Byla 2A-1814-467/2012
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Antakalnio būstas“ ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Antakalnio būstas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas UAB „Antakalnio būstas“ (buvęs UAB „Antakalnio ūkis“) 2011 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisi iš atsakovo A. B. 96 487,54 Lt nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2007-03-01 iki 2009-03-18 dirbo UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriumi. Atsakovas 2008-11-20 priėmė įsakymą Nr.69-V, kuriuo skyrė drausminę nuobaudą - papeikimą - UAB „Antakalnio ūkis“ vyr. vadybininkui A. Š. už šiurkštų darbo tvarkos taisyklių pažeidimą, o 2008-12-03 priėmė įsakymą Nr.65-P, kuriuo vyr. vadybininkas A. Š. buvo atleistas iš darbo. Šiuos UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus įsakymus A. Š. apskundė teismui ir teismo sprendimu UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus įsakymas Nr.65-P, kuriuo A. Š. buvo atleistas iš darbo, buvo pripažintas neteisėtu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo nutarta grąžinti A. Š. į darbą, priteisti 2000 Lt dydžio neturtinę žalą ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos - 2008-12-03 iki 2009-12-14, t.y. 32363,35 Lt (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), po 124,95 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-12-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-01-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui taikytina civilinė atsakomybė. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, kad 2008-12-03 jis priėmė įsakymą Nr.65-P, kuriuo iš darbo nepagrįstai buvo atleistas A. Š.. Dėl šio neteisėto įsakymo UAB „Antakalnio ūkis“ patyrė nuostolių, nes buvo priverstas išmokėti A. Š. darbo užmokestį už priverstines pravaikštas ir neturtinės žalos atlyginimą. Vykdydamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą UAB „Antakalnio ūkis“ A. Š. sumokėjo 48 005,24 Lt darbo užmokesčio už priverstines pravaikštas ir 2000 Lt neturtinės žalos. Taip pat UAB „Antakalnio ūkis“ patyrė ir netiesioginių nuostolių, kuriuos sudarė teismo sprendimo vykdymo išlaidos (5338,56 Lt), gyventojų pajamų mokestis nuo apskaičiuoto atlyginimo (9446,6 Lt), socialinio draudimo mokestis (25 035,81 Lt), įmokos garantiniam fondui (62,98 Lt), palūkanos (6598,35 Lt). Iš viso UAB „Antakalnio ūkis“ dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė 96 487,54 Lt dydžio žalą. LR akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 9 dalies 1 ir 9 punktuose nurodytų pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Atsakovas, neteisėtai atleisdamas iš darbo UAB ,Antakalnio ūkis“ darbuotoją A. Š., pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą pareigą veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir kvalifikuotai, pažeidė LR akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje ir CK 2.87 straipsnyje nurodytas juridinio asmens vadovo pareigas, todėl privalo atlyginti visą žalą, kurią bendrovė patyrė dėl teisės aktams prieštaraujančio įsakymo Nr. 65-P priėmimo.

6Atsakovas A. B. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, kadangi ieškovas nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių neteisėtus ir kaltus atsakovo veiksmus, esančius priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta žala. Ieškovas neįrodė visų būtinų atsakovo civilinės ir/ar materialinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą - papeikimą, ir drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, veikė savo kompetencijos ribose, neviršijo savo įgaliojimų, o ieškovas, būdamas atsakovu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1182-600/2009, taip pat nesutiko su ieškiniu. Atsakovas 2009-03-18 buvo atleistas iš UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus pareigų, todėl neturėjo jokios įtakos ieškovo pasirinktai bylos dėl A. Š. grąžinimo į darbą vedimo taktikai, procesinių dokumentų turiniui ir pan. Atsakovas nebuvo patrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1182-600/2009, nors teismo sprendimas nurodytoje byloje, kaip matyti iš pareikšto ieškinio, turėjo tiesioginės įtakos atsakovo teisėms ir pareigoms. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad buvęs ieškovo darbuotojas A. Š. į darbą buvo grąžintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu. Šiuo sprendimu iš ieškovo buvo priteistas 32 363,35 Lt vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių už konkretų priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. Ieškovas galėjo pasirinkti, arba vykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą, arba skųsti jį apeliacine tvarka. Jeigu ieškovas būtų nedelsdamas įvykdęs teismo sprendimą, jam nebūtų reikėję mokėti po 124,955 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. gruodžio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Viso per laikotarpį po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo priėmimo A. Š. ir valstybės, socialinio draudimo bei garantiniam fondams buvo priskaičiuota ir išieškota 49 711,41 Lt. Ieškovas, nevykdymas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo, o skųsdamas jį apeliacine tvarka, tuo pačiu prisiėmė ir galimas neigiamas pasekmes. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo ne tik A. Š., bet ir valstybės, socialinio draudimo bei garantiniam fondams priskaičiuotą ir išieškotą darbo užmokestį bei su tuo susijusius mokesčius už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. įskaitytinai. Viso už 4 darbo dienas buvo priskaičiuota ir išieškota 745,10 Lt. Tačiau ši suma visiškai nesusijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais (neveikimu). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo (CPK 279 str. 1 d.), todėl ieškovas privalėjo ją įvykdyti nedelsiant. 5338,56 Lt suma, kurią ieškovas sumokėjo antstoliui V. M., taip pat visiškai nesusijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais (neveikimu).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. B. ieškovo naudai 15 346,46 Lt nuostolių atlyginimo ir 489 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2007-03-01 iki 2009-03-18 būdamas UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriumi, 2008-11-20 pasirašė įsakymą Nr. 69-V, kuriuo skyrė drausminę nuobaudą - papeikimą - UAB „Antakalnio ūkis“ vyr. vadybininkui A. Š. už šiurkštų darbo tvarkos taisyklių pažeidimą, o 2008-12-03 - įsakymą Nr. 65-P, kuriuo vyr. vadybininkas A. Š. buvo atleistas iš darbo vadovaujantis LR darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Šiuos įsakymus A. Š. apskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, kuris 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino atsakovo UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus 2008-11-20 įsakymą Nr.69-V, 2008-12-03 įsakymą Nr. 75-V ir 2008-12-03 įsakymą Nr. 65-P neteisėtais ir juos panaikino; grąžino ieškovą A. Š. į darbą UAB „Antakalnio ūkis“ vyr. vadybininko pareigas; priteisė iš atsakovo UAB „Antakalnio ūkis“ ieškovo A. Š. naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos - 2008-12-03 iki 2009-12-14, viso 32 363,35 Lt (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), po 124,955 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-12-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-01-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovo valstybei buvo priteista 945 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo UAB „Antakalnio ūkis“ apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą iš dalies pakeitė, panaikino teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo dėl UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus 2008-11-20 įsakymo Nr. 69V panaikinimo ir priėmė šioje dalyje kitą sprendimą – atmetė ieškinio reikalavimą dėl UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus 2008-11-20 įsakymo Nr. 69V panaikinimo, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsakovas A. B. 2009 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš darbo. Vykdydamas teismo priimtus sprendimus, UAB „Antakalnio ūkis“ A. Š. išmokėjo 48 005,24 Lt darbo užmokesčio už priverstines pravaikštas ir 2000 Lt neturtinės žalos. Taip pat UAB „Antakalnio ūkis“ sumokėjo teismo sprendimo vykdymo išlaidas - 5338,56 Lt, gyventojų pajamų mokestį nuo apskaičiuoto atlyginimo - 9446,6 Lt, socialinio draudimo mokestį - 25 035,81 Lt, įmokas garantiniam fondui - 62,98 Lt, palūkanas - 6598,35 Lt. Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas visiškai atsakovo materialinei atsakomybei, kadangi atsakovas, būdamas juridinio asmens vadovu, privalo tinkamai organizuoti bendrovės veiklą ir imtis visų reikiamų priemonių, kad bendrovės veikla būtų organizuojama sklandžiai ir atitiktų teisės aktų reikalavimus. A. Š. iš darbo buvo atleistas neteisėtai, ką konstatavo teismas įsiteisėjusiu sprendimu. Nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-14 sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2010-11-24 nutartis, kuriais UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus A. B. 2008-12-03 įsakymas Nr. 65-P, kuriuo A. Š. buvo atleistas iš darbo, buvo pripažintas neteisėtu ir neturi atsakovui A. B. prejudicinės galios, tačiau teismas vertino jį kaip rašytinį įrodymą. Taip pat teismas vadovavosi įrodymais, surinktais prijungtoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1182-600/2009, liudytoju apklausė A. Š., kuris tvirtino vykdęs jam pavestą papildomą darbą ir kitus nurodymus. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas dėl atsakovo priimto įsakymo patyrė turtinę žalą, kuri padaryta atsakovo neteisėtais veiksmais, t.y. netinkamu įstatymo nustatytos pareigos – atleisti iš darbo darbuotojus, vykdymu. Būtent dėl atsakovo priimto įsakymo ieškovas patyrė turtinę žalą, todėl priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir atsakovo priimto neteisėto įsakymo egzistuoja (DK 255 str.). Teismas konstatavo, esant visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas (DK 246 str.) ir priteisė tą žalą, kuri susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais, t.y. priteisė ieškovui žalą tik už tą laikotarpį, kai atsakovas ėjo UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus pareigas, nes nebūdamas UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriumi atsakovas negalėjo įtakoti tolesnės bylos eigos.

  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

8Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Antakalnio būstas“ prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai priteisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu A. Š. naudai priteistus 36 763,42 Lt. Nurodo, kad visos prašytos priteisti sumos yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovo veiksmais padaryta žala. Teismo išvados dėl atsakovo atsakomybės tik tuo laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią turi būti nustatomas faktinis ir teisinis priežastinis ryšys. Faktinis priežastinis ryšys yra tiesioginis ir akivaizdus, nes, jei nebūtų neteisėtų atsakovo veiksmų, atleidžiant A. Š., pastarasis nebūtų kreipęsis į teismą ir UAB „Antakalnio ūkis“ nebūtų patyręs žalos. Teismas turėjo vadovautis lankstaus priežastinio ryšio samprata, pagal kurią turėjo būti kompensuoti nuostoliai, kurių atsiradimas susijęs su neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Ieškovas iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo neturėjo jokių objektyvių galimybių nustatyti, ar A. Š. atleidimas buvo teisėtas. Byla Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo kontroliuojama paties atsakovo. Jis, net nebedirbdamas UAB „Antakalnio ūkis“, ir toliau aktyviai domėjosi bylos eiga, konsultavo ieškovo atstovus dėl faktinių A. Š. atleidimo aplinkybių, todėl iki pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovas pagrįstai manė atleidimą esant teisėtą, todėl neturėjo pagrindo derėtis dėl taikos sutarties ar grąžinti A. Š. į darbą. Todėl privalo būti kompensuota visa ieškovo patirta žala, t.y. apimanti ne tik laikotarpį nuo 2008-12-03 iki 2009-03-18, bet ir laikotarpį nuo 2009-03-19 iki 2009-12-14.

9Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria teismas priteisė 15 346,46 Lt nuostolių atlyginimo ir 489 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir ieškovo ieškinį atmesti visiškai. Nurodo, kad ieškovas neįrodė visų būtinų atsakovo atsakomybės pagrindų. Atsakovas, skirdamas drausmines nuobaudas A. Š., veikė savo kompetencijos ribose. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad atsakovas nėra kvalifikuotas teisininkas, ieškovas neturėjo juridinės tarnybos, todėl negalėjo tinkamai suformuluoti panaikintų įsakymų dėl drausminių nuobaudų skyrimo tekstų. Teismas remiasi duomenimis iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1182-600/2009, tačiau atsakovas nebuvo patrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, todėl toje byloje priimti sprendimai neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Ieškovas, nepatraukdamas atsakovo dalyvaujančiu byloje asmeniu ir nekviesdamas jo liudyti, prisiėmė visą atsakomybę dėl teisinio rezultato toje civilinėje byloje. Atsakovui materialinė atsakomybė negali būti taikoma ir dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės vadovo visiška materialinė atsakomybė nėra preziumuojama, todėl vadovas atsako tik tada, kai su juo sudaryta visiška materialinės atsakomybės sutartis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, šalinančios atsakovo atsakomybę – 2008-11-14 sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią esamiems ar buvusiems vadovams ar darbuotojams dėl jų bet kurių veiksmų, sprendimų, sandorių, bendrovės finansinės būklės pretenzijos negali būti reiškiamos.

10Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas, prašydamas atmesti ieškovo apeliacinį skundą, papildydamas savo apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad pagal ieškovo apeliacinio skundo formuluotę ieškovas siekia pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-600/2009 vykdymo tvarką ir toje byloje išieškojimą nukreipti į atsakovą, tačiau jis nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl į jį negali būti nukreiptas ir išieškojimas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį ieškovo apskųstoje sprendimo dalyje, nes ieškovas nenuginčijo sprendimo išvadų, kad po A. Š. atleidimo iš darbo, šiam kreipusis į teismą, ieškovas galėjo su juo sudaryti taikos sutartį, grąžinti į darbą ir taip išvengti nuostolių. Liudytoju apklaustas A. Š. patvirtino, kad po jo atleidimo jis kreipėsi į naujuosius ieškovo akcininkus ir/ar vadovus dėl galimo grąžinimo į darbą ir/ar taikos sutarties sudarymo, tačiau jam buvo atsakyta neigiamai. Bylą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme vedė tuometiniai ieškovo vadovai ir/ar atstovai, todėl atsakovas negalėjo kontroliuoti šios bylos. Ieškovas apeliaciniame skunde remiasi išimtinai CK normomis, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t.y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas. Tačiau, atsakovo manymu, jam negali būti taikoma jokia atsakomybė: nei materialinė, nei civilinė.

11Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovas, būdamas bendrovės direktoriumi, turėjo visas galimybes konsultuotis su kvalifikuotais teisininkais, tačiau jomis nepasinaudojo, prisiimdamas visą šiais veiksmais sukeltos žalos atsiradimo riziką. Vadovaudamas bendrovei ir vykdydamas direktoriaus funkcijas atsakovas nebuvo maksimaliai atsakingas ir atsargus, todėl savo neteisėtais veiksmais sukėlė žalos vadovaujamai įmonei. Atsakovas turėjo teisę pats įstoti į Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėtą bylą, todėl negali gintis nedalyvavimu šios bylos nagrinėjime. Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl visiškos materialinės atsakomybės, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad LR akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis numato, jog su bendrovės vadovu gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Bendrovės vadovui visiška materialinė atsakomybė taikoma DK 255 straipsnyje numatytais pagrindais, t.y. ne tik tais atvejais, kai yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra nesusijusi su nagrinėjama byla, nes pagal sutartį finansinė atskaitomybė apima laikotarpį už 2007-12-31 pasibaigusius finansinius metus ir 2008 m. pirmąjį pusmetį, o šis laikotarpis buvo iki atsakovo neteisėtų veiksmų, sukėlusių ieškovui žalą, padarymo momento.

12Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškovo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, atsakovas savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teisme CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas naujas įrodymas – 2008-11-14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.

  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo - tenkintinas.

14Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose. Pagal apeliacinių skundų, kuriais kvestionuojamos skirtingų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijoje keliami klausimai dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės, netinkamai organizuojant kasdienę juridinio asmens veiklą, pagrindų, šiai atsakomybei taikytinų materialinės teisės normų, tinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės sąlygų egzistavimo. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės teisės normas, tačiau netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kas sudarė prielaidas nepagrįstai konstatuoti, esant visas atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, materialinės atsakomybės sąlygas. Dėl to sprendimo dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys, panaikinama, priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.

15Byloje kilo ginčas dėl atsakovo, kaip buvusio UAB „Antakalnio ūkis“ direktoriaus, atsakomybės už žalą, kurią ieškovas patyrė, atsakovui, einant direktoriaus pareigas, neteisėtai atleidus iš darbo A. Š.. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jam taikytina visiška materialinė atsakomybė, kadangi turėjo būti taikomas LR akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis, pagal kurį su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis ir gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, iš ko seka, jog uždarosios akcinės bendrovės vadovas visiškai atsako už bendrovei padarytą materialinę žalą tik tada, kai su juo sudaryta sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės. Teisėjų kolegija tokiam materialinės teisės normų aiškinimui nepritaria.

16Dėl bendrovės vadovo atsakomybei taikytinų materialinės teisės normų ir bendrovės vadovo materialinės atsakomybės apimties

17Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią teismų praktiką dėl vadovų atsakomybės, kurią lemia vadovo ir bendrovės santykių dualizmas: „vidiniuose“ santykiuose, organizuojant kasdienę bendrovės veiklą, priimant, atleidžiant, skatinant, baudžiant darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“, veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis, – kaip bendrovės valdymo organas (ir atstovas). Kasacinis teismas išaiškino, jog, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-444/2009). Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t.y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2009). Toks teisės aiškinimas vystomas ir naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012). Atsakovas, iš esmės sutikdamas, kad bendrovės vadovui taikytina materialinė atsakomybė pagal darbo teisės normas, teigia, jog specialaus LR akcinių bendrovių įstatymo pagrindu bendrovės vadovo atžvilgiu turėtų būti taikoma tik ribota materialinė atsakomybė.

18Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės ribų, 2008 m. rugsėjo mėn. 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-428/2008 (Teismų praktika Nr.30) yra išaiškinęs, jog darbuotojo visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 5 punktą atsiranda, jei žala padaryta kitokiu būdu ir kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuosiuose įstatymuose. Žalos padarymas kitokiu būdu ir kitokiam turtui suprantama kaip kitoks negu DK numatytas žalos būdas ar jame numatytas turtas. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis ir kad su juo gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovės vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė pagal bendrąsias DK nustatytas taisykles, papildomai taikant specialiuosius įstatymus. Jie taikomi tiek, kiek turtinės bendrovės vadovo atsakomybės klausimų nereglamentuoja DK (CK 1.1 str. 3 d.). Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Jam taikoma tokia pat atsakomybė, kaip juridinio asmens valdymo organo nariui, nes, būdamas vienasmenis valdymo organas, administracijos vadovas yra vienintelis valdymo organo narys, atliekantis visas jo funkcijas ir vykdantis jo uždavinius. Pagal ABĮ 37 straipsnio 9 dalies 1 punktą bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (šiuo metu tokia pat nuostata įtvirtinta ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte), o pagal 9 punktą (šiuo metu tokia pat nuostata įtvirtinta ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 11 punkte) – už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad steigimo dokumentai ar darbo sutartis būtų numatę išlygą dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės ribojimo, todėl, remiantis DK 255 straipsnio 5 punktu, CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, įmonės vadovų atžvilgiu taikytina visiška materialinė atsakomybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju, remiantis DK 254 straipsniu, taikytina ribota materialinė atsakomybė (ne daugiau jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio).

19Dėl materialinės atsakomybės sąlygų

20Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str.). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nustačius pirmiau nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės žalos padarymo, tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Kita būtina materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Trečioji materialinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos atsirado ir kokio dydžio žala. Taip pat gali būti nustatytas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai tam tikri darbuotojo veiksmai (neveikimas) yra sąlyga žalai padaryti. Pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2009). Pažymėtina, kad nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis.

21Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui yra padaryta žalos, kurios dydį apsprendžia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-1182-600/2009; atsakovas, vykdydamas savo darbo funkcijas, priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo veiksmų teisėtumo ir kaltės. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka, jog jis veikė neteisėtai, pažymi, kad skirdamas drausmines nuobaudas savo įgaliojimų neviršijo, taigi neatliko neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija atsakovui iš esmės pritaria.

22Byloje nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovas, eidamas direktoriaus pareigas, turėjo teisę skirti darbuotojams nuobaudas ir atleisti iš darbo. Ieškovas atsakovo neteisėtus veiksmus grindė teismų sprendimais civilinėje byloje dėl A. Š. paskirtų drausminių nuobaudų. Atsakovas gi tvirtina, jog nebuvo patrauktas pastarojoje byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl ir joje priimti teismų sprendimai neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Dėl to teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, įvertina įsiteisėjusių teismų sprendimų dėl A. Š. drausminių nuobaudų reikšmę nagrinėjamai bylai.

23Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-173/2010), kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tačiau teismo sprendimo privalomumo principas nereiškia, kad teismo sprendimu gali būti nuspręsta dėl nedalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimo privalomumas ir res judicata galia nėra tapatūs. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Sprendimo res judicata galia yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tačiau pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus. Konstatuotina, kad įsiteisėję teismų sprendimai byloje dėl drausminių nuobaudų, kuriais rėmėsi ieškovas ir pirmosios instancijos teismas, neturi dėl atsakovo res judicata ir prejudicinės galių, juo nustatyti faktai neturi dėl atsakovo prejudicinės galios, tačiau atsakovas, kuris nebuvo įtrauktas į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-1182-600/2009 nagrinėjimą, galėjo nagrinėjamoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus, ką atsakovas iš esmės ir atliko.

24Nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu pripažino atsakovo priimtus įsakymus neteisėtais, juos panaikino ir grąžino A. Š. į darbą UAB „Antakalnio ūkis“ į vyr.vadybininko pareigas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi 2008-11-20 įsakymą pripažino teisėtu, konstatavęs, kad A. Š. neleistinas elgesys su lankytoja darbdavio buvo pagrįstai įvertintas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, darbdavys paskyrė A. Š. pažeidimo sunkumą atitinkančią nuobaudą, drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas teismų sprendimus dėl drausminių nuobaudų kaip rašytinius įrodymus, iš esmės iš naujo sprendė paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo klausimą, konstatavęs, kad A. Š. neteisėtai atleistas iš darbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tokiu būdu nepagrįstai peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi drausminių nuobaudų skyrimo teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Civilinėje byloje Nr.2-1182-600/2009 esančius įrodymus teismas turėjo vertinti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, tačiau spręsdamas dėl drausminių nuobaudų teisėtumo, viršijo teismo įgaliojimus. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta nagrinėjant A. Š. atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, nenustatyta, kad atsakovas, kaip įstaigos vadovas, skirdamas drausmines nuobaudas, padarė proceso pažeidimų. Teismo argumentai dėl įsakymo netikslumo paaiškinami atsakovo motyvais, jog bendrovė neturėjo juridinės tarnybos, o ieškovo atsikirtimai, jog atsakovas galėjo pasirūpinti teisinėmis paslaugomis taip pat negali būti vertinami vienareikšmiškai. Viena vertus, sutiktina, kad atsakovas, kaip bendrovės direktorius galėjo pasirūpinti teisinėmis paslaugomis, kita vertus, atsakovas privalėjo tausoti bendrovės turtą ir lėšas, todėl, esant tvirtam įsitikinimui dėl atliekamų veiksmų teisėtumo, lėšų skyrimas brangiai kainuojančioms teisinėms paslaugoms galėtų būti traktuojamas kaip bendrovės lėšų švaistymas. Įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir jos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-880/2002). Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad atsakovas, skirdamas drausmines nuobaudas veikė bendrovės interesais, kuriais rūpinosi net ir tuo metu, kai jau nebebuvo bendrovės direktoriumi, ką patvirtina ir paties ieškovo teiginiai, jog atsakovas domėjosi bylos dėl drausminių nuobaudų eiga, konsultavo dėl faktinių aplinkybių. Atsakovas neatsiribojo nuo ginčo dėl jo skirtų drausminių nuobaudų sprendimo, stengėsi pagelbėti ieškovui, kai, formaliai jau nebūdamas direktoriumi, neprivalėjo veikti įmonės interesais, kas patvirtina jo lojalumą buvusiam darbdaviui. Pažymėtina, kad ieškovas ne tik kad nepaneigė, bet ir sutiko su atsakovo argumentais dėl to, jog atsakovas po jo atleidimo iš direktoriaus pareigų domėjosi bylos dėl drausminių nuobaudų eiga, bendravo su ieškovo atstovais. Ieškovas nepaneigė, kad atsakovas savo veiksmus derino su UAB „Antakalnio ūkis“ valdybos pirmininku M. M., kaip kad buvo teigiama pirmosios instancijos teisme (b.l. 82-85, 127 t.1). Atsakovo poziciją pakartojo ir liudytoju apklaustas S. V. (b.l. 150-152, t.1). Be to apie drausminių nuobaudų klausimo aptarimą su valdybos pirmininku nurodė ir pats A. Š. (b.l. 171–172, t.1). Iš liudytojos A. C. parodymų nustatyta, jog atsakovas konsultavosi su ja dėl bylos Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme eigos, šis klausimas buvo aptartas vadovų lygmenyje (b.l. 173, t.1). Dėl to pripažinti išimtinai atsakovo kaltę būtų neteisinga ir nesąžininga, kadangi atsakovo veiksmų visuma byloja apie veiksmų suderinimą ir atlikimą bendrovės interesais. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovas, eidamas direktoriaus pareigas, veikė rūpestingai ir atsakingai, kaltės jo veiksmuose nėra.

25Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-190/2008). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2008). Pirmosios instancijos teismas esminę įrodomąją reikšmę suteikė neteisėtam A. Š. atleidimui, net nesigilinęs ir neįvertinęs aplinkybių, kaip buvo paskirtos drausminės nuobaudos, teismas neanalizavo, kaip atsakovas, būdamas direktoriumi, priėmė sprendimus, ar drausminių nuobaudų paskyrimas atitiko išimtinai jo valią, ar ir vadovų (įmonės akcininkų), o šios aplinkybės ir yra esminės, sprendžiant klausimą dėl atsakovo kaltės. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-500/2010; kt.). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neįvertino byloje kilusių prieštaravimų, kurių išsprendimas būtų leidęs padaryti teisingas išvadas dėl atsakovo kaltės nebuvimo.

26Atsakovo netinkamai taikytos drausminės nuobaudos sudarė pagrindą pripažinti A. Š. atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau tai neleidžia pripažinti, jog atsakovas veikė prieš bendrovės interesus, taip pat tokio atsakovo kaltės laipsnio, kurio pagrindu galėtų būti taikoma materialinė atsakomybė. Teismų sprendimuose, priimtuose nagrinėjant A. Š. atleidimo iš darbo bylą, atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus, veiksmų teisėtumas vertintas ne apskritai kaip toks, t.y. kaip pažeidžiantis ar neatitinkantis tam tikrų vadovui keliamų reikalavimų, o tik drausminės nuobaudos taikymo aspektu. Dėl to vien tai, kad atsakovo skirtos dvi drausminės nuobaudos teismo sprendimais yra pripažintos neteisėtomis (o viena paskirta pagrįstai), nesukuria teisinio pagrindo direktoriaus kaltei konstatuoti. Teisėjų kolegija, įvertindama teismų nustatytas materialinės atsakomybės sąlygas, sprendžia, kad atsakovo kaltės laipsnis nagrinėjamu atveju yra nepakankamas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei taikyti. Dėl to, nesant nustatytų visų materialinės atsakomybės sąlygų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo atsakomybės.

27Atsakovas pateikė 2008-11-14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuri, jo manymu, šalina jo materialinę atsakomybę. Šis įrodymas buvo priimtas apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas atsisakė jį priimti kaip nesusijusį su byla (b.l. 123-124, t.1). Šalys vykdydamos įrodinėjimo pareigą, teikė byloje įvairius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti ir ištirti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria remiasi atsakovas, galėjo sudaryti prielaidas neatskleisti visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje gali būti pasisakyta tik ištyrus šį įrodymą.

28Nustatyta, jog 2008-11-14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjai M. M., V. M. ir J. Ž. įsipareigojo perleisti nuosavybės teisę pirkėjui UAB „Fervėja“ į paprastąsias vardines nematerialiąsias UAB „Būsto investicijų valdymas“ akcijas, kurios sudaro 100 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal sutarties 8 punktą pardavėjai garantavo, jog UAB „Būsto investicijų valdymas“ ir dukterinių bendrovių, įskaitant UAB „Antakalnio ūkis“, finansinėje atskaitomybėje nėra neapskaitytų įsipareigojimų, nesamų turtinių teisių ir nesamo turto, apskaita vedama, vadovaujantis galiojančiais norminiais aktais, bendrovė ir dukterinės bendrovės yra tinkamai pateikusios visas pagal įstatymus teiktinas mokesčių deklaracijas bei ataskaitas ir yra tinkamai apskaičiavusios ir deklaravusios visus privalomus mokėti mokesčius. Pagal sutartį finansinė atskaitomybė apėmė metus, pasibaigusius 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. pirmojo pusmečio finansines atskaitomybes (sutarties 2.4 p.). Nors pagal sutarties 9 punktą pirkėjas neturi ir ateityje neturės pretenzijų pardavėjams kaip bendrovės akcininkams ir/arba bendrovės ar dukterinių bendrovių esamiems ar būsimiems vadovams ar darbuotojams dėl jų bet kurių veiksmų, sprendimų, sandorių, bendrovės ir/arba dukterinių bendrovių finansinės ir turtinės būklės, tačiau akivaizdu, jog šios garantijos taikytinos sprendimams ir sandoriams, kurie jau buvo sudaryti ir atsispindėjo 2007 m. ir 2008 m. pirmojo pusmečio finansinėje atskaitomybėje. Tuo tikslu pirkėjas ir susipažino su bendrovės ir dukterinių bendrovių finansinę padėtį apibūdinančiais dokumentais. Garantijų suteikimas ateityje sudaromiems sandoriams ar priimamiems sprendimams, būtų nelogiškas ir neatitiktų verslo praktikos. Akivaizdu, jog atsakovo priimti įsakymai dėl drausminių nuobaudų A. Š. skyrimo yra vėlesni už laikotarpį, kurį akcijų pirkėjas prisiėmė atitinkamas garantijas bendrovių vadovams ir darbuotojams, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiame kontekste tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir pagrįstai pripažino šią sutartį nesusijusią su nagrinėjama byla, kadangi atsakovo pateikta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus, nes ši sutartis nei patvirtina, nei paneigia turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Sandorio užbaigimo data nagrinėjamu atveju neturi reikšmės sprendžiamam ginčui.

29Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Ieškovui, kuriam teko atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga, šios pareigos neįvykdė, todėl ieškovo ieškinys negali būti patenkintas nei iš dalies, nei visiškai. Nenustačius atsakovo kaltės, teismas nevertina ieškovo apeliacinio skundo argumentų dėl priežastinio ryšio, nes nesant kaltės atsakovo atsakomybė negalima.

30Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

31Atsakovas apeliaciniame skunde prašė bylos medžiagą laikyti nevieša, kadangi 2008-11-14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti informacijos, kvalifikuotinos komercine paslaptimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas šio prašymo nepalaikė, todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja. Pažymėtina, kad pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį atsakovas turi teisę net ir po bylos išnagrinėjimo prašyti pirmosios instancijos teismą pripažinti bylos medžiagą ar jos dalį (akcijų pirkimo-pardavimo sutartį) nevieša. Toks prašymas turi būti motyvuotas, dėl jo priimama teismo nutartis, kuri prašymo atmetimo atveju, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 10 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismui išsprendus šį klausimą, atsakovas prarastų galimybę pasinaudoti apeliacijos teise, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja atsakovo prašymo dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša.

32Dėl bylinėjimosi išlaidų

33Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi ieškovo ieškinys atmestas visiškai, ieškovas privalo atlyginti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2420 Lt advokato pagalbai apmokėti ir ši suma yra mažesnė nei nustatyta rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

34Atsakovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, todėl, patenkinus jo apeliacinį skundą, už apeliacinį skundą mokėtinas 460 Lt žyminis mokestis priteisiamas iš ieškovo valstybės naudai (CPK 96 str.).

35Pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas buvo paskirstęs apmokėti ieškovui ir atsakovui, tačiau patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir atmetus ieškinį, šios išlaidos priteisiamos tik iš ieškovo. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 19,26 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 8,47 Lt, viso 27,73 Lt. Ši suma yra didesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl priteistina (CPK 92 str., 96 str.).

36Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

37Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, ir ieškovo UAB „Antakalnio ūkis“ naudai priteista iš atsakovo A. B. 15 346,46 Lt nuostolių atlyginimo ir 489 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteista valstybei iš atsakovo A. B. ir iš ieškovo UAB „Antakalnio ūkis“ išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir priimti naują sprendimą:

38Ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ (buvęs UAB „Antakalnio ūkis“) ieškinį atmesti.

39Priteisti iš ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ (įmonės kodas 121449152) atsakovo A. B. (a.k. ( - )) naudai 2420 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

40Priteisti iš ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ (įmonės kodas 121449152) į valstybės biudžetą 460 (keturis šimtus šešiasdešimt) Lt žyminio mokesčio ir 27,73 Lt (dvidešimt septynis litus 73 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas UAB „Antakalnio būstas“ (buvęs UAB „Antakalnio ūkis“) 2011... 6. Atsakovas A. B. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, kadangi ieškovas... 7. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį... 8. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Antakalnio būstas“ prašo panaikinti... 9. Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria... 10. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas, prašydamas atmesti... 11. Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.... 12. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškovo... 13. Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo - tenkintinas.... 14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 15. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo, kaip buvusio UAB „Antakalnio ūkis“... 16. Dėl bendrovės vadovo atsakomybei taikytinų materialinės teisės normų ir... 17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią teismų praktiką dėl... 18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo... 19. Dėl materialinės atsakomybės sąlygų... 20. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga... 21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui yra padaryta žalos, kurios... 22. Byloje nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovas, eidamas direktoriaus pareigas,... 23. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas... 24. Nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu... 25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas privalo tirti kiekvieną... 26. Atsakovo netinkamai taikytos drausminės nuobaudos sudarė pagrindą... 27. Atsakovas pateikė 2008-11-14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuri, jo... 28. Nustatyta, jog 2008-11-14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjai M.... 29. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal... 30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti... 31. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė bylos medžiagą laikyti nevieša,... 32. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 33. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, perskirstomos... 34. Atsakovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą... 35. Pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas buvo... 36. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo... 38. Ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ (buvęs UAB „Antakalnio ūkis“)... 39. Priteisti iš ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ (įmonės kodas 121449152)... 40. Priteisti iš ieškovo UAB „Antakalnio būstas“ (įmonės kodas 121449152)...