Byla A-1536-662/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. (S. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–2) prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. ( - ) „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei S. M.“ (toliau – ir Ginčijamas sprendimas) (b. l. 4–6); 2) įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

5Paaiškino, kad Ginčijamu sprendimu jai buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), kadangi nėra duomenų apie tai, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovas, svarstydamas prašymą, netinkamai vertino pateiktus dokumentus ar iš viso jų nevertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas spręsdamas klausimą dėl jos motinos pripažinimo Lietuvos Respublikos piliete, nevertino Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos 1942 m. liepos 25 d. išduoto pažymėjimo Nr. 6 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. ( - ). Atsakovui kartu su prašymu buvo pateiktas ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04, kuriuo teismas iš dalies tenkino jos pareiškimą: pripažino juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis E. I. M. iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvos Respublikoje, o pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. I. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę nutraukė, motyvuodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 27 straipsnio 6 dalį šio klausimo nagrinėjimas nėra priskirtas teismo kompetencijai. Atsakovui pateiktų dokumentų turinys patvirtina, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. ir po šios datos gyveno dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1942 m. liepos 25 d. išduotame pažymėjime Nr. 6 tiesiogiai nurodyta, kad jis buvo Lietuvos pilietis, taigi jos senelis E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, todėl prašymas dėl leidimo nuolat gyventi turėjo būti patenkintas. Pateikti dokumentai patvirtina, kad senelis E. M. gyveno Vilniaus krašte, kuris 1920-1939 metais buvo okupuotas Lenkijos. Lietuvos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinantys įrodymai (jų leistinumo prasme) įstatymo nėra ribojami. Atsakovui pateikti ir šiame skunde nurodyti dokumentai laikytini kitais dokumentais pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, todėl atsakovui buvo pateikta pakankamai duomenų apie tai, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.

6Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7Paaiškino, jog priimdamas Ginčijamą sprendimą rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, išvardinti 2010 m. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimas neturi įrodomosios vertės, kadangi byla dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, nutraukta, nes buvo nesilaikyta tuo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nustatytos tvarkos kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidento sudarytą Pilietybės reikalų komisiją dėl išvadų, jeigu asmenys negali nustatyta tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba lietuvių kilmę. Pareiškėjos motinos J. M. pilietybės klausimas buvo svarstytas Pilietybės reikalų komisijoje, kuri rekomendavo laikyti, kad J. M. neatitinka 2002 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto reikalavimų, kadangi neįrodė turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės reikalų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. posėdžio protokolas Nr. ( - )). Vadovaudamasis Pilietybės įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdamas į Pilietybės reikalų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. išvadą, Migracijos departamentas nusprendė nepripažinti J. M. Lietuvos Respublikos piliete, kadangi nepakanka dokumentų tėvo (E. M.) turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti (Migracijos departamento 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. (15/3-4)-8P-3027, kuris nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka). Migracijos departamento 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas minimas ir Ginčijamame sprendime, taigi, buvo sistemiškai įvertinti visi susiję dokumentai, tarp jų – ir galutinis (ne tarpinis) sprendimas dėl pareiškėjos motinos pilietybės, kuriame nurodyta, kad nepakanka dokumentų E. M. turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti. Vien tik formalus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimo nepaminėjimas ginčijamame sprendime neleidžia daryti išvados, kad Departamentas šio dokumento nenagrinėjo. Pareiškėjos pateikti dokumentai, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. ( - ) nepatvirtina, kad E. M., jo tėvai ar seneliai iš seno gyveno Lietuvoje. Visų pateiktų dokumentų sudarymo datos – po 1940 m. birželio 15 d., šiuose dokumentuose nėra minimi E. M. tėvai ar seneliai, taip pat juose nėra duomenų apie E. M. Lietuvos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. Ginčijamas sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visus pareiškėjos pateiktus dokumentus, susijusius dokumentus saugomus Departamente, be to, buvo papildomai kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl duomenų apie E. M. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tik nustačius, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, buvo priimtas Ginčijamas sprendimas. Pareiškėja nepateikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų dokumentų, o pagal to paties straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 66–70) pareiškėjos S. M. skundą tenkino iš dalies.

10Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes, rėmėsi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 straipsnio 15 dalimi. Nurodė, jog pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 15.1.1, 15.1.2 ir 15.1.3 papunkčius, UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą patvirtina dokumentai, įrodantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje; dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis; vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose, nesutampa su asmens duomenimis užsieniečio kelionės dokumente.

11Išdėstė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 7 dalies, 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Nurodė, jog iš Ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėja kartu su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikė senelio E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pažymėjimą Nr. 6, išduotą 1942 m. liepos 25 d. Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos E. J. M., gim. ( - ), kuriame nurodyta, kad E. J. M. pilietybė – Lietuvos, gyvena ( - ), dirba ( - ) pareigas (b. l. 28). Taip pat buvo pateikta ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. ( - ) „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodyta, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, ( - ) gyventojų P. S. – M. E. buto-ūkio lape įrašyti: P. S., g. ( - ), žemdirbys; žmona P. P., ( - ), žemdirbė; dukra P. L., ( - ), dukra P. S., ( - ); M. E., ( - ), šeimos galva, girininko padėjėjas, šeimininkas su samdiniais; duktė M. I., ( - ), bedarbė; visi šeimos nariai lenkų tautybės (pavardės, vardai, gimimo metai, kaimo pavadinimas, santykis su šeimos galva).

12Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punktą dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėja pateikė atsakovui pažymėjimą Nr. 6, išduotą 1942 m. liepos 25 d. Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos E. J. M., gim. ( - ), kuriame nurodyta, kad E. J. M. pilietybė – Lietuvos, tačiau atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl šis pažymėjimas negali patvirtinti E. M. pilietybės.

13Departamento 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. ( - ) taip pat nenurodyta jokių motyvų dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. ( - ) „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“ vertinimo.

14Nurodė, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punktuose nurodytais pagrindais.

15Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, Skundžiamą sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES.

16III.

17Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 74–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18Paaiškina, jog su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES pareiškėja pateikė Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos 1942 m. liepos 25 d. išduoto pažymėjimo Nr. 6 kopiją. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad Miškų departamento išduotas pažymėjimas buvo nagrinėtas ir įvertintas priimant Ginčijamą sprendimą. Šis Miškų departamento pažymėjimas išduotas 1942 m. liepos 25 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 metams po 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva prarado nepriklausomybę. Patį pažymėjimą išdavė Valstybinių miškų tarnyba Vokietijos okupacinio režimo metais (1941 m. – 1944 m.). Šio pažymėjimo paskirtis – patvirtinti, kad E. – J. M. tikrai dirba ( - ) pareigas nuo 1942 m. kovo 16 d., tačiau ne patvirtinti asmens pilietybę. Pažymėjime nurodyta, kad jis išduotas pagal Darbo ir Socialinių Reikalų Generalinio Tarėjo potvarkį 1942 m. gegužės 7 d., t. y. nenurodomas joks E. J. M. pilietybę patvirtinantis dokumentas. Departamento vertinimu, šis pažymėjimas, išduotas Vokietijos okupacinio režimo metais, praėjus 2 m. po Lietuvos nepriklausomybės praradimo, atsižvelgus į šio dokumento pobūdį ir paskirtį nepatvirtina E. J. M. Lietuvos Respublikos pilietybės. Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, jei teismas įvertintų, kad šis Miškų departamento išduotas pažymėjimas pagal savo pobūdį gali patvirtinti asmens pilietybę, pažymėjimas patvirtintų E. M. Lietuvos pilietybę 1942 m., o sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimą turi būti nustatyta, ar E. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Šios aplinkybės – E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės – nepatvirtina nei anksčiau minėtas Miškų departamento pažymėjimas, nei kiti dokumentai.

191942 m. liepos 25 d. Miškų departamento pažymėjimas buvo įvertintas visų pareiškėjos pateiktų ir Departamento savarankiškai surinktų dokumentų visumoje (tarp jų – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. ( - ) „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“, Pilietybės reikalų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. posėdžio protokolas Nr. ( - ). Kaip įpareigoja 2010 m. Pilietybės įstatymas, Departamentas vertino, ar yra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja pateikė (taip pat Departamentas savarankiškai surinko) tik dokumentus, kurių sudarymo datos yra vėlesnės nei 1940 m. birželio 15 d. Pažymi, kad ne tik šių dokumentų sudarymo data, tačiau ir jų turinys nepatvirtina, kad E. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04 patvirtina, kad E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvos Respublikoje; teismo sprendime minima Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. ( - ) „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“ patvirtina, kad E. M. surašymo metu (pagal Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žinias) gyveno ( - ).

20Mano, kad nagrinėjant E. M., kaip asmens iki 1940 m. birželio 15 d. ir po to gyvenusio Vilniaus krašte, pilietybės klausimą, būtina vadovautis tuo metu Lietuvoje galiojusia Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (1919 m. sausio 9 d.) 1 straipsnio nuostata, pagal kurią Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Migracijos departamento turimuose dokumentuose nėra minimi E. M. tėvai ar seneliai, taip pat juose nėra jokių duomenų apie E. M. turėtą iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybę ar kitų duomenų, pakankamų patvirtinti, kad E. M. turėjo Lietuvos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d.

21Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Ginčijamame sprendime aiškiai ir konkrečiai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodyti jas patvirtinantys dokumentai, taip pat teisės aktų, kuriais vadovautasi priimant ginčijamą sprendimą, nuostatos. Ginčijamame sprendime yra nurodytas tiek faktinis (E. M. Lietuvos pilietybė nurodyta tik vieninteliame dokumente, patvirtinančiame asmens darbo vietą ir kuris išduotas po Lietuvos nepriklausomybės praradimo), tiek teisinis sprendimo priėmimo pagrindas (2010 m. Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d., 12 str., 38 str. 6 d., UTPĮ 55 str. 2 d., Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 18 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 314 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 pap.), kurie, Departamento vertinimu, yra pakankami priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi neišdavimo pareiškėjai.

22Pareiškėja S. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–83) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

23Paaiškina, jog Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte nenurodoma kuriuo laikotarpiu turi būti išduotas dokumentas. Šioje normoje yra nustatytas vienintelis dokumento kriterijus – jame turi būti tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Istoriškai nepagrįstas argumentas, kad pažymėjime yra nurodyta informacija apie Lietuvos Respublikos pilietybę įgytą 1942 m., t. y. vokiečių okupacijos metais.

24Paaiškina, kad atsakovui kartu su prašymu pateikė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04, kuriuo teismas iš dalies tenkino pareiškimą: pripažino juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis E. I. M. iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvos Respublikoje. Šis dokumentas atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

25Apeliaciniame skunde atsakovas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentavusius Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą iki 1940 m. birželio 15 d. Šių teisės aktų taikymas detaliai aprašytas ir išaiškintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ konstatuojamoje dalyje. Atsakovas apeliaciniame skunde vadovavosi tik 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostata, tuo tarpu reikia vertinti visus šiuos santykius reglamentavusius įstatymus bei pareiškėjos pateiktus dokumentus kompleksiškai. Be to, Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo keičiamas ir papildomas, tačiau atsakovas šių pakeitimų neįvertino.

26Iš pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės su kitomis valstybėmis sudarytų tarptautinių sutarčių, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai, paminėtinos: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su Rusija, 1921 m. liepos 9 d. Konvencija tarp Lietuvos ir Latvijos apie piliečių teises. Pagal šias dvišales tarptautines sutartis asmenys turėjo teisę pasirinkti tik vienos ar kitos valstybės (atitinkamai Lietuvos arba Rusijos, ar Lietuvos arba Latvijos) pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų, atitinkamas sutartis sudariusių valstybių, piliečiai.

271939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais“ Paties atsakovo pateiktas dokumentas – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. ( - ) „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“, įrodo, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. dieną E. M. gyveno Vilniaus srityje. Taigi, E. M. pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Rusija buvo laikomas Lietuvos piliečiu (nepriklausomai nuo to, ar turėjo formalų šio fakto patvirtinimą). Taip pat, pažymėtina, kad pagal 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą E. M. atitinka reikalavimus, keliamus Lietuvos piliečiui. Apibendrinant konstatuotina, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečių korpusas buvo suformuotas Lietuvos nuolatinių gyventojų pagrindu, neatsižvelgiant į jų tautybę. Todėl pažymėjime padarytas įrašas, kad E. M. tautybė lenkas neturi įtakos šiai bylai. Atkrepia dėmesį, kad iš surinktų dokumentų nėra įrodymų patvirtinančių, kad E. M. turėjo Lenkijos pilietybę

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV.

30Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-09-09 sprendimo Nr. ( - ), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

31VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Tai reiškia, kad minėto įstatymo nurodytose nuostatuose reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus.

32Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatas, akcentuojama, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 333-340). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).

33Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Skundžiamame sprendime iš dalies išdėstytos teisės aktų normos bei nurodyti teisės aktų pavadinimai ir straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas. Sprendime taip pat nurodyti dokumentai, kurios S. M. kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė senelio E. M. iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Aptariamo sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatuojama, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad S. M., gim. ( - ), senelis E. M. (E. M.), gim. ( - ), iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikoe pilietybę, todėl S. M. neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Abstrakti atsakovo sprendimo išvada, kad nėra pakankamai duomenų apie senelio E. M. iki 1940-06-15 turėtą Liertuvos Respublikos pilietybę, nenurodant kodėl pateikti dokumentai nepatvirtina senelio turėtos pilietybės, analizuojamu atveju nelaikytina pakankama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Nors atsakovas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismams papildomai išdėstė atsisakymo atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę argumentus (detalizavo kodėl pateikti dokumentai nepatvirtina senelio E. M. iki 1940-06-15 turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės), tačiau, kaip minėta, ginčijamame spendime jie nebuvo pateikti. Taip pat visiškai neanalizuotas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo/įgijimo aspektas iki 1940 m. birželio 15 d. Vilniaus krašte. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjos prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, kaip to reikalauja teisės aktai. Ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d. 1 p.), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.

34Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos... 5. Paaiškino, kad Ginčijamu sprendimu jai buvo atsisakyta išduoti leidimą... 6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 7. Paaiškino, jog priimdamas Ginčijamą sprendimą rėmėsi Lietuvos Respublikos... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu... 10. Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes, rėmėsi UTPĮ 53 straipsnio 1... 11. Išdėstė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 7 dalies,... 12. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punktą dokumentai,... 13. Departamento 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. ( - ) taip pat nenurodyta... 14. Nurodė, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo... 15. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies,... 16. III.... 17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 18. Paaiškina, jog su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo... 19. 1942 m. liepos 25 d. Miškų departamento pažymėjimas buvo įvertintas visų... 20. Mano, kad nagrinėjant E. M., kaip asmens iki 1940 m. birželio 15 d. ir po to... 21. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčijamas sprendimas... 22. Pareiškėja S. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–83) su juo... 23. Paaiškina, jog Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte... 24. Paaiškina, kad atsakovui kartu su prašymu pateikė Vilniaus miesto 3... 25. Apeliaciniame skunde atsakovas netinkamai aiškino teisės aktus,... 26. Iš pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės su kitomis... 27. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV.... 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos... 31. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad individualus administracinis... 32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra... 33. Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas... 34. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą... 37. Nutartis neskundžiama....