Byla 3K-3-190/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. M. ieškinį atsakovams J. M., M. S., D. Š., R. M., V. M., D. J., A. N., R. N., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl servituto pabaigos nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas ginčija ir prašo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracinio teisės akto, kuriuo patvirtintas atsakovų žemės sklypų padalijimo projektas, dalį dėl privažiuojamųjų kelių prie sklypų, taip pat šį projektą; patvirtinti kitą žemės sklypo padalijimo projektą, kuriame nustatyti privažiavimą prie atsakovų sklypų per Tabariškiai–Bajorai kelią (bandokelį); taip pat pripažinti, kad, išnykus servituto būtinumui, pasibaigė Kauno apskrities viršininko 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu ieškovo žemės sklypui nustatytas 0,04 ha kelio servitutas. Taigi byloje keliamas servituto pabaigą reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, kilus abejonių dėl atsakovų galimybių privažiuoti prie savo sklypų, naudojantis kitu keliu, ir dėl būtinumo tokiu atveju ištirti visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl administraciniu aktu ieškovo žemės sklypui nustatyto kelio servituto, suteikiančio teisę atsakovams naudotis keliu ieškovo žemės sklype, pabaigos.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas atnaujino terminą skundui dėl administracinio akto paduoti ir panaikino Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 02-05-1935 3 punktą ir šiuo punktu patvirtintą VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno geodezijos ir kartografijos skyriaus sudaryto atsakovų žemės sklypų padalijimo projekto dalį dėl privažiuojamųjų kelių; nustatė, kad, pasikeitus aplinkybėms (išnykus servituto būtinumui), pasibaigė Kauno apskrities viršininko 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu ieškovo žemės sklypui nustatytas 0,04 ha kelio servitutas; atmetė ieškinio reikalavimą patvirtinti VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto vyresniojo inžinieriaus M. K. parengto atsakovų žemės sklypų padalijimo projektą, kuriame nustatytas privažiavimas prie atsakovų sklypų keliu Tabariškiai–Bajorai. Teismas pažymėjo, kad servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis). Įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad iki atsakovų žemės sklypų galima patekti ne tik keliu per ieškovo žemės sklypą, bet ir kitu keliu (bandokeliu), ir kad tokiu atveju ieškovo žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas tampa nebereikalingas. Teismas taip pat vertino ir pripažino nepagrįstais atsakovų argumentus, kad kelias (bandokelis) yra prastos būklės ir kad jo remontui būtinos lėšos, kurių atsakovai neturi; teismas sprendė, kad aštuoniems asmenims tenkančios kelio remonto išlaidos nepripažintinos nepateisinamai didelėmis; šiuo atveju viešpataujančiojo daikto savininkų motyvacija, kad jiems patogiau naudotis svetimu daiktu, teismo vertinimu, nėra pagrindas riboti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę, nustatant servitutą; be to, atsakovų, žemės sklypų savininkų, parengtas žemės sklypų padalijimo projektas neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų vietinės reikšmės kelius projektuoti taip, kad jie jungtų valstybinius kelius su sodybomis arba esamais (projektuojamais) žemės sklypais (žemės ūkio ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-159 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 32.3 punktas [(1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 207 redakcija; Žin.,1998, Nr. 43–1189); Žin., 2006, Nr. 45–1638, toliau – ir Metodika].

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą ir ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria nepriimtas papildomas sprendimas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartimi panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą ir 2007 m. gegužės 4 d. nutartį, perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio pagrindinis reikalavimas yra pripažinti ir nustatyti, jog, išnykus servituto būtinumui, pasibaigė Kauno apskrities viršininko 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 02-05-3464 nustatytas ieškovo žemės sklypui kelio servitutas, suteikiantis teisę atsakovams naudotis 0,04 ha keliu (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Bylos duomenimis (Kauno rajono Noreikiškių kadastro vietovės projektas, patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 02-05-6020, kurio kopija yra byloje (T. 2, b . l. 31, 68), Valstybinio žemėtvarkos instituto 2003 m. sausio 6 d. parengtas atsakovų žemės sklypų planas, šio instituto vyresniojo inžinieriaus V. K. 2006 m. gruodžio 8 d. parengta įvažiavimo į bendro naudojimo kelius schema (T. 2, b. l. 28, 29), yra kitas kelias, kuriuo atsakovai gali naudotis įvažiuoti į pagrindinį kelią Tabariškiai–Kaunas; teisinė šio kelio registracija neatlikta, bet jis realiai egzistuoja ir patvirtinamas naudojimosi keliu faktas – Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. rašte nurodoma, kad žemės ūkio technikai privažiuoti į žemės sklypus yra 6 m pločio bendro naudojimo kelias (buvęs bandokelis); šios aplinkybės neneigia ir atsakovai, tačiau jie pažymi, kad dėl prastos kelio kokybės nėra galimybių juo naudotis, be to, šiuo keliu negalima privažiuoti prie visų sklypų, dalis kelio patenka į privatų žemės sklypą. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie pirmiau nurodyto kelio būklę, jo dangą, nuosavybės formą, todėl negalima spręsti dėl galimybių juo naudotis pagal paskirtį; tuo tarpu šalių ir liudytojų paaiškinimai yra prieštaringi. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog išnyko servituto būtinumas, padaryta, neištyrus visų aplinkybių, turinčių reikšmės teismo išvadai pagrįsti; pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti visas aplinkybes bei įrodymus ir spręsti, ar buvo pagrindas konstatuoti, kad atsakovai turi realių galimybių naudotis keliu Bajorai–Tabariškiai (buvusiu bandokeliu) ir juo įvažiuoti į pagrindinį kelią Tabariškiai–Kaunas. To nepadarius, pripažintina, kad neatskleista bylos esmė. Kolegija taip pat pažymėjo, kad klausimo dėl servituto pabaigos ir atsakovų galimybių naudotis keliu Bajorai–Tabariškės nagrinėjimas teisme yra tiesiogiai susijęs su Kauno rajono savivaldybės, kaip kelio savininko, teisėmis ir pareigomis, tačiau byla išnagrinėta, savivaldybei nedalyvaujant; toks atvejis yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino pirmosios instancijos teismui, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, būtina ištirti ne tik turinčias reikšmės aplinkybes išvadai dėl servituto pabaigos pagrįsti, bet ir nustatyti servituto pabaigos momentą. Priešingu atveju servituto būtinumas išnyks, kai Kauno rajono savivaldybė įvykdys kelios savininko pareigas ir savo lėšomis sutvarkys kelią taip, kad jis būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį. Kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui dėl Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 25 d. įsakymo Nr.02-05-1935 3 punkto, kuriuo patvirtintas atsakovų žemės sklypo padalijimo projektas, paduoti; jeigu bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas nustatys, kad servitutas pasibaigė, pirmiau nurodyto įsakymo priede nustatyta atsakovų teisė naudotis 0,04 ha keliu ieškovo žemės sklype savaime neteks prasmės.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartį, palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

101. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178, 185, 263, 270 straipsnių nuostatas, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų procesinės teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Dėl nurodytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie kelio (buvusio bandokelio) būklę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir kelia abejonių dėl teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, šiam teismui nepagrįstai atsisakius priimti pateiktą bylai reikšmingą rašytinį įrodymą – Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 28d. pažymą Nr. S6-2393, kurios duomenimis, bendro naudojimo Ringaudų seniūnijos kelias Tabariškiai–Bajorai patvirtintas iki atsakovų sklypų Nr. 300-1 ir Nr. 300-5. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino prie bylos pridėto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenų, patvirtinančių tinkamą privažiavimą prie atsakovų buvusio bendro sklypo keliu Tabariškiai–Bajorai.

112. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kuris pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Kolegijos argumentais, kad bylos nagrinėjimas teisme susijęs su Kauno rajono savivaldybės, kaip kelio savininkės, teisėmis ir pareigomis, nepagrindžiama aplinkybė, jog bet kokių asmenų naudojimasis viešojo naudojimosi keliais yra apribotas ir kad jis turi įtakos savivaldybės teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo nuspręsti dėl kokių nors įstatymo savivaldybei nustatytų teisių ir pareigų byloje, kurioje konstatuotas viešojo kelio buvimo bei jo būklės faktai, sudarantys pagrindą spręsti, ar išnyko servituto būtinumas.

12Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovai J. M., M. S., D. Š., R. M., V. M., D. J. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti galioti ir nurodo, kad ieškovo sklype esantys statiniai teisiškai neįregistruoti, todėl neturi reikšmės, sprendžiant dėl kelio servituto sklype panaikinimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kelias Bajorai–Tabariškiai yra vietinės reikšmės iki 2003 m. suremontuotas kelias ir kad jis egzistuoja ne tik faktiškai bet ir teisiškai. Iš Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 28 d. rašto Nr. S6-2393 taip pat neišplaukia, kad tai yra vietinės reikšmės kelias; rašte minimas tik jo bendro naudojimosi faktas, tačiau nepatvirtinamas kelio teisinis statusas. Šis kelias vertintinas tik tuo aspektu, kad jis siekė žemės sklypą, kurį atsakovai 2003 m. kovo 25 d. pasidalijo. Tuo tarpu iš ieškovo teismui pateikto Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašto Nr. (2.19)-SD-2711 matyti, kad 2008 m. kelias Bajorai–Tabariškiai, atlikus jo inventorizaciją, bus įrašytas į inventorizuojamų kelių sąrašą, tačiau neaišku, kada tai įvyks, ir kad kelias bus perduotas Ringaudų seniūnijai tvarkyti ir prižiūrėti. Taigi šiuo metu kelias neprižiūrimas, neinventorizuotas ir neatlikta jo teisinė registracija. Be to, didesnė bandokelio dalis, kaip nurodoma, siekiančio kelią Noreikiškės–Tabariškiai, yra kitų asmenų privačioje nuosavybėje, todėl jis negali būti vietinės reikšmės kelias, kaip tai reglamentuojama Lietuvos Respublikos kelių įstatymo normų (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija; Žin., 2002, N. 101–4492), jis negali būti inventorizuotas ir perduotas seniūnijai, neišpirkus keliui reikalingo žemės ploto iš privačios nuosavybės; valstybės nuosavybėje yra tik bandokelio dalis, einanti nuo atsakovo R. M. sklypo pradžios kampo iki J. M. sklypo ribos, ir ši kelio atkarpa neturi įtakos šiai bylai, kurios esmė yra ta, kad kelias siektų tik iki R. M. sklypo, o per šį būtų patenkama į kitų atsakovų sklypus, išnagrinėti. Pirmiau nurodyta sklypo atkarpa, priešingai nei teigiama Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. S6-2393, nesusisiekia su keliu Noreikiškės–Tabariškiai per privačioje nuosavybėje esančius sklypus ir per tuos sklypus nenumatytas kelio servitutas. Taigi teisiškai neįregistruotas bandokelis negali būti bendro naudojimo arba vietinės reikšmės kelias, juolab kad dalis šio bandokelio yra ir ieškovui priklausančiame nuosavybės teise žemės sklype. Atsakovai pažymi ir tai, kad kelio servitutas ieškovo žemės sklype nustatytas dar 1994 m.; į ieškovo tėvo sodybą buvo patenkama būtent šiuo nuo seno egzistavusiu ginčo keliu; ieškovui ši aplinkybė buvo žinoma, nes, 1994 m. ieškovui ir jo broliui atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, jis pasirašė apie jam žinomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Metodikoje, kurios nuostatomis remiamasi, reglamentuojamas kelių projektavimas, juos derinant prie sodybų, bet ne sodybų ir sklypų projektavimas, derinant prie esančių kelių. Ginčo kelias buvo projektuotas tada, kai jis vedė tik į vieną J. M. priklausantį žemės sklypą, todėl Metodikoje nustatyti reikalavimai vietinės reikšmės kelius projektuoti taip, kad jie jungtų valstybinius kelius su projektuojamais žemės sklypais, jeigu prie vieno bendro naudojimo kelio prieina ne mažiau kaip penki žemės sklypai, negalėjo būti taikomi, be to, ši Metodika įsigaliojo vėliau, nei nustatytas kelio servitutas. Bandokelis ribojasi tik su dviem iš penkių po atsakovų žemės sklypo padalijimo suformuotų sklypų – J. M. ir R. M.; per šiuos sklypus iki kitų sklypų kelių ir kelio servitutų nėra. Norint nutiesti privažiuojamąjį kelią pagal ieškovo siūlomą projektą, pirmiausia reikėtų įrengti 200 m ilgio kelią, kurio beveik pusė eitų per R. M. sklypą ir kuriam šis nebūtų reikalingas, be to, daug kartų sumažintų, nei ieškovo turimą, mažesnį žemės sklypą; ieškovo žemės sklypui nustatytą kelio servitutą reikėtų keisti į tapatų R. M. sklypui. Išeitų, kad servitutų tik padaugėtų. Papildomo privažiuojamojo kelio statyba pareikalautų didelių lėšų. Ieškovas neteisingai nurodo, kad bandokeliu naudojasi kiti žemės sklypų savininkai; šiuo keliu važiuoja tik sunkioji technika. Atsakovai laiko nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą apie kelią Tabariškiai–Bajorai (bandokelį) ir nevertinti jame esančių duomenų; apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymų visumą ir pažymėjo, kad patvirtinamas kelio buvimo faktas, bet nėra pakankamų duomenų apie jo būklę ir dėl galimybių juo naudotis, todėl būtinas papildomas įrodymų rinkimas ir tyrimas išvadai, kad išnyko kelio servituto būtinumas, padaryti. Byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrįstai, juolab kad nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Viešuosius kelius steigia, valdo ir administruoja savivaldybė savininko teisėmis, todėl ji turi su keliu susijusias teises ir pareigas jų naudotojams; bandokelis, jeigu jis būtų viešasis kelias, būtų susijęs su Kauno rajono savivaldybės teisėmis ir pareigomis, jį įregistruojant, eksploatuojant, prižiūrint ir kt. Vadinasi, Kauno rajono savivaldybė turi būti įtraukta į bylos nagrinėjimą.

13Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nurodo, kad kolegija pagrįstai atsisakė pridėti prie bylos ieškovo nurodytą rašytinį įrodymą, t. y. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. S6-2393, nes jame nustatytas kelio Bajorai–Tabariškiai (bandokelio) buvimo faktas patvirtintas ir Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. rašto, kuris yra byloje, duomenimis; teismas tyrė įrodymų visumą. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 3 dalį kelias Bajorai–Tabariškiai vertintinas viešuoju keliu; vietinės reikšmės viešieji keliai priskirtini nuosavybės teise savivaldybėms; ta aplinkybė, kad kelio teisinė registracija neatlikta, negali paneigti CK 4.37 straipsnyje nustatytų nuosavybės teisės turinį sudarančių elementų – savo nuožiūra nuosavybės teisės objektą valdyti, naudoti ir juo disponuoti; vadinasi, klausimo dėl servituto pabaigos nagrinėjimas yra susijęs su Kauno rajono savivaldybės teisėmis ir pareigomis. Kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, konstatuojamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

16Iki atsakovų žemės sklypų galima patekti ne tik ieškovo žemės sklype administraciniu aktu nustatytu 0,04 ha kelio servitutu, bet ir kitu keliu (bandokeliu), tačiau, tik ištyrus ir įvertinus, kad atsakovai turi realių galimybių naudotis keliu Bajorai–Tabariškiai (bandokeliu) ir juo įvažiuoti į pagrindinį kelią Tabariškiai–Kaunas, galima spręsti, ar servitutas baigėsi, išnykus servituto būtinumui.

17V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą.

19Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 straipsnis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005 ir kitose kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad, nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį, kitokių sprendinių galimybę ir pan.

20Kasacinis skundas grindžiamas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, netinkamu aiškinimu ir taikymu. Iš ieškinio pareiškimo matyti, kad kasatorius prašė teismo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracinės teisės akto, kuriuo patvirtintas atsakovų žemės sklypų padalijimo projektas, dalį dėl privažiuojamųjų kelių prie sklypų, pripažinti, kad, išnykus servituto būtinumui, pasibaigė Kauno apskrities viršininko 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu kasatoriaus žemės sklypui nustatytas 0,04 ha kelio servitutas, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog kelio servitutas per kasatoriaus sklypą patekimui į atsakovų žemės sklypus nustatytas dar iki 2000 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 52/02–02–3464, o bandokelis ribojasi tik su keletu suformuotų sklypų.

21Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (CPK 183, 184, 192, 194, 195, 200–203, 209, 210, 217, 220 straipsniai). Teismas taip pat turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 186 straipsnis); sprendime teismas gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Vertindami įrodymus, teismai privalo vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, padaryti nešališkas išvadas pagal savo vidinį įsitikinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus žemės sklype nustatytas kelio servitutas pasibaigė, padaryta neištyrus ir neįvertinus apeliacinės instancijos teismo įvardytų konkrečių aplinkybių bei įrodymų, sudarančių pagrindą nustatyti, ar iš tikrųjų išnyko servituto būtinybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados tinkamai motyvuotos, todėl nėra teisinio pagrindo nesutikti su jomis.

22Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog į bylos nagrinėjimą šalimi turi būti įtraukta Kauno rajono savivaldybė. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 straipsnio 3 dalimi, kad bandokelis, jei jis skirtas naudotis visų aplinkinių žemės sklypų savininkams ir naudotojams, turi turėti viešojo kelio statusą, taigi priklausyti savivaldybei nuosavybės teise. Vadinasi, bandokelis, jei jis būtų viešasis kelias, būtų susijęs su Kauno rajono savivaldybės teisėmis ir pareigomis jį įregistruojant, eksploatuojant, prižiūrint ir t. t. Kasatorius skunde motyvuoja, kad viešasis kelias turi egzistuoti savaime be jokių apribojimų, tačiau viešuosius kelius steigia, valdo, administruoja savivaldybė savininko teisėmis, vadinasi, turi teisių ir pareigų kelio naudotojams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinė byla akivaizdžiai susijusi su savivaldybės interesais, jos neįtraukus dalyvauti byloje, pagrįstai konstatuotas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

23Esant tokioms aplinkybėms, kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas netenkintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

25Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

26Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.