Byla 2-2520/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės „GVK“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FF LIZINGAS“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FF LIZINGAS“ iškelta bankroto byla ir paskirtas jos bankroto administratorius, bei trečiojo asmens akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalies, kuria paskirtas uždarosios akcinės bendrovės „FF LIZINGAS“ bankroto administratorius, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4988-560/2013 pagal ieškovų E. Š., uždarosios akcinės bendrovės „SKOMĖ“, Č. S. K., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir J. I. ieškinį atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Tretieji asmenys: akcinė bendrovė DNB bankas ir akcinė bendrovė „GVK“.

2Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskiruosius skundus,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai E. Š., UAB „SKOMĖ“, Č. S. K., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) ir J. I. kreipėsi į teismą prašydami atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ iškelti bankroto bylą.

5Ieškovė E. Š. nurodė, jog pagal 2004 m. kovo 26 d. darbo sutartį dirbo UAB „FF LIZINGAS“ finansininke, o nuo 2004 m. gegužės 7 d. – vyriausiąja finansininke. Ieškovės teigimu, nuo 2010 m. birželio 15 d. pradėjo strigti darbo užmokesčio atsiskaitymai, todėl šiuo metu atsakovas jai skolingas 93 200,98 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų. Ieškovė UAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratoriumi prašė paskirti UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“.

6Ieškovas UAB „SKOMĖ“ nurodė, kad atsakovas skolingas jam 190 854,80 Lt pagal 1997 m. liepos 11 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SLP-1 (iš atsakovo suma priteista civilinėse bylose Nr. 2-476-262/2012, Nr. 2-8043-566/2012, Nr. 2-2690-262/2013). Atsakovo bankroto administratoriumi ieškovas prašė paskirti UAB „Ius Positivum“.

7Ieškovė Č. S. K. nurodė, kad pagal 2001 m. rugsėjo 3 d. darbo sutartį iki 2010 m. spalio 28 d. dirbo UAB „FF LIZINGAS“ finansininke. 2010 m. spalio 28 d. atsakovo darbo užmokesčio įsiskolinimą sudarė 9 932,69 Lt ir išeitinė išmoka 760 Lt, o ieškinio pareiškimo metu skola yra 6 342,68 Lt. Atsakovo bankroto administratoriumi ieškovė prašė paskirti UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“.

8Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui už 2012 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio, gruodžio, 2013 m. sausio ir vasario mėn. sudaro 140 745,31 Lt sumą valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 5 808,87 Lt delspinigių. Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų pagal 2012 m. liepos 10 d. įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį nevykdė, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu sutartis dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nutraukta. Atsakovo bankroto administratoriumi ieškovas prašė paskirti UAB „Admivita“.

9Ieškovė J. I. nurodė, kad pagal 2000 m. birželio 5 d. darbo sutartį pradėjo dirbti UAB „FF LIZINGAS“ vadybininke. Nuo 2010 m. spalio 19 d. atsakovas nemoka jai darbo užmokesčio, todėl skola sudaro 44 486,92 Lt. Atsakovo bankroto administratoriumi ieškovė prašė paskirti UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“.

10Trečiasis asmuo AB DNB bankas nurodė, jog UAB „FF LIZINGAS“ skola jam pagal laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį 2013 m. balandžio 2 d. duomenimis sudaro 2 439 064,97 Lt, dėl kurios išieškojimo Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla. Atsakovo bankroto administratoriumi trečiasis asmuo prašė skirti UAB „Karaliaučiaus grupė“.

11Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ su reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesutiko ir prašė bylą nutraukti. Nurodė, kad ieškovai UAB „SKOMĖ“ ir Č. S. K. nesilaikė išankstinės privalomos tvarkos įspėti atsakovą dėl ketinimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pasak atsakovo, jo skola Č. S. K. yra mažesnė nei trijų mėnesių darbo užmokestis, šalys yra susitarusios dėl jo sumokėjimo atidėjimo. Ieškovas UAB „SKOMĖ“ yra atsakovo skolininkas, o ne jo kreditorius. Atsakovas nurodė, kad trečiasis asmuo AB DNB bankas neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą, kadangi ji yra ginčijama teisme. Ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo VSDFV Vilniaus skyrius pateikė nesulaukęs privalomo savo paties nustatyto 30 dienų atsiskaitymo laikotarpio pabaigos bei neįvykdė pareigos pateikti atsakovui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedus.

12Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ pateikė teismui pareiškimą dėl siūlomų bankroto administratoriaus kandidatūrų, kuriuo prašė neskirti bankroto administratoriumi nei UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“, nei UAB „Ius Positivum“, nei UAB „Admivita“, nei UAB „Karaliaučiaus grupė“, nei jų atstovų, taip pat prašė apie nesąžiningą UAB „Ius Positivum“ bei UAB „Admivita“ siekį tapti šioje byloje administratoriais pranešti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai. Nurodė, kad UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“ direktoriui A. U., kaip bankroto administratoriui, skirtas įspėjimas, jis turi problemų dėl savo veiklos, todėl gali perkelti savo veiklą į kitą įmonę. UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV Vilniaus skyriaus pasiūlyti bankroto administratoriai – UAB „Ius Positivum“ ir UAB „Admivita“ – faktiškai yra viena ir ta pati asmenų grupė, kadangi jų buveinės vieta ta pati. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Admivita“ bankroto veikla būtų apdrausta, o UAB „Karaliaučiaus grupė“ bankroto administratoriaus pažymėjimas yra nebegaliojantis.

13Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo atsisakyta atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ kelti bankroto bylą. Toje nutartyje teismas nurodė, kad atsakovo finansinė padėtis nėra itin prasta, o vien aplinkybė, kad atsakovas kai kuriems kreditoriams yra skolingas gana žymias pinigų sumas, pati savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovas yra nemokus.

14Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta iškelti atsakovui bankroto bylą, panaikino ir perdavė bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo grindžiamas ne tik atsakovo nemokumo būsena, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, tačiau ir kitu pagrindu – vėlavimu išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo atsakovo finansinę padėtį apibūdinančių duomenų prieštaringumą, todėl padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės mokumo, tinkamai nenustatė atsakovo turto, įrašyto į įmonės balansą, realios vertės. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovo veikla yra nuostolinga. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išreiškė abejones dėl atsakovo atlikto įskaitymo ieškovės E. Š. reikalavimų atžvilgiu teisėtumo.

15Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį, įpareigojo atsakovą pateikti aktualų įmonės turto balansą bei jame nurodyto turto vertę pagrindžiančius įrodymus, surinktus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas vykdo veiklą ir jos nėra nutraukęs, bei dokumentus, pagrindžiančius ieškovės E. Š. įsiskolinimą atsakovui.

16Vilniaus apygardos teisme 2013 m. rugpjūčio 14 d. gautas atsakovo raštas, kuriuo atsakovas pateikė teismui papildomus dokumentus, t. y. dalį ieškovės E. Š. skolos atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ susidarymo bei 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Atsakovas nurodė, jog visų dokumentų pateikti neturi galimybės, nes dalį įmonės finansinių dokumentų turi ieškovė E. Š., prašė teismo įpareigoti ieškovę šiuos dokumentus pateikti teismui. Taip pat, atsakovo manymu, teismas privalo įpareigoti Lietuvos kelių policijos tarnybą pateikti duomenis apie tai, kas vairavo atsakovo automobilį kelių eismo taisyklių pažeidimų metu. Atsakovas pateikė 2013 metų pirmojo pusmečio balansinių sąskaitų likučius ir sumines apyvartas, kurios, atsakovo teigimu, patvirtina, kad atsakovo šių metų pirmojo pusmečio bendra apyvarta yra 1 233 640,10 Lt, o tai įrodo, kad atsakovas vykdo veiklą. Atsakovas prašė bylą dėl bankroto atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17Vilniaus apygardos teismui 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateiktas kreditoriaus AB „GVK“ prašymas įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, o atsakovo bankroto administratoriumi skirti UAB „Lexforis“. Trečiuoju asmeniu į bylą įtrauktas šis kreditorius nurodė, kad atsakovo skola yra 148 392,75 Lt.

18Ieškovas UAB „SKOMĖ“ sutiko su trečiojo asmens AB „GVK“ įtraukimu į bankroto bylą, tačiau nesutiko su siūlomu bankroto administratoriumi – UAB „Lexforis“, nes šis administratorius, ieškovo teigimu, neturi pakankamai patirties administruojant bankroto bylas. Pažymėjo, kad atsakovo prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei išreikalauti atsakovo nurodytus dokumentus yra nepagrįsti, tai tik užvilkintų bylos nagrinėjimą. Pasak ieškovo, aplinkybė, kad atsakovas nepateikė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto individualaus vertinimo, įrodo, jog atsakovo turto vertė yra žymiai mažesnė, nei nurodyta nekilnojamojo turto registre.

19Vilniaus apygardos teisme 2013 m. rugsėjo 9 d. gautas atsakovo prašymas, kuriuo jis prašė teismą leisti priverstine tvarka parduoti vykdomojoje byloje Nr. 0074/13/22154 atsakovui priklausančias patalpas, esančias ( - ), ir atidėti arba sustabdyti nagrinėjamą bylą iki minėtos vykdomosios bylos užbaigimo. Atsakovas sutiko su trečiojo asmens AB „GVK“ siūloma bankroto administratoriaus kandidatūra – UAB „Lexforis“.

202013 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apygardos teisme gautas kreditoriaus M. M. prašymas įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Nurodė, kad kreditorius turi 62 010,75 Lt sumos dydžio reikalavimą atsakovui.

212013 m. rugsėjo 10 d. teisme gauti ieškovės E. Š. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ieškovė vertino atsakovo pateiktą 2012 metų balansą bei nurodė, kad atsakovas yra nemokus. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas sąmoningai neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė tikrąją atsakovo turtinę padėtį atskleidžiančių dokumentų, be to, ieškovė nurodė, kad atsakovo įmonės veikla jau dveji metai beveik paralyžiuota.

22II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

23Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“.

24Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog be kitų kreditorių, bankroto bylą inicijuoja ir įmonės darbuotojai. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas neatsiskaito su trimis darbuotojais, o vėlavimo atsiskaityti laikotarpis siekia kelis metus. Teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo pastabai, jog atsakovo įsiskolinimas ieškovei E. Š. buvo įskaitytas į ieškovės skolą atsakovui jau po ieškovės pareiškimo dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo pateikimo teismui, be to, įskaitymas atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 224 straipsnio tvarką. Teismas pažymėjo, jog klausimas dėl atsakovo atlikto įskaitymo teisėtumo nagrinėjamas teisme, todėl sprendė, jog atsakovo nurodyti argumentai nepaneigia ieškovės E. Š. reikalavimo teisės. Pirmosios instancijos teismas spendė, jog įsiskolinimo darbuotojams suma ir laikotarpis laikytini itin dideliais, todėl minėta aplinkybė vertintina kaip pagrindas kelti atsakovui bankroto bylą. Teismo vertinimu, minėto pagrindo egzistavimą patvirtina ir atsakovo balanse nurodyti duomenys, jog atsakovas 2012 metais turėjo net 667 264 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų.

25Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo (ne) mokumą, pažymėjo, jog atsakovo skola ieškovui UAB „SKOMĖ“ sudaro 190 854,80 Lt, VSDFV Vilniaus skyriui – 140 745,31 Lt, trečiajam asmeniui AB DNB bankas – 2 439 064,97 Lt, UAB „GVK“ – 148 392,75 Lt. Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonės turtas sudarė 13 523 051 Lt, iš kurio ilgalaikis materialusis turtas sudaro tik 3 163 609 Lt, o likusį turtą sudarė trumpalaikis turtas: atsargos, išankstiniai mokėjimai ir gautinos sumos, pinigai bei jų ekvivalentai. Tuo tarpu įmonės nuostolis 2011 metais sudarė net 4 317 353 Lt, o 2012 metais – 757 599 Lt. Vertindamas šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas jau ne vienerius metus dirba nuostolingai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovo turto bendra vertė sudaro 13 569 523 Lt, tačiau atsakovo pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose ši turto vertė neatsispindi, be to, atsakovas vengia teismui pateikti aktualią jo turto rinkos vertę, kuri užtikrintų tikrosios atsakovo turtinės padėties atskleidimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovo nurodyto nekilnojamojo turto vertė neatitinka realios rinkos vertės, nes dalis nurodyto turto yra įtraukta į apleisto, nenaudojamo arba naudojamo ne pagal paskirtį nekilnojamojo turto sąrašus, o kai kurie nekilnojamojo turto objektai nėra likvidūs. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog teismuose atsakovui iškelta daug bylų dėl skolų priteisimo, o atsakovo turtas yra areštuotas. Teismas sprendė, jog atsakovo pateikti duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas šiuo metu vykdo veiklą, kuri yra pelninga. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog atsakovas laikytinas nemokiu.

26Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs proceso dalyvių siūlomas bankroto administratorių kandidatūras, sprendė, jog atsakovo bankroto procedūras operatyviau ir efektyviau vykdys tas bankroto administratorius, kurio realus darbo krūvis yra mažesnis. Tačiau atsižvelgęs į atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ specifinę veiklą, turimo turto bei įsipareigojimų mastą, kreditorių reikalavimų dydžius, teismas konstatavo, kad turi būti atsižvelgiama ir į bankroto administratorių sukauptą patirtį administruojant bankrutuojančias (bankrutavusias) įmones. Teismo vertinimu, tinkamą patirtį administruoti tokio pobūdžio įmonę turėtų UAB „Ius Positivum“ bei UAB „Karaliaučiaus grupė“, tačiau įvertinęs šių bankroto administratorių darbuotojų darbo krūvį, teismas sprendė, kad mažiausią užimtumą turi ir labiausiai tinkama atsakovo bankroto administratoriaus pareigoms yra UAB „Admivita“.

27Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymus įpareigoti ieškovę E. Š. pateikti atsakovo finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus bei įpareigoti Lietuvos kelių policijos tarnybą pateikti duomenis apie tai, kas vairavo atsakovo automobilį kelių eismo taisyklių pažeidimų metu. Teismas nurodė neturįs prielaidų išvadoms, jog minėtus finansinius dokumentus savo žinioje turi ieškovė, o dokumentai išreikalautini iš kelių policijos tarnybos nėra reikšmingi vertinant bankroto bylos atsakovui iškėlimo pagrindus.

28Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą leisti priverstine tvarka parduoti jam priklausančias patalpas, esančias Danės g. 21, Klaipėdoje, ir atidėti arba sustabdyti bylos nagrinėjimą iki vykdomosios bylos užbaigimo. Teismas pažymėjo, jog atsakovui iškėlus bankroto bylą, šio turto pardavimo klausimas bus sprendžiamas paskirto bankroto administratoriaus įmonių bankroto administravimo nustatyta tvarka.

29Pirmosios instancijos teismas atmetė M. M. prašymą įtraukti jį trečiuoju asmeniu bankroto byloje bei skirti bankroto administratoriumi UAB „Bankrotų administravimo grupė“.

30III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

31Trečiasis asmuo AB „GVK“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Jeigu teismas visgi nustatytų pagrindą bankroto bylai iškelti, apeliantas prašo atsakovo bankroto administratoriumi paskirti UAB „Lexforis“. Skundas grindžiamas šiais argumentais :

  1. Pirmosios instancijos teismas atsakovo nemokumą vertino formaliai. Mokėjimas kreditoriams dalimis yra tinkamesnis skolų likvidavimo būdas už bankroto procedūrą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą leisti parduoti atsakovui priklausančias patalpas. Pardavus atsakovo nurodytą turtą, būtų išspręstos visos ieškovo finansinės problemos.
  3. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, paneigiančių ieškovų reikalavimo teises.
  4. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nemokumą, kadangi pagal 2012 metų balanso duomenis atsakovo turto vertė žymiai viršija įsipareigojimus. Teismas nepagrįstai vertino tik ieškovo UAB „SKOMĖ“ pateiktus argumentus dėl atsakovo turto vertės.
  5. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, esą atsakovas nebevykdo veiklos. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad po taikos sutarties su „Parex“ grupe sudarymo atsakovas pakeitė veiklos pobūdį – tapo ne lizingo, o turto valdymo bendrove.
  6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankroto administratoriaus paskyrimo klausimą, nevertino atsakovo argumentų, jog UAB „Admivita“ ir UAB „Ius Positivum“ faktiškai yra ta pati įmonė, o šiuos kandidatus siūlo susiję asmenys UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV Vilniaus skyrius. Teismo paskirtas administratorius gali būti šališkas dėl jo sąsajų su ieškovu UAB „SKOMĖ“.

32Trečiasis asmuo atskirajame skunde taip pat pareiškė prašymus iš UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV išreikalauti sutartis dėl patalpų nuomos, patvirtinančias prielaidas dėl paskirto administratoriaus galimo šališkumo, leisti varžytynėse parduoti atsakovo nurodytą turtą ir sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki vykdomosios bylos Nr. 0074/13/22154 užbaigimo.

33Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą nutraukti. Teismui nustačius pagrindą bankroto bylos iškėlimui, prašo atsakovo administratoriumi paskirti UAB „Lexforis“. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikoje suformuotos taisyklės, jog bankroto byla negali būti keliama vien dėl formalaus vėlavimo išmokėti darbo užmokestį. Teismas nepagrįstai sprendė, esą atsakovas neatsiskaito su darbuotojais. Teismas neturėjo pagrindo vertinti prievolės E. Š. įvykdymo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu teisėtumo, kadangi šis šalių ginčas sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo UAB „SKOMĖ“ ir trečiojo asmens AB DNB bankas finansinių reikalavimų pagrįstumą, kadangi dėl šių kreditorių reikalaujamų sumų priteisimo vyksta teisminiai ginčai.
  3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovui priklausančio turto vertę, nevertino trumpalaikio ir ilgalaikio turto balansų, periodo pabaigos žiniaraščio, ilgalaikio turto apyvartos duomenų bei finansinio turto. Atsakovas neturėjo galimybės atlikti turto vertinimo, kadangi teismas tam nenustatė realaus termino. Pirmosios instancijos teismas atsakovo turto vertę nustatė remdamasis tik ieškovo UAB „SKOMĖ“ pateiktais duomenimis.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas keletą metų veikė nuostolingai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2011 m. atsakovo nuostoliai atsirado dėl UAB „Oruva“ ir Ko išregistravimo.
  5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovui iškelta daug bylų. Iš atsakovo pateikto sąrašo matyti, kad tokių bylų nėra daug. Teismas, spręsdamas, jog atsakovas nebevykdo veiklos, neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas pakeitė veiklos pobūdį ir šiuo metu vykdo tik turto valdymo bei naudojimo veiklą.
  6. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų, kad ieškovai faktiškai siekia kitų, nei ieškiniuose deklaruojama, tikslų.
  7. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė atsakovo prašymą leisti vykdymo procese parduoti atsakovui priklausančias patalpas bei tuo pagrindu sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pardavus šį turtą, būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Teismas neargumentavo, kodėl atsakovo nurodytą turtą būtina parduoti bankroto procese.
  8. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bankroto administratoriumi UAB „Admivita“, šią kandidatūrą vertino pagal formalius kriterijus, kurie teismo praktikoje laikomi šalutiniais. Teismas neįvertino atsakovo nurodyto paskirtojo administratoriaus galimo šališkumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir UAB „Karaliaučiaus grupė“ kandidatūrą, kadangi šio administratoriaus pažymėjimas nebegalioja. Vienintelis nešališkas ir labiausiai tinkamas kandidatas yra UAB „Lexforis“.

34Atsakovas atskirajame skunde pareiškė prašymus: išreikalauti iš UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV jų sudarytą sutartį dėl patalpų nuomos; leisti parduoti UAB „FF LIZINGAS“ turtą varžytynėse vykdomojoje byloje Nr. 0074/13/22154, o iki vykdomosios bylos užbaigimo sustabdyti šią civilinę bylą; apie nesąžiningą UAB „Ius Positivum“ ir UAB „Admivita“ siekį tapti atsakovo administratoriumi pranešti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai.

35Trečiasis asmuo AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį, kuria UAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivita“, ir klausimą išspręsti iš esmės – administratoriumi paskirti UAB „Karaliaučiaus grupė“. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl UAB „Admivita“ yra tinkamiausia vykdyti atsakovo bankroto procedūrą. Teismo nurodytus kriterijus atitinka ne tik paskirtasis administratorius.
  2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bankroto administratorių, neatsižvelgė į didžiausio kreditoriaus siūlymą bei į tai, jog UAB „Admivita“ ir UAB „Ius Positivum“ paskyrimui aktyviai prieštaravo atsakovui, kas ateityje komplikuos sklandų ir efektyvų bankroto proceso vykdymą.
  3. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog UAB „Karaliaučiaus grupė“ bankroto procedūras vykdo žymiai operatyviau nei paskirtasis administratorius.

36Ieškovė Č. S. K. pateiktu atsiliepimu prašė UAB „FF LIZINGAS“, AB „GVK“ ir AB DNB banko atskiruosius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskiruosius skundus nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Pasak ieškovės, apeliantai nepateikė duomenų, pagrindžiančių teiginius, jog atsakovas esąs mokus. Teismas surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovas turi ilgalaikių finansinių sunkumų. Teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo veiklos nuostolingumą.

37Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktu atsiliepimu į atskiruosius skundus prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti. Ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas turi ilgalaikių finansinių sunkumų. Pasak ieškovo, atsakovo nemokumui konstatuoti nebūtina nustatyti atitinkamo pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykio. Apeliantai nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių jų argumentus, esą bankroto administratorius UAB „Admivita“ neatitinka įstatymų reikalavimų.

38Ieškovė E. Š. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašė pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti. Ieškovė nurodė, jog atsakovo finansinė padėtis atitinka nemokumo sąvoką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo atsakovo veiklos nuostolingumą, kuris patvirtina, kad atsakovas turi ilgalaikių finansinių sunkumų. Atsakovas sąmoningai slepia tikrąją savo turtinę padėtį, kadangi nepateikė turimo turto vertę pagrindžiančių įrodymų, skolininkų ir kreditorių sąrašų, kurie reikšmingi nemokumo nustatymui. Ieškovė nurodė, jog vertinant atsakovo turtinę padėtį turi būti atsižvelgta į Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje atsakovui yra pareikštas ieškinys dėl 6 911 000 Lt priteisimo. Atsakovas sąmoningai nevykdė teismo įpareigojimo pateikti duomenis apie vykdomą veiklą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo finansiniai sunkumai yra laikini. Aplinkybė, jog atsakovas gali gauti pajamų iš patalpų, esančių Palangoje, nuomos, neįrodo atsakovo tęstinės veiklos fakto. Ieškovės vertinimu, didelis nagrinėjamų bylų skaičius bei galiojantys turto areštai patvirtina, kad atsakovas yra nemokus. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nemoka darbuotojams darbo užmokesčio, kas yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo atlikto reikalavimų įskaitymo neteisėtumą. Pasak ieškovės, atsakovas nepagrindė argumentų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog jo siūlomas administratorius yra vienintelis tinkamas kandidatas. Atsakovo siūlomas administratorius nesugebės užtikrinti sklandaus bankroto proceso, kadangi jam 2013 m. birželio 7 d. buvo paskirta nuobauda. Ieškovės manymu, abejonių dėl atsakovo siūlomo kandidato šališkumo sukelia ir ta aplinkybė, jog jį siūlo bankrutuojančios įmonės vadovas. Ieškovės teigimu, trečiųjų asmenų siūlomi bankroto administratoriai yra susiję per darbuotojus, o trečiojo asmens AB DNB banko pasiūlytas administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“ nepateikė teismui galiojančio profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog teismo paskirtojo administratoriaus baigtų bankroto procesų kreditorinių reikalavimų patenkinimo vidurkis yra didesnis nei kitų kandidatų. Pasak ieškovės, atsakovas nenurodė konkrečių pagrindų civilinei bylai sustabdyti, o prašymas tęsti priverstinį turto pardavimą prieštarauja bankroto procesą reglamentuojantiems teisės aktams.

39Trečiasis asmuo AB „GVK“ pateiktu atsiliepimu sutiko su atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ atskiruoju skundu, prašė jį tenkinti. Su trečiojo asmens AB DNB bankas atskiruoju skundu nesutiko, kadangi trečiasis asmuo neturi reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu.

40Trečiasis asmuo AB DNB bankas nesutiko su UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“ atskiraisiais skundais. Atsiliepime į atskiruosius skundus nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė atsakovui bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs neatsiskaitymo su darbuotojais faktą, priežastis, laikotarpį bei atsakovo finansinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra nemokus. Trečiasis asmuo sutiko su atskirųjų skundų argumentu, jog teismas nepagrįstai bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“, tačiau nesutiko, jog nagrinėjamu atveju atsakovo administratoriumi turi būti paskirta UAB „Lexforis“. Trečiasis asmuo poziciją dėl siūlomų bankroto administratorių kandidatūrų iš esmės grindė savo atskirojo skundo argumentais.

41Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ atsiliepimu į atskiruosius skundus su trečiojo asmens AB „GVK“ atskiruoju skundu sutiko, prašė jį tenkinti. Atsakovas su trečiojo asmens AB DNB banko atskiruoju skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti skiriamas bankroto proceso reabilitaciniam tikslui. Atsakovas sutiko su AB „GVK“ skundo argumentais, jog atsakovo finansinė padėtis neatitinka nemokumo būsenos. Pasak atsakovo, teismas nenustatė, kokie įmonės įsipareigojimai yra pradelsti. Atsakovas nurodė, jog jo turto vertė 6,8 karto viršija visas per ateinančius metus mokėtinas sumas. Atsakovo vertinimu, bankroto bylos inicijavimą sąlygojo konfliktiniai atsakovo ir ieškovo UAB „SKOMĖ“ santykiai. Atsakovas nurodė, jog AB DNB bankas neturi teisės siūlyti bankroto administratoriaus, kadangi šiuo metu neturi reikalavimo teisės į atsakovą.

42Ieškovas UAB „SKOMĖ“ atsiliepime nurodė nesutinkąs su atskiraisiais skundais, prašė atskiruosius skundus atmesti bei priteisti iš apeliantų UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“ ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasak ieškovo, atlyginimo nemokėjimas darbuotojams yra savarankiškas pagrindas bankroto bylai iškelti. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju yra ir kita sąlyga bankroto bylai iškelti – apelianto UAB „FF LIZINGAS“ nemokumas. Teismas, siekdamas teisingai išspręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi ne tik formaliai įvertinti finansiniuose dokumentuose nurodytus duomenis, bet ir įsitikinti šių duomenų patikimumu. Ieškovo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigia, esą pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo atsakovo turto vertę. Atsakovo turto vertė yra žymiai mažesnė nei nurodyta jo pateiktame balanse. Nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte, o ne balanse nurodyta turto verte. Atsakovas pateikė pažymą, jog jam priklausančio turto, esančio ( - ), vertė buvo 2 379 800 Lt, tuo tarpu vykdomojoje byloje šis turtas įvertintas tik 395 000 Lt verte. Blogą šių patalpų būklę patvirtina antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir Palangos miesto savivaldybės administracijos raštas. Gi atsakovo pateikta dujotiekio studija neturi nieko bendra su dabartine šio turto verte. Ieškovo teigimu, nurodytos vertės neatitinka ir turtas, esantis ( - ), kadangi ieškovo pateikti duomenys patvirtina, jog pastatas yra apleistas. Turtas, esantis ( - ), yra apleistas ir nenaudojamas. Nors atsakovas nurodė, jog jam priklausančių inžinerinių tinklų vertė yra 1 299 000 Lt, tačiau šis turtas yra nelikvidus. Ieškovo manymu, atsakovas siekdamas apgauti teismą, per pusę metų vykstantį bylos nagrinėjimą sąmoningai nepateikė individualaus jam priklausančio turto vertinimo. Ieškovas nurodė, jog turtas, esantis ( - ), pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovui net nepriklauso. Ieškovas taip pat pareiškė abejones dėl atsakovo balanse apskaitomo lizingo objekto vertės. Ieškovo teigimu, šis turtas nepagrįstai nurodytas jo įgijimo verte. Ieškovui kelia abejonių ir balanse nurodytas finansinis turtas. Pasak ieškovo, įmonės, kurių akcijas atsakovas įsigijo, nebevykdo veiklos. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas veikia nuostolingai. Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių veiklos vykdymo faktą. Pasak ieškovo, atsakovo turtinei padėčiai (nemokumui) reikšminga tai, jog Vilniaus apygardos teismas iš atsakovo priteisė AB „Turto bankas“ naudai 7 000 000 Lt.

43Ieškovas, atsiliepime vertindamas atskirųjų skundų argumentus dėl administratoriaus kandidatūros, akcentavo apeliacinės instancijos teismo teisę pakeisti paskirtąjį administratorių tik nustačius, kad administratorius neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų. Ieškovo manymu, atskirųjų skundų argumentai nepatvirtina paskirtojo administratoriaus šališkumo. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai administratoriumi neskyrė atsakovo ir trečiojo asmens AB „GVK“ siūlyto kandidato UAB „Lexforis“, kadangi jis neturi atitinkamos patirties – nėra baigęs nei vienos bankroto procedūros, o jo darbuotojui yra paskirta nuobauda. Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovas ir trečiasis asmuo AB „GVK“ per jų dalyvius yra susiję juridiniai asmenys. Ieškovas prašo netenkinti trečiojo asmens AB „GVK“ ir atsakovo prašymų, kadangi nuomos sutartis, kurią prašoma išreikalauti, nėra susijusi su nagrinėjama byla, o prašymas leisti parduoti atsakovui priklausantį turtą prieštarauja įstatymų nuostatoms. Ieškovas prašė netenkinti ir trečiojo asmens AB DNB banko atskirojo skundo, kadangi jo siūlomas bankroto administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“ yra susijęs su atsakovo ir trečiojo asmens AB „GVK“ siūlomu administratoriumi UAB „Lexforis“, kadangi abiejose įmonėse dirba tas pats fizinis bankroto administratorius M. M.. Ieškovas taip pat pareiškė prašymą pridėti prie bylos jo atsiliepimo teiginius pagrindžiančius duomenis: nekilnojamojo turto registro išrašus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo kopiją.

442013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ prašymai, kuriais prašoma priimti naujus įrodymus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei pakartotinai reiškiami prašymai leisti vykdomojoje byloje parduoti atsakovui priklausančias patalpas, esančias ( - )bei tuo pagrindu sustabdyti arba atidėti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki vykdomosios bylos užbaigimo.

452013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme taip pat gautas atsakovo prašymas atidėti teismo posėdį iki 2013 m. lapkričio 14 d.

46IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

47Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivita“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

48Dėl teismo posėdžio atidėjimo

492013 m. lapkričio 7 d. (teismo posėdžio dieną) atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo. Pateiktu prašymu atsakovas (apeliantas) prašė atidėti teismo posėdį iki 2013 m. lapkričio 14 d. bei įvertinti prie prašymo pateiktus įrodymus. Prašyme atsakovas teigia, esą atsirado galimybė išspręsti klausimą dėl atsakovo pirmos eilės bei kitų kreditorių reikalavimo patenkinimo. Atsakovas nurodė radęs investuotoją, kuris tik teismo posėdžio dieną atvyko į Vilnių. Todėl, siekiant išspręsti klausimą dėl atsiskaitymo su kreditoriais, atsakovui reikalingas papildomas kelių dienų terminas.

50Apeliacinis teismas atsakovo prašymo atidėti teismo posėdį netenkina, kadangi atsakovo prašymas yra nekonkretus, t. y. nenurodytos konkrečios aplinkybės, pagrindžiančios būtinybę tokį prašymą tenkinti. Apeliacinis teismas pastebi, jog savo prašymui tinkamai pagrįsti, apeliantas neįvardijo asmens, ketinančio investuoti į atsakovo veiklą ar atsiskaityti su atsakovo kreditoriais, nepateikė aiškių įrodymų, patvirtinančių konkretaus investuotojo ketinimų realumą (sutarčių, susitarimų, derybų protokolų ir pan.). Iš prašymo turinio taip pat nėra žinomos jokios investuotojo galimo investicinio pasiūlymo sąlygos. Pažymėtina, jog pagrindas atmesti ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo bankroto procesą reglamentuojančių normų prasme yra visiškas atsiskaitymas su kreditoriais, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atliktas iki bankroto bylos iškėlimo momento (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tuo tarpu tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, esą ieškovai E. Š., UAB „SKOMĖ“, AB DNB bankas bei J. I. nėra atsakovo kreditoriai ir negali inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, taigi neigė jų finansinių reikalavimų buvimo pagrįstumą. Šiame prašyme atidėti teismo posėdį atsakovas išreiškė tik galimus (nekonkrečius) ketinimus atsiskaityti su pirmos eilės ir kitais kreditoriais, todėl įvertinus apelianto pozicijos dviprasmiškumą, negalima daryti išvados, ar jis siekia visiško atsiskaitymo su visais kreditoriais, inicijavusiais bankroto bylos iškėlimą, ar tik su tais, kurių reikalavimo teisių iš esmės neneigia. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pritarta prielaidai dėl atsakovo ir investuotojo ketinimų realumo (dėl kurio teismui kilo pagrįstų abejonių), nėra aišku, ar nagrinėjamu atveju būtų sąlygos konstatuoti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo egzistavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo nepagrįsto prašymo tenkinimas neabejotinai prieštarautų operatyvumo principui, kuriuo grindžiamas bankroto procesas. Apeliacinis teismas tuo pačiu neturi pagrindo vertinti ir atsakovo kartu su prašymu pateiktų įrodymų: nuotraukų – maketų bei planų, kadangi nėra aiškus jų ryšys su nagrinėjama byla ar pateiktu prašymu dėl teismo posėdžio atidėjimo (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 1 dalis). Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta atsakovo prašymą atidėti teismo posėdį.

51Dėl UAB „FF LIZINGAS“ pateiktų papildomų įrodymų priėmimo

52Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ kartu su apeliacinės instancijos teismui skirtais procesiniais dokumentais pateikė naujus įrodymus, kuriais papildomai argumentuoja pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė: trumpalaikio nekilnojamojo turto apyvartos žiniaraščius, Mažeikių centralizuoto šildymo sistemos galimybių studiją, 2013 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštą, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, 2009 m. birželio 19 d. UAB „SKOMĖ“ juridinių asmenų registro išrašą, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 31 d. nutartį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, UAB „Ius Positivum“ ir UAB „Admivita“ Juridinių asmenų registro išrašus, straipsnius iš tinklalapių delfi.lt, lprofsajungos.lt, ekspertai.eu, alfa.lt, ekonomika.lt (t. 6, b. l. 14-165). Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė: Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. balandžio 23 d. raštus, atsakovo 2013 m. birželio 11 d. prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl atskirosios nutarties priėmimo, atsakovo 2013 m. liepos 18 d. raštą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui dėl advokatų veiksmų ir neišnagrinėtų bylų duomenų neteisėto panaudojimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. raštą, 2013 m. birželio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą (t. 7, b. l. 7-15). 2013 m. lapkričio 6 d. atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priimti naujus įrodymus: atsakovo 2013 m. spalio 9 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą, atsakovo skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl 2013 m. rugsėjo 17 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. P. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį, kuria patenkintas pastarasis atsakovo skundas. 2013 m. lapkričio 7 d. (teismo posėdžio dieną) atsakovas pateikė prašymą priimti naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį.

53CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios procesinės teisės normos turinį, spendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Įstatymų leidėjas numatė ir šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (nagrinėjamu atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog skundžiamoji pirmosios instancijos teismo nutartis priimta 2013 m. rugsėjo 10 d. Gi atsakovo pateikti įrodymai – trumpalaikio nekilnojamojo turto apyvartos žiniaraščiai, Mažeikių centralizuoto šildymo sistemos galimybių studija, 2013 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 31 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, straipsniai iš internetinių tinklalapių, Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. balandžio 23 d. raštai, atsakovo 2013 m. birželio 11 d. prašymas Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl atskirosios nutarties priėmimo, atsakovo 2013 m. liepos 18 d. raštas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui dėl advokatų veiksmų ir neišnagrinėtų bylų duomenų neteisėto panaudojimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. raštas, 2013 m. birželio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas jau egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis teismas pastebi, jog minėtame prašyme apeliantas neargumentuoja, kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme. Taip pat nenustatytos priežastys, lėmusios negalėjimą šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Pastebėtina, jog atsakovo pateiktuose išrašuose iš Juridinių asmenų registro nurodyta jų data – 2013 m. rugsėjo 20 d., taigi esanti jau po skundžiamosios nutarties priėmimo. Teismas pažymi, jog šie atsakovo pateikti duomenys yra vieši, o jų gavimo data nepaneigia aplinkybės, kad tokie duomenys egzistavo dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi šių duomenų pavėluoto teikimo atsakovas atskirai neargumentavo, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pateisinamos priežasties, sąlygojusios negalėjimą Juridinių asmenų registro viešų duomenų gavimu pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas išvardintus įrodymus pateikė pažeisdamas CPK 314 straipsnyje nustatytą draudimą.

54Kaip minėta, 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė atsakovo 2013 m. spalio 9 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą, kuriais atsakovas papildomai argumentuoja savo poziciją dėl ieškovo UAB „SKOMĖ“, kaip atsakovo kreditoriaus, subjektinės teisės inicijuoti bankroto bylą. Atsakovo nurodoma, kad dėl teismo sprendimo, kuriuo ieškovo naudai iš atsakovo yra priteistos lėšos, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kad kitu Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo patenkintas atsakovo ieškinys dėl skolos priteisimo iš UAB „SKOMĖ“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamosios teismo nutarties, atskirųjų skundų bei atsiliepimų į juos turinį, pastebi, jog iš esmės byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovo UAB „SKOMĖ“ finansinis reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Teismas pažymi, jog atskirųjų skundų argumentai dėl ieškovų, įskaitant ir UAB „SKOMĖ“, reikalavimo teisių į atsakovą bus vertinami kitoje šios nutarties dalyje. Dabar aptariamu atveju vertintina, kad šių atsakovo pateiktų įrodymų priėmimas ir tyrimas, nesant byloje ginčo dėl įrodinėjamos aplinkybės (įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebuvimo fakto), nepagrįstai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, atsisakymas priimti šiuos įrodymus nepaneigia apeliacinės instancijos teismo teisės atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, kurios grindžiamos šiais įrodymais, vertinti pagal teismų informacinėje sistemoje „LITEKO“ esančius duomenis. Tuo tarpu skundas Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl prokuroro G. P. nutarimo ir šio teismo nutartis yra neatsiejamai susiję su įrodymais (skundu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui bei pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo dėl neteisėto pasinaudojimo teismų informacinės sistemos duomenimis), kurie pateikti pažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą bei apeliacinės instancijos teismo yra nepriimti. Nurodytame kontekste apeliacinės instancijos teismas išreiškia abejonę dėl šių duomenų įrodomosios reikšmės (juos vertinant izoliuotai nuo įrodymų, kurie pripažinti pateiktais pavėluotai) bei ryšio su nagrinėjama byla (CPK 180 straipsnis). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, Lietuvos apeliacinis teismas atsisako priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus. Atsakovo pateikti nauji įrodymai procesiškai grąžintini juos pateikusiam asmeniui (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).

55Dėl UAB „SKOMĖ“ pateiktų papildomų įrodymų priėmimo

56Ieškovas UAB „SKOMĖ“ kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė teismui naujus įrodymus: Nekilnojamojo turto registro išrašus, antstolės 2013 m. spalio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, kuriuo iš atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ ieškovo naudai priteista 248 759,39 Lt. Teikiamais įrodymais ieškovas papildomai argumentuoja savo poziciją dėl atsakovui priklausančio turto realios vertės, jo veiklos vykdymo fakto bei ieškovo subjektinės teisės inicijuoti bankroto bylos atsakovui iškėlimą. Pažymėtina, jog ankstesnėje šios nutarties dalyje teismas, spręsdamas atsakovo pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog UAB „SKOMĖ“ finansinis reikalavimas atsakovui nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Taigi tokio įrodymo priėmimas ir vertinimas yra perteklinis, nepagrįstai užvilkinantis bylos nagrinėjimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškovo pateiktą naują įrodymą – teismo sprendimą. Antra vertus, akivaizdu, jog kitų įrodymų (Nekilnojamojo turto registro išrašų ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo) gavimu bei savalaikiu pateikimu teismui, ieškovas neabejotinai galėjo pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pastabėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas dar 2013 m. liepos 4 d. nutartimi (apeliacine tvarka vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui buvo atsisakyta kelti bankroto bylą, teisėtumą ir pagrįstumą) akcentavo būtinybę nagrinėjamoje byloje nustatyti tikrąją atsakovui priklausančio (įrašyto į įmonės balansą) turto vertę, jo veiklos (ne)vykdymo faktą. Todėl, atsižvelgiant į aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju turto registro išrašų gavimas ir antstolio suteiktos paslaugos – faktinių aplinkybių konstatavimo atlikimas (taip pat ir laiko prasme) išimtinai buvo priklausomas nuo ieškovo valios, apeliacinis teismas sprendžia, jog ieškovas neužtikrino tinkamo ir savalaikio šių įrodymų gavimo ir pateikimo pirmosios instancijos teismui. Tai sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismui pateikė pažeisdamas CPK 314 straipsnyje nustatytą draudimą. Dėl šios priežasties apeliacinis teismas atsisako priimti ieškovo pateiktus įrodymus, kurie procesiškai grąžintini juos pateikusiam asmeniui (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).

57Dėl naujų įrodymų išreikalavimo

58Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ ir trečiasis asmuo AB „GVK“ atskiruosiuose skunduose pareiškė prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, prašydami išreikalauti iš ieškovų UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV Vilniaus skyriaus jų sudarytą sutartį (sutartis) dėl patalpų nuomos. Iš atskirųjų skundų turinio nustatyta, kad apeliantai šiuo įrodymu ketina papildomai (naujomis aplinkybėmis) argumentuoti skundžiamąja nutartimi paskirto bankroto administratoriaus galimą šališkumą. Apeliacinis teismas netenkina prašymo išreikalauti šį įrodymą (įrodymus), kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nė vienas iš bylos dalyvių tokio prašymo nebuvo pareiškęs, o tokiu būdu apeliantai siekia naujų įrodymų pateikimo. Be to, nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme proceso dalyviams buvo suteikta teisė pareikšti savo nuomonę dėl siūlomų bankroto administratorių kandidatūrų, ir atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ šia teise aktyviai naudojosi. Kita vertus, pažymėtina, jog ieškovai UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV Vilniaus skyrius juos siejančių nuomos santykių neneigia, t. y. dėl šios aplinkybės byloje nėra ginčo. Apeliacinio teismo įsitikinimu, šio įrodymo (įrodymų) išreikalavimas yra perteklinis ir netikslingas, kadangi tokiu būdu būtų neproporcingai užvilkintas ir apsunkintas šios bylos nagrinėjimas (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis). Be to, reikalavimas pateikti tokį įrodymą pažeistų CPK 314 straipsnyje nustatytą ribojimą apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

59Dėl leidimo vykdomojoje byloje parduoti atsakovui priklausantį turtą ir civilinės bylos sustabdymo

60Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą leisti priverstine tvarka vykdomojoje byloje Nr. 0074/13/22154 parduoti atsakovui priklausančias patalpas, esančias ( - ), ir sustabdyti civilinę bylą arba atidėti jos nagrinėjimą iki nurodytos vykdomosios bylos užbaigimo. Nurodė, jog pardavus šias patalpas, išnyks pagrindas bankroto bylai iškelti, kadangi bus padengti kreditorių finansiniai reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, jog iškėlus bankroto bylą turto pardavimo klausimas bus sprendžiamas vykdant bankroto administratoriaus funkcijas. Apeliantai UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“ su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, skunde nurodę, kad teismas nevertino aplinkybės, jog pardavus turtą atsakovas galės atsiskaityti su kreditoriais, be to, teismas esą nepaneigė galimybės šį turtą parduoti ne bankroto procese. 2013 m. lapkričio 6 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktu prašymu atsakovas pakartotinai pareiškė analogišką prašymą, papildomai jo neargumentuodamas. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo atskirųjų skundų argumentu ir apeliacinės instancijos teismui pateiktu prašymu.

61Kaip matyti iš atsakovo prašymo ir UAB „FF LIZINGAS“ bei AB „GVK“ atskirųjų skundų turinio, atsakovas prašo leidimo parduoti jam priklausančias patalpas, siekdamas atsiskaityti su kreditoriais. Patenkinus kreditorių reikalavimus, apeliantų nuomone, išnyktų pagrindas bankroto bylos iškėlimui. Tuo tarpu prašymas sustabdyti šią bylą arba atidėti jos nagrinėjimą siejamas būtent su atsakovui priklausančio turto pardavimu. Kitaip tariant, atsakovas siekia bylos sustabdymo arba nagrinėjimo atidėjimo tuo tikslu, jog bylos sustabdymo arba jos nagrinėjimo atidėjimo laikotarpiu būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Taigi šis tikslas ir jo reikalavimas yra išvestinis, todėl nagrinėjamu atveju pakanka įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą leisti vykdymo procese parduoti atsakovui priklausantį turtą.

62Pažymėtina, jog bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ar kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, t. y. tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo. Tačiau, net ir taikant šią išimtį, įstatymas įpareigoja turtą pardavusį antstolį gautas lėšas pervesti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Apeliacinio teismo vertinimu, sisteminis šių normų aiškinimas bei aplinkybė, jog nurodyto turto pardavimo procedūra iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo pradėta, sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovo nurodytas atsiskaitymo su kreditoriais būdas (įskaitant bankroto bylos iniciatorius) yra objektyviai neįmanomas. Išdėstytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta nurodytus atskirųjų skundų argumentus ir atsakovo prašymą.

63Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

64Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ 2013 m. lapkričio 6 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas žodinio proceso būtinybę argumentavo nagrinėjamos bylos sudėtingumu ir galima reikšme teismų praktikai. Apeliacinis teismas pažymi, jog CPK antrajame skirsnyje, kuriame nustatyta atskirųjų skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, nėra atskirai reglamentuota galimybė atskiruosius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 338 straipsnyje nurodyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinis teismas pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatų, reglamentuojančių bankroto bylos iškėlimo pagrindus bei teismo diskrecijos paskirti bankroto administratorių, aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos argumentais ir rašytiniais įrodymais, išsamiai išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Teismas sprendžia, jog atsakovo nurodyta priežastis – bylos sudėtingumas ir galima reikšmė teismų praktikai, nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl atsakovo prašymą atmeta.

65Dėl ieškovų teisės inicijuoti bankroto bylą

66Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad iškelti atsakovui UAB „FF LIZINGAS“ bankroto bylą prašė ieškovai: įmonės darbuotojai E. Š., Č. S. K., J. I. ir kreditoriai UAB „SKOMĖ“, VSDFV Vilniaus skyrius. Reikalavimą iškelti bankroto bylą palaikė ir trečiasis asmuo – AB DNB bankas. Kaip minėta, atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog E. Š., UAB „SKOMĖ“, AB DNB bankas bei J. I. neturi subjektinės teisės inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, kadangi nėra atsakovo kreditoriai. Pasak atsakovo, prievolė E. Š. įvykdyta priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, UAB „SKOMĖ“ yra ne atsakovo kreditorius, bet skolininkas, dėl įsiskolinimo DNB bankui teisme yra nagrinėjama byla, o J. I. pareiškimas suklastotas. Tokiu būdu atsakovas laikosi pozicijos, jog nurodyti asmenys negali nei inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, bei siūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrų. Apeliacinis teismas nesutinka su tokia atsakovo pozicija.

67Apeliacinis teismas pažymi, jog ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. ĮBĮ nėra reglamentuota, kokiu būdu nustatoma, ar asmuo turi teisę kaip kreditorius inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-154/2008 ). Visgi, nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuotos taisyklės, kad tik tas kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Teismas sprendžia, kad kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu aplinkybė, jog teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens kreditorinio reikalavimo tvirtinimo.

68Nagrinėjamu atveju ieškovė E. Š. reikalavimą atsakovo atžvilgiu grindė darbo sutartimi, darbo užmokesčio ir delspinigių paskaičiavimu bei nurodė, jog atsakovas skolingas jai 93 200,98 Lt darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų. Gi atsakovas šio įsiskolinimo egzistavimo faktą neigia, aiškindamas apie jo atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl tinkamo prievolės įvykdymo, argumentuodamas DK 224 straipsnio pažeidimu bei įskaitymo, kaip vieno iš prievolių įvykdymo būdo, atlikto po ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo, negalimumu. Pagal aukščiau paminėtą teisminę praktiką aplinkybė, kad teismuose ar kituose institucijose yra ginčijamas kitų kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumas arba su tuo susijusios aplinkybės (pvz., pareiškimo suklastojimo ar galimų nusikalstamų veikų faktai), ĮBĮ 5 straipsnio prasme savaime nepaneigia šių kreditorių reikalavimų teisės jų preliminaraus vertinimo etape. Toks šios aplinkybės vertinimas atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir nagrinėjo atsakovo kreditorių E. Š., UAB „SKOMĖ“, AB DNB banko ir J. I. pareiškimus bei vertino jų pasiūlytas bankroto administratorių kandidatūras.

69Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų vertinimo

70Kaip minėta, bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (nekėlimo) svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

71Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

72Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo du pagrindus bankroto bylai iškelti, t. y. nustatė vėlavimą išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir įmonės nemokumą. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ ir trečiasis asmuo AB „GVK“ skunduose nurodė, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo nemokumą vertino pernelyg formaliai, padarė nepagrįstą išvadą dėl veiklos nevykdymo, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, o darbo užmokesčio nemokėjimo faktą nustatė neįvertinęs aplinkybės, jog ieškovės E. Š. ir J. I. neturi reikalavimo teisės (motyvuojant tuo, kad atsakovas prievolę E. Š. įvykdė priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, o J. I. pareiškimas esąs suklastotas), be to, įsiskolinimas Č. S. K. yra nežymus. Ankstesnėje šios nutarties dalyje konstatavus kreditorių reikalavimų preliminaraus pagrįstumo aplinkybę, apeliacinės instancijos neturi pagrindo pakartotinai tirti šios aplinkybės, tačiau akcentuoja būtinybę įvertinti vėlavimą išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, kaip savarankišką pagrindą bankroto bylai iškelti.

73ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato bent vieną iš šioje dalyje įtvirtintų sąlygų, tarp jų ir tuo atveju, kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis, gaudamas įstatyme nustatyto dydžio išmokas, skirtas bankrutuojančios įmonės įsiskolinimams, susijusiems su darbo santykiais, padengti. Remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 2-1173, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-561/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-517/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-606/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis byloje Nr. 2-467/2009).

74Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju atsakovui bankroto byla keltina nustačius darbo užmokesčio nemokėjimo faktą. Apeliacinis teismas reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau paminėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nustatęs darbo užmokesčio nemokėjimo faktą, aiškinosi vėlavimo išmokėti darbo užmokestį priežastis, trukmę, įsiskolinimo dydį ir kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atlyginimus ieškovėms (įmonės darbuotojoms) mokėti vėluojama ilgiau nei dvejus metus, įsiskolinimas joms sudaro 144 030,58 Lt, o bendra atsakovo įsipareigojimų darbuotojams suma pagal atsakovo pateiktą balansą siekia net 667 264 Lt. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytas dviejų metų darbo užmokesčio nemokėjimo laikotarpis, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą imperatyvią pareigą darbo užmokestį mokėti ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį (DK 201 straipsnis), laikytinas itin ilgu (pernelyg žymiu). Ši aplinkybė, taip pat žymus darbo užmokesčio įsiskolinimo dydis bei tai, jog atsakovas, net ir pareiškus ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiėmė veiksmų darbuotojų finansiniams reikalavimams patenkinti, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovas turi didelių ir ilgalaikių finansinių sunkumų. Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šį pagrindą bankroto bylai iškelti vertino ne izoliuotai, bet ir kitos įstatyme numatytos sąlygos – įmonės nemokumo kontekste. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo ir trečiojo asmens AB „GVK“ atskiruosiuose skunduose išdėstytų argumentų grupe, kuria ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo nemokumo. Teismas pastebi, jog ankstesnėje šios nutarties dalyje paminėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, jog vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais pagrindas neturi būti aiškinamas formaliai, nepaneigia šio teisinio pagrindo savarankiškumo bei nereiškia teismo, nagrinėjančio klausimą dėl bankroto bylos kėlimo, pareigos nustačius šį savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą – vėlavimą mokėti darbo užmokestį, kiekvienu atveju įsitikinti ir akivaizdaus nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme), kaip kito savarankiško pagrindo, buvimu. Abiejų šių pagrindų visetas nėra būtina sąlyga išsprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl nustačius vėlavimo mokėti darbo užmokestį aplinkybę, kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindą, įmonės nemokumas turėtų būti vertinamas tokia apimtimi, kiek tai būtina analizuojant įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais priežastis ir terminą, skolos darbuotojams dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvas bei reabilitacinio bankroto proceso tikslo realizavimo galimybes. Nagrinėjamu atveju nustačius vieną pagrindą bankroto bylai iškelti – savalaikio neatsiskaitymo su darbuotojais faktą, atsakovo nemokumas neturėtų būti nustatomas formaliai ir pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus, t. y. nėra būtina nustatyti, ar įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, ką siekia įrodyti apeliantai UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“. Kita vertus, apeliantams nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo finansinės padėties vertinimo, apeliacinis teismas turi pagrindą patikrinti šių išvadų pagrįstumą.

75Pažymėtina, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne) moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės rodiklius ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010).

76Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad atsakovo skola ieškovui UAB „SKOMĖ“ sudaro 190 854,80 Lt, VSDFV Vilniaus skyriui – 140 745,31 Lt, trečiajam asmeniui AB DNB bankas – 2 439 064,97 Lt, UAB „GVK“ – 148 392,75 Lt, įmonės darbuotojoms – 144 030,58 Lt. Iš atsakovo į bylą pateikto 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų matyti, kad įmonės turtas ataskaitiniais metais sudarė 13 523 051 Lt, iš kurio ilgalaikis materialusis turtas sudarė tik 3 163 609 Lt, o likęs turtas buvo trumpalaikis: atsargos, išankstiniai mokėjimai ir gautinos sumos, pinigai ir jų ekvivalentai. Iš įmonės 2012 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų matyti, kad įmonės nuostoliai 2011 metais sudarė 4 317 353 Lt sumą , o 2012 m. – 757 599 Lt. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, sprendė, kad atsakovas jau ne vienerius metus dirba nuostolingai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nors Nekilnojamojo turto registrų duomenimis atsakovo turto bendra vertė yra 13 569 523 Lt, tačiau atsakovo pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose ši turto vertė neatsispindi, be to, atsakovas vengia teismui pateikti aktualią jo turto rinkos vertę, kuri užtikrintų tikrosios atsakovo turtinės padėties atskleidimą ir įvertinimą. Teismas pritarė ieškovo argumentams, jog atsakovo nurodyto nekilnojamojo turto vertė neatitinka realios rinkos vertės. Pirmosios instancijos teismas taip pat svarbiomis laikė aplinkybes, jog atsakovo atžvilgiu yra iškelta daug bylų, kuriose jam pareikšti turtiniai reikalavimai, be to, taikytas turto areštas. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog atsakovas šiuo metu vykdo veiklą, todėl įvertinęs šias aplinkybes sprendė, kad atsakovas yra nemokus. Apeliantai UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, jog teismas atsakovo nemokumą vertino formaliai, neatsižvelgė į aplinkybę, kad dalį nuostolių atsakovas patyrė dėl UAB „Oruva“ ir Ko išregistravimo, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų dėl jam priklausančio turto vertės, neteisingai vertino ieškovo UAB „SKOMĖ“ pateiktus įrodymus, nenustatė protingo termino turto vertinimui atlikti. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirųjų skundų argumentais.

77Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantai nepagrįstai argumentuoja formalų nemokumo vertinimą, esą atsakovo finansinė padėtis neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodyto nemokumo apibrėžimo. Jau ankstesnėje nutarties dalyje apeliacinis teismas pažymėjo, jog, konstatavus neatsiskaitymo su darbuotojais faktą, kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą, atsakovo nemokumas vertintinas tik tokia apimtimi, kiek tai yra būtina įsitikinti nustatyto pagrindo (neatsiskaitymo su darbuotojais) egzistavimu, t. y. nėra būtinas abiejų pagrindu (neatsiskaitymo su darbuotojais ir nemokumo) visetas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi, į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, realiai turi būti nustatyta ir jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2065/2013). Apeliacinis teismas svarbia laiko aplinkybę, jog klausimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo nagrinėjamas antrą kartą (Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartimi akcentavo būtinybę nustatyti tikrąją atsakovui priklausančio turto, įrašyto į įmonės balansą, vertę, veiklos (ne) vykdymo faktą, bei veiklos rezultatus (pajamingumą arba nuostolingumą). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovą, be kitų įrodymų, pateikti aktualų įmonės balansą, turto vertę pagrindžiančius įrodymus, surinktus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat duomenis apie vykdomą veiklą. Taigi atsakovui buvo nurodytos konkrečios įrodinėjimo priemonės, kuriomis galėtų būti paneigiamos abejonės dėl atsakovo (ne) mokumo. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas įrodymų apie jam priklausančio turto vertę, gautų teismo nurodytu būdu, nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo finansinę ir turtinę padėtį vertino kitų proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų ir įrodymų kontekste. Esant tokiai situacijai apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovui priklausančio turto tikroji vertė neatitinka vertės, nurodytos įmonės balanse. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus, kuriais grindžiamos šių įrodymų pateikimo kliūtys (protingo termino nenustatymas ir pan.). Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu teismo paskirto laiko atsakovui nepakako, jis turėjo teisę prašyti paskirtą terminą pratęsti (CPK 77 straipsnis). Pritartina ir ieškovo UAB „SKOMĖ“ argumentui, esą atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų teismo įpareigojimo pateikti nurodytus duomenis įvykdymui. Tuo tarpu atsakovo pateikti įrodymai (prekių atsargos, ilgalaikio turto apyvarta, Nekilnojamojo turto registro išrašai, staklių vertės nustatymo ataskaita ir kt.) neatspinti realios atsakovui priklausančio turto vertės tiek pirmosios instancijos teismo nurodytų įrodinėjimo priemonių, tiek nagrinėjamam klausimui aktualaus laiko prasme. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktas sutikimas, išduotas UAB „Imperatoriaus rūmai“, bei 2013 metų pirmojo pusmečio balansinių sąskaitų likučiai ir suminės apyvartos nepagrindžia realios veiklos vykdymo fakto, jos tęstinumo bei nepaneigia pirmosios instancijos išvadų dėl atsakovo nemokumo. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta atskirųjų skundų argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo nemokumo. Atskirųjų skundų argumentai ir byloje esantys duomenys apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių dėl atsakovo nemokumo, vertinant jį neatsiskaitymo su darbuotojais, kaip savarankiško pagrindo bankroto bylai iškelti, kontekste.

78Dėl bankroto administratoriaus kandidatūros

79ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo paskirti įmonės administratorių. Bankrutuojančios įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis). Administratorius bankroto procese turi plačius įstatyme apibrėžtus įgaliojimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalis). Nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo efektyvumas. Bankrutuojančios įmonės administratorių skiria teismas iš bankroto bylos dalyvių pasiūlytų asmenų tarpo (ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kurį asmenį skirti bankrutuojančios įmonės administratoriumi, tačiau ši teismo teisė negali būti laikoma absoliučia, ypač tais atvejais, kai yra pasiūlomos kelios administratoriaus kandidatūros. Skirdamas bankroto administratorių teismas privalo ne tik patikrinti, ar nėra įstatymo aptartų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas bankrutuojančios įmonės administratoriumi (ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalis), bet ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įvertinti kiekvieną svarbią šiam klausimui aplinkybę. Skiriant administratoriumi konkretų asmenį, atitinkantį administratoriaus kandidatūrai įstatymo keliamus reikalavimus, teismas turi siekti, kad administratoriaus paskyrimu būtų maksimaliai užtikrinamas kuo sklandesnis ir operatyvesnis bankroto procedūrų atlikimas, būtų išvengta ginčų tarp administratoriaus ir kreditorių dėl jų bei įmonės interesų atstovavimo tinkamumo, arba tokių ginčų kiltų kuo mažiau, kad administratoriaus darbas ir bankroto procese atsirandantys partnerystės santykiai būtų grindžiami garbės, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais. Teisės aktai nepateikia baigtinio kriterijų sąrašo, kuriais turi vadovautis teismas, pasirinkdamas konkrečią bankroto administratoriaus kandidatūrą. Tačiau nei vienas iš įstatymo reikalavimus atitinkančio administratoriaus parinkimui svarbių kriterijų (pavyzdžiui, potencialaus bankroto administratoriaus patirtis, užimtumas, kreditorių, baigtų bankroto proceso skaičius, juridinio asmens dalyvių nuomonė ir kt.) nėra absoliutus (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1467/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468/2009 ir kt.).

80Kaip matyti iš skundžiamosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas atsakovo bankroto administratorių skyrė iš byloje dalyvaujančių asmenų pasiūlytų kandidatų sąrašo. Ieškovė E. Š. bankroto administratoriumi prašė paskirti UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“, ieškovas UAB „SKOMĖ“ - UAB „Ius Positivum“, ieškovė Č. S. K. – UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“, VSDFV Vilniaus skyrius - UAB „Admivita“, ieškovė J. I. – UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“, trečiasis asmuo AB DNB bankas – UAB „Karaliaučiaus grupė“, o trečiasis asmuo AB „GVK“ – UAB „Lexforis“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nurodyti kandidatai atitinka bankroto administratoriams įstatymų keliamus reikalavimus. Tačiau proceso dalyvių pasiūlytus kandidatus įvertinęs pagal užimtumo (įskaitant juridinių asmenų vardu veikiančius fizinius bankroto administratorius), turimos patirties, darbo krūvio kriterijus pirmosios instancijos teismas atsakovo bankroto administratoriumi paskyrė ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus pasiūlytą kandidatą UAB „Admivita“. Apeliantai UAB „FF FIZINGAS“ ir AB „GVK“ su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paskirtojo administratoriaus tinkamumo eiti atsakovo bankroto administratoriaus pareigas nesutiko, prašydami administratoriumi paskirti UAB „Lexforis“. Apeliantas AB „GVK“ nurodė, esą administratoriumi neturėtų būti skiriami kandidatai, pasiūlyti proceso dalyvių, kurių finansiniai reikalavimai yra ginčijami teisme. Be to, pasak apeliantų, paskirtasis administratorius gali būti šališkas. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ akcentavo, jog teismas paskyrė administratorių, kurio kandidatūrą siūlė VSDFV Vilniaus skyrius, nors atsakovo turimais duomenimis, ieškovai UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV Vilniaus skyrius bendrininkavo dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, kadangi VSDFV skyrius nuomojasi patalpas iš UAB „SKOMĖ“. Be to, atsakovo vertinimu, ieškovų pasiūlyti administratoriai (UAB „Admivita“ ir UAB Ius Positivum“) yra susiję juridiniai asmenys, kadangi sutampa jų registracijos, veiklos vykdymo vieta, o jų profesinė veikla apdrausta toje pačioje draudimo kompanijoje. Pasak atsakovo, šių administratorių galimos sąsajos yra aprašytos internetinių tinklalapių straipsniuose. Taigi apeliantai galimas paskirtojo administratoriaus šališkumo prielaidas iš esmės grindžia ne tiesioginiais, o išvestiniais ryšiais, esą ieškovas UAB „SKOMĖ“, pasinaudodamas savo, kaip nuomotojo, galima įtaka nuomininkui VSDFV, bei atsižvelgiant į tai, kad abiejų ieškovų siūlyti administratoriai yra susiję (sutampa buveinės vieta), ieškovas UAB „SKOMĖ“ (per jo siūlytą administratorių UAB „Ius Positivum“) galėtų daryti įtaką atsakovo bankroto procedūroms. Tuo tarpu apeliantas AB DNB bankas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirtojo administratoriaus kandidatūra. Jo skunde nurodyta, kad teismas neturėjo skirti administratoriaus, kurio kandidatūrai aktyviai priešinosi atsakovas, kadangi tokiu būdu bus apsunkintos bankroto procedūros. Apeliantas administratoriumi prašė paskirti jo siūlytą kandidatą – UAB „Karaliaučiaus grupė“, kadangi jis operatyviau vykdo bankroto procedūras, be to, prioritetas turėtų būti teikiamas didžiausio atsakovo kreditoriaus pasiūlymui. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

81Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius, įprastai naikinama tuo atveju, jei paskirtas administratorius neatitinka ĮBĮ nustatytų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2087/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-1888/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1373/2010, 2010 m. gruodžio 9 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1861/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-585/2011, 2011 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-963/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantai duomenų, kad paskirtasis administratorius neatitiktų ĮBĮ nustatytų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Apeliantų UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“ nurodyti argumentai (nuomos santykių buvimas ir kt.) nesudaro objektyvių prielaidų išvadai, jos pirmosios instancijos teismo paskirtasis administratorius gali būti šališkas. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nuomos santykiai sieja UAB „SKOMĖ“ ir VSDFV, tačiau ne administratorių ir jo kandidatūrą siūliusį asmenį. Tuo tarpu vien aplinkybės, jog paskirtojo administratoriaus ir ieškovo UAB „SKOMĖ“ siūlyto administratoriaus buveinės vietos yra tame pačiame pastate, taip pat nesudaro pagrindo abejoti paskirtojo administratoriaus nešališkumu.

82Nesutiktina ir su apelianto AB DNB banko atskirojo skundo argumentu, jog neturėjo būti skiriamas administratorius, kurios kandidatūrai aktyviai prieštaravo atsakovas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog su paskirtojo administratoriaus kandidatūra nesutiko atsakovas, kuris bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sutiko su trečiojo asmens AB „GVK“ pasiūlyta UAB „Lexforis“ kandidatūra, o atskiruoju skundu prašė administratoriumi paskirti būtent šį kandidatą. Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai teismui atsakovo bankroto administratoriaus kandidatūras pasiūlė keli dalyvaujantys byloje asmenys ir vienas iš jų yra atsakovo vadovas ar savininkas, teismas, nesant ĮBĮ tiesiogiai nustatytų draudimų, dėl kurių administratoriai negalėtų administruoti įmonės, atsakovo bankroto administratoriumi paprastai turėtų paskirti asmens, kuris turi mažiausią suinteresuotumą bylos baigtimi, pasiūlytą administratorių, t. y. ne atsakovo vadovo (savininko) siūlomą asmenį (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1616/2011, 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1822/2011, 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2222/2011).

83Pasisakydamas dėl apelianto AB DNB banko argumento dėl jo siūlomo kandidato – UAB „Karaliaučiaus grupė“ pranašumo, apeliacinis teismas laikosi nuostatos, jog nė vienas iš teismų praktikoje išskiriamų kriterijų (patirties, užimtumo ar, kaip nagrinėjamu atveju išryškina apeliantas, bankroto procedūrų vykdymo trukmės, ir kt.) nėra absoliutus. Todėl sprendžiant klausimą dėl administratoriaus paskyrimo, kiekvienas kriterijus turėtų būti vertinamas ne izoliuotai, o visų kriterijų kontekste. Kita vertus, akivaizdu, jog apelianto nurodytas kriterijus tiesiogiai priklausomas nuo konkretaus administratoriaus vykdomų atskirų procedūrų sudėtingumo, apimties ir kitų aplinkybių.

84Kiti atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

85Išdėstytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį keisti arba naikinti.

86Dėl bylinėjimosi išlaidų

87Ieškovas UAB „SKOMĖ“ pateikė prašymą priteisti solidariai iš apeliantų UAB „FF LIZINGAS“ ir AB „GVK“ 4 114 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodoma, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į atskiruosius skundus surašymas. Apeliacinis teismas, spręsdamas dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (8.15 punktas) pateiktas rekomendacijas. Apeliacinis teismas mano, jog būtų teisinga ir protinga ieškovui iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti ne didesnį kaip 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

88Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

89Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

90Priteisti iš atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ (juridinio asmens kodas 110774988) ir iš trečiojo asmens AB „GVK“ (juridinio asmens kodas 121287348) lygiomis dalimis 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „SKOMĖ“ (juridinio asmens kodas 122574319) naudai.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskiruosius skundus,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai E. Š., UAB „SKOMĖ“, Č. S. K., Valstybinio socialinio draudimo... 5. Ieškovė E. Š. nurodė, jog pagal 2004 m. kovo 26 d. darbo sutartį dirbo UAB... 6. Ieškovas UAB „SKOMĖ“ nurodė, kad atsakovas skolingas jam 190 854,80 Lt... 7. Ieškovė Č. S. K. nurodė, kad pagal 2001 m. rugsėjo 3 d. darbo sutartį iki... 8. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. atsakovo... 9. Ieškovė J. I. nurodė, kad pagal 2000 m. birželio 5 d. darbo sutartį... 10. Trečiasis asmuo AB DNB bankas nurodė, jog UAB „FF LIZINGAS“ skola jam... 11. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ su reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo... 12. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ pateikė teismui pareiškimą dėl siūlomų... 13. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo atsisakyta... 14. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos... 15. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą Lietuvos apeliacinio... 16. Vilniaus apygardos teisme 2013 m. rugpjūčio 14 d. gautas atsakovo raštas,... 17. Vilniaus apygardos teismui 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateiktas kreditoriaus AB... 18. Ieškovas UAB „SKOMĖ“ sutiko su trečiojo asmens AB „GVK“ įtraukimu... 19. Vilniaus apygardos teisme 2013 m. rugsėjo 9 d. gautas atsakovo prašymas,... 20. 2013 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apygardos teisme gautas kreditoriaus M. M.... 21. 2013 m. rugsėjo 10 d. teisme gauti ieškovės E. Š. rašytiniai... 22. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 23. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškėlė atsakovui... 24. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog be kitų kreditorių,... 25. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo (ne) mokumą, pažymėjo,... 26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs proceso dalyvių siūlomas bankroto... 27. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymus įpareigoti ieškovę... 28. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą leisti priverstine... 29. Pirmosios instancijos teismas atmetė M. M. prašymą įtraukti jį trečiuoju... 30. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 31. Trečiasis asmuo AB „GVK“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios... 32. Trečiasis asmuo atskirajame skunde taip pat pareiškė prašymus iš UAB... 33. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios... 34. Atsakovas atskirajame skunde pareiškė prašymus: išreikalauti iš UAB... 35. Trečiasis asmuo AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios... 36. Ieškovė Č. S. K. pateiktu atsiliepimu prašė UAB „FF LIZINGAS“, AB... 37. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktu atsiliepimu į atskiruosius skundus... 38. Ieškovė E. Š. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašė pirmosios... 39. Trečiasis asmuo AB „GVK“ pateiktu atsiliepimu sutiko su atsakovo UAB „FF... 40. Trečiasis asmuo AB DNB bankas nesutiko su UAB „FF LIZINGAS“ ir AB... 41. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ atsiliepimu į atskiruosius skundus su... 42. Ieškovas UAB „SKOMĖ“ atsiliepime nurodė nesutinkąs su atskiraisiais... 43. Ieškovas, atsiliepime vertindamas atskirųjų skundų argumentus dėl... 44. 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos apeliaciniame... 45. 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme taip pat gautas atsakovo... 46. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 47. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „FF... 48. Dėl teismo posėdžio atidėjimo... 49. 2013 m. lapkričio 7 d. (teismo posėdžio dieną) atsakovas UAB „FF... 50. Apeliacinis teismas atsakovo prašymo atidėti teismo posėdį netenkina,... 51. Dėl UAB „FF LIZINGAS“ pateiktų papildomų įrodymų priėmimo... 52. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ kartu su apeliacinės instancijos teismui... 53. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 54. Kaip minėta, 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. atsakovas... 55. Dėl UAB „SKOMĖ“ pateiktų papildomų įrodymų priėmimo... 56. Ieškovas UAB „SKOMĖ“ kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus... 57. Dėl naujų įrodymų išreikalavimo... 58. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ ir trečiasis asmuo AB „GVK“ atskiruosiuose... 59. Dėl leidimo vykdomojoje byloje parduoti atsakovui priklausantį turtą ir... 60. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ pirmosios instancijos teismui pateikė... 61. Kaip matyti iš atsakovo prašymo ir UAB „FF LIZINGAS“ bei AB „GVK“... 62. Pažymėtina, jog bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus... 63. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 64. Atsakovas UAB „FF LIZINGAS“ 2013 m. lapkričio 6 d. apeliacinės... 65. Dėl ieškovų teisės inicijuoti bankroto bylą... 66. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad iškelti atsakovui UAB „FF... 67. Apeliacinis teismas pažymi, jog ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 68. Nagrinėjamu atveju ieškovė E. Š. reikalavimą atsakovo atžvilgiu grindė... 69. Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų vertinimo... 70. Kaip minėta, bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus... 71. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu... 72. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo du pagrindus... 73. ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų... 74. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog... 75. Pažymėtina, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo... 76. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius... 77. Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantai nepagrįstai argumentuoja formalų... 78. Dėl bankroto administratoriaus kandidatūros... 79. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį... 80. Kaip matyti iš skundžiamosios nutarties turinio, pirmosios instancijos... 81. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką pirmosios... 82. Nesutiktina ir su apelianto AB DNB banko atskirojo skundo argumentu, jog... 83. Pasisakydamas dėl apelianto AB DNB banko argumento dėl jo siūlomo kandidato... 84. Kiti atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 85. Išdėstytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas... 86. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 87. Ieškovas UAB „SKOMĖ“ pateikė prašymą priteisti solidariai iš... 88. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 89. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.... 90. Priteisti iš atsakovo UAB „FF LIZINGAS“ (juridinio asmens kodas 110774988)...