Byla 2A-179-236/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-378-210/2017 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovaujamos Šiaulių apygardos prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaujamo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos, kilusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu Lietuvos Respublikai, prašydamas priteisti 51 987,95 Eurų žalos atlyginimo, kurią sudaro 6 987,95 Eur turtinė ir 45 000 Eur neturtinė žala, bei bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2007-11-16 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00811-07 dėl A. L. 2007-11-12 UAB „Dorsimus“ priklausančiame mikroautobuse, stovėjusiame Klaipėdos g. Panevėžyje, padarytų sužalojimų: šeštojo kaklo slankstelio lūžimo, panirimo, nugaros smegenų traumos, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį.
  1. Ieškovas V. L. pažymėjo, kad Panevėžio apygardos prokuratūra 2008-09-25 surašė kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris 2011-01-14 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad V. L. dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2013-02-18 nuosprendžiu nusprendė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, V. L. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje ir nubausti laisvės atėmimu 2 metams, bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 nutartimi nutarė pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-02-18 nuosprendį, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti nesant kaltės V. L. veikoje.
  1. Ieškovo teigimu, tokią tyrimo ir baudžiamosios bylos eigą ir baigtį bei jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai, t. y. a) neprofesionalus, netinkamas ir šališkas tiek policijos pareigūnų, tiek prokurorų darbas ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme; b) neteisėtas ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir netinkamas šališkas įrodymų rinkimas bei jų vertinimas priimant 2013-02-18 jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį; c) policijos, prokuratūros ir teismo pareigūnų netinkama darbo kokybė, jų neprofesionalumas atliekant tarnybines pareigas jį neteisėtai ir nepagrįstai apkaltinant sunkaus nusikaltimo padarymu, kurio jis nepadarė; d) nepagrįstai ilga ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo trukmė.
  1. Ieškovas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas nuo 2007-11-16 iki 2008-09-25. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu 2008-09-25 buvo perduota teismui, nors jis tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek bylos tyrimui vadovaujančiam prokurorui bei apklausose yra nurodęs, kad yra nekaltas, jokio nusikaltimo nepadarė.
  1. Ieškovo teigimu, jam buvo padaryta žala, kadangi ikiteisminis tyrimas truko beveik metus (nuo 2007-11-16 iki 2008-09-25) be jokių konkrečių rezultatų, be jokio teisinio pagrindo jam 2007-11-22 taikyta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šie faktai ir argumentai įrodo, pareigūnų neteisėtą neveikimą, skubotą ir paviršutinišką ikiteisminio tyrimo atlikimą, nors jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad jo atžvilgiu jis buvo pradėtas neteisėtai. Tokiu būdu buvo grubiai pažeistos jo prigimtinės žmogaus teisės, konstitucinės vertybės, tarptautinės teisės aktuose įtvirtinti teisės principai. Dėl tokių pareigūnų neteisėtų veiksmų jam buvo apribota judėjimo laisvė, konstitucinė teisė į nuosavybę, kilo didelė turtinė ir neturtinė žala, kurią pagal CK 6.272 straipsnį turi atlyginti valstybė.
  1. Ieškovas, grįsdamas turtinės žalos atsiradimą, nurodė, kad jis, neturėdamas teisinių žinių, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki galutinio procesinio sprendimo šioje baudžiamojoje byloje priėmimo, buvo priverstas samdytis ne vieną advokatą bei naudotis teismo medicinos specialistų konsultacijomis, kuriuos samdė privačiai, todėl viso proceso metu patyrė 6 987,95 Eur turtinės žalos.
  1. Ieškovas, grįsdamas 45 000 Eur neturtinės žalos atsiradimą, nurodė, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, jautėsi pažemintas, prasidėjo nesutarimai šeimoje, pašlijo jo sveikata, buvo iš esmės pabloginta jo gera reputacija tiek šeimos, tiek aplinkinių, tiek darbdavių akyse, nors iki tol buvo pavyzdingas darbuotojas, pelnė apdovanojimus, aplinkiniams buvo autoritetingas žmogus. Nepagrįstai ilgai užsitęsęs ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme privertė jį ilgiau nei penkerius metus gyventi nežinioje, nuolat jausti nerimą, įtampą, gyventi depresijoje.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovę Lietuvos Respubliką, atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad išteisinamasis nuosprendis įrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant, taikant kardomąsias priemones, nagrinėjant bylą teisme ir kt. neteisėtumą, todėl besąlygiškai sukelia valstybės deliktinę atsakomybę. Ieškovas privalėjo įrodyti kiekvieno iš procesinių veiksmų, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, neteisėtumą atskirai.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažymėjo, kad nukentėjusiajam A. L. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl šis faktas buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teigimu, esant pagrįstam manymui, jog ieškovas padarė nusikalstamą veiką, procesinės prievartos priemonės buvo skirtos teisėtai. Tiek kardomųjų, tiek procesinės prievartos priemonių teisėtumo klausimas yra nagrinėjamas BPK 3 dalyje nustatyta tvarka, o ne teismui priimant nuosprendį. Skiriant kardomąsias bei procesinės prievartos priemones asmens kaltumo klausimas nėra sprendžiamas, todėl įtarimo pagrįstumas gali būti ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, t. y. faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie pat įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. BPK 119 straipsnyje nustatyta, kad kardomosios priemonės skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažymėjo, kad ieškovas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad baudžiamasis procesas truko per ilgai. Be to, ieškovas, prieštaraudamas pats sau, pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas vyko skubotai.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2K-402/2013 pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, jog nukentėjusiojo A. L. stuburo kaklinės dalies lūžis įvyko dėl V. L. veiksmų - stipraus galvos palenkimo į priekį, tačiau vertino, jog ieškovas, darydamas pavojingą veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, todėl sunkų sveikatos sutrikdymą V. L. A. L. padarė be kaltės. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada yra prejudicinis faktas, todėl neįrodinėtinas (CPK 182 str.). Nors įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta, jog ieškovas nepadarė baudžiamuoju įstatymu uždraustos nusikalstamos veikos, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad jo veiksmai buvo tinkami civilinės teisės prasme. Jeigu ieškovas nebūtų atlikęs pavojingų veiksmų, neigiamos pasekmės jo atžvilgiu nebūtų kilusios. Dėl to veiksmų, sąlygojusių sunkų sveikatos sutrikdymą, padarymas negali būti laikomas tinkamu ieškovo elgesiu, todėl objektyviai pateisinamas tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimas, tiek kardomųjų priemonių taikymas, tiek teismo nuosprendžių priėmimas. Ieškovo veiksmai civilinės teisės prasme buvo netinkami, todėl valstybės civilinė atsakomybė netaikytina.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažymėjo, kad ieškovui neįrodžius valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo, valstybės deliktinė atsakomybė nekyla, todėl prašoma suma neturi būti priteistina (CK 6.247 str.). Be to, dalį išlaidų (2 823,80 Eur) patyrė ne pats ieškovas, o tretieji asmenys, todėl jis neturi teisės reikalauti šių sumų atlyginimo. Taip pat nėra aišku, kokias konsultacijas teikė A. G. teismo medicininių tyrimų biuras (ir kaip šios konsultacijos buvo panaudotos baudžiamojoje byloje), kokius dokumentus ar daiktus ieškovas siuntė paštu antstoliui S. R. ir kitiems nenurodytiems asmenims ir pan.
  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teigimu, ieškovas neįrodė, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų patyrė 45 000 Eur dydžio neturtinę žalą.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, atstovaujančią atsakovę Lietuvos Respubliką, atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ir ji savaime negali būti vertinama ir pripažinta neteisėta vien tuo pagrindu, kad procesas užsibaigė nustatytais baudžiamajame procese pagrindais, tačiau be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūros teigimu, neįrodžius neteisėtų veiksmų negalima kelti ir civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.272 straipsnyje klausimo.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 priimta nutartimi iš esmės tik pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013-02-18 nuosprendį, panaikindamas nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukė nesant kaltės V. L. veikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, (smūgių sudavimas bendrais veiksmais su A. P.), vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. L. bylą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, o Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atmetė, tuo tarpu, nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikto nenagrinėtu, kitą Panevėžio apygardos teismo 2013-02-18 nuosprendžio dalį paliko galioti.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra nurodė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-00811-2007 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, faktą buvo pradėtas 2007-11-16 Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjos 2007-11-15 tarnybinio pranešimo pagrindu. Siame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2007-11-15 gautas Panevėžio miesto VPK budėtojo pranešimas, jog VšĮ Panevėžio apskrities reanimacijos skyriuje gydomas A. L., kuriam atlikta stuburo operacija, nustatyta diagnozė: stuburo šešto slankstelio lūžimas, panirimas, nugaros smegenų trauma. Tą pačią dieną paimtas ir nukentėjusiojo A. L. protokolas-pareiškimas, jog jis buvo sužalotas asmenų, kuriuos prašo nubausti. Dėl to laikė, kad ikiteisiminis tyrimas byloje buvo pradėtas esant teisiniam pagrindui, numatytam BPK 166 straipsnio 1 dalyje.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra pažymėjo, kad V. L. po įtariamojo apklausos 2007-11-22 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Visos sąlygos ir reikalavimai buvo išlaikyti, o kardomosios priemonės būtinumą pagrindė ikiteisminio tyrimo duomenys ir įtarimų sunkumas (BPK 119 str.).
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad per ilgai ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas. Baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu prasidėjo 2007-11-22, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas baigtas 2008-09-25 surašius šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus Panevėžio miesto apylinkės teismui. Ikiteisminio tyrimo stadija V. L. atžvilgiu šiuo atveju tęsėsi 10 mėnesių. Bylos teisminis nagrinėjimas truko iki 2013-10-15, t. y. beveik penkerius metus. Bylos nagrinėjimo terminai buvo adekvatūs ir ne per ilgi teisės aktų ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) požiūriu.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra nurodė, kad nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu nekilo.
  1. Šiaulių apygardos prokuratūra pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų patyrė 45 000 Eur dydžio neturtinę žalą.
  1. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantį atsakovę Lietuvos Respubliką, atsiliepime į ieškinį prašė taikyti senatį, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017-04-11 sprendimu nusprendė ieškovo V. L. ieškinį atmesti.
  2. Teismas nustatė, ieškovas kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų, nurodydamas, kad jo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas bei vykdytas ikiteisminis tyrimas, kuris truko nepagrįstai ilgai bei nepagrįstai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovo teigimu, bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo neprofesionalus, netinkamas ir šališkas, bei truko labai ilgai.
  3. Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2013-10-15 nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013-02-18 nuosprendį, panaikino nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukė nesant kaltės V. L. veikoje, o dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, (smūgių sudavimas nukentėjusiajam A. L. bendrais veiksmais kartu su A. P.), vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ieškovui Lietuvos Aukščiausiasis teismas bylą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo, Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atmetė, o nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos paliko nenagrinėtu.
  1. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje (bylos procesinis Nr. 05-1-00811-2007) pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (vėliau prokuroro nurodymu veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį), faktą buvo pradėtas 2007-11-16 Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjos D. G. 2007-11-15 tarnybinio pranešimo pagrindu. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2007-11-15 gautas Panevėžio miesto VPK budėtojo pranešimas, jog VšĮ Panevėžio apskrities reanimacijos skyriuje gydomas A. L., kuriam atlikta stuburo operacija, nustatyta diagnozė: stuburo šešto slankstelio lūžimas, panirimas, nugaros smegenų trauma, kad nukentėjusysis traumas patyrė smurtinio pobūdžio veiksmais. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės patalpose 2007-11-16 buvo priimtas nukentėjusiojo A. L. protokolas – pareiškimas, kuriame jis nurodė buvęs sužalotas ir prašė nustatyti jį sužalojusius asmenis bei nubausti juos įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to teismas sprendė, kad toks ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas atitinka BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus ir nėra neteisėtas.
  1. Teismas nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-00811-2007 2007-11-22 ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Įteikus pranešimą apie įtarimą, ieškovas buvo apklaustas įtariamuoju. Be to, atliekant šiuos procesinius veiksnius, dalyvavo įtariamojo ieškovo gynėja advokatė L. B.. Dėl to teismas darė išvadą, kad šioje bylos tyrimo stadijoje įtariamojo procesinės teisės ir teisė į gynybą buvo visiškai užtikrintos.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovui po įtariamojo apklausos 2007-11-22 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, sprendė, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo V. L. atžvilgiu prasidėjo 2007-11-22, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
  1. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baigtas 2008-09-25 surašius baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą ir tą pačią dieną bylą perdavus Panevėžio miesto apylinkės teismui. Dėl to teismas sprendė, kad objektyviai ikiteisminio tyrimo stadija ieškovo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje tęsėsi 10 mėnesių. Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas truko iki 2013-10-15, t. y. beveik penkerius metus.
  1. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje svarbiausia nustatyti ar pareigūnų ir institucijų atlikti veiksmai, pradedant bei atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo neteisėti. Teismas nurodė, kad aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
  1. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių buvo pradėtas esant vadai ir teisiniam pagrindui. Pirmieji duomenys iš gydymo įstaigos, taip pat specialisto išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiajam A. L. kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimas, VI-jo kaklo slankstelio lanko lūžis ir panirimas, VII-jo kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimas, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimas ir suspaudimas, trauminis mielitas padaryti trauminio poveikio metu kietu buku daiktu, suduodant tiesioginius smūgius į galvą, kaklą ir krūtinės ląstą. Dėl to teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas aptariamu atveju buvo būtinas ir privalomas ir atitiko BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus, todėl teismas darė išvadą, kad nėra neteisėtas.
  1. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
  1. Teismas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams – pareiškimui ir pranešimui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, faktinėms aplinkybėms ir sunkiems padariniams nukentėjusiajam. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta. Dėl to teismas darė išvadą, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis, o šių nustatytų faktų teisiniam vertinimui bei kvalifikavimui buvo būtinos ir dar atsakingesnės priemonės – bylos teisminis nagrinėjimas.
  1. Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentai, kad iš jo pateiktų prašymų nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo ir galėjo suprasti, kad jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepaneigia ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bylos ikiteisminio tyrimo eigos ir jos teisminio nagrinėjimo pagrįstumo, o prašymai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo turėjo būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta hierarchine ir teismine tvarka, esant realiam ir teisiškai pagrįstam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.
  1. Teismas sprendė, kad yra svarbu išanalizuoti ir galutinio teismo priimto procesinio sprendimo argumentus ir motyvus. Jie reikšmingi tuo, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013-10-15 nutartyje konstatavo: „neabejojama, kad objektyviai būtent V. L. sužalojo nukentėjusįjį, stipriai lenkdamas galvą prie krūtinės, todėl teisėjų kolegija apsistoja ties kaltininko veikos subjektyviaisiais požymiais“. Toliau nutartyje konstatuota: „Negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės“. Dėl to teismas darė išvadą, kad ir ikiteisminis tyrimas ir visos teisminės instancijos pripažino ieškovo veiksmus (veikimą) nukentėjusiojo atžvilgiu ir kad šių veiksmų padarinys – nukentėjusiojo A. L. patirta sunki trauma. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, pripažinusi šiuos kaltinamojo veiksmus, priėjo „prie išvados, kad sunkų sveikatos sutrikdymą V. L. A. L. padarė be kaltės“, ir nurodė, kad „baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės, baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas, todėl V. L. nuteisimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir ši bylos dalis nutrauktina“. Teismo vertinimu, šios išvados ne tik nepaneigia ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo pagrįstumo, bet priešingai – įrodo ir patvirtina tokio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo būtinumą, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
  1. Teismas sutiko su atsakovės atstovais, kad ikiteisminio tyrimo trukmė atitiko baudžiamosios bylos sudėtingumą ir išskirtinumą. Ikiteisminio tyrimo stadija ieškovo atžvilgiu tęsėsi 10 mėnesių. Bylos teisminis nagrinėjimas truko iki 2013-10-15, t. y. beveik penkerius metus. Teismas pažymėjo, kad BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per devynis mėnesius. Dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų aplinkybių BPK 176 straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija.
  1. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs įtariamojo V. L. skundą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės baudžiamojoje byloje Nr.50-1-00811-07, kuriuo prašyta ikiteisminį tyrimą nutraukti arba įpareigoti prokurorą užbaigti jį per nustatytą terminą, 2008-06-18 nutartimi skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per du mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. 2008-07-29 ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje kontroliavęs prokuroras pavedė ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus veiksmus (ikiteisminio tyrimo pabaiga), tačiau atlikus šiuos veiksmus ir supažindinus proceso dalyvius su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo gauta V. L., jo gynėjų bei kitų proceso dalyvių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą ir atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kadangi ikiteisminio tyrimo pabaigti per nustatytą terminą nebuvo galimybės, dėl iškilusios būtinybės atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokuroras kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui pabaigti nustatytą ikiteisminio tyrimo terminą. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-08-25 nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo užbaigimo terminą šioje baudžiamojoje byloje vienam mėnesiui ir įpareigojo prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą iki 2008-09-25 įskaitytinai. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo baigtas teismo nustatytu terminu.
  1. Teismas nurodė, kad vertinant ikiteisminio tyrimo intensyvumą nustatyta, kad nuo 2007-11-22 pranešimo apie įtarimą ieškovui įteikimo dienos ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė procesinių veiksmų, t. y. atlikta krata, atliktos ikiteisminiam tyrimui turinčių reikšmės daiktų apžiūros, atlikti parodymų patikrinimai ne tik su dviem įtariamaisiais (V. L. ir A. P.), bet ir su dalimi liudytojų, padaryta akistata, apklausti liudytojai, paskirtos užduotys atlikti objektų tyrimą ir gautos dvi specialisto išvados dėl nukentėjusiajam A. L. padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Teismas pažymėjo, kad dėl patirtų sužalojimų A. L. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neteko 100 procentų darbingumo, liko neįgalus. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą – 2007-11-16 buvo skirta užduotis atlikti objektų tyrimą, kad būtų nustatytas A. L. padaryto sveikatos sutrikdymo mastas, o specialisto išvada gauta 2008-03-06, t. y. beveik po keturių mėnesių. Ikiteisminio tyrimo metu aiškinantis įvykio aplinkybes, iškilo papildomų klausimų teismo medicinos ekspertams, todėl 2007-12-20 buvo skirta papildoma užduotis atlikti tyrimą. Specialisto išvada pagal šią užduotį gauta 2008-04-22, po keturių mėnesių. Teismas nurodė, kad daugiausiai laiko užėmė minėti specialisto tyrimai, tačiau jie buvo skirti savalaikiai, nepažeidžiant BPK nuostatų. Be to, skyrus minėtas užduotis gauti specialisto išvadas, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami pakankamai intensyviai, buvo atliekamos liudytojų apklausos, daromi parodymų patikrinimai vietoje, renkami kiti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turintys duomenys.
  1. Teismas pažymėjo, kad ieškovas BPK 215 straipsnio tvarka skundė teismui ikiteisminio tyrimo galimą vilkinimą, tačiau teismas tokių vilkinimo aplinkybių nenustatė.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtais dėl ikiteisminio tyrimo trukmės.
  1. Teismas darė išvadą, kad baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, pateisinamų Konvencijos 6 – jo straipsnio ir BPK normų taikymo prasme.
  1. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje buvo skirtos dvi teismo medicininės komisijinės ekspertizės, V. L. bei jo gynėjų prašymu buvo išreikalaujami papildomi duomenys, į teismo posėdžius kviečiami ir apklausiami ekspertai. Dėl to teismas sprendė, kad teisminis bylos procesas užtruko ne dėl prokuroro ar teismo veiksmų ar neveikimo. Be to, buvo nagrinėjami prokuroro, nukentėjusiojo A. L. bei V. L. ir jo gynėjų apeliaciniai ir kasaciniai skundai, baudžiamoji byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Visi šie teismo procesai užtruko, tačiau buvo vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nepažeidžiant nustatytų terminų, siekiant svarbiausio tikslo, keliamo baudžiamajam procesui - nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir įvykdyti teisingumą. Be to, nagrinėjama baudžiamoji byla ir dėl faktų nustatymo, ir teisės taikymo aspektais buvo itin sudėtinga.
  1. Teismas nustatė, kad V. L. po įtariamojo apklausos Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2007-11-22 nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kardomosios priemonės yra griežčiausios procesinės prievartos priemonės, kurias, pagal savo kompetenciją, skiria prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas. Teismas sprendė, kad visų BPK reikalavimų, skiriant V. L. kardomąją priemonę buvo laikomasi, kardomoji priemonė skirta pagrįstai, o ieškovas neįrodė, jog ši kardomoji priemonė sukėlė jam realius turtinius nuostolius ar padarė neturtinę žalą. Kardomosios priemonės paskyrimas negali būti laikomas neteisėtais pareigūnų veiksmais vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Tesimas, nenustatęs visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, sprendė, kad valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu nekilo.
  1. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra reikšmingos ieškovo reikalavimų teigiamam išsprendimui bei būtinybei teigti argumentus. Tačiau teismas nurodė, kad ieškovo nurodyta jo patirta turtinė ir neturtinė žala yra nepagrįsta.
  1. Teismas nurodė, kad kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
  1. Teismas nustatė, kad ieškovas prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi, t. y. teisinio atstovavimo, išlaidas baudžiamajame procese bei jo privačiai samdytų medicinos specialistų konsultacijų išlaidas.
  1. Teismas pažymėjo, kad šios išlaidos galėtų būti atlygintos tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai ir priežastinis ryšys, lėmęs tokių išlaidų atsiradimą. Tuo tarpu, vien aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtas teisinio atstovavimo išlaidas ir kitas baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas, jei teismo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie kiti baudžiamojo proceso pažeidimai, pvz., terminų nesilaikymas, neproporcingos poveikio priemonės pritaikymas ir pan. Nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovo atstovo konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš neteisėtus pareigūnų veiksmus. Atitinkamai turėtų būti atlyginamos būtent dėl šių veiksmų, o ne viso baudžiamojo proceso metu ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos.
  1. Teismas nurodė, kad tokių būtinųjų sąlygų ir aplinkybių nenustatė, todėl sprendė, kad reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.
  1. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, kad tokiais atvejais turi būti nustatyti ne bet kokie ieškovo moraliniai, psichologiniai, dvasiniai išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o tik tokie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai, ar psichologinio poveikio priemonės, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai.
  1. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai, kad baudžiamojo proceso, kuris, kaip nustatyta, pradėtas pagrįstai, ir vyko laikantis BPK esminių reikalavimų, veiksmai turėjo reikšmės ir iš dalies įtakos jo darbui, karjerai, visuomeninei veiklai, iš esmės daugiau atspindi jo galimus turtinius praradimus, bet ne sunkius dvasinius išgyvenimus. Teismas sprendė, kad pats ieškovas šioje nagrinėjamojoje situacijoje, atlikęs veiksmus, dėl kurių ikiteisminio tyrimo stadijoje jis buvo pagrįstai įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, prisiima ir tam tikrą riziką dėl jam galinčių kilti neigiamų padarinių ir išgyvenimų paviešinus nurodytus faktus viešumoje ar pradėjus ikiteisminį tyrimą. Pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kuris šioje situacijoje buvo būtinas, neišvengiamas ir visiškai teisėtas, sukelia nepageidaujamus, neįprastus ir nekasdienius potyrius kiekvienam, tačiau tai kiekvienu atveju nesudaro teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas V. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017-04-11 sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi konstatavęs, kad svarbiausia nustatyti, ar pareigūnų ir institucijų atlikti veiksmai, pradedant bei atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo teisėti ar neteisėti, šiuo klausimu nepasisakė. Visos pastangos buvo nukreiptos pateisinti ir laikyti pareigūnų neteisėtus veiksmus teisėtais.
    1. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė jam žinoma teismų praktika dėl civilinės atsakomybės tokiose bylose.
    1. Pirmosios instancijos teismo nurodytas BPK normų (BPK 3 str., 168 str., 176 str.) aiškinimas yra bendro pobūdžio, visiems žinomi ir niekaip nesietini su teisingu bylos išsprendimu, nepagrindžia teismo sprendimo.
    1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas buvo būtinas ir privalomas, tačiau nenurodė, kodėl įtariamuoju turėjo būti patrauktas ieškovas. Ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas, tačiau turėjo būti pradėtas kitų asmenų atžvilgiu, kurie galimai ir sužalojo (jeigu jis buvo sužalotas ) nukentėjusį A. L..
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas ieškovo atžvilgiu atitiko BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus. Teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios būtų leidusios konstatuoti bet kokių baudžiamosios atsakomybės pagrindų, net ir prielaidų forma, būvimą.
    1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. neatskleidė nusikalstamos veikos, numatytos BPK 135 straipsnyje sudėties elementų, sietinų su ieškovo veikimu (neveikimu), neteisėtai iškeltų Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka.
    1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurių būvimas būtų leidęs patikimai konstatuoti, jog yra BPK numatytos sąlygos ikiteisminiam tyrimui pradėti ieškovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinio pagrindinio argumento, jog nagrinėjamu atveju nebuvo net menamo pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą.
    1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas nurodė, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga ir išskirtinė. Jei ikiteisminį tyrimą būtų atlikę kompetentingi pareigūnai, ši byla teisminiam nagrinėjimui neturėjo jokio realaus pagrindo būti perduota nagrinėti iš esmės, kaltinant ieškovą tuo, ko jis neapdarė. Tai yra akivaizdus pagrindas konstatuoti realios žalos padarymą ieškovui.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar ikiteisminis tyrimas privalėjo tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą taip, kad nebūtų reikėję teikti papildomų prašymų. Prašymų pateikimas ir nepagrįstas laiko gaišimas tiesiogiai sietinas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir kuruojančio prokuroro nepakankama kvalifikacija arba šališkumu. Tai lėmė nepagrįstai užsitęsusį bylos nagrinėjimą. Nagrinėjant bylą iš esmės, proceso eigoje teko šalinti visus tuos pažeidimus, kurių nebūtų padarę, jeigu ikiteisminio tyrimo tyrėjai būtų buvę kompetentingi. Nekompetencija yra pagrindas deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti.
    1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių teigti apie galimai ieškovo padarytą nusikalstamą veiką. Kardomųjų priemonių neatitikimas (jų taikymas esant akivaizdžiam nusikaltimo sudėties nebuvimui) ir yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.
    1. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nei vieno teisingo ikiteisminio tyrimo atlikimo fakto, nepaneigęs nei vieno ieškovo argumento, nemotyvuodamas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose nėra neteisėtumo dėl ikiteisminio tyrimo trukmės. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį ir ši sprendimo dalis turi absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kardomoji priemonė nesukėlė ieškovui nei turtinės, nei neturtinės žalos, kadangi jos skyrimas nenusikaltusiam asmeniui visuomet sukels neigiamas emocijas - pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Nagrinėjamu atveju kardomoji priemonė nebus skirta teisėtai, todėl yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo visų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
    1. Klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidomis, yra išvestiniai, patenkinus ieškinį, remiantis teisingumo ir sąžiningumo principais turėtos išlaidos turi būti atlyginamos.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovę Lietuvos Respubliką prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2017-04-11 sprendimą nepakeistą. Atsileipime nurodo:
    1. Teismo sprendimas nėra surašomas pagal šalių pageidavimus ar nuomonę, jo turinys yra reglamentuotas CPK 270 straipsnyje. Skundžiamo sprendimo turinys atitinka visus šiuos reikalavimus.
    1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteismine tyrime yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007).
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų. Pažymėtina, kad CK 6.253 ir 6.282 straipsniuose numatyta, jog civilinė atsakomybė netaikoma arba asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jeigu žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo asmens kaitės. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo veiksmai civilinės teisės prasme buvo netinkami, taigi, valstybės civilinė atsakomybė netaikytina bet kuriuo atveju.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, atstovaujančią atsakovę Lietuvos Respubliką, prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2017-04-11 sprendimą nepakeistą. Atsileipime nurodo:
    1. Neįrodžius neteisėtų veiksmų negalima kelti civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.272 straipsnyje, klausimo. Nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai nebuvo įrodyti, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, nenusižengdamas teisės aktų reikalavimams bei suformuotai teismų praktikai.
    1. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kardomųjų priemonių skyrimo teisinį reglamentavimą, įvertino kardomosios priemonė paskyrimo V. L. aplinkybes ir pagrįstumą bei padarė teisingą išvadą, kad kardomosios priemonės paskyrimas ieškovui V. L. buvo teisėtas ir pagrįstas.
    1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad kardomosios priemonės paskyrimas sukėlė jam realius turtinius nuostolius ar padarė neturtinę žalą, kadangi ieškovas žalos atsiradimą grindė deklaratyviais teiginiais, nepateikdamas juos patvirtinančių dokumentų bei kitų įrodymų.
    1. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, juos išanalizavęs, apibendrinęs ir teisingai įvertinęs, pagrįstai nenustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu šiuo atveju nekilo.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantį atsakovę Lietuvos Respubliką, prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2017-04-11 sprendimą nepakeistą. Atsileipime nurodo:
    1. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė ieškovo ieškinyje suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.
    1. Apelianto nuomonė, kad teismo sprendime turėjo būti pasisakyta atitinkamais jo nurodytais klausimais, nesuteikia pagrindo išvadoms, jog skundžiamas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų.
    1. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė apelianto nurodomų aplinkybių ir kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti pareigūnų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir neva apelianto patirtos turtinės ir neturtinės žalos. Apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų, nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta žala bei neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir pasekmių. Abstraktūs pasisakymai, apelianto reakcija į atliktus veiksmus, o ne tų veiksmų sukelti padariniai, negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Taip pat apeliantas (ieškovas) neįrodė reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos dydžių.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

6Dėl turinčių bylai reikšmės aplinkybių

  1. Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam A. L. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl buvo būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti kilusį įtarimą. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo arba baudžiamoji byla nutraukiama kitais pagrindais, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-15 nutartyje pripažinta, jog nukentėjusiojo A. L. stuburo kaklinės dalies lūžis įvyko dėl V. L. veiksmų - stipraus galvos palenkimo į priekį, tačiau vertino, jog „sunkų sveikatos sutrikdymą V. L. A. L. padarė be kaltės“. Tuo pačiu kasacinis teismas konstatavo ir dar vieną šiai bylai svarbią aplinkybę, kad V. L. kartu su kitu asmeniu sudavė nukentėjusiajam A. L. ne mažiau kaip septynis smūgius, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau bylą šioje dalyje nutraukė, nes nutarties priėmimo metu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. CPK182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Taigi, byloje yra įrodyta, kad V. L. atliko neteisėtus veiksmus, todėl apeliacinio skundo argumentai apie tariamai aiškias ir paprastas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo (apelianto) atžvilgiu buvo vykdomas be pagrindo, nėra pagrįsti.

7Dėl įrodymų vertinimo

  1. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.
  1. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenustato, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008, kt.). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.
  1. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; 2015-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir kt.).
  1. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012). Dėl to teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nei vieno teisingo ikiteisminio tyrimo atlikimo fakto, nepaneigęs nei vieno ieškovo argumento, nemotyvuodamas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose nėra neteisėtumo dėl ikiteisminio tyrimo trukmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos surinktais byloje įrodymais.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ar pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime teisingai vertino ir rėmėsi byloje pateiktais įrodymais ir pagrįstai darė išvadą, kad nesant visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, sprendė, kad nagrinėjamu atveju valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu nekilo.

8Dėl teismų praktikos

  1. Teisėjų kolegija atmeta kaip neapgrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė jam žinoma teismų praktika.
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi suformuota teismų praktika tokio pobūdžio civilinėse bylose sprendžiant žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmais, atsiradimo klausimus, vertinant baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumą, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis nutartimis, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, teisingai įvertinto situaciją bei padarė pagrįstas išvadas.

9Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų

  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo atžvilgiu atitiko BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus. Teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios būtų leidusios konstatuoti bet kokių baudžiamosios atsakomybės pagrindų, net ir prielaidų forma, būvimą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos apelianto argumentus dėl sekančių priežasčių.
  1. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi, apeliantė, reikalaudama atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CK 6.246 str. - 6.249 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2009-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2011; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir kt.).
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015-07-03 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).
  1. Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų, nurodydamas, kad jo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas bei vykdytas ikiteisminis tyrimas, kuris truko nepagrįstai ilgai bei nepagrįstai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovo teigimu, bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo neprofesionalus, netinkamas ir šališkas, truko labai ilgai. Ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2013-10-15 nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013-02-18 nuosprendį, panaikino nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė nesant kaltės V. L. veikoje, o dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (smūgių sudavimas nukentėjusiajam A. L. bendrais veiksmais kartu su A. P.) ieškovui Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo, Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atmetė, o nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos paliko nenagrinėtu.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-15 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-428/2009; 2010-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011, Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60; Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas byloje (bylos procesinis Nr. 05-1-00811-2007) pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (vėliau prokuroro nurodymu veika kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.), faktą buvo pradėtas 2007-11-16 Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjos D. G. 2007-11-15 tarnybinio pranešimo pagrindu. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2007-11-15 gautas Panevėžio miesto VPK budėtojo pranešimas, jog VšĮ Panevėžio apskrities reanimacijos skyriuje gydomas A. L., kuriam atlikta stuburo operacija, nustatyta diagnozė: stuburo šešto slankstelio lūžimas, panirimas, nugaros smegenų trauma, kad nukentėjusysis traumas patyrė smurtinio pobūdžio veiksmais. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės patalpose 2007-11-16 buvo priimtas nukentėjusiojo A. L. protokolas – pareiškimas, kuriame jis nurodė buvęs sužalotas ir prašė nustatyti jį sužalojusius asmenis bei nubausti juos įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovui 2007-11-22 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Ieškovui po įtariamojo apklausos Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2007-11-22 nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ikiteisminis tyrimas baigtas 2008-09-25 surašius šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą ir tą pačią dieną bylą perdavus Panevėžio miesto apylinkės teismui.
  1. Byloje nustatyta, kad nuo 2007-11-22 pranešimo apie įtarimą ieškovui įteikimo dienos ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė procesinių veiksmų, t. y. atlikta krata, atliktos ikiteisminiam tyrimui turinčių reikšmės daiktų apžiūros, atlikti parodymų patikrinimai ne tik su dviem įtariamaisiais (V. L. ir A. P.), bet ir su dalimi liudytojų, padaryta akistata, apklausti liudytojai, paskirtos užduotys dėl objektų tyrimo atlikimo ir gautos dvi specialisto išvados dėl nukentėjusiajam A. L. padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Dėl patirtų sužalojimų A. L. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neteko 100 procentų darbingumo, liko neįgalus. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą – 2007-11-16 galėjo būti skirta užduotis atlikti objektų tyrimą, kad būtų nustatytas A. L. padaryto sveikatos sutrikdymo mastas. Specialisto išvada gauta 2008-03-06, t. y. beveik po keturių mėnesių. Ikiteisminio tyrimo metu aiškinantis įvykio aplinkybes, iškilo papildomų klausimų teismo medicinos ekspertams, todėl 2007-12-20 buvo skirta papildoma užduotis atlikti tyrimą. Specialisto išvada pagal šią užduotį gauta 2008-04-22, t. y. po keturių mėnesių. Pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad daugiausiai laiko užėmė minėti specialisto tyrimai, tačiau jie buvo skirti savalaikiai, nepažeidžiant BPK nuostatų, skyrus užduotis gauti minėtas specialisto išvadas, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami pakankamai intensyviai, buvo atliekamos liudytojų apklausos, daromi parodymų patikrinimai vietoje, renkami kiti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turintys duomenys.
  1. Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs įtariamojo V. L. skundą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės baudžiamojoje byloje Nr.50-1-00811-07, kuriuo prašyta ikiteisminį tyrimą nutraukti arba įpareigoti prokurorą užbaigti jį per nustatytą terminą, 2008-06-18 nutartimi skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per du mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. 2008-07-29 ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje kontroliavęs prokuroras pavedė ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus veiksmus (ikiteisminio tyrimo pabaiga). Atlikus šiuos veiksmus ir supažindinus proceso dalyvius su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo gauta V. L., jo gynėjų bei kitų proceso dalyvių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą ir atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kadangi ikiteisminio tyrimo pabaigti per nustatytą terminą nebuvo galimybės, dėl iškilusios būtinybės atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokuroras kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui pabaigti nustatytą ikiteisminio tyrimo terminą. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-08-25 nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo užbaigimo terminą šioje baudžiamojoje byloje vienam mėnesiui ir įpareigojo prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą iki 2008-09-25 įskaitytinai, t. y. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo baigtas teismo nustatytu terminu.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtais dėl ikiteisminio tyrimo trukmės, kadangi objektyviai ikiteisminio tyrimo stadija ieškovo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje tęsėsi 10 mėnesių. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas objektyviai užtruko iš esmės dėl specialistų išvadų gavimo. Apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro profesionalumo nėra pagrįsti ir juos paneigia bylos duomenys.

10Dėl teismo veiksmų

  1. Bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio apylinkės teisme 2008-09-25 patvarkymu byla paskirta nagrinėti teisėjui D. J., kuris prašymu teismo pirmininkui dėl bylos didelės apimties ir sudėtingumo kreipėsi į teismo pirmininką pratęsti pasirengimo bylai terminą vienam mėnesiui. Terminas buvo pratęstas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-01-14 nuosprendžiu nusprendė išteisinti V. L., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje. Panevėžio apygardos teismas 2012-01-27 nutartimi nutarė Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo A. L. apeliacinius skundus atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-10-09 nutartimi nutarė panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-01-27 nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
  1. Panevėžio apygardos teismas 2013-02-18 nuosprendžiu nusprendė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, bylą A. P. atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, V. L. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 2 metams; bausmę skirti atlikti pataisos namuose; bausmės laiką skaičiuoti nuo V. L. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos; V. L. skirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti; Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš V. L. valstybinei ligonių kasai 34 450,80 Lt civilinį ieškinį už A. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos tenkinti iš dalies ir priteisti iš V. L. A. L. 250 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 nutartimi nutarė pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-02-18 nuosprendį, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti nesant kaltės V. L. veikoje, dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, (smūgių sudavimas bendrais veiksmais su A. P.), vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. L. bylą nutraukti dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti, nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtą, kitą Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtoje baudžiamojoje byloje buvo skirtos dvi teismo medicininės komisijinės ekspertizės, ieškovo bei jo gynėjų prašymu buvo išreikalaujami papildomi duomenys, į teismo posėdžius kviečiami ir apklausiami ekspertai. Dėl to teismas sprendė, kad teisminis bylos procesas užtruko ne dėl prokuroro ar teismo veiksmų ar neveikimo. Be to, buvo nagrinėjami prokuroro, nukentėjusiojo A. L. bei V. L. ir jo gynėjų apeliaciniai ir kasaciniai skundai, baudžiamoji byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi minėti teismo procesai užtruko, tačiau buvo vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nepažeidžiant nustatytų terminų, siekiant svarbiausio tikslo, keliamo baudžiamajam procesui - nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir įvykdyti teisingumą.
  1. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad byla sudėtinga.
  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, pagrįstai darė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu nekilo.
  1. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. neatskleidė nusikalstamos veikos, numatytos BPK 135 straipsnyje sudėties elementų, sietinų su ieškovo veikimu (neveikimu), neteisėtai iškeltų Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinių aplinkybių, kurių būvimas būtų leidęs patikimai konstatuoti, jog yra BPK numatytos sąlygos ikiteisminiam tyrimui pradėti apelianto atžvilgiu.
  1. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-15 nutartyje pripažinta, jog nukentėjusiojo A. L. stuburo kaklinės dalies lūžis įvyko dėl V. L. veiksmų - stipraus galvos palenkimo į priekį, tačiau vertino, jog „sunkų sveikatos sutrikdymą V. L. A. L. padarė be kaltės“. Tuo pačiu kasacinis teismas konstatavo ir dar vieną šiai bylai svarbią aplinkybę, kad V. L. kartu su kitu asmeniu sudavė nukentėjusiajam A. L. ne mažiau kaip septynis smūgius, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau bylą šioje dalyje nutraukė, nes nutarties priėmimo metu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. CPK182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis patvirtina bylos sudėtingumą.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 nurodyta, kad „ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese“. Taigi, ieškovui neįrodžius esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybės institucijos veikė teisėtai.
  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes, išanalizavo byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje buvo pradėtas laikantis BPK 166 straipsnio reikalavimų, esant vadai ir teisiniam pagrindui. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kardomųjų priemonių skyrimo teisinį reglamentavimą, įvertino kardomosios priemonė paskyrimo ieškovui (apeliantui) aplinkybes ir pagrįstumą bei padarė pagrįstą išvadą, kad kardomosios priemonės paskyrimas ieškovui (apeliantui) buvo teisėtas ir pagrįstas.

11Dėl žalos

  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kardomoji priemonė nesukėlė ieškovui nei turtinės, nei neturtinės žalos, kadangi jos skyrimas nenusikaltusiam asmeniui visuomet sukels neigiamas emocijas - pagrindą neturtinei žalai atsirasti.
  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra reikšmingos ieškovo reikalavimų teigiamam išsprendimui, bei būtinybės teigti argumentus.

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidomis yra išvestiniai, patenkinus ieškinį, remiantis teisingumo ir sąžiningumo principais turėtos išlaidos turi būti patenkinamos.
  1. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad bylinėjimosi išlaidos galėtų būti atlygintos tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai ir priežastinis ryšys, lėmęs tokių išlaidų atsiradimą. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti baudžiamojo proceso pažeidimai, pvz., terminų nesilaikymas, neproporcingos poveikio priemonės pritaikymas ir pan.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad nepagrįsti apelianto teiginiai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

13Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

14Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

  1. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neargumentuotas (nemotyvuotas).
  1. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2017-04-11 sprendimas paliktinas nepakeistu.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
  1. Šalys prašymų ir įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, klausimas nesprendžiamas.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai