Byla 1A-152-300/2015
Dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 20 MGL (753 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės, teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko, sekretoriaujant Vilmai Armalytei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Misevičiui, nukentėjusiajam J. R., nukentėjusiojo atstovui advokatui Mindaugui Šatui, nuteistojo gynėjui advokatui A. P.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 20 MGL (753 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Nukentėjusiojo J. R. ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. G. 753 Eur turtinės žalos, 1448,10 Eur neturtinės žalos ir 1303,29 Eur turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą atstovaujant byloje.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5R. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 14 d., nuo 21 val. iki 22 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ( - ) miške, VĮ ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos medžioklės plotuose, tyčia iššovė tris šūvius iš jam priklausančio graižtvinio 308 WIN kalibro šautuvo IZH-18MH Nr. ( - ) į J. R. du Vakarų Sibiro laikų veislės šunis: šunį U., kurio vertė 3890 Lt ir šunį M., kurio vertė 4170 Lt, ir juos nušovė, tokiu būdu tyčia sunaikino svetimą J. R. turtą, padarydamas nukentėjusiajam J. R. 8060 Lt turtinę žalą.

6Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

7Skunde nurodo, kad su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, nes mano, kad teismas padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Taip pat, nuteistojo nuomone, byloje nėra surinkta neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas prielaidomis ir įrodymais, kurių, pasak apelianto, akivaizdžiai nepakanka norint pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir kurių dalis gauta neteisėtais būdais. Grįsdamas skundo reikalavimą, nurodo, kad teismas nuosprendį grindžia nukentėjusiojo J. R. parodymais, teigdamas, kad iš jų matyti, kad netrukus po šūvių jis susitiko R. G., paklausė, į ką jis šovė, pastarasis atsakė, kad nušovė šunis, ir nieko nepaaiškinęs nuvažiavo. Tačiau, pasak apelianto, jis tokius nukentėjusiojo parodymus visada neigė, nes jie nukentėjusiojo yra išgalvoti. Tai, pasak nuteistojo, patvirtina ir liudytojo J. P. parodymai, kuriuos jis davė netrukus po 2013-11-14. Šis liudytojas parodė, jog po 2013-11-14 medžioklėje girdėtų trijų šūvių paskambino J. R. ir pasakė, kad negrįžta šunys. Liudytojas jam pasiūlė susitikti. Atvykus J. R. prie J. P. automobilio, pradėjo svarstyti, kas galėjo nutikti šunims, ir nutarė nuvažiuoti pas R. G. (1 t., 89–90, 91–93 b. l.). Taigi teigia, kad šie liudytojo J. P. parodymai paneigia J. R. parodymus, kad jis jam sakė, jog nušovė šunis, ir patvirtina jo parodymus. Taip pat nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytojas J. P. patvirtino, kad dabar sunkiai ką prisimena, nes praėjo daug laiko, ir patvirtino, kad geriausiai aplinkybes yra nurodęs pirminių apklausų metų, jas tvirtina ir prašė jomis vadovautis. Taigi teigia, kad nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog byloje yra akivaizdūs prieštaravimai, kurie nepanaikinti, o vadovaujantis baudžiamosios politikos principais visi baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai vertinami kaltinamojo naudai. Todėl, nuteistojo nuomone, teismui šioje baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus teismas įvertinus jo nenaudai, buco padarytas esminis BPK normų ir nekaltumo principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnyje, pažeidimas. Taip pat nurodo, kad teismas nuosprendį grindžia ir 2013-11-15 gyvūnų skrodimo aktais Nr. 11/1, Nr. 11/2 (1 t., 57–60 b. l.), tačiau apeliantas pastebi, kad šiuose aktuose esminės aplinkybės – galimo šunų nušovimo laikas – neužfiksuotos. Aktuose nurodyta tik šunų gaišimo ir nužudymo data: 2013 m. lapkričio 14 d. Atkreipia dėmesį, jog 2013-11-14 tęsiasi 24 valandas, o tai, kada buvo nušauti nukentėjusiojo šunys, nuteistojo įsitikinimu, byloje liko neišsiaiškina. Nurodo, kad 2013-11-14 vykusioje medžioklėje dalyvavo nukentėjusysis J. R., jis ir liudytojai A. G. bei J. P., tačiau apie tai, kad J. R. į medžioklę gali atsivežti ar turi atsivežęs šunis, niekas iš medžioklėje dalyvavusių asmenų nežinojo. Be to, medžioklė vyko tykojant iš bokštelių, o tokiose medžioklėse šunys nereikalingi. Todėl nuteistajam kyla klausimas, kodėl J. R., būdamas patyręs ir ilgametis medžiotojas, į tokią medžioklę turėjo vežtis šunis, ir kodėl jis neperspėjo kitų medžioklėje dalyvavusių asmenų apie tai, kad turi atsivežęs šunis. Atkreipia dėmesį, kad gyvūnų skrodimą ir tyrimą gali atlikti tik asmuo, turintis tam specialias žinias. Nurodo, jog iš byloje esančio 2013-11-15 įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., 17–18 b. l.) matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai šunis įvykio vietoje rado ir tai užfiksavo laikotarpiu nuo 14.30 val. iki 15.30 val. Tačiau, apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėl šunų žūties aplinkybių išsiaiškinimo neatliko absoliučiai jokių veiksmų, t. y. nekvietė specialisto (nors privalėjo) ir todėl nesuformulavo atitinkamų klausimų specialistui. Taigi teigia, kad nušautų šunų tyrimas atliktas nesivadovaujant BPK 180 straipsnio reikalavimais, ir tai yra esminis BPK normų pažeidimas, trukdantis jam naudotis teise į gynybą, nes liko nenustatytas šunų žūties laikas. Ši aplinkybė, nuteistojo teigimu, be jokios abejonės, įrodytų, kad jis yra nekaltas, nes jis neturėjo jokio tikslo ar priežasties nušauti nukentėjusiojo šunų. Todėl teigia, kad aplinkybė, jog šunys žuvo nuo jo 2013-11-14, apie 21 val., paleistų trijų šūvių, yra tik prielaida. Be to, atkreipia dėmesį ir į prieštaringus nukentėjusiojo J. R. parodymus dėl tariamai jo šunų išleidimo iš automobilio laiko – vienuose parodymuose jis teigia, kad šunis išleido palakstyti į mišką apie 21 val. 30 min (1 t., 47–48 b. l.), kituose – išleido apie 20 val. 30 min (1 t., 52–53 b. l.). Be to, byloje yra pateikta įvykio vietos miško schema su apyrašu, iš to matyti, jog 2013-11-14 medžioklės metu atstumas tarp jo ir nukentėjusiojo bokštelių buvo daugiau nei 1 kilometras. Todėl nuteistajam visiškai neaišku, kodėl du dresuoti šunys naktį miške pabėgo nuo šeimininko ir atsidūrė daugiau kaip už kilometro nuo savo šeimininko. Be to, pasak apelianto, šunys per kelias minutes tamsiu paros metu turėjo per mišką ir brūzgynus nubėgti daugiau nei 1 kilometrą, o tai fiziškai, t. y. realiai, neįmanoma. Šunų atsiradimą toje vietoje, kur jie buvo rasti, nuteistasis paaiškina tuo, kad nukentėjusysis galėjo pats dalyvauti neleistinoje varominėje medžioklėje nakties metu. Be to, atkreipia dėmesį į gyvūno lavonų skrodimo aktuose nurodytus anamnezės duomenis. Pastebi, jog anamnezė – tai ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir jo ligą (Tarptautinių žodžių žodynas, Alma litera, 2005, 45 psl.). Skrodimą atlikęs vet. gydytojas V. P. apklausos metu parodė, kad aktuose įrašyti anamnezės duomenys yra pagal šunų savininko žodžius (1 t., 175–177 b. l.). Taigi teigia, kad visi 2013-11-15 gyvūno lavono skrodimo aktuose surašyti anamnezės duomenys yra gauti išimtinai tik iš nukentėjusiojo J. R.. O skrodimo akte Nr. 11/1 nurodyti ir šie anamnezės duomenys: „Šūvis darytas ne iš bokštelio, o nuo žemės iš kairės į dešinę, šauta į šoną maždaug iš 40–20 metrų, nes pažeistos abi mentys lygiagrečiai, kulkos įėjimo vietoje kairėje pusėje skylė išorėje apie 1 cm diametro, dešinėje pusėje (kulkos išėjimo vietoje) žaizdos ilgis 7 cm, aukštis 5 cm (žaizda plėštinė, į išorę)“. O skrodimo akte Nr. 11/2 nurodyti šie anamnezės duomenys: „Šūvis darytas ne iš bokštelio, o nuo žemės iš dešinės į kairę, šauta iš arti prastrižai iš viršaus į apačią maždaug iš 3–10 metrų atstumo, nes kulka įėjo dešinėje pusėje šalia viršutinės penkto šonkaulio dalies. Kulkos įėjimo dešinėje pusėje, skylė išorėje iki 1 cm diametro, kairėje pusėje kulkos išėjimo vieta ties devinto dešimto šonkaulio apatine dalimi žaizdos ilgis apie 5 cm, aukštis 5 cm (žaizda plėštinė, į išorę)“. Taigi apeliantui neaišku, kaip paminėtus anamnezės duomenis galėjo suteikti vet. gydytojui nukentėjusysis J. R. iš karto tik šunis suradus. Dėl to nuteistasis teigia, kad minimi skrodimo aktai neatitinka tikrovės, nes minėtų anamnezės duomenų J. R. 2013-11-15 negalėjo suteikti. Taip pat teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. turi reikiamą kvalifikaciją nustatyti, iš kur ir iš kokio atstumo buvo šauta į šunis, nes, pasak nuteistojo, į tokius klausimus gali atsakyti tik teismo ekspertai atsakydami į jiems ikiteisminio tyrimo pareigūnų suformuluotus klausimus. Todėl, nuteistojo nuomone, teismo išvada, kad 2013-11-15 gyvūnų skrodimo aktai Nr. 11/1, Nr. 11/2 patvirtina, jog šunys nušauti: vienas iš 20–40 metrų atstumo, kitas iš 3–10 metrų atstumo, paremta įrodymais, kurie neatitinka BPK 20 str. 4 d. reikalavimų ir tai yra esminis BPK normų pažeidimas. Nurodo, jog teismas nuosprendį grindžia nukentėjusiojo J. R., liudytojų V. N., D. B. parodymais, konstatuodamas, jog iš šių asmenų parodymų matyti, kad jie 2013-11-14 ieškojo J. R. šunų. Ieškoti pradėjo nuo tos vietos, kur stovėjo R. G. automobilis, prie jo buvo žmogaus pėdsakai, tais pačiais pėdsakais nusekė iki medžiotojų bokštelio, kur buvo R. G., tais pačiais pėdsakais nuėjo į mišką, kur rado du nušautus šunis. Tačiau, pasak apelianto, byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėtų liudytojų nurodyti žmogaus pėdsakai priklauso jam ir kad būtent toje vietoje, kur nurodo šie asmenys, stovėjo būtent jo automobilis. Šiuo atveju iš 2013-11-15 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šiame protokole žmogaus pėdsakų, kurie leistų identifikuoti konkretų asmenį, neužfiksuota. Taip pat neužfiksuota jokio automobilio paliktų žymių. Minėtame įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad prie rastų šunų žemėje matomas avalynės pėdsako spaudas, kuris netgi buvo nufotografuotas. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad šunis dar iš 2013-11-14 vakaro rado anksčiau paminėti liudytojai. Todėl teigia, kad rastas žmogaus avalynės pėdsako fragmentas gali priklausyti bet kuriam iš tų asmenų. Dėl to, nuteistojo vertinimu, teismo sprendimas apkaltinamąjį nuosprendį paremti neidentifikuotais ir BPK nustatyta tvarka neįformintais pėdsakais yra esminis proceso pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, o anksčiau paminėtų liudytojų parodymai yra tik prielaidos. Taip pat nurodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia 2013-11-24 įvykio vietos apžiūros protokolu (1 t., 25–26 b. l.) nurodydamas, jog iš jo turinio matyti, kad teritorijoje, kurioje buvo rasti nušauti šunys, rastos ir paimtos dvi kulkos. Tačiau, pasak apelianto, tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes kulkas rado ir jas fiksavo ne ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai. Iš byloje esančių nukentėjusiojo J. R., liudytojų D. B., A. B. ir V. M. parodymų nuteistasis mato, kad būtent jie surado kulkas miške, o tokios paieškos iniciatorius buvo nukentėjusysis J. R., ir tik po to, kai jie surado tas kulkas, buvo iškviesti pareigūnai, kurie ir surašė minėtą 2013-11-24 įvykio vietos apžiūros protokolą. Todėl, apelianto teigimu, 2013-11-24 įvykio vietos apžiūros protokole nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o kadangi kulkų paiešką organizavo ir ją atliko pats nukentėjusysis praėjus dviem savaitėms po 2013-11-14 medžioklės, kulkų atsiradimas jų radimo vietoje apeliantui kelia pagrįstas abejones. Taigi teigia, kad iš faktinių bylos duomenų yra daugiau negu akivaizdu, kad 2013-11-24 įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas nesilaikant BPK normų ir negali būti baudžiamojoje byloje įrodymu. Kita vertus, nurodo ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad būtent nuo byloje esančių kulkų krito nukentėjusiojo šunys. Tai, kad byloje minimos kulkos buvo rastos žemėje, jokiu būdu neįrodo, kad šunys krito būtent nuo tų kulkų. Todėl, nuteistojo vertinimu, svarstymas, kad nukentėjusiojo šunys galėjo kristi nuo byloje egzistuojančių kulkų, yra tik prielaida. Be to, nurodo ir tai, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia 2014-02-26 ir 2014-02-28 specialisto išvadomis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), kurias teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialistas V. K. ir iš kurių matyti, kad atlikus R. G. medžioklės metu naudoto ginklo IZH-18MHNr. ( - ) ir įvykio vietoje rastų kulkų balistinį tyrimą, labai tikėtina, kad įvykio vietoje rastos kulkos buvo iššautos iš tyrimui pateikto ginklo. Nuteistasis atkreipia dėmesį į esminę aplinkybę, kad ši specialisto išvada yra tikėtina. Pastebi ir tai, kad minėtas išvadas surašė ir tyrimą atliko ne teismo ekspertas, o tik specialistas. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismui apkaltinamąjį nuosprendį remti tikėtinomis išvadomis negalima, nes taip yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, kuri įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 4 straipsnio nuostatas baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal BPK ir reikšmingi bylai duomenys renkami BPK nustatyta tvarka. Šiuo atveju, iš ankščiau aptarto apeliantas mato, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia įrodymais, kurie gauti ne BPK nustatyta tvarka arba grubiai pažeidžiant BPK normas (gyvūnų lavonų skrodimo aktai, 2013-11-24 įvykio vietos apžiūros protokolas), bei prielaidomis (nukentėjusiojo J. R., liudytojų V. N., D. B. parodymai, specialisto tikėtina išvada dėl kulkų tyrimo).

8Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

9Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

10Nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, jų leistinumą, ir teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas teigia, kad teismas padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą, jog byloje nėra surinkta neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas prielaidomis ir įrodymais, kurių nepakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir kurių dalis gauta neteisėtais būdais.

11Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistasis tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad, sprendžiant R. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. G. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

12Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. ir neigia padaręs šią nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo, jo parodymus atitinkančių liudytojų parodymai, specialisto išvados, jo parodymai, bei kiti teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti rašytiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šiame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

13Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

14Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų, specialisto), paties nuteistojo R. G. parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Todėl nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

15Dėl to teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, ir todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien dėl to, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, jos savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

16Taigi nors nuteistasis apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti, tačiau tai, kad būtent jis atliko jam inkriminuotus veiksmus, t. y. tyčia nušovė du J. R. šunis ir taip sunaikino svetimą J. R. turtą, patvirtina nukentėjusiojo J. R. (3 t., 28–29 b. l.), liudytojų J. P. (3 t., 30–32 b. l.), A. G. (3 t., 32–33 b. l.), V. P. (3 t., 33 b. l.), V. N. (3 t., 33–34 b. l.), D. B. (3 t., 34 b. l.), A. B. (3 t., 34–35 b. l.), V. M. (3 t., 35 b. l.), S. Š. (3 t., 45 b. l.), specialisto V. K. (3 t., 29–30 b. l.) parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai (1 t., 17–18, 25–26 b. l.), 2014-02-26 ir 2014-02-28 specialisto išvados Nr. ( - ), Nr. ( - ) (1 t., 34–35, 39–40 b. l.), 2013-11-15 gyvūnų skrodimo aktai Nr. 11/1, Nr. 11/2 (1 t., 57–60 b. l.), akistatos protokolas (2 t., 42–45 b. l.).

17Ir nors nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusiojo J. R. parodymai yra išgalvoti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Kaip matyti iš skundžiamų nukentėjusiojo parodymų, jis parodė, kad po išgirstų trijų šūvių nuo R. G. pusės jis paskambino J. P. ir paklausė, į ką R. (G.) šaudo, J. P. jam atsakė, kad R. sakė, jog nušovė „nevalgomos mėsos“. Jis suprato, kad jo šunis. Tuomet jis pamatė, kad iš tos vietos, kur buvo šūviai, kur sėdėjo R. G., užsidegė mašinos šviesos. Išvažiavęs iš miško susitiko R. G. ir jo paklausė: „Tu mano šunis nušovei?“, jis atsakė: „Nušoviau“ ir nuvažiavo. Tada nuvažiavo pas J. P. ir paprašė važiuoti ieškoti šunų. Toje vietoje, kurioje matė automobilio šviesas prieš išvažiuojant, V. N. rado vėžes ir pėdas, nueitas nuo mašinos į bokštelį. Buvo ruduo, pėdos buvo purvinos, įliptos į bokštelį, nuo bokštelio tos pačios pėdos vedė į mišką. Buvo tamsu, švietė prožektoriais. Ėjo tomis pėdomis ir rado šunis, suguldytus vienas ant kito, negyvus. Nueitos ir pareitos tos pačios pėdos, jomis ir atsekė šunis.

18Taigi jau šiame kontekste pažymima, kad tokie anksčiau nurodyti nukentėjusiojo parodymai esminėmis detalėmis, o būtent tuo, kad apie 21 val. buvo trys šūviai nuo R. G. pusės, tuo, kad jam paskambinus J. P. ir paklausus, ką nušovė R. G., J. P. atsakė, kad R. (G.) sakė, jog nušovė nevalgomos mėsos, visiškai sutampa su J. P. parodymais.

19Taip pat anksčiau nurodytus nukentėjusiojo J. P. parodymus atitinka ir liudytojų V. N. ir D. B. parodymai, kai jie patvirtino, kad 2013-11-14 ieškojo J. R. šunų. Ieškoti pradėjo nuo tos vietos, kur stovėjo R. G. automobilis, prie jo buvo žmogaus pėdsakai, tais pėdsakais nusekė iki medžiotojų bokštelio, kur buvo R. G., tais pačiais pėdsakais nuėjo į mišką, ten, apie 200 metrų nuo bokštelio į miško gilumą, rado du nušautus šunis. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad liudytojas V. N. patvirtino ir tai, kad jiems dar prieš pradedant ieškoti J. R. šunų, J. R. sakė, kad jam pats R. G. buvo sakęs, kad nušovė nevalgomos mėsos. Taip pat šis liudytojas patvirtino ir tai, kad kalbėjo su R. G. apie tai, o jo argumentai buvo: „Kam jis juos paleidžia, būtų nepaleidęs, būčiau nenušovęs. Sako, nereikia brakonieriauti su šunimis, niekas ir nešaudys“ (3 t., 33–34 b. l.).

20O tokius anksčiau nurodytus duomenis, t. y. tai, kad nušauti nukentėjusiojo J. R. šunys buvo rasti apie 200 metrų nuo bokštelio į miško gilumą, kur buvo R. G., patvirtina ir 2013 m. lapkričio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad įvykio vieta yra ( - ) rajone, ( - ) miške, o nuo medinio medžioklės bokštelio paėjus apie 217 m rasti du vienas šalia kito gulintys šunys. Vieno šuns kailis baltos spalvos, kito – pilkos spalvos. Abu šunys su antkakliais. Apžiūrint šunį baltu kailiu, krūtinės srityje matyti kraujuojanti žaizda. Tokia pat žaizda matyti kitoje krūtinės pusėje. Apžiūrint kitą šunį, jo krūtinėje taip pat matyti dvi kraujuojančios žaizdos. 5 m atstumu nuo šunų žemėje matyti avalynės pėdsako fragmentas (1 t., 17–22 b. l.). Aplinkybę, kad toje vietoje, kurioje buvo rasti nušauti šunys, buvo rastos ir paimtos dvi kulkos, be 2013 m. lapkričio 24 d. papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo, (1 t., 25–26 b. l.), patvirtina ir liudytojų D. B. (3 t., 34 b. l.), A. B. (3 t., 34–35 b. l.) bei V. M. (3 t., 35 b. l.) parodymai, iš kurių matyti, kad paėjus dešimčiai dienų nuo įvykio, jiems kartu su J. R. metalo ieškikliu ieškant kulkų, toje vietoje, kur šunys gulėjo, žemėje įsmigę gal 10–15 cm buvo rastos kulkos, kurios buvo 1–1,5 metrų atstumu viena nuo kitos.

21Tai, kad šūviai į nukentėjusiojo J. R. šunis buvo paleisti iš apelianto ginklo, be to, kad be jo trijų tą vakarą iššautų šūvių daugiau šūvių nė vienas liudytojas ir netgi pats apeliantas medžioklės teritorijoje nurodė negirdėjęs, patvirtina ir 2014-02-26 ir 2014-02-28 specialisto išvados Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), kurias apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialistas V. K. (3 t., 29–30 b. l.). Iš šių išvadų matyti, kad atlikus

22R. G. medžioklės metu naudoto ginklo IZH-18MH Nr. ( - ) ir įvykio vietoje rastų kulkų balistinį tyrimą, padaryta išvada, kad labai tikėtina, jog tirti pateiktų kulkų apvalkalai yra iššauti iš tirti pateikto .308 WIN kalibro šautuvo IZH-18MH Nr. ( - ) (1 t., 34–35, 39–40 b. l.). Ir nors išvada labai tikėtina, išvadų tikėtinumą specialistas paaiškino tuo, kad jie tyrimus atlieka šaudydami į vandenį, o kadangi šiuo atveju kulkos buvo rastos žemėje, būtent dėl tų skirtumų ir duoda labai tikėtiną išvadą, bet tai pagrindinei išvadai įtakos neturi, nes graižtvų trasos fragmentai su tiriamosiomis ir eksperimentinėmis kulkomis sutampa visiškai, o tai akivaizdžiai matyti ir iš kortelės prie specialistų išvadų (1 t., 41 b. l., kita lapo pusė).

23Aplinkybę, kad nukentėjusiojo šunys buvo nušauti tyčia, be liudytojo V. N. parodymų, kai jis apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino, kad kalbant su R. G. apie šunų nušovimo aplinkybes, jo argumentai buvo: „Kam jis juos paleidžia, būtų nepaleidęs, būčiau nenušovęs. Sako, nereikia brakonieriauti su šunimis, niekas ir nešaudys“ (3 t., 33–34 b. l.), patvirtina ir apylinkės teismo posėdžio metu duoti gyvūnų skrodimo aktus surašiusio ir skrodimą atlikusio veterinarijos gydytojo, liudytojo V. P. parodymai, kai jis parodė, kad vienas šuo turėjo būti nušautas iš toliau, bėgantis, o kitas šuo – iš arčiau stovintis, ir patvirtino, kad vienas baltos spalvos šuo buvo nušautas 20–40 metrų atstumu, bei tai, kad jei būtų šauta iš 2,5 metrų aukščio bokštelio, tai šūvis būtų labiau iš viršaus buvęs (3 t., 33 b. l.), o tai visiškai atitinka ir skrodimo aktuose Nr. 11/1, Nr. 11/2 nurodytus anamnezės duomenis, kad šūvis į šunį U. darytas ne iš bokštelio, o nuo žemės iš kairės į dešinę, šauta į šoną maždaug iš 40–20 metrų, nes pažeistos abi mentys lygiagrečiai, kulkos įėjimo vietoje kairėje pusėje skylė išorėje apie 1 cm diametro, dešinėje pusėje (kulkos išėjimo vietoje) žaizdos ilgis 7 cm, aukštis 5 cm (žaizda plėštinė, į išorę) (1 t., 57–58 b. l.), o šūvis į šunį M. darytas ne iš bokštelio, o nuo žemės iš dešinės į kairę, šauta iš arti prastrižai iš viršaus į apačią maždaug iš 3–10 metrų atstumo, nes kulka įėjo dešinėje pusėje šalia viršutinės penkto šonkaulio dalies. Kulkos įėjimo dešinėje pusėje, skylė išorėje iki 1 cm diametro, kairėje pusėje kulkos išėjimo vieta ties devinto dešimto šonkaulio apatine dalimi žaizdos ilgis apie 5 cm, aukštis 5 cm (žaizda plėštinė, į išorę) (1 t., 59–60 b. l.).

24Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiojo, liudytojų ir specialisto parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. G. teiginiais, kad jis šovė tik būdamas bokštelyje, ir ne į šunis, o į šerną. Šiame kontekste pažymima tai, kad aptartų liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Taigi visiems jiems be jokios priežasties apkaltinti R. G. tariamai nesamų veiksmų padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad visos esminės šių liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės sutampa tiek su nukentėjusiojo, tiek su specialisto parodymais, tiek su kitais rašytiniais ir anksčiau jau aptartais bylos duomenimis. Taigi visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią, kad

25R. G. tyčia iššovė tris šūvius iš jam priklausančio graižtvinio šautuvo į J. R. priklausančius du Vakarų Sibiro laikų veislės šunis ir juos nušovė, taip tyčia sunaikindamas svetimą J. R. turtą ir padarydamas nukentėjusiajam J. R. 8060 Lt turtinę žalą.

26Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, jo kaltė tyčia nušovus du nukentėjusiojo J. R. šunis – įrodyta.

27Ir nors apeliantas teisus teigdamas, kad skrodimo aktuose Nr. 11/1, Nr. 11/2 galimas šunų nušovimo laikas neužfiksuotas, o aktuose nurodyta tik šunų gaišimo ir nužudymo data – 2013 m. lapkričio 14 d., tačiau kaip matyti iš anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų duomenų visumos, medžioklės metu šaudė tik R. G., jis to ir neneigia, iššovė tris kartus, kitų šūvių niekas negirdėjo, o anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų duomenų seka aiškiai patvirtina, kad nukentėjusiojo šunys buvo nušauti R. G. inkriminuotu laiku. Taigi, ta aplinkybė, kad skrodimo aktuose Nr. 11/1, Nr. 11/2 nėra užfiksuotas šunų nušovimo laikas, nei nuteistojo kaltės, nei anksčiau nurodytų duomenų objektyvumo nepaneigia.

28Taip pat apelianto skundu bandoma įtikinti, kad gyvūnų skrodimą ir tyrimą atlikusio

29V. P. skrodimo aktai bei juose nurodyti duomenys apie šunų nušovimo aplinkybes (iš kokio atstumo buvo šauta į šunis) negali būti vertinami kaip įrodymas, nes jis neturi specialių žinių ir reikiamos kvalifikacijos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti ir su tuo. Pažymima, kad tiek nuteistojo ginčijami skrodimo aktai, tiek įvykio vietos apžiūros protokolai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais BPK numatytais būdais, ir nė vienas jų neturi pranašumo prieš kitus duomenis. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Šiuo atveju anksčiau nurodyti duomenys patvirtina vieni kitus, esminėmis detalėmis sutampa, vieni kitiems neprieštarauja bei atitinka kitus bylos duomenis – nukentėjusiojo J. R., liudytojų J. P., V. N., D. B. parodymus, 2014-02-26 ir 2014-02-28 specialisto išvadas Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), ir jas apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtinusio specialisto V. K. parodymus. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi visais šiais vienas kitą patvirtinančiais duomenimis, kurie patvirtina aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai – tai, kad R. G. tyčia nušovė du nukentėjusiojo J. R. šunis.

30Kita nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis niekam nepranešė, jog į medžioklę gali atsivežti ar turi atsivežęs šunis, nei jo kaltės, nei jo veikos juridinio įvertinimo nekeičia.

31Atsakant į apelianto skunde nurodytą teiginį, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai šunis įvykio vietoje rado ir tai užfiksavo laikotarpiu nuo 14.30 val. iki 15.30 val., tačiau dėl šunų žūties aplinkybių išsiaiškinimo neatliko absoliučiai jokių veiksmų, t. y. nekvietė specialisto (nors privalėjo) ir iš to kylantis nuteistojo samprotavimas, kad nušautų šunų tyrimas atliktas nesivadovaujant BPK 180 straipsnio reikalavimais, pažymima, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Antra vertus, apelianto nurodomus veiksmus – šunų skrodimą atliko veterinarijos gydytojas, kaip liudytojas šioje byloje apklaustas V. P.. Todėl tai, kad įvykio apžiūra neatitiko nuteistojo lūkesčių, negali būti pagrindas konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal BPK 180 straipsnio 1 dalį, dalyvaujant atliekant tyrimo veiksmus gali būti pasitelkiami specialistai, taigi, priešingai nuteistojo tvirtinimams, specialisto kvietimas privalomas nėra.

32Taip pat atmestini ir kiti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad 2013-11-24 įvykio vietos apžiūros protokole nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi kulkų paiešką organizavo ir ją atliko pats nukentėjusysis praėjus dviem savaitėms po 2013-11-14 medžioklės, dėl to kulkų atsiradimas jų radimo vietoje apeliantui kelia abejones. Iš tiesų, byloje esantys duomenys tvirtina, kad paėjus dešimčiai dienų nuo įvykio, liudytojams D. B. (3 t., 34 b. l.), A. B. (3 t., 34–35 b. l.) bei V. M. kartu su J. R. metalo ieškikliu ieškant kulkų, toje vietoje, kur šunys gulėjo, žemėje įsmigę gal 10–15 cm. buvo rastos kulkos, kurios buvo 1–1,5 metrų atstumu viena nuo kitos. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis, radęs nurodytas kulkas, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnus ir informavo juos apie tai, po ko buvo papildomai apžiūrėta įvykio vieta, ir, kaip tai numato BPK 179 straipsnio nuostatos surašytas papildomas įvykio vietos apžiūros protokolas, kurį surašė šį tyrimo veiksmą atliekantis asmuo, ir taip užfiksavo svarbius bylai duomenis, nustačius, kad šis ginčijamas apelianto protokolas surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, jokiu būdu nereiškia jo neteisėtumo.

33Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas, kaip jis teigia, padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jam neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus nuteistojo atžvilgiu priimto teismo sprendimo, ir pažymi, kad šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu, o kartu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, nepakanka pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

34Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo

35veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

36Apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo atstovas advokatas M. Šatas pateikė pinigų priėmimo kvitą už nukentėjusiojo J. R. atstovavimą apeliacinės instancijos metu, patarimą ir kitas teisines paslaugas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo atstovo pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtina, kad nukentėjusysis už atstovavimą teisme, patarimą ir kitas teisines paslaugas advokatui M. Šatui sumokėjo 600 Eur. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-303/2014), bei į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris šiuo sprendimu pripažįstamas nepagrįstu, byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kuriame įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, buvo apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiajam J. R. iš nuteistojo priteistina 200 Eur.

37Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

38nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

39Priteisti iš R. G. nukentėjusiajam J. R. 200 Eur (du šimtus eurų) turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą atstovaujant byloje.

Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Nukentėjusiojo J. R. ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. G. 753... 4. Teisėjų kolegija... 5. R. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 14 d., nuo 21 val. iki 22 val.,... 6. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Radviliškio rajono... 7. Skunde nurodo, kad su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka,... 8. Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį... 9. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.... 10. Nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu... 11. Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistasis savaip... 12. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. ir neigia padaręs šią... 13. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai,... 14. Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo... 15. Dėl to teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, negali... 16. Taigi nors nuteistasis apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti, tačiau... 17. Ir nors nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusiojo J. R. parodymai yra... 18. Taigi jau šiame kontekste pažymima, kad tokie anksčiau nurodyti... 19. Taip pat anksčiau nurodytus nukentėjusiojo J. P. parodymus atitinka ir... 20. O tokius anksčiau nurodytus duomenis, t. y. tai, kad nušauti nukentėjusiojo... 21. Tai, kad šūviai į nukentėjusiojo J. R. šunis buvo paleisti iš apelianto... 22. R. G. medžioklės metu naudoto ginklo IZH-18MH Nr. ( - ) ir įvykio vietoje... 23. Aplinkybę, kad nukentėjusiojo šunys buvo nušauti tyčia, be liudytojo V. N.... 24. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas... 25. R. G. tyčia iššovė tris šūvius iš jam priklausančio graižtvinio... 26. Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais... 27. Ir nors apeliantas teisus teigdamas, kad skrodimo aktuose Nr. 11/1, Nr. 11/2... 28. Taip pat apelianto skundu bandoma įtikinti, kad gyvūnų skrodimą ir tyrimą... 29. V. P. skrodimo aktai bei juose nurodyti duomenys apie šunų nušovimo... 30. Kita nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis niekam... 31. Atsakant į apelianto skunde nurodytą teiginį, kad ikiteisminio tyrimo... 32. Taip pat atmestini ir kiti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai,... 33. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja,... 34. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija... 35. veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį... 36. Apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo atstovas advokatas M. Šatas pateikė... 37. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos... 38. nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.... 39. Priteisti iš R. G. nukentėjusiajam J. R. 200 Eur (du šimtus eurų) turėtų...