Byla 2A-153-178/2016
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei Valstybinės kainų ir energetikos komisijos ir Valstybinės energetikos inspekcijų sprendimų panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3268-781/2015 pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei Valstybinės kainų ir energetikos komisijos ir Valstybinės energetikos inspekcijų sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens mokėjimų perskaičiavimo, mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymą pagrįstumo, šilumos paskirstymo paskaičiavimui tinkamiausio metodo taikymo bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimų panaikinimo.

5Ieškovas ieškinyje prašo: 1. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens mokėjimų perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, nes atsakovė UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos nuo 2000 m., kartu panaikinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. R2-986 ir Valstybinės energetikos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 2R-1258; 2. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovo butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo, kurio ruošimo būdą ieškovas teisėtai pakeitė savo bute nuo 2001 m., kartu panaikinant Komisijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. R2-986 ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 2R-1258; 3. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), įvertinant autonominiu būdu šildomą ieškovo butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma ir kuris į bendro naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų bendro naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna ir iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes ieškovas teisėtai pakeitė savo bute šildymo būdą nuo 2001 m., o atsakovė UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. R2-986 ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 2R-1258; 4. Įpareigoti Komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį, kurią Komisija atsisakė nagrinėti dėl šilumos tiekėjos įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Komisijoje, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. R2-986; 5. Įpareigoti Inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl 1, 2, 3, 4 ir 5 reikalavimų, kuriuos Inspekcija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Inspekcijoje, kartu panaikinant Inspekcijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 2R-1258 (t. 1, b. l. 1-42; t. 1, b. l. 66-115).

6Nurodė, kad kreipėsi Komisiją dėl atsakovės UAB „Vilniaus energija“ įpareigojimo perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovo daugiabučiame name, nes ieškovas nesutinka su atsakovės parinktais šilumos paskirstymo metodais bei jam priskaičiuotais mokesčiais. Atsakovė suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus, o šilumą, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti, išskirstė visiems namo gyventojams per butų šildymą (šildymo sezono metu) arba cirkuliacijos mokestį (nešildymo sezono metu). Komisija 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. R2-986 atsisakė nagrinėti tokį ieškovo ieškinį, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-6922-728/2014 (Nr. 2-6329-728/2015) tarp tų pačių ginčo šalių, tuo pačiu dalyku ir pagrindu (pagal UAB „Vilniaus energijos“ ieškinį ieškovui dėl apmokėjimo už šilumos energiją priteisimo). Inspekcija 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 2R-1258 iš dalies sustabdė ieškovo skundo nagrinėjimą (dėl reikalavimų 1, 2 ir 3), o likusioje dalyje dėl 4 ir 5 reikalavimų atsisakė nagrinėti ieškovo skundą. Ieškovo teigimu, šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys kitoje civilinėje byloje Nr. 2-6922-728/2014 yra siauresnis bei apima siauresnį ginčo laikotarpį, nėra tapatus šioje byloje nagrinėjamam ginčui dėl šilumos paskirstymo metodo ir apskaitos, ginčų dalykai skiriasi, todėl ieškovo skundai turėjo būti išnagrinėti išankstine neteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau visas ieškinys yra nagrinėtinas teisme pagal teisminio nagrinėjimo prioriteto taisyklę, nes ginčas už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kurį Inspekcija ir Komisija atsisakė nagrinėti, yra tiesiogiai susijęs su laikotarpiais nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2014 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-6922-728/2014 yra nagrinėjamas ginčas pagal atsakovės ieškinį dėl įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2012 metų, kuris grindžiamas šilumos tiekėjo atliktu šilumos paskirstymu, kurį ieškovas kaip vartotojas ginčija šiuo ieškiniu.

7Atsakovė pažeidinėja vartotojų teises ir Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 424 22 punktą, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1504 1.2, 1.3, 2.1, 2.2 punktus, nes, tiekdama šilumą ir karštą vandenį, apskaitai naudoja įrangą, kuri neturėjo galiojančios metrologinės patikros. Be to, nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis uždraudė priskirti apmokėti šilumos energiją sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas tinkamai nesutvarkęs karšto vandens apskaitos. Kadangi atsakovė nebuvo sutvarkiusi ieškovo namo karšto vandens apskaitos pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. netinkami vykdė savo prievolę įrengti ir prižiūrėti šilumos apskaitos sistemas ieškovo name, todėl ji įpareigotina perskaičiuoti visus mokėjimus už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Priešingai nei teigia Komisija, nuo 2010 m. lapkričio 1 d. atsakovei atsirado tik papildoma prievolė perimti vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius. Ieškovo tvirtinimu, karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros neatlikimas yra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovę atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą, nes netiksli apskaita galėjo sąlygoti esminius skirtumus apskaičiuojant mokesčius atskiriems butams.

8Ieškovas nevartoja centralizuoto karšto vandens apskritai, todėl neprivalo apmokėti už šilumos energiją, suvartotą paruošti „neapskaitytam“ karštam vandeniui, kurį suvartojo ieškovo namo bendraturčiai. Atsakovė neturėjo teisės skaičiuoti ieškovui ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2008 m. gegužės 1 d., kadangi į ieškovo butą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, kurio temperatūros palaikymui ir yra skirtas cirkuliacijos mokestis.

9Atsakovas nuo 2001 metų yra teisėtai atsisakęs centralizuoto buto šildymo, butą šildosi autonomiškai, todėl neturi mokėti už paslaugą, kurios negauna, o jo sutartis su šilumos tiekėju laikytina nutraukta (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d., CK 6.390 str. 1 d.). Šildymo būdo keitimas yra tik statybos darbai (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d.), kuriuos teisėtai reglamentuoja tik Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, o ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ar kiti poįstatyminiai Ūkio ar Energetikos ministerijų aktai. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovo butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nuo 2001 m., kai buvo užbaigti buto šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai, kuriuos užbaigus 2012 m. buvo atlikti kadastriniai matavimai, o 2011 m. statybos darbų užbaigimo deklaracija buvo pateikta įregistruoti VĮ Registrų centrui. Ieškovas 2011 m. užpildęs deklaraciją dėl statybos darbų užbaigimo, galėjo teisėtai įgyvendinti savo teisę 2012 m. įregistruoti 2001 m. atliktus darbus. Remonto darbų atklikimo metu teisės aktai nenumatė jokių papildomų apribojimų, nebuvo reikalingas joks leidimas ar namo valdytojo sutikimas dėl šildymo būdo pakeitimo.

10Atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai ginčo laikotarpiu ieškovo namui taikė Komisijos patvirtintą Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 4 ir Nr. 5, nes visa centralizuota šiluma yra suvartojama tik centralizuotai šildomuose butuose, o ne bendrojo naudojimo patalpose, kurios nėra šildomos. Be to, atsakovė, taikydama metodą Nr. 4, neįvertino, kad bendro naudojimo patalpos ieškovo name yra šildomos ne tik centralizuotai šildomų butų išskiriama šiluma, bet ir paties ieškovo buto išskiriama šiluma. Tokiu būdu atsakovė atitinkamai nesumažino ieškovo butui tenkančių išlaidų, todėl pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį, CK 4.76 straipsnį.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo reikalavimus atmetė (t. 4, b. l. 228-236). Teismas nurodė, ieškovo keliamais klausimai buvo ne kartą pasisakyta jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose ir nutartyse (t. 2, b. l. 99-144): Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A47-1160/2006 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-419-115/2010 (skolos laikotarpis nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. balandžio 21 d.); Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5043-864/2011 (skolos laikotarpis nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.); Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2SA-30-467/2013 dėl civilinio proceso neatnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5300-727/2006 (kasacinės bylos Nr. 3K-7-359/2007); Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2SA-82-619/2013 dėl civilinio proceso neatnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-251-129/2009, ir kt. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto aplinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-6329-728/2015 pagal UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui R. Z. dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Nurodytose bylose UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai dėl skolos už šilumos energiją priteisimo buvo pripažinti pagrįsti tinkamu šilumos ir karšto vandens paskirstymu. Minėtose bylose buvo iš esmės vertinamos tos pačios aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ir nagrinėjamą ieškinį, o juose priimti sprendimai ir nutartys yra įsiteisėję, todėl kvestionuoti jau priteistų skolų bei jų paskaičiavimo pagrįstumą nėra pagrindo (CPK 18 str., 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.).

13Teismas pažymėjo, kad šilumos įrenginiai laikomi neatjungtais tol, kol buto savininkas neįvykdo teisės aktų reikalavimų ir buto savininkui prievolė mokėti už šilumos energiją išlieka tol, kol nebus atlikti visi teisės aktų numatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmai Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 konstatavo, kad ieškovo atliktas buto atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų yra neteisėtas, nes atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl sprendė, kad ieškovo teiginiai, jog jo butas nuo 2001 m. yra teisėtai atjungtas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos yra nepagrįsti. Taip pat nurodė, kad VĮ Registrų centras netenkino ieškovo prašymo pakeisti kadastrinius duomenis nurodant, kad šildymo būdas yra vietinis (elektrinis) šildymas, nes pateikta 2012 m. gruodžio 7 d. deklaracija apie statybos užbaigimą (1 t., 172-173 b. l.) neatitinka teisės aktų reikalavimų – neužpildytas deklaracijos punktas „Statybą leidžiantis dokumentas“. VĮ Registrų centras nurodė, kad nors statybos darbai atlikti iki Statybos įstatymo pakeitimo įsigaliojimo (2010 m. spalio 1 d.), tačiau ieškovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis pabaigė procedūras pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismas akcentavo, jog teisinio reguliavimo srityje galioja bendrasis teisės principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), todėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ pataisos dėl inžinierinių sistemų keitimo priskyrimo paprastajam remontui, įsigaliojusios tik nuo 2010 m. spalio 1 d., netaikytinos vertinant ieškovo buto atjungimą, kuris, kaip nurodo ieškovas, atliktas 2001 m.

14Ieškovas ginčija jam priskaičiuotų mokesčių dydį tuo pagrindu, kad apskaitos prietaisai nebuvo metrologiškai patikrinti, o atsakovė neįvykdė savo pareigos juos įrengti. Teismas pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu bei kompetentingų valstybės institucijų išaiškinimais, atsakovei nedraudžiama vertinti tokių skaitiklių parodymų (2 t., 170-190 b. l.; 4 t., 195 b. l.), tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas administracinėje byloje Nr. A143-808/2014. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ bei jo vėlesniais pakeitimais, karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste yra nustatytas iki 2017 m. kovo 1 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad dalyje ieškovo namo butų nauji skaitikliai buvo įrengti, o kituose butuose – ne, kadangi gyventojai nesuteikė teikėjui galimybės tai padaryti (t 2., b. l. 163-169).

15Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog ieškovo namo šilumos vartotojai buvo pasirinkę metodą, pagal kurį būtų nustatoma, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam vartotojui. Todėl pripažino, kad šilumos vartotojų teisės nėra pažeidžiamos, nes šilumos tiekėjas teisės aktų nustatyta tvarka taiko šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą (-us).

16Teismas sprendė, kad nei Komisija, nei Inspekcija nėra įpareigotos ikiteismine tvarka nagrinėti prievolinių teisinių santykių pabaigos teisėtumo klausimus, todėl ieškovo reikalavimus panaikinti Komisijos ir Inspekcijos sprendimus atmetė. Kadangi nustatyta, kad ieškovas nėra įstatymų nustatyta tvarka atjungęs buto nuo centralizuotų sistemų, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją, karštą vandenį bei cirkuliaciją.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

18Ieškovas R. Z. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ir atlikti ieškovui pateiktos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens mokėjimų perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, nes atsakovė ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos nuo 2000 m.; 2. Įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovo butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo, kurio ruošimo būdą ieškovas teisėtai pakeitė savo bute nuo 2001 m.; 3. Įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą) įvertinant autonominiu būdu šildomą ieškovo butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma ir kuri į bendrojo naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai nešildomų bendrojo naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna tik iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes ieškovas teisėtai pakeitė ieškovo bute šildymo būdą nuo 2001 m. (t. 5, b. l. 2-46). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

191. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumą ir prievolė mokėti už negautą šilumos energiją yra nustatyti išnagrinėtose civilinėse bylose, kadangi išnagrinėtose bylose ginčo laikotarpis yra kitas, jose nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl netinkamų šilumos paskirstymo ir mokesčių už karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą. Be to, ankstesnės bylos išnagrinėtos iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 panaikino Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurios neteisėtai reglamentavo šildymo būdo pakeitimo darbus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-12/2014 panaikino Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-298 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių dalį, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis panaikintomis nuostatomis.

202. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik prejudiciniais faktais, nustatytais kitose bylose, tačiau vertinti visus byloje esančius įrodymus bei apginti vartotojo teises. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nepasisakė dėl šilumos tiekėjos kaltės dėl metrologiškai nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos ginčo name. Atsakovė į butams ir bendrojo naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti, nors tai draudžia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis. Atsakovė yra ieškovo namo karšto vandens tiekėja, nes ieškovo namo gyventojai nepasirinko 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo, todėl atsakovė (tiekėja) turi atlikti visas teisės aktų jai nustatytas pareigas.

213. Apeliantas neprivalo mokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens pašildymą, nes apelianto bute nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo.

224. Teismas išvados, kad apeliantas neteisėtai pakeitė šildymo ir karšto vandens ruošimo būdą, nepagrindė jokia teisės norma. Nors teismas buvo informuotas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 5 d. administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015 patenkino apelianto skundą ir šio teismo sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo pakeistas apelianto buto šildymo būdas į vietinį centrinį, tačiau dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nepagrįstai nevertino.

235. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012 ir 2012 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012, kadangi jų ratio decidendi iš esmės skiraisi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodyti ginčai buvo išnagrinėti galiojant kitokiai paprastojo remonto darbų atlikimo tvarkai iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu panaikino dalį Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių nuostatų.

246. Teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl to, kad apeliantas įrodinėjo savo teisę pagal nuo 2010 m. spalio mėn. galiojančią Statybos įstatymo redakciją įteisinti statybos darbus, kurie buvo atlikti 2001 m. pažeidžiant šiuo metu nebegaliojančių teisės normų reikalavimus.

257. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje 3K-3-155/2005 yra išaiškinęs, kad valdžios institucijų apribojimai nepaneigia vartotojų teisės nutraukti šilumos vartojimo santykius (sutartį), nes šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas ir tai yra ne pareiga, o teisė. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis šiuo precedentu, nes bylų tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas sutampa.

268. Nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Statybos įstatymas bei Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ numato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskirtinas paprastam remontui, kuriam nėra reikalingas joks projektas, leidimas ar sutikimas. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog apeliantas privalėjo gauti statybos leidimą arba rašytinį pritarimą paprastojo remonto darbams šildymo būdo pakeitimui, kuriam turėjo pritarti visi namo butų savininkai.

279. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą pripažinti buto šildymo ir karšto vandens tiekimo sutartį nutraukta nuo teisėto šildymo ir karšto vandens ruošimo būdų pakeitimo, tai pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005. Pripažintina, kad šilumos energijos tiekimo sutartis į apelianto butą yra pasibaigusi nuo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos. Tokia teisės aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2004.

2810. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo vien nustatęs, kad butų savininkai nebuvo pasirinkę kito šilumos paskirstymo būdo, nors turėjo įvertinti, ar atsakovės pasirinktas šilumos paskirstymo būdas atitinka šildymo prietaisus, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis. Metodas Nr. 4 gali būti taikomas, kai visi butai ir visos bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. Apelianto butas nėra šildomas centralizuotai, todėl turėtų būti taikomas metodas Nr. 4 kartu su Nr. 5 arba Nr. 10.

2911. Teismas neįvertino aplinkybės, kad namo rūsyje yra kitų butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrųjų patalpų šildymui. Akivaizdu, kad atsakovė netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolę mokėti bendrojo naudojimo objektų šildymą proporcingumo principą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, patvirtina, kad turi būti atsižvelgiama faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingąjį plotą. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 pripažino, kad pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui.

3012. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą pripažinti taikytą karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį neteisėtu, nes nenurodė jokių motyvų, kurie pagrįstų karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio teisėtą taikymą butų savininkams, kuriems nėra teikiamas karštas vanduo. Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-173-577/2012 ir civilinėje byloje Nr. 2-1740-258/2014 pripažino, jog neteikiant karšto vandens, negali būti skaičiuojamas mokestis už jo temperatūros palaikymą.

3113. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, rungimosi principą, rėmėsi prielaidomis, nuspręsdamas, kad apeliantas turi mokėti už šilumos energiją, kurios jis faktiškai negavo. Skundžiamas sprendimas yra be motyvų. Kitoje byloje, nagrinėjamoje tarp tų pačių šalių, buvo paskirta ekspertizė, kuri patvirtino, kad atsakovė pažeidė apelianto teises, priskirdama šilumos energiją apeliantų butams, kurie nebuvo centralizuotai šildomi, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nevertino ir dėl jos nepasisakė.

32Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 91-103) prašo atmesti apeliacinį skundą ir 2015 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

331. Apeliaciniame skunde nurodomi prieštaringi teiginiai bei aplinkybės, susijusios su ekspertizės akto vertinimu, pastogės patalpų plotų vertinimu, kurios nebuvo įrodinėjamos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantas teigia, kad byloje nėra ginčo dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau šis teiginys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes nagrinėjamoje byloje būtent sprendžiamas ginčas dėl šilumos įrenginių atjungimo teisėtumo.

342. Apeliaciniame skunde atkartojami (nukopijuoti dalimis) patikslinto ieškinio argumentai, kurie nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas aiškiai, nuosekliai ir struktūrizuotai pasisakė dėl esminių ieškinio motyvų.

353. Teismas pagrįstai nurodė, kad išnagrinėtose civilinėse bylose dėl skolos iš apelianto priteisimo buvo nagrinėjamos tapačios aplinkybės, kurios nurodytos ir apelianto ieškinyje, skunduose Inspekcijai ir Komisijai, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai iš naujo nevertino aplinkybių, nustatytų jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais (prejudiciniai faktai).

364. Apeliantas pripažino, kad buto šildymo, karšto vandens atjungimo darbus atliko 2001 m., todėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.2002 „Statinio statybos rūšys“ pataisos, įsigaliojusios 2010 m. spalio 1 d., vertinant atsijungimo teisėtumą negali būti taikomos, nes galioja principas, kad įstatymas negalioja atgal. Apelianto buto atjungimas bus laikomas teisėtu tik tuomet, kai bus pateikti dokumentai, patvirtinantys procedūrų atlikimą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

375. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje NR. I858-13/2014 dėl Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių dalies teisėtumo turės įtakos tik teisiniams santykiams, kurie atsirado po sprendimo išviešinimo, t. y. po 2014 m. spalio 31 d.. Be to, panaikinus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių dalį, apeliantas turi vadovautis tiek Statybos įstatyme, tiek poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta atjungimo tvarka.

386. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašas, kuriame nuo 2015 m. kovo 13 d. galioja naujai pakeistas įrašas buto šildymas „vietinis centrinis šildymas“. Šios aplinkybės apeliantui buvo žinomos pirmosios instancijos teisme, tačiau jas patvirtinantys įrodymai teismui teikti nebuvo, todėl šios aplinkybės negali būti pripažintos tinkamu apeliacinio skundo pagrindu. Net ir nusprendus, jog šis įrodymas turėtų būti vertinamas, yra akivaizdu, kad mokesčiai už šilumos energiją buto šildymui galėtų būti neskaičiuojami tik nuo 2015 m. kovo 13 d., t. y. nuo duomenų pakeitimo viešame registre datos. Aplinkybė, kad apeliantas yra užpildęs deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, nepatvirtina atsijungimo procedūros užbaigimo teisės aktų nustatyta tvarka fakto. Neteisėtai vykdyti atjungimo darbai turi būti užbaigti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, apeliantas negali neteisėto atjungimo įteisinimui pasirinkti bet kurio kito jam palankesnio laikotarpio reglamentavimo.

397. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A442-512/2014, nurodė, kad apeliantas, atjungdamas šildymą, turėjo vadovautis Aplinkos ministro 2011 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. D1-786, kuriame buvo nustatyta, kad pertvarkant pastato inžinerines sistemas privalomi rašytiniai pritarimai (pastato administratoriaus ir bendrosios dalinės nuosavybės savininkų) paprastojo remonto aprašui. Be to, administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendime, kuris yra apelianto buto viešojo registro duomenų pakeitimo pagrindas, nurodė, kad registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą, tačiau registro tvarkytojas neturi teisės vertinti pateiktų duomenų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo.

408. Mokėtinos sumos už šilumos energiją apskaičiuojamos pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, atitinkančius namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymo prietaisus. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas nerealizavo teisės aktuose numatytos teisės pasirinkti kitokį šilumos paskirstymo metodą. Atsakovė neturi pagrindo šilumos energiją skirstyti kitokiu būdu nei nustato teisės aktai.

419. Apeliantas, kaip namo bendraturtis, negali būti atleistas nuo pareigos, kylančios iš įstatymų jam suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Bendrojo naudojimo patalpų mokesčiai net ir teisėtai buto šildymą atsijungusiems subjektams skaičiuojami pagrįstai.

4210. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovė gali vertinti skaitiklių, kurie apelianto teigimu nėra metrologiškai patikrinti duomenimis. Be to, į bylą pateikti įrodymai, kad atsakovė šešiuose iš aštuoniolikos namo butų įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens skaitiklius, priklausančius jau karšto vandens tiekėjui, tačiau apeliantas nėra sudaręs galimybės savo skaitiklį pakeisti.

4312. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo pareiga yra nustatoma tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, todėl būtent apeliantui tenka pareiga įrodyti reikalavimų pagrįstumą, t. y. šildymo atjungimo teisėtumą.

44Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir 2015 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. 5, b. l. 51-53). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

451. Komisijos atžvilgiu priimto teismo sprendimo apeliantai neskundžia, tačiau, Komisijos nuomone, teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog ginčo santykiams esant prievoliniams, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Komisiją ir Inspekciją, netaikomi. Ši išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką, suformuotą 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014.

462. Apeliantas nenurodo jokių teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, o pakartoti ieškinio argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą teismo sprendimą.

47Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir 2015 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. 5, b. l. 58-60). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

481. Apeliantas nenurodo materialinės ar proceso normų pažeidimų ar neteisingo jų pritaikymo.

492. Teismas pagrįstai nurodė, kad VĮ Registrų centro duomenys apie apelianto buto vietinį šildymo būdą nėra pakeisti, byloje nėra įrodymų, kad šie duomenys būtų nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Apelianto 2012 m. gruodžio 7 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą įregistruota nuo 2015 m. birželio 8 d., t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo.

503. Teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimai dėl šilumos paskaičiavimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. yra išnagrinėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o kitoje dalyje dėl skolos už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-6329-728/2015, todėl šie reikalavimai negali būti nagrinėjami pakartotinai.

514. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl buto šildymo ir karšto vandens tiekimo sutarčių pripažinimo nutrauktomis nuo šildymo ir karšto vandens ruošimo būdų pakeitimo, todėl šie reikalavimai negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme.

52IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

53CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

54Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino ir nepasisakė dėl reikšmingų įrodymų, skundžiamas sprendimas yra be motyvų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti esant bent vieną CPK 329 straipsnyje nurodytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Pažymėtina, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas; teisingas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš teismo sprendime nurodytų (esančių) motyvų galima spręsti, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kurie leidžia spręsti, kodėl buvo priimtas sprendimas netenkinti apelianto reikalavimų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.

55Apeliacinis skundas netenkintinas.

56Dėl atlikto atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų teisėtumo.

57Apelianto bute atlikto esančių šilumos įrenginių atjungimo teisėtumo klausimo išsprendimas turi tiesioginę reikšmę sprendžiant dėl kitų apelianto reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija visų pirma vertina pirmosios instancijos teismo motyvus šiuo aspektu. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šilumos įrenginiai laikomi neatjungtais tol, kol buto savininkas neįvykdo teisės aktų reikalavimų ir buto savininkui prievolė mokėti už šilumos energiją išlieka tol, kol nebus atlikti visi teisės aktų numatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmai.

58Šiuo atveju atliktų darbų (ne)teisėtumo klausimas teisme jau buvo išspręstas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. liepos 4 d. sprendimu priteisė UAB „Vilniaus energija“ skolą už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2006 m. sausio 31 d., o Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs šių sprendimų teisėtumą, 2007 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 konstatavo, kad ieškovo atliktas buto atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų yra neteisėtas, nes atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų (t. 2, b. l. 106-112). Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minimoje nutartyje detaliai nurodė teisės aktus, reglamentavusius specialias atjungimo procedūras, kurių turėjo laikytis ir apeliantas. Atliktų darbų neteisėtumo faktas buvo nustatytas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-419-115/2010 sprendžiant dėl skolos už šildymą ir karštą vandenį už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. balandžio 21 d. priteisimo, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (t. 2, b. l. 117-120). Apeliantas yra kreipęsis dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. panaikino dalį Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (byla Nr. I-756-8/2012). Apeliantas nurodė, kad statybos teisinius santykius, įskaitant šildymo būdo keitimo darbus, reglamentuoja Statybos įstatymas, o ne koliziniu pripažintas Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys teisės aktai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi apelianto prašymo netenkino o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-30-467/20133 pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį paliko nepakeistą (t. 2, b. l. 123-131). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. civilinėje byloje Nr. 2SA-82-619/2013 taip pat sprendė dėl pagrindų proceso atnaujinimui egzistavimo ir nurodė, kad teisės aktai, kuriais vadovavosi teismas, priimdamas sprendimą, apelianto nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nebuvo panaikinti (CPK 182 str. 2 p.).

59Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo prieiti kitokią nei pirmosios instancijos teismo išvadą – akivaizdu, jog apelianto teiginiai, jog jo butas yra teisėtai atjungtas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos 2001 m., yra nepagrįsti bei neatitinkantys byloje esančių įrodymų bei prieštaraujantys faktams, nustatytiems minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo klausimas jau yra išspręstas išnagrinėtose bylose, kadangi nagrinėtų ginčų laikotarpis ir reikalavimai skiriasi, pripažintini nepagrįstais. Kaip minėta, pirmiausiai turėjo būti įvertintas atliktų atsijungimo darbų teisėtumas / neteisėtumas, kurį nustačius, sprendžiama dėl reikalavimų, susijusių su atsiskaitymu už šilumos energiją, pagrįstumo. Todėl Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus galutinį sprendimą dėl atliktų darbų teisėtumo, kurio argumentų teisėjų kolegija nebekartoja, ir teismams atitinkamai išsprendus skolos už šilumos energiją priteisimo klausimus, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas galėjo / turėjo peržiūrėti šiuos sprendimus.

60Apeliantas taip pat nurodo, kad 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Statybos įstatymas bei Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ numato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskirtinas paprastam remontui, kuriam nėra reikalingas joks projektas, leidimas ar sutikimas, todėl nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantas įrodinėjo savo teisę pagal nuo 2010 m. spalio mėn. galiojančią Statybos įstatymo redakciją įteisinti statybos darbus, kurie buvo atlikti 2001 m. pažeidžiant šiuo metu nebegaliojančių teisės normų reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas turėjo atlikti teisės aktuose, kurie galiojo faktinio atsijungimo metu, t. y. 2001 m., įtvirtintus reikalavimus, dėl ko laikytini pagrįstais pirmosios instancijos teismo motyvai, jog teisinio reguliavimo srityje galioja bendrasis teisės principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Todėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ pataisos dėl inžinierinių sistemų keitimo priskyrimo paprastajam remontui, įsigaliojusios tik nuo 2010 m. spalio 1 d., netaikytinos vertinant apelianto buto atjungimo teisėtumą, kuris atliktas 2001 m. Be to, kaip minėta, būtinumą vadovautis faktinio atsijungimo metu galiojusiais teisės aktais nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007. Apeliantas pateikė 2011 m. birželio 18 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (t. 1, b. l. 172-173), kurioje nurodyta, kad apelianto bute atlikti esančios bendrosios namo inžinerinės (šildymo) sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos iš centralizuotų šilumos tinklų paprastojo remonto darbai ir bute įrengtas vietinis centrinis (elektrinis) šildymas. Deklaracijoje nurodoma, jog nei statybą leidžiantis dokumentas, nei statinio projektas nėra privalomi (2 ir 3 p.). Ši deklaracija yra pasirašyta tik apelianto. Kadastrinių matavimų byloje taip pat nurodyta, jog šildymas yra vietinis centrinis (t. 1, b. l. 174 – 180).

61Teisėjų kolegija akcentuoja, kad net ir vertinant deklaracijos metu galiojusių teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo konstatuoti, jog teisėtas atsijungimas buvo galimas vien užpildžius tik apelianto pateiktą 2011 m. birželio 18 d. deklaraciją. Deklaracijos užpildymo metu galiojusioje Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijoje (nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d.) buvo nustatyta, kad, atjungiant daugiabučio namo butą ar kitą patalpą, daugiabučio namo valdytojas, jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui pakeisti daugiabučio namo butų bei kitų patalpų šildymo būdą arba daugiabučio namo buto ar kitos patalpos savininkas, pageidaujantis pakeisti šildymo būdą, privalo pateikti savivaldybės institucijai prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir informaciją (108.1 punktas).Prie prašymo turėjo būti pridėti šie dokumentai: butų ir kitų patalpų savininkų priimtas sprendimas ir pavedimas valdytojui keisti buto šildymo būdą bei valdytojo raštiškas sutikimas (108.1.1 p.); valdytojo įsipareigojimas vykdyti prievoles prižiūrėtojui pagal pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį jam tenkančia dalimi dėl pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų priežiūros (108.1.2 p.); savivaldybės ar jos įgaliotos institucijos išvada, kad dėl buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų ir kito jų šildymo būdo kiti to daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nepatiria papildomų išlaidų, arba šių išlaidų išklotinė (108.1.4.) ir kiti dokumentai. Taip pat buvo nurodyta, kad šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (122 p.). Taisyklių 123 punktas reglamentavo, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Įvertinus šias nuostatas, darytina išvada, jog apeliantas nepagrįstai teigia, jog Statybos įstatymo pakeitimas nulėmė tai, kad atsijungimo darbams atlikti nebuvo būtini jokie leidimai ar sutikimai. Akivaizdu, jog deklaracijos užpildymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė eilę reikalavimų, kuriuos turėjo atlikti apeliantas.

62Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas buvo informuotas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 5 d. administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015 patenkino apelianto skundą ir šio teismo sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo pakeistas apelianto buto šildymo būdas į vietinį centrinį, tačiau teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nepagrįstai nevertino. Pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais nėra, kadangi, pirma, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog VĮ Registrų centras netenkino ieškovo prašymo pakeisti kadastrinius duomenis nurodant, kad šildymo būdas yra vietinis (elektrinis) šildymas, nes pateikta 2012 m. gruodžio 7 d. deklaracija apie statybos užbaigimą neatitinka teisės aktų reikalavimų – neužpildytas deklaracijos punktas „Statybą leidžiantis dokumentas“. Pirmosios instancijos teismas vertino VĮ Registrų centro motyvus, t. y. kad, nors statybos darbai atlikti iki Statybos įstatymo pakeitimo įsigaliojimo (2010 m. spalio 1 d.), apeliantas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis pabaigė procedūras pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Be to, ir 2014 m. kovo 19 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad buto šildymas yra centrinis šildymas ir centralizuotų sistemų (t. 2, b. l. 145-146). Antra, tik apeliaciniame skunde nurodoma, kad pateikiamas Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašas, kuriame nuo 2015 m. kovo 13 d. galioja naujai pakeistas įrašas buto šildymas „vietinis centrinis šildymas“. Pateiktame 2015 m. birželio 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.1 punkte nurodyta, kad buto šildymas yra vietinis centrinis šildymas (t. 5, b. l. 48-49). Išrašo 7.1 punkte nurodytas ir juridinis faktas – įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015. Tačiau išrašo 10.2 punkte, kitaip nei nurodo apeliantas, nustatyta, kad kadastro duomenų tikslinimas, atliktas 2012 m. kovo 7 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, galioja nuo 2015 m. birželio 6 d. Taigi, įrašas apie kadastrinių duomenų tikslinimą deklaracijos pagrindu išviešintas 2015 m. birželio 8 d., t. y. po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Be to, registre išviešintos informacijos pateikimas nesudarytų pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo, nes deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymas ir kadastrinių duomenų pakeitimo fakto išviešinimas nepatvirtina atsijungimo procedūros užbaigimo teisės aktų nustatyta tvarka fakto. Minėtame 2015 m. kovo 05 d. sprendime, kuris yra apelianto buto viešojo registro duomenų pakeitimo pagrindas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą / kadastrą ir išviešinimas, t. y. VĮ Registrų centro veiklą reglamentuojantys įstatymai nesuteikia teisės VĮ Registrų centrui ir jo teritoriniams skyriams vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Taigi, registro tvarkytojui neturint teisės vertinti pateiktų duomenų apie atliktus statybos darbus teisėtumo, apelianto nurodyti išviešinti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti atliktų darbų teisėtumą. Priešingai, šioje nutartyje nurodytas teisinis reglamentavimas, kaip minėta, sudaro pagrindą spręsti, jog atsijungimo darbai buvo atlikti neteisėtai.

63Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai, jog nagrinėjamam civiliniam ginčui įtakos turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai dėl Taisyklių dalies panaikinimo, į kuriuos pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, nėra pagrįsti. Konkrečiai apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 panaikino Taisyklių nuostatas, kurios neteisėtai reglamentavo šildymo būdo pakeitimo darbus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 pasisakė dėl apelianto nurodomo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012. Kasacinis teismas konstatavo, kad atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija toje byloje pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos ir pripažino, jog, neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, šilumos tiekimo santykiai nėra nutrūkę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą. Taigi, net ir esant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, kuriuo remiasi apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas teisės išaiškinimas akivaizdžiai nesudaro pagrindo spręsti, jog atsijungimo darbai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo turėjo būti atliekami tik pagal statybos santykius reglamentavusius teisės aktus.

64Apeliantas taip pat akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-12/2014 panaikino Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-298 patvirtintų Taisyklių dalį, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis panaikintomis nuostatomis. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovės motyvus šiuo aspektu, t. y. sutiktina, kad nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje NR. I-858-13/2014 turės įtakos tik teisiniams santykiams, kurie atsirado po sprendimo įsiteisėjimo. Be to, net ir panaikinus dalį Taisyklių nuostatų, apeliantui išliko pareiga vadovautis galiojančiais teisės aktais.

65Dėl pagrindo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją bei karštą vandenį.

66Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apelianto atlikti atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemų darbai yra neteisėti, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimų, susijusių su apskaičiuotų mokesčių perskaičiavimu. Akcentuotina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 sprendė, jog nesilaikius teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. neteisėtai atsijungus, vartotojui išlieka pareiga atsiskaityti už suteiktą energiją. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išnagrinėtose civilinėse bylose dėl skolos iš apelianto priteisimo buvo nagrinėjamos tapačios aplinkybės, kurios nurodytos ir apelianto ieškinyje, skunduose Inspekcijai ir Komisijai, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai iš naujo nevertino aplinkybių, nustatytų jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nėra pagrindo pripažinti, jog tarp ginčo šalių anksčiau išnagrinėtos civilinės bylos pirmosios instancijos teismo buvo vertinamos nepagrįstai ar netinkamai. Be to, ir Komisija 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr. R2-986 nurodė ginčus, kilusius tarp apelianto ir atsakovės skirtingais atsiskaitymo laikotarpiais, bei vertino, jog reiškiami reikalavimai yra išnagrinėti teismuose (t. 1, b. l. 156-166). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien apelianto manymas, kad išnagrinėtose civilinėse bylose spręsti klausimai nėra tapatūs nagrinėjamoje byloje sprendžiamiems reikalavimams, yra subjektyvus, nesudarantis pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas reiškė reikalavimą dėl mokėjimų perskaičiavimo už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo. Nors ne dėl viso šio laikotarpio UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai dėl skolų priteisimo yra išnagrinėti / nagrinėjami, tačiau atlikti atsijungimo darbai, kaip minėta, yra neteisėti, kas nulemia reikalavimo netenkinimą.

67Apeliantas, siekdamas įrodyti skundžiamo sprendimo dalyje dėl perskaičiavimų neteisėtumo faktą, nurodo, jog kitoje byloje, nagrinėjamoje tarp tų pačių šalių, buvo paskirta ekspertizė, kuri patvirtino, kad atsakovė pažeidė apelianto teises, priskirdama šilumos energiją apelianto butui, kuris nebuvo centralizuotai šildomas, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nevertino ir dėl jos nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta 2014 m. rugsėjo 16 d. techninės ekspertizės išvada, atlikta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2462-466/2014 (t. 3, b. l. 104-115), neturi įtakos sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje, nes ji atlikta ne šioje byloje, jos pagrįstumą ir reikšmę vertins kitas teismas kitoje (paminėtoje) byloje pareikšto ieškinio ribose. Be to, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi sprendė klausimą dėl ekspertizės skyrimo ir nurodė, kad esanti medžiaga suteikia pakankamą galimybę atsakyti į apelianto nurodytus klausimus, kurie apelianto nuomone, turėtų būti teikiami ekspertui (t. 3, b. l. 183-184).

68Dėl apskaitos tinkamumo.

69Pirmosios instancijos teismas, apelianto nuomone, neatskleidė bylos esmės, kadangi nepasisakė dėl šilumos tiekėjos kaltės dėl metrologiškai nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos ginčo name. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu bei kompetentingų valstybės institucijų išaiškinimais atsakovei nedraudžiama vertinti tokių (t. y. metrologiškai nepatikrintų) skaitiklių parodymų. Todėl pripažintina, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas šių aplinkybių nevertino. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-808/2014 suformuotą išaiškinimą. Lietuvos administracinis teismas, nagrinėdamas UAB „Vilniaus energija“ skundą dėl Lietuvos metrologijos inspekcijos 2013 m. gegužės 2 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-1275 (V13) privalomųjų nurodymų, dėl namo, kuriame apeliantas turi butą, teisėtumo, nors ir nurodė, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos nurodymai pagrįsti, tačiau akcentavo, kad UAB „Vilniaus energija“ skirtas nurodymas, atsižvelgiant į pareiškėjo karšto vandens vartotojams teikiamų paslaugų specifiką (kuri pasireiškia tuo, kad tinkamas pareigos vykdymas priklauso ne vien nuo tiekėjo, bet ir nuo butų savininkų valios ir elgesio, bei tuo, kad tiekėjas yra atsakingas už visame mieste, o ne tik patikrintame name esančių apskaitos prietaisų metrologinę patikrą), turi būti suprantamas ir aiškinamas ne kaip atskiras ir besąlygiškas reikalavimas, o kartu su kitais pateiktais nurodymais, kuriuose yra konkretizuojamas pareiškėjo elgesys, užtikrinant teisės aktų tinkamą įvykdymą ateityje. Teismas konstatavo, jog ginčijamas nurodymas atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, negali būti laikomas absoliutu, draudžiančiu UAB „Vilniaus energija“ naudoti metrologiškai nepatikrintus karšto vandens skaitiklius nuo ginčo akto surašymo laiko. Be to, ir Komisija 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr. R2-986 pažymėjo, kad nebuvo ir nėra aišku, kokius veiksmus privalo atlikti karšto vandens tiekėjai, siekdami sutvarkyti karšto vandens apskaitą, kokie karšto vandens apskaitos prietaisai privalo būti įrengti, kaip spręsti situacijas, kai karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengiami dėl karšto vandens naudotojo kaltės (t. 1, b. l. 156-166). Komisija nurodė, kad griežtas nustatyto reglamentavimo, kuris nedetalizuotas poįstatyminiais teisės aktais, taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, o apskaitos sutvarkymas vertintinas kaip tęstinis procesas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl atsakovės pareigų atlikimo teisėtumo, vertintinas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ ir jo vėlesni pakeitimai, kuriais karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste yra nustatytas iki 2017 m. kovo 1 d. Be to, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalyje apelianto namo butų nauji skaitikliai buvo įrengti, o kituose butuose – ne, kadangi gyventojai nesuteikė teikėjui galimybės tai padaryti (t. 2., b. l. 163-169). 2013 m. spalio 29 d. pažeidimo nustatymo akte nurodyta, kad būtent apeliantas (buto Nr. 9 savininkas) nesudarė galimybės pakeisti bute karšto vandens skaitiklį (t. 2, b. l. 168). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės, nes, kaip matyti, ir pats apeliantas neatliko visų veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti.

70Dėl mokesčių už karšto vandens temperatūros palaikymą pagrįstumo.

71Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą pripažinti taikytą karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį neteisėtu, nes nenurodė jokių motyvų, kurie pagrįstų karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio teisėtą taikymą butų savininkams, kuriems nėra teikiamas karštas vanduo. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėtose bylose pripažino, jog, neteikiant karšto vandens, negali būti skaičiuojamas mokestis už jo temperatūros palaikymą.

72Pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, jog vartotojai, neteisėtai atsijungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Negana to, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 nurodė, kad visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrųjų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Įvertinus šį išaiškinimą, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo perskaičiuoti mokėjimus iš šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui, yra pagrįsta, kadangi net teisėtai atsijungusiems (šiuo atveju, kaip ne kartą minėta, nustatytas neteisėtas atsijungimas) asmenims pareiga atsiskaityti už šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui išlieka. Aplinkybė, jog karštas vanduo apeliantui nebuvo teikiamas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, nes, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos karšto vandens temperatūros palaikymui yra priskirtinos prie namo savininkų išlaidų, t. y. nesiejant jų su konkrečiai suvartotu energijos kiekiu.

73Dėl taikomo šilumos paskirstymo metodo teisėtumo ir bendrojo naudojimo patalpų šildymo.

74Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apelianto namo šilumos vartotojai buvo pasirinkę metodą, pagal kurį būtų nustatoma, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam vartotojui. Teismas pripažino, kad šilumos vartotojų teisės nėra pažeidžiamos, nes šilumos tiekėjas teisės aktų nustatyta tvarka taiko šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą (-us). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė pagrįstų argumentų, kurių pagrindu galėtų būti paneigta pirmosios instancijos teismo išvada. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo vien nustatęs, kad butų savininkai nebuvo pasirinkę kito šilumos paskirstymo būdo, nors turėjo įvertinti, ar atsakovės pasirinktas šilumos paskirstymo būdas atitinka šildymo prietaisus, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis.

75Teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr. R2-986 nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog pastate yra nuo centralizuotos šildymo sistemos atjungtų butų, ir į tai, jog įrengtą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą labiausiai atitinka metodas Nr. 4 ir metodas Nr. 5, darė išvadą, jog UAB „Vilniaus energija“ šilumos paskirstymui taiko tinkamus šilumos paskirstymo metodus (t. 1, b. l. 156-166). Taigi, taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumą nustatė ir Komisija. Tuo tarpu tiek iš apelianto ieškinio reikalavimo, tiek iš ieškinio bei apeliacinio skundo motyvų taip ir neaišku, kokį metodą/us, kritikuodamas taikomus, pats apeliantas pripažįsta tinkamiausiu (būtent taip formuluojamas ieškinio reikalavimas) ir prašo jį taikyti – ieškinyje nurodoma, kad turėjo būti taikomas arba metodas Nr. 4, nepriskiriant apelianto butui centralizuotos šilumos dalies, arba Nr. 4 kartu su Nr. 5, bet su išlygomis (t. 1, b.l. 143-148), apeliaciniame skunde nurodomas dar vienas variantas – Nr. 4 kartu su Nr. 5 arba Nr. 10. Toks nenuoseklus apelianto teiginių dėl taikytinų metodų dėstymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia konstatuoto tinkamo metodo taikymo. Be to, apeliaciniame skunde nepaneigiama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad apeliantas kartu su kitais butų savininkais nerealizavo teisės aktuose numatytos teisės pasirinkti kitokį šilumos paskirstymo metodą.

76Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog namo rūsyje yra kitų butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrųjų patalpų šildymui. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, patvirtina, kad turi būti atsižvelgiama faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingąjį plotą. Taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 pripažino, kad pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, suformuotas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, nėra aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi bylų ratio decidendi nėra tapatus. Paminėtoje byloje buvo nagrinėjamas bendrijos ir jos nario – negyvenamųjų patalpų savininko ginčas dėl teisių ir pareigų, naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe, proporcingai savo daliai mokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Joje ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais susirinkimo nutarimus dėl šilumos punkto renovacijos, šildymo sistemos remonto. Tokiame kontekste buvo pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas, kad, nustatant butų ir patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų), nors ir teisiškai neįregistruotų, patalpų naudingais plotas. Taigi, nagrinėjamu atveju šis išaiškinimas nelaikytinas aktualiu, be to apeliantas nurodė tik abstrakčius pasvarstymus, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis – neįrodyta, kad duomenys apie sandėliukų plotus buvo pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šis į juos neatsižvelgė. Taisyklių 133.4 punktas numato, kad vartotojas privalo pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2010 m. spalio 25 d. galiojusios šių taisyklių redakcijos 235.19 punktas tokią pareigą numatė pastato valdytojui (administratoriui). Todėl nesant duomenų, jog atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, jog ši aplinkybė turi įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išplėsti šilumos tiekėjo pareigas apeliantų norima apimtimi.

77Apeliantas taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 pateiktu teisės aiškinimu. Tačiau toje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje Komisija buvo pripažinusi, jog šilumos tiekėjas netinkamai parinko šilumos paskirstymo metodus ir dėl šios priežasties buvo sprendžiamas mokėjimų perskaičiavimo klausimas, kas, atitinkamai, ir sudarė prielaidas įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją. Be to, nėra tapačios nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

78Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

79Apeliacinės instancijos teismui nereikšti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

80Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

81Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuotos šilumos energijos ir karšto... 5. Ieškovas ieškinyje prašo: 1. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus... 6. Nurodė, kad kreipėsi Komisiją dėl atsakovės UAB „Vilniaus energija“... 7. Atsakovė pažeidinėja vartotojų teises ir Ūkio ministro 1999 m. gruodžio... 8. Ieškovas nevartoja centralizuoto karšto vandens apskritai, todėl neprivalo... 9. Atsakovas nuo 2001 metų yra teisėtai atsisakęs centralizuoto buto šildymo,... 10. Atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai ginčo laikotarpiu ieškovo namui taikė... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo... 13. Teismas pažymėjo, kad šilumos įrenginiai laikomi neatjungtais tol, kol buto... 14. Ieškovas ginčija jam priskaičiuotų mokesčių dydį tuo pagrindu, kad... 15. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima... 16. Teismas sprendė, kad nei Komisija, nei Inspekcija nėra įpareigotos... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai... 18. Ieškovas R. Z. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 19. 1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto buto šildymo būdo pakeitimo... 20. 2. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik prejudiciniais... 21. 3. Apeliantas neprivalo mokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens... 22. 4. Teismas išvados, kad apeliantas neteisėtai pakeitė šildymo ir karšto... 23. 5. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m.... 24. 6. Teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl to, kad apeliantas įrodinėjo... 25. 7. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje 3K-3-155/2005 yra... 26. 8. Nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Statybos įstatymas bei Statybos techninis... 27. 9. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą pripažinti buto... 28. 10. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl šilumos... 29. 11. Teismas neįvertino aplinkybės, kad namo rūsyje yra kitų butų... 30. 12. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą pripažinti taikytą... 31. 13. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, rungimosi principą, rėmėsi... 32. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5,... 33. 1. Apeliaciniame skunde nurodomi prieštaringi teiginiai bei aplinkybės,... 34. 2. Apeliaciniame skunde atkartojami (nukopijuoti dalimis) patikslinto ieškinio... 35. 3. Teismas pagrįstai nurodė, kad išnagrinėtose civilinėse bylose dėl... 36. 4. Apeliantas pripažino, kad buto šildymo, karšto vandens atjungimo darbus... 37. 5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas... 38. 6. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro... 39. 7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d.... 40. 8. Mokėtinos sumos už šilumos energiją apskaičiuojamos pagal šilumos... 41. 9. Apeliantas, kaip namo bendraturtis, negali būti atleistas nuo pareigos,... 42. 10. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovė gali vertinti... 43. 12. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes teismų praktikoje... 44. Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į... 45. 1. Komisijos atžvilgiu priimto teismo sprendimo apeliantai neskundžia,... 46. 2. Apeliantas nenurodo jokių teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, o... 47. Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą... 48. 1. Apeliantas nenurodo materialinės ar proceso normų pažeidimų ar... 49. 2. Teismas pagrįstai nurodė, kad VĮ Registrų centro duomenys apie apelianto... 50. 3. Teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimai dėl šilumos paskaičiavimo... 51. 4. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl buto... 52. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 53. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 54. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos... 55. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 56. Dėl atlikto atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų... 57. Apelianto bute atlikto esančių šilumos įrenginių atjungimo teisėtumo... 58. Šiuo atveju atliktų darbų (ne)teisėtumo klausimas teisme jau buvo... 59. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo... 60. Apeliantas taip pat nurodo, kad 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Statybos... 61. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad net ir vertinant deklaracijos metu... 62. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas buvo... 63. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai, jog nagrinėjamam... 64. Apeliantas taip pat akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis... 65. Dėl pagrindo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją bei karštą... 66. Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog... 67. Apeliantas, siekdamas įrodyti skundžiamo sprendimo dalyje dėl... 68. Dėl apskaitos tinkamumo.... 69. Pirmosios instancijos teismas, apelianto nuomone, neatskleidė bylos esmės,... 70. Dėl mokesčių už karšto vandens temperatūros palaikymą pagrįstumo.... 71. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą... 72. Pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais, teisėjų kolegijos... 73. Dėl taikomo šilumos paskirstymo metodo teisėtumo ir bendrojo naudojimo... 74. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų,... 75. Teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr.... 76. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino... 77. Apeliantas taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d.... 78. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo... 79. Apeliacinės instancijos teismui nereikšti prašymai dėl bylinėjimosi... 80. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 81. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti...