Byla 3K-3-463/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Dzūkija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Dzūkija“ ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (perėmusiai likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises), Vilniaus miesto savivaldybei ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisių pripažinimo bei nuosavybės teisių įregistravimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybinio turto privatizavimo metu pirkėjui perleistų patalpų dydžio.

5Ieškovas prašė:

61) pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 15 d. perdavimo-priėmimo aktą, kiek tai susiję su prekybos patalpomis;

72) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į 28,66 kv. m prekybos patalpos teisinę registraciją;

83) pripažinti ieškovui UAB „Dzūkija“ nuosavybės teisę į 28,66 kv. m prekybos patalpas;

94) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti UAB „Dzūkija“ nuosavybės teises į 28,66 kv. m prekybos patalpas.

10Ieškovas nurodė, kad ginčo patalpos susideda iš 15,87 kv. m salės, 7,61 kv. m koridoriaus ir 5,18 kv. m ploto tambūro, iš viso 28,66 kv. m. 1987 m. lapkričio 5 d. buvo reorganizuotas Vilniaus visuomeninio maitinimo susivienijimas „Dzūkija“, prie jo buvo prijungtas restoranas, valgykla su visais padaliniais, įskaitant ir užkandinę „Arbatinė“ su ginčo patalpomis (ginčo patalpos kartu su arbatine sudarė vieną savarankišką objektą ir vadinosi užkandinė „Arbatinė“). 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus m. valdybos potvarkiu užkandinė „Arbatinė“, kuriai tuo metu priklausė ginčo patalpos, buvo perduotos į valstybinės akcinės bendrovės „Dzūkija“ balansą. 1994 m. vasario 9 d. bendrovė buvo perregistruota į AB „Dzūkija, 1995 m. rugsėjo 6 d. ši reorganizuota į UAB „Dzūkija“. 1997 m. birželio 19 d. buvo įregistruoti UAB „Dzūkija“ įstatų pakeitimai, ir taip UAB „Dzūkija“ buvo visiškai privatizuota.

111999 m. sausio 19 d. ieškovas prašė atlikti patalpų inventorizaciją, sujungiant abi patalpas į vieną, tačiau po atliktų matavimų šios patalpos buvo išskirtos į du atskirus nekilnojamojo turto objektus. Ginčo patalpos pavadintos prekybos patalpomis, o likusioms patalpoms paliktas užkandinės „Arbatinė“ pavadinimas. 2005 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija ginčo patalpas perdavė Vilniaus m. savivaldybei, o 2007 m. birželio 12 d. ginčo patalpos, nežinant ieškovui, įregistruotos kaip Vilniaus m. savivaldybės nuosavybė. Nors 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje visų perduodamų patalpų plotas buvo nurodytas 164,91 kv. m, tačiau faktiškai perduotos patalpos buvo didesnės, nes į plotą nebuvo įskaičiuoti tambūrai, koridoriai, o tik naudingas plotas. Tai reiškia, kad buvo perduotos ne tik užkandinės „Arbatinė“ patalpos (164,91 kv. m), bet ir ginčo patalpos (28,66 kv. m) kaip jų dalis. Ieškovas ginčo patalpas valdo nuo 1982 m. Jis teigia, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso nuo 1992 m. kovo 17 d., kai buvo pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, teisiškai įforminantis nuosavybės teisės perdavimą ieškovui. Nuo to momento ieškovas jas nepertraukiamai valdo ir jomis naudojasi kaip nuosavybe. Jis teisėmis į patalpas laisvai naudojosi ir naudojasi visus septyniolika metų; tvarkė ir tvarko, prižiūrėjo ir prižiūri patalpas, vykdė ir vykdo jose komercinę veiklą, atliko naujus kadastrinius matavimus. Per visą šį laikotarpį ieškovas nebuvo gavęs jokių pretenzijų dėl teisių į ginčo patalpas iš atsakovų.

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

13Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas savo reikalavimą grindė 1992 m. kovo 17 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo jam buvo perduota užkandinė „Arbatinė“. Teismas nustatė, kad šiame akte nurodyta tik apie užkandinės „Arbatinė“ perdavimą ieškovui, bet nenurodyta, kad kartu buvo perduotos papildomos patalpos, kurios byloje yra ginčo objektas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovui kartu su užkandine „Arbatinė“, arba atskirai, būtų perduotos kitu indeksu žymimos bei kitą pavadinimą ir paskirtį turinčios patalpos. Teismas nustatė, kad pirminė ginčo patalpų paskirtis (iki 1999 m.) buvo „Butas“, indeksas „2“, niekada jos paskirtis nebuvo „Arbatinė“ ar „Arbatinės“ pagalbinės patalpos. Teismas konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo atstovo teiginys, jog ginčo patalpos kartu su „Arbatine“ sudarė vieną savarankišką teisių objektą, nes sandoriai, turto perdavimo aktai, Viešojo registro dokumentai to nepatvirtino. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu visos pastato patalpos, išskyrus „Arbatinės“ patalpas, kurios 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus m. valdybos potvarkiu Nr. 371 jau buvo perduotos į įmonės „Dzūkija“ balansą, buvo perduotos į savivaldybės balansą ir tapo valstybės turtu, patikėjimo teise valdomu Vilniaus miesto savivaldybės. Teismas konstatavo, kad valstybei priklausiusios ginčo patalpos perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl negali būti laikomos bešeimininkiu turtu, neturinčiu savininko arba kurio savininkas būtų nežinomas. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ginčo patalpomis, nuosavybės teisės nesukūrė, nes įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą 2010 m. vasario 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija rėmėsi teismų praktikoje suformuluota prezumpcija, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog valstybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perdavusi ginčo patalpas ieškovo nuosavybėn, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ginčo patalpos buvo valstybės nuosavybė. Teisėjų kolegija kritiškai vertino apelianto argumentą, kad ginčo patalpos 1992 m. liepos 9 d. buvo įskaičiuotos į ieškovo įstatinį kapitalą, nes byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Paties ieškovo sudaryta įstatinio kapitalo formavimo pažyma neįrodo, kad ginčo patalpos buvo privatizuotos nustatyta tvarka, įtraukiant jas į ieškovo įstatinį kapitalą.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

171.Ginčo patalpos nuosavybės teise ieškovui priklauso nuo 1992 m. kovo 17 d., jas valdo nuo 1982 m. Ginčo patalpos buvo privatizuotos pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Jos tapo ieškovo nuosavybe, užskaitant jas kaip valstybei priklausančią įmonės kapitalo dalį. UAB „Dzūkija“ visiškai privatizavus neliko jokios valstybės dalies ir visas turtas liko ieškovui privačios nuosavybės teise. Tai patvirtina techninės apskaitos byla, patalpų registracijos pažymėjimas, brėžiniai, vidaus ploto eksplikacijos, patalpų nuomos sutartis. 1995 m. gruodžio 29 d. atlikta teisinės registracijos išvada dėl šių patalpų ploto, kaip 164,91 kv. m, yra suklastota tepikliu (korektoriumi).

182. Teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie neturi jokio ryšio su byla: Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 1360V, kuriuo, be kita ko, grindžiami teismų sprendimai, net nepaminėti žodžiai „Arbatinė“ ar „1992 m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 371V“.

193. Teismai nagrinėjo dalykus, kurių ieškovas nebuvo iškėlęs byloje. Ieškovas nepateikė argumentų dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi ar bešeimininkio turto, tačiau teismai juos analizavo.

20Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimais iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai.

21Teisėjų kolegija konstatuoja:

22V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

24Dėl kasacinio skundo argumentų apie ginčo patalpų nuosavybės teisės priklausymą kasatoriui

25Šioje byloje teismai priėjo prie išvados, kad 1992 m. kovo 17 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo ieškovui buvo perduota užkandinė „Arbatinė“, nurodyta tik apie užkandinės „Arbatinė“ perdavimą ieškovui, bet nenurodyta, kad kartu būtų perduotos papildomos patalpos, kurios byloje yra ginčo objektas. Taip pat teismai pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog ieškovui kartu su užkandine „Arbatinė“ (arba atskirai) būtų perduotos kitu indeksu žymimos bei kitą pavadinimą ir paskirtį turinčios patalpos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad siekiant patenkinti ieškinį nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta, jog valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo patalpas ieškovo nuosavybėn, nes valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį. Atsižvelgdami į tai, kad tokio perdavimo nebuvo, taip pat į kitas faktines aplinkybes bei taikytinas daiktinės teisės normas, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo patalpos ieškovui nepriklauso nuosavybės teise, ir ieškinį dėl nuosavybės teisių atmetė. Kasatorius kvestionuoja teismų priimtus sprendimus byloje iš esmės neigdamas juos ir nepateikdamas svarių materialiosios teisės argumentų, pagrindžiančių sprendimų nepagrįstumą, bet vardydamas faktinio pobūdžio argumentus, kurių nagrinėjimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos prerogatyva, neįeinanti į kasacinio teismo kompetenciją (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

26Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo

27Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, kasacinis teismas suformulavo tokias esmines nuostatas, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (CPK 159 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismo išvada turi būti pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu. Byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas. Vienas iš įrodymų vertinimo kriterijų yra šių įrodymų ryšys su byla. CPK 180 straipsnis nedetalizuoja, kokio laipsnio ar pobūdžio turi būti šis ryšys. Įrodymai kaip faktiniai duomenys apie konkrečias bylos aplinkybes gali būti tiesioginiai ar netiesioginiai. Vieni duomenys tiesiogiai patvirtina tam tikras aplinkybes, pavyzdžiui, asmens nuosavybės teisę, nurodo asmens atliktus veiksmus ar kt. Kiti duomenys bylos aplinkybes gali patvirtinti netiesiogiai, pavyzdžiui, duoti nuorodas į kitus informacijos šaltinius, patvirtinti šalutines aplinkybes, kurios sudaro pagrindą padaryti išvadas, kam tam tikri faktai egzistavo arba ne. Pavyzdžiui, tai gali būti duomenys apie privatizavimo tvarką, surašytus aktus, turto perdavimą iki privatizavimo, duomenys apie turto valdytoją po jo savininko pasikeitimo ir kt. Įrodymai gali būti vertinami kaip neturintys ryšio su byla, jeigu nustatyta, kad jie tiesiogiai ar netiesiogiai nepatvirtina jokių bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Įrodymų visumos ir vertinimo prasme tokių įrodymų vertinimas yra perteklinis ar klaidingas, bet tokie trūkumai turi įtakos padarytai išvadai dėl fakto egzistavimo ar neegzistavimo, jeigu išvada padaryta vien tik iš neturinčių su bylos aplinkybėmis įrodymų arba nulemta tokių įrodymų daugumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei remiamasi įrodymu, kuris neturi ryšio su byla, tai savaime nereiškia, kad faktas yra netinkamai nustatytas, jei buvo remtasi didesniu kiekiu įrodymų, iš visų kitų byloje esančių įrodymų vis tiek galima daryti tapačią išvadą.

28Kasatorius nurodo, kad teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie neturi jokio ryšio su byla: Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 1360V, kuriuo, be kita ko, grindžiami teismų sprendimai, net nepaminėti žodžiai „Arbatinė“ ar „1992 m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 371V“. Teisėjų kolegija vertindama šį kasacinio skundo argumentą atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 1360V nevartojama žodžių „Arbatinė“ ar „1992 m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 371V“, nes šio potvarkio nurodymai yra suformuluoti trumpai ir apibendrintai nurodant, kad seniūnijos teritorijoje esantys pastatai turi būti perduoti į vietinio ūkio skyriaus balansą, be atskiro objektų detalizavimo. Pažymėtina, kad bendresnės teisinės formuluotės įtvirtinimas nereiškia, kad ši formuluotė netinka apibrėžti teisės akto taikymo srities, priešingai – bendresnė formuluotė leidžia teisės aktą taikyti visiems akte nurodytais požymiais pasižymintiems objektams, šiuo atveju visiems seniūnijos teritorijoje esantiems pastatams, taigi ir ginčo patalpoms. Taip patvirtinamas šio įrodymo ryšys su bylos aplinkybėmis. Svarbu ir tai, kad teismai grindė savo sprendimus ne tik Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V, bet ir kitais įrodymų šaltiniais: patalpų išsidėstymo planu ir eksplikacija, namų valdos techninės apskaitos kortele, negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi, 1995 m. gruodžio 29 d. atlikta teisinės registracijos išvada, 2005 m. rugsėjo 15 d. priėmimo-perdavimo aktu, liudytojų parodymais ir kt. Dėl to net ir nustačius, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkis Nr. 1360V neturi ryšio su byla, teismų padaryta išvada nebūtų paneigta, nes byloje yra surinkta pakankamai kitų įrodymų, kurie yra išvardyti ir jų turinys nurodytas teismų spendime ir nutartyje, kurie patvirtina, kad nuosavybės teisę į ginčo patalpas turi ne ieškovas, bet Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi teismai vertino Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkį Nr. 1360V, atsižvelgdami į visus byloje esančius įrodymus.

29Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie neturi jokio ryšio su byla.

30Dėl teismo teisės naudoti šalių neiškeltus teisinius argumentus motyvuojant teismų sprendimus

31Teismas formuluodamas sprendimo motyvus turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Skirtingai nei dispozityvumo principo varžoma teismo teisė nagrinėti bylos šalių nepareikštus reikalavimus, teismo teisė naudoti bylos šalių nenaudotus argumentus yra varžoma tik procesiniu reikalavimu nenutolti nuo bylos esmės. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra kai teismas savo išvadas nurodo, kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Pasirinkęs tokį teisinio argumentavimo stilių, teismas siekdamas įtikinti bylos šalis ir visuomenę sprendimo teisingumu, ne tik nurodo, kad jo išvados yra teisingos, bet ir tai, kodėl kitos, konkuruojančios teisės normų taikymo alternatyvos negalimos šioje byloje. Tokie, t.y. papildomi, argumentai tik sustiprina teismo sprendimo motyvus ir leidžia tinkamai įgyvendinti CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad alternatyvių pozicijų kritika turi būti protingai ribota ir nukreipta į bylos esmę, nes to reikalauja bylos ekonomiškumas ir koncentruotumas (CPK 7 straipsnis).

32Kasatoriaus teigia, kad teismai nagrinėjo dalykus, kurių ieškovas nebuvo iškėlęs byloje (ieškovas nenaudojo argumentų dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi ar bešeimininkio turto, tačiau teismai juos analizavo). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors šių argumentų ieškovas ir nebuvo iškėlęs, jų nagrinėjimas sustiprino teismų sprendimų argumentus ir pašalino potencialias abejones dėl sprendimų neteisingumo. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl perteklinės teisinių argumentų analizės atmestini.

33Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

34Dėl bylinėjimosi išlaidų

35Prašymų priteisti kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas negauta. Kasaciniame procese valstybė patyrė 45,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš kasatoriaus.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

38Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

39Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš UAB „Dzūkija“ (j.a. kodas 121263258) 45,50 Lt (keturiasdešimt penkis litus 50 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

40Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.

41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybinio turto privatizavimo metu... 5. Ieškovas prašė:... 6. 1) pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 15 d. perdavimo-priėmimo aktą,... 7. 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į 28,66 kv. m... 8. 3) pripažinti ieškovui UAB „Dzūkija“ nuosavybės teisę į 28,66 kv. m... 9. 4) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti UAB „Dzūkija“... 10. Ieškovas nurodė, kad ginčo patalpos susideda iš 15,87 kv. m salės, 7,61... 11. 1999 m. sausio 19 d. ieškovas prašė atlikti patalpų inventorizaciją,... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 13. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 1 d. sprendimu... 14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės... 17. 1.Ginčo patalpos nuosavybės teise ieškovui priklauso nuo 1992 m. kovo 17 d.,... 18. 2. Teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie neturi jokio ryšio... 19. 3. Teismai nagrinėjo dalykus, kurių ieškovas nebuvo iškėlęs byloje.... 20. Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir... 21. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 22. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 24. Dėl kasacinio skundo argumentų apie ginčo patalpų nuosavybės teisės... 25. Šioje byloje teismai priėjo prie išvados, kad 1992 m. kovo 17 d.... 26. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo ... 27. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti... 28. Kasatorius nurodo, kad teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie... 29. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai sprendimą ir nutartį grindė... 30. Dėl teismo teisės naudoti šalių neiškeltus teisinius argumentus... 31. Teismas formuluodamas sprendimo motyvus turi pateikti įtikinamus argumentus,... 32. Kasatoriaus teigia, kad teismai nagrinėjo dalykus, kurių ieškovas nebuvo... 33. Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą,... 34. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 35. Prašymų priteisti kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas negauta.... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.... 39. Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių... 40. Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.... 41. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...