Byla 2S-1483-656/2011
Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Andriaus Ignoto (pranešėjo), kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės, kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Grigiškių kredito unijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Grigiškių kredito unijos ieškinį atsakovams V. K. ir P. A. ieškinį dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

2Kolegija

Nustatė

3Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti jam iš atsakovų V. K. ir P. A. negrąžintą paskolą – 11 372,74 Lt, sutartines palūkanas – 1 625,12 Lt, delspinigius - 1 045,20 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas savo reikalavimą dėl paskolos priteisimo grindžia tarp ieškovo ir atsakovų 2008-04-11 sudarytomis Paskolos ir Laidavimo sutartimis.

4Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą šiam teismui. Teismas nustatė, kad byloje pateiktos sutartys sudarytos tarp juridinio asmens, užsiimančio kreditavimo (plačiąja prasme) paslaugų teikimu (ieškovo), ir fizinių asmenų (atsakovų). Paskolos sutartimi Unija suteikė paskolą klientui (atsakovui V. K.) daikto - automobilio, įsigijimui, o paskolos gavėjas įsipareigojo ją grąžinti bei mokėti palūkanas. Pagrindinės prievolės užtikrinimui su atsakovu P. A. sudaryta laidavimo sutartis (toliau sudarytos sutartys vadinamos – Sutartis). Pagal Sutarties dalyką, šalių ypatumus sudaryta Sutartis – vartojimo sutartis (CK 6.886 str.), o atsakovai – vartotojai (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 15 p.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai yra silpnesnioji sutarties šalis, atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo praktiką bylose, kurių viena šalis yra vartotojas, į tai, kad sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties, padarė išvadą, kad Paskolos sutarties 21 p. ir Laidavimo sutarties - 14 p. sąlygos yra nesąžiningos. Pabrėžė, jog vartotojai gyvena ne Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas minėtame teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5Ieškovas Grigiškių kredito unija atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, jog teismas neteisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias civilinių bylų teismingumo klausimus. Pagal CPK 30 str. 9 d. ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta jų įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas pagal sutarties įvykdymo vietą. Nagrinėjamu atveju šalys 2008-04-30 paskolos sutarties 17 punkte sutarė, jog prievolių pagal sutartį įvykdymo vieta – Unijos adresas. Unijos adresas yra ( - ), ir pagal buveinės vietą ieškinys teismingas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.

6Atskirasis skundas netenkintinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

8Nagrinėjamoje byloje nustatytina, ar buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą.

9Teisės kreiptis į teismą tvarką įtvirtina CPK normos, kurios apibrėžia ir su civilinių bylų teismingumu susijusius klausimus. Kai kurios su bylų teismingumu susijusios nuostatos įstatyme suformuluotos imperatyvia forma, kuomet jų privalo laikytis visi asmenys, norintys pasinaudoti teisminės gynybos teise ar teise kreiptis į teismą su pareiškimu (CPK 29 str., 31 str.), kitos – dispozityvia forma, kuomet bylos teismingumas priklauso nuo besikreipiančio į teismą asmens pasirinkimo (CPK 30 str.). Sutartinio teritorinio teismingumo atveju (CPK 32 str. 1 d.) teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka ginčo šalys, tarpusavio rašytiniu susitarimu galinčios pakeisti teritorinį bylos teismingumą. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas (CK 1.2 str. 1 d.), suteikiantis šalims teisę (laisvę) tarpusavio susitarimu pakeisti bendrosiomis teismingumo taisyklėmis nustatytą bylos nagrinėjimo vietą. CPK normos šalių valią keisti bylos teritorinį teismingumą riboja tik imperatyviu draudimu šalių susitarimu keisti išimtinį arba rūšinį teismingumą (CPK 32 str. 2 d.). Tačiau šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavusi silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti ne tik specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą, bet ir efektyvų vartotojo interesų gynimą.

10Pirmosios instancijos teismas, ex officio įvertinęs Sutarčių nuostatas dėl sutartinio teismingumo, nustatė, kad vartotojas V. K. (atsakovas), kurio laiduotojas P. A. (atsakovas), prisijungė prie standartinės vartojimo kredito teikimo sutarties, t.y. vartotojas buvo priverstas sutikti su verslininko (ieškovo) iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui, todėl Sutarčių punktus dėl teismingumo vertino kaip nesąžiningas Sutarčių sąlygas.

11Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis ne tik esant paties vartotojo pretenzijoms, bet ir teismas turi teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nuostatą dėl sutartinio teismingumo parengė ieškovas, minėta nuostata standartinė, darytina išvada, kad atsakovai tiesiog prisijungė prie Sutarčių, neturėdami galimybės daryti įtakos šios sąlygos turiniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos standartinės Sutarčių sąlygos dėl sutartinio teismingumo, prie kurių prisijungė vartotojas (atsakovas), suvaržo vartotojo teises ginti savo pažeistus interesus, todėl byla pagal ieškovo ieškinį turi būti nagrinėjama pagal vartotojo gyvenamąją vietą. Ši išvada daroma remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apeliacinės instancijos teismo suformuota praktika, kad bylos, kylančios iš vartojimo teisinių santykių, turi būti nagrinėjamos pagal vartotojo gyvenamąją vietą, nors vartojimo sutartyse yra nurodoma sąlyga dėl sutartinio teismingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-752-56/2009; 2009-09-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-981-302/2009; 2009-12-14 nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 2S-1394-611/2009, Nr. 2S-1387-492/2009; 2009-12-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1409-56/2009; 2010-01-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-7-464/2010; 2010-01-06 nutartis, priimta civilinėje byloje 2S-5-62/2010; 2010-01-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-6-520/2010; 2010-01-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-129-520/2010; ir kt.).

12Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo šalis siejančių teisinių santykių pobūdį, tinkamai vadovavosi vartotojų apsaugos srityje priimtomis Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai ieškinio priėmimo stadijoje, taikydamas palankiausio vartotojui sutarties sąlygos aiškinimo taisyklę, ex officio sprendė klausimą dėl standartinės vartojimo sutarties sąlygos, nustatančios sutartinį teismingumą, atitikties sąžiningumo kriterijams ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai