Byla e2-569-381/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarties, kuria pareiškėjai nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarties, kuria pareiškėjai nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti.

3Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Pareiškėja N. R. (toliau – pareiškėja) 2018 m. sausio 19 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą iškelti uždarajai akcinei bendrovei „ALZIDA“ (toliau – UAB „ALZIDA“ arba atsakovė) bankroto bylą.
  2. Pareiškėja nurodė, kad 2007 m. gruodžio 17 d. sudarė su UAB „ALZIDA“ darbo sutartį, pagal kurią buvo priimta į asistentės pareigas, nuo 2008 m. kovo 1 d. pradėjo eiti statybinių bandymų vadybininkės pareigas, o nuo 2013 m. sausio 30 d. – bandymų vadovės pareigas. 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. kovo 15 d. įmonės direktoriaus įsakymais jai buvo skirtos dvi drausminės nuobaudos – papeikimai, o 2017 m. kovo 24 d. įsakymu drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Nesutikdama su įmonės direktoriaus paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl jų panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017, panaikino įmonės direktoriaus jai skirtas drausmines nuobaudas, pripažino jos atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisė jai iš atsakovės 3 480 Eur išeitinę išmoką, 3 000 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 42,10 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2479-864/2017, atmetė atsakovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo, bei papildomai priteisė jai iš atsakovės 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Bendra atsakovės skola – 12 873 Eur. 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškėja išsiuntė atsakovei (įmonės buveinės adresu) ir asmeniškai atsakovės vadovei 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimą, kuriuo pareikalavo iki 2018 m. sausio 10 d. sumokėti teismų priteistas pinigų sumas, įspėjo, kad iki nurodyto termino neįvykdžius reikalavimo, kreipsis į teismą dėl bankroto bylos UAB „ALZIDA“ iškėlimo. Nustatytu terminu atsakovė su ja neatsiskaitė.
  3. Kadangi atsakovė vėluoja išmokėti jai, kaip buvusiai įmonės darbuotojai, teismų priteistą bendrą 12 873 Eur sumą, tai sudaro pagrindą kelti UAB „ALZIDA“ bankroto bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Be to, atsakovė vėluoja bei nėra atsiskaičiusi ne tik su ja, bet ir su kitais įmonės buvusiais darbuotojais: su Z. R. (7 728,57 Eur), su Ž. S. (4 158,56 Eur), su L. D. (14 228,58 Eur). Taip pat yra ir kitas pagrindas kelti UAB „ALZIDA“ bankroto bylą, nes įmonė negali ir/arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas). UAB „ALZIDA“ pagrindinė veikla – paslaugų teikimas, t. y. įmonė veikia kaip fizikinius ir cheminius bandymus atliekanti akredituota ir notifikuota laboratorija. Norint vykdyti šią ūkinę – komercinę veiklą, atsakovė turi būti atlikusi privalomą akreditaciją Nacionaliniame akreditacijos biure prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos. Nacionalinio akreditacijos biuro interneto svetainėje skelbiamais duomenimis, atsakovės akreditavimo pažymėjimo galiojimas panaikintas nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d., kas patvirtina, jog šiuo metu įmonė nėra privalomai akredituota, jos veikla yra sustabdyta. Taip pat galimai egzistuoja ir trečiasis pagrindas kelti UAB „ALZIDA“ bankroto bylą, nes įmonė galimai yra nemoki (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 24 d. nutartimi nustatė pareiškėjai N. R. septynių dienų terminą pareiškimo trūkumus pašalinti.
  2. Teismas nustatė, kad pareiškėja, reikalaudama UAB „ALZIDA“ iškelti bankroto bylą, remiasi aplinkybe, kad atsakovė vėluoja su ja, kaip buvusia įmonės darbuotoja, atsiskaityti.
  3. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017, ieškovė buvo pareiškusi šiuos reikalavimus: 1) panaikinti UAB „ALZIDA“ direktoriaus 2017 m. kovo 9 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo“, 2017 m. kovo 15 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo“, 2017 m. kovo 24 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“; 2) pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; 3) negrąžinti jos į darbą, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti jai iš atsakovės keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl darbo užmokesčio skolos nurodytoje civilinėje byloje nebuvo.
  4. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėja, prašydama iškelti UAB „ALZIDA“ bankroto bylą, negali remtis aplinkybe, kad įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų (ĮBĮ 4 straipsnio 1 punktas), nes: a) jos su UAB „ALZIDA“ nesieja darbo santykiai; b) skolos faktas konstatuotas Vilniaus apygardos teismui 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2479-864/2017.
  5. Teismas nurodė, kad tai, jog anot pareiškėjos, atsakovė vėluoja bei nėra atsiskaičiusi ne tik su ja, bet ir kitais įmonės buvusiais darbuotojais, nepatvirtina jos teisės kreiptis į teismą dėl įmonės nemokumo laiku neatsiskaitant su darbuotojais, be to, pareiškėja negali atstovauti kitų asmenų, neturėdama jų suteiktų įgaliojimų.
  6. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos pateiktas UAB „ALZIDA“ 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimas Valstybinei darbo inspekcijai, kuriame prašoma metams išdėstyti susidariusio įsiskolinimo darbuotojams mokėjimą, reiškia, kad įmonė siekia vykdyti veiklą ir atkurti mokumą, o iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) galima spręsti, jog įmonės veikla tapo sustabdyta dėl akcininkų tarpusavio ginčo, dėl ko ir atsirado įsiskolinimai.
  7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atsakovei siųstame 2018 m. sausio 17 d. pranešime buvo nurodyta informacija apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nebuvo nurodytas įpareigojimams įvykdyti reikalavimą per 30 dienų terminą.
  8. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų kreipusis į antstolį dėl skolos išieškojimo, o gavusi antstolio patvarkymą, kuriuo jai būtų grąžintas vykdomasis raštas su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame konstatuota, jog atsakovė neturi turto/pajamų, iš kurių galima išieškoti skolas.
  9. Teismas konstatavo, kad pareiškėja taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakovės įmonės viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
  10. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjai nustatė septynių dienų terminą pateikti Vilniaus apygardos teismui duomenis, pagrindžiančius: 1) kreipimąsi į antstolį dėl skolos išieškojimo ir /ar duomenis, jog išieškoti skolą nepavyko, arba 2) duomenis apie atsakovės įmonės viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

8III. Atskirojo skundo argumentai

9

  1. Pareiškėja N. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „ALZIDA“ iškėlimo.
  2. Pareiškėjos N. R. atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje nepagrįstai nagrinėjo aplinkybes, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, t. y. ar egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatyti pagrindai atsakovei kelti bankroto bylą.
    2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip tokią teisę turintis subjektas, kadangi ji yra atsakovės kreditorė - buvusi įmonės darbuotoja, turinti teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti prievolę - sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas (ĮBĮ 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2018 m. sausio 17 d. pranešimu atsakovė buvo informuota tik apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet jame nebuvo nustatytas 30 dienų terminas įsipareigojimams įvykdyti. Padarydamas tokią išvadą, teismas supainiojo pareiškėjos siųstus pranešimus - 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimą (siųstą pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus) bei 2018 m. sausio 17 d. pranešimą (siųstą pagal ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimus). Pareiškėja ne tik išsiuntė atsakovei pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir nustatė atsakovei ne trumpesnį nei 30 dienų terminą nuo pranešimo įteikimo dienos įsipareigojimams įvykdyti. Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pateiktas 2018 m. sausio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei 30 dienų terminui nuo 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimo atsakovei išsiuntimo.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareikalavo pateikti duomenis, pagrindžiančius kreipimąsi į antstolį dėl skolos išieškojimo ir/ar duomenis, jog skolos išieškoti nepavyko. Toks reikalavimas yra nepagrįstas ir perteklinis, bei sudarytų pareiškėjai savarankišką pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 4 straipsnio 5 dalis), kuriuo pareiškėja šioje byloje nesiremia. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad jei pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui yra teikiamas remiantis ĮBĮ 4 straipsnio 5 dalimi, tai tokiu atveju ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas (pateikti pranešimą įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, numatant papildomą bent 30 dienų terminą įsipareigojimams įvykdyti) nėra taikomas (ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 3 dalys).
    5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja negali remtis ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu bei kaip darbuotoja prašyti teismo iškelti atsakovei bankroto bylą, nes jos darbo santykiai su atsakove jau yra nutrūkę. Tokias išvadas teismas galėtų padaryti tik išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje. Be to, nei ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalis, nei ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas nenurodo, kad toks pagrindas kelti bankroto bylą yra taikomas išimtinai tik esamiems darbuotojams. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-1173; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-2520/2013; 2014 m. birželio 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2- 1031/2014).
    6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendime (civilinė byla Nr. e2-23351-996/2017) bei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2A-2479-864/2017) nebuvo sprendžiamas ginčas dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio. ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalis ir ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas nurodo, kad kreditorius (darbuotojas) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei bankroto byla gali būti keliama įmonei ne tik tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio, bet ir kai laiku nemokamos su darbo santykiais susijusios išmokos. Atsakovė vėluoja sumokėti pareiškėjai pagal teismų sprendimus su darbo santykiais susijusias išmokas, kas atitinka ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto reikalavimus.
    7. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi ne tik su pareiškėja, bet ir su kitais įmonės buvusiais darbuotojais, nepatvirtina jos teisės atstovauti kitų asmenų, neturint jų suteiktų įgaliojimų. Duomenys apie kitus atsakovės pradelstus skolinius įsipareigojimus nurodyti ne tuo tikslu, kad pareiškėja galėtų atstovauti įmonės buvusius darbuotojus, bet siekiant nurodyti kitas žinomas pradelstas įmonės skolas bei įrodyti, kad įmonės pateikto 2016 m. ir 2017 m. birželio 7 d. balanso duomenys neatitinka tikrovės.
    8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja pateikti duomenis apie atsakovės įmonės viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas galimai remiasi iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusia ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto redakcija. Pagal aktualios ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto redakcijos nuostatas (2015 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1962, kuris įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d.), bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu įmonė negali arba negalės vykdyti savo įsipareigojimų.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjai nustatytas septynių dienų terminas pareiškimo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12Atskirasis skundas tenkinamas

  1. Bankroto teisinius santykius reglamentuoja CPK bei ĮBĮ nuostatos (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis).
  2. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas patikrina, ar buvo laikytasi kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygų. Išskirtinos šios kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygos: pirma, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti tokią teisę turintis subjektas; antra, pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turinys ir forma turi atitikti bendruosius ieškinio turiniui (CPK 135 straipsnis) ir procesiniams dokumentams (CPK 111 straipsnis) keliamus reikalavimus bei ĮBĮ nustatytus specialius reikalavimus; trečia, pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi atitikti specifinius ĮBĮ nustatytus pareiškimo teismui dėl bankroto bylos pateikimo pagrindus (ĮBĮ 4 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010.).
  3. Subjektai, inicijuojantys bankroto bylos iškėlimą, nurodyti ĮBĮ normose. ĮBĮ nustato dvi subjektų, galinčių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, grupes: subjektus, turinčius pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir subjektus, turinčius teisę kreiptis į teismą dėl tokios bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 5 straipsnį inicijuoti bankroto bylą gali: kreditorius (kreditoriai); įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau – vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją); likvidatorius. Šis subjektų, įmonei inicijuojančių bankroto bylą, sąrašas yra baigtinis.
  4. Kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi kreditorius, kreditorius privalo nurodyti, kuo grindžia savo pareiškimą, t. y. nurodyti vieną iš ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindų: (1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; (2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; (3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; (4) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.
  5. Nagrinėjamu atveju su pareiškimu iškelti atsakovei UAB „ALZIDA“ bankroto bylą į teismą kreipėsi atsakovės buvusi darbuotoja. Pareiškime pareiškėja nurodė, iš kokių teisinių santykių yra kilęs ir kuo grindžiamas jos reikalavimas atsakovei, t. y. kad ji yra buvusi atsakovės darbuotoja, su kuria atsakovė iki šiol nėra atsiskaičiusi pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą (3 480 Eur išeitinė išmoka, 3 000 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 42,10 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidos) ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį (1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos). Pareiškėja pateikė jos reikalavimą pagrindžiančius įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti atsakovės UAB „ALZIDA“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo, patvirtinančius, kad tarp šalių kilęs ginčas yra išnagrinėtas, pareiškėjos reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, kurie privalo būti vykdomi.
  6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, konstatavo, kad pareiškėja, prašydama iškelti UAB „ALZIDA“ bankroto bylą, negali remtis aplinkybe, jog įmonė jai laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų (ĮBĮ 4 straipsnio 1 punktas), nes: a) jos su UAB „ALZIDA“ nesieja darbo santykiai; b) skolos faktas konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2479-864/2017.
  7. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarymo pareiškimo priėmimo stadijoje, pirmiausiai pažymi, kad pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindus, nustatytus ĮBĮ 4 straipsnyje, būtina skirti nuo bankroto bylos iškėlimo pagrindų, įtvirtintų ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. ĮBĮ 4 straipsnyje nurodyti pagrindai – tai požymiai, rodantys, kad įmonė susiduria su finansiniais sunkumais ir gali būti nemoki, tačiau vien jų buvimas automatiškai nereiškia, kad įmonė yra nemoki ir jai bus iškelta bankroto byla. Bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas svarsto tik tuo atveju, kai priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą stadijai ir surinkus įmonės turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu teismas nustato bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų pagrindų.
  8. ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis, gaudamas įstatyme nustatyto dydžio išmokas, skirtas bankrutuojančios įmonės įsiskolinimams, susijusiems su darbo santykiais, padengti. Kaip teisingai nurodyta apeliantės atskirajame skunde, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1785-798/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 2-2520/2013).
  9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas atsakovei pripažintas įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais bei kildinamas iš darbo teisinių santykių, kurie nutrūko įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimui, kuriuo pareiškėjos atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu bei pastarajai priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos ir bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjai iš atsakovės priteistos sumos tiesiogiai susijusios su šalis siejusiais darbo teisiniais santykiais bei prilyginamos su darbo santykiais susijusioms išmokoms, ką patvirtina šių teismų procesinių sprendimų turinys. Todėl visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad išnagrinėjus teisminį ginčą dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo jos reikalavimo pagrindas pasikeitė bei ji įgijo reikalavimo teisę ne į su darbo santykiais susijusias išmokas, o reikalavimo teisę į atsakovę, kuria remdamasi ji negali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 4 straipsnio 1 punktą.
  10. Kaip minėta, nei ĮBĮ 4 straipsnio 1 punktas, nei 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas nenumato, kad teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, turi tik esami darbuotojai bei kad tokios teisės neturi buvę darbuotojai, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja atitinka ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, keliamas subjektui, kuris turi teisę inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, tai, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimui nutrūko pareiškėjos ir atsakovės darbo santykiai, nesudaro pagrindo išvadai, jog nuo šio momento pareiškėja neteko teisės prašyti iškelti UAB „ALZIDA“ bankroto bylą ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kuris apima ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios.
  11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, taip pat konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad: 1) tinkamai informavo atsakovę apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „ALZIDA“ iškėlimo; 2) būtų kreipusis į antstolį dėl skolos išieškojimo ir /ar duomenis, jog išieškoti skolą nepavyko; 3) atsakovė viešai paskelbė arba pateikė kitą pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
  12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo nustatyti pareiškimo trūkumai taip pat yra visiškai nepagrįsti, nustatyti neteisingai aiškinant ir taikant aktualios redakcijos CPK ir ĮBĮ normas.
  13. Prie kreditoriaus paduodamo pareiškimo privaloma pridėti įrodymus apie tai, kad buvo laikytasi išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (ĮBĮ 6 straipsnio 1, 2 dalys) ir kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai buvo pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis).
  14. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.
  15. ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius (kreditoriai) privalo pateikti įmonei. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis negali būti prilyginta išankstinei neteisminei ginčo sprendimo tvarkai ir negalima tuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, aiškinant ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 4 dalis pagal jų tikslus ir vadovaujantis protingumo kriterijumi, darytina išvada, kad reikalavimas pateikti pareiškimo ir jo priedų nuorašus atsakovui turėtų būti aiškinamas kaip kreditoriaus galimybė šią pareigą įvykdyti kartu įteikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedus tiek teismui, tiek skolininkui (pvz., išsiunčiant juos paštu) arba įteikti pareiškimą teismui ir nedelsiant persiųsti šiuos dokumentus atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-621/2014; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-911-381/2015).
  16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja N. R., kreipdamasi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pateikė 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimą, 2017 m. gruodžio 4 d. registruota pašto siunta išsiųstą UAB „ALZIDA“ buveinės adresu ir asmeniškai įmonės direktorei, kuriame pareikalavo iki 2018 m. sausio 10 d. sumokėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteistas pinigų sumas, taip pat informavo, kad iki nurodyto termino neįvykdžius reikalavimo, įstatymų nustatyta tvarka kreipsis į teismą dėl bankroto bylos UAB „ALZIDA“ iškėlimo. Pareiškėja taip pat pateikė šių pranešimų įteikimą patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, kad 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimas buvo įteiktas UAB „ALZIDA“, o 2017 m. gruodžio 6 d. – įmonės direktorei. Atsakovei ir jos direktorei įteiktame pranešime buvo nurodyta išsami informacija apie įmonės neįvykdytus įsipareigojimus (jų atsiradimo pagrindas, dydis ir pan.), taip pat nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų laikotarpis nuo pranešimo įteikimo dienos šiems įsipareigojimams įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimas laikytinas tinkamu ir atitinkančiu ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo juo remtis.
  17. Kartu su pareiškimu pareiškėja taip pat pateikė 2018 m. sausio 17 d. pranešimą, kuris 2018 m. sausio 19 d. registruota pašto siunta buvo išsiųstas UAB „ALZIDA“ buveinės adresu. Šiuo pranešimu pareiškėja informavo UAB „ALZIDA“ apie kreipimąsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat pateikė atsakovei pareiškimo ir jo priedų nuorašus, kaip tai reikalaujama ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje.
  18. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, kuris pareiškimo priėmimo stadijoje vertino tik 2018 m. sausio 17 d. pranešimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tiek ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos laikymąsi, tiek ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyto reikalavimo įvykdymą, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyti trūkumai, susiję su netinkamu atsakovės informavimu apie bankroto bylos jai iškėlimą, yra visiškai nepagrįsti, padaryti netinkamai vertinant kartu su pareiškimu pateiktus dokumentus.
  19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad skundžiamoje teismo nutartyje nepagrįstai pareikalauta pateikti duomenis, pagrindžiančius pareiškėjos kreipimąsi į antstolį dėl skolos išieškojimo ir /ar duomenis, jog išieškoti skolą nepavyko, taip pat duomenis apie atsakovės viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
  20. ĮBĮ nustato vieną išankstinės neteisminės ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo tvarkos išimtį. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį, jeigu yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 5 punkte (įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus), ir kreditorius (kreditoriai) ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikiant pareiškimą teismui ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos netaikomos. Kreditorius, praleidęs ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, į teismą gali kreiptis tik tada, kai laikosi ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.
  21. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo reikalavimo iškelti atsakovei UAB „ALZIDA“ bankroto bylą negrindžia išankstinės neteisminės ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo tvarkos išimtimi, numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 5 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti duomenis, pagrindžiančius pareiškėjos kreipimąsi į antstolį dėl skolos išieškojimo ir /ar duomenis, jog išieškoti skolą nepavyko, yra nepagrįstas ir perteklinis.
  22. Pagal ginčui aktualios ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto redakcijos nuostatas, bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu įmonė negali arba negalės vykdyti savo įsipareigojimų. Kaip teisingai pažymėta pareiškėjos atskirajame skunde, reikalavimas įmonei viešai paskelbti arba kitaip pranešti kreditoriui (kreditoriams), kad įmonė negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų buvo numatytas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d. Šiuo metu galiojančiame ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nėra numatyta tokio reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčui neaktualiomis ĮBĮ normomis, nepagrįstai įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis apie atsakovės įmonės viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
  23. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vertino pareiškėjos pateiktą UAB „ALZIDA“ 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimą Valstybinei darbo inspekcijai, kaip patvirtinantį įmonės siekį vykdyti veiklą ir atkurti įmonės mokumą. Šis dokumentas, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, taip pat įrodymai, kurie bus surinkti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, turi būti vertinami pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą stadijai ir nagrinėjant klausimą dėl pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą iš esmės, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje.
  24. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas N. R. pareiškimo priėmimo klausimą, neteisingai aiškino ir taikė bankroto teisinius santykius reglamentuojančias CPK bei ĮBĮ nuostatas, ko pasėkoje nepagrįstai nustatė pareiškėjai terminą skundžiamoje nutartyje nustatytiems pareiškimo trūkumams pašalinti. Esant tokiai situacijai skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, klausimas dėl pareiškėjos N. R. pareiškimo priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

14Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškėjos N. R. pareiškimo iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ALZIDA“ bankroto bylą priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai