Byla e2-1121-370/2018
Dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „ALZIDA“ iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos N. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2975-803/2018, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ALZIDA“ iškelti bankroto bylą pagal pareiškėjos N. R. pareiškimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „ALZIDA“ iškėlimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja N. R. teismo prašė atsakovei UAB „ALZIDA“ (toliau – ir bendrovė) iškelti bankroto bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu dėl to, kad bendrovė jai, kaip buvusiai darbuotojai, vėluoja išmokėti teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2479-864/2017) priteistą 12 873 Eur sumą, taip pat neatsiskaito ir su kitais buvusiais darbuotojais – Z. R. (7 728,57 Eur), Ž. S. (4 158,56 Eur), L. D. (14 228,58 Eur). Pareiškėjos teigimu, bendrovė negali ir (arba) negalės vykdyti įsipareigojimų, nes jos vykdomai veiklai privalomo akreditavimo pažymėjimo galiojimas nuo 2017-08-08 panaikintas, jos veikla sustabdyta, todėl bankroto byla bendrovei keltina ir ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu. Be to, atsakovė yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.).
  2. Atsakovė su pareiškimu nesutiko, prašė pareiškėjai skirti 5 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę paskirtos baudos pervedant į atsakovės UAB „ALZIDA“ banko sąskaitą. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjos su darbo teisiniais santykiais susijusi skola yra mažesnė, nei nurodoma, be to, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra nagrinėjama byla pagal kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuriais pareiškėjai priteista skola ir bylinėjimosi išlaidos, peržiūrėjimo, o 2018 m. kovo 14 d. nutartimi sustabdytas minėtų procesinių sprendimų vykdymas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Šios aplinkybės, atsakovės teigimu, sudaro pagrindą bankroto bylą nutraukti arba atsisakyti ją iškelti. Be to, atsakovė neatitinka nemokios bendrovės būsenos pagal ĮBĮ, nes jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjos argumentas, jog ji skolinga buvusiai darbuotojai L. D. 14 228,58 Eur, nepagrįstas, nes Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 6 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl piniginių sumų L. D. priteisimo ir, priešingai, iš pastarosios atsakovei priteisė 3 811,3 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės teigimu, padidėjusia gautinų pinigų suma bus atsiskaitoma su kreditoriais ir tokiu būdu net nepardavus atsakovei priklausančio turto bus galima atsiskaityti su visais buvusiais bendrovės darbuotojais. Atsakovė paaiškino, kad atsiskaityti su kreditoriais šiuo metu negali dėl to, kad reikia laiko parduoti ilgalaikį bendrovės turtą, be to, nuo 2018-03-28 bendrovei pradėtas likvidavimo procesas, todėl ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti kelti bankroto bylą atsakovei, nes likviduojama bendrovė pirmiausia turi pareigą atsiskaityti su bendrovės kreditoriais.
  3. Ž. S. palaikė pareiškime dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nurodytus argumentus, prašė jį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, bendrovei iškelti bankroto bylą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog atsakovė vėluoja jam sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas (pagal įsiteisėjusį Darbo ginčų komisijos sprendimą bendra atsakovės skola Ž. S., kurią atsakovė vėluoja sumokėti, yra 4 158,56 Eur (neatskaičius mokesčių), taip pat 674,80 Eur netesybų. Be to, atsakovė sustabdė savo veiklą, galbūt yra nemoki bei negali ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų.
  4. Trečiasis asmuo Z. R. palaikė pareiškime dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nurodytus argumentus, prašė jį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, bendrovei iškelti bankroto bylą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog atsakovė vėluoja jam sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas (pagal įsiteisėjusį Darbo ginčų komisijos sprendimą bendra atsakovės skola Z. R., kurią atsakovė vėluoja sumokėti, yra 7 728,57 Eur (neatskaičius mokesčių)) ir 2 932,50 Eur netesybų, be to, atsakovė sustabdė savo veiklą, tikėtinai yra nemoki bei negali ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi atsisakė UAB „ALZIDA“ iškelti bankroto bylą, Ž. S. ir Z. R. neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis.
  2. Pirmosios instancijos teismas pagal 2017 metų UAB ,,ALZIDA“ finansinės atskaitomybės dokumentus (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) nustatė, kad 2017 metais bendrovė turėjo 137 867 Eur vertės turto (110 680 Eur vertės ilgalaikio turto, 27 187 Eur vertės trumpalaikio turto), 62 019 Eur dydžio mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, iš kurių visa ši suma yra per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai; bendrovės nuostoliai sudarė 178 751 Eur. Remiantis tarpiniais 2018-03-27 UAB ,,ALZIDA“ finansinės atskaitomybės dokumentais (balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita), teismas nustatė, kad 2018-03-27 duomenimis bendrovė turėjo 137 979 Eur vertės turto (110 680 Eur vertės ilgalaikio turto ir 27 299 Eur vertės trumpalaikio turto), 74 389 Eur dydžio mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, iš kurių visa ši suma yra per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, bendrovė patyrė 12 258 Eur dydžio nuostolių. Pagal 2018-03-27 UAB ,,ALZIDA“ kreditorių sąrašą teismas nustatė, jog UAB ,,ALZIDA“ skola kreditoriams sudaro 63 149,15 Eur, iš kurių pradelstos skolos sudaro 34 860,41 Eur. Teismas pareiškėjos argumentus, kad atsakovė į kreditorių sąrašą nepagrįstai neįtraukė UAB „Aga“, A. M., valstybės (skola už žyminį mokestį) atmetė kaip nepagrįstus, taip pat deklaratyviais laikė teiginius apie atsakovės galbūt nesumokėtus mokesčius.
  3. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma aplinkybė dėl atsakovės neatsiskaitymo su ja gali reikšti ne atsakovės finansinių galimybių atsiskaityti su ieškove trūkumą, bet ir atsakovės nesutikimą su skola. Tokią išvadą pagrindžia ne tik atsakovės atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo argumentai, tačiau ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3P-9/2018, kuria Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tenkino atsakovės prašymą dėl procesinių sprendimų vykdymo sustabdymo ir sustabdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-23351-996/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2479-864/2017 vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės kartu paneigia pareiškėjos teiginį dėl atsakovės vėlavimo sumokėti pareiškėjai su darbo santykiais susijusias išmokas.
  4. Teismas nustatė, kad į atsakovės kreditorių sąrašą įtraukti mažesni Z. R. ir Ž. S. finansiniai reikalavimai, nei jiems priteista Darbo ginčų komisijos sprendimais (Z. R. su 7 045,96 Eur reikalavimu vietoje 7 728,57 Eur ir Ž. S. su 2 989,11 Eur suma vietoje 4 158,56 Eur). Tačiau, teismo vertinimu, net ir padidinus jų pradelstus reikalavimus bendra šių kreditorių reikalavimų 11 887,13 Eur suma, bendra visų pradelstų UAB ,,ALZIDA“ kreditorių reikalavimų suma pagal atsakovės pateiktą sąrašą neviršytų pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės (36 712,47 Eur < 68 989,50 Eur (137 979 Eur / 2).
  5. Teismas pagal pirminį atsakovės teismui pateiktą UAB „ALZIDA“ 2018-03-27 skolininkų (debitorių) sąrašą nustatė, kad trečiųjų asmenų skolos atsakovei sudaro 23 305,25 Eur, o pagal patikslintą 2018-04-16 debitorių sąrašą (padidino UAB ,,ALZIDA” debitorių įsiskolinimus iš L. D. teismo procesiniu sprendimu priteista pinigų suma) UAB ,,ALZIDA“ skolininkų skolos sudaro 27 116,55 Eur.
  6. Teismo vertinimu, net ir neįskaičiuojant atsakovės nurodytų debitorių skolų į realiai turimą turtą, taip pat atsakovės pradelstus finansinius reikalavimus padidinus Z. R. ir Ž. S. priteistomis sumomis, bei sumomis pagal ieškovės pateiktus duomenis dėl 2 099,24 Eur skolos Nacionaliniam akreditacijos biurui prie Ūkio ministerijos, bei 300 Eur nario mokesčiu, mokėtinu Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijai, kurių atsakovė neįtraukė į kreditorių sąrašą, atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršytų pusės į atsakovės balansą įrašyto ilgalaikio turto vertės, tai yra 36 712,47 Eur + 2 099,24 Eur + 300 Eur = 39 111,71 < 55 340 Eur (110 680 Eur / 2). Be to, reikšminga aplinkybė ta, kad atsakovė beveik neturi skolų mokesčiams ir VSDF (atsakovės įsiskolinimas VSDF 2018-04-17 dienos duomenimis sudarė 756,18 Eur).
  7. Teismas, spręsdamas dėl atsakovei priklausančio turto vertės, taip pat vadovavosi pateikta 2015-11-30 UAB ,,Auditas ir Konsultacijos“ turto vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta atsakovei priklausančių administracinių patalpų vertė sudaro 169 200 Eur, o bandymų įrangos vertė – 105 786 Eur. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kuriais būtų galima paneigti turto vertintojo išvadą, o atsakovės pozicija dėl jos turimo turto vertės yra nuosekli ir argumentuojama teismui pateiktuose atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose.
  8. Be to, teismas, patikrinęs atsakovės turto (administracinių patalpų, esančių adresu ( - )) rinkos vertę, sprendė, kad atsakovė yra pajėgi, pardavusi nuosavybės teise turimą turtą, padengti įsipareigojimus kreditoriams.
  9. Teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad atsakovei pradėtas likvidavimo procesas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatas akcininkams draudžiama priimti sprendimą likviduoti nemokią bendrovę, o paaiškėjus, kad likviduojama bendrovė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, pagal ĮBĮ įmonės likvidatorius privalo inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesą (ĮBĮ 5 str. 2 d. , 7 str. 1 d.). Be to, bendrovę likviduojant savanoriško likvidavimo tvarka atsiskaitymas su bendrovės kreditoriais vyksta pagal CK 2.113 straipsnyje nustatytą tvarką, o turtas akcininkams nedalijamas tol, kol neišspręsti ginčai ir neatsiskaityta su kreditoriais. Todėl, teismo vertinimu, kreditorių interesai užtikrinami tiek bankroto proceso metu, tiek likvidavimo procese atsiskaitant su bendrovės kreditoriais pagal CK 2.113 straipsnyje nustatytą tvarką.
  10. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesuteikti atsakovei galimybės likviduoti bendrovę pagal pradėtą likvidavimo procedūrą ir leisti atsakovei atsiskaityti su kreditoriais pardavus turimą turtą. Teismo vertinimu, nenustačius bendrovės nemokumo, nėra pagrindo teigti, kad UAB ,,ALZIDA” vykdomas likvidavimo procesas neužtikrina kreditorių apsaugos ar kad bendrovės likvidavimas pradėtas neteisėtai (tai nenustatyta ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartyje).
  11. Teismas nurodė nenustatęs ir kitų bankroto bylos iškėlimo pagrindų.
  12. Teismas atmetė prašymą pareiškėjai skirti baudą, nenustatęs piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis aplinkybių.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Pareiškėja (apeliantė) N. R. atskirajame skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „ALZIDA“ iškelti bankroto bylą.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovės nemokumo, kaip pagrindo bankroto bylai iškelti, įvertinimu, nepasisakydamas dėl kitų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, kuriais rėmėsi pareiškėja.
    2. Nagrinėjamu atveju akivaizdžiai egzistuoja vienas iš ĮBĮ įtvirtintų pagrindų bankroto bylai iškelti – atsakovė vėluoja išmokėti darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Tai patvirtina ne tik neatsiskaitymas su buvusiais bendrovės darbuotojais Z. R. ir Ž. S., tačiau ir su pareiškėja, kurios reikalavimas bendrovei taip pat kildinamas iš darbo teisinių santykių. Nors šiuo metu pareiškėja neturi vykdytinos reikalavimo teisės dėl kasacinio teismo sustabdytų žemesnės instancijos teismų sprendimų, kuriais pareiškėjai iš atsakovės priteistos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, vykdymo, tačiau tai nepaneigia fakto, kad atsakovė nėra laiku atsiskaičiusi su pareiškėja kaip buvusia bendrovės darbuotoja pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus.
    3. Vėlavimas išmokėti darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti bendrovei bankroto bylą. Ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga taikoma ir tada, kai bendrovė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios. Nesant byloje įrodymų, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su Z. R., Ž. S. ir apeliante, tai sudaro savarankišką pagrindą atsakovei iškelti bankroto bylą. Skundžiamoje nutartyje teismas šių aplinkybių visiškai nevertino.
    4. Teismas taip pat visiškai nevertino ir nepasisakė dėl dar vieno bankroto bylos atsakovei iškėlimo pagrindo – atsakovės negalėjimo vykdyti įsipareigojimus (ĮBĮ 9 str. 7 d. 2 p.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė nuo 2017-06-01 (beveik 1 metus) nebevykdo jokios realios veiklos, 2017-03-28 priimto valdybos sprendimo pagrindu neturi darbuotojų, be to, jai 2017-08-08 panaikintas išduotas akreditavimo pažymėjimas pagrindinei ir vienintelei pajamas generavusiai atsakovės veiklai. Atsakovė jau nuo 2017 m. II ketvirčio nebeuždirba jokių pajamų ir patiria tik išlaidas, taip didindama savo nuostolius. Sunkią atsakovės padėtį yra patvirtinusi ir ji pati, ir paskirtas bendrovės likvidatorius, kuris nurodė, jog atsakovė neplanuoja atnaujinti veiklos, ji neuždirba ir neuždirbs jokių pajamų. Atsakovės finansinės padėties tolesnį blogėjimą, patiriamus nuostolius patvirtina ir atsakovės pateiktų balansų duomenys. Papildomų išlaidų bus patirta ir likvidavimo procese.
    5. Vietoje to, kad būtų atsiskaitoma su bendrovės darbuotojais bei kitais kreditoriais, bendrovės turimos lėšos eikvojamos advokatams, ginčams teismuose reiškiant nepagrįstus ieškinius atleistiems iš darbo darbuotojams dėl neegzistuojančios žalos atlyginimo ir pan. Bendrovės turto švaistymas galėtų būti sustabdytas tik atsakovei iškėlus bankroto bylą ir bendrovės valdymą perėmus nešališkam teismo paskirtam bankroto administratoriui.
    6. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, bet atsižvelgiant ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip bendrovės veiklos vykdymo faktą, jos pelningumą. Tik laiku iškelta bankroto byla užtikrina geresnes galimybes ne tik atsiskaityti su darbuotojais ir kitais kreditoriais, bet ir su valstybe. Bankroto bylos vilkinimas tik didina skolas, pažeidžia kreditorių ir akcininkų interesus, viešąjį interesą, todėl negali būti pateisinamas ir toleruojamas.
    7. Teismas rėmėsi neaktualia ĮBĮ redakcija nurodydamas, kad viena iš bankroto bylos iškėlimo sąlygų – kai įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.
    8. Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į atsakovės balansą įrašyto turto vertės, todėl jai nekeltina bankroto byla nemokumo pagrindu:
      1. Teismas, vertindamas pradelstų kreditoriams įsipareigojimų dydį, neatsižvelgė į tai, kad kreditorių sąraše įsiskolinimai darbuotojams nurodyti jau atskaičius mokėtinus mokesčius, nors nuo skolų darbuotojams priskaičiuoti mokesčiai taip pat sudaro atsakovės neįvykdytus bei pradelstus įsipareigojimus.
      2. Jau vien remiantis įsiteisėjusiais darbo ginčus nagrinėjančių institucijų sprendimais buvusių atsakovės darbuotojų bylose, atsakovės kreditorių sąraše neatsispindi 10 262,63 Eur bendra pradelstų mokesčių skolų suma. Jeigu atsakovė laiku ir tinkamai deklaruotų visus priskaičiuotinus ir privalomus sumokėti mokesčius, skolos VMI ir VSDF būtų žymiai didesnės, o šios institucijos galėtų inicijuoti bankroto bylos atsakovei iškėlimą.
      3. Atsakovė teismui pateiktame kreditorių sąraše nenurodė kitų egzistuojančių ir (ar) pradelstų skolų kreditoriams: Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos su pradelsta 2 099,24 Eur dydžio skola, Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijos su 300 Eur pradelsta skola; skolos UAB „Aga“ (šią dieną pradelsta 35,57 Eur); A. M. su 700 Eur pradelsta skola bei delspinigiais; valstybės su 5 385 Eur suma mokėtina už žyminį mokestį.
      4. Aukščiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad į atsakovės kreditorių sąrašą neįtrauktų kreditorių ir jiems pradelstų skolų sumą papildomai sudaro bent jau 13 397,44 Eur.
      5. Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į pareiškėjos iškeltas abejones, ar atsakovės skolos už teisines paslaugas ją atstovaujančioms advokatų kontoroms (12 302,13 Eur), buhalterines paslaugas teikiančiai UAB „Avantus“ (4 694 Eur) nėra pradelstos (bendra suma 16 996,13 Eur, nesant kitų duomenų, apeliantės teigimu, vertintina kaip pradelsta).
      6. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino 2018-03-27 balanso duomenų ir atsakovės pateikto kreditorių sąrašo duomenų neatitikimo vieno kitam, t. y. balanse nurodoma, kad atsakovės trumpalaikius įsipareigojimus sudaro 74 389 Eur, kai pateiktame kreditorių sąraše skola kreditoriams nurodyta 11 239,85 Eur mažesnė, t. y. 63 149,15 Eur. Minėtas skirtumas turi būti laikomas atsakovės pradelstais įsipareigojimais.
      7. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl atsakovės nesumokėtų žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 ir 2018 metus. Pareiškėja prašė teismo išreikalauti iš atsakovės šių mokesčių sumokėjimą patvirtinančius duomenis, tačiau šis klausimas liko neišspręstas, nors teismui tokio pobūdžio bylose keliama aktyvumo pareiga.
      8. Atsakovės pradelsti įsipareigojimai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, turėtų būti padidinti 41 633,42 Eur suma (10 262,63 Eur + 3 134,91 Eur + 16 996,13 Eur + 11 239,83 Eur) ir sudarytų 76 493,83 Eur.
      9. Sprendžiant dėl atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertės, neturėtų būti vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nes juose naudojamas masinio nekilnojamojo turto vertinimo metodas, kurio metu apskaičiuojama ne konkretaus turto vertė, o tik vidutinė panašių objektų vertė.
      10. Teismas, nurodydamas, kad turto vertei nustatyti remiasi 2015-11-30 UAB „Auditas ir konsultacijos“ atlikta turto vertinimo ataskaita, neatsižvelgė į tai, kad ji atlikta beveik prieš 3 metus, todėl joje nurodyti duomenys nėra tikslūs bei neatspindi nekilnojamojo turto bei bandymų įrangos realaus nusidėvėjimo, tikrosios šio turto vertės (patalpos nebenaudojamos, nešildomos ir pan.), juolab kad tiek nekilnojamasis turtas, tiek įranga vertinta kaip specifinis turtas, pritaikytas akredituotos laboratorijos veiklai. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovės turtas yra senas (1966 m. statybos), jam niekada neatliktas kapitalinis remontas, jis dėl naudojimo yra nusidėvėjęs, bandymų įranga laikoma netinkamomis sąlygomis, be to, ji (įranga) dėl savo specifikos nėra likvidi, todėl neturėtų būti įtraukta į atsakovei priklausančio turto sudėtį, o patalpų kaina (vertė) sumažinta.
      11. Teismas, spręsdamas atsakovės turimo turto ir įsipareigojimų santykį, turėjo atsižvelgti į pareiškėjos argumentus dėl turto nuvertėjimo, t. y. balanse nurodytą turto vertę (110 680 Eur) galėjo nebent mažinti (ne didinti), o pradelstais įsipareigojimais laikyti bent jau 76 493,83 Eur sumą (pradelsti įsipareigojimai gali būti dar didesni). Remiantis šiais duomenimis atsakovė atitinka nemokios bendrovės būseną.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „ALZIDA“ teismo prašo: 1) atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; 2) apeliantei skirti 5 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos pervedant atsakovei; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktos nemokumo sampratos ir kriterijų. Net ir tuo atveju, jei būtų vertinama tik balanse nurodyta bendrovės turto vertė (137 979 Eur) su pradelstais bendrovės įsipareigojimais (34 860,41 Eur) aiškiai matyti, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės.
    2. Apeliantės teiginys, kad į pradelstus bendrovės įsipareigojimus nepagrįstai neįtraukta 10 262,3 Eur atsakovės pradelstų skolų, susijusių su darbo santykiais suma (6 655,33 Eur pradelsta mokėtinų mokesčių suma nuo Z. R. ir Ž. S. išmokėtinų sumų ir 3 607,3 Eur netesybos) grindžiamas prielaidomis. Atsakovės skola VSDF atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo dieną sudaro tik 756,18 Eur. Be to, prievolė mokėti GPM atsiranda tik išmokėjus atitinkamas sumas (jos Z. R. ir Ž. S. išmokėtos nėra), o šiems asmenims neva mokėtinos netesybų sumos nėra priteistos jokiais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Kita vertus, net ir padidinus pradelstus įsipareigojimus 10 262,63 Eur suma, pradelsti įsipareigojimai (45 123,04 Eur) vis tiek neviršytų pusės į balansą įrašyto turto vertės.
    3. Nepagrįstais laikytini ir apeliantės argumentai dėl pradelstų skolų Nacionaliniam akreditacijos biurui (2 099,4 Eur), Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijai (300 Eur), UAB „Aga“ (35,57 Eur), A. M. (700 Eur) (bendra suma – 3 134,81 Eur). Kita vertus, net ir padidinus atsakovės pradelstus įsipareigojimus apeliantės įrodinėtomis sumomis (34 860,41 Eur + 10 262,63 Eur + 3 134,81 Eur) ir juos lyginant tik su ilgalaikio turto verte (110 680 Eur), t. y. balansinę turto vertę sumažinus debitorių skolų dydžiu (23 518 Eur) ir turimų atsargų suma (3 781 Eur), atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršytų pusės turto vertės.
    4. Apeliantės argumentai dėl pradelstų skolų už teisines ir (ar) kitas paslaugas (9 520 Eur skola advokatui P. S., 1 973,85 Eur skola advokatų profesinei bendrijai L. ir partneriai, 808,28 Eur dydžio skola advokatų profesinei bendrijai ZETA LAW; 4 694 Eur skola UAB „Avantus“) nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovė kartu su atsiliepimu nurodo pridedanti įrodymus, kad skolos P. S., advokatų profesinei bendrijai L. ir partneriai ir UAB „Avantus“ nėra pradelstos.
    5. Nesutiktina, kad pradelstais įsipareigojimais turėtų būti laikoma 11 239,85 Eur suma (skirtumas tarp balanso nurodytų trumpalaikių įsipareigojimų sumos ir atsakovės kreditorių sąraše nurodytos skolos), apeliantei nepateikus jokių tokio teiginio pagrįstumą patvirtinančių įrodymų.
    6. Pažymėtina, kad atsakovės ilgalaikį turtą sudaro 1013,99 kv. m administracinės patalpos ( - ), kurių likutinė vertė 1 532,78 Eur, 50,46 kv. m administracinės patalpos ( - ), kurių likutinė vertė – 10 034,34 Eur; kompiuterinė įranga, kurios likutinė vertė 169,76 Eur, kita įranga, kurios likutinė vertė 75 786,55 Eur; nebaigtas statyti ar rekonstruoti ilgalaikis materialusis turtas, kurio balansinė vertė 23 156,66 Eur. Taigi, į balansą įrašyto ilgalaikio turto balansinė (likutinė) vertė yra 110 680 Eur ir ji, atsižvelgiant į viešų registrų duomenis gali būti tik didinama, t. y. balanse nurodyta nekilnojamojo turto – administracinių patalpų likutinė vertė akivaizdžiai neatitinka jos tikrosios (rinkos) vertės. Be to, balanse nurodytos bandymų įrangos vertė (75 786,55 Eur), remiantis 2015-11-30 atliktu turto vertinimu, taip pat yra didesnė ir siekia 105 786 Eur. Pareiškėjos argumentai, kad atsakovei priklausantis pastatas yra senas, neremontuotas, nenaudojamas ir kt., nepaneigia ekspertų nustatytos šio turto rinkos vertės ir laikytina tik subjektyvia nuomone, juolab kad pareiškėja, teigdama, kad atsakovei priklausančio turto vertė yra daug mažesnė, taip ir neįvardijo konkrečios nekilnojamojo turto vertės. Analogiškai vertintini ir apeliantės teiginiai dėl bandymų įrangos vertės.
    7. Aukščiau nurodytos aplinkybės lemia, kad atsakovės turimų pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis nėra artimas nemokumo situacijai, todėl kitų aplinkybių vertinimas (veiklos vykdymas, pelningumas, debitorių skolos ir jų išieškojimo realumas ir pan.) nėra esminis bankroto bylai iškelti. Be to, atsakovės finansinė padėtis dar, tikėtina, pagerės, išnagrinėjus teismuose nagrinėjamas bylas ir (ar) įsiteisėjus priimtiems procesiniams sprendimams.
    8. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad atsakovė vėluoja jai išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, nes teismų procesiniais sprendimais nustatytų atitinkamų atsakovės prievolių pareiškėjai vykdymas yra sustabdytas. Be to, bankroto bylos iškėlimas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu (dėl vėlavimo atsiskaityti su bendrovės kreditoriais) nėra savitikslis dalykas ir galimas tik tuo atveju, jeigu įmonė, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, piktybiškai vengia laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokestį nors pati gauna pajamas arba įmonei neinicijuojamas bankroto bylos iškėlimas, kai realiai ji yra nemoki. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos neegzistuoja, t. y. bendrovė yra moki įmonė, su pareiškėja neatsiskaitoma, nes vyksta ginčas, o su kitais darbuotojais dėl to, kad bendrovė neturi piniginių lėšų (nekilnojamajam turtui parduoti reikia laiko). Be to, nei pareiškėja, nei Z. R. ir Ž. S. nėra kreipęsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, o tai patvirtina, kad tikrieji jų ketinimai nėra susiję su skolų atgavimu.
    9. Nesutiktina, kad atsakovei bankroto byla keltina ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu (bendrovė negali arba negalės vykdyti savo įsipareigojimų) vien dėl to, kad jos veikla sustabdyta. Šiuo metu patiriamos išlaidos, susijusios bylinėjimusi teismuose, kurios atsiranda nepriklausomai nuo veiklos vykdymo fakto ir kurios nesumažėtų atsakovei iškėlus bankroto bylą. Be to, civilinėse bylose Nr. e2A-1078-910/2018 ir Nr. e2-3276-916/2016 patirtos 3 811,3 Eur ir 7 453,6 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistos atsakovės naudai. 2017 m. patirti bendrovės 178 781 Eur dydžio nuostoliai susidarė dėl objektyvių aplinkybių, susijusių su atleistiems darbuotojams mokėtinomis sumomis bei mokesčiais, t. y. per ilgus bendrovės metus susikaupusios bendrovės veiklos sąnaudos.
    10. Likvidavimo proceso metu patiriamos išlaidos nereiškia, kad atsakovė negali arba negalės atsiskaityti su kreditoriais. Kita vertus, atsakovei iškėlus bankroto bylą, išlaidos už administravimą taip pat būtų patiriamos.
    11. Nesutiktina su skundo argumentais, kad bendrovė lėšas eikvoja neva su bendrovės veikla nesusijusiems tikslams. Kartu su atsiliepimu pateikiami duomenys, atsakovės teigimu, patvirtina, kad UAB „RE projektai“ 19 403,75 Eur sumai yra perėmusi reikalavimo teisę iš advokatų profesinės bendrijos L. ir partneriai už atsakovei suteiktas teisines paslaugas pagal atitinkamas sąskaitas faktūras.
    12. Tai, kad atsakovės turtas nebuvo eikvojamas, o priešingai, buvo siekiama laiku atsiskaityti su atleidžiamais iš darbo darbuotojais (Z. R. ir Ž. S.) patvirtina atsakovės su UAB „Avantus“ sudaryta paskolos sutartis ir mokėjimo nurodymai, kuriais atsakovei suteikta 4 000 Eur dydžio paskola.
    13. Šiuo metu vykstant likvidavimo procesui perimtų dokumentų bei duomenų analizė neleidžia daryti prielaidos apie pagrindų kelti bankroto bylą dėl nemokumo buvimą. Be to, vykdomo likvidavimo proceso tikslas iš esmės sutampa su bankroto proceso tikslu – realizavus bendrovės turtą atsiskaityti su kreditoriais, likusias lėšas perduoti bendrovės dalyviams ir išregistruoti juridinį asmenį.
    14. Apeliantės elgesys byloje (iš esmės nepagrįstas bankroto bylos atsakovei inicijavimas) patvirtina pagrindą jai skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta UAB „ALZIDA“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, pagal apeliantės, buvusios UAB „ALZIDA“ darbuotojos N. R., atskirajame skunde nurodytus argumentus, kuriais pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės kvestionuojama keliais aspektais: pirma, dėl teismo nevertintų visų bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagrindų, įtvirtintų ĮBĮ, nepaisant to, kad jais buvo remiamasi pareiškime; antra, dėl netinkamai atlikto atsakovės nemokumo teisinio įvertinimo.
  3. Iki 2016-01-01 galiojusioje ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies redakcijoje buvo nurodyta, kad bankroto byla iškeliama esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Nuo 2016-01-01 galiojančioje ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies redakcijoje įtvirtinta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų, t. y. šiuo metu galiojančioje ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto redakcijoje neliko viešo paskelbimo ar pranešimo kreditoriams, jog įmonė neketina vykdyti turimų įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja (apeliantė) į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2018-01-19, todėl sutiktina su atskirojo skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vadovavosi iki 2016-01-01 galiojusia ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies redakcija. Kita vertus, pareiškėja skunde nenurodo jokių argumentų, kaip neaktualios įstatymo normos taikymas šioje byloje galėjo lemti neteisėto procesinio sprendimo priėmimą, juolab kad iš esmės ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtintas bankroto bylos iškėlimo pagrindas ir toliau siejamas su bendrovės galimybių atsiskaityti su kreditoriais nebuvimu. Taigi, pats savaime toks pažeidimas (neaktualios įstatymo redakcijos taikymas) nėra pakankamas pagrindas skundžiamai nutarčiai panaikinti.
  4. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovei bankroto bylos neiškėlė remdamasis savarankiškais ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais bankroto bylos iškėlimo pagrindais, siejamais su vėlavimu išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei bendrovės negalėjimu vykdyti įsipareigojimų, nors į bylą pateikta pakankamai faktų, pagrindžiančių šių aplinkybių, kaip pagrindo bankroto bylai iškelti, egzistavimą.
  5. Tai, kad bendrovė turi įsipareigojimų darbuotojams, patvirtina tiek į bylą pateiktas kreditorių sąrašas, tiek byloje esantys teismų ir kitų institucijų priimti procesiniai sprendimai. Iš esmės skolų darbuotojams fakto neginčija ir atsakovė (nesutinkama tik su apeliantės reikalavimu – šiuo metu kasacine tvarka nagrinėjama civilinė byla pagal UAB „ALZIDA“ kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi sustabdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo (c. b. Nr. e2-23351-996/2017) ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties (c. b. Nr. e2A-2479-864/2017), kuriais kildinamas apeliantės reikalavimas atsakovei, vykdymas (e. c. b. Nr. t. 1, b. l. 130).
  6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors lingvistiškai vertinant ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatas joje įtvirtinti trys savarankiški bankroto bylos iškėlimo pagrindai (nemokumas, neatsiskaitymas su darbuotojais ir negalėjimas vykdyti įsipareigojimų), tačiau vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1773/2010; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-561/2009; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-517/2009; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-606/2009; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-467/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2520/2013).
  7. Be to, sprendžiant dėl bankroto bylos ĮBĮ nustatytais pagrindais įmonei iškėlimo, svarbu atsižvelgti į tikslus, kurių siekiama minėtu įstatymu. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad bankroto įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1229-330/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1881-798/2017).
  8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks ĮBĮ normų aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje suponuoja išvadą, kad neatsiskaitymo su darbuotojais faktas, kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas, negali būti vertinamas atsietai nuo įmonių bankrotą reglamentuojančio įstatymo paskirties – iš rinkos pašalinti nemokius, neveiklius jos dalyvius. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai spręsdamas dėl pagrindo atsakovės bankroto bylai iškelti, vertino aplinkybių visetą, o ne formaliai, esant nustatytam skolų buvusiems darbuotojams buvimo ar veiklos nevykdymo faktą, kėlė bankroto bylą.
  9. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „ALZIDA“ visuotinis akcininkų susirinkimas, įvykęs 2016-02-05–2016-03-30, nutarė likviduoti UAB „ALZIDA“ nuo sprendimo priėmimo dienos, likvidatoriumi paskirti A. G.. Šio akcininkų sprendimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje nr. e2-880-845/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-233-656/2018), o jau kitą dieną po pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo bendrovės likvidatorius ėmėsi likvidavimo procedūrų vykdymo (el. c. b. t. 2, b. l. 162–164).
  10. Pagal CK 2.95 straipsnio 1 dalį likvidavimas yra vienas iš juridinio asmens pasibaigimo būdų, kurio metu paskirtam likvidatoriui, be kita ko, tenka pareiga nustatyti bendrovės turimą turtą ir įsipareigojimus, atsiskaityti su bendrovės kreditoriais CK 2.113 straipsnyje nustatyta tvarka, o vykdant likvidavimo procedūras nustačius, kad bendrovė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų – nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (ABĮ 74 str., ĮBĮ 7 str. 1 d.). Dėl nemokios bendrovės negali būti priimtas akcininkų sprendimas ją likviduoti; savo ruožtu bankrutavusi bendrovė likviduojama ĮBĮ nustatyta tvarka (ABĮ 73 str. 3, 4 d.), t. y. bendrovės kreditorių reikalavimai tenkinami pagal ĮBĮ 35 straipsnyje reglamentuotą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, iš esmės sutampančią su CK 2.113 straipsnyje įtvirtinta likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eile – pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, antrąja eile – susiję su mokesčiais, trečiąja eile kitų kreditorių reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės tiek bankroto procedūrų vykdymo metu, tiek savanoriško likvidavimo metu siekiama atsiskaityti su bendrovės esamais kreditoriais ir pabaigti juridinį asmenį jį išregistruojant iš Juridinių asmenų registro, o šiuo atveju likvidavimo procedūra dėl užsitęsusių ginčų, vykdoma iš esmės tik kelis mėnesius, duomenų, kad būtų pradėtas atsiskaitymas su kreditoriais, nėra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorių, juolab pirmosios eilės, interesų pažeidimo, siejamo su bankroto bylos atsakovei nekėlimu, nagrinėjamu atveju konstatuoti nėra pagrindo, o tik prasidėjusio įstatymų nustatyta tvarka likvidavimo proceso nutraukimas tuo pagrindu, kad su darbuotojais nėra atsiskaitoma ir (ar) bendrovės veiklos nevykdymo fakto, t. y. formaliai taikant ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą bankroto bylos iškėlimo pagrindą, šiuo metu neatitiktų nei bendrovės, nei pačių kreditorių interesų.
  11. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, inter alia atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė aplinkybių dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės mokumo, turėtų būti laikoma neteisėta ir (ar) nepagrįsta.
  12. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, bendrovės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 2-1240-798/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).
  13. Iš skundžiamos nutarties turinio spręstina, kad teismas vertino ne tik atsakovės aktualių balansų duomenis, bet ir kitus byloje esančius duomenis ir paaiškinimus, susijusius su realia atsakovei priklausančio turto verte bei pradelstų įsipareigojimų dydžiu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės pradelsti įsipareigojimai sudaro ne didesnę nei 39 111,71 Eur sumą, kai turto bendrovė turi ne mažiau kaip už 110 680 Eur (balanse nurodyto ilgalaikio turto vertė).
  14. Apeliantė skunde nurodo, kad į pradelstus bendrovės įsipareigojimus nepagrįstai neįskaičiuota: 1) 10 262,63 Eur pradelstų mokesčių sumos nuo darbuotojams (Z. R., Ž. S.) mokėtinų sumų, taip pat netesybų už laiku nesumokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, kurie neįtraukti į atsakovės kreditorių sąrašą; 2) 3 134,81 Eur pradelstos skolos kitiems kreditoriams (Nacionaliniam akreditacijos biurui, Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijai, UAB „Aga“, A. M.); 3) bendros 16 996,13 Eur sumos už teisines ir kitas paslaugas (advokatų kontoroms 12 302,13 Eur ir buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei UAB „Avantus“ 4 694 Eur); 4) 11 239,85 Eur dydžio skirtumo tarp balanse nurodytų trumpalaikių įsipareigojimų (74 389 Eur) ir bendros skolos kreditoriams (63 149,15 Eur). Taigi, apeliantės teigimu, bendra pradelstų įsipareigojimų suma sudaro bent jau 76 493,83 Eur (10 262,63 Eur + 3 134,81 Eur + 16 996,13 Eur + 11 239,85 Eur) ir yra reikšminga atsakovės nemokumui konstatuoti.
  15. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nesutiko su tokiu apeliantės atliktu pradelstų įsipareigojimų dydžio paskaičiavimu. Kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, kuriais grindžia, kad 9 520 Eur dydžio skola advokatui P. S., 1 973,85 Eur dydžio skola advokatų profesinei bendrijai L. ir partneriai, 4 694 Eur skola UAB „Avantus“ nėra pradelsta, taip pat kitus įrodymus mokumo faktui pagrįsti: 2018-05-15 viešus duomenis apie UAB „ALZIDA“ skolą VSDF; advokato P. S. 2018-05-15 raštą; advokatų profesinės bendrijos L. ir partneriai 2018-05-15 raštą; 2017-07-05 paskolos sutartį; 2017-07-05, 2017-07-07, 2017-07-14 UAB „Avantus“ mokėjimo pavedimus, 2017-10-25 ir 2018-01-02 UAB „RE Projektai“ raštus dėl kreditoriaus pakeitimo.
  16. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-06-06 gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai dėl įrodymų (Vilniaus miesto savivaldybės raštas, išrašas iš Turto arešto aktų registro, VSDFV 2018-05-25 ir 2018-06-05 raštai dėl informacijos pateikimo, atsakovės likvidatoriaus 2018-05-22 elektroninis laiškas akcininkams) pridėjimo prie bylos. Gauti rašytiniai paaiškinimai su įrodymais buvo persiųsti priešingai šaliai susipažinti, iki paskirto teismo posėdžio pradžios jokių paaiškinimų į juos gauta nebuvo (2018-06-07 gautas tik atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo).
  17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  18. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, taip pat tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais, ir (ar) dėl jų pasisakyti, o jie vertintini kaip turintys ryšį su byla (įrodinėjamas atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydis, turintis įtakos (ne)mokumui konstatuoti), iki teismo posėdžio pradžios gauti papildomi duomenys pridėtini prie bylos (CPK 314 str., 180 str.).
  19. Iš byloje esančio 2018-03-27 balanso matyti, kad bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 74 389 Eur, o 2018-03-27 UAB „ALZIDA“ kreditorių sąraše (el. c. b. t. 2, b. l. 141) bendrovė nurodė turinti 63 149,15 Eur skolų kreditoriams, iš jų pradelsta 34 860,41 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad balanse per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nereiškia, kad visos šioje skiltyje nurodytos sumos yra pradelstos, o vien tai, kad jame nurodyta suma neatitinka bendros sąraše nurodytos skolos kreditoriams, nesuponuoja išvados, kad esantis skirtumas tarp balanso ir kreditorių sąrašo turi būti vertintinas kaip pradelsti bendrovės įsipareigojimai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 11 239,85 Eur sumos neįskaičiavo į pradelstas skolas.
  20. Be to, iš kreditorių sąrašo matyti, kad į pradelstą 34 860,41 Eur sumą įskaičiuota ir 19 403,75 Eur skola UAB „RE Projektai“, todėl apeliantės kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktas išrašas iš Turto arešto aktų registro, kuriuo įrodinėjamas pradėtas išieškojimo iš atsakovės procesas, nagrinėjamu atveju nekeičia faktinės pradelstų įsipareigojimų sumos, nepagrindžia kreditorių sąrašo neteisingumo. Savo ruožtu kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovės pateikti papildomi įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankami išvadai apie tai, kad 9 520 Eur dydžio skola P. S., 1 973,85 Eur dydžio skola L. ir partneriai, 4 000 Eur skola UAB „Avantus“ šiuo metu nėra pradelsta, padaryti, todėl bendra 15 493,85 Eur suma (iš apeliantės nurodomos 16 996,13 Eur) šiuo metu negali būti traukiama į pradelstų įsipareigojimų masę (CPK 185 str.). Nors apeliantė teigia, kad kartu su atsiliepimu pateikti mokėjimo pavedimai ne pagal 2017-07-05 UAB „Avantus“ ir UAB „ALZIDA“ sudarytą paskolos sutartį, kuria UAB „Avantus“ atsakovei suteikė 4 000 Eur paskolą, iš pateiktų mokėjimo pavedimų turinio (datos, bendra suma, atitinkanti paskolos sumą) darytina labiau pagrįsta išvada, kad 4 000 Eur suteikta pagal minėtą paskolos sutartį ir nėra pradelsta.
  21. Dėl apeliantės atskirajame skunde nurodytos bendros 3 134,81 Eur sumos kitiems kreditoriams pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog atsakovės pradelstais įsipareigojimais laikytinos 2 099,24 Eur ir 300 Eur dydžio skolos Nacionaliniam akreditacijos biurui ir Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijai, nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė pradelstomis laikyti skolas UAB „Aga“ ir A. M., įvertinęs pareiškėjos teismui pateiktų įrodymų turinį. Apeliantė skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis kvestionuojama ši teismo išvada (CPK 178 str.). Kita vertus, nutarties priėmimo dieną su UAB „Aga“ pagal 74,96 Eur sumai išrašytose sąskaitose nurodytą apmokėjimo datą, turėjo būti atsiskaityta. Nesant duomenų apie šio įsipareigojimo vykdymo atidėjimą, 74,96 Eur suma vertintina kaip pradelsta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo atsakovės pradelstų skolų sumą didinti apeliantės nurodoma 700 Eur suma, kildinama iš automobilio nuomos sutarties, jai nepateikus jokių pirmosios instancijos teismo išvadą paneigiančių įrodymų. Taigi, apeliantės siekis pradelstus įsipareigojimus padidinti 700 Eur suma nepagrįstas.
  22. Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl kreditorių sąraše tinkamai nenurodytų skolų, susijusių su išmokomis darbuotojams, dydžių, ką iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, padidindamas kreditorių sąraše nurodytas darbuotojams Ž. S. ir Z. R. pradelstų įsipareigojimų sumas atitinkamai nuo 2 989,11 Eur iki 4 158,56 Eur ir nuo 7 045,96 Eur iki 7 728,57 Eur. Taigi, sutiktina, kad prie kreditorių sąraše nurodytų pradelstų šiems darbuotojams sumų pridėtina bendra 1 852,06 Eur suma. Apeliantė teigia, kad pradelstomis bendrovės skolomis turėtų būti laikoma ir mokesčiai VSDFV, kurie skaičiuotini nuo Ž. S. ir Z. R. priteistų sumų, kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus raštą dėl informacijos pateikimo, tačiau iš jo turinio negalima daryti išvados apie pakitusius (padidėjusius) įsipareigojimus VSDFV. Iš šio rašto matyti tai, kad VSDFV neturėjo duomenų apie priimtus Darbo ginčų komisijų sprendimus dėl Z. R. ir Ž. S., tačiau šiuo pagrindu tik nustatyta UAB „ALZIDA“ pareiga iki 2018-06-18 patikrinti bei patikslinti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašytus apdraustųjų Z. R. ir Ž. S. duomenis UAB „ALZIDA“ pagal minėtus darbo ginčų komisijų sprendimus. Taip pat nurodyta, kad duomenys apie sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už tam tikrą apdraustąjį Registre nekaupiami, todėl nustatyti, ar pagal aukščiau išvardytus Darbo ginčų komisijos sprendimus draudėjas įvykdė mokestinius įsipareigojimus galimybės nėra. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiuo VSDFV Vilniaus skyriaus raštu, neturi pagrindo nutarties priėmimo dieną spręsti dėl papildomų pradelstų įsipareigojimų VSDFV buvimo, negu tų, kurie pasiekiami viešai. Patikrinus informaciją apie apdraustuosius nustatyta, kad 2018-06-06 UAB „ALZIDA“ skola VSDF sudaro 756,18 Eur, t. y. 277,02 Eur didesnė, nei nurodyta kreditorių sąraše. Be to, iš Darbo ginčų komisijos sprendimų dėl UAB „ALZIDA“ mokėtinų sumų Z. R. ir Ž. S. nustačius, kad vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sankcija netesybų forma jau taikyta ir šios sumos įskaičiuotos į bendras UAB „ALZIDA“ buvusiems darbuotojams mokėtinas sumas, o kitų sprendimų, kurių pagrindu būtų apskaičiuotos papildomos netesybos į bylą nepateikta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai papildomų 2 932,5 Eur ir 674,8 Eur sumų nevertino kaip turimų ir, juo labiau, pradelstų (CPK 185 str.).
  23. Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jam keliamą aktyvumo pareigą nesiėmęs priemonių iš atsakovės išreikalauti duomenis apie jos tikėtinai nesumokėtus žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius už 2017 ir 2018 metus, o kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė Vilniaus miesto savivaldybės rašą, kuriame nurodyta, kad 2018-05-04 dienos duomenimis UAB „ALZIDA“ turi 810,65 Eur valstybės žemės nuomos mokesčio skolą; deklaracijos už 2018 metus turi būti pateiktos iki 2018-11-01. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pradelstų UAB „ALZIDA“ skolų suma didintina 810,65 Eur.
  24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagal byloje esančius duomenis šią dieną atsakovės pradelstais įsipareigojimais laikytina 41 776,62 Eur dydžio suma, todėl net vadovaujantis balanse nurodyta atsakovės turimo ilgalaikio turto balansine verte (110 680 Eur), pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, kad jos skunde nurodomų argumentų pagrindu (nusidėvėjimas, klimato ir kt. veiksniai, veiklos nevykdymas), kurie iš esmės grindžiami tik teiginiais, galėtų būtų mažinama balansinė (likutinė) turto vertė, nurodyta aktualiame 2018-03-27 balanse, ir kuri nustatyta remiantis turto įsigijimo ir nusidėvėjimo principu. Byloje nustatyta, kad kiti pateikti rašytiniai įrodymai (duomenys iš Nekilnojamojo turto registro, 2015-11-30 UAB „Auditas ir konsultacijos“ turto vertinimo ataskaita) leidžia spręsti apie kur kas didesnę (bet ne mažesnę) atsakovei priklausančio ilgalaikio turto vertę, nei nurodyta 2018-03-27 balanse, todėl visi apeliantės minėti turto vertę galintys lemti veiksniai, jiems pasitvirtinus, galėtų turėti įtakos nebent ankstesnių turto vertinimų metu nustatytoms sumos, tačiau tai neturėtų reikšmės atsakovės nemokumui konstatuoti pagal nustatytus bylos duomenis (CPK 185 str.).
  25. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad pagal apeliantės kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktą likvidatoriaus elektroninį laišką spręstina, kad likvidatorius savo funkcijas vykdo ir šiuo metu siekia nustatyti tikslų atsakovės turimų įsipareigojimų kreditoriams dydį.
  26. Atsakovės veiklos nevykdymas, esant nustatytam faktui dėl akcininkų sprendimu pradėto bendrovės likvidavimo proceso, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, suponuojanti išvadą dėl negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad likvidavimo metu patiriamos su šio proceso vykdymu susijusios išlaidos, juolab kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, teismuose vyksta ginčai, kuriuose vienu ar kitu statusu dalyvauja bendrovė, tačiau pažymėtina, kad bankroto procesas taip pat neišvengiamai mažins bendrovės turtą (bankroto administravimo išlaidos, atlyginimas bankroto administratoriui, galimi kreditorių ginčai ir pan.). Esant prasidėjusiam likvidavimo procesui ir šiuo metu nesant pagrindo daryti išvados dėl bendrovės negalėjimo turimo turto verte padengti kreditorių (pirmiausia – darbuotojų) reikalavimus, taip pat nenustačius nemokumo būsenos ĮBĮ prasme, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta UAB „ALZIDA“ kelti bankroto bylą, vertintina kaip teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, pažymint, kad teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo pareiga neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
  27. Iki teismo posėdžio pradžios gautas atsakovės prašymas priteisti 1 050 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu pateikta šiai sumai išrašyta sąskaita, tačiau pažymima, kad ji nėra apmokėta. Priešingai nei nurodo atsakovė, atsiskaitymo su teisinę pagalba teikusiu advokatu (patvirtinimo apie atsiskaitymą) faktas yra būtinas bylinėjimosi išlaidoms priteisti, o atsiskaitymo data reikšminga pagal rekomendacijas apskaičiuojant priteistiną išlaidų dydį. Atsižvelgiant į tai ir nesant duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su advokatu už šioje byloje apeliacinėje instancijoje teiktas teisines paslaugas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas (CPK 93, 98, 185 str.).
  28. Taip pat netenkintinas prašymas apeliantei skirti baudą.
  29. CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo proceso teisėmis atvejus, teismas taip pat gali skirti baudą (CPK 95 str. 2 d.).
  30. Nagrinėjamu atveju tai, kad pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, patvirtinta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-569-381/2018, o tiek jos pareiškimas, tiek atskirasis skundas negali būti vertinami kaip nemotyvuoti, negrindžiami jokiais įrodymais. Todėl bankroto bylos atsakovei inicijavimas, nepaisant to, kad apeliantės pareiškimas bei atskirasis skundas, netenkinti, ar kad jos reikalavimo teisę į atsakovę patvirtinančių teismų procesinių sprendimų vykdymas yra sustabdytas, nesuponuoja pagrindo konstatuoti jos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Kiti baudai taikyti nurodyti argumentai (kad apeliantei puikiai žinoma atsakovės finansinė padėtis, kad ji šioje byloje gautus duomenis panaudos prieš bendrovę, kad dėl pareiškimo pateikimo atsakovei sukelta žala ir kt.) nėra tinkamai pagrįsti ir (ar) vertintini kaip neatitinkantys šio CPK 95 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo sąlygų.

5Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

7Uždarosios akcinės bendrovės „ALZIDA“ prašymo skirti baudą pareiškėjai N. R. netenkinti.