavimo momento ir jo mirties praėjo daugiau nei keturios paros. Per tą laikotarpį nukentėjusysis, nors ir su ištinusiu veidu, bet buvo sąmoningas, vaikščiojo, ne kartą buvo išėjęs iš namų, pirko ir naudojo alkoholinius gėrimus, pats atsisakė nuo pasiūlytos iškviesti greitosios pagalbos. Specialisto išvadoje Nr. ( - ), nurodyta, kad jo mirties priežastimi buvo veido kairės pusės sumušimas, pasireiškęs poodine ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosrūva veido kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kūno lūžiu kairiojo kampo srityje. Tai komplikavosi veido kairės pusės, burnos dugno, gerklų ir kaklo kairės pusės minkštųjų audinių pūlingu uždegimu su nekrozės židiniais, sepsiniu šoku, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo nepakankamumu. Apelianto vertinimu, iš to galima daryti išvadą, kad jo suduotų smūgių tiesioginė ir betarpiška pasekmė - nukentėjusiojo veido kairės pusės sumušimas bei apatinio žandikaulio kūno lūžis kairiojo kampo srityje. Pats savaime toks sveikatos sutrikdymas, kvalifikuojamas kaip nesunkus. Atsiradusios komplikacijos, kurios ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį, išsivystė vėliau, per ilgesnį laiko tarpą, nuteistajam to visiškai nenumatant ir nenorint. Priešingai nei nurodė teismas, apeliantas teigia daręs viską, kad padarinių neatsirastų, nes jau ryte po konflikto siūlė kviesti medicininę pagalbą. J. K. jos atsisakė ir tai buvo suaugusio, sąmoningo žmogaus apsisprendimas. Be to, ir vėlesnis nukentėjusiojo elgesys liudija apie tai, kad jam daugiau rūpėjo ne sveikata, o kiti dalykai, kad jis gana lengvabūdiškai žiūrėjo į susiklosčiusią situaciją. Dėl to apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis sąmoningai leido atsirasti patiems sunkiausiems veikos padariniams. J. K. mirtis, apelianto nuomone, nebuvo nei dėsninga, nei iš anksto numatoma.

7Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

8Apeliacinis skundas atmetamas.

9Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su R. K. padarytos veikos kvalifikacija, atkreipiamas dėmesys, kad suduoti smūgiai buvo nestiprūs, atsiradusios komplikacijos, kurios ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį, išsivystė vėliau, per ilgesnį laiko tarpą, nuteistajam to visiškai nenumatant ir nenorint. Apeliaciniame skunde suformuluoti du alternatyvūs prašymai: arba perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, arba skirti jam švelnesnę bausmę.

10Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 27 d. apie 21.00 val., bute, esančiame adresu ( - ), Vilniuje, konflikto su J. K. metu, tyčia rankų kumščiais sudavė pastarajam ne mažiau kaip šešis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi veido kairės pusės, burnos dugno, gerklų ir kaklo kairės pusės minkštųjų audinių pūlingu uždegimu su nekrozės židiniais, sepsiniu šoku, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis J. K. 2014 m. spalio 2 d. 01.20 val. ligoninėje mirė.

11Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2011). Pažymėtina, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Kita vertus, priežastinis ryšis gali būti paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis.

12Nagrinėjamu atveju, remiantis paties nuteistojo prisipažinimu ir kitais bylos duomenimis, nustatyta, kad tai R. K. kumščiais sudavė specialisto išvadoje Nr. ( - ) nustatytus šešis smūgius nukentėjusiajam J. K. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą. Kad į galvą buvo smūgiuojama ir tai daryta ne vieną kartą patvirtina dalies jam padarytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis – nubrozdinimas su poodine kraujosruva dešiniame antakyje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokų srityse, kraujosruva liežuvyje, poodinė ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kūno lūžis kairiojo kampo srityje. Iš minėtos specialisto išvados matyti, jog J. K. mirties priežastimi buvo veido kairės pusės sumušimas, pasireiškęs poodine ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kūno lūžiu kairiojo kampo srityje, kas komplikavosi veido kairės pusės, burnos dugno, gerklų ir kaklo kairės pusės minkštųjų audinių pūlingu uždegimu su nekrozės židiniais, sepsiniu šoku, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, ūmiu širdies veiklos ir kvėpavimo nepakankamumu. Kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių tiesioginė ir betarpiška pasekmė - nukentėjusiojo veido kairės pusės sumušimas bei apatinio žandikaulio kūno lūžis kairiojo kampo srityje, tačiau būtent šie sužalojimai nulėmė vėlesnių nukentėjusiojo sveikatos komplikacijų atsiradimą, dėl kurių nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę, operuotas ir po sėkmingai atliktos operacijos mirė. Taigi, remiantis teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. ( - ) ir kita baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė būtent R. K. suduotų smūgių į galvą visuma. Tokie apelianto smurtiniai veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga padariniams – nukentėjusiojo mirčiai – kilti.

13Apeliantas nurodo, kad jo veikos padariniai nebuvo nei dėsningi, nei iš anksto numatomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokiems argumentams nepritaria. BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę R. K. kaltę atėmus J. K. gyvybę ir, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tyčia stipriai smogdamas kumščiais nukentėjusiajam ne mažiau kaip šešis kartus į įvairias kūno vietas, iš jų daugiausiai į galvą, R. K. suvokė, jog kelia pavojų šio gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008 2K-302/2010). Pažymėtina ir tai, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teismo pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010, 2K-119-788/2015, 2K-41-697/2015).

14Be to, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad J. K. suduoti smūgiai buvo nestiprūs, o R. K. - neabejingas savo veikos padariniams. Nuteistasis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, pats pripažino, kad dėdę mušė gulintį ant sofos. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu neatliko jokių smurtinio pobūdžio veiksmų, nors pastarąjį ir įžeidinėjo. Be to, pagal fizinius duomenis jis buvo silpnesnis – liesesnis, vyresnio amžiaus, o pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios M. K. duotus parodymus – įvykio metu dar ir apsvaigęs nuo alkoholio. Kad nuteistojo smūgiai buvo pakankamai stiprūs patvirtina ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis - odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva dešiniame antakyje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokų srityse, kraujosruva liežuvyje, poodines kraujosruvos krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva kairėje plaštakoje, poodinė ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kūno lūžis kairiojo kampo srityje. Dalis šių sužalojimų specialisto išvadoje Nr. ( - ) įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o kita dalis – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai kvalifikuotini tik kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamu atveju nuteistojo abejingumą veikos padariniams rodo jo elgesys po nusikaltimo, nurodytas ir apeliaciniame skunde, – nors ir matė, kad dėdės sveikata komplikavosi, t. y. kad jo veidas po sumušimo ištino, jis pats nekvietė greitosios medicinos pagalbos sumuštam nukentėjusiajam. Atvirkščiai, iš nuteistojo teisme duotų parodymų matyti, kad jis, matydamas atsiradusias komplikacijas, ne tik nekvietė greitosios pagalbos, bet dar klausė, ar nukentėjusysis suprato, už ką prieš jį buvo smurtaujama, tikėjosi nukentėjusiojo atsiprašymo bei išėjo iš namų tvarkyti savo reikalų. Taigi R. K., šešis kartus suduodamas kumščiu nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tarp jų ir gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, galėjo ir turėjo numatyti savo veikos padarinius. Aptartos veikos padarymo aplinkybės, t. y. situacija, kurioje buvo žalojamas J. K., jo gyvybės atėmimo būdas, mirtį sukėlusio sužalojimo pobūdis, paties R. K. elgesys, parodantis jo požiūrį į tai, ką padaręs (abejingumą padariniams) ir pan., rodo, kad jis, kaip tai konstatavo apygardos teismas, suvokė daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą kelia grėsmę kito žmogaus gyvybei, ir kad tokie padariniai gali atsirasti, ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, nes matydamas kilusias komplikacijas, nekvietė greitosios pagalbos, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo vertinti apelianto veiką pagal jo nurodytą BK 132 straipsnio 1 dalį (kaip neatsargų gyvybės atėmimą). Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia.

15Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, R. K. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas, skirdamas R. K. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino R. K. asmenybę (jauno amžiaus, anksčiau teistas septynis kartus, iki nusikalstamos veikos padarymo nedirbo, darbo biržoje neregistruotas, baustas administracine tvarka, kaimynų apibūdinamas teigiamai). Apygardos teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į tai, jog byloje sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Pažymėtina, kad apeliantas naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, o tai paprastai sąlygoja bausmės, didesnės nei konkrečios BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos vidurkis skyrimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių papildomų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir kurios duotų pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog R. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina akivaizdžiai per griežta, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai