Byla e2-992-881/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė, sekretoriaujant Ritai Sindikaitei, dalyvaujant ieškovei A. L. S., ieškovės atstovui advokatui Liudvikui Ragauskui, atsakovo BAB banko SNORAS atstovui A. M.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-992-881/2016 pagal ieškovės A. L. S. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Nustatė

3ieškovė A. L. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. gegužės 24 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovės pagal sutartį sumokėtus 16 999,71 Lt ieškovės lėšomis jos sąskaitoje BAB banke SNORAS, kurioms taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuota draudimo apsauga. Nurodė, kad nuo 2008 metų, kuomet atsakovu AB Banku SNORAS sudarė 2008 m. birželio 16 d. terminuoto indėlio sutartį, buvo banko klientė ir sudarė 7 terminuoto indėlio sutartis, kurias kas pusmetį iki 2011 m. balandžio 21 d. pratęsdavo. 2011 m. gegužės 18 d. su atsakovu BAB banku SNORAS sudarė dar vieną terminuoto indėlio sutartį Nr. DE2010058L990119, pagal kurią į terminuoto indėlio sąskaitą pervedė 16 618,98 Lt indėlį. Šio indėlio pabaiga buvo 2011 m. gegužės 18 d. Pasibaigus terminuoto indėlio sutarčiai, 2011 m. gegužės 24 d. nuvyko pas atsakovą pratęsti sutarties, ten dirbanti vadybininkė pasiūlė santaupas laikyti ne terminuoto indėlio, o obligacijų pavidalu, nes bankas siūlo didesnius palūkanų procentus. Anksčiau niekada nebuvo atlikusi tokio pobūdžio investicijų, santaupas iki tol laikė banke tik terminuoto indėlio pagalba. Dar nuo tarybinių laikų žinojo, kad vertybiniai popieriai priklauso tik valstybei, todėl yra saugūs. Apie jokią gręsiančią riziką nepagalvojo, yra neprofesionali investuotoja, neturi išsilavinimo ir patirties investavimo bei vertybinių popierių klausimais, todėl tinkamai neįvertino investavimo rizikos. Tuo tarpu atsakovo atstovė jai nepateikė jokios informacijos apie galimas rizikas, susijusias su siūlomu nauju produktu – obligacijomis, nepaaiškino, kad banko obligacijos, kitaip nei prieš tai buvę terminuoti indėliai, nėra draudžiami Indėlių ir investicijų draudimu. Jai buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad obligacijos yra draustos. Kad obligacijos nėra draustos nebuvo nurodyta ir obligacijų pasirašymo sutartyje. Banko darbuotoja neakcentavo investicinio produkto esmės ir rizikos bei kitų sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms, vietoje terminuoto indėlio sutarties pratęsimo, pasirašė 2011 m. gegužės 24 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110524L990004 dėl 170 vnt. obligacijų įsigijimo už 16 99,71 Lt. Pasirašydama sutartį suprato ir pagrįstai tikėjosi, kad obligacijos, kaip ir terminuotas indėlis, yra saugi investicija. Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte nustatyta, jog, pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos Obligacijų pasirašymo sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, o jis su jomis sutinka, kad prieš pasirašydamas sutartį investuotojas buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su kuriomis sutinka, taip pat, kad buvo supažindintas su rizika, kylančia investuojant, ir supranta jos pasekmes. Tačiau iš tiesų, pasirašant sutartį, nebuvo supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei visomis rizikomis. Pasirašė tik Obligacijų sutartį, atskirai nepatvirtino, kad susipažino ir su Prospektu bei Galutinėmis sąlygomis ir finansinių priemonių pobūdžio bei su joms būdingos rizikos aprašymu. Nėra teisininkė, todėl jai sunku suprasti duodamų pasirašyti sutarčių prasmę ir sąlygas. Sutartį sudarė esant esminiam suklydimui, nes turėjo tikslą pratęsti terminuoto indėlio sutartį, tačiau banko darbuotojos įkalbėta, pasirašė Obligacijų sutartį. Lėšos yra iš darbinės veiklos, jei būtų žinojusi, kad produktas nėra draustas, niekada nebūtų rizikavusi ir įsigijusi obligacijų. Kad produktas nedraustas, sužinojo tik atsakovui bankrutavus.

4Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad byloje esantys dokumentai akivaizdžiai liudija, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą, ir tai jai buvo neabejotinai suprantama. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Iš ieškovė pažymi, kad atsakovas jai nepateikė visos reikiamos informacijos apie obligacijas, įskaitant ir indėlių draudimo apsaugos joms taikymą, nepateikė ginčijamą sandorį lydinčių dokumentų, nesupažindino jo su ginčijamo sandorio sudarymo rizikomis ir pan. Tokie ieškovės teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. ginčijamo sandorio 1.22 punkte, prieš pat šalies parašą, aiškiai matomoje vietoje yra nurodyta, kad pasirašydamas šią sutartį investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Papildomai atsakovas iš anksto pateikė ieškovei, kaip neprofesionaliai klientei, Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 30-45 punktuose nurodytą informaciją (tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“), o ieškovė savo parašu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Taip pat apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, išsamiai buvo informuojama obligacijų bazinio prospekto 1.3.1. punkte. Prospektas buvo viešai paskelbtas banko interneto puslapyje. Pagal Vertybinių popierių įstatymo 9 straipsnio 3 punktą, elektronine forma paskelbto prospekto popieriuje išspausdinta kopija įteikiama klientui, jeigu jis to prašo. Būtent dėl to ginčijamoje sutartyje pateiktas investuotojo patvirtinimas, kad jis susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o ne juos gavo. Nors ieškovė neigia, kad atsakovas tinkamai atliko kliento informavimo pareigą, nustatytą Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, tačiau ieškovės pasirašytų ginčijamo sandorio ir Aptarnavimo sutarties nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne atsakovas, bet ieškovė, t. y. būtent ieškovė, įgyvendindama CPK 12 ir 178 straipsniuose nustatytus reikalavimus, privalo įrodyti, kad ji nesusipažino su šiose sutartyse minimais dokumentais, o jos patvirtinimai neatitinka tikrovės. Ieškovė šių prezumpcijų nepaneigė. Aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata, numatanti, kad siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina blanketine sąlyga, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, t. y. negali būti vertinama kaip teiginys, jog absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui (nepriklausomai nuo jų dydžio bei pobūdžio) yra apdrausti valstybės. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovės vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu. Be to, šiai bylai svarbi aplinkybė, kad pagal Taisyklių 58 punktą, obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios FPRĮ 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui. Tai reiškia, kad fiksuotų palūkanų obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu šios sutarties elementu. Ginčijamos sutarties teisėtumą ieškovė pradėjo ginčyti praėjus daugiau kaip trejiems metams po sutarties sudarymo ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Todėl pati ieškovė turi pareigą įrodyti, kad aplinkybė dėl investuotų lėšų draudžiamumo jai buvo esminė ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne iškilo vėliau, pripažinus atsakovą nemokiu. Ieškovės aiškinimas, kad jeigu būtų žinojusi, jog obligacijos nėra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka, šio sandorio nebūtų sudariusi, yra spekuliatyvi ir nesąžininga, nes ieškovė vertina sutartį iš įvykusio po jos sudarymo banko bankroto situacijos, o ne jos sudarymo dienos. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovą vykdžius agresyvią rinkodarą, taip pat įrodymų, kad atsakovo darbuotojas primygtinai siūlė ieškovei sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, aiškino, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu, neinformavo apie obligacijų investavimo riziką ir pan. Atsakovas neturėjo jokio tikslo klaidinti ieškovės, juo labiau teikti jai melagingą informaciją. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas įtikino ieškovę sudaryti būtent obligacijų sutartį, o ne terminuoto indėlio sutartį. Nei vienas investuotojas nepatikėtų bankui savo pinigų, jei iš anksto žinotų apie jam gręsiantį bankrotą. Visiškai saugių investicijų nebūnam, todėl kiekvienas investuotojas privalo įvertinti galimą investavimo riziką. Ieškovė atvyko į banką turėdama tikslą pasiteirauti dėl kitų investavimo būdų, kurie jai atneštų didesnė grąžą nei pratęstas terminuotas indėlis. Ieškovės apsisprendimą, atsižvelgiant į tai, kad už terminuotą indėlį buvo mokamos 2,7 proc. dydžio metinės palūkanos, o už obligacijas 4 proc. dydžio metinės palūkanos, nulėmė finansiškai palankesnės obligacijų įsigijimo sąlygos. Jei ieškovė nebūtų atvykusi į banką, terminuotojo indėlio sutartis būtų prasitęsusi automatiškai. Sutartį ieškovė galėjo prasitęsti ir internetu, jai nebūtina buvo vykti į banką. Ieškovei sandorio sudarymo metu jau buvo sukakę 74 metai, kas suponuoja bendrosios gyvenimiškos patirties turėjimą. Ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą, kas galėtų įtakoti jos suvokimą apie sandorio esmę. Ieškovė pripažino, kad suprato, jog įsigyja finansiškai naudingesnį produktą, todėl turėjo suprasti ir tai, jog finansiškai naudingesnio produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas mažiau finansiškai naudingam banko produkto rizikos laipsniui. Ieškovė turėjo kelis indėlius pas atsakovą, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė suklydo dėl sandorio esmės. Ieškovės suklydimas nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nepripažintinas esminiu ir negali tapti sudarytų ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindu. Ieškovė taip pat neįrodė ir banko darbuotojos apgaulės, sudarant ginčo sandorį. Be to, ieškovei iki ieškinio pareiškimo pateikus kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje ir teismui jį patvirtinus, laikytina, kad ieškovė patvirtino ginčijamą sandorį, todėl nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).

5Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė, sudariusi su banku sutartį ir sumokėjusi bankui už obligacijas, laikytina investuotoja, o ne indėlininke, todėl jos atžvilgiu taikomos ne bendrosios, o specialios teisės normos, reglamentuojančios įsipareigojimų investuotojams draudimą, t. y. IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis. Tai, kad ginčo sutartimi įsigyjamos banko finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme (IĮIDĮ), kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo sutartį. Ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašant sutartį, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei (esant abejonių dėl sutarties sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių, esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ, po sutarties sudarymo. Ieškovė, pasirašydama sutartį, veikė išimtinai savo rizika, todėl suklydimas yra tik jos neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas. Pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju ieškovės suklydimo negalima pateisinti. Be to, ginčijamos sutarties sudarymo metu bankas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/ netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovės valią sudaryti sutartį. Byloje nėra jokių duomenų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę. Bankas atskleidė ieškovei su sutarties sudarymu susijusią riziką, be to, bankas neturi pareigos įrodinėti, kad jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir supažindino ieškovę su visais dokumentais, nurodytais sutartyje.

6Ieškovė dubliku prašo tenkinti ieškinį. Nurodo, kad atsakovas melagingai teigia, jog ji raštu patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovei FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją priede Nr. 1-F. Pateiktame priede prie skyriaus ,,Duomenys apie klientą“ esantis laukelis nėra pažymėtas, o parašas negali būti aiškinamas, kaip atsisakymo patvirtinimas, nes pasirašydama ji manė, kad tiesiog yra supažindinama su dokumentu. Mano, kad pateikusi finansinį reikalavimą bankroto byloje neprarado galimybės ginčyti sandorį.

7Atsakovas BAB bankas SNORAS triplike prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad pasirašydama šalia frazės ,,atsisakau pateikti žemiau prašomą nurodyti informaciją, ir suprantu, kad bankas, neturėdamas žinių apie mano finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra man tinkamos“, ieškovė patvirtino, kad neteiks bankui informacijos. Kita vertus, tai, kad ieškovė tvirtina nepasirašiusi atsisakymo, yra teisiškai nereikšminga kilusiam ginčui išspręsti. Ieškovės argumentai, jog banko darbuotoja ją įtikino pasirašyti obligacijų sutartį, yra prieštaraujantys elementariai ekonomikos logikai.

8Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

9Ieškinys atmetamas.

10Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog tarp ieškovės A. L. S. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. gegužės 24 d. buvo pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110524L990004 dėl 170 vnt. obligacijų įsigijimo už 16 999,71 Lt. Tą pačią dieną, t. y. 2011 m. gegužės 24 d. šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9954905. Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 3 punkte nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovę, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus. AB banko SNORAS Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo (kurį ieškovė patvirtino pasirašydamas minėtos Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 2 punkte) 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika).

11Ieškovė ginčija tarp šalių sudarytą Sutartį nurodydama, jog sudarant sutartį, ieškovė atsakovo buvo suklaidinta (CK 1.90 str.), be to, Sutartis galimai buvo sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Teismas su ieškovės ieškinyje išdėstytais argumentais nesutinka ir pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs teismų praktiką, nuo kurios teismui nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

12CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Teismas pažymi, jog atsakovo argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Kaip minėta, ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta jai suklydus bei dėl galimos atsakovo apgaulės, nutylint esmines sutarties sąlygas. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

13Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

14Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojai, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius, be to, ieškovė teigė visiškai pasitikėjusi banku, nesitikėjo, kad bankas gali bankrutuoti, o jai banko pateikiamų dokumentų apskritai neskaitė, todėl apie tai, kad neatgaus investuotų pinigų, nes faktiškai jai siūlomas įsigyti produktas nėra apdraustas Indėlių ir investicijų draudimu, jai tapo žinoma tik atsakovus iškėlus bankroto bylą. Jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Prieš pasirašant ginčijamą sutartį, šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurių specialiosiose dalyse „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ klientas savo parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Akivaizdu, kad klientė nebuvo tinkamai supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (8 punktas), kurio gavimą ieškovė patvirtino savo parašu. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė teigė apskritai neskaičiusi jokios informacijos, susijusios su įsigyjamu produktu, o pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino šiuos dokumentus gavusi, kita vertus, jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą (dokumentų pateikimą), nepateikė (CPK 178 str.), teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji sudarė ginčijamą sandorį suklydusi. Kaip jau buvo minėta, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Pačios ieškovės veiksmai būtent patvirtina jos neapdairumą, nerūpestingumą ir neatidumą, todėl šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

15Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientė, pernelyg pasitikėdama atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartį sudariusiai ieškovei. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Ieškovė, sandorio sudarymo metu buvo 74 m. amžiaus, ji turi aukštąjį finansinį išsilavinimą, pradedant 2008 m. birželio 16 d. ieškovė su banku sudarė net keletą terminuotojo indėlio sandorių, todėl darytina išvada, jog ieškovė tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jai buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovė įvardijama ne indėlininke, o investuotoja. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovei turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Todėl teismas daro išvadą, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės.

16Kalbant apie galimą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 2A-1267/2013 nurodė, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, kad, įrašydamas į Aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs jį suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi teismas konstatuoja, jog ieškovė nepagrindė bei neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.). Kiti ieškovės argumentai, išdėstyti ieškinyje, nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

17Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, ar kvalifikuoti sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo, todėl ieškovės ieškinys atmetamas.

18Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

Nutarė

19ieškovės A. L. S. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

20Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę... 3. ieškovė A. L. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti... 4. Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį atmesti... 5. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 6. Ieškovė dubliku prašo tenkinti ieškinį. Nurodo, kad atsakovas melagingai... 7. Atsakovas BAB bankas SNORAS triplike prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad... 8. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė... 9. Ieškinys atmetamas.... 10. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog tarp ieškovės A. L. S. ir... 11. Ieškovė ginčija tarp šalių sudarytą Sutartį nurodydama, jog sudarant... 12. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 13. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 14. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad sutartį ji sudarė pasiūlius... 15. Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientė, pernelyg... 16. Kalbant apie galimą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad... 17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti... 18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291... 19. ieškovės A. L. S. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl sandorio... 20. Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos...