Byla 2A-596-241/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus autobusai“, A. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“, uždarajai akcinei bendrovei „Faunus“, A. R. dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį Lenkų g. 2, Vilniuje, registracijos pripažinimo negaliojančia, pastato pasidalinimo, pastato dalių ir viso pastato pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei restitucijos taikymo; tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notarė R. R..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, patikslintame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiais:

6nuosavybės teisės į pastatą, Lenkų g. 2 Vilniuje, unikalus Nr. 1096-0017-0018 (toliau ir – Pastatas), įregistravimą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (nuo 1994-10-03 įregistravimo momento);

71994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria nustatyta, jog 241,71 kv. m. ploto administracinio pastato, esančio adresu Lenkų g. 2, Vilniuje, 3/100 dalys nuosavybės teise priklauso VĮ „Vilniaus parkai“, o 97/100 dalys – UAB „Faunus“;

81995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09 patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai“ perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis pastato, esančio adresu Lenkų g. 2 Vilniuje, o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą pastato dalį 2 291,99 Lt;

91995-01-11 pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. R., kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2 291,99 Lt UAB „Faunus“ 3/100 įstaigos pastato, plane pažymėto 1B2/p, dalį, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto, ir kiemo statinius, esančius adresu Lenkų g. 2 Vilniuje;

101997-01-07 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Faunus“ pardavė už 400 000 Lt įstaigą, plane pažymėtą 1B2/p, turinčią 248,94 kv. m. bendro naudingo ploto, ir kiemo statinius, esančius adresu Lenkų g. 2, Vilniuje, A. R.;

11taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą, Lenkų g. 2, Vilniuje, su priklausiniais – kiemo statiniais.

12Nurodė, kad 1958-12-26 Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 762 dalis pastato, esančio Lenkų g. 2, Vilniuje, buvo palikta moterų pravoslavių vienuolynui, kita pastato dalis buvo perduota miesto Tarybos vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyriui, siekiant užbaigti namo statybą ir užbaigus, perduoti į atitinkamos namų valdybos balansą; užbaigus statybą, visas naujai pastatytas pastatas buvo perduotas į Tarybų rajono 1-ujų gimdymo namų balansą. Pastato kadastro – registro archyvinės bylos duomenimis namas buvo perduodamas valdyti įvairioms įstaigoms; paskutinį kartą – 1986 m. buvo nuspręsta perduoti namą į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą gamybinėms dirbtuvėms įrengti. 1993 m. buvo išduotas leidimas užsakovui UAB „Faunus“ atlikti pastato kapitalinį remontą, po remonto buvo leista perduoti pastatą į UAB „Faunus“ balansą; nuo 1994-10-03 nuosavybės teisės į pastatą buvo įregistruotos VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, 1994-08-19 sutarties pagrindu UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ pasidalino pastatą: UAB „Faunus“ atiteko 97/100 dalys pastato; likusios dalys buvo perleistos pirkimo–pardavimo sutartimis, o 1997-01-07 UAB „Faunus“ pardavė pastatą fiziniam asmeniui – atsakovui A. R.. Ieškovo vertinimu, pastatas, Lenkų g. 2, Vilniuje, buvo valstybės nuosavybės objektas, todėl buvo perduotas VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybėn be teisinio pagrindo. Pagal 1964 m. CK 95 straipsnio nuostatas, galiojusias 1986-12-08 Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 700p priėmimo metu, buvo nustatytos dvi nuosavybės formos – socialistinė ir asmeninė. Socialistinę nuosavybę sudarė valstybinė (bendraliaudinė), kolūkių, kitokių kooperacinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė ir visuomeninių organizacijų nuosavybė. Pagal CK 97 straipsnį, valstybinio turto savininkė buvo valstybė. Dėl to pastato perdavimas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą nesuponavo valstybės nuosavybės teisės perleidimo Centriniam kultūros ir poilsio parkui. Iki 1990-02-12 Vietos savivaldos įstatymo priėmimo savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma nebuvo įteisinta; šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Tyrimo metu nebuvo gauta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka būtų perdavusi ginčo pastatą, todėl jis buvo ir liko valstybės nuosavybė. Valstybės įmonė neturėjo teisės įregistruoti ginčo pastatui savo nuosavybės teisės ir pastatu disponuoti, perleisdama jį UAB „Faunus“; įregistravimas pripažintinas negaliojančiu ab initio. Vėlesni pastato perleidimo sandoriai (pastato pasidalijimo sutartis, pastato dalių perleidimo ir pastato pardavimo fiziniam asmeniui sandoriai) prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja. UAB „Faunus“, atstovaujamos direktorės L. O., ir RTFSR piliečio A. R. sandoris dėl įstaigos – pastato, Lenkų g. 2, Vilniuje, perleidimo yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, kadangi buvo sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą (1964 m. CK 48 str.). Sandorio neteisėtumą įrodo tai, kad parduodamas pastatas sandorio sudarymo metu buvo įkeistas, todėl tikėtina, kad sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti atsiskaitymo iš įkeisto turto. Turtas buvo parduotas nesilaikant įmonės įstatuose numatytos tvarkos – neišsprendus jo pardavimo klausimo visuotiniame akcininkų susirinkime. Šiam turtui Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo iškeltoje civilinėje byloje 1997-01-07 nutartimi buvo taikytas areštas. Abejotini A. R. ketinimai įgyti šį turtą, kadangi pastatas nuo jo perleidimo nenaudojamas, yra apleistas, avarinės būklės. Parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles (CK 4.96 str.), nes atsakovas A. R. nėra sąžiningas turto įgijėjas, o pastato savininkas – Lietuvos valstybė – šį pastatą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento visus ieškovo ginčijamus sandorius, taikė vindikaciją ir grąžino valstybei pastatą, esantį Lenkų g. 2, Vilniuje, su priklausiniais – kiemo statiniais.

15Teismas nustatė, kad ginčo pastatas, esantis Lenkų g. 2 Vilniuje, Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-12-18 potvarkiu Nr. 700p (toliau ir – Potvarkis) buvo perduotas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą gamybinėms dirbtuvėms įrengti. Šio potvarkio pagrindu nuo 1994-10-03 pastatas buvo įregistruotas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu.

161992-04-07 VĮ „Vilniaus parkai“ su UAB „Faunus“ sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią susitarė rengti projektus, kapitališkai suremontuoti, įrengti ir eksploatuoti pastatą, esantį Lenkų g. 2, Vilniuje. Sutarties 2.2 punktu jungtinės veiklos dalyviai susitarė kaip įnašą įnešti teisę naudotis pastatais, žemės sklypu, turtu, įnašus pinigais; sutarties 2.3 punktu – kad visas įneštas turtas bei turtas, sukurtas jungtinės veiklos metu, bus bendroji jungtinės veiklos dalyvių nuosavybė.

171994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį, kuria nustatyta, jog po kapitalinio remonto pastato, esančio Lenkų g. 2, Vilniuje, 3/100 dalys nuosavybės teise priklauso VĮ „Vilniaus parkai“, o 97/100 dalys – UAB „Faunus“.

181995-01-11 buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2 291,99 Lt UAB „Faunus“ 3/100 įstaigos pastato, Lenkų g. 2, Vilniuje.

191997-01-07 pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Faunus“, atstovaujama direktorės L. O., pardavė už 400 000 Lt pastatą, esantį Lenkų g. 2, Vilniuje, A. R..

20Dėl 1994-10-03 pastato registracijos teisėtumo teismas pažymėjo, kad teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas ir pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Reikalavimas dėl teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia negali būti vertinamas kaip savarankiškas ieškinio reikalavimas. Teismas konstatavo, kad pagrindų pripažinti teisinę registraciją neteisėta ir negaliojančia nėra. VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisė į pastatą negalėjo atsirasti Potvarkio pagrindu, nes pagal ginčo pastato perdavimo metu (1986 m.) galiojusį teisinį reguliavimą, pastatas, kaip pagrindė gamybinė priemonė, negalėjo nuosavybės teise atskirai priklausyti valstybinei organizacijai. Potvarkis, kuriuo pastatas buvo perduotas, ir šio Potvarkio pagrindu atlikta teisinė registracija reiškia, kad pastatas buvo perduotas atsakovui operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise. Ši teisė jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria. Valstybės turto įtraukimas į konkrečios valstybinės organizacijos balansą šios organizacijos nuosavybės teisės taip pat nesukuria. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdomas 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Duomenų, kad ginčo pastatas, perduotas 1986 m. Potvarkiu atsakovui VĮ „Vilniaus parkai“ operatyviojo tvarkymo teisėmis, būtų privatizuotas atsakovo vardu įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Todėl teismas sprendė, kad pastato teisinis režimas (valstybės nuosavybė) liko nepakeistas. Pasisakydamas dėl ieškovo ginčijamų sandorių galiojimo, teismas konstatavo, kad VĮ „Vilniaus parkai“ neturėjo teisės šiuo pastatu disponuoti ir, pasirašiusi su UAB „Faunus“ jungtinės veiklos sutartį, neturėjo teisės perduoti pastato kaip savo įnašo į jungtinę veiklą. Bylos duomenimis, bendros jungtinės veiklos tikslas buvo pasiektas, ginčo pastatas su kiemo statiniais buvo rekonstruotas, tačiau pastato rekonstrukcija negali būti vertinama kaip naujo daikto sukūrimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme, todėl nei vienam iš jungtinės veiklos dalyvių nuosavybės teisė į pastatą ar į jo dalį negalėjo atsirasti. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovo ginčijami sandoriai, kuriais UAB „Faunus“ įgijo iš VĮ „Vilniaus parkai“ valstybinį turtą (ginčo pastatą) ir perleido šį turtą atsakovui A. R., prieštarauja imperatyviosioms 1964 m. CK 98, 99 str. normoms, yra niekiniai nuo jų sudarymo momento ir negalioja (1964 m. CK 47 str., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d.). Pasak teismo, aplinkybė, kad dalių nuosavybėje nustatymo sandoris, ir dalies nuosavybėje perdavimo, po to ir pardavimo privačiam juridiniam asmeniui sandoriai buvo suderinti su VĮ „Vilniaus parkai“ steigėju – Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriumi, neturi reikšmės nuosavybės teisių atsiradimui, kaip ir UAB „Faunus“ investicijų į pastato rekonstrukciją suma. Spręsdamas dėl CK 4.96 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų vindikacijos taikymo pagrindų, teismas pažymėjo, kad prokurorui apie tuometinės UAB „Faunus“ direktorės L. O. (Vostruchovos) veiksmus užvaldant valstybinį turtą ir parduodant ginčo pastatą žinoma, ikiteisminis tyrimas dėl šių veiksmų net nepradėtas, todėl nusikaltimas perduodant ginčo pastatą nenustatytas. Ieškovas neįrodinėjo fakto, kad ginčo pastatas būtų įgytas neatlygintinai, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad ginčijamų sandorių šalys (atsakovai) buvo nesąžiningi. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog 1986 m. Potvarkio pagrindu ginčo pastatas buvo perduotas valstybinei organizacijai patikėjimo teise buvo žinoma ir VĮ „Vilniaus parkai“ administracijai, ir UAB „Faunus“, kadangi valstybinė įmonė negalėjo turėti valstybinio turto savo nuosavybėje jokia forma. Ginčijamų sandorių sudarymo metu jų šalys žinojo, kad susitaria dėl neteisėto valstybinio turto perleidimo privačiam juridiniam asmeniui. Abiejų šalių nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad sandorių sudarymo metu VĮ „Vilniaus parkai“ atstovavo V. S., kuris tuo pačiu metu dirbo UAB „Faunus“ juristu. Teismas nenustatė, kad sandorio, kuriuo UAB „Faunus“ perleido valstybinį turtą (ginčo pastatą) atsakovui A. R., sudarymo metu pastarasis žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad perleidžiamas jam turtas buvo įkeistas ir areštuotas, ar kad jam būtų žinoma apie Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos prašymą dėl ginčo pastato grąžinimo religinei bendruomenei. Įrašų apie pastato įkeitimą nekilojamojo turto registre nebuvo, areštas buvo įregistruotas po sandorio sudarymo; bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad ginčo pastatas buvo išbrauktas iš grąžintino religinėms bendruomenėms turto sąrašo. Tačiau kitos byloje nustatytos aplinkybės, pasak teismo, patvirtina, kad ginčo pastatas, įgytas už ženklią pinigų sumą (400 000 Lt), nuo įgijimo momento savininko buvo naudojamas nominaliai. Pastato savininkas yra RTFSR pilietis, nuo pastato įgijimo momento Lietuvoje negyvena ir jokios ūkinės veiklos nevykdo. Atsakovas nurodė, kad iki 1998 m. pastate vykdė veiklą atsakovui priklausantį UAB „Transaleks“, vėliau pastatas buvo perduotas panaudos pagrindu sentikių religinei bendruomenei. Atsakovo atstovė negalėjo tiksliai nurodyti momento, nuo kuriuo pastatas visiškai nenaudojamas, apleistas, o sklypo savininkas apsiriboja žemės mokesčio mokėjimais per įgaliotą asmenį. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu pastatas visiškai apleistas, apgriuvęs, jo būklė avarinė. Teismas pažymėjo, kad atsakovui A. R. priklausančios UAB „Transaleks“ veikla galėjo būti vykdoma išsinuomotoje patalpoje ir investicijų į nekilnojamąjį turtą nereikalavo. Teismas darė išvadą, kad nuo pastato įsigijimo momento savininkas nesinaudojo pastato savininko teisėmis ir nevykdo pareigų. Pasak teismo, labiau tikėtina, kad sandorio sudarymo metu atsakovas neturėjo tokių tikslų ir neketino prisiimti šio pastato savininko pareigų, t. y. buvo nesąžiningas. Teismas sprendė, kad ginčo pastatas išreikalautinas valstybės nuosavybėn iš nesąžiningų įgijėjų. Atmesdamas atsakovų argumentus dėl prokuroro teisės į ieškinį ir praleisto ieškinio senaties termino, teismas nurodė, kad VĮ „Vilniaus parkai“ pasisavinus nuosavybės teisės į ginčo pastatą, buvo pažeisti valstybės interesai, kas sudaro pagrindą prokurorui reikšti ieškinį dėl jų pašalinimo (Prokuratūros įstatymo 19 str.). Trečiojo asmens Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pareiškimas prokuratūrai buvo paduotas 2013-09-24, prokuroro ieškinys pareikštas teisme 2014-01-21, t. y. tyrimas atliktas ir ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momento. Pasak teismo, nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje, arba kad nesąžiningų turo įgijėjų (jų tarpe ir A. R.) turtinių interesų gynimas sudaro konstitucinę vertybę ir turi būti derinamas su viešuoju interesu nagrinėjamoje byloje. Faktas, kad kitos institucijos, įgaliotos įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybės teisę, nevykdė savo pareigų, nesudaro pagrindo pareikštam ieškiniui atmesti. Todėl teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį.

21III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

22Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu nuosavybės teisės į pastatą, Lenkų g. 2, Vilniuje, unikalus Nr. 1096-0017-0018, įregistravimą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (nuo 1994-10-03 įregistravimo momento) netenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą– šį ieškinio reikalavimą patenkinti.

23Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė kasacinio teismo išaiškinimais, kad teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (LAT 2001-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2009-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (LAT 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010). Ginčyti dokumentų, kurie buvo teisinės registracijos pagrindas, nereikia, jeigu nustatoma, kad Nekilnojamojo turto registratorius įregistravo nekilnojamojo turto objektus ir daiktines teises į juos, nukrypdamas nuo dokumentų turinio (LAT 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2014). Šiuo atveju ginčo nekilnojamojo turto registracija neatitinka pagrindo, pagal kurį ji atlikta, tai yra Potvarkio, kuriuo pastatas Lenkų g. 2 buvo perduotas į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą, turinio. Todėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įregistravimas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu pripažintinas negaliojančiu nuo įregistravimo momento.

24Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

25Atsiliepime nurodo, kad kasacinio teismo praktika, kuria vadovavosi teismas, suformuota gerokai vėliau, nei buvo įregistruota apelianto nuosavybės teisė į Pastatą. Vadovaujantis nuosavybės teisės į Pastatą įregistravimo momentu galiojusiais teisės aktais, registracija buvo būtinas turtinės teisės atsiradimo elementas (LTSR CK 149 str. 2 d.). Atsakovas, turėdamas daiktą, disponuodamas juo, valdydamas jį kaip savo bei rūpindamasis daiktu, po nepriklausomybės paskelbimo tiesiog įtvirtino savo nuosavybės teisę į daiktą įregistruodamas jį registre. Tuometinė nekilnojamojo turto registravimo įstaiga atsakovo nuosavybės teisę į Pastatą įregistravo, nes teisinio pagrindo neregistruoti nebuvo. Pagal 1994-10-03 galiojusios Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 4 p., valstybei priklausantys pastatai registruojami ministerijų, departamentų, valstybės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos ar organizacijos vardu, nes tuo metu operatyviosios tvarkymo teisės registravimo tvarkos teisės aktai nenumatė; pagal 8 p., Potvarkis sudarė teisinį pagrindą, patvirtinantį atsakovo teisių į Pastatą atsiradimą. Ieškovas neprašė Potvarkio pripažinti neteisėtu, todėl nėra pagrindo 1994-10-03 atsakovo nuosavybės teisės į Pastatą įregistravimo neteisėtumo pripažinimui. Valstybė neprieštaravo 1994-10-03 atsakovo nuosavybės teisių į Pastatą įregistravimui. Taip pat valstybė neprieštaravo vėlesniems su Pastatu susijusiems sandoriams, t. y. 28 metus valstybė pripažino Pastatą teisėta apelianto nuosavybe.

26Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime nurodo iš esmės analogiškus argumentus.

27Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

281. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad nei 1992-04-07 bendrosios jungtinės veiklos sutartis, nei 1994-08-19 pastato dalių pasidalijimo sutartis, nei 1995-01-11 pirkimo–pardavimo sutartis negaliojo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1992-04-07 bendrosios jungtinės veiklos sutarties sąlygos buvo įgyvendintos – Pastatas buvo rekonstruotas. Tai patvirtina išduotas leidimas vykdyti Pastato kapitalinį remontą–rekonstrukciją, 1994-04-06 Pastato priėmimo naudoti aktas, projekto sąmatinė vertė 101 490 Lt patvirtinta Valstybinės projektų ekspertizės valdybos. Kadangi kapitalinio remonto ir rekonstrukcijos sąlygos buvo išpildytos, o sandorio šalys savo įnašus į jungtinę veiklą įnešė, vadovaujantis LTSR CK 474 str. 2 d., pastatas tapo bendrosios nuosavybės objektu. 1995-01-11 pirkimo–pardavimo sutartis taip pat laikytina teisėta ir įvykdyta. Nors ne visi tai patvirtinantys dokumentai yra išlikę, tačiau labiau tikėtina, kad steigėjo sutikimas, kuris pagal sutarties 4 p. buvo būtinas sutarties įvykdymui, buvo gautas.

292. Apeliantas, vadovaudamasis tuo metu nustatyta tvarka, perėmė valdyti Pastatą, jį administravo, įregistravo, sudarinėjo sandorius, todėl elgėsi sąžiningai. Notarai taip pat jokių neatitikimų galiojantiems teisės aktams nepastebėjo. Apelianto vardu sprendimus priiminėjo juridinio asmens vadovybė, t. y. buvęs direktorius A. N., o pasirašinėjo – V. S., tačiau visos sprendimo ateityje sukeltos pasekmes teks apeliantui. Teismas, faktiškai konstatavęs, kad minėti asmenys padarė neteisėtą ir galimai nusikalstamą veiką, vadovaudamasis CPK 47 straipsnio 1 dalimi, privalėjo juos įtraukti į procesą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Pastato rekonstrukcijos metu buvo sukurtas naujas statinys – kiemo aikštelė. Nepaisant to, teismas sprendime nurodė, kad šis statinys yra Pastato priklausinys, ir minėtam statiniui taip pat pritaikė vindikaciją, nors valstybė neturėjo nieko bendra su Pastato ir žemės sklypo, ant kurio stovi Pastatas, pagerinimu. Ieškovas vindikacijos taikymą grindė tuo, kad A. R. įgijo Pastatą neva dėl to, kad buvo padarytos veikos, turinčio nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Teismas tokius argumentus atmetė, tačiau vindikaciją vis tiek taikė, įvertinęs situaciją kitaip, nei bandė įrodyti ieškovas. Tokie teismo veiksmai neatitinka CPK 21 straipsnyje įtvirtintų teismų ir teisėjų nešališkumo nuostatų.

303. Tiek Pastato perdavimo apeliantui faktas, tiek ir paskesni Pastato nuosavybės teisės pasikeitimo faktai nebuvo nuo nieko slepiami, taigi, preziumuotina, kad valstybei apie juos buvo žinoma. Nepaisant to, ieškovas viršijo CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą beveik tris kartus. Tikėtina, kad valstybė nori pastatą išieškoti dėl pakitusių ekonominių realijų. Toks sprendimas yra blogas precedentas, nes yra ne tik neteisingas apelianto atžvilgiu, bet ir gali paskatinti daugiau panašių procesų ateityje.

31Atsakovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

321. Teismas iš esmės pažeidė Civilinio proceso kodekse įtvirtintas įrodinėjimo ir sprendimo motyvavimo taisykles. Skundžiamame sprendime nurodytas vertinimas yra paviršutiniškas, o padarytos išvados pagrįstos abstrakčiais samprotavimais ir prielaidomis. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovo veiksmų rūpinantis jam priklausančiu pastatu. Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007). Teismas šių aplinkybių nevertino, o tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovas A. R. nuo pastato įsigijimo tariamai nesinaudojo pastato savininko teisėmis ir nevykdė savininko pareigų. Šias išvadas paneigia ta faktinė aplinkybė, kad įsigijus pastatą, jame veiklą vykdė atsakovui priklausanti UAB „Transraleks“, užsiimanti pervežimais. Vėliau pastatas ir žemės sklypas, Lenkų g. 2, Vilniuje, buvo nuomojamas Vilniaus sentikių religinei bendruomenei, tai patvirtina byloje esantis Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktas prie 2002-04-28 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, taip pat 2004-04-28 Negyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 040428. Teismas nelaikė šio aplinkybės tinkamu atsakovo kaip savininko pareigų įgyvendinimu, tačiau tokia pozicija yra visiškai nesuprantama. Byloje esanti 2005-04-27 Sutartis dėl atstovavimo išnuomojant turtą, pagal kurią UAB „Ober-Haus nekilnojamasis turtas“ įsipareigojo surasti atsakovui A. R. pastato nuomininkus, taip pat patvirtina atsakovo sąžiningumą ir tinkamą savininko pareigų įgyvendinimą. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl byloje esančių 2004-11-25 PVM sąskaitos–faktūros Serija VPA 000475 bei 2005-01-18 grynųjų pinigų priėmimo kvito. Šie dokumentai patvirtina, kad atsakovas A. R. užsakė ir apmokėjo pastato kadastrinius matavimus, siekdamas pagerinti pastato būklę. Atsakovas nuolat mokėjo jam tenkantį žemės mokestį, fizinių asmenų nekilnojamojo turto mokestį ir kitus su ginčo pastatu susijusius mokesčius. Jokių įsiskolinimų, susijusių su ginčo pastatu, atsakovas niekada neturėjo. Joks teisės aktas nenustato savininko pareigos faktiškai gyventi jam priklausančioje nuosavybėje ir / ar būtinai pastatą nuomoti, vykdyti jame veiklą ir / ar kitaip jį eksploatuoti. Atsakovas A. R. minėto pastato niekam neperleido ir neketino perleisti. Šiuo metu atsakovui A. R. jau yra išduotas leidimas gyventi Lietuvoje iki 2015-11-18, todėl jis galės pats asmeniškai, o ne per įgaliotą asmenį tvarkyti jam priklausančio nekilnojamojo turto klausimus. Ginčo sutartyje nurodyta pastato įsigijimo kaina nesudaro teisinio pagrindo atsakovą A. R. pripažinti nesąžiningu įgijėju. Teismas nepagrįstai vadovavosi policijos pranešimu, kad ginčo pastatas yra avarinės būklės, nes policijai nėra suteikti įgaliojimai nustatyti pastato avaringumo būklę. Byloje nėra jokių oficialių dokumentų, kuriuose būtų nustatyta pastato avarinė būklė. 2006 m. pastate įvyko vagystė ir pastatas buvo apgadintas, dėl ko A. R. per savo įgaliotą atstovę T. D. kreipėsi į policiją. Neįrodžius A. R. nesąžiningumo, t. y. neįrodžius vindikacijos instituto taikymo sąlygų, teismas negalėjo išreikalauti turto ir grąžinti ginčo pastatą valstybei.

332. Skundžiamame sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kaip viešojo intereso apgynimas, panaikinus prieš daugiau kaip 17 metų sudarytus sandorius, taptų didesne vertybe nei palikimas galioti esamų teisinių santykių. Toks teismo sprendimas iš esmės pažeidžia sąžiningo įgijėjo atsakovo A. R. teises ir teisėtus interesus, nes šiuo atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo ginčijamų sandorių sudarymo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Todėl nagrinėjamu atveju teismas turėjo atsisakyti ginti viešąjį interesą. Neaišku, kokios svarbios priežastys trukdė valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančioms institucijoms ir / ar kitiems asmenims, manantiems, kad jų teisės buvo pažeistos ginčo sandoriais, patiems, per atstovus, prokurorą reikšti ieškinį dėl teisių į ginčo pastatą, juolab, kad informacija apie ginčo sandorius ir įregistruotas nuosavybės teises yra / buvo vieša. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju praleistas ieškinio senaties terminas, o teismas be pagrindo atsisakė jį taikyti.

343. Teismas neanalizavo ginčijamų sandorių nuostatų ir šių sandorių įvykdymą patvirtinančių įrodymų, todėl be pagrindo pripažino juos negaliojančiais kaip prieštaraujančius 1964 m. CK 98, 99 straipsnių normoms.

35Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

361. Remiantis bendruoju principu, kad iš ne teisės teisė neatsiranda, taip pat vadovaujantis 1994-08-19 pastato Lenkų g. 2, Vilniuje, dalių atidalijimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei pačių Jungtinės veiklos sutarties dalyvių sudaryta sutartimi, pastatas be teisinio pagrindo buvo pripažintas bendrąja daline nuosavybe ir be teisinio pagrindo buvo nustatytos VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB „Faunus“ nuosavybės dalys į pastatą. Valstybės turtu galima disponuoti tik esant teisiniam pagrindui.

372. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento. Teismo sprendimo aprašomojoje dalyje yra nurodyti atsakovų atsiliepimuose į ieškinį išdėstyti argumentai, jų duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu, byloje spręstas klausimas dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovų argumentai dėl sandorių teisėtumo nebuvo įvertinti. Nustatęs aplinkybes, kurios sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas A. R. žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti ginčo pastato savininku, nes VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB „Faunus“ nuosavybės teisės į šį pastatą neturi ir todėl jų nuosavybės perleisti negali, teismas pagrįstai taikė vindikaciją ir grąžino pastatą su priklausiniais valstybei.

383. Teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis dėl ieškinio senaties termino ginti viešąjį interesą: prokuroro sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą laiką, prokuroro veiksmus, aktyvumą renkant ir vertinant duomenis apie ginčo įsakymų teisėtumą, duomenų apimtį ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momento. Nagrinėjamoje byloje pritaikius ieškinio senatį dėl nustatytų aplinkybių, būtų paneigtas teisingumo principas ir neužtikrinta reali pažeistų subjektinių teisių apsauga.

39Trečiasis asmuo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti, atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas A. R. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad 1997-01-07 pirkdamas pastatą Lenkų g. 2, Vilniuje, turėjo 400 000 Lt. Priešingai nei teigia atsakovas, jam priklausantis nekilnojamasis turtas tapo griuvėsiais, apleistas pastatas gadina visą vaizdą vietoje, kurioje stovi bažnytiniai pastatai, priklausantys Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolynui. Lietuvos stačiatikių arkivyskupija 1992-01-28, 1992-11-19, 1996-03-12 kreipėsi su prašymu dėl teisės į išlikusį turtą, esantį Lenkų g. 1/17 ir Lenkų g. 2, Vilniuje, atkūrimo ir turto grąžinimo jo buvusiam savininkui – Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, natūra. Vyriausybė 1994-04-29 nutarimu Nr. 342 leido Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai grąžinti vienuolyno pastatus, esančius Lenkų g. 1/17. Pastatas Lenkų g. 2 buvo pastatytas arkivyskupijos lėšomis, iki 2000-10-12 buvo Religinėms bendrijoms grąžintinų pastatų sąrašuose, tačiau faktiškai, be dvasininkų žinios, buvo užvaldytas pradžioje VĮ „Vilniaus parkai“, po to UAB „Faunus“ ir nuo 1997-01-07 – A. R..

40Atsakovas VĮ Registrų centras prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl VĮ Registrų centro procesinės padėties pakeitimo, o atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ apeliacinio skundo argumentus dėl VĮ Registrų centro procesinės padėties pakeitimo atmesti. Atsakovų apeliacinių skundų argumentus dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais, vindikacijos taikymo ir įgijėjo sąžiningumo bei ieškinio senaties taikymo prašo nagrinėti teismo nuožiūra.

41Atsakovas A. R. atsiliepime prašo tenkinti atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ apeliacinį skundą.

42Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

43IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

44Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

45Dėl Pastato teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia

46Ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia nuosavybės teisės į Pastatą įregistravimą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu nuo 1994-10-03 įregistravimo momento.

47Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais; teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; kt.). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010).

48Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 1994-10-03 Pastatas buvo įregistruotas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (I t., 186 b. l.). Teisinė registracija buvo atlikta remiantis Potvarkiu, pagal kurį Pastatas buvo perduotas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą gamybinėms dirbtuvėms įrengti (I t., 35 b. l.). Centrinis kultūros ir poilsio parkas buvo pertvarkytas į VĮ „Vilniaus parkai“ (I t., 197, 208 b. l.).

49Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Potvarkis nesudarė pagrindo atsirasti VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisėms į Pastatą. Potvarkio priėmimo metu (1986-12-08) galiojusio Civilinio kodekso (CK) 98 straipsnis nustatė, kad valstybei, be kita ko, priklauso pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, valstybės įsteigtų įmonių turtas. Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tarp jų ir pastatais) tvarką reglamentavo CK 99 straipsnis. Vadovaujantis kasacinio teismo praktikoje pateiktu šių normų aiškinimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-991; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013), darytina išvada, kad ginčo Pastatas nuosavybės teise priklausė valstybei, o konkreti valstybinė organizacija Pastatą valdė operatyviojo tvarkymo teise. Potvarkiu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė.

50Šių teismo išvadų nepaneigia atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ argumentas, kad atsakovas, turėdamas daiktą, disponuodamas juo, valdydamas jį kaip savo bei rūpindamasis juo, po nepriklausomybės paskelbimo tiesiog įtvirtino savo nuosavybės teisę į daiktą įregistruodamas jį registre. Valstybinė organizacija, vėliau pertvarkyta į valstybinę įmonę, kuri nekilnojamąjį daiktą valdė operatyviojo tvarkymo teise, kaip viešasis juridinis asmuo negalėjo tapti šio daikto savininku vien tuo pagrindu, kad daiktą valdė ir įregistravo savo vardu. Pažymėtina, kad ir po nepriklausomybės atkūrimo, t. y. Pastato pirmosios teisinės registracijos momentu (1994-10-03) galiojusio CK 98 straipsnio 4 punktas nustatė, kad valstybinių įmonių turtas yra viešosios nuosavybės teisės objektas. Pagal CK 981 straipsnį, toks turtas nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei. CK 99 straipsnis numatė, kad valstybinės įmonės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. Taigi per visą laikotarpį nuo Pastato įtraukimo balansą iki pirmojo įregistravimo galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė pagrindo atsirasti VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisėms į ginčo objektą.

51Ginčijamos teisinės registracijos momentu galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija (toliau – Instrukcija). Pagal Instrukcijos 1 punktą, pastatai, statiniai ir butai turėjo būti teisiškai registruojami. Instrukcijos 4 punktas nustatė, kad pastatus, statinius ir butus inventorizavimo biuruose turi registruoti ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos, organizacijos, gyvenamųjų namų ir garažų statybos kooperatyvai, bendrovės, bendrijos, visuomeninės organizacijos bei piliečiai ir kiti savininkai įstatymų nustatyta tvarka. Registruojant pastatus, statinius ir butus, jų savininkai turėjo pateikti inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (Instrukcijos 10 p.). Pagal Instrukcijos 11 punktą, inventorizavimo biuras, remdamasis pateiktaisiais dokumentais, turėjo registruoti pastatą, statinį arba butą, o esant dokumentuose netikslumų, jų stokojant, atsisakyti registruoti. Instrukcijos 8 ir 9 punktuose išvardinti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus. Vietinių tarybų vykdomųjų komitetų potvarkių ar kitokių sprendimų dėl nekilnojamojo daikto perdavimo į atitinkamos organizacijos balansą kaip nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento minėti Instrukcijos punktai nenumatė. Vertinant nurodytas Instrukcijos nuostatas pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją, darytina išvada, kad VĮ „Vilniaus parkai“, operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise valdžiusi Pastatą, turėjo pareigą teisiškai įregistruoti šį turtą. Tuo metu buvo registruojamos tik nuosavybės teisės ir nebuvo numatyta, kad turtas gali būti registruojamas valstybės vardu. Kadangi be Potvarkio, jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų kokias nors daiktines teises į Pastatą, nebuvo, darytina išvada, kad Pastatas buvo teisėtai įregistruotas prašymą pateikusios VĮ „Vilniaus parkai“ vardu. Tačiau šios teisinės registracijos atitikimas tuo metu galiojusiam reglamentavimui nereiškia, kad tokiu būdu VĮ „Vilniaus parkai“ įgijo nuosavybės teisę į Pastatą. Nei Potvarkis, kurio pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į Pastatą, nei pati Pastato teisinė registracija, priešingai nei teigia atsakovas UAB „Vilniaus parkai“, nėra pagrindas įgyti nuosavybės teises į šį valstybės turtą.

52Ieškovas, ginčydamas ieškinyje nurodytus sandorius, iš esmės siekia, kad valstybei būtų sugrąžintas jai priklausantis turtas, kuris neteisėtai buvo perleistas privatiems asmenims. Patenkinus ieškinį, toks teismo sprendimas yra pagrindas kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl valstybės nuosavybės teisės (kartu su patikėjimo teise) į Pastatą įregistravimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo ginčijamos Pastato teisinės registracijos, atliktos 1994-10-03 VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, panaikinimas šiuo atveju nėra tikslingas. Juolab, kad, kaip jau minėta, pastatų teisinė registracija pagal tuo metu galiojusius reikalavimus turėjo būti atlikta. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

53Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais

54Byloje nustatyta, kad 1992-04-07 VĮ „Vilniaus parkai“ su UAB „Faunus“ sudarė jungtinės veiklos sutartį (I t., 177-180), pagal kurią šalys susitarė rengti projektus, kapitališkai suremontuoti, įrengti ir eksploatuoti Pastatą bei kitus šioje sutartyje numatytus objektus. Šiam sutarties tikslui pasiekti jungtinės veiklos dalyviai susitarė įnešti teisę naudotis pastatais, žemės sklypu, turtą, įnašus pinigais ir dalyvauti savo darbu (sutarties 2.2 p.). Taip pat susitarė, kad visi dalyvių įnašai ir turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė (sutarties 2.3 p.). 1994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį, kuria nustatė, kad po kapitalinio remonto Pastato 3/100 dalys nuosavybės teise priklauso VĮ „Vilniaus parkai“ , o 97/100 dalys – UAB „Faunus“ (I t., 181 b. l.). 1995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai“ perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis Pastato, o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą Pastato dalį 2 291,99 Lt (I t., 170 b. l.); tą pačią dieną buvo sudaryta atitinkama pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtinta notaro (I t., 169 b. l.). Taigi, kaip matyti, šiais sandoriais VĮ „Vilniaus parkai“ perleido UAB „Faunus“ nuosavybės teises į Pastatą, o pastarasis jas įregistravo savo vardu (I t., 168 b. l., III t., 146 b. l.). 1997-01-07 pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Faunus“ pardavė Pastatą A. R. (I t., 165 b. l.).

55VĮ „Vilniaus parkai“ faktiškai valdė valstybės turtą – Pastatą – patikėjimo teise, todėl minėtais sandoriais negalėjo perleisti nuosavybės teisės į šį turtą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Ginčijamų sandorių sudarymo metu viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn galėjo būti vykdomas tik Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiame įstatyme nebuvo numatyta galimybė įgyti valstybės turtą sudarant bendrosios jungtinės veiklos sutartį su valstybine įmone. Privataus juridinio asmens UAB „Faunus“ atliktos investicijos į valstybei nuosavybės teise priklausančio Pastato rekonstrukcija, t. y. daikto pagerinimas, nesudarė pagrindo įgyti bendrąją dalinę nuosavybę į šį daiktą. Juolab, kad tiek 1992-04-07 jungtinės veiklos sutarties, tiek 1994-08-19 sutarties dėl bendrosios nuosavybės dalių sudarymo momentu Pastato nuosavybės teisės VĮ „Vilniaus parkai“ vardu net nebuvo įregistruotos. Kadangi VĮ „Vilniaus parkai“ perleido jai nepriklausančias nuosavybės teises į Pastatą UAB „Faunus“, o ši atitinkamai perleido jas A. R., darytina išvada, kad tokie sandoriai neatitiko nei tuo metu, nei dabar galiojančių imperatyvių įstatymų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (1964 m. CK 47 str., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d., CK 1.80 str.).

56Atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ argumentas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčijami sandoriai buvo įvykdyti, neturi reikšmės sprendžiant šių sandorių galiojimo klausimą. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, todėl tokio sandorio įvykdymas nedaro jo teisėtu ir galiojančiu.

57Dėl vindikacijos taikymo

58Ieškovas prašė pripažinti sandorius negaliojančiais ir išreikalauti pagal juos perleistą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. taikyti vindikaciją. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (CK 1.80 str. 4 d.). Iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (CK 4.95 str.) Taigi pirmiausia spręstina, ar Pastato įgijėjai buvo sąžiningi, o pasitvirtinus šiai aplinkybei, spręstina, ar taikytinos įstatyme numatytos išimtys, kuomet Pastatas galėtų būti išreikalaujamas ir iš sąžiningo įgijėjo.

59Daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl kiekvienu atveju, sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo, būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013).

60Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB „Faunus“, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi, nes turėjo žinoti, kad Potvarkio pagrindu ginčo Pastatas buvo perduotas patikėjimo teise ir valstybinė įmonė negalėjo turėti šio turto savo nuosavybėje jokia forma, be to, abiem sandorių šalims atstovavo tas pats asmuo – V. S.. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis, tačiau pažymi, kad vindikacijos taikymui teisiškai reikšmingas yra įgijėjo, iš kurio išreikalaujamas daiktas, nagrinėjamu atveju – A. R., o ne asmens, kuris šiam perleido daiktą nuosavybėn, neturėjęs tokios teisės, sąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ir paskutinysis Pastato įgijėjas A. R. buvo nesąžiningas. Pastarasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino jo pateiktų įrodymų, todėl nepagrįstai sprendė, kad jis, įsigydamas Pastatą, buvo nesąžiningas.

61Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; kt.).

62Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1997-01-07 Pastato pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „Faunus“ ir A. R. buvo sudaryta tą pačią dieną, kai Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Faunus“ turto areštą. Turtas buvo parduotas nesilaikant įmonės įstatuose numatytos tvarkos – neišsprendus jo pardavimo klausimo visuotiniame akcininkų susirinkime. Sutartyje nurodyta, kad Pastato pardavimo kainą, t. y. 400 000 Lt, pirkėjas sumokėjo pardavėjui iki sutarties pasirašymo, tačiau A. R. nepateikė jokių įrodymų, kad tokia pinigų suma buvo faktiškai sumokėta UAB „Faunus“. Atsakovas A. R. yra RTFSR pilietis. Teisėjų kolegija, įvertinusi šių aplinkybių visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog A. R., sudarydamas ginčijamą sandorį, realiai neketino prisiimti Pastato savininko pareigų (CPK 185 str.). Sandorio sudarymo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl UAB „Faunus“ ir A. R. sąžiningumo ir tikrųjų šio sandorio sudarymo tikslų. Jokių svarių įrodymų, kurie pašalintų tokias abejones, atsakovai nepateikė (CPK 178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas manyti, kad ir atsakovas A. R. turėjo žinoti, jog UAB „Faunus“ neteisėtai įgijo nuosavybės teises į valstybės turtą – Pastatą, t. y. buvo nesąžiningas.

63Atsakovas A. R. pateikė įrodymus, kad įsigijus Pastatą, jame veiklą vykdė atsakovui priklausanti UAB „Transraleks“, vėliau pastatas buvo išnuomotas Vilniaus sentikių religinei bendruomenei, buvo užsakyti ir apmokėti Pastato kadastriniai matavimai, atsakovas nuolat mokėjo jam tenkantį žemės mokestį, fizinių asmenų nekilnojamojo turto mokestį ir kitus su ginčo pastatu susijusius mokesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nepaneigia teismo išvados dėl atsakovo A. R. nesąžiningumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. R. 2000 m. pateikė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui prašymą dėl pažymos sandoriui išdavimo, tačiau šis prašymas buvo atmestas, kadangi Pastatas buvo areštuotas (I t., 162-163 b. l.). 2006 m. Pastate įvyko vagystė ir Pastatas buvo apgadintas, šiuo metu pagal bylos duomenis Pastatas yra apleistas (I t., 49 b. l.). Šios aplinkybės ir atsakovo veiksmai, turint omenyje tai, kad į Pastato įsigijimą 1997 m. buvo investuota net 400 000 Lt, sudaro pakankamą pagrindą abejoti A. R. sąžiningumu.

64Konstatavus, kad atsakovas A. R. nesąžiningai įgijo nuosavybės teises į valstybės turtą – Pastatą (kartu su jo priklausiniais), yra pagrindas taikyti neribotą vindikaciją ir sugrąžinti šį turtą teisėtam jo savininkui, t. y. valstybei (CK 4.95 str.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumą bei pagrįstai tenkino šį ieškinio reikalavimą.

65Dėl ieškinio senaties taikymo

66Atsakovai UAB „Vilniaus parkai“ ir A. R. byloje prašė taikyti ieškinio senatį.

67Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 str.; 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.).

68Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad buvo pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, be to, dėl šios teisės gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d.; Prokuratūros įstatymo 19 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinys buvo pareikštas po to, kai prokuratūroje 2013-09-24 buvo gautas atitinkamas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pareiškimas (I t., 25 b. l.) ir jo pagrindu atliktas tyrimas. Byloje pateikti duomenys, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija jau 1992-11-19, po to pakartotinai 1996-03-12 kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl jos teisių į ginčo Pastatą atkūrimo (II t., 123-124 b. l.). Šios aplinkybės, viena vertus, sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškinys dėl imperatyvioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančių sandorių, kurie buvo sudaryti 1992-1997 m. ir šiuo laikotarpiu išviešinti viešajame registre, pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

69Kita vertus, būtų neprotinga ir nerealu reikalauti, kad prokuroras nuolat sektų, kaip keičiasi viešojo registro duomenys, be to, dėl visų viešosios nuosavybės teisės objektų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Įstatymas numato galimybę atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei šis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs kad jeigu teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, kt.). Pažymėtina, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys. Taigi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai prokuroras prašo apginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę, kartu ir viešąjį interesą, tačiau ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų šiuo konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai.

70Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį, spręsdamas, kad nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje, arba kad nesąžiningų turto įgijėjų (jų tarpe ir A. R.) turtinių interesų gynimas sudaro konstitucinę vertybę ir turi būti derinamas su viešuoju interesu nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, šiai teismo išvadai iš esmės pritaria, kadangi net ir pripažinus, jog senaties terminas yra praleistas, egzistuoja pagrindas jį atnaujinti dėl teismo nurodytų priežasčių, todėl atmestini atsakovų argumentai, kad teismas be pagrindo netaikė senaties ieškovo pareikštiems reikalavimams.

71Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, iš esmės tinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialiosios teisės normas, procesinės teisės normų nepažeidė, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

72Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

73Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, patikslintame ieškinyje prašė... 6. nuosavybės teisės į pastatą, Lenkų g. 2 Vilniuje, unikalus Nr.... 7. 1994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09... 8. 1995-01-11 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994-12-09... 9. 1995-01-11 pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. R., kuria VĮ... 10. 1997-01-07 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Faunus“ pardavė už... 11. taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą, Lenkų g. 2, Vilniuje,... 12. Nurodė, kad 1958-12-26 Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų Tarybos... 13. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu ieškovo Vilniaus... 15. Teismas nustatė, kad ginčo pastatas, esantis Lenkų g. 2 Vilniuje, Vilniaus... 16. 1992-04-07 VĮ „Vilniaus parkai“ su UAB „Faunus“ sudarė jungtinės... 17. 1994-08-19 UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sudarė sutartį,... 18. 1995-01-11 buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria VĮ „Vilniaus... 19. 1997-01-07 pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Faunus“, atstovaujama... 20. Dėl 1994-10-03 pastato registracijos teisėtumo teismas pažymėjo, kad... 21. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 22. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 23. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė kasacinio... 24. Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ prašo ieškovo apeliacinį skundą... 25. Atsiliepime nurodo, kad kasacinio teismo praktika, kuria vadovavosi teismas,... 26. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime nurodo iš esmės analogiškus... 27. Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 28. 1. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad nei 1992-04-07... 29. 2. Apeliantas, vadovaudamasis tuo metu nustatyta tvarka, perėmė valdyti... 30. 3. Tiek Pastato perdavimo apeliantui faktas, tiek ir paskesni Pastato... 31. Atsakovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12... 32. 1. Teismas iš esmės pažeidė Civilinio proceso kodekse įtvirtintas... 33. 2. Skundžiamame sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kaip viešojo intereso... 34. 3. Teismas neanalizavo ginčijamų sandorių nuostatų ir šių sandorių... 35. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 36. 1. Remiantis bendruoju principu, kad iš ne teisės teisė neatsiranda, taip... 37. 2. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens... 38. 3. Teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis dėl ieškinio senaties... 39. Trečiasis asmuo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija prašo ieškovo... 40. Atsakovas VĮ Registrų centras prašo palikti galioti pirmosios instancijos... 41. Atsakovas A. R. atsiliepime prašo tenkinti atsakovo UAB „Vilniaus parkai“... 42. Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.... 43. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 44. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 45. Dėl Pastato teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia... 46. Ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria... 47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių... 48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 1994-10-03 Pastatas buvo... 49. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad... 50. Šių teismo išvadų nepaneigia atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ argumentas,... 51. Ginčijamos teisinės registracijos momentu galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos... 52. Ieškovas, ginčydamas ieškinyje nurodytus sandorius, iš esmės siekia, kad... 53. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais... 54. Byloje nustatyta, kad 1992-04-07 VĮ „Vilniaus parkai“ su UAB „Faunus“... 55. VĮ „Vilniaus parkai“ faktiškai valdė valstybės turtą – Pastatą –... 56. Atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ argumentas, kad byloje esantys įrodymai... 57. Dėl vindikacijos taikymo... 58. Ieškovas prašė pripažinti sandorius negaliojančiais ir išreikalauti pagal... 59. Daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra fakto... 60. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB... 61. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi... 62. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1997-01-07 Pastato... 63. Atsakovas A. R. pateikė įrodymus, kad įsigijus Pastatą, jame veiklą vykdė... 64. Konstatavus, kad atsakovas A. R. nesąžiningai įgijo nuosavybės teises į... 65. Dėl ieškinio senaties taikymo... 66. Atsakovai UAB „Vilniaus parkai“ ir A. R. byloje prašė taikyti ieškinio... 67. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo... 68. Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad buvo pažeista specifinio nuosavybės... 69. Kita vertus, būtų neprotinga ir nerealu reikalauti, kad prokuroras nuolat... 70. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį, spręsdamas,... 71. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 72. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 73. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą....