Byla 2A-937/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės, Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-613-555/2013 pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovams S. J., L. J., A. J., K. J., I. Š., I. Š., K. Š., P. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Centromera“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarė Z. K., Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaras V. L., Jonavos rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. P., akcinė bendrovė SEB bankas.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė D. J. teismui pateiktu ieškiniu prašė:

51. pripažinti atsakovo pardavėjo UAB „Centromera“ ir pirkėjų A. J. bei L. J. 2005 m. rugsėjo 30 d. pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 20946, 2005 m. lapkričio 3 d. priėmimo - perdavimo akto, notarinio registro Nr. 22433, dalį, pagal kurią atsakovai pirkėjai A. J. ir L. J. įsigijo 61,82 kv.m butą su rūsiu, unikalus Nr. ( - ), 1/50 dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (kiemo aikštelės lb, 2b, 3b, unikalus Nr. ( - )), 1/50 žemės sklypo 0,2900 ha bendro ploto, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - )., esančio ( - ), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutarties bei priėmimo - perdavimo akto dalį perkelti D. J. bei S. J.;

62. pripažinti negaliojančia 2010 m. lapkričio 4 d. Santuokinio turto dalybų sutarties dalį, notarinio registro Nr. GP-5672, kuria nekilnojamasis turtas – 61,82 kv.m butas su rūsiu, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), 1/50 dalis kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (kiemo aikštelės lb, 2b, 3b, unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ), ir 1/50 žemės sklypo 0,2900 ha bendro ploto, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), esančio ( - ), atiteko L. J.;

73. pripažinti pardavėjo A. Š. ir pirkėjo A. J. 2005 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. VL-5649, ir 2005 m. rugpjūčio 18 d. Turto perdavimo akto, notarinio registro Nr. 5650, dalį pagal kurią pirkėjas A. J. įsigijo 0,1293 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą - ūkio pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą - garažą, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (tvora, šulinys, kiemo aikštelė), unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutarties bei Turto perdavimo akto dalį perkelti D. J. ir S. J.;

84. pripažinti negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. GP-4237, dalį, kuria A. J. ir L. J. dovanojo K. J. 0,1292 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį adresu ( - ).

9Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gegužės 28 d. kartu su atsakovu S. J. (jis ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo ieškovės sutuoktinis) išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV), kur banke atsidarė einamųjų čekių sąskaitas, į kurias nuolat pervedinėjo pinigus. Ieškovės teigimu, atsakovo S. J. tėvams L. J. ir A. J. buvo suteikta galimybė naudotis šiose sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis. Ieškovės manymu, byloje esantys banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog tuo metu, kuomet ji ir jos sutuoktinis gyveno užsienio valstybėje, iš bankomatų, esančių Lietuvoje, buvo išgryninamos tos piniginės lėšos. Ieškovė teigė, jog šias lėšas išgrynino sutuoktinio tėvai – atsakovai L. J. ir A. J., kurie už šias lėšas įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą. Ieškovė paaiškino, jog nekilnojamąjį turtą buvo nuspręsta įsigyti buvusio sutuoktinio tėvų vardu, kadangi sudarant preliminarią pirkimo - pardavimo sutartį, ieškovė su sutuoktiniu buvo JAV, be to, savo vardu negalėjo pirkti turto, nes negalėjo pateisinti piniginių lėšų įsigijimo, taip pat siekė išvengti mokesčių. Vėliau visas turtas turėjo būti perrašytas ieškovės ir atsakovo S. J. vardu, kas nebuvo padaryta, o santuoka su S. J. buvo nutraukta. Ieškovės vertinimu, atsakovams L. J. ir A. J. nebuvo poreikio įsigyti ginčo butą ir jie to daryti neketino, nusipirkę butą jame negyveno, jo neįrengė, o tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau neįgijo nei teisių, nei pareigų ir jų neįgyvendino.

10Atsakovai S. J., A. J., L. J., K. J. ir UAB „Centromera“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas S. J. nurodė pagal preliminariąją sutartį jokių mokėjimų neatlikęs. Neigė aplinkybę, kad per du metus jiedu su ieškove uždirbo tiek lėšų, kurių būtų pakakę sumokėti už ginčo turtą. Nesutiko su ieškovės teiginiais, esą atsakovai A. J. ir L. J. iš ieškovės bendros su sutuoktiniu sąskaitos per bankomatus išgrynino ieškovės ir jos sutuoktinio JAV uždirbtas lėšas, kuriomis atsiskaitė už įsigyjamą ginčo turtą. Tvirtino niekada neišreiškęs valios ginčijamoms sutartims sudaryti. Bute gyvenančių asmenų atsiskaitymas už komunalines paslaugas, atsakovo S. J. vertinimu, nepatvirtina tokių asmenų nuosavybės teisių į turtą. Atsakovas S. J. teigia, kad ieškovė, įvykus konfliktui tarp jų kaip sutuoktinių, su dalimi baldų išsikraustė iš buto, todėl šis faktas, atsakovo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, jog ieškovė nelaikė šio turto (buto) savo nuosavybe nei įsigyjant butą, nei praėjus keletui metų po to. Atsakovai L. J. ir A. J. nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės dėstomų aplinkybių, kad jie neketino sudaryti ginčijamų sandorių, kad ginčijamus sandorius ketino sudaryti ieškovė ir S. J., o sudarant sandorius pirkėjais turėjo būti ne A. J. ir L. J., o ieškovė ir S. J.. Atsakovų teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent A. J. ir L. J. ketino įsigyti ginčijamą butą su dalimi žemės sklypo ( - ) ir žemės sklypą su pastatais ( - ), ir ši jų kaip pirkėjų valia buvo išreikšta ginčijamuose sandoriuose bei realizuota. Atsakovai neigė ieškovės ir jos sutuoktinio lėšų naudojimo ginčo turtui įsigyti faktą. Atsakovė K. J. nurodė, kad jos tėvai (atsakovai A. ir L. J.) turėjo pakankamai lėšų ginčo nekilnojamajam turtui įgyti. Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai išreiškė tikrąją valią padovanoti ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovei K. J., ji laikytina sąžininga įgijėja, o dovanotą turtą valdė kaip savo. Atsakovas UAB „Centromera“ patvirtino, kad būtent atsakovai A. J. ir L. J., o ne ieškovė su sutuoktiniu domėjosi įsigyjamu turtu ir dėl jo įsigijimo derėjosi.

11Trečiasis asmuo AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bankas 2006 m. rugpjūčio 30 d. su atsakovais Alvydu ir L. J. sudarė kredito sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo atsakovams suteikė 500 000 Lt kreditą statinių žemės sklype, esančiame ( - ). Prievolių pagal 2006 m. rugpjūčio 30 d. kredito sutartį įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), bei nekilnojamasis turtas, esantis ( - ). Trečiojo asmens vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovai neketino įsigyti nekilnojamojo turto, nepriėmė nekilnojamojo turto įgijėjo teisių ir pareigų bei jų neįgyvendino. Byloje nustatytos aplinkybės, jog už įsigyjamą turtą sumokėjo atsakovai, daiktinių teisių į jį įregistravimas, disponavimo nekilnojamuoju turtu teisės praktinis įgyvendinimas juo užtikrinant skolines prievoles, trečiojo asmens vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovai įgijo iš ginčo sutarčių kylančias teises ir pareigas bei jomis naudojasi, valdo nekilnojamąjį turtą ir juo disponuoja. Trečiasis asmuo teigia, kad apsimestinio sandorio šalys negali panaudoti apsimestinio sandorio sudarymo fakto prieš sąžiningus asmenis, kurie nežinodami, kad sandoris fiktyvus, įgyja pagal kitą sandorį teises iš asmens, kuriam tos teisės pagal fiktyvų sandorį nepriklauso.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė bei iš ieškovės priteisė atsakovų A. J., L. J., S. J., K. J. ir UAB „Centromera“ naudai šių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Teismas byloje nustatytą faktą, kad ieškovei su sutuoktiniu esant užsienio valstybėje, jų sąskaitoje esančios lėšos buvo išgrynintos Lietuvoje, laikė nepakankamu pagrįsti išvadai, jog šiomis lėšomis disponavo atsakovai A. J. ir L. J.. Teismas nurodė, jog atsakovai nepripažino banko kortelių ir sąskaitos prieigos kodų perdavimo jiems fakto, o ieškovė negalėjo pagrįsti sąskaitoje buvusių lėšų kilmės. Teismas sprendė, jog ieškovės pozicija dėl šių lėšų kilmės buvo nenuosekli, todėl sutiko su atsakovų argumentais, jog ieškovė ir jos sutuoktinis negalėjo sukaupti lėšų, kurios būtų buvę panaudotos ginčo turto įsigijimui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog ieškovei su sutuoktiniu grįžus į Lietuvą, didelė dalis lėšų buvo panaudota kitam turtui įsigyti ir reikmėms tenkinti (kilnojamam turtui ir paslaugoms). Pirmosios instancijos teismas sutiko su argumentais, jog atsakovai A. J. ir L. J. disponavo lėšomis, reikalingomis ginčo turtui įsigyti. Teismas nepagrįstais laikė ieškovės teiginius, esą atsakovai neketino sudaryti ginčijamų sandorių. Teismo vertinimu, bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog būtent A. J. ir L. J. ketino įsigyti ginčo turtą ir ši jų kaip pirkėjų valia buvo įforminta ginčijamuose sandoriuose bei realizuota. Teismo vertinimu, byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovai, atlikę būsto paieškos veiksmus, įsigiję nekilnojamąjį turtą, elgėsi kaip savininkai, pilnai įgyvendino savininkų teises ir pareigas. Šia išvada teismas paneigė ieškovės poziciją, jog atsakovai negalėjo ir neketino įsigyti nuosavybėn ginčo turtą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovų realų siekį įsigyti šį turtą nuosavybės teise patvirtina tai, kad atsakovai paėmę kreditą statyboms, prievolių užtikrinimui kaip turto savininkai įkeitė turtą ( - ) bei ginčo butą. Kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės ir jos sutuoktinio valios bei ketinimų įsigyti būtent ginčo nekilnojamuosius daiktus. Teismas pažymėjo, jog ieškovė su sutuoktiniu ginčo turto įsigijimo laikotarpiu neužsiėmė komercine veikla, kuri patvirtintų jų ketinimus steigti, vystyti verslą. Jie nepasinaudojo įgaliojimų teisiniu institutu, kad įgaliotų atsakovus atstovauti juos sandoriuose, nors pripažintina, kad tokia galimybė egzistavo. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovė ištuokos procese nenurodė, kad santuokoje įgijo pinigines lėšas, kurios buvo panaudotos ginčo turto įgijimui. Aplinkybę, jog ieškovė ir jos sutuoktinis, grįžę į Lietuvą apsigyveno ginčo bute, teismas laikė nereikšminga. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijami sandoriai yra apsimestiniai. Teismas pagrįsta ir įrodyta laikė atsakovų poziciją, jog turtą, esantį Jonavoje, atsakovai įsigijo siekdami plėtoti verslą, o butą ( - )gatvėje – siekdami investuoti pinigus, jog jame leido gyventi sūnui su marčia, butą ateityje ketino perleisti vaikams, užtikrinant jų poreikius. Teismo vertinimu, toks siekis yra realus, atitinkantis bylos duomenis.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16Apeliaciniu skundu ieškovė D. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė neįrodyta aplinkybę dėl ieškovės nurodyto fakto, kad lėšas iš jos ir atsakovo S. J. bendros sąskaitos išgrynino atsakovai L. J. ir A. J.. Šį faktą įrodytu teismas turėjo pripažinti vadovaudamasis įrodymų vertinimo procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu. Teismas nevertino atsakovo S. J. pozicijos nenuoseklumo dėl šios aplinkybės. Nesant galimybės lėšų išgryninimo fakto įrodyti tiesioginiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais, jog ieškovės tėvai neturėjo sąlygų lėšų išgryninimui, o tokias sąlygas turėjo atsakovo S. J. tėvai. Be to, pastarieji neturėjo nei poreikių, nei pakankamų finansinių išteklių ginčo turtui įsigyti.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą atlikti ekspertizę 2004 m. kovo 10 d. sutarties klastojimo faktui nustatyti. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog 2005 m. birželio 20 d. sutartis surašyta atgaline data. Nevertino aplinkybės, jog šia sutartimi parduotas turtas įsigytas tik 2005 m. rugpjūčio 18 d. Atsakovai melagingai tvirtino gavę 50 000 Lt paskolą iš L. J. įmonės OPAKA, nes minėti duomenys neatsispindi deklaracijose ir nebuvo nurodyti 2005 m. rugpjūčio 29 d. paaiškinime mokesčių inspekcijai. Atsakovai taip pat nedeklaravo ir UAB „Subtilija“ paskolos grąžinimo.
  3. Pirmosios instancijos teismas, esant išreikštoms abejonėms dėl L. J. ir A. J. finansinio pajėgumo įsigyti ginčo turtą, nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki VMI atliekamo patikrinimo pabaigos bei nepagrįstai vadovavosi tik atsakovų pateikta specialisto išvada.
  4. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovų gyvenamasis namas, esantis ( - ), 1995 m. rugpjūčio 9 d. buvo įsigytas už 46 736 Lt. 2005 m. rugpjūčio 29 d. paaiškinime atsakovai nurodė, jog namo vertė siekia 80 563 Lt, tuo tarpu 2006 m. birželio 14 d. šį namą įkaičiant bankui jis buvo įvertintas 320 000 Lt suma. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ryškiam namo vertės pokyčiui įtakos turėjo į jį investuotos lėšos. Šią aplinkybę teismas turėjo vertinti atsakovų finansinio pajėgumo įsigyjant ginčo turtą kontekste.
  5. Teismas nepagrįstai ieškovės poziciją dėl išgrynintų lėšų sumos ir turėtų išlaidų laikė nenuoseklia.
  6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorių apsimestinumo, nevertino aplinkybės, jog ginčo butą surado ir juo domėjosi ieškovė su sutuoktiniu. Tuo tarpu atsakovams buvo pavesta tik jį apžiūrėti bei pateikti nuomonę, patarti dėl jo įsigijimo. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovai neturėjo tikslo įsigyti ginčo buto.
  7. Teismas nevertino ieškovės paaiškinimų, jog ji pati surado ginčo sklypą ir siekė įsigyti siekiant verstis jo nuoma. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės nurodytą poziciją paneigia aplinkybė, esą ištuokos procese ji nenurodė turėjusi lėšų ginčo turtui įsigyti.
  8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog aplinkybės dėl atliktų buto remonto darbų ir baldų įsigijimo neduoda pagrindo pripažinti tokį turtą jį pagerinusio asmens nuosavybe. Tačiau teismas pagal protingumo kriterijų nevertino aplinkybės, jog ieškovė, neturėdama savo būsto, negalėjo investuoti į ginčo butą 125 000 Lt, t. y. sumą, kurią sudarė buto įrengimo išlaidos.

17Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18Atsakovė K. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš ieškovės ir jos sutuoktinio sąskaitos, jiems esant JAV, buvo išgrynintos lėšos, tačiau ieškovė neįrodė, jog tas lėšas išgrynino ir jomis disponavo atsakovai. Akcentavo ieškovės ir atsakovo S. J. išdėstytų ginčo lėšų įgijimo aplinkybių prieštaringumą. Sutiko su teismo išvada, jog mokestinio patikrinimo duomenys patvirtina, kad atsakovai turėjo lėšų ginčo turtui įsigyti. Nesutiko su ieškovės argumentais dėl 2013 m. sausio 9 d. Panevėžio apskrities VMI specialisto išvados įrodomosios reikšmės, kadangi aplinkybę, jog atsakovai buvo finansiškai pajėgūs įsigyti ginčo turtą, patvirtina ne tik Jonavos VMI pateikto mokestinio patikrinimo, bet ir vėlesnės – 2013 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išvados, kurios atliktos įvertinus papildomus dokumentus. Atsakovės nuomone, nėra pagrindo nagrinėti statybinių medžiagų pardavimo aplinkybių, kadangi minėti duomenys buvo įvertinti atliekant mokestinį patikrinimą, o sandorio sudarymo faktą patvirtino liudytoja. Atsakovė nesutiko su ieškovės skundo argumentu, jog atsakovai neturėjo poreikio įsigyti nekilnojamąjį turtą. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovai atliko būsto paieškos veiksmus, o įgiję nekilnojamąjį turtą, elgėsi kaip savininkai. Ta aplinkybė, jog atsakovai leido sūnui su sutuoktine apsigyventi ginčo bute, neduoda pagrindo pripažinti šio turto įgijimo ieškovės nuosavybėn fakto. Atsakovė K. J. nurodė, jog aptariamu atveju ginčijamą dovanojimo sutartį galima nuginčyti tik nustačius priežasčių tokiai sutarčiai sudaryti nebuvimą. Atsakovė nurodė esanti sąžininga įgijėja, kadangi sandoris buvo sudarytas pablogėjus L. J. sveikatai bei dukrai tęsiant studijas. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo turtą ji valdė kaip savo. Todėl net ir patenkinus ieškinį, nėra pagrindo ginčo turtą išreikalauti iš sąžiningos įgijėjos. Atsakovės nuomone, savarankiškas pagrindas ieškovės ieškiniui atmesti yra įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, jog kito turto, išskyrus padalintą, ieškovė su sutuoktiniu neįgijo.

19Atsakovė K. Š., atstovaujama I. Š., atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog jai nėra žinoma apie ieškovės ir kitų atsakovų tarpusavio pinigines prievoles. Nesutiko su skundo argumentu, esą ginčo sklypas buvo parduotas už 142 000 Lt. Nurodė, jog ginčo sklypas su apleistais ir sunykusiais pastatais buvo parduotas už 30 000 Lt. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė siekė 20 000 Lt.

20Atsakovas S. J. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog skunde nepagrįstai teigiama, jog jis kartu su ieškove JAV uždirbo 500 000 Lt. Tvirtino su sutuoktine uždirbęs apie 80 000 JAV dolerių. Atsakovas tvirtino nežinojęs, jog ieškovė turėjo asmeninę sąskaitą, į kurią buvo pervedamos didelės pinigų sumos. Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė, jog jos asmeninėje sąskaitoje buvusios lėšos buvo panaudotos šeimos interesais ir gautos teisėtai kaip darbo užmokestis. Akcentavo ieškovės pozicijos dėl asmeninėje sąskaitoje esančių lėšų panaudojimo nenuoseklumą bei nurodė, jog ieškovė iš esmės siekia turto, įgyto už jos nelegalias pajamas, įteisinimo. Nesutiko su ieškovės teiginiu, jog JAV uždirbtas lėšas išgrynino atsakovai L. J. ir A. J.. Atsakovas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas ieškovės pozicijos dėl JAV įgytų lėšų panaudojimo nenuoseklumas. Atsakovas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo buto įsigijimo aplinkybių, tvirtino pagal 2004 m. spalio 25 d. preliminarią sutartį lėšų nemokėjęs. Be to, ieškovė neįrodė, jog jis ar ieškovė būtų derėjęsi dėl turto įsigijimo sąlygų. Pasak atsakovo, jo tėvai leido apsigyventi jiems priklausančiame bute bei ji prisitaikyti pagal šeimos poreikius. Anot atsakovo, ieškovė taip pat nenurodė, kokiu konkrečiu būdu ji atliko daikto savininkui būdingus veiksmus. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas su ieškove apmokėdavo tik komunalinius mokesčius. Atsakovo nuomone, tokie veiksmai būdingi nuomininkui arba panaudos gavėjui. Atsakovo vertinimu, skyrybų procese ieškovei išsikėlus iš ginčo buto su visais tiek jai, tiek šeimai priklausančiais namų apyvokos daiktais, ši aplinkybė papildomai patvirtina jos valios įsigyti ginčo butą nebuvimą. Atsakovas, aiškindamas ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes, nurodė niekuomet neturėjęs tikslo nei savarankiškai, nei kartu su ieškove įsigyti komercinės paskirties žemės sklypo. Neigė su šio sklypo pardavėju derėjęsis dėl turto įsigijimo sąlygų. Pasak atsakovo, ieškovė neįrodė, jog ji nagrinėjamu atveju realizavo savininkės teises. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovai L. J. ir A. J. po ginčijamo sandorio sudarymo ginčo sklype pastatė pastatą už banko suteiktą kreditą, kurio grąžinimą užtikrino jiems priklausančio turto hipoteka. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog santuokos nutraukimo byloje ieškovė aiškino, kad jokio nekilnojamojo bei kilnojamojo turto santuokos metu neįgijo.

21Atsakovai L. J. ir A. J. atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Pasak atsakovų, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovai išgrynino ginčo lėšas. Atsakovų vertinimu, šis ieškovės skundo argumentas grindžiamas prielaidomis. Lėšų išgryninimo aplinkybių atsakovai nepripažino, o ieškovė šių aplinkybių neįrodė, todėl teismas negalėjo atitinkamų aplinkybių laikyti įrodytomis. Atsakovai akcentavo ieškovės pozicijos pokyčius, jos nenuoseklumą, taip pat faktą, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu santuokos nutraukimo byloje, nustatyta aplinkybė, kad ieškovė, gyvendama santuokoje su S. J., dalintino turto neįgijo. Nesutikimą su ieškovės argumentais dėl ginčo lėšų sumos, jų kilmės ir išgryninimo aplinkybių, atsakovai grindė pozicija, analogiška nurodytai atsakovo S. J. atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsakovų teigimu, byloje esantys duomenys, patvirtinantys jų poziciją – statybinių medžiagų pardavimas, paskolos suteikimas, įrodo nuoseklų atsakovų siekį įsigyti ginčo turtą. Atsakovai neigė statybinių medžiagų pardavimo sutarčių suklastojimo faktą, teigdami, kad minėti įrodymai buvo tirti atliekant mokestinius patikrinimus. Be to, šių medžiagų pardavimo aplinkybes patvirtino liudytoja, kurios parodymų teisingumo nepaneigia kiti bylos duomenys. Aplinkybę, kad vėlesniuose mokestiniuose tyrimuose buvo pateikti papildomi atsakovų pajamas patvirtinantys įrodymai, atsakovai grindė atsiradusiu poreikiu gintis nuo jiems inkriminuojamų kaltinimų ieškovės inicijuotame ikiteisminiame tyrime. Pasak atsakovų, deklaracijos nėra aukštesnės galios rašytiniai įrodymai. Atsakovai nesutiko su skundo argumentu, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti ekspertizę dokumento klastojimo faktui nustatyti. Pasak atsakovų, negalimumą atlikti tokio pobūdžio ekspertizę patvirtina Teismo ekspertizių centro raštas. Atsakovai nurodė, jog ieškovės argumentas, jog ji su sutuoktiniu būdami JAV, išsirinko butą, kurį pavedė įsigyti atsakovams, neįrodytas ir todėl laikytinas jos versija. Atsakovų teigimu, aplinkybę, kad jie turėjo poreikį ginčo turto įsigijimui, patvirtina bylos duomenys bei nuoseklūs jų paaiškinimai. Atsakovai pažymėjo, jog ieškovė neįrodė, kad į ginčo butą būtų investavusi 125 000 Lt. Tam tikros išlaidos turėtų būti vertinamos tik kaip panaudos gavėjo pareigų vykdymas. Atsakovai atsiliepime į skundą taip pat pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus – dokumentus apie statybines medžiagas, panaudotas namo Prezidento g. 14, Jonavoje, rekonstrukcijai.

222014 m. sausio 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės D. J. prašymas priimti naujus įrodymus – 2013 m. gruodžio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. vasario 16 d. elektroninio susirašinėjimo išrašus.

23Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims pareikšti nuomonę dėl ieškovės D. J. ir atsakovų L. J. bei A. J. pateiktų įrodymų priėmimo.

242014 m. birželio 27 d. pateiktu raštu atsakovas S. J. prašė nepriimti ieškovės pateiktų įrodymų. Neigė elektroninio susirašinėjimo realumo faktą bei tvirtino, jog susirašinėjimo data galėjo būti suklastota, kompiuteryje atlikus atitinkamų nustatymų pakeitimus.

252014 m. birželio 30 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovai L. J. ir A. J. nesutiko dėl ieškovės pateiktų įrodymų priėmimo. Atsakovai išreiškė abejones dėl pateiktų duomenų įrodomosios reikšmės. Atsakovai nurodė, jog nėra pagrindo vadovautis nenustatytų asmenų emocijų subjektyvia išraiška, nepagrįsta kitais byloje esančiais įrodymais.

262014 m. birželio 30 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovė K. J. nurodė neprieštaraujanti dėl atsakovų L. J. ir A. J. pateiktų įrodymų priėmimo, tačiau prašė nepriimti ieškovės pateiktų įrodymų. Aiškino, jog pateiktame susirašinėjime nurodyti duomenys akivaizdžiai neatitinka ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių. Atsakovė pareiškė abejojanti dėl susirašinėjimo fakto realumo.

272014 m. liepos 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo S. J. prašymas priimti naują įrodymą – 2014 m. birželio 13 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės ir jos sutuoktinio lėšų pasisavinimo. Nurodė, jog nutarime išdėstytos aplinkybės reikšmingos nagrinėjamai bylai.

282014 m. liepos 14 d. ieškovė D. J. pateikė prašymą priimti naują įrodymą – skundą dėl 2014 m. birželio 13 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nurodė, jog minėtas įrodymas patvirtina aplinkybę, jog apskųstasis nutarimas nėra įsiteisėjęs.

29IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

31Dėl naujų įrodymų priėmimo

32Kaip jau nurodyta, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo šalys pateikė naujus įrodymus. Atsakovai L. J. ir A. J. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė dokumentus, patvirtinančius statybinių medžiagų panaudojimą namo, esančio ( - ), rekonstrukcijai. Atsakovai paaiškino, jog šie įrodymai buvo teikiami pirmosios instancijos teisme, tačiau šis atsisakė juos priimti kaip nesusijusius su bylos nagrinėjimu. Naujų įrodymų pateikimo būtinybę atsakovai grindė aplinkybe, jog apeliaciniame skunde ieškovė papildomai kelia abejones dėl parduotų statybinių medžiagų tariamo panaudojimo namo, esančio ( - ), rekonstrukcijai. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų išdėstytus argumentus, su jais sutinka. Nagrinėjamu atveju ieškovei apeliaciniame skunde išreiškus abejones tiek dėl parduotų statybinių medžiagų galimo panaudojimo atsakovams priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcijai, tiek namo rekonstrukcijos darbų atlikimo metu egzistavusio finansinio pajėgumo įsigyti ginčo turtą, atsakovams iškilo būtinumas teikti naujus įrodymus, kuriais siekiama įrodinėti aptarto apeliacinio skundo argumento nepagrįstumą. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį – konstatuoti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsiradusį būtinumą teikti naujus įrodymus. Todėl teisėjų kolegija atsakovų L. J. ir A. J. pateiktus įrodymus – dokumentus, pagrindžiančius statybinių medžiagų įsigijimą ir panaudojimą, priima.

33Ieškovė D. J. po apeliacinio skundo išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. vasario 16 d. elektroninio susirašinėjimo (elektroninių laiškų) išrašus. Ieškovė, argumentuodama jų pateikimo būtinybę, nurodė, jog elektroninis susirašinėjimas iš atsakovui S. J. priklausančios elektroninio pašto dėžutės, kurio turinys užfiksuotas pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, patvirtina nagrinėjamam ginčui reikšmingą aplinkybę, jog ginčo butą pirko ieškovė su sutuoktiniu, o ne sutuoktinio tėvai. Apeliantės teigimu, pateikti 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. vasario 16 d. elektroniniai laiškai patvirtina aplinkybę, jog atsakovas S. J. ir šiuo metu tebesinaudoja ta pačia elektroninio pašto dėžute. Argumentuodama nesavalaikį šių įrodymų pateikimą ieškovė nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji nežinojusi apie šio susirašinėjimo (jo turinio) egzistavimą, kadangi šia pašto dėžute ji bendrai su sutuoktiniu naudojosi tik jiems esant JAV. Grįžus į Lietuvą, nurodyta pašto dėžute ieškovė nebesinaudojo. Apie apeliacinės instancijos teismui pateikto susirašinėjimo egzistavimą ieškovę jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo informavo ieškovės sesuo G. G., kuri nedalyvauja nagrinėjamoje byloje.

34Kaip minėta, CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios procesinės teisės normos turinį, spendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Kaip jau pažymėta, įstatymų leidėjas numatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priimą nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (nagrinėjamu atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Pasak ieškovės, ginčui aktualus susirašinėjimas vyko laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 25 d. iki 2004 m. gruodžio 9 d., taigi šis įrodymas neabejotinai egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti tiek iš prašymo priimti įrodymus, tiek iš 2004 metų elektroninio susirašinėjimo turinio, ieškovė tvirtina susirašinėjusi su savo seserimi iš sutuoktiniui priklausančios pašto dėžutės. Tokiu atveju laikytinas nepagrįstu ieškovės argumentas, esą šio susirašinėjimo faktas ir turinys jai nebuvo žinomas. Tuo tarpu argumentas, kad ieškovė, pati buvusi to susirašinėjimo dalyvė (autorė), galėjo pamiršti tiek patį susirašinėjimo faktą, tiek jo turinio reikšmingumą byloje nagrinėjamiems klausimams, teisėjų kolegijos neįtikina. Juolab, kad kita susirašinėjimo šalimi buvo ieškovei artimas asmuo – jos sesuo. Nenustatytos ir pateisinančios priežastys, trukdžiusios informuoti pirmosios instancijos teismą apie galimą tokio pobūdžio įrodymų egzistavimą ar pasirūpinti savalaikiu jų gavimu ir pateikimu teismui. Kaip matyti iš G. G. elektroninio laiško, ieškovės pateikto įrodymo paieška ir gavimu susirūpinta tik priėmus ieškovei nepalankų teismo sprendimą ir prasidėjus apeliaciniam procesui. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nemato pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nurodytą išimtį ir priimti ieškovės pateiktą naują įrodymą – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Kitais ieškovės pateiktais įrodymais iš esmės yra grindžiamos aplinkybės, susijusios su atsisakomo priimti įrodymo ryšiu su nagrinėjama byla (pvz., jog elektroninio pašto dėžute šiuo metu naudojasi atsakovas S. J.). Nustačius kitų įrodymų ryšį su atsisakomu priimti įrodymu, teisėjų kolegija nepriima ir tų naujų įrodymų – 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. vasario 16 d. elektroninių laiškų. Nenustačiusi priežasčių taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, teisėjų kolegija nevertina kitų proceso dalyvių rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų, kurių pagrindu prašoma nepriimti ieškovės teikiamų naujų įrodymų.

352014 m. birželio 9 d. nutartimi atidėjus bylos nagrinėjimą ieškovė D. J. ir atsakovas S. J. pateikė naujus įrodymus: atsakovas – Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. birželio 13 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00050-12 kopiją, ieškovė – skundą dėl šio nutarimo. Atsakovas pateikto įrodymo svarbą nagrinėjamam ginčui grindė tuo, jog jame užfiksuoti reikšmingi ieškovės paaiškinimai, prieštaraujantys šioje byloje jos išdėstytai pozicijai. Ieškovė jos teikiamu įrodymu (skundu dėl nutarimo) siekia paneigti atsakovo pateikto nutarimo įrodomąją galią, teigdama, kad padavus skundą, šis nutarimas neįsiteisėjo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog šalys dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui (t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šie įrodymai neegzistavo) bei jų ryšį su nagrinėjamu ginču, turi pagrindą taikyti CPK 314 straipsnio išimtį ir juos priima.

36Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

37Ieškovė D. J. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Žodinio proceso būtinumą grindė pirmosios instancijos teismo padarytais pažeidimais įrodymų vertinimo procese, bylos sudėtingumu ir poreikiu atlikti statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutarties ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu ir šią teisę realizavo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog kita ieškovės nurodyta priežastis – bylos sudėtingumas, nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kaip minėta, ieškovė žodinio proceso būtinumą be kita ko grindė ir poreikiu atlikti ekspertizę dokumento klastojimo faktui nustatyti. Tačiau kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nors ieškovė ir nurodo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti šią ekspertizę, visgi apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose tokio prašymo (paskirti ekspertizę) nesuformulavo. Kita vertus, pažymėtina, jog proceso įstatymas neriboja šalies teisės ar galimybės tokio pobūdžio klausimus spręsti ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta ieškovės prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

38Dėl ginčijamų pirkimo - pardavimo sandorių pripažinimo apsimestiniais ir tokio fakto įrodinėjimo

39Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.

40Šioje byloje nagrinėjamu atveju apeliantė pareikštus reikalavimus grindžia 2005 m. rugsėjo 30 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kuria atsakovas UAB „Centromera“ atsakovams L. J. ir A. J. pardavė butą, esantį ( - ), su jam tenkančia žemės sklypo dalimi, 2005 m. lapkričio 3 d. priėmimo - perdavimo akto, kuriuo atsakovai L. J. ir A. J. iš pardavėjo priėmė šį butą, 2005 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo - pardavimo sutarties bei priėmimo - perdavimo akto, kuriais pardavėjas A. Š. žemės sklypą, esantį ( - ), su jame esančiais statiniais pardavė atsakovui A. J., neatitiktimi tikriesiems šio teisinio santykio subjektams. Kiti ieškinio reikalavimai (pripažinti negaliojančiomis 2010 m. lapkričio 4 d. Santuokinio turto sutarties dalį, kuria ginčo butas pripažintas atsakovės L. J. asmenine nuosavybe, bei 2010 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria ginčo žemės sklypas perleistas atsakovei D. J.) yra išvestiniai, t. y. galimi panaikinti tuo pagrindu, jog jais buvo perleistas ginčo turtas, įgytas pagal apsimestinius sandorius. Minėta, jog tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovai L. J. ir A. J. (atsakovo S. J. tėvai) yra statytiniai, kurių dalyvavimas ginčijamuose sandoriuose dėl nekilnojamojo turto įgijimo buvo reikalingas pridengiant tikrąsias sandorių šalis (tikruosius pirkėjus) – ieškovę bei atsakovą S. J., kurie tų sandorių sudarymo metu buvo sutuoktiniai. Ieškovės pozicijos esmę sudaro įrodinėjimas aplinkybės, jog ginčijamuose sandoriuose dėl ginčo buto ir žemės sklypo įgijimo tikrieji pirkėjai buvo ieškovė ir atsakovas S. J., gi statytiniai šiuo atveju buvo pasitelkti tik siekiant išvengti kliūčių, susijusių su tikrųjų pirkėjų JAV įgytų lėšų panaudojimu (pvz., išvengti mokesčių valstybei mokėjimo, lėšų kilmės šaltinio pagrindimo) ginčo turtui įsigyti. Ieškovė prašė, kad pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, pirkėjų teisės pagal šiuos sandorius būtų perkeltos jai bei atsakovui S. J..

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

42Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijami pirkimo - pardavimo sandoriai laikytini apsimestiniais dėl subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarčių sudarymo (sąlygų), įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti ginčo turto pardavėjų ir pirkėjų, nurodytų sutartyse, susitarimus sudaryti apsimestines sutartis, pridengiant tikruosius pirkėjus. Kolegija pažymi, jog išsamus šių aplinkybių įvertinimas reikalauja nustatyti ne tik vidinę ginčijamų sandorių šalių valią, buvusią sandorių sudarymo metu, bet ir analizuoti ginčijamų sandorių vykdymo eigą bei kitas reikšmingas aplinkybes.

43Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog didžiąja argumentų dalimi poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisingumo apeliantė iš esmės grindžia dviprasmiškais motyvais – iš vienos pusės, akcentuojant tik atsakovams palankių (naudingų) įrodymų vertinimą, t. y. teismui nevertinant arba netinkamai vertinant ieškovės pateiktus įrodymus; iš kitos pusės, teigiant, jog įrodymų visumos vertinimas nesuponuoja pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apibendrinusi skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ydingumo, teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantė iš esmės pripažįsta tiesioginių įrodymų, kuriais galėtų būtų patvirtinta jos pozicija ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių klausimais, akivaizdų trūkumą (tam tikrais atvejais – visišką nebuvimą), tačiau siekia, jog abejonės dėl faktinių bylos aplinkybių, teikiamų įrodymų prieštaringumo, ar netgi jokiais duomenimis neparemtos prielaidos būtų aiškinamos jos naudai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

44Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje; kt.). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmiau nurodytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Bylos duomenų analizė sudaro pagrindą teikti išvadai, jog pirmosios instancijos teismas vertino ne tik rašytinius įrodymus, bet ir ginčijamų sandorio šalių bei asmenų, dalyvavusių juos sudarant, paaiškinimus ir iš įrodymų viseto sprendė dėl teisiškai reikšmingų šios bylos išsprendimui aplinkybių įrodytumo. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog ta aplinkybė, jog išsamaus įrodymų, pateiktų tiek ieškovės, tiek atsakovų iniciatyva, vertinimo rezultatas nėra palankus ieškovei (t. y. nesudaro pagrindo patvirtinti ieškovės nurodytų aplinkybių ir faktų buvimo), nesukuria prielaidų konstatuoti įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo procesą reguliuojančių procesinių teisės normų pažeidimo.

45Dėl lėšų išgryninimo ir panaudojimo ginčo nekilnojamajam turtui įsigyti aplinkybių

46Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovės ginčijami sandoriai nebuvo apsimestiniai. Tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, įvertinęs sandorių sudaryme dalyvavusių asmenų, ginčo šalių, liudytojų paaiškinimus. Teismas, įvertinęs šalių pateiktų įrodymų visumą, neįrodytais pripažino ieškovės argumentus, jog ieškovės ir atsakovo S. J. JAV uždirbtas lėšas iš jų sąskaitos išgrynino atsakovai L. J. ir A. J.. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas sprendė, jog atsakovai buvo finansiškai pajėgūs įsigyti ginčo turtą bei turėjo poreikį (tikslą) jam įsigyti, be to, po ginčijamų sandorių sudarymo realiai įgyvendino turto savininkų teises ir pareigas. Apeliantė, nesutikdama su šiomis išvadomis, akcentavo įrodymų vertinimo proceso ydingumą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniu skundu iš esmės pripažįstama, jog aptariamu atveju nėra konkrečių duomenų (tiesioginių įrodymų), patvirtinančių, jog ieškovės ir jos sutuoktinio JAV uždirbtas (įgytas) lėšas išgrynino būtent atsakovai L. J. ir A. J.. Tokiu atveju teismas ieškovei palankias išvadas lėšų išgryninimo klausimu galėjo padaryti remdamasis tiek netiesioginiais įrodymais, tiek vadovaudamasis įrodymų vertinimo procese taikomu tikimybių pusiausvyros (balanso) principu. Ieškovė akcentavo, jog jos tėvai neturėjo sąlygų pinigų išgryninimui (iš esmės neturėjo asmeninės lėšų išgryninimo patirties, neturėjo sąlygų vėlyvu paros metu nuvykti iki bankomatų, kuriuose buvo išgrynintos lėšos). Pasak ieškovės, atsakovai L. J. ir A. J. tokias sąlygas turėjo (buvo verslininkai, transporto priemonėmis vykdavo spręsti verslo reikalus). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės skundo argumentais.

47Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių, 178 straipsnio, 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Ieškovė apeliaciniame skunde teisingai nurodo į kasacinio suformuotą praktiką išvardintų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, jo išvadų argumentacija bei faktiniai bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas esą netinkamai taikė šias proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų aiškinimo bei taikymo praktikos.

48Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę nevaržomai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko, teikti rašytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausą ir pan.).

49Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Kaip jau pažymėta šioje nutartyje, ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantė siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo, pažeidimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog tiek ginčijamų sandorių apsimestinumą, tiek su tuo tiesiogiai susijusią reikšmingą aplinkybę, esą lėšas, panaudotas įsigyjant turtą ginčijamais sandoriais, išgrynino būtent L. J. ir A. J., turėjo įrodyti ieškovė. Šią pareigą suponuoja bendra įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Aptariamu atveju, kaip skunde iš esmės pripažįsta ir apeliantė, šią aplinkybę pagrindžiančių tiesioginių įrodymų nebuvo pateikta. Tas faktas, jog apeliantei su sutuoktiniu esant JAV, jiems priklausančios lėšos buvo išgrynintos Lietuvoje, o atsakovai, pasak apeliantės, teoriškai turėjo tokią galimybę (dėl turimos patirties ir sąlygų, pavyzdžiui, transporto priemonės turėjimo ir dažnų kelionių verslo tikslais), nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčo lėšas išgrynino būtent šie atsakovai. Nenustačius mokėjimo kortelės ir būtinų prisijungimo duomenų perdavimo atsakovams fakto, o jiems (atsakovams) tokio fakto bei lėšų išgryninimo veiksmų nepripažįstant, apeliantės teiginiai apie atsakovų turėtas sąlygas tokiems veiksmams (lėšų išgryninimui) atlikti, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini objektyviais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė reikšmingos aplinkybės, kad turtui ginčijamais sandoriais įsigyti galėjo būti panaudotos jos su sutuoktiniu JAV uždirbtos lėšos. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuriuo konstatuotas ieškovės pozicijos dėl ginčo lėšų kilmės, jų išgryninimo ir panaudojimo aplinkybių prieštaringumas. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliaciniame skunde ieškovės pozicija esmingai (dėl paties ginčo) nesikeitė, tačiau aptariamu atveju reikšmingos versijos išdėstytos tiek ieškovės pareiškimo pagrindu pradėtame ikiteisminiame tyrime (kaltinant atsakovus lėšų pasisavinimu, keičiant poziciją dėl lėšų sumos ir kt.), tiek santuokos nutraukimo byloje (nieko nenurodant apie santuokos metu įgytą turtą). Nors nei ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, nei santuokos nutraukimo byloje priimtas procesinis sprendimas nagrinėjamam ginčui neturi prejudicialumo savybių, tačiau aptariamu atveju minėti duomenys leidžia abejoti apeliantės reiškiamos pozicijos nagrinėjant šią bylą objektyvumu, jos tikrumu. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė neįrodė, kad ginčo lėšas išgrynino ir ginčo turtui įsigyti jas panaudojo atsakovai L. J. ir A. J.. Nenustačius ieškovės nurodytų lėšų panaudojimo turtui pagal ginčijamus sandorius įsigyti fakto, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti skundo ir atsiliepimų į jį argumentų dėl ieškovės ir jos sutuoktinio JAV įgytų (uždirbtų) lėšų bendros sumos.

50Dėl atsakovų finansinio pajėgumo įsigyti turtą ginčijamais sandoriais

51Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliacinio skundo argumentų grupe ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kuria konstatuotas atsakovų L. J. ir A. J. pakankamas finansinis pajėgumas ginčo turtui įsigyti. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas priėjo įvertinęs byloje surinktus duomenis: mokestinių patikrinimų rezultatus, nustatytas aplinkybes apie atsakovų gautas ir grąžintas paskolas, pajamas, gautas iš verslo bei pardavus turėtas statybines medžiagas. Apeliantės teigimu, klaidingą teismo išvadą lėmė pažeidimai, padaryti vertinant įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka.

52Ankstesnėje šios nutarties dalyje jau akcentuota bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kuri suponuoja būtent ieškovės (apeliantės) pareigą įrodyti ginčijamų sandorių apsimestinumą. Taigi ir aplinkybes, patvirtinančias ginčijamų sandorių apsimestinumą, turi įrodyti būtent apeliantė. Šioje byloje nagrinėjamam ginčui reikšmingą aplinkybę, jog atsakovai (kaip statytiniai dėl ginčo sandorių subjekto) neturėjo pakankamų finansinių išteklių ginčo turtui įsigyti turėjo įrodinėti ieškovė. Visgi kaip matyti iš skundo argumentų, ieškovė siekia, jog savo finansinį pajėgumą įrodytų atsakovai. Kolegija tokią ieškovės poziciją laiko ydinga. Skunde rašoma, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkamais įrodymais. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovų pateiktomis statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutartimis, kurios galėjo būti suklastotos, siekiant pagrįsti jų turtinę padėtį. Be to, apie pajamas, gautas iš statybinių medžiagų pardavimo, atsakovai nepranešė Valstybinei mokesčių inspekcijai, vykdžiusiai mokestinį tyrimą. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas galimam sutarčių klastojimo faktui nustatyti nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę. Be to, apeliantės aiškinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų finansinę padėtį, turėjo vadovautis byloje esančia 2013 m. sausio 9 d. Panevėžio apskrities VMI specialisto išvada, kuri turi didesnę įrodomąją galią. Kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

53Iš apskųsto teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo finansiškai pajėgūs įsigyti tą turtą, padarė vadovaudamasis ne apeliantės minima mokestinio patikrinimo medžiaga, o dar 2005 metais atlikto patikrinimo duomenimis bei vėlesne (jau po apeliantės akcentuojamo atlikto mokestinio tyrimo) – 2013 m. rugpjūčio 6 d. parengta specialisto išvada. Apeliaciniame skunde keliama šių įrodymų tarpusavio konkurencijos problema. Teisėjų kolegija pagrįstais laiko apeliantės argumentus, kuriais remiantis teigiama, jog 2013 m. sausio 9 d. specialisto išvada laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, spręstina, jog toks įrodymo statusas pagal proceso įstatymo normoje pateiktą apibrėžimą negali būti laikomas visais atvejais turinčiu lemiančią, neabejotiną ir nenuginčijamą įrodomąją reikšmę. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog toks įrodymas gali būti paneigiamas kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2013 m. spalio 9 d. specialisto išvados paneigiamos vėlesniame rašytiniame dokumente – 2013 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, kurių turinys sudarė pagrindą teismui konstatuoti atsakovų finansinį pajėgumą įsigyti ginčo turtą. Apeliaciniame skunde išsakytos abejonės dėl to, jog 2013 m. sausio 9 d. atlikus mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo konstatuotas reikšmingos lėšų sumos, reikalingos turtui įsigyti, trūkumas, atsakovai pateikė šį lėšų trūkumą kompensuojančius tikėtinai suklastotus duomenis (informavo apie parduotas statybines medžiagas, grąžintas paskolas ir kt.), teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos nepagrįstomis prielaidomis, savaime nepaneigiančiomis išvados, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, objektyvumo. Sutiktina su atsakovų pozicija, jog poreikį teikti papildomus duomenis apie finansinę padėtį lėmė atsiradęs būtinumas tiek nagrinėjamoje byloje, tiek pradėtame ikiteisminiame tyrime paneigti ieškovės išdėstytus teiginius. Vien ta aplinkybė, jog atsakovai konkrečių (papildomų) įrodymų gavimu ir pateikimu teismui pasirūpino bylos nagrinėjimo eigoje, nesudaro pagrindo abejoti jų įrodomąja galia, reikšmingumu ir tikrumu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti skundo argumentams, kuriais remiantis išreiškiama nuomonė dėl teismui pateikto rašytinių įrodymų (pvz., statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutarčių) galimo klastojimo. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste šalies manymas ar subjektyvus įsitikinimas nėra pakankamas. Ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė rašytinių įrodymų suklastojimą pagrindžiančių kitų įrodymų (pagrįstų duomenų), nepaneigė atsakovų turėtų statybinių medžiagų realaus pardavimo fakto. Priešingai, tų statybinių medžiagų pardavimo faktą patvirtino kita sandorio šalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovės ginčijami įrodymai buvo įvertinti atliekant mokestinius tyrimus, todėl nesant objektyvių duomenų apie galimą įrodymų klastojimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo įrodymo tikrumui nustatyti skirti ekspertizę ar šiuo įrodymu nesivadovauti. Kita vertus, kaip jau minėta, teismas išvadas darė ne pavienio įrodymo pagrindu, o įvertinęs įrodymų visumą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog apeliantė nepaneigė atsakovų turėtų statybinių medžiagų perleidimo sandorių realumo (neįrodė, jog statybinių medžiagų atsakovai neturėjo, jų neperleido, negavo lėšų už šių medžiagų perleidimą).

54Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentams neigiant konkrečių įrodymų, kuriais atsakovai papildomai grindė savo finansinę padėtį, buvusią ginčijamų sandorių sudarymo metu, įrodomąją galią, ir teigiant, jog šiuose įrodymuose užfiksuoti duomenys neatsispindi mokesčių administratoriui pateiktose deklaracijose (pvz., pirmiau jau aptartas pajamų iš statybinių medžiagų pardavimo gavimas, paskolų gavimas - grąžinimas ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas deklaraciją rašytiniu įrodymu, neanalizavo, ar jis atitinka oficialiam įrodymui būdingus kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog deklaracija neatitinka oficialiajam įrodymui keliamų sąlygų viseto. Todėl šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Šios kasacinio teismo praktikos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ta aplinkybė, kad atsakovai, savo argumentus grindė pirminiais rašytiniais įrodymais (pvz., statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutartimis, juridinio asmens ūkinių operacijų dokumentais), tačiau nepateikė įrodymų apie šių duomenų fiksavimą mokesčių administratoriui pateiktuose (pateiktinuose) deklaravimo dokumentuose, nepaneigia pirminiuose įrodymuose fiksuotų lėšų gavimo fakto. Todėl kolegija reiškia įsitikinimą, jog apeliantė neįrodė, kad atsakovai statybinių medžiagų neturėjo, jų nepardavė, kad jiems nebuvo suteikta ir grąžinta paskola. Be to, minėtų sandorių, kuriais atsakovai grindė savo finansinį pajėgumą, tariamumą ar fiktyvumą turėjo įrodyti apeliantė. Nagrinėjamu atveju ieškovės skunde iškeliamos abejonės (prielaidos) dėl tam tikrų duomenų (pvz. deklaracijų) trūkumų nepaneigia minėtų sandorių realumo. Akcentuotina ir tai, jog šie sandoriai buvo vertinti tiek atliekant mokestinius patikrinimus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tyrimus atlikusiems asmenims nekilo abejonių dėl duomenų klastojimo ar sandorių sudarymo bei vykdymo realumo. Nors nutarimas, priimtas ikiteisminio tyrimo byloje, šio skundo nagrinėjimo metu dar nėra įsiteisėjęs, aplinkybė, jog tyrimas buvo nutrauktas, kitų šios civilinės bylos faktinių aplinkybių kontekste papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria konstatuotas paminėtų sandorių (pajamų gavimo iš statybinių medžiagų pardavimo, paskolų suteikimo ir grąžinimo) realumas.

55Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovų pateiktas statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutartis, kadangi atsakovų turėtos ir saugotos statybinės medžiagos galėjo būti panaudotos atsakovams L. J. bei A. J. priklausančio namo, esančio ( - ), rekonstrukcijai. Teisėjų kolegija pastebi, jog šį argumentą apeliantė grindžia objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida, o to nepakanka teiginį laikyti įrodytu (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantė iš esmės neginčija aplinkybės, jog atsakovai turėjo statybinių medžiagų. Tačiau vien ta aplinkybė, jog atsakovai jiems priklausančio namo rekonstrukciją vykdė panašiu metu, kuomet buvo sudaryti ginčijami sandoriai, neįtikina, kad atsakovų įgytos ir saugotos statybinės medžiagos galėjo būti panaudotos jiems priklausančio namo rekonstrukcijai. Juolab kad ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtos medžiagos buvo parduotos pagal pirmiau aptartas statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismui atsakovų pateikti įrodymai – statybinių prekių įgijimo išlaidas patvirtinantys dokumentai, negali būti laikomi patvirtinančiais visų šių medžiagų faktinį panaudojimą namo renovacijai. Tiek aptartose statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytų parduodamų medžiagų, tiek atsakovų pateiktų medžiagų įgijimo dokumentų analizė įgalina daryti išvadą, jog atsakovai pardavė ne namo renovacijai įsigytas statybines medžiagas. Taigi apeliantės nurodyta prielaida nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

56Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog atsakovai L. J. ir A. J. nebuvo finansiškai pajėgūs įsigyti ginčo turtą, kadangi namas, esantis Prezidento g. 14, Jonavoje, buvo įsigytas už 46 736 Lt, atsakovai 2005 metų rugpjūčio 29 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė namo 80 563 Lt vertę, o 2006 metais įkeičiant namą kredito grąžinimo užtikrinimui, namas buvo įvertintas 320 000 Lt suma. Toks namo vertės pokytis, pasak apeliantės, patvirtina aplinkybę, jog atsakovų turėtos lėšos (pajamos iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš verslo arba gautos pardavus statybines medžiagas) buvo investuotos būtent į šį turtą, todėl jie nebuvo finansiškai pajėgūs įsigyti ginčo turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas grindžiamas prielaidomis. Kolegija sprendžia, jog atsakovams priklausančio namo įsigijimo, rekonstrukcijos bei šio daikto vertinimo aplinkybės yra už nagrinėjamos bylos ribų. Todėl aptariamu atveju išsamiai neištyrus to daikto įsigijimo, rekonstrukcijos ir vertės nustatymo aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovai į šį turtą investavo lėšų sumą, kuri lygi namo įsigijimo kainos ir 2006 metais fiksuotos jo rinkos vertės skirtumui. Pažymėtina, jog turto vertės pokyčius paprastai lemia ne tik turto būklės pasikeitimas, bet ir situacija nekilnojamojo turto rinkoje, vertinimo metodo pasirinkimas bei kitos aplinkybės. Kita vertus, akcentuotina ir tai, jog atsakovai neneigia namo rekonstrukcijos ir su tuo susijusių tam tikrų investicijų fakto, bet kartu nurodo didžiąją darbų dalį atlikę patys, t. y. savo jėgomis (be tam reikalingų išlaidų) sukūrę pridėtinę vertę. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, nesant objektyvių apeliantės poziciją šiuo klausimu pagrindžiančių duomenų, vien aritmetinis turto vertės pokyčio skaičiavimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie atsakovų finansinį pajėgumą pagrįstumo.

57Dėl šalių valios įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo ir to turto savininko teisių bei pareigų vykdymo

58Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą teisinį reguliavimą, kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas; pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004 ir kt.); teismui taikant įstatyme išdėstytus ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

59Apeliaciniame skunde nurodoma, jog būtent ieškovė su atsakovu S. J. išreiškė valią ginčo turtui įsigyti, turėjo poreikį gyvenamajam būstui, ketino vykdyti verslą, todėl atsakovams L. J. ir A. J. pavedė ginčijamus sandorius sudaryti. Skunde rašoma, kad ginčo turtą apeliantė ir atsakovas S. J. valdė kaip savo ir įgyvendino savininkų teises ir pareigas. Apeliantės teigimu, šias aplinkybes patvirtina jų atlikti veiksmai, susiję su ginčo turto paieška, domėjimasis turto įgijimu, apsigyvenimas ginčo bute, jo įrengimas ir kt. Pasak apeliantės, neprotinga būtų pateisinti jų veiksmus investuojant 125 000 Lt į svetimą nekilnojamąjį turtą, neturint nuosavo būsto, o atsakovai turėjo gyvenamąjį namą, todėl neturėjo poreikio įsigyti ginčo butą, kaip ir neturėjo poreikio komercinės paskirties nekilnojamojo turto įsigijimui. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

60Sutiktina su skundo argumentu, jog apeliantė ir atsakovas S. J. turėjo poreikį įsigyti gyvenamąjį būstą. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog sutuoktiniai neturėjo nuosavo gyvenamojo būsto – gyveno pas tėvus, vėliau iki išvykimo į JAV nuomojosi butą. Tačiau kitų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo tokį poreikį susieti su valia sudaryti sandorį dėl konkretaus turto – ginčo buto įsigijimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos medžiagą, sprendžia, jog apeliantė objektyviais duomenimis nepagrindė argumento, esą ji su sutuoktiniu būtų vykdžiusi būsto paieškos veiksmus. Vien tik deklaratyvaus pobūdžio motyvai nepaneigia aplinkybės, jog ir atsakovai L. J. bei A. J. tokį poreikį turėjo, siekdami investuoti lėšas, suteikti paramą savo vaikams S. J. ir K. J.. Šių aplinkybių pagrindu atmestini apeliantės argumentai, jog atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu jau turėjo gyvenamąjį namą, todėl negalėjo turėti jokio poreikio įsigyti daugiau nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė neįrodė turėjusi konkrečių tikslų, planų ir reikalingos verslo patirties, kuriuos sietų su ginčo žemės sklypu. Konkrečių tikslų ginčo sklype vystyti ūkinę veiklą buvimo nepripažino ir atsakovas S. J.. O aplinkybę, jog atsakovai turėjo poreikį įsigyti ginčo sklypą, patvirtina jų nuosekli pozicija, pateikta pirmosios instancijos teisme, bei kiti objektyvūs faktiniai duomenys: sandėliavimo patalpų perkėlimas, griovimo, statybos darbų vykdymas, komercinės veiklos vykdymas atlikus statybos darbus, ginčo turto priežiūros darbai ir kt.). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovės argumentus, kad atsakovai ginčo sandorių sudaryme tebuvo statytiniai, paneigia faktiniai bylos duomenys bei liudytojų ir šalių paaiškinimai. Būtent atsakovai, apeliantei su sutuoktiniu esant JAV, vykdė ginčo buto paiešką, domėjosi jo įsigijimu, įmokėjo avansinę įmoką, vėliau ir galutinę kainos dalį, sudarė preliminarią sutartį, o ieškovei jau grįžus iš JAV, atliko įrengimo darbus, pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį. Aplinkybės, jog atsakovai, sudarę sandorį dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo, savarankiškai gavo leidimus jame buvusių pastatų nugriovimui, naujo statinio statybai, vykdė statybos darbus už banko suteiktą kreditą, kurio grąžinimą užtikrino ne tik ginčo turto, bet ir kitu jiems priklausančiu turtu, o pabaigę statybos darbus naujame pastate vykdė komercinę veiklą, teisėjų kolegiją įtikino, jog atsakovai ir sandoryje dėl ginčo sklypo įgijimo nebuvo statytiniai. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantė neginčija aplinkybės, jog žemės sklype esantį turtą sukūrė atsakovai. Be to, nenustatytos priežastys, trukdžiusios apeliantei įgyvendinti jos deklaruojamą tikslą šiame sklype (ar jame pastatytame statinyje) vykdyti komercinę veiklą. Tuo tarpu vertinant apeliantės ir jos sutuoktinio veiksmus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ta aplinkybė, kad apeliantė su sutuoktiniu investavo bylos nagrinėjimo metu nenustatytą lėšų sumą į ginčo buto įrengimą pagal savo poreikius bei mokėjo už komunalines paslaugas, neleidžia patvirtinti, jog tokiu būdu šie asmenys realizavo to daikto savininkų teises ir vykdė pareigas. Priešingai, minėta aplinkybė papildomai pagrindžia nuoseklią atsakovų poziciją dėl buto įsigijimo tikslo, poreikio ir siekio ateityje jį perduoti vaikų žinion ar nuosavybėn. Apeliantės argumentą, jog ji, neturėdama nuosavo būsto, negalėjo turėti tikslo į jai nepriklausantį turtą investuoti tokios didelės lėšų sumos, teisėjų kolegija laiko deklaratyvaus pobūdžio. Kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė neįrodė į ginčo butą (jo įrengimą ir pritaikymą savo poreikiams) investavusi jos nurodytą lėšų sumą (CPK 178 straipsnis).

61Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos dėl ginčijamų apsimestinių sandorių sudarymo tikslo, teigdama, kad sandorius per statytinius sudarė siekdami išvengti nelegaliai JAV uždirbtų lėšų apmokestinimo ir deklaravimo, kad ieškovės ir atsakovų susitarimo esmę sudarė aplinkybė, jog grįžus iš JAV ginčo turtas bus perleistas ieškovei ir atsakovui S. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apeliantės versija nepagrįsta ir dėl tos priežasties, jog jai su sutuoktiniu grįžus į Lietuvą, nebuvo reikalaujama tokio susitarimo įgyvendinimo – ginčo turto dovanojimo sandorio sudarymo, nors apeliantės deklaruojama grėsmė jau buvo išnykusi – nelegaliai gautos lėšos išleistos per statytinius (legalizuotos). Minėta, jog apeliantės pozicijos dėl ginčijamų sandorių sudarymo tikslo (įsigyti ginčo turtą, ateityje tenkinsiantį nuosavo būsto bei verslo vykdymo vietos poreikį) ir sudarymo būdo (įsigyti turtą per statytinius už nelegaliai gautas lėšas) esmę sudaro jos deklaruojamas siekis nelegaliai uždirbtomis lėšomis įsigyti brangų turtą, kartu išvengiant pareigos pagrįsti lėšų kilmę bei mokėti mokesčius valstybei. Ir nors bylos nagrinėjimo metu objektyviais duomenimis ši apeliantės pozicija (versija) nepasitvirtino, teisėjų kolegija konstatuoja būtinybę pažymėti įstatymo leidėjo nuostatą, kad asmenų, sandorio sudarymu ar jo imitavimu siekusių viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų (šiuo atveju deklaruojamas tikslas išvengti lėšų kilmės pagrindimo ir pajamų apmokestinimo), teisės gali būti neginamos ar ginamos iš dalies. Toks teisinis reglamentavimas grindžiamas įstatyme įtvirtintais reikalavimais įgyvendinant civilines teises laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, protingai ir teisingai bei draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).

62Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį galima pripažinti faktą įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimų procese nustatytos aplinkybės bei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu atlikta pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo kontrolė, taip pat priimtų naujų įrodymų įvertinimas įgalina daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčijami nekilnojamojo turto įgijimo sandoriai nėra apsimestiniai, t. y. nebuvo sudaryti per statytinius.

63Atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamų nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių pripažinimo apsimestiniais, skundo argumentai dėl jų negaliojimo pasekmių taikymo, perkeliant pirkėjų teises ir pareigas apeliantei bei atsakovui S. J., taip pat argumentai dėl vėliau sudarytų ginčo turto perleidimo sandorių (2010 m. lapkričio 4 d. santuokinio turto dalybų sutarties ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutarties) teisėtumo tampa neaktualūs, neturintys reikšmės procesinei bylos baigčiai. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.

64Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

65Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

66Dėl bylinėjimosi išlaidų

67Atsakovai K. J., S. J., L. J. ir A. J. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškė prašymus priteisti iš apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, priteistinos atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas S. J. pareiškė prašymą priteisti 3 811,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įvertinusi atsakovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumą, jog šios išlaidos susijusios su vieno procesinio dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) parengimu, vadovaudamasi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 700 Lt sumos. Atsakovė K. J. prašė priteisti 1 694 Lt išlaidų. Iš atsakovės pateiktų šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nustatyta, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų dėl šalių pateiktų įrodymų priėmimo parengimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi parengtų procesinių dokumentų skaičių bei sudėtingumą, šias išlaidas laiko pagrįstomis ir protingomis, todėl jas priteisia iš apeliantės. Atsakovai L. J. ir A. J. prašė iš apeliantės priteisti 1 750 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą bei rašytinių paaiškinimų dėl šalių pateiktų naujų įrodymų priėmimo parengimas. Kolegija, įvertinusi šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų turinį, parengtų procesinių dokumentų kiekį, sudėtingumą, išlaidas laiko būtinomis ir pagrįstomis. Nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos.

68Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

69Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

70Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas ( - ) atsakovui S. J. (asmens kodas ( - ) 1 700 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

71Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas ( - ) atsakovei K. J. (asmens kodas ( - ) 1 694 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

72Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas ( - ) atsakovams L. J. (asmens kodas ( - ) ir A. J. (asmens kodas ( - ) 1 750 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė D. J. teismui pateiktu ieškiniu prašė:... 5. 1. pripažinti atsakovo pardavėjo UAB „Centromera“ ir pirkėjų A. J. bei... 6. 2. pripažinti negaliojančia 2010 m. lapkričio 4 d. Santuokinio turto dalybų... 7. 3. pripažinti pardavėjo A. Š. ir pirkėjo A. J. 2005 m. rugpjūčio 18 d.... 8. 4. pripažinti negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutarties,... 9. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gegužės 28 d. kartu su atsakovu S. J. (jis... 10. Atsakovai S. J., A. J., L. J., K. J. ir UAB „Centromera“ su ieškiniu... 11. Trečiasis asmuo AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bankas 2006... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė bei... 14. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog pagal galiojantį... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 16. Apeliaciniu skundu ieškovė D. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 17. Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio... 18. Atsakovė K. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos... 19. Atsakovė K. Š., atstovaujama I. Š., atsiliepime prašo ieškovės... 20. Atsakovas S. J. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o... 21. Atsakovai L. J. ir A. J. atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo... 22. 2014 m. sausio 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės D. J.... 23. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi pasiūlyta byloje... 24. 2014 m. birželio 27 d. pateiktu raštu atsakovas S. J. prašė nepriimti... 25. 2014 m. birželio 30 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovai L. J. ir A. J.... 26. 2014 m. birželio 30 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovė K. J. nurodė... 27. 2014 m. liepos 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo S. J.... 28. 2014 m. liepos 14 d. ieškovė D. J. pateikė prašymą priimti naują... 29. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 31. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 32. Kaip jau nurodyta, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo šalys... 33. Ieškovė D. J. po apeliacinio skundo išsiuntimo apeliacinės instancijos... 34. Kaip minėta, CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos... 35. 2014 m. birželio 9 d. nutartimi atidėjus bylos nagrinėjimą ieškovė D. J.... 36. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 37. Ieškovė D. J. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą... 38. Dėl ginčijamų pirkimo - pardavimo sandorių pripažinimo apsimestiniais ir... 39. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos... 40. Šioje byloje nagrinėjamu atveju apeliantė pareikštus reikalavimus grindžia... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijami pirkimo - pardavimo... 43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog didžiąja argumentų dalimi... 44. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo... 45. Dėl lėšų išgryninimo ir panaudojimo ginčo nekilnojamajam turtui įsigyti... 46. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovės... 47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 176... 48. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo,... 49. Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi... 50. Dėl atsakovų finansinio pajėgumo įsigyti turtą ginčijamais sandoriais... 51. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliacinio skundo argumentų grupe ieškovė... 52. Ankstesnėje šios nutarties dalyje jau akcentuota bendroji įrodinėjimo... 53. Iš apskųsto teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos... 54. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentams neigiant... 55. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 56. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog... 57. Dėl šalių valios įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo ir to turto savininko... 58. Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą teisinį reguliavimą, kasacinio... 59. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog būtent ieškovė su atsakovu S. J.... 60. Sutiktina su skundo argumentu, jog apeliantė ir atsakovas S. J. turėjo... 61. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde... 62. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį galima pripažinti faktą įrodytu, jeigu... 63. Atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamų nekilnojamojo turto... 64. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde išdėstyti... 65. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai... 66. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 67. Atsakovai K. J., S. J., L. J. ir A. J. teismui pateiktuose procesiniuose... 68. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 69. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 70. Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas ( - ) atsakovui S. J. (asmens... 71. Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas ( - ) atsakovei K. J. (asmens... 72. Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas ( - ) atsakovams L. J. (asmens...