Byla 2A-1822-230/2016
Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-434-835/2016 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui M. J. dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

3Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
    1. Ieškovė E. V. ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovo M. J. 1 120 Eur skolą, 102,80 Eur išlaidas, susijusias su paskolos suteikimu, 17,78 Eur palūkanas už laiku negrąžintą paskolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad piniginėmis perlaidomis atsakovui 2010-03-05 paskolino 600 Eur, 2011-05-13 – 170 Eur, 2011-07-01 – 50 Eur, 2011-07-08 – 200 Eur ir 2011-08-04 – 100 Eur. Šalys nebuvo aptarusios paskolos grąžinimo termino, todėl atsakovas privalėjo skolą grąžinti per 30 dienų nuo ieškovės pareikalavimo. 2014 m. spalio 7 d. atsakovui buvo įteiktas ieškovės pranešimas dėl paskolos sutarties nevykdymo, tačiau jis per nustatytą terminą skolos negrąžino.
    2. Atsakovas M. J. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir nurodė, kad nuo 2008 m. iki 2011 m. gruodžio mėn. atsakovas su ieškove artimai bendravo, kai ji sugrįždavo į Lietuvą. Prieš grįžtant į Alytų ieškovė savo noru ir iniciatyva per Wester Union Holdings siųsdavo pinigus atsakovui. Už gautus pinigus atsakovas pirkdavo kurą automobiliui, kuriuo vežiodavo grįžusią ieškovę, abu leisdavo laiką pramogaudami, nuomojosi butą ir kambarius viešbučiuose. Šių susitikimų metu leisdavo ir savo pinigus, nes jis gaudavo pastovias pajamas ir jokių finansinių sunkumų neturėjo. Atsakovas nei žodžiu, nei raštu neįsipareigojo grąžinti ieškovei siųstų pinigų. 2011 m. pabaigoje atsakovas santykius su ieškove nutraukė, todėl ji pradėjo reikalauti grąžinti pinigus, įvardindama juos kaip paskolą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
    2. Teismas nustatė, kad ieškovė atliko pinigines perlaidas iš Airijos: 2010 m. kovo 4 d. atsakovui persiuntė 600 Eur, 2011 m. gegužės 13 d. – 170 Eur, 2011 m. liepos 1 d. – 50 Eur, 2011 m. liepos 8 d. – 200 Eur, 2011 m. rugpjūčio 4 d. – 100 Eur, iš viso – 1 120 Eur pinigų sumą. Už pinigų persiuntimą ji sumokėjo 102,80 Eur. 2014 m. spalio 1 d. ieškovė raštu pareikalavo, kad atsakovas per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo grąžintų 1 222,80 Eur skolą. Ginčo tarp šalių dėl pinigų perdavimo fakto nėra. Tačiau teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriuose būtų užfiksuotas atsakovo prašymas paskolinti pinigus ir jo pažadas grąžinti skolą. Pateikta 2011 m. birželio 28 d. telefoninė žinutė patvirtina šalių draugišką bendravimą, tik jiems abiem žinomų reikalų aptarimą, bet nepatvirtina atsakovo pasižadėjimo grąžinti paskolintus pinigus. Kad ieškovės atsakovui pervesti pinigai yra paskola, kurią jis įsipareigojo grąžinti, nepatvirtino ir liudytojai J. V. ir S. V.. Nors ieškovė teigė, kad faktas apie būsto paskolą įrodo, jog atsakovui reikėjo pinigų, tačiau duomenų apie pradelstus mokėjimus nepateikė, o iš kredito sutarties Nr. 410 matyti, kad ji sudaryta 2006 m. birželio 26 d. trisdešimt trejiems metams, todėl grąžintinos įmokos dirbantiems atsakovui ir jo sutuoktinei nėra didelės. Kad pinigai galėjo būti panaudoti ieškovės poreikių tenkinimui jai būnant Lietuvoje patvirtina jos pateikti dokumentai apie išmokas, iš kurių matyti, kad ieškovė dirbo ne visas dienas, nes 2010 m. kovo 11 d. ir 2011 m. birželio 30 d. išmokėti pinigai ir už atostogas, 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 19 d. ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. pinigai išmokėti ir už nedarbo dienas, todėl ieškovė turėjo galimybę grįžti į Lietuvą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu ieškovė E. V. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į CK 1.72 str. 1 d., pagal kurią sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Žodžiu sudaromų sandorių tik tarp dviejų asmenų prasmė ir tikrieji šalių ketinimai gali būti įrodinėjami tik netiesioginių įrodymų pagalba, jei tiesioginių įrodymų nėra. Šiuo atveju netiesioginiai įrodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.
      2. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, kadangi atsakovas neįrodė savo atsiliepime į ieškinį išdėstytų aplinkybių, o teismas sprendime nekonstatavo, kad šios atsakovo nurodytos aplinkybės yra pagrįstos kokiais nors įrodymais.
      3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2010-03-05 atsakovui suteikta 600 Eur paskola nebuvo panaudota automobilio pirkimui. Nors ieškovas automobilio savo vardu neregistravo, tačiau tiek atsakovas, tiek ieškovės sesuo patvirtino, kad jis daug kartų naudojosi šiuo automobiliu.
      4. Teismas klaidingai nurodė, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo UAB „Redeka“, kadangi iš VSDFV Alytaus skyriaus pažymos matyti, jog atsakovas UAB „Redeka“ dirbo iki 2011 m. kovo 23 d.
      5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovui 2011 m. balandžio – liepos mėn. perėjus tarnauti į Lietuvos kariuomenę, jo pajamos sumažėjo, dėl ko jis prašė ieškovės paskolinti pinigų. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad 2011-05-13 170 Eur paskola buvo panaudota buto nuomai, o butas išsinuomotas iš karto po to, kai buvo gauti pinigai. Nors atsakovas teigia, kad butą nuomojosi kartu su ieškove, tačiau šis teiginys nepagrįstas, kadangi ieškovė į Lietuvą buvo grįžusi nuo 2011-06-10 iki 2011-06-23 atlikti praktiką IĮ „Milčija“ ir visą tą laiką gyveno kartu su tėvais. 350 Eur 2011 m. liepos – rugpjūčio mėn. atsakovui buvo taip pat buvo paskolinti dėl sunkios jo finansinės būklės, kadangi atsakovas pradėjo dirbti tik nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d., atsakovo žmona iš ieškovo reikalavo priteisti 500 Lt vaiko išlaikymui, o pateikta 2011-06-28 atsakovo žinutė įrodo, kad jis pasižadėjo grąžinti 350 Eur paskolą.
      6. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl pinigų panaudojimo ieškovės poreikiams ir ieškovės galimybių sugrįžti į Lietuvą. 2010 m. kovo 11 d. algalapyje nurodyta, kad ieškovė turėjo 6 val. atostogų per savaitę, todėl negalėjo grįžti į Lietuvą. 2010 m. kovo 18 ir 25 d. algalapiuose matyti, kad tuo metu ieškovė dirbo visą laiką. Nuo 2011-06-10 iki 2011-06-23 buvo grįžusi į Lietuvą atlikti praktikos IĮ „Milčija“, o ne pramogauti. 2011 m. gegužės 12 d. ir rugpjūčio 11 d. ieškovei buvo išmokėti pinigai už šventines nedarbo dienas, 2011 m. gegužės 19 d. primokėtas likutis, todėl ieškovė per tokį trumpą laiko neturėjo galimybių grįžti į Lietuvą. Atsakovas neteisingai nurodė, kad ieškovė dažnai grįždavo į Lietuvą, tai patvirtina byloje pateikti įrodymai – algalapiai. Ieškovė visą atostogų laiką naudodavo tik mokslų reikmėms, o nuo 2011 m. rugsėjo mėn., kai ieškovė grįžo studijuoti, bendravimas su atsakovu buvo nutrūkęs, atsakovas slapstėsi, vengė ieškovės. 2011 m. kovo – rugsėjo mėn. ieškovė į Lietuvą buvo grįžusi kartu su vyru, o iš oro uosto ir į studijas ją veždavo sesuo.
    2. Atsakovas M. J. atsiliepimu į ieškovės E. V. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog ieškovė E. V. pinigų jam neskolino, tarp šalių nebuvo susitarimo, kad atsakovas privalės grąžinti jam pervestus pinigus. Pinigai buvo skirti ieškovės, jai sugrįžus į Lietuvą, poreikių tenkinimui. Jo vieno gaunamų darbinių pajamų neužtekdavo pramogoms su ieškove, kadangi jis turėjo žmoną, mažametę dukrą, kurią reikėjo išlaikyti, taip pat kas mėnesį mokėjo įmokas bankui už paskolą, todėl leisdavo tiek savo, tiek ieškovės persiųstus pinigus. Ieškovė pinigų perlaidose nenurodė, kad tai paskola, grįžusi į Lietuvą nei karto neprašė pasirašyti paskolos sutartį ar raštelį. Atsakovas automobilio už apeliantės siųstus pinigus neįsigijo, automobilius skolindavosi iš draugo arba nuomodavosi iš bendrovės. Apeliantės argumentai dėl atsakovo finansinės būklės nepagrįsti, atsakovas visą laiką dirbo ir turėjo nuolatines pajamas. Ieškovė 2011 m. birželio mėnesį laiką kartu leido su atsakovu, tai patvirtina byloje pateikta IĮ „Milčija“ pažyma, kurioje nurodyta, kad apeliantė atliko praktiką 2011 m. birželio 10 – 23 d. ir sutuoktinės J. S. 2011-07-01 kreipimasis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, iš kurio matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę artimi santykiai. 2011-06-28 žinutė nepatvirtina, kad atsakovas įpareigojo grąžinti jam siųstus pinigus, o po šios žinutės ieškovė dar persiuntė pinigų, kaip kompensaciją už patirtas išlaidas jai dvi savaites su atsakovu gyvenant Alytuje.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

    1. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus, todėl apeliacinio skundo argumentais keisti ar panaikinti priimtą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    2. Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sampratą, ir įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo.
    3. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo, t. y. kad ji perdavė atsakovui paskolos dalyką nuosavybėn ir kad atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti, dėl ko tarp šalių nesusiformavo paskolos teisiniai santykiai.
    4. Apeliantė (ieškovė) E. V., nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes bei netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą.

6Dėl paskolos sutarties sudarymo sąlygų ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo esant ginčui dėl jos sudarymo

    1. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą.
    2. Sandoriai, taigi ir sutartys, gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato privalomos rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų (pagal CK redakciją, galiojusią iki 2015 m. sausio 1 d. – 2 000 Lt, arba 579,24 Eur), turi būti rašytinė. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma).
    3. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008). Tuo atveju, jeigu ginčas kyla dėl paskolos sutarties sudarymo, į įrodinėjimo dalyką įeina aplinkybės dėl esminių sutarties sąlygų egzistavimo, t. y. paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šių aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsnis).
    4. Nagrinėjamu atveju šalys (ieškovė ir atsakovas) nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Apeliantė, reikšdama ieškinį dėl paskolos grąžinimo, savo reikalavimą grindė tik atliktomis pinigų perlaidomis per Western Union, kuriomis ji atsakovui iš viso pervedė 1 120 Eur, t. y. ji teigia, kad egzistuoja faktas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tačiau kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Taigi vien tik pinigų pervedimas nepatvirtina esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui – egzistavimo.
    5. Mokėjimo pavedimas (piniginė perlaida) galėtų būti pripažintas paskolos sutarties sudarymu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, kaip kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, jeigu jame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė, piniginėmis perlaidomis per Western Union pervesdama atsakovui lėšas, nesielgė taip (elgėsi ne taip), kaip būtų elgęsis rūpestingas, apdairus ir atidus žmogus, t. y. nesilaikė iš bonus pater familias principo kylančių reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, ir ne tik nesudarė rašytinės paskolos sutarties (kad ateityje nekiltų ginčų dėl paskolos sutarties sudarymo fakto), bet ir pasirinko tokį pinigų perdavimo būdą (grynųjų pinigų perlaida per Western Union), kuris nenumato galimybės nurodyti mokėjimo paskirtį. Taigi neįvardijus lėšų pervedimo paskirties kaip paskolos, nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Jei priskirti šį dokumentą prie kitokių skolos dokumentų CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, tai jame turėtų atsispindėti prievolė grąžinti gautą paskolą.
    6. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius netiesioginius įrodymus, patvirtinančius, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovo turtinė padėtis buvo pablogėjusi – 2011 m. balandžio - rugpjūčio mėn., atsakovui perėjus tarnauti į kariuomenę, sumažėjo jo gaunamos pajamos, be to, jo sutuoktinė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš M. J. nepilnamečio vaiko išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį, dėl ko atsakovas M. J. skolinosi pinigus iš ieškovės pragyvenimui, taip pat automobilio pirkimui, būsto kredito grąžinimui.
    7. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015).
    8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad tarp ieškovės E. V. ir atsakovo M. J. susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
    9. Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą (t. 1 b. l. 32) ir Lietuvos kariuomenės pažymos apie gautas pajamas (t. 1 b. l. 33), matyti, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. dirbo UAB „Redeka“, jo darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) minėtu laikotarpiu sudarė 19 299,13 Lt sumą. 2011 m. balandžio - liepos mėn. atsakovas tarnavo kariuomenėje ir šiuo laikotarpiu jo pajamos (atskaičius mokesčius) sudarė 4 070,42 Lt sumą. Nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovas M. J. dirbo IĮ „Alrada“, jo darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) minėtu laikotarpiu sudarė 4 689 Lt sumą. Be to, pažymėtina, kad atsakovas laikotarpiais nuo 2011-04-06 iki 2011-04-13, nuo 2011-07-23 iki 2011-07-31, nuo 2011-08-01 iki 2011-08-16 gavo nedarbo draudimo išmokas, kurios sudaro 697,52 Lt. Taigi ieškovė E. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovas tam tikrą laiką neturėjo jokių pajamų, kadangi nedirbo. Minėti duomenys patvirtina, jog atsakovas M. J. turėjo nuolatines darbines pajamas (tuo metu, kai nedirbo, gavo nedarbo draudimo išmokas), kas kelia pagrįstų abejonių, jog atsakovas galėjo skolintis pinigus iš ieškovės dėl prastos savo finansinės padėties. Be to, net ir nustačius tam tikru laikotarpiu nepakankamas atsakovo pajamas, vien ši aplinkybė, nesant kitų įrodymų, negalėtų pagrįsti paskolinių santykių.
    10. Ieškovės E. V. apeliacinio skundo argumentas dėl paskolintų atsakovui pinigų automobiliui pirkti taip pat vertintinas kritiškai, kadangi iš VĮ „Regitra“ Alytaus filialo pažymos matyti, kad atsakovas laikotarpyje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. nebuvo savo vardu įregistravęs transporto priemonių (1 t. b. l. 123). Apeliantė kitų objektyvių įrodymų, jog atsakovui perduoti 600 Eur buvo panaudoti automobilio pirkimui, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentas, jog pats atsakovas M. J. ir liudytoja apklausta ieškovės sesuo J. V. patvirtino, kad atsakovas daug kartų naudojosi automobiliu Audi Coupe, nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovui perduoti 600 Eur buvo panaudoti automobilio įsigijimui ir tuo labiau, kad jie yra laikytini paskola.
    11. Atmestinas ir apeliantės E. V. argumentas, kad pinigai atsakovui M. J. buvo skolinami būsto paskolos grąžinimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie pradelstus atsakovo sudarytos kredito sutarties mokėjimus, be to, kredito sutartyje numatytas galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2039 m. gegužės 31 d., ir, kaip jau minėta, atsakovas M. J. 2010–2011 metų laikotarpyje, kai ieškovė pervedinėjo jam pinigus, turėjo nuolatines pajamas, kas leidžia spręsti, jog atsakovui nebuvo būtinybės skolintis pinigus kredito dengimui.
    12. Pačios ieškovės E. V. elgesys taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo, t. y. ieškovė, apeliaciniame skunde teigia, kad ji ir atsakovas buvo tik pažįstami gana ilgą laiką, taip pat turėjo keletą bendrų pažįstamų, 2010 m. kovo 4 d. neva paskolinusi atsakovui 600 Eur ir jam šių pinigų negrąžinus bei nesant tarp šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties ar kito skolą patvirtinančio dokumento, po daugiau nei vienerių metų laiko vėl kelis kartus piniginėmis perlaidomis pervedė atsakovui M. J. pinigus (2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 1 d. 2011 m. liepos 8 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d.), tačiau įforminti ir šių pinigų pervedimo, kaip paskolos, nereikalavo. Be to, ieškovė E. V. tik 2014 m. spalio 1 d., t. y. daugiau kaip po trejų metų (prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu), kreipėsi į atsakovą su raginimu grąžinti pervestus pinigus, laikydama juos paskola.
    13. Ieškovės E. V. argumentų dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo nepatvirtina ir byloje esantis atsakovo M. J. sms žinutės turinys bei byloje apklausti liudytojai (J. V. ir S. V.). Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad sms žinutė yra parašyta žargono forma ir įrodo atsakovo įsipareigojimą grąžinti jam paskolintus pinigus, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nurodė, kad sms žinutės turinys atspindi bendravimą tarp šalių ir jiems žinomų reikalų aptarimą, tačiau nepatvirtina konkretaus (aiškaus) atsakovo M. J. įsipareigojimo grąžinti paskolintus pinigus. Tuo tarpu teismo posėdžio metu apklausti liudytojai taip pat negalėjo patvirtinti apie paskolos suteikimą atsakovui M. J.. Jie nurodė apie paskolintus pinigus sužinoję tik iš pačios ieškovės E. V.. Be to, liudytojai (ieškovės vyras ir sesuo) buvo pakviesti ieškovės iniciatyva, jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai nelaikytini patikimais.
    14. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė E. V. neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo, t. y. kad ji perdavė paskolos dalyką (pinigus) paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn ir kad paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo paskolos dalyko (pinigų) ekvivalentą grąžinti, dėl ko atmetė ieškovės reikalavimą priteisti skolą.
    15. Apeliantė E. V. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl pinigų panaudojimo ieškovės poreikiams ir ieškovės galimybių sugrįžti į Lietuvą, kadangi 2010 m. kovo 11 d. algalapyje nurodyta, kad ieškovė turėjo 6 val. atostogų per savaitę, todėl negalėjo grįžti į Lietuvą, nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 23 d. buvo grįžusi į Lietuvą atlikti praktikos IĮ „Milčija“, o ne pramogauti, 2011 m. gegužės 12 d. ir rugpjūčio 11 d. ieškovei buvo išmokėti pinigai už šventines nedarbo dienas, 2011 m. gegužės 19 d. primokėtas likutis, todėl ieškovė per tokį trumpą laiko neturėjo galimybių grįžti į Lietuvą.
    16. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
    17. Byloje esantys ieškovės pateikti algalapiai nepaneigia aplinkybės, jog ieškovė tuo metu, kai atsakovui pervedė lėšas, buvo grįžusi į Lietuvą. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės pateiktuose algalapiuose yra nurodyta, kiek ieškovė dirbo valandų per savaitę, tačiau nenurodytas dirbtų dienų skaičius. Be to, kai kuriuose algalapiuose nurodyta, jog pinigai ieškovei E. V. išmokėti ir už nedarbo ar šventines dienas, taip pat atostogas, todėl tikėtina, jog ieškovė, turėdama kelias laisvas (nedarbo, šventines ir atostogų) dienas iš eilės, turėjo galimybę grįžti į Lietuvą. Be to, byloje esanti IĮ „Milčija“ pažyma ir Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto pažyma apie studijas patvirtina, kad ieškovė buvo grįžusi į Lietuvą 2010 m. lapkričio 29 d. – 2010 m. gruodžio 10 d., 2011 m. kovo 21 d. – 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. birželio 10 d. – 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. rugsėjo 12 d. – 2011 m. rugsėjo 24 d. Atsižvelgiant į tai, tai nepaneigia atsakovo M. J. nurodyto argumento, jog ieškovės pervesti pinigai buvo naudojami ieškovės poreikiams jai grįžus į Lietuvą.
    18. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
    19. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl apeliacinio skundo argumentais keisti ar panaikinti priimtą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7Dėl bylinėjimosi išlaidų

    1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jį atstovavusiai advokatei sumokėjo 100 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šio dydžio neviršija. Atsakovo patirtas išlaidas patvirtina į bylą pateikti įrodymai – 2016-06-27 pinigų priėmimo kvitas, 2016-06-23 teisinių paslaugų sutartis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistina 100 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

8Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10Priteisti iš ieškovės E. V. (a. k. ( - ) atsakovui M. J. (a. k. ( - ) 100 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

11Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai