Byla 2-521/2009
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė byla Nr. 2-1059-524/2009)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimnyaya Zolotitsa“ ir ribotos atsakomybės bendrovės ,,Sevnaučflot“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo Norvegijos Karalystės įmonės „Tromso Mekaniske AS“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė byla Nr. 2-1059-524/2009).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėjas Norvegijos Karalystės įmonė „Tromso Mekaniske AS“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydamas 1 069 262, 81 Norvegijos kronų jūriniam reikalavimui užtikrinti areštuoti suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ nuosavybės teise priklausantį laivą „Mount Kent“, TJO Nr. 6723692, esantį Klaipėdos jūrų uoste, AB ,,Laivitė“ akvatorijoje, prišvartuotą prie krantinės Nr. 20. Prašė uždrausti laivui išplaukti iš Klaipėdos jūrų uosto, taip pat uždrausti šį laivą parduoti, dovanoti, įkeisti ir atlikti kitus teisinius ar kitokius veiksmus, dėl kurių keistųsi laivo savininkas ar sumažėtų laivo vertė, bei uždrausti supjaustyti laivą į metalo laužą.

4Nurodė, kad šalys 2007 m. rugsėjo 14 d. Tromso, Norvegijos Karalystėje, sudarė minėto laivo remonto sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo atlikti remonto darbus laive, o suinteresuotas asmuo – už juos sumokėti. Remonto darbai laive buvo atlikti laiku ir tinkamai, suinteresuotas asmuo juos priėmė, dėl darbų atlikimo kokybės jokių pretenzijų nereiškė, tačiau už laivo remontą nesumokėjo, todėl liko skolingas pareiškėjui 1 069 262,81 Norvegijos kronų. Anksčiau minėta sutartimi šalys susitarė, jog bet kokie iš sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami Tromso Arbitraže pagal Norvegijos civilinio proceso įstatymą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl skolos priteisimo inicijavo arbitražo procesą, paskirdamas savo arbitrą ir 2009 m. vasario 25 d. pasiūlydamas suinteresuotam asmeniui paskirti savo arbitrą. Ieškinio arbitraže užtikrinimui pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad pagal 1952 m. Tarptautinės konvencijos ,,Dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo“ (toliau - Konvencija) nuostatas turi jūrinį reikalavimą suinteresuotam asmeniui (Konvencijos 1 str. 1 d. l p., 4 d.). Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Konvencijos 7 straipsnio antrąja ir trečiąja dalimis, ginčo laivas gali būti areštuojamas ieškiniui užtikrinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, kad ieškinys reiškiamas kitos valstybės nei prašoma areštuoti laivą, teisme. Be to, pareiškėjas nurodė, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos įsteigimo 220 straipsnį Lietuvai yra privalomos 1968 m. Briuselio Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų įvykdymo civilinėse ir komercinėse bylose nuostatos, o šio teisės akto 24 straipsnyje yra nustatyta, kad į Konvencijoje dalyvaujančios šalies teismą galima kreiptis dėl preliminarių, įskaitant apsaugos, priemonių taikymo, pagal toje šalyje galiojančias teisės normas, net jeigu pagal Konvencijos nuostatas kitos šalies teismas privalo spręsti bylą iš esmės. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ 31 straipsnyje. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis numato ieškovo teisę kreiptis į teismą iki arbitražinio bylos nagrinėjimo pradžios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laivas dalinės nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ (48 proc.), kuriam yra reiškiamas jūrinis reikalavimas, ir ribotos atsakomybės bendrovei ,,Sevnaučflot“ (52 proc.). Ta aplinkybė, kad prašomas areštuoti laivas dalinės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, kurio atžvilgiu nėra pradėtas arbitražo procesas, pareiškėjo teigimu, neturi įtakos dėl galimybės areštuoti laivą, kadangi pagal Konvencijos 3 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatas laivas, dėl kurio ieškovui atsirado jūrinis reikalavimas, gali būti areštuojamas nepriklausomai nuo to, kas yra jo savininkas.

6Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki kreipimosi į arbitražą su ieškiniu, patenkino, areštavo suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ priklausantį laivą „Mount Kent“, TJO Nr. 6723692, registracijos numeris M-0211, esantį Klaipėdos jūrų uoste, uždraudžiant šį laivą parduoti, dovanoti, įkeisti ir atlikti kitus teisinius ar kitokius veiksmus, dėl kurių keistųsi laivo savininkas ar sumažėtų laivo vertė, taip pat supjaustyti laivą į metalo laužą ir išplukdyti jį iš Klaipėdos jūrų uosto. Teismas sprendė, kad 1952 m. Tarptautinė konvencija ,,Dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo“, kuri Lietuvos Respublikos ratifikuota 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802 (įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d.), ir prie kurios Rusijos Federacija prisijungė 1999 m. sausio 6 d. federaliniu įstatymu N 13-??, taikytina sprendžiant suinteresuotam asmeniui, kuris yra Rusijos Federacijos juridinis asmuo, priklausančio laivo arešto klausimą (Konvencijos 8 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas pagal Konvenciją laikytinas turinčiu jūrinį reikalavimą (Konvencijos 1 str. 1 d. l p.) ieškovu (Konvencijos 1 str. 3, 4 d.), kuris, savo ruožtu, turi teisę reikalauti atsakovo, kuriam pareikštas jūrinis reikalavimas, laivo arešto (Konvencijos 3 str. 1 d.), kreipdamasis dėl to į Lietuvos Respublikos teismą (Konvencijos 4 str., 7 str. 2, 3 d., Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 12 str.). Pagal Konvencijos 2 straipsnį, laivas, plaukiojantis su susitariančiosios valstybės vėliava, gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje siekiant užtikrinti kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą, tačiau jis negali būti areštuotas dėl jokio kito reikalavimo. Konvencijos 6 straipsnio antrojoje dalyje taip pat nustatyta, kad proceso normas, susijusias su laivo areštu ir prašymu gauti 4 straipsnyje nurodytą sprendimą, taip pat visus su areštu susijusius procesinius klausimus reglamentuoja susitariančiosios valstybės, kurios jurisdikcijoje buvo areštuotas ar pareikalauta areštuoti laivą, teisė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė pakankamai įrodymų dėl galimos grėsmės jo teisėtiems interesams bei dėl reikalavimo teisės į skolą, pareiškėjo reikalavimai yra turtinio pobūdžio, ginčo suma yra labai didelė, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, laivas gali būti bet kuriuo metu išplukdytas iš Lietuvos Respublikos, suinteresuotam asmeniui nesumokėjus už atliktus laivo remonto darbus. Taip pat teismas nustatė 14 dienų terminą pateikti įrodymus dėl kreipimosi su procesiniu dokumentu į Tromso arbitražą, nurodydamas, kad priešingu atveju laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos (CPK 148 str. 2 d.).

7Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo žvejybinis kolektyvinis ūkis „Zimnyaya Zolotitsa“ ir ribotos atsakomybės bendrovė ,,Sevnaučflot“ prašo šią pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Nurodo šiuos motyvus:

  1. teismui uždraudus išplukdyti laivą iš Klaipėdos jūsų uosto, didėja laivo savininkų nuostoliai;
  2. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas nepriklauso Klaipėdos apygardos teismo kompetencijai, nes pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo nagrinėti Lietuvos apeliacinis teismas kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti būsimą Tromso Arbitražo sprendimą (CPK 809 str. 1 d., 810 str.);
  3. teismas netinkamai taikė 1952 m. Tarptautinė konvencijos ,,Dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo“ 3 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių nuostatas, nes Konvencija numato, kad ieškovas gali areštuoti laivą, priklausantį asmeniui, kuris jūrinio reikalavimo pareiškimo metu buvo to konkretaus laivo savininkas, tuo tarpu iš teismui pateikto nuosavybės į laivą liudijimo matyti, kad ginčo laivas priklauso suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ (48 proc.), kuriam pareiškėjas ketina pareikšti jūrinį reikalavimą, ir ribotos atsakomybės bendrovei ,,Sevnaučflot“ (52 proc.);
  4. teismui pateiktas laidavimo raštas patvirtina, kad už apeliantus yra laiduojama ir Norvegijos Karalystės kompanija ,,PRO-TEK AS“ įsipareigojo įvykdyti būsimą Tromso Arbitražo sprendimą (b. l. 52).

8Apeliantai 2009 m. balandžio 1 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą įpareigoti pareiškėją apeliantų nuostolių atlyginimo užtikrinimui įmokėti 100 000 JAV dolerių arba pateikti banko garantiją.

9Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

  1. nepagrįstas apeliantų argumentas, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas neteismingas Klaipėdos apygardos teismui. Prašymas dėl laivo arešto buvo pateiktas ne užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo proceso, o ginčo teisenos, kai dar tik pradėtas arbitražo procesas, stadijoje;
  2. apeliantai klaidingai interpretuoja 1952 m. Tarptautinė konvencija ,,Dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo“ 3 straipsnio nuostatas, teigdami, jog gali būti areštuotas tik laivas, kuris priklauso vieninteliam savininkui. Konvencijos 3 straipsnio pirmosios ir ketvirtosios dalių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad konkretus laivas, dėl kurio kilo jūrinis reikalavimas, gali būti areštuojamas visais atvejais, nepriklausomai nuo jo savininko ar savininkų, o kitas laivas (nei tas, dėl kurio atsirado jūrinis reikalavimas) gali būti areštuojamas tik tuo atveju, jeigu visos akcijos nuosavybės teise į tą laivą priklauso asmeniui, kuriam yra reiškiamas jūrinis reikalavimas. Todėl į Konvencijos 3 straipsnio antrosios dalies nuostatą turi būti atsižvelgiama tuomet, kai yra areštuojamas kitas laivas, o ne tas, dėl kurio atsirado jūrinis reikalavimas. Tuo tarpu ginčo laivas buvo areštuotas pagal jūrinį reikalavimą dėl neatsiskaitymo už jo remonto darbus;
  3. apie apeliantų pateiktą laidavimo raštą pareiškėjui nėra žinoma;
  4. 2009 m. balandžio 6 d. ieškiniu pareiškėjas pateikė reikalavimą priteisti 1 087 883, 74 Norvegijos kronų, 12 proc. metinių palūkanų nuo 14-tos dienos po ieškinio padavimo iki visiško atsiskaitymo.

10Atskirasis skundas netenkintinas.

11Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Norvegijos Karalystės įmonė „Tromso Mekaniske AS“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydamas 1 069 262, 81 Norvegijos kronų jūriniam reikalavimui užtikrinti, iki kreipimosi su šiuo reikalavimu į arbitražą, areštuoti suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ nuosavybės teise priklausantį laivą „Mount Kent“, TJO Nr. 6723692, esantį Klaipėdos jūrų uoste. Šiam laivui Rusijos Federacijoje yra išduotas liudijimas apie teisę plaukioti su Rusijos Federacijos valstybine vėliava (b. l. 8-9). Iš bylos duomenų matyti, kad minėtas laivas dalinės nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ (48 proc.), kuriam pareiškėjas ketina pareikšti jūrinį reikalavimą, ir ribotos atsakomybės bendrovei ,,Sevnaučflot“ (52 proc.) (b. l. 42-44).

12Jūrų laivų arešto teisinio reguliavimo unifikavimui yra skirta 1952 m. Tarptautinė konvencija ,,Dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo“ (toliau - Konvencija). Lietuvos Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802 (Konvencija įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d.). Rusijos Federacija prie šios Konvencijos prisijungė 1999 m. sausio 6 d. federaliniu įstatymu N 13-??. Norvegijos Karalystė taip pat yra šios Konvencijos dalyvė nuo 1994 m. lapkričio 1 d. Konvencijos 8 straipsnio pirmojoje dalyje yra numatyta, kad šios Konvencijos nuostatos taikomos visiems laivams, plaukiojantiems su susitariančiosios valstybės vėliava bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje.

13Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų yra tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d., 11 str. 1, 2 d., CK 1.13 str.). Todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje, visų pirma, būtina vadovautis minėtos Konvencijos nuostatomis.

14Pareiškėjo reikalavimas, kurio įvykdymo užtikrinimui pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra kilęs iš pareiškėjo Norvegijos Karalystės įmonės „Tromso Mekaniske AS“ ir suinteresuoto asmens žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimnyaya Zolotitsa“ sudarytos sutarties dėl laivo remonto darbų. Pagal Konvencijos 1 straipsnio pirmosios dalies l punktą jūrinis reikalavimas yra reikalavimas, pareikštas dėl laivo statymo, remonto ar įrengimo arba mokesčių ir rinkliavų už naudojimąsi dokais. Taigi pareiškėjo reikalavimas laikytinas jūriniu reikalavimu. Ieškovu Konvencija laiko asmenį, tvirtinantį, kad egzistuoja jūrinis reikalavimas, kuris turėtų būti patenkintas jo naudai (Konvencijos 1 str. 4 d.). Konvencijos 2 straipsnis numato, kad laivas, plaukiojantis su susitariančiosios valstybės (nagrinėjamu atveju – Rusijos Federacijos) vėliava, gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje siekiant užtikrinti kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą. Be to, Konvencijos 3 straipsnio pirmoji dalis ieškovui suteikia teisę reikalauti areštuoti arba konkretų laivą, dėl kurio buvo pareikštas jūrinis reikalavimas, arba bet kurį kitą laivą, priklausantį asmeniui, kuris jūrinio reikalavimo pareiškimo metu buvo to konkretaus laivo savininkas, netgi tuo atveju, kai areštuojamas laivas yra pasiruošęs išplaukti. Kartu būtina pažymėti ir tai, kad jūrų laivų arešto teisinį reguliavimą unifikuojanti Konvencija numato, kad proceso teisės normas, susijusias su laivo areštu, taip pat visus su areštu susijusius procesinius klausimus reglamentuoja susitariančiosios valstybės, kurios jurisdikcijoje buvo areštuotas ar pareikalauta areštuoti laivą, teisė (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos teisė) (Konvencijos 6 str. 2 d.).

15Kaip jau minėta, pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki kreipimosi į arbitražą su jūriniu reikalavimu dėl skolos priteisimo. Skundžiama nutartimi teismas, remdamasis CPK 148 straipsnio antrąja dalimi, nustatė pareiškėjui terminą per 14 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos pateikti Klaipėdos apygardos teismui įrodymus dėl procesinio dokumento, kuriam užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, pateikimo Tromso arbitražui. Konvencijos 7 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė pateikti ginčą kito konkretaus teismo, negu tas, kurio jurisdikcijoje buvo atliktas areštas, jurisdikcijai arba arbitražui, teismas ar kitas atitinkamas teismo organas, kurio jurisdikcijoje buvo areštuotas laivas, gali nustatyti terminą, per kurį ieškovas turi kreiptis į teismą. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad šios Konvencijos nuostatos vertimas į lietuvių kalbą nėra visiškai tikslus, nes autentiško Konvencijos teksto anglų kalba 7 straipsnio trečiojoje dalyje yra nurodyta, kad teismas ar kitas atitinkamas teisminis organas, kurio jurisdikcijoje buvo areštuotas laivas, gali nustatyti terminą, per kurį pareiškėjas turi pradėti procesą (,,[...] the claimant shall bring proceedings“). Kaip nustatyta 2004 m. gegužės 14 d. Norvegijos Arbitražo įstatymo 23 straipsnyje, jeigu šalys nesusitarė kitaip, arbitražinis procesas laikomas pradėtu tą dieną, kurią atsakovas gauna reikalavimą perduoti ginčą arbitražui (b. l. 151, 168). Bylos duomenys rodo, kad šis reikalavimas suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ išsiųstas 2009 m. vasario 25 d. (b. l. 123, 126). Arbitrų paskyrimo tvarką numato anksčiau minėto įstatymo 13 straipsnis. Vadovaudamasis šio straipsnio nuostatomis, pareiškėjas paskyrė arbitrą (b. l. 83-90). Suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ nepaskyrus savo arbitro, pareiškėjo paskirtasis arbitras 2009 m. balandžio 1 d. kreipėsi į teismą dėl kitų dviejų arbitrų paskyrimo (b. l. 123-128). Apie tai suinteresuotas asmuo žvejybinis kolektyvinis ūkis „Zimnyaya Zolotitsa“ buvo informuotas (b. l. 200-203). Taigi Konvencijos nuostatos, įtvirtinančios teismo, kurio jurisdikcijoje buvo areštuotas laivas, teisę nustatyti terminą, per kurį pareiškėjas turi pradėti procesą, nenumato konkrečių terminų, o palieka šį klausimą spręsti teismo nuožiūrai. Kadangi Konvencija turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu (Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d., 11 str. 1, 2 d., CK 1.13 str.), teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 148 straipsnio antrojoje dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas teismo, sprendžiančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesaisto. Apibendrinant paminėtas Konvencijos ir Norvegijos Arbitražo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas, kurio jurisdikcijoje yra prašomas areštuoti laivas, turi teisę nustatyti ir ilgesnį terminą nei CPK 148 straipsnyje nustatytas maksimalus 14 dienų terminas. Be to, per teismo nustatytą terminą neprivalo būti pateikti įrodymai apie ieškinio pareiškimą atitinkamame teisme arba arbitraže, bet pakanka pateikti įrodymus apie proceso prasidėjimą kompetentingoje jurisdikciją nagrinėti ginčą turinčioje institucijoje. Bylos duomenys patvirtina, jog procedūrą nagrinėti ginčą Tromso arbitraže pareiškėjas pradėjo dar iki kreipimosi į kompetentingą Lietuvos Respublikos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dar daugiau, Lietuvos apeliaciniam teismui pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad Tromso arbitražui jau 2009 m. balandžio 6 d. buvo pateiktas ieškinys (b. l. 204-209).

16Apeliantai atskirajame skunde vienu iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumo argumentų nurodo Konvencijos 3 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių pažeidimą, teigdami, kad teismas negalėjo areštuoti laivo, kuris dalinės nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimnyaya Zolotitsa“ (48 proc.) ir ribotos atsakomybės bendrovei ,,Sevnaučflot“ (52 proc.), kuriai nėra reiškiamas joks materialinis reikalavimas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantų argumentu. Ta aplinkybė, kad jūrinis reikalavimas pareikštas vienam iš laivo bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių, nėra teisiškai reikšminga laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui šioje byloje. Pareiškėjo reiškiamas reikalavimas yra nukreiptas į konkretų laivą, o Konvencijos nuostatos leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo objektui, nepriklausomai nuo šio objekto nuosavybės teisės subjektinės sudėties. Kaip jau minėta, pagal Konvencijos 3 straipsnio pirmąją dalį, ieškovas gali prašyti areštuoti arba konkretų laivą, dėl kurio buvo pareikštas jūrinis reikalavimas, arba bet kurį kitą laivą, priklausantį asmeniui, kuris jūrinio reikalavimo pareiškimo metu buvo to konkretaus laivo savininkas, netgi tuo atveju, kai areštuojamas laivas yra pasiruošęs išplaukti. Be to, pagal to paties Konvencijos straipsnio ketvirtąją dalį, jeigu dėl jūrinio reikalavimo, susijusio su laivu, yra atsakingas ne registruotasis laivo savininkas, o laivo nuomininkas, pagal šios Konvencijos nuostatas ieškovas gali prašyti areštuoti šį arba bet kurį kitą laivo be įgulos nuomininkui priklausantį laivą, tačiau dėl tokių jūrinių reikalavimų negali būti areštuotas joks kitas registruotajam savininkui priklausantis laivas. Šios straipsnio dalies nuostatos taikomos visais atvejais, kai ne registruotasis tam tikro laivo savininkas, o kitas asmuo yra atsakingas pagal su tuo laivu susijusį jūrinį reikalavimą. Tai dar kartą patvirtina, kad Konvencija leidžia taikyti laivo areštą, kai yra reiškiamas jūrinis reikalavimas, nepriklausomai nuo to, kas yra atitinkamo laivo savininkas. Beje, Konvencija numato, kad netgi laivas, plaukiojantis su valstybės, kuri nėra susitariančioji valstybė, vėliava, gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje dėl bet kurio iš šios Konvencijos 1 straipsnyje išvardytų jūrinių reikalavimų arba dėl bet kokio kito reikalavimo, kurį pareiškus susitariančiosios valstybės įstatymai leidžia areštą (Konvencijos 8 str. 2 d.).

17Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė 2009 m. kovo 23 d. laidavimo raštą, kuriame yra nurodyta, kad laiduotojas Norvegijos Karalystės kompanija ,,PRO-TEK AS“ įsipareigoja įvykdyti Norvegijos Karalystės Tromso Arbitražo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo reikalavimus pirmumo tvarka (b. l. 52, 76-77). Konvencijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas ar kitas atitinkamas teismo organas, kurio jurisdikcijoje buvo areštuotas laivas, leidžia išlaisvinti laivą tada, kai sumokamas reikiamo dydžio užstatas ar suteikiama kita garantija. Jei šalys nesusitaria dėl užstato ar kitokios garantijos dydžio, jų pobūdį ir dydį nustato teismas ar kitas atitinkamas organas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų pateiktas laidavimo raštas negali būti laikomas ,,užstatu“ ar ,,kitokia garantija“ Konvencijos nuostatų prasme, nes realiai neužtikrina pareiškėjo jūrinio reikalavimo įvykdymo tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos.

18Konvencijos 6 straipsnio antroji dalis nustato, kad proceso teisės normas, susijusias su laivo areštu, taip pat visus su areštu susijusius procesinius klausimus reglamentuoja susitariančios valstybės, kurios jurisdikcijoje buvo areštuotas ar pareikalauta areštuoti laivą, teisė. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantai 2009 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą įpareigoti pareiškėją apeliantų nuostolių atlyginimo užtikrinimui įmokėti 100 000 JAV dolerių arba pateikti banko garantiją (b. l. 75). Dėl šio prašymo teisėjų kolegija pažymi, kad esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams, suinteresuotas asmuo gali pateikti galimų nuostolių apskaičiavimą ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimo dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo skundžiamoje nutartyje nesprendė, šis klausimas apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjimo objektas sprendžiant nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (CPK 320, 338 str.). Be to, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, analogiškas apeliantų prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo buvo pateiktas ir Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi jį atmetė (b. l. 108-109).

19Atskirajame skunde apeliantai teigia, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteismingas Klaipėdos apygardos teismui, o šį pareiškėjo prašymą turėtų nagrinėti Lietuvos apeliacinis teismas kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti būsimą Tromso Arbitražo sprendimą. Su šiuo atskirojo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėja Lietuvos apeliacinis teismas (CPK 809 str. 1 d.). Todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos apeliacinio teismo išimtinei kompetencijai priskirtinas tik tais atvejais, kai prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra betarpiškai susijusios su užsienio valstybės teismo (arbitražo) sprendimo vykdymo užtikrinimu Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju klausimas dėl užsienio valstybės teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje laikytinas pagrindiniu, lyginant jį su klausimu dėl tokio jau priimto užsienio teismo (arbitražo) sprendimo vykdymo užtikrinimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-249/2004). Nagrinėjamu atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra siejamas su jau priimto užsienio valstybės teismo (arbitražo) sprendimo vykdymo užtikrinimu Lietuvos Respublikoje, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimo sprendimas priklauso Lietuvos apeliacinio teismo kompetencijai.

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

21Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Pareiškėjas Norvegijos Karalystės įmonė „Tromso Mekaniske AS“... 4. Nurodė, kad šalys 2007 m. rugsėjo 14 d. Tromso, Norvegijos Karalystėje,... 5. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laivas dalinės nuosavybės teise priklauso... 6. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjo... 7. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo žvejybinis kolektyvinis ūkis... 8. Apeliantai 2009 m. balandžio 1 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė... 9. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti. Nurodo... 10. Atskirasis skundas netenkintinas.... 11. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Norvegijos Karalystės įmonė „Tromso... 12. Jūrų laivų arešto teisinio reguliavimo unifikavimui yra skirta 1952 m.... 13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos... 14. Pareiškėjo reikalavimas, kurio įvykdymo užtikrinimui pirmosios instancijos... 15. Kaip jau minėta, pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą... 16. Apeliantai atskirajame skunde vienu iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo... 17. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė 2009 m. kovo 23 d. laidavimo... 18. Konvencijos 6 straipsnio antroji dalis nustato, kad proceso teisės normas,... 19. Atskirajame skunde apeliantai teigia, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1... 21. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą....