Byla 2-148-647/2012
Dėl priėmimo – perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir dėl nekilnojamojo turto perdavimo

1Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius, sekretoriaujant V.Liaubienei, dalyvaujant ieškovės J. K. atstovui adv. D.Stalioniui, atsakovo LR aplinkos ministerijos atstovei A.Murauskaitei, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei A.Gaurytei, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams LR aplinkos ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl priėmimo – perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir dėl nekilnojamojo turto perdavimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams LR aplinkos ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir prašo panaikinti ir pripažinti negaliojančiu 2010-01-29 aikštelės (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone, ir tvoros, (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone, perdavimo - priėmimo aktą Nr. (51)-7.2 (S)-86, pripažinti aikštelės, (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone, ir tvoros, (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - )kaime, Vilniaus rajone, nuosavybės teisę ieškovei J. K., bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2006-07-05 dienos apskrities viršininko įsakymais ( - ) kaime, Vilniaus rajone esantis 3 ha žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) natūra buvo sugrąžintas teisėtiems buvusiems savininkams, bei paveldėtojams. Šiai dienai šio žemės sklypo savininkai yra ieškovė J. K., kuriai priklauso 22000/30000 žemės sklypo dalis (2,2 ha), Z. S., kuriam priklauso 4000/30000 (0,4 ha) žemės sklypo dalis, A. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis, bei J. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis. Visi minimi žemės savininkai žinojo, jog ant jų grąžinamos žemės stovi administracinės paskirties pastatas. Šis faktas buvo nurodytas jiems grąžinamos nuosavybės dokumentuose, tai yra buvo nurodyta 2006-07-05 dienos apskrities viršininko įsakymuose, jog bus nustatytas servitutas šio pastato naudotojui prie jo privažiuoti ir naudotis. Remiantis šiais dokumentais, buvo įregistruotas servitutas - teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį, stovintį žemės sklype. Tačiau apie jokius kitus nekilnojamojo turto objektus dokumentuose nebuvo nurodyta, todėl savininkai pagrįstai tikėjosi ir žinojo, kad jų žemės sklype stovi tik pastatas ir daugiau nėra jokių nekilnojamojo turto objektų. Po kurio laiko Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė privatizavimo konkursą pastatui (unikalus Nr. ( - )), esančiam ( - ) kaime, Vilniaus rajone. Pastatą nupirko ir sutartį Nr. ( - ) dėl privatizavimo objekto pirkimo - pardavimo 2009-12-24 pasirašė ieškovė J. K.. Ieškovė minimą pastatą pirko, turėdama tikslą kartu su kitais giminaičiais būti šeimininke visame žemės sklype. Nuosavybės teisė į minimą administracinį pastatą ieškovei J. K. perėjo 2010-01-07 dieną, pasirašius privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą po galutinio atsiskaitymo su Vilniaus miesto savivaldybe. Tačiau vėliau, atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, paaiškėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi nuosavybės teisę į minimame žemės sklype esančius aikštelę ir tvorą, jų teisinis įregistravimo pagrindas yra 1998-07-13 ir 2009-03-09 dienos Vyriausybės nutarimai, bei 2010-01-29 dienos perdavimo priėmimo aktas Nr. ( - ), kurio pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija perdavė Vilniaus miesto savivaldybei objektus su priklausiniais. Ieškovės nuomone minimas aktas yra niekinis ir negali būti pripažintas galiojančiu, o jos, bei jos giminaičių žemėje esantis turtas neatlygintinai turi būti perduotas jiems, nes už jį yra sumokėta, perkant iš Vilniaus miesto savivaldybės administracinės paskirties pastatą. Laikant minimą aktą teisėtu, žemės sklypo bendrasavininkams nelieka tiek žemės sklypo ploto, kiek yra nurodyta dokumentuose, kadangi ant jų žemės atsirado aikštelė ir tvora. Ieškovei neaišku kokiu pagrindu yra užkertamas kelias naudotis jai priklausančiu žemės sklypo plotu, kuris priklauso nuosavybės teise ir nėra jokiais kitais administraciniais teisės aktais apribotas. Aikštelės plotas yra 2720 kv.m. ir 500 kv.m., tai yra šiuo žemės sklypo plotu bendrasavininkai negali naudotis, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė turi nuosavybės teisę į aikštelę. Tvora yra net 46,70 m ilgio. Yra neteisėtai suvaržytos žemės sklypo bendrasavininkų teisės naudotis jiems sugrąžintu žemės sklypu, specialiai didinant jiems apribojimus, trukdant naudotis jiems priklausančia žeme. Nurodo, kad nors kadastrinių matavimų byloje aikštelės ir tvoros statybos metai yra nurodyti 1988, tačiau šie nekilnojamojo turto objektai niekur iki 2010-01-29 dienos nebuvo užregistruoti, įtraukti į kokią nors apskaitą ir pan. 1997-11-25 Vilniaus miesto ekonomikos departamentas raštu pažymėjo, kad specialios paskirties uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis" įstatinio kapitalo struktūroje yra šie pastatai: sandėliai ir slėptuvės - 570,7 kv. m. ploto. Aikštelė ir tvora nebuvo užregistruotos ir perduotos tuo metu turtą valdžiusiai bendrovei „Verkių ūkis". 1998-01-12 bendrovė „Verkių ūkis" kreipėsi su prašymu dėl šio turto įregistravimo. 2001-02-12 turto perdavimo ir priėmimo aktu UAB „Verkių ūkis", perdavė Vilniaus miesto savivaldybės ekonomikos departamentui sandėlius, arkines slėptuves. Tai leidžia ieškovei daryti išvadą, kad nei aikštelė, nei tvora nebuvo laikomos jokiais atskirais turtiniais vienetais, šie objektai buvo sandėlio ir arkinių slėptuvių priklausiniais. Aikštelės ir tvoros kadastriniai matavimai buvo pradėti atlikinėti dar 2009-08-10, tai yra gerokai dar prieš administracinio pastato privatizavimą. Šie veiksmai buvo atliekami nederinant su žemės sklypo savininkais, jie apie jokius matavimus nebuvo informuoti. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė žinojo, kad yra pradėti veiksmai dėl aikštelės ir tvoros įteisinimo, tačiau apie tai visiškai nebuvo informuojami privatizavimo dalyviai. Tai žinodama, ieškovė galimai nebūtų dalyvavusi minėtame privatizavimo konkurse. Ieškovės nuomone, nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai yra neteisėti, nesąžiningi, kadangi jais savivaldybė nori pasipelnyti svetima sąskaita. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės parduotas ieškovei administracinis pastatas privalo turėti priklausinius – aikštelę, bei tvorą. Atsižvelgiant į statybos techninius reglamentus (STR), administracinės paskirties pastatas be aikštelės negali būti, todėl, ieškovės nuomone, aikštelė ir tvora yra laikytini priklausiniais prie parduoto administracinės paskirties pastato. Remiantis CK 4.19 str. 1 d., priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, todėl aikštelė ir tvora yra laikytini administracinio pastato priklausiniais, bei turėtų būti perduoti administracinio pastato pirkėjai ieškovei J. K.. Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo minimų statinių įregistravusi nekilnojamojo turto registre savo vardu ir tiesiog perdavė Vilniaus miesto savivaldybei, nors tokios teisės, ieškovės nuomone, neturėjo. Ieškovės nuomone, minimi objektai yra avarinės būklės, praktiškai netinkami naudoti pagal jų paskirtį, reikalaujantys remonto ir priežiūros. Aikštelė yra netaisyklingos formos, o tai apsunkina žemės sklypo savininkų teises tinkamai naudotis žemės sklypu ir įgyvendinti savo teises. Teismo posėdžių metu ieškovės atstovas advokatas patvirtino ieškinyje išdėstytus reikalavimus ir aplinkybes, bei prašė ieškinį tenkinti.

4Atsakovas LR Aplinkos ministerija atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas ir todėl turi būti atmestas. Pažymėjo, kad 2010-01-29 Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 ir 2009-03-09 nutarimu Nr. 180, priėmimo - perdavimo aktu Nr. ( - ) Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė - aikštelę, tvorą, bei kelią, esančius Vilniau s rajono savivaldybėje, ( - ) kaime. Ginčo objektai - aikštelė ir tvora, Vilniaus miesto savivaldybės valdomi patikėjimo teise, teisėtai ir pagrįstai, laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos, reglamentuojančios 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimą, nuostatų yra perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Remiantis galiojančiais įstatymais, savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioti asmenys pagal perdavimo - priėmimo aktus, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir savivaldybės administracijos direktorius (Tvarkos 1 p.). Vadovaujantis Tvarkos 11 ir 12 punktais, savivaldybės nuosavybėn turtas perduodamas prieš tai atlikus jo techninę inventorizaciją. Atitinkamai Tvarkos 13 p. nustato pareigą savivaldybėms atlikti savivaldybių nuosavybėn priskirto ir perduodamo turto techninę inventorizaciją. Tvarkos 9.4 p. numato, kad perduodant turtą - pagal perdavimo-priėmimo aktus, nurodomas objekto pavadinimas, adresas (vieta), nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos data, įsigijimo, arba perkainota ir likutinė vertė. Tvarkos 4 p. numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioti asmenys turi sudaryti savivaldybių nuosavybėn perduodamo valstybės turto dokumentų (perdavimo-priėmimo aktų) įforminimo kalendorinį grafiką ir apie tai informuoti savivaldybių administracijų direktorius. Savivaldybių administracijų direktoriai pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotiems asmenims šiame grafike nurodytu laiku parengtus valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn dokumentus. Vadovaujantis Tvarkos 6 p. - savivaldybių administracijų direktoriai, ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, bei į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 2.1 punktą, t.y., kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas įstatymo 3 straipsnyje, turi būti perduotas savivaldybių nuosavybėn, Vilniaus miesto savivaldybė patikėjimo teise valdžiusi ginčo objektus juos inventorizavo, parengė Perdavimo - priėmimo aktą, bei pateikė Vilniaus apskrities viršininkui pasirašyti, tokiu būdu teisėtai įgydama nuosavybės teisę į ginčo objektus - aikštelę, bei tvorą. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atitinkamai, jei valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti, ar kitaip perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės, ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Atsižvelgiant į specialiaisiais teisės aktais nustatytą valstybės turto privatizavimo teisinį reglamentavimą ieškinyje, ieškovės nurodomi argumentai, ginčijant savivaldybės nuosavybės teisę į savarankiškus statinius – aikštelę, bei tvorą, nurodant jog kadastrinių matavimų byloje aikštelės ir tvoros statybos metai yra nurodyti 1988, tačiau šie nekilnojamojo turto objektai niekur iki 2010-01-29 nebuvo užregistruoti, bei daromos išvados jog nei aikštelė, nei tvora nebuvo laikoma jokiais atskirais turtiniais vienetais, - yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini. CK 4.47 str. nustato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Ieškovė norėdama pagrįsti nuosavybės teisę į ginčo statinius – aikštelę, bei tvorą, privalėtų pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jos nuosavybės teises į ginčo statinius CK 4.47 str. numatytais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais. CPK 178 str. nustatantis įrodinėjimo pareigą šalims, numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tačiau ieškovė nepateikė teismui jos nuosavybės teises į ginčo statinius pagrindžiančių įrodymų, o nuosavybės teises kildina tik iš sutarties „Dėl privatizavimo objekto pirkimo ir pardavimo", kuria ieškovė iš Vilniaus miesto savivaldybės įsigijo administracinį pastatą. Atsakovo nuomone, ieškovės sudarytai sutarčiai yra taikytinos CK 6.193 - 6.195 straipsnių normos dėl sutarčių aiškinimo. Sutarčių aiškinimo taisyklės visų pirma nukreipia į tai, kad sutartys būtų aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, bei jos sudarymo aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl pirkimo-pardavimo sutarties turinio aiškinimo nurodoma, kad tikruosius šalių ketinimus įgalina atskleisti šalių derybos dėl sutarties sudarymo, šalių elgesys po sutarties sudarymo. Tuo atveju, jeigu šalys tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, neaptarė, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, jas nustatydamas. Svarbu tai, kad sutarties spragų užpildymas nepažeistų teisės normų reikalavimų ir neiškreiptų šalių ketinimų, sudarytos sutarties esmės ir tikslų. Visais atvejais privalu atsižvelgti ir į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.193, 6.195 straipsniai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2010). Atsižvelgiant į pateiktų dokumentų turinį, t.y. tiek į 2009-11-16 ieškovės paraišką dalyvauti privatizavimo viešame aukcione, tiek 2009-12-24 ieškovės sudarytą sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo ir pardavimo, sutarčių aiškinimo taisykles, akivaizdu, kad ieškovė, ketino įsigyti, bei sutartimi įsigijo 570,70 kv. m. ploto administracinį pastatą. Sutarties sudarymo aplinkybės patvirtina, kad sutarties dalykas buvo tik administracinis pastatas, o ne ginčo statiniai – aikštelė ir tvora. Atsakovo nuomone, perkant administracinės paskirties pastatą, buvo sumokėta privatizuojamo objekto kaina - 80 000 Lt, ši suma sumokėta būtent už administracinį pastatą, o ne už kitus objektus -savarankiškus statinius - aikštelę ir tvorą, todėl ieškovės teiginiai dėl nuosavybės teisės įgijimo ir perdavimo priėmimo akto neteisėtumo yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovo nuomone ieškovė elgiasi nesąžiningai, siekdama užvaldyti savarankiškus objektus - aikštelę ir tvorą, tačiau jų neaptarusi administracinio pastato įsigijimo sutartyje, bei už juos nemokėdama. Atsakovo nuomone ieškovė nepagrįstai ginčo statinius laiko administracinio pastato priklausiniais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas dėl daiktų, kaip priklausinių, teisinio statuso, yra konstatavęs, kad „priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taigi tarp pagrindinio daikto ir jam tarnaujančio daikto turėtų būti funkcinis ryšys, t. y. tarnaujantis daiktas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams". Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „funkcinio ryšio buvimui neturi lemiamos įtakos fizinis ryšys, tačiau tam, kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui" (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003, 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006 ir kt.). Todėl, atsakovo nuomone, ginčo statiniai atitinka CK 4.12 str. apibrėžtą pagrindinio daikto sąvoką, t.y. ginčo statiniai yra savarankiški teisinių santykių objektai, bei neturi teisiškai reikšmingo nuolatinio pobūdžio funkcinio ryšio, pasižyminčio nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Atsakovo nuomone, ieškovės reikalavimas dėl Perdavimo - priėmimo akto panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiu, bei nuosavybės teisės pripažinimo į savarankiškus ginčo objektus, neturint teisinio pagrindo, yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini.

5Atsakovas Vilniaus mesto savivaldybės administracija atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas ir todėl turi būti atmestas. Atsakovo nuomone, ieškovė J. K. privatizavo tik administracinės paskirties pastatą - ginčo objektai aikštelė ir tvora nėra minimo administracinės paskirties pastato priklausiniai. Ieškovė nepagrįstai mano, kad pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracinės paskirties pastatą, kartu su aikštele ir tvora, tačiau privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje yra aiškiai apibrėžtas sutarties objektas - pastatas, kurio paskirtis administracinė, pažymėjimas plane lB2p, bendras plotas: 570,7 kv. m. Ieškovė 2009 m. lapkričio 16 d. pateikta paraiška prašė būti įregistruota minimo administracinio pastato viešo aukciono dalyve. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje aikštelė ir tvora nėra nurodytos kaip sutarties objektai, joje yra nurodyta tik administracinio pastato kaina ir nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų sumokėjusi ir ginčo objektų kainą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010, konstatavo, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija turi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti ketinimą perduoti patalpas nuosavybėn, nes valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį, ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį. Tuo būdu, ginčo objektai - aikštelė ir tvora - nebuvo apibrėžti turto privatizavimo sutartyje, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčo objektai tapo ieškovės nuosavybe. Ieškovė, atsakovo nuomone, nepagrįstai nurodo, jog aikštelė ir tvora nebuvo laikomi atskirais turtiniais vienetais, o buvo pastato priklausiniais, tačiau toks teisės normų aiškinimas yra klaidinantis - CK 4.19 str. yra nustatyta, jog priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindimu daiktu. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jei nėra aukščiau nurodytų požymių. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo objektų nuolatines sąsajas ir tarnavimą pagrindiniam daiktui - ginčo patalpų tarnavimą pagrindiniam daiktui bando pagrįsti abstrakčiais teiginiais: administracinis pastatas turi turėti priklausinius - aikštelę ir tvorą. Atsakovo įsitikinimu aikštelė ir tvora yra savarankiški objektai. Siekiant, kad antraeilis daiktas liktų pirmo savininko nuosavybėje, tai turi būti aptarta tarp šalių sudarytoje sutartyje. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo objektai nebuvo atsakovo nuosavybe, todėl jie negalėjo būti perleisti kartu su administracinės paskirties pastatu. Nuosavybės teisė į ginčo objektus negalėjo būti įgyta, kadangi administracinės paskirties pastato pirkimo ir privatizavimo metu aikštelė ir tvora nebuvo atsakovo nuosavybe - privatizavimo pirkimo - pardavimo sutartis pasirašyta 2009 m. gruodžio 24 d., o priėmimo perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektai perduoti atsakovui, pasirašytas 2010 m. sausio 29 d. Ieškovės teiginys, kad ji nežinojo apie kitus statinius, esančius žemės sklype yra nepagrįstas, kadangi nuosavybės teisė į žemę ieškovei atkurta 2006 m., o priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei atkūrus nuosavybės teisę, ieškovė turėjo nuvykti į žemės sklypą ir negalėjo nepastebėti ten esančių ginčo objektų. Ieškovė taip pat nurodo, kad servitutas buvo nustatytas tik dėl administracinės paskirties pastato, tačiau Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas žemės sklypo servitutas - teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį, stovintį žemės sklype. Pažymi, kad nustatant servitutą nebuvo konkretizuota kokiam statiniui jis suteikiamas, todėl traktuotina, kad minimu servitutu gali naudotis aikštelės ir tvoros savininkė Vilniaus miesto savivaldybė. Ieškovė neįrodo priėmimo perdavimo akto negaliojimo pagrindų – todėl nuosavybės teisinė registracija yra teisėta. Ieškovės pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše (Registro Nr. ( - )), aiškiai nurodyta, jog aikštelė ir tvora yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. CK 4.47 str. yra nurodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Aikštelė ir tvora atsakovo nuosavybėn buvo perduotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870 ir 2009 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 180. Nuosavybės teisę į ginčo objektus atsakovas įgijo 2010 m. sausio 29 d. priėmimo perdavimo akto Nr. ( - ) pagrindu, todėl yra teisėtas ginčo objektų savininkas. Ieškovė nepateikia įrodymų, pagrindžiančių turto priėmimo-perdavimo akto neteisėtumą. Nors ieškovė nurodo, kad aikštelė ir tvora Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotos jų neįregistravus, bet ginčo objektų kadastro duomenys yra nustatyti 2009 m. rugpjūčio 10 d., priėmimo perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektai perduoti atsakovo nuosavybėn, pasirašytas 2010 m. sausio 29 d., todėl ieškovės teiginys yra nepagrįstas. Ginčo objektai Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, kuriuo yra patvirtinta valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka. Taisyklių 6 p. nustatyta Savivaldybių administracijų direktorių pareiga įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į savivaldybių nuosavybėn perimtus nekilnojamuosius daiktus. Nuosavybės teisė registruojama esant tam tikram juridiniam faktui, šiuo atveju - nuosavybės teisinė registracija galėjo būti atlikta priėmimo perdavimo akto pagrindu. LR turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 7 d. nustatyta, kad turto priėmimo - perdavimo aktas yra pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre, taigi Vilniaus miesto savivaldybė, visiškai teisėtai ir pagrįstai, įregistravo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Nekilnojamojo turto registro įstatyme yra nurodytos aplinkybės, nors vieną iš kurių nustačius, atsisakoma įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, todėl darytina išvada, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, prašymo nagrinėjimo metu nenustatė tokių aplinkybių. Nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo, ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti, atlikti toki registravimą, tačiau registravimo funkciją vykdančiai institucijai nekilo jokių abejonių dėl nuosavybės teisės įregistravimo pagrindo. Atsakovo nuomone, patenkinus ieškovės reikalavimus, būtų pažeistas viešasis interesas. Objekto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą ir pardavimas viešo aukciono tvarka yra susijęs su lėšų surinkimu į valstybės, ar savivaldybių biudžetą. Surinktos lėšos naudojamos plataus subjektų rato interesų - viešojo intereso tenkinimui. Nagrinėjamu atveju teismui patenkinus ieškovės reikalavimus - perdavus ginčo objektus ieškovei, nebūtų gautos lėšos už nurodytus objektus. Atsakovas ginčo objektus gali perleisti tik vadovaudamasis teisės aktuose nustatyta tvarka, šiuo atveju norint perleisti ginčo objektus, turi būti vadovaujamasi LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatomis. Ieškovė, atsakovo nuomone, praleido ABTĮ nustatytus skundo pateikimo terminus, t.y. ieškovės ginčijamas priėmimo perdavimo aktas buvo pasirašytas 2010 m. sausio 29 d., ieškovė apie priėmimo perdavimo akto pasirašymą sužinojo, kai jo pagrindu viešame registre buvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė, t. y. 2010 m. balandžio 1 d., o reikalavimus ieškovė pareiškė tik 2011 m. rugpjūčio 9 d., t.y. praleidus ABTį 33 str. nustatytą vieno mėnesio terminą. Bendrosios kompetencijos teismas turėtų taikyti ABTį nustatytą terminų skaičiavimo tvarką, jei reikalavimas kyla iš administracinių teisinių santykių. Toks administracinių bylos terminų skaičiavimo taikymas bendrosios kompetencijos teismuose yra privalomas ir pagal susiformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008, yra konstatavęs, kad kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kad kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti -administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylu teisenos terminai. Todėl, atsakovo nuomone, byla dalyje dėl priėmimo - perdavimo akto panaikinimo yra nutrauktina, nes praleistas skundo padavimo terminas, o ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.

6Ieškinys atmestinas.

7Byloje nustatyta, kad 2006-07-05 dienos apskrities viršininko įsakymais ( - ) kaime, Vilniaus rajone esantis 3 ha žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) natūra buvo sugrąžintas buvusiems savininkams, bei paveldėtojams, minimo žemės sklypo savininkai yra ieškovė J. K., kuriai priklauso 22000/30000 žemės sklypo dalis (2,2 ha), Z. S., kuriam priklauso 4000/30000 (0,4 ha) žemės sklypo dalis, A. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis, bei J. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis (b.l. 8-17). Ieškovė J. K. 2009-12-24 nupirko administracinį pastatą, šio objekto pirkimo - pardavimo sutartyje Nr. ( - )) yra nurodomas tik vienas pirkimo – pardavimo objektas „pastatas – administracinis, kurio paskirtis administracinė, pažymėjimas plane 1B2p, bendras plotas 570.70 kv.m., ... unikalus numeris ( - ), adresu Vilniaus r. sav. ( - )“, sutartyje aikštelė ir tvora neminimos (b.l. 18-20). Byloje nustatyta, kad aikštelės (unikalus Nr. ( - )), ir tvoros, (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ) kaime, Vilniaus rajone, kadastriniai matavimai buvo pradėti atlikinėti dar 2009-08-10, tai yra prieš minimo administracinio pastato privatizavimą. Teismas konstatuoja, kad nuosavybės teisė į ginčo objektus negalėjo būti įgyta, kadangi administracinės paskirties pastato pirkimo - privatizavimo metu aikštelė ir tvora nebuvo atsakovo nuosavybe - privatizavimo pirkimo - pardavimo sutartis pasirašyta 2009 m. gruodžio 24 d., o priėmimo perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektai perduoti atsakovui, pasirašytas 2010 m. sausio 29 d. Teismas konstatuoja, kad ieškovė praleido ABTĮ nustatytus skundo pateikimo terminus, t.y. ieškovės ginčijamas priėmimo - perdavimo aktas Nr. ( - ) buvo pasirašytas 2010 m. sausio 29 d., ieškovė apie priėmimo perdavimo akto pasirašymą sužinojo, kai jo pagrindu viešame registre buvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė, t. y. 2010 m. balandžio 1 d., o reikalavimus ieškovė pareiškė tik 2011 m. rugpjūčio 9 d., t.y. praleidus ABTĮ 33 str. nustatytą vieno mėnesio terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008, yra konstatavęs, kad kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kad kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti - administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylu teisenos terminai. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ieškinys dalyje dėl priėmimo - perdavimo akto panaikinimo yra atmestinas, nes yra praleistas skundo padavimo terminas.

8Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Todėl, jei valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti, ar parduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie yra priklausantys valstybei nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010, konstatavo, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija turi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti ketinimą perduoti patalpas nuosavybėn, nes valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį, ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „funkcinio ryšio buvimui neturi lemiamos įtakos fizinis ryšys, tačiau tam, kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui" (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003, 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006), atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ginčo aikštelės ir tvoros funkcinis ryšys su administraciniu pastatu negali būti laikomas teisiškai reikšmingu. Ginčo objektai - aikštelė ir tvora - nebuvo apibrėžti turto privatizavimo sutartyje, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo objektų nuolatines sąsajas ir tarnavimą pagrindiniam daiktui, tai bandė pagrįsti tik subjektyviais teiginiais, kad administracinis pastatas turi turėti priklausinius - aikštelę ir tvorą. Ieškovės pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše (Registro Nr. ( - )), yra aiškiai nurodyta, kad aikštelė ir tvora yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Aikštelė ir tvora atsakovo nuosavybėn buvo perduotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 ir 2009 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 180, kuriuo yra patvirtinta valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka. Taisyklių 6 p. nustatyta Savivaldybių administracijų direktorių pareiga įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į savivaldybių nuosavybėn perimtus nekilnojamuosius daiktus. Nuosavybės teisė registruojama esant tam tikram juridiniam faktui, šiuo atveju - nuosavybės teisinė registracija galėjo būti atlikta priėmimo perdavimo akto pagrindu. LR turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 7 d. nustatyta, kad turto priėmimo - perdavimo aktas yra pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, visiškai teisėtai ir pagrįstai, įregistravo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Nuosavybės teisę į ginčo objektus atsakovas įgijo 2010 m. sausio 29 d. priėmimo perdavimo akto Nr. ( - ) pagrindu, todėl yra teisėtas ginčo objektų savininkas, kadangi turto priėmimo-perdavimo aktas yra teisėtas ir galiojantis. Ieškinys dalyje dėl nuosavybės teisės pripažinimo neatitinka CK 4.47 str. nurodytiems nuosavybės teisės įgijimo pagrindams. Todėl, vadovaujantis aukščiau išdėstytu, ieškinys dalyje dėl pripažinimo nuosavybės teisės ieškovei J. K. į aikštelę, (unikalus Nr. ( - )), esančią ( - ) kaime, Vilniaus rajone, ir tvorą, (unikalus Nr. ( - )), esančią ( - ) kaime, Vilniaus rajone, yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

9Kadangi ieškovės J. K. ieškinys yra atmestinas, vadovaujantis CPK 150 str. 2 d. yra naikintinos 2011-08-19 teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl aikštelės (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone, ir tvoros, (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone.

10Teismas, vadovaudamasis LR CPK 259, 268 , 270 str. str.

Nutarė

11Ieškinį atmesti.

12Panaikinti 2011-08-19 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl aikštelės (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone, ir tvoros, (unikalus Nr. ( - )), esančios ( - ) kaime, Vilniaus rajone.

13Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai