Byla 3K-3-37/2014
Dėl sandorio pripažinimo nesudarytu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui B. N. dėl sandorio pripažinimo nesudarytu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovo teigimu, ginčo šalys paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovui 350 000 Lt, o ieškovas įsipareigojo nurodytą paskolos sumą grąžinti iki 2008 m. sausio 17 d., surašė 2007 m. sausio 18 d. nurodydami sutarties surašymo datą 2007 m. sausio 7 d., t. y. tikroji paskolos sutarties paskirtis buvo ne sukurti paskolos teisinius santykius, o užtikrinti operatyvų ginčo šalių, kaip UAB „Jusma ir ko“ akcininkų, išsiskyrimą ir tolimesnę produktyvią įmonės veiklą. Nors paskolos sutartis buvo apibrėžta konkrečia paskolos suteikimo ir grąžinimo data, nurodyta skolinama pinigų suma, tačiau 350 000 Lt ieškovui nebuvo perduoti, o sutarties tekste įrašyti žodžiai „pinigus perdaviau“ ar „pinigus gavau“ jokiu būdu nepatvirtina pinigų davimo ar pinigų gavimo fakto. Paskolos raštelis buvo surašytas kaip 2007 m. sausio 18 d. sudaryto žodinio susitarimo, pagal kurį ieškovas privalėjo atsakovui kas mėnesį mokėti sutartą pinigų sumą iki įmonė veiks pelningai, kaip atlygis atsakovui už tai, kad jis sutiko parduoti ieškovui savo akcijų dalį, garantija. Ieškovo teigimu, jis nuo 2007 m. pradžios iki 2008 m. vidurio sumokėjo atsakovui 83 000 Lt, tačiau šie pinigai buvo skirti ne skolai grąžinti, o buvo mokami atsakovui pagal pirmiau nurodytą žodinį susitarimą. Nors nuo 2008 metų pradžios įmonė veikė nuostolingai, tačiau ieškovas ir toliau vykdė žodinį susitarimą bei mokėjo kiekvieną mėnesį atlygį atsakovui už tai, kad šis netrukdytų įmonės veiklai, o, nepagerėjus ekonominei situacijai, ieškovas mokėjimus nutraukė 2008 metų viduryje. Šalys sudaryto sandorio nekvalifikavo kaip paskolos teisinių santykių ir nesiekė paskolai būdingų teisinių padarinių. Nei 2007 m. sausio 7 d. paskolos rašte, nei kitame dokumente neužfiksuota pinigų perdavimo ir gavimo fakto, nenurodyta konkreti pinigų perdavimo data ir vieta, nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, o ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad protingas ir sąžiningas asmuo, esant sandoriui dėl didelės pinigų sumos paskolinimo, tikrai siektų bent minimalios finansinės naudos, kuri padengtų infliaciją, įrodė, jog atsakovas ieškovui jokių pinigų realiai neperdavė. Be to, atsakovas net ir po to, kai paskolos grąžinimo terminas pasibaigė, iš karto jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, nesiėmė aktyvių veiksmų savo tariamai pažeistai teisei ginti. Aplinkybę, kad paskolos raštas buvo surašytas 2007 m. sausio 18 d., patvirtina aplinkybė, jog ieškovas 2007 m. sausio 7 d. buvo užsiėmęs kitais reikalais, todėl pinigų perdavimas įmonės biuro patalpose negalėjo įvykti.

7Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovas jam neperdavė 350 000 Lt ir 2007 m. sausio 7 d. ginčo šalys nesudarė paskolos sutarties, pripažinti negaliojančiu sandoriu ginčo šalių 2007 m. sausio 7 d. surašytą paskolos sutartį.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

9Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovas neperdavė ieškovui 350 000 Lt, pripažino nesudaryta paskolos sutartį. Teismas, remdamasis 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštu ir 2007 m. sausio mėnesio apsauginės signalizacijos įjungimo, išjungimo laikų suvestine, pagal kurią patalpose (duomenys neskelbtini), kuriose veiklą vykdė UAB „Jusma ir Ko“, signalizacija buvo įjungta po pietų kelias minutes, pripažino nepagrįstais atsakovo paaiškinimus, jog 2007 m. sausio 7 d. raštas buvo surašytas pavakare, jau sutemus, ieškovo firmoje ir jis niekaip nesusijęs su akcijų pardavimu. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, sprendė, kad kai kurių liudytojų parodymai atitiko nurodytą suvestinę, todėl pripažino, jog pinigų perdavimas bei ginčo paskolos rašto surašymas nurodytose patalpose nurodytu laiku negalėjo įvykti. Teismas iš paaiškinimų bei ginčo paskolos raštelio turinio sprendė, kad šalių 2007 m. sausio 7 d. pasirašytas paskolos raštelis nebuvo skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Teismas pagrįstais laikė ieškovo nurodytus argumentus, kad paskolos raštelis buvo surašytas siekiant užtikrinti ginčo šalių žodinio susitarimo įvykdymą. Teismas laikė labiau tikėtina aplinkybę, kad akcijų pardavimas buvo susijęs su atsiradusiu tarpusavio akcininkų nepasitikėjimu ir būtent dėl atsakovo sūnaus veiklos, taip pat negalėjimu toliau kartu vykdyti tolimesnę veiklą ir buvo būtinas siekiant išlaikyti įmonę. Teismas, atsižvelgdamas į duomenis apie ieškovo piniginius įsipareigojimus bankui, sprendė, kad jis asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti lėšas skolinosi iš banko, po paskolos rašto pasirašymo jokio nekilnojamojo turto neįgijo, t. y. jokio verslo, susijusio su nekilnojamuoju turtu, nevykdė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys, pripažindamos 83 000 Lt atsakovui sumokėjimą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, vertino kaip labiau tikėtina aplinkybę, jog nurodytos sumos buvo mokamos ne paskolos rašto pagrindu. Teismas, įvertinęs atsakovo turto ir pajamų deklaracijas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas turi du vaikus, sprendė, jog atsakovo ir jo sutuoktinės pajamos nebuvo pakankamos sutaupyti 137 000 Lt, kuriuos, atsakovo teigimu, jis paskolino ieškovui. Teismas atsižvelgė ir pagrįstu laikė ieškovo nurodytą argumentą dėl susitarimo dėl palūkanų nebuvimo, formaliais laikė atsakovo išsiųstus raginimus dėl skolos grąžinimo ir sprendė, kad labiau tikėtina, jog 350 000 Lt pagal 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštą ieškovui nebuvo perduota ir ginčo šalių paskolos teisiniai santykiai nesiejo. Pripažinęs sandorį nesudarytu, teismas nurodė nesant pagrindo jį pripažinti nei tariamuoju, nei apsimestiniu.

10Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 14 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Ieškovas dėl paskolos sutarties pareiškė du skirtingus reikalavimus: pripažinti sutartį nesudaryta ir negaliojančia, todėl kolegija sprendė, kad ieškovas pripažino paskolos sutartį sudaryta. Kolegija, vertindama paskolos rašto turinį, sprendė, kad labiau tikėtina, jog ginčo šalis siejo skolos teisiniai santykiai ir pinigai pagal ginčo paskolos sutartį vis dėlto buvo perduoti. Juolab kad įrašai apie pinigų perdavimą ir gavimą patvirtinti ginčo šalių parašais, ieškovas šių parašų tikrumo neginčijo, todėl 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštas yra paskolos sutartis ir pinigų perdavimą įrodantis dokumentas (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įrašai yra nedviprasmiški, aiškiai išreikšti, todėl abejoti dėl jų tikrosios reikšmės ir prasmės kolegijai nebuvo pagrindo. Paskolos raštas surašytas paskolos gavėjo, todėl tiek paskolos rašto data, tiek jo turinys paskolos gavėjui buvo žinomi ir suprantami. Ieškovas, nors ir neigė paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, tačiau įvykdė sutartinių įsipareigojimų atsakovui dalį, aplinkybės, kad pinigų negavo, neįrodė. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi tik Kauno apygardos teismui priėmus sprendimą priteisti skolą, nors iki tol jis įsipareigojimus iš dalies vykdė. Be to, kolegija nurodė, kad pagal CK 6.875 straipsnį ieškovas, ginčydamas paskolos sutarties, kuri buvo rašytinė, sudarymo faktą, negalėjo remtis liudytojų parodymais. Kolegija, pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais ir nesant kitų įrodymų apie ieškovo nebuvimą 2007 m. sausio 7 d. (duomenys neskelbtini), sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis nurodytą dieną negalėjo sudaryti paskolos sutarties. Be to, paskolos raštą surašė pats ieškovas, todėl jis paskolos rašte ir įrašė jo datą. Kolegija signalizacijos administracinėse patalpose suvestinės nepripažino pakankamu įrodymu pinigų perdavimo faktui nepripažinti. Kolegija pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažino paskolos dalies grąžinimą, todėl, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad įrodymų apie paskolos negrąžinimą byloje nebuvimas leido spręsti apie paskolos sutarties nesudarymą; nurodė, kad civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu, todėl ta aplinkybė, kad ginčo šalys paskolos rašte neaptarė palūkanų už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tvarkos, nepatvirtina sutarties nesudarymo fakto, nes tai šalys nustato susitarimu. Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys buvo draugai, verslo partneriai, todėl palūkanų neaptarimas visiškai suprantamas ir pateisinamas.

11Esant nenurodytam sandorio negaliojimo pagrindui, įrodinėjant pinigų neperdavimo faktą ir kolegijai nusprendus, kad tas pinigų neperdavimo faktas nėra įrodytas, kolegija pripažino, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatoriaus negalimumo reikšti alternatyvius reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateikiamame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. V. G. , bylos Nr. 3K-3-159/2009). Šioje byloje yra galimas alternatyvių reikalavimų pareiškimas, nes faktinių aplinkybių kvalifikavimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Be to, atsižvelgiant į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus alternatyvių reikalavimų nagrinėjamoje byloje pareiškimas yra pagrįstas ir vienas kito nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas paskolos sutarties galiojimo, nes kasatorius, išdėstęs faktines aplinkybes, nenurodė teisės normų, reglamentuojančių konkrečius sandorių negaliojimo pagrindus, nukrypo nuo teismų praktikos, pažeidė proceso teisės normas. Kasatoriaus teigimu, teisinis reikalavimų faktinio pagrindimo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, o ne pareiškėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-484/2010).
  2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovui pareigą šioje byloje įrodinėti pinigų neperdavimo pagal paskolos raštą faktą, nepagrįstai draudė jam remtis liudytojų parodymais, netinkamai taikė CK 6.875 straipsnio 2 dalį. Pagal teismų praktiką nurodytoje teisės normoje nustatytas draudimas remtis liudytojų parodymais taikytinas tiek ginčijant, tiek įrodinėjant sandorio sudarymo faktą ir tik tais išimtiniais atvejais, kai buvo nesilaikyta įstatyme nustatytos negriežtos rašytinės formos reikalavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. M. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-546/2011; 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-377/2009). Taigi CK 6.875 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas taikytinas tik tais atvejais, kai įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos reikalavimo buvo nesilaikyta, o ne priešingai. CK 6.875 straipsnio 2 dalis taikytina būtent tais atvejais, kai apskritai ginčijamas sandorio sudarymo faktas, o ne jo galiojimas.
  3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodymų pakankamumo taisyklę ir tikimybių pusiausvyros principą, nevertino aplinkybės, kad paskolos raštas buvo surašytas siekiant pridengti atsiskaitymus pagal sutartį. Kasatorius nurodė, kad paskolos raštas buvo surašytas siekiant pridengti atsiskaitymus pagal 2007 m. sausio 18 d. sutartį už bendrovės akcijas. Ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis sudaryta atgaline data, pati savaime leidžia daryti išvadą, kad tokia sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip apsimestinė (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje esantis rašytinis įrodymas – 2007 m. sausio mėnesio apsauginės signalizacijos įjungimo, išjungimo laikų suvestinė – patvirtina, kad 2007 m. sausio 7 d. ginčo šalys paskolos rašto nepasirašė ir pinigai nebuvo perduoti. Juolab kad liudytojų parodymai bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pinigai 2007 m. sausio 7-osios vakare nebuvo perduoti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą tokį paskolos raštą kvalifikuoti kaip apsimestinį ir aiškintis tikrojo susitarimo turinį pagal CK 1.87 straipsnį. Kasatorius nurodė, kad jis kartu su atsakovu 2007 m. sausio 18 d. pasirašė sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė kasatoriui 200 paprastųjų vardinių bendrovės akcijų už neva nominaliąją vertę, t. y. 20 000 Lt, tačiau pagrindiniai mokėjimai (per 20 000 Lt) už bendrovės akcijas buvo atliekami siekiant pridengti juos paskolos raštu, surašytu taip pat 2007 m. sausio 18 d., tik nurodant kitą datą (2007 m. sausio 7 d.), todėl kasatoriaus mokėjimai už bendrovės akcijas negali būti laikomi patvirtinančiais paskolos sutarties pagal paskolos raštą vykdymą. Paskolos raštu atsakovui buvo užtikrinta, kad po 2007 m. sausio 18 d. sutarties pasirašymo kasatorius atliks atitinkamus mokėjimus ir tik po paskolos rašto pasirašymo buvo pasirašyta sutartis dėl bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo. Pagal paskolos raštą pridengti mokėjimai turėjo būti mokami iki bendrovė veiks pelningai. Bendrovės vertė 2007 m. sausio 18 d. nesiekė 350 000 Lt ir dėl tokios sumos už bendrovės akcijas niekada nebuvo tartasi. Dėl to, kai paskolos raštu siekiama pridengti mokėjimus pagal kitą sutartį, toks raštas pripažįstamas niekiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. R. P. , bylos Nr. 3k-3-156/2009). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti, ar, teismui pripažinus paskolos sutartį pagal paskolos raštą sudaryta, ji nelaikytina negaliojanti pagal CK 1.87 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad paskolos raštas surašytas dėl ekonominio spaudimo, pasinaudojant sunkia kasatoriaus padėtimi. Kasatoriaus teigimu, jis buvo priverstas pasirašyti paskolos raštą, nes kitu atveju atsakovas nebūtų sutikęs perleisti jam bendrovės akcijų. Tai patvirtino byloje esantys įrodymai apie kasatoriaus turėtą kreditą, bendrovės veiklą, atsakovo sūnaus pomėgį užsiimti muzikos prietaisų, taip pat apsaugos sistemų montavimu.
  4. Nagrinėjamoje byloje pateikta 2007 m. sausio mėnesio apsauginės signalizacijos įjungimo, išjungimo laikų suvestinė patvirtino, kad paskolos rašte nurodytą dieną paskolos raštas nebuvo pasirašytas ir suma nebuvo perduota; byloje pateikus nurodytą suvestinę, atsakovas ir jo poziciją palaikantys liudytojai staiga pakeitė savo parodymus; byloje nėra jokių duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų pagal paskolos raštą mokėjimą, o protingas, sąžiningas asmuo, skolindamas kitam asmeniui, siektų susitarti bent jau dėl palūkanų, kurios padengtų numatomą infliaciją; paskolos rašte nurodyta, kad pinigai pagal šį raštą turi būti grąžinti iki 2008 m. sausio 17 d., tačiau pirmąją pretenziją pagal paskolos raštą atsakovas kasatoriui pareiškė tik 2009 m. lapkričio 16 d.; byloje nepateikta duomenų, kad kasatoriaus atsakovui atliekami mokėjimai (83 000 Lt) buvo būtent paskolos rašto pagrindu; nebuvo įvertintas paskolos rašto apsimestinumo klausimas.

15Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime tik pažymėjo, jog paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai ir nesudaryta paskolos sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. v. H. A. P. , bylos Nr. 3K-3-145/2012; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. R. P. , bylos Nr. 3K-3-156/2009). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo CK 6.875 straipsnio 2 dalies taikymo nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad, ieškovui neįrodžius, jog paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar kitomis aplinkybėmis, ginčijant rašytinę paskolos sutartį, jos sudarymo fakto ieškovas negalėjo įrodinėti liudytojų parodymais. Teismas teisingai įvertino kasatoriaus pateiktus įrodymus bei nurodė, kad jis, neigdamas paskolos sudarymo ir pinigų gavimo faktus, turėjo nuginčyti paskolos sudarymo prezumpciją, tačiau ieškovo pateikti įrodymai, liudytojų parodymai nesudarė pagrindo tenkinti ieškinį. Atsakovo teigimu, liudytojų parodymai nepaneigė rašytine paskolos sutartimi grindžiamos prezumpcijos. Ieškovui nenurodžius sandorio negaliojimo pagrindo, teismas, įvertinęs įrodymus bei nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai sprendė, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, jog paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju. Be to, byloje nepateikta jokių apsimestinį sandorį patvirtinančių įrodymų, t. y. kad paskolos raštu siekta užtikrinti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą. Tiek paskolos raštas, tiek akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo du savarankiški sandoriai, sudaryti skirtingu laiku. Aplinkybė, kad šie sandoriai sudaryti tą patį mėnesį, nepatvirtina paskolos sutarties apsimestinio pobūdžio. Aplinkybės, kad paskolos rašto surašymo dieną ieškovo nebuvo Kaune, kasatorius byloje dėl skolos priteisimo neįrodinėjo, o atsakovas nuosekliai tvirtino, jog šalių sutartis buvo sudaryta po darbo valandų. Kasatoriaus teiginiai dėl paskolos rašto surašymo dėl ekonominio spaudimo taip pat nepagrįsti, nes byloje nėra jokių įrodymų ir nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog sandoris sudarytas dėl ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad tarp kasatoriaus ir atsakovo buvo nesutarimų įvairiais bendrovės valdymo klausimais, bendrovė veikė nuostolingai, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog bendrovės akcijų vertė buvo didesnė už jų nominalią vertę. Atsakovo sūnaus verslas buvo montuoti muzikos sistemas automobiliams, o ne apsaugos sistemas, ir tai, kad jis mokėjo ir kartais sumontuodavo signalizacijas draugams, nesusiję su bendrovės valdymu. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, padarė atitinkamas išvadas dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos įrodymų pakankamumo taisyklės ir tikimybių pusiausvyros principo. Pagrindinę paskolos sutarties sąlygą, ar kasatorius gavo pinigus iš atsakovo, apeliacinės instancijos teismas aiškino nustatydamas ne vien lingvistinę sutarties teksto reikšmę, bet ir aiškindamasis tikruosius paskolos sutarties šalių ketinimus, vertindamas faktinius ieškovo ir atsakovo santykius bei kitus įrodymus. Teismas teisingai įvertino kasatoriaus nurodytas aplinkybes, kad paskolos sutartyje nebuvo nurodytas palūkanų mokėjimas bei kreipimosi į teismą terminai; bylos duomenimis, šalys iki jų ginčo daug metų buvo draugai ir verslo partneriai, jų asmeniniai ir bendro verslo santykiai buvo geri. Šalių draugiški santykiai iki ginčo lėmė tarpusavio pasitikėjimą, todėl aplinkybė, kad sutartyje nebuvo nustatytas palūkanų mokėjimas, yra suprantama. Be to, paskolos grąžinimo terminui pasibaigus ieškovas vis dar atidavinėjo pinigus, šios aplinkybės nustatytos byloje. Ieškovas buvo susitikęs su paskolos davėjais ir tarėsi dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl civilinių teisių gynimo būdų (ieškinio pagrindo ir dalyko)

19Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi).

20Taigi, proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008). Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus). Taigi ieškinyje gali būti daugiau negu vienas susijusių savarankiškų reikalavimų (ieškinio dalykų); juolab kad ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateikiamame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus, tačiau tais atvejais, kai materialiosios teisės normose nenumatyta vieno iš ieškinyje kaip alternatyvaus nurodyto gynybos būdo taikymo galimybės, tokia aplinkybė eliminuoja atitinkamo gynybos būdo pritaikymą teismo sprendimu.

21Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. V. G. , bylos Nr. 3K-3-159/2009). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, nustatant, kuris iš ieškinyje alternatyviai pareikštų reikalavimų yra galimas ir išnagrinėjus bylą tenkintinas, būtina atsižvelgti į materialinį teisinį reguliavimą, tačiau nesutinka su kasacinio skundu teiginiu, jog šioje byloje buvo pareikšti alternatyvūs reikalavimai.

22Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nurodęs ieškinyje faktines aplinkybes, pagrindžiančias jo reiškiamą reikalavimą (ieškinio pagrindą), suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką) pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, vėliau, teisminio nagrinėjimo metu, pateikė ieškinio papildymą ir suformulavo papildomą reikalavimą –ginčo sutartį pripažinti ne tik nesudaryta, bet ir negaliojančia. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 141 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, tai vertina kaip ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimą, t. y. remiantis iš esmės panašiomis faktinėmis aplinkybėmis ir jo pateiktu jų vertinimu, buvo suformuluoti du savarankiški reikalavimai: pripažinti paskolos sutartį nesudaryta ir pripažinti paskolos sutartį negaliojančia: tokius civilinių teisių gynimo būdus pasirinko ieškovas. Pagal kasacinio teismo praktiką paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad paskolai, kaip realinei sutarčiai (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. O nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. (P.) v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Kasatorius, teigdamas, kad šioje byloje ieškovas yra pareiškęs alternatyvius reikalavimus, neatsižvelgė į nurodytą materialinį teisinį reguliavimą bei į tai, jog alternatyvaus reikalavimo pareiškimas reiškia tai, kad vienos alternatyvos pritaikymas teismo sprendimu pašalina kitos alternatyvos taikymą, o esant savarankiškiems reikalavimams, ieškovas turi galimybę pasinaudoti kiekvienu jo prašomu teisminės gynybos būdu ir dėl kiekvieno iš jų taikymo turi pasisakyti ginčą nagrinėjantis teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu , kad tai, jog ieškovas pareiškė du savarankiškus reikalavimus, sudaro galimybę manyti, jog jis pripažįsta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Tai yra ieškovo teisė pasirinkti civilinės teisės gynimo būdus. Teisėjų kolegija, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, pasisako dėl ieškovo suformuluotų ieškinio reikalavimų.

23Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo

24CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013).

25Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

26Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-366/2010). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių surašytas paskolos raštas yra paskolos sutartis ir patvirtina pinigų perdavimo faktą, nes ginčo paskolos dokumentas atitinka CK 1.73 straipsnio 2 dalies, 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui, t. y. ieškovui, kuris turi nuginčyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu CK 6.875 straipsnio aiškinimu, nes teismo argumentai neatitinka kasacinio teismo praktikos. Įstatyme nustatyta, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, formuodama praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, nurodė, kad kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis; kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, nustatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013).Tačiau nepaisant apeliacinės instancijos teismo pateikto CK 6.875 straipsnio 2 dalies aiškinimo šioje byloje tai nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat ieškovo liudytojų parodymus ir padarė išvadą, kad paskolos rašte nurodyti įrašai patvirtina egzistavus sutartinius teisinius paskolos santykius, t. y. įrašai apie pinigų perdavimą ir pinigų gavimą yra patvirtinti šalių parašais, kurių tikrumo nei ieškovas, nei atsakovas neginčija, kaip ir to, kad įsipareigojimų pagal ginčo sutartį dalis dėl 83 000 Lt buvo įvykdyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime yra ištirtos ir įvertintos paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog paskolos raštą, atitinkantį įstatymo reikalavimus, surašė pats kasatorius, nurodė paskolos sutarties surašymo datą – 2007 m. sausio 7 d., kurią ginčija teigdamas, jog tą dieną jis nebuvo Kaune ir paskolos dalykas tą dieną nebuvo jam perduotas, tačiau byloje esant nustatytiems faktams kasatoriaus nurodyti liudytojai nepaneigė paskolos sutarties sudarymo prezumpcijos. Juolab kad aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo datos kasatorius nepateikė byloje dėl paskolos priteisimo, ši aplinkybė pradėta įrodinėti tik pateikus ieškinį dėl paskolos sutarties nuginčijimo ir praėjus daugiau kaip trejiems metams po paskolos sutarties sudarymo. Kasaciniame skunde dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių iš esmės keliami fakto klausimai, o kasacinis teismas yra saistomas apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių ir fakto klausimų nesvarsto (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį dokumentą teisės taikymo aspektu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, įvertino šalių pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius, neigdamas paskolos sudarymo ir pinigų gavimo faktus, nenuginčijo paskolos sutarties sudarymo prezumpcijos, nes ieškovo pateikti įrodymai nesudarė pagrindo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta.

27Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

28Minėta, kad civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir tokiu atveju ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti pats bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą ar reikalavimus. Iš CPK 135 straipsnyje nustatytų reikalavimų ieškinio turiniui matyti, kad ieškinyje turi būti tiksliai suformuluoti ieškinio elementai – ieškinio dalykas (ieškovo reikalavimas) ir faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai), nes ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis ieškinio pagrindas – tai konkrečios materialiosios teisės normos, kuriose reglamentuojami materialieji ginčo teisiniai santykiai ir kurios yra pagrindas teismui tenkinti ieškinį, tačiau ieškinyje teisinio pagrindo nurodyti neprivaloma, nes parinkti byloje taikytinas teisės normas yra teismo pareiga (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Ieškovas, teikdamas teismui patikslintą ieškinį ir nurodydamas naują reikalavimą – pripažinti ginčo sutartį negaliojančia, nurodė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, susijusias su paskolos sutarties sudarymu, t. y. kad paskolos sutartis buvo nesudaryta, nes nebuvo perduotas paskolos dalykas, ir tai įrodo sutarties fiktyvumą. Ieškovas, remdamasis sutarčių aiškinimo principais, įtvirtintais CK 6.193 straipsnio 1 dalyje, teigė, jog sutarties šalių valia buvo užtikrinti sklandų įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir įmonės veiklos tęstinumą, todėl, remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašė teismo ginčo paskolos raštelį pripažinti negaliojančiu nuo sandorio sudarymo momento ir teisiškai kvalifikuoti faktines bylos aplinkybes. Nors ieškinyje ieškovui neprivaloma nurodyti taikytinas teisės normas, tačiau tokiame procesiniame dokumente turi būti tiksliai suformuluotas ne tik ieškovo reikalavimas, bet ir nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios ieškinio reikalavimą, taip pat šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Kaip matyti iš ieškinyje suformuluoto ieškinio faktinio pagrindo, nurodytas pagrindas nėra tiksliai išdėstytas, iš esmės paremtas gana neinformatyviais teiginiais apie šalių sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nepagrįstas įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus dėl paskolos sutarties nuginčijimo, sprendė, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog ieškovas paskolos raštelį pasirašė siekdamas išsaugoti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, taigi teismas nagrinėjo ieškovo reikalavimą pripažinti paskolos sutartį negaliojančia, nors ieškovas nenurodė ieškinio teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde teigiama, kad paskolos raštas buvo surašytas siekiant pridengti atsiskaitymus pagal 2007 m. sausio 18 d. sutartį už parduodamas bendrovės akcijas ir dėl to, kad ginčijama sutartis sudaryta atgaline data, pati savaime leidžia daryti išvadą, jog tokia sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip apsimestinė (CK 1.87 straipsnio 1 dalis); be to, liko neįvertinta aplinkybė, kad paskolos raštas surašytas dėl ekonominio spaudimo, pasinaudojant sunkia kasatoriaus padėtimi. Taigi kasaciniame skunde keliami fakto klausimai ir remiantis pateiktu įrodymų vertinimu teigiama, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris siekiant pridengti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau, minėta, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu ir šios bylos atveju yra saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Byloje teismui įvertinus įrodymų visetą buvo padaryta pagrįsta išvada, kad įrodinėjimo procese nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog buvo ryšis tarp sudaromos paskolos sutarties ir akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, vadovavosi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, bei padarė nešališkas išvadas, o byloje esantys įrodymai leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad sudaryta paskolos sutartis nebuvo apsimestinis sandoris ir nebuvo sudaryta pasinaudojant ekonominiu spaudimu.

29Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas atmestinas. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie taip pat nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

31Kasacinis teismas patyrė 19,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

32Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis sumokėjo advokatui 2500 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Tai viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, todėl, netenkinus kasacinio skundo, atsakovui iš ieškovo priteistina 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

34Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35Priteisti iš ieškovo A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui B. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

36Priteisti iš ieškovo A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 19,26 Lt (devynioliką litų 26 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

37Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovo teigimu, ginčo šalys paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas... 7. Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 9. Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino:... 10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Esant nenurodytam sandorio negaliojimo pagrindui, įrodinėjant pinigų... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių... 14. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    15. Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl civilinių teisių gynimo būdų (ieškinio pagrindo ir dalyko)... 19. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik... 20. Taigi, proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines... 21. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alternatyvių ieškovo... 22. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nurodęs ieškinyje faktines aplinkybes,... 23. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl... 24. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos... 25. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos... 26. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame... 27. Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ... 28. Minėta, kad civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės... 29. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 31. Kasacinis teismas patyrė 19,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 35. Priteisti iš ieškovo A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui B.... 36. Priteisti iš ieškovo A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 19,26 Lt... 37. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...