Byla e2-911-381/2015

Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skirnuva“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė auditorių kontora“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, civilinėje byloje Nr. eB2-1651-527/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė auditorių kontora“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skirnuva“.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo priėmimo klausimas.

5Pareiškėjas UAB „Jungtinė auditorių kontora“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo. Pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. sausio 27 d. UAB „TAMSEN LT“ pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo, kurį teismas priėmė, tačiau 2012 m. kovo 21 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-1583-172/2010) buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB „Skirnuva“, nes UAB „Skirnuva“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Kartu su ieškiniu buvo pateikti ir įrodymai apie tai, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimais buvo informuotas, jog, neapmokėjus prie ieškinio pateiktų sąskaitų per 30 dienų, UAB „TAMSEN LT“ kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įsigijo reikalavimo teisę į atsakovą iš UAB „TAMSEN LT“ 697 520,59 Lt sumai. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1024-173/2013 dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, patvirtino UAB „Jungtinė auditorių kontora“ kreditorinį reikalavimą 722 142,16 Lt sumai RUAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo byloje. 2014 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2014-01-15/1 kreditorius UAB „Jungtinė auditorių kontora“ savo reikalavimo teises į RUAB „Skirnuva“ 697 520,59 Lt sumai perleido BUAB „TAMSEN LT“. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-460-173/2014, nutarė į RUAB „Skirnuva“ kreditorių sąrašą įtraukti UAB „TAMSEN LT“ ir patvirtinti 697 520,59 Lt kreditorinį reikalavimą bei patvirtinti patikslintą UAB „Jungtinė auditorių kontora“ finansinį reikalavimą bendrai 24 621,57 Lt sumai. Pareiškėjo manymu, kadangi UAB „TAMSEN LT“ tinkamai įvykdė skolininko informavimo pareigas, o ieškovas iš UAB „TAMSEN LT“ įsigijo reikalavimo teisę į atsakovę ir tebeturi dalį reikalavimų, įgytų 2012 m. gruodžio 6 d. sutartimi, įskaitant teisę pateikti ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, ikiteisminės tvarkos yra laikytasi tinkamai.

6Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas yra nemokus, neturi galimybių įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, todėl atsakovui keltina bankroto byla. Atsakovo restruktūrizavimo plano vykdymo ataskaitoje pažymima, kad per visą restruktūrizavimo bylos eigą atsakovas galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus tik 15,04 mln. litų sumai, tuo tarpu atsakovo restruktūrizavimo byloje teismo patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma (t. y. tų reikalavimų, kurių terminas yra suėjęs suma) sudaro iš viso 40 522 632,64 Lt, t. y. beveik tris kartus viršija optimistėmis atsakovo vadovybės prognozėmis kreditorių atgautiną lėšų sumą. Taigi atsakovo finansinė būklė atitinka ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalies apibrėžtą įmonės nemokumo sąvoką. Bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimas privalomai svarstytinas, remiantis ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalimi, numatančia privalomą reikalavimą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu restruktūrizavimo byla nutraukiama ĮRĮ 28 str. 1 d. 4 p. nustatytais pagrindais. Pats atsakovas pripažino, kad restruktūrizavimo laikotarpiu nesugebėtų įvykdyti restruktūrizavimo plano, tačiau pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovo vadovybė nevykdo.

7Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu 40 522 632,64 Lt dydžio sumai, atsitinkančiai teismo atsakovo restruktūrizavimo byloje patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Jungtinė auditorių kontora“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Skirnuva“. Teismas konstatavo, kad 2011 m. gruodžio 21 d. pretenzijoje buvo nurodyta, jog atsakovo UAB „Skirnuva“ skola kreditoriui UAB „TAMSEN LT“ sudaro 338 387,07 Lt skolos ir 1 485,94 Lt delspinigių, o 2012 m. sausio 4 d. pranešime nurodyta, kad atsakovo skola kreditoriui UAB „TAMSEN LT“ sudaro jau 461 541 Lt skolos ir 410,93 Lt delspinigių, todėl spręstina, jog vien dėl šios priežasties 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimai negali būti laikomi tinkamu atsakovo informavimu apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei per nustatytą 30 dienų terminą skola nebus sumokėta. Akivaizdu, jog atsakovas, negalėjęs sumokėti prieš daugiau kaip tris metus ankstesniam kreditoriui daugiau kaip keturių šimtų tūkstančių litų skolos, šiuo metu gali būti pajėgus sumokėti 24 621,57 Lt skolą, kuri yra apytiksliai 20 kartų mažesnė. Tačiau pareiškėjas nei po to, kai 2012 m. gruodžio 6 d. perėmė reikalavimo teisę į atsakovą, nei po to, kai 2014 m. sausio 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi didesnę perimtų reikalavimo teisių į atsakovą dalį perleido BUAB ,,TAMSEN LT“, nei po to, kai atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, atsakovo neinformavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei per nustatytą 30 dienų terminą skola nebus sumokėta.

10Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimas privalomai svarstytinas remiantis ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalimi, privalomai nustatančiu reikalavimą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu restruktūrizavimo byla nutraukiama ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, tačiau ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies imperatyvai yra nustatyti įmonės vadovui, o ne kreditoriui. ĮBĮ nenumato kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui tvarkos išimčių tokiu atveju, kai pareiškimas pateikiamas po restruktūrizavimo bylos atsakovui nutraukimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos ir atsisakė jį priimti (CPK 136 str. 2 d. 3 p.).

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Pareiškėjas UAB „Jungtinė auditorių kontora“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – 2015 m. kovo 2 d. apelianto pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui priimti nagrinėti teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė proceso teisės normas, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, o taip pat neteisingai aiškino ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies bei ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies santykį.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas visiškai nepateikė įrodymų dėl ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyto reikalavimo įvykdymo pagrindimo. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis negali būti prilyginta išankstinei neteisminei ginčo sprendimo tvarkai ir negalima tuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-2247/2014). Pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedų nepateikimas skolininkui, t. y. ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies pažeidimas šalinamas taikant procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą ir nustatant terminą pareiškėjui pateikti duomenis apie teismui pateikto pareiškimo ir jo priedų pateikimą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-621/2014).
3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje yra konstatuota, jog įstatymų leidėjas nenurodė konkretaus termino, kada atsakovui turi būti įteikiamas ieškinio teismui nuorašas (t. y. įstatymų leidėjas nenustatė maksimalaus laiko tarpo tarp pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui ir jo nuorašo pateikimo atsakovui), tačiau, aiškinant ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 4 dalis pagal jų tikslus ir vadovaujantis protingumo kriterijumi, darytina išvada, kad reikalavimas pateikti pareiškimo ir jo priedų nuorašus atsakovui turėtų būti aiškinamas kaip kreditoriaus galimybė šią pareigą įvykdyti kartu įteikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedus tiek teismui, tiek skolininkui (pvz., išsiunčiant juos paštu) arba įteikti pareiškimą teismui ir nedelsiant persiųsti šiuos dokumentus atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-621/2014). Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui buvo pateiktas 2015 m. kovo 2 d., tuo tarpu apeliantas pareiškimo nuorašą atsakovui išsiuntė nedelsiant – 2015 m. kovo 3 d., t. y. per protingą terminą (kitą dieną) po pareiškimo pateikimo į teismą dienos. Dar daugiau, iš pateikiamų įrodymų matyti, jog atsakovui minėto pareiškimo kopija buvo įteikta 2015 m. kovo 5 d. – kitą dieną po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies santykį, nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo bei teisės doktrinos pateikiamais išaiškinimais, t. y. nenustatė apeliantui termino trūkumams pašalinti ir dėl to padarė esminį proceso teisės normos pažeidimą, kuris yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad apeliantas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo, t. y. mažiausiai prieš 30 dienų informuoti atsakovą dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog jeigu prie kreditoriaus pareiškimo, adresuoto teismui, nėra pridėtas pranešimas skolininkui su perspėjimu apie bankroto procedūros inicijavimą, teismas turi priimti nutartį dėl trūkumų pašalinimo ir tik jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų nepašalina, – nutartį grąžinti pareiškimą padavusiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 3 punktas). Taigi, jeigu pirmosios instancijos teismas mano, jog su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nėra pateikta pakankamai įrodymų dėl ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos laikymosi, tai, visų pirma, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti ir tik apeliantui nepašalinus trūkumų, pirmosios instancijos teismas turėtų teisę priimti nutartį grąžinti pareikšimą padavusiam ieškovui.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimai nėra tinkamas atsakovo informavimas apie ketinamą kelti bankroto bylą, nes atsakovas gali būti pajėgus sumokėti 7 130,90 Eur (24 621,57 Lt) dydžio finansinį įsipareigojimą. Pažymėtina, kad apeliantas kartu su 2015 m. kovo 2 d. pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui, be kitų įrodymų, pateikė ir Kauno apygardos 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-773-173/2013 (2015 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-480-180/2015, paliktą nepakeista), kurioje nurodyta, jog atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla nutrauktina ĮBĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. jog atsakovas neturi jokių realių galimybių vykdyti restruktūrizavimo planą. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, kaip atsakovas, kuris neturi jokių realių galimybių vykdyti restruktūrizavimo planą, turės galimybę atsiskaityti su kreditoriais net ir palyginti nedidelio kreditorinio reikalavimo atveju.
6. ĮBĮ nenumato, kad kreditoriaus įspėjimas skolininkui apie bankroto bylos iškėlimą skolininkui galiotų ribotą laiką.
7. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-460-173/2014, patvirtino apelianto kreditorinį reikalavimą 7 130,90 Eur dydžio sumai. Taigi atsakovui bet kuriuo atveju nėra jokio netikėtumo dėl apelianto reikalavimų.
8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies imperatyvas (įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos) yra nustatytas tik įmonės vadovui, o ne kreditoriui (-iams) ir ĮBĮ nenumato jokių išimčių dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui tvarkos, kai pareiškimas pateikiamas po restruktūrizavimo bylos atsakovui nutraukimo. ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalis teigia, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą šio straipsnio 1 dalies 1, 4 arba 5 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Iš gramatinės ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies teisės normos analizės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas nenumatė konkretaus šios normos adresato. ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostata „<..> teismui turi būti pateiktas pareiškimas <...>“ nenurodo, koks konkrečiai teisės subjektas turi (ir gali) pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. nėra numatyta teisės ar pareigos tik restruktūrizuojamos įmonės vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies pagrindu.
9. ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies aiškinimas taip, kad dėl bankroto bylos iškėlimo šiuo pagrindu gali kreiptis tik restruktūrizuojamos įmonės vadovas reikštų, kad tokios įmonės vadovas tyčia gali nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nenorėdamas perduoti visų savo turimų įgalinimų bankroto administratoriui, kuris nešališkai ir objektyviai paskirstytų dar esamą turtą, iš kurio galima būtų patenkinti kreditorinius reikalavimus. Tai reiškia, jog įmonės vadovas ir toliau galėtų neribotai švaistyti faktiškai nemokios įmonės turtą iki kreditoriai atliks visus formalumus pagal ĮBĮ reikalavimus. Toks skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išaiškinimas nėra pagrįstas ĮRĮ ir ĮBĮ sisteminiu normų santykiu, jų (ĮRĮ ir ĮBĮ) tikslais bei faktine ir realia situacija, o ne formalia ir nominalia įstatymo raide.
10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ĮBĮ nenumato jokių išimčių dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui tvarkos, kai pareiškimas pateikiamas po restruktūrizavimo bylos atsakovui nutraukimo. Bendroji taisyklė, jog kreditorius, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, privalo laikytis neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, yra numatyta ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Tačiau yra dvi šios taisyklės išimtys: pirmoji išimtis numatyta pačiame ĮBĮ, t. y. ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje; antroji išimtis suformuluota teismų praktikoje – išankstinė ginčo teisme nagrinėjimo tvarka netaikytina tuo atveju, kai kreditorius dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui kreipiasi pakartotinai ir kreipimasis grindžiamas tais pačiais neįvykdytais įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-236/2008). Skolininkas (šiuo atveju – atsakovas) jau buvo informuotas apie kreditoriaus ketinimus, savo neįvykdytus įsipareigojimus skolininkas jau žino, jokio netikėtumo dėl to skolininkas nepatiria, be kita ko, jau minėta, įstatymas nenustato, kad kreditoriaus (šiuo atveju – apelianto) įspėjimas apie bankroto bylos iškėlimą skolininkui (šiuo atveju – atsakovui) galiotų ribotą laiką.
11. Nutraukus atsakovo restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atsakovui yra žinoma: pirma, kreditorių reikalavimų dydis, ir, antra, kad atsakovas su kreditoriais neatsiskaitė restruktūrizavimo plane nurodytais terminais ir tvarka, todėl nesant ginčo nei dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio, nei dėl teisme nustatyto fakto, jog atsakovas nesugebėjo atsiskaityti su kreditoriais, tokiam atsakovui keltina bankroto byla nepriklausomai nuo to, ar kreditorius tokį atsakovą dar kartą informavo apie ketinimą kelti bankroto bylą, ar ne. Toks informavimas būtų savitikslis, t.y. neleistų nei atkurti atsakovo mokumo, nei kitais pagrindais tikėtis, jog ginčas bus išspręstas ikiteismine tvarka ir atsakovas atsiskaitys su apeliantu nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
12. ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas „teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo“ atsirado įsigaliojus 2010 m. spalio 1 d. ĮRĮ redakcijai. Įstatymų leidėjas 2009 m. gruodžio 23 d. ĮRĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. XIP-1515 nurodė tokius ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies teisinių pasekmių tikslus: ĮRĮ 28 straipsnyje reglamentuojamas įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tais atvejais, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų arba įmonei anksčiau, nei buvo numatyta, patenkinus visus kreditorių reikalavimus, bylos nutraukimo teisinės pasekmės iš esmės prilyginamos restruktūrizavimo bylos pabaigimo, sėkmingai įgyvendinus restruktūrizavimo planą, pasekmėms. Tais atvejais, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama nustatytais terminais nepateikus teismui restruktūrizavimo plano, šio plano įgyvendinimo akto ar pateikus įrodymus, kad restruktūrizavimo planas nevykdomas arba vykdomas netinkamai (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktai), įmonei atsiranda kitokios teisinės pasekmės. Taigi įstatymo leidėjo ratio legis dėl ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies taikymo buvo ta, jog kiekvienu individualiu atveju reikia išsiaiškinti, kokiu iš ĮBĮ 28 straipsnio 1 dalies 1-5 punkte nurodytų teisinių pagrindų restruktūrizavimo byla yra nutraukta, kadangi tai lemia skirtingas tokios restruktūrizavimo bylos nutraukimo pasekmes. Apeliantas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui kartu pateikė ir teismų sprendimus, kuriuose nustatyta, jog atsakovui restruktūrizavimo byla nutraukiama ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad atsakovas nevykdė restruktūrizavimo plano (beje, kaip teisingai pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartyje, atsakovas šio plano nevykdė nuo pat jo patvirtinimo pradžios).

13Atsakovas UAB „Skirnuva“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies bei 4 dalies reikalavimų, t.y. apeliantas nepranešė UAB „Skirnuva“ raštu apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

15CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

17Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18Atskirasis skundas netenkintinas

19Dėl Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies taikymo

20Bankroto teisinius santykius reglamentuoja CPK bei ĮBĮ nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Teismas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą išsprendžia priimdamas rezoliuciją ir šiuo procesiniu veiksmu iškelia civilinę bylą, kurioje bus svarstomas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Tik esant abiem procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas patikrina, ar buvo laikytasi kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygų. Išskirtinos šios kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygos: pirma, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti tokią teisę turintis subjektas; antra, pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turinys ir forma turi atitikti bendruosius ieškinio turiniui (CPK 135 straipsnis) ir procesiniams dokumentams (CPK 111 straipsnis) keliamus reikalavimus bei ĮBĮ ir ĮRĮ nustatytus specialius reikalavimus; trečia, pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi atitikti specifinius ĮBĮ nustatytus pareiškimo teismui dėl bankroto bylos pateikimo pagrindus (ĮBĮ 4 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010.).

21Kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi kreditorius, ĮBĮ jokių papildomų specialiųjų reikalavimų pareiškimo turiniui nenustato, tačiau kreditorius privalo nurodyti, kuo grindžia savo pareiškimą, t. y. nurodyti vieną iš ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindų. Prie kreditoriaus paduodamo pareiškimo taip pat privaloma pridėti įrodymus apie tai, kad buvo laikytasi išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (ĮBĮ 6 straipsnio 1, 2 dalys) ir kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai buvo pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis).

22Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo, t. y. mažiausiai prieš 30 dienų informuoti atsakovą dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apelianto teigimu, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu pirmosios instancijos teismas mano, jog su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nėra pateikta pakankamai įrodymų dėl ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos laikymosi, tai, visų pirma, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti ir tik apeliantui nepašalinus trūkumų, pirmosios instancijos teismas turėtų teisę priimti nutartį grąžinti pareiškimą padavusiam ieškovui. Be to, UAB „TAMSEN LT“ 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimai yra tinkamas atsakovo informavimas apie ketinamą kelti bankroto bylą. Su tokia apelianto pozicija sutikti nėra teisinio pagrindo.

23Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. sausio 27 d. UAB „TAMSEN LT“ pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo, kurį teismas priėmė, tačiau 2012 m. kovo 21 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-1583-172/2010) buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB „Skirnuva“, nes buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Kartu su ieškiniu buvo pateikti ir įrodymai apie tai, kad UAB „TAMSEN LT“ 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimais informavo atsakovą, jog, neapmokėjus prie ieškinio pateiktų sąskaitų per 30 dienų, UAB „TAMSEN LT“ kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2011 m. gruodžio 21 d. pretenzijoje buvo nurodyta, jog atsakovo UAB „Skirnuva“ skola kreditoriui UAB „TAMSEN LT“ sudaro 338 387,07 Lt skolos ir 1 485,94 Lt delspinigių, o 2012 m. sausio 4 d. pranešime nurodyta, kad atsakovo skola kreditoriui UAB „TAMSEN LT“ sudaro jau 461 541 Lt skolos ir 410,93 Lt delspinigių. Pareiškėjas UAB „Jungtinė auditorių kontora“ 2012 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimi įsigijo reikalavimo teisę į atsakovą iš UAB „TAMSEN LT“ 697 520,59 Lt sumai. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1024-173/2013 patvirtino UAB „Jungtinė auditorių kontora“ kreditorinį reikalavimą 722 142,16 Lt sumai RUAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo byloje. 2014 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2014-01-15/1 kreditorius UAB „Jungtinė auditorių kontora“ savo reikalavimo teises į RUAB „Skirnuva“ 697 520,59 Lt sumai perleido BUAB „TAMSEN LT“. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-460-173/2014, nutarė į RUAB „Skirnuva“ kreditorių sąrašą įtraukti UAB „TAMSEN LT“ ir patvirtinti 697 520,59 Lt kreditorinį reikalavimą bei patvirtinti patikslintą UAB „Jungtinė auditorių kontora“ finansinį reikalavimą bendrai 24 621,57 Lt sumai.

24Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu kreditorius, inicijuojantis bankroto bylą, pareiškime nurodo, kad buvo laikytasi išankstinės įspėjimo apie bankroto bylos inicijavimą tvarkos, tačiau prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pridėti tai patvirtinantys įrodymai, teismas priima nutartį dėl trūkumų pašalinimo, o jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų nepašalina, – nutartį grąžinti pareiškimą ieškovui (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 3 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2562/2011). Jeigu iš kreditoriaus pareiškimo turinio matyti, kad kreditorius nesilaikė išankstinės įspėjimo tvarkos dėl bankroto bylos inicijavimo skolininkui, teismas atsisako priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, nes suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo nurodė, kad tai jog UAB „TAMSEN LT“ 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimais informavo atsakovą, jog, neapmokėjus prie ieškinio pateiktų sąskaitų per 30 dienų, UAB „TAMSEN LT“ kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaujantis CK 6.101 str. 2 d., laikytina, kad ir pareiškėjas, kaip įgijęs reikalavimo teisę į atsakovą dėl 24 621,57 Lt, tinkamai informavo atsakovą ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies prasme. Vienok apeliantas įrodymų, kad po to, kai 2012 m. gruodžio 6 d. perėmė reikalavimo teisę į atsakovą, kai 2014 m. sausio 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi didesnę perimtų reikalavimo teisių į atsakovą dalį perleido BUAB ,,TAMSEN LT“, kai atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, atsakovą būtų informavęs apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei per nustatytą 30 dienų terminą skola nebus sumokėta, byloje nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad ĮBĮ nereglamentuoja termino, kiek laiko galioja kreditoriaus įspėjimas skolininkui apie bankroto bylos iškėlimą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad būtent UAB „TAMSEN LT“ (o ne apeliantas) 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. sausio 4 d. pranešimais informavo atsakovą, jog, neapmokėjus prie ieškinio pateiktų sąskaitų per 30 dienų, UAB „TAMSEN LT“ kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad pranešimai atsakovui buvo siųsti daugiau nei prieš 3 metus, kad ne kartą keitėsi pareiškėjo UAB „Jungtinė auditorių kontora“ reikalavimo teisių į atsakovą dalies dydis, taip pat įvertinus teismų praktiką dėl šios teisės normos taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1062/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010), sprendžia, kad pareiškėjo deklaruojamas ankstesnio reikalavimo teisės turėtojo pranešimas apie ketinimą inicijuoti skolininkui bankroto bylą dėl tokio ilgo laikotarpio iš esmės prarado savo paskirtį ir teisinę prasmę bei įgavo vien tik formalų pobūdį. Dėl šios priežasties pareiškėjo pranešimas nelaikytinas tinkamu ir atitinkančiu ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, ką pagrįstai konstatavo skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas.

25Dėl Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 4 dalies taikymo

26Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas visiškai nepateikė įrodymų dėl ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyto reikalavimo įvykdymo pagrindimo. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis negali būti prilyginta išankstinei neteisminei ginčo sprendimo tvarkai ir negalima tuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, aiškinant ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 4 dalis pagal jų tikslus ir vadovaujantis protingumo kriterijumi, darytina išvada, kad reikalavimas pateikti pareiškimo ir jo priedų nuorašus atsakovui turėtų būti aiškinamas kaip kreditoriaus galimybė šią pareigą įvykdyti kartu įteikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedus tiek teismui, tiek skolininkui (pvz., išsiunčiant juos paštu) arba įteikti pareiškimą teismui ir nedelsiant persiųsti šiuos dokumentus atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-621/2014). Apeliantas nurodo, kad teismui pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas 2015 m. kovo 2 d., tuo tarpu apeliantas pareiškimo nuorašą atsakovui išsiuntė nedelsiant – 2015 m. kovo 3 d., t. y. per protingą terminą (kitą dieną) po pareiškimo pateikimo į teismą dienos, kuris 2015 m. kovo 5 d. buvo įteiktas atsakovui.

27Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekviena teisės norma turi būti aiškinama, atsižvelgiant į ja siekiamus įstatymų leidėjo tikslus, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.). Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalimis nustatydamas pareigą kreditoriui pateikti skolininkui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą, ieškinio teismui ir jo priedų nuorašus, įstatymų leidėjas siekė bankroto proceso operatyvumo. Kai kreditorius pateikia ieškinį teismui, o skolininkui jo ir priedų nuorašą, negaištamas laikas tam, kad tik gavęs ieškinį teismas siųstų skolininkui ieškinio kopiją. Būtent nuo ieškinio ir jo priedų nuorašų iš kreditoriaus gavimo, prasideda 5 dienų terminas, per kurį įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, turi pateikti teismui duomenis, vertintinus teismui sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Apeliantas pagrįstai teigia, jog įstatymų leidėjas nenurodė konkretaus termino, kada atsakovui turi būti įteikiamas ieškinio teismui nuorašas (t. y. įstatymų leidėjas nenustatė maksimalaus laiko tarpo tarp pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui ir jo nuorašo pateikimo atsakovui). Todėl, aiškinant ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 4 dalis pagal jų tikslus ir vadovaujantis protingumo kriterijumi, darytina išvada, kad reikalavimas pateikti pareiškimo ir jo priedų nuorašus atsakovui turėtų būti aiškinamas kaip kreditoriaus galimybė šią pareigą įvykdyti kartu įteikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedus tiek teismui, tiek skolininkui (pvz., išsiunčiant juos paštu) arba įteikti pareiškimą teismui ir nedelsiant persiųsti šiuos dokumentus atsakovui. ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis negali būti prilyginta išankstinei neteisminei ginčo sprendimo tvarkai ir negalima tuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėta įstatymo nuostata priskirtina prie teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, teismų praktikoje turėtų būti užtikrinama proporcija tarp teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų ir civilinio proceso efektyvumo. Įstatyme įtvirtinti formalūs procesiniai reikalavimai ieškiniui (pareiškimui) taip pat nepaneigia teisėjo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju juos ieškiniui (pareiškimui) taikyti taip, kad būtų užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo ir efektyvaus teismo proceso. Todėl tokie trūkumai, kaip pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedų nepateikimas skolininkui gali būti lengvai ir greitai pašalinti taikant procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą ir nustatant terminą pareiškėjui pateikti duomenis apie teismui pateikto pareiškimo ir jo priedų pateikimą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-621/2014; 2015 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-541-464/2015). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nėra nurodęs, kad yra įvykdyta ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga, t.y., kad atsakovui UAB „Skirnuva“ yra išsiųsti ieškinio teismui ir jo priedų nuorašai, bei nepridėjęs jokių įrodymų dėl ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimų įgyvendinimo. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis negali būti prilyginta išankstinei neteisminei ginčo sprendimo tvarkai ir negalima tuo pagrindu atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pareiškėjui sudaryti sąlygas pašalinti pareiškimo trūkumus ir tęsti procesą, inicijuotą įstatymo reikalavimų neatitinkančiu pareiškimu (CPK 115 straipsnio 2 dalis), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad yra ankščiau nustatyta, jog pareiškėjas nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos dėl kitų įstatymo keliamų reikalavimų (ĮBĮ 6 straipsnio 1, 2 dalys), šiuo pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

28Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas klaidingai nurodo, jog teismui pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas 2015 m. kovo 2 d., o apeliantas pareiškimo nuorašą atsakovui išsiuntė nedelsiant – 2015 m. kovo 3 d., kuris 2015 m. kovo 5 d. buvo įteiktas atsakovui. Kaip matyti iš apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų, atsakovui dokumentai buvo išsiųsti 2015 m. kovo 4 d. 16 val. 37 min., t.y. tą pačią dieną, kai teismas atsisakė priimti apelianto pareiškimą.

29Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 28 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

30Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies imperatyvas (įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos) yra nustatytas tik įmonės vadovui, o ne kreditoriui (-iams) ir ĮBĮ nenumato jokių išimčių dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui tvarkos, kai pareiškimas pateikiamas po restruktūrizavimo bylos atsakovui nutraukimo.

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą šio straipsnio 1 dalies 1, 4 arba 5 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, minėtame ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalyje esantys žodžiai „turi būti“, patvirtina ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies teisės normos imperatyvumą. Tačiau teismui pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu turi būti pateiktas ĮBĮ nustatyta tvarka. Pagal ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu yra bent viena ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, pasibaigus ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą šio straipsnio 1 dalies 1, 4 arba 5 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, numatyta įmonės vadovui, savininkui. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta teisės ar pareigos tik restruktūrizuojamos įmonės vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai restruktūrizavimo byla nutraukiama ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalies pagrindu.

32Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis).

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.