Byla A-1649-575/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V., atstovaujamos advokatės S. Ž., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apygardos teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio dalį – ( - ), vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja nurodė, kad iki 2012 m. liepos 2 d. ėjo Kauno apygardos teismo teisėjos pareigas. Dirbant teisėja, jai turėjo būti reguliariai, įstatymu nustatytu periodiškumu ir pagal įstatymo nustatytą apskaičiavimo tvarką mokamas įstatyme numatytas atlyginimas, tačiau atsakovas netinkamai vykdė šią pareigą, nepagrįstai mažindamas pareiškėjai priklausančias išmokas, dėl to pagal Kauno apygardos teismo išduotą pažymą susidarė ( - ) atlyginimo skirtumas. Teisę į teisėjo atlyginimo nepriemoką pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatomis. Taip pat pažymėjo, kad po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, turi būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija – darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Be to, pareiškėja akcentavo, jog šiuo atveju jai priklauso ir 5 proc. metinės palūkanos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 str., 6.210 str. 2 d.).

5Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 10–14) su skundu nesutiko ir nurodė, jog teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, Teisingumo ministerija prašė pagal analogiją taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 13 d., tačiau nesumokėtą atlyginimo dalį prašo priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. liepos 2 d., todėl manė, jog pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams iki 2012 m. gegužės 13 d. pareikšti. Taip pat akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Taigi, 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atitinkamai prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo pareiškėjos reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Dėl pareiškėjos prašomo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų paaiškino, kad tai yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje jo taikyti negalima. Kartu akcentavo, kad Kauno apygardos teismas visiškai atsiskaitė su pareiškėja jos atleidimo dieną. Tuo tarpu tik pareiškėjai palankus teismo sprendimas šioje byloje sukuria DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą prievolę sumokėti negautą darbo užmokestį. Teisingumo ministerija taip pat prašė tuo atveju, jeigu bus priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, jo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d.).

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 21–26) prašė pareiškėjos reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo išspręsti teismo nuožiūra, o pareiškėjos prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo atmesti. Kauno apygardos teismas nurodė, kad darbo užmokestis pareiškėjai buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir tam naudojant atitinkamo dydžio valstybės biudžeto asignavimus. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atleidimo iš teisėjos pareigų dieną, t. y. 2012 m. liepos 2 d., jai buvo išmokėta visa pagal tuo metu galiojusius teisės aktus apskaičiuota ir privaloma mokėti darbo užmokesčio suma, t. y. Kauno apygardos teismas veikė teisėtai, laikydamasis nustatytų teisinių reikalavimų ir nepažeisdamas įstatyme nustatytų terminų atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, todėl darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl teismo delsimo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, o dėl nustatyto ir tuo metu taikytino teisinio reglamentavimo. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti procesines palūkanas, Kauno apygardos teismas teigė, jog šis pareiškėjos reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas, kadangi jis kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja CK normos.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b. l. 46–52) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (teisėjos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, be kita ko, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir pažymėjo, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku: kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

10Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuris, be kita ko, taikomas asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pagal Grąžinimo įstatymą (1 str.) asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžinami šie patirti praradimai: 1) šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota grąžintina asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis (toliau – grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis); 2) šio straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka grąžintinas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo susidaręs socialinių, valstybinio socialinio draudimo išmokų, valstybinių pensijų dydžių skirtumas ir kaupiamųjų pensijų įmokų skirtumas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Tokie prašymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti pateikti sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms ar įstaigoms, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje atitinkamam laikotarpiui procentinėmis dalimis išdėstytas grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies mokėjimas. Įgyvendindama minėtą įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 903, kuriuo patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

11Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatytą įpareigojimą kompensuoti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui per protingą laiką nustačius ekonominės krizės neproporcingai sumažintos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo tvarką, pareiškėja neproporcingai sumažintą teisėjo atlyginimo dalį turi teisę gauti remdamasi Grąžinimo įstatymu. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kad nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai ginčui aktualiu laikotarpiu susidariusią teisėjo atlyginimo nepriemoką, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinius skundo reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo.

12III.

13Pareiškėja N. V., atstovaujama advokatės S. Ž., pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54–56), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti ir priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – ( - ), vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai vertinant surinktus įrodymus bei netinkamai aiškinant ir taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo bei Grąžinimo įstatymo nuostatas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2013 m. liepos 1 d., o Grąžinimo įstatymas įsigaliojo tik nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. įstatymų leidėjas nepagrįstai ilgai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl nebuvo užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, įskaitant ir pareiškėją, teisėti lūkesčiai. Be to, pažymi, kad Grąžinimo įstatymas nepaneigia teismų sprendimų, kuriais priteista sumažinto darbo užmokesčio dalis. Juolab kad minėtas įstatymas buvo priimtas vėliau, nei pareiškėja kreipėsi į teismą, o Grąžinimo įstatyme pats įstatymų leidėjas numato, jog grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas gali būti vykdomas tiek pagal įstatymą, tiek pagal teismo sprendimą. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, pareiškėja mano, kad ji turėjo teisę savo pažeistas teises ginti teismine tvarka. Pareiškėja kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos skundą, neišnagrinėjo reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo.

14Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 60–62) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą nepakeistą, o tuo atveju, jeigu bus priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas, jo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teisumui. Teisingumo ministerija papildomai pažymi, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teisė nustatyti kompensavimo mechanizmą yra suteikta įstatymų leidėjui. Atitinkamai skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu toks mechanizmas jau buvo nustatytas, todėl nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 63–66) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą nepakeistą. Kauno apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu asmens teisės kreiptis į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies priteisimo įgyvendinimo tvarka turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas atitinkamais teisės aktais jau yra išsprendęs dėl neproporcingo darbo užmokesčio (atlyginimo) sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo tvarkos klausimą. Taigi, privalu atsižvelgti į tai, kad šioje situacijoje atsakovas ne tik pripažįsta buvus pažeistas pareiškėjos teises, bet ir neginčija pareiškėjos teisės į patirtų nuostolių atlyginimą bei, nelaukdamas teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo, imasi konkrečių priemonių, kurias taikant būtų atkurta iki teisių pažeidimo buvusi teisinė padėtis ir asmeniui kompensuoti dėl to patirti finansiniai nuostoliai. Be to, ir Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, kad vienas iš patirtų praradimų atlyginimo mechanizmo nustatymo tikslų yra išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismą. Kauno apygardos teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiu, jog įstatymų leidėjas nepagrįstai ilgai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą

16Teisėjų kolegija konstatuoja:

17IV.

18Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jai einant Kauno apygardos teismo teisėjos pareigas nuo 2009 m. iki 2012 m. liepos 2 d. buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

19Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

20Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jai visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (teisėjos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu. Tačiau, be kita ko, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuris taikomas inter alia asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą. Pareiškėja, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės spręstinas klausimas, kokia tvarka pareiškėjai turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

21Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

22Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

23Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek teisėjams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

25Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už. darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

26Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

27Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno apygardos teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Atitinkamai šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinius skundo reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką bei procesinių palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

28Kartu akcentuotina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

29Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje buvo įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Kauno apygardos teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje ši institucija dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

30Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

31Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32Pareiškėjos N. V., atstovaujamos advokatės S. Ž., apeliacinį skundą atmesti.

33Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos... 5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepime į... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b.... 9. Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo... 10. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas... 11. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad įstatymų... 12. III.... 13. Pareiškėja N. V., atstovaujama advokatės S. Ž., pateikė apeliacinį... 14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepime į... 16. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 17. IV.... 18. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti... 19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 20. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl... 21. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 22. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 23. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 24. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 25. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 26. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 27. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 28. Kartu akcentuotina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 29. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje... 30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 31. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 32. Pareiškėjos N. V., atstovaujamos advokatės S. Ž., apeliacinį skundą... 33. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą... 34. Nutartis neskundžiama....