Byla 2-1100/2014
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, nagrinėjimas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria sustabdytas civilinės bylos pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, nagrinėjimas, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovo 2011 m. rugsėjo 12 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį; taikyti restituciją ir ieškovės sumokėtą 139 040,80 Lt sumą pripažinti ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį argumentavo tuo, kad atsakovas klaidinamai nurodė, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, todėl sutartis, pasirašyta dėl suklydimo, pripažintina negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 5 d. nutartimi bylą sustabdė iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 gavimo ir kasacinės bylos išnagrinėjimo. Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl apsaugos, taikomos Indėlių sertifikato (jei jis nepatenka į Indėlių garantijų direktyvos reguliavimo sritį) ir Obligacijų sutarčių turėtojams (investuotojams), apimties pagal Europos Sąjungos teisę. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas ir pagrindas yra tiesiogiai susijęs su minėta kasacine tvarka nagrinėjama civiline byla Nr. 3K-7-559/2013, tarp bylų yra prejudicinis ryšys, todėl nesustabdžius šios bylos nagrinėjimo kyla priešingų teismų sprendimų panašiose bylose rizika, todėl sustabdė civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį, nagrinėjimą (CPK 164 str. 4 p.).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 5 d. nutartį ir bylos nagrinėjimą atnaujinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas negalėjo taikyti CPK 163 straipsnio 9 punkto nuostatos, nes ji taikoma ne kitai, o nagrinėjamai bylai, tačiau į ESTT buvo kreiptasi kitoje byloje.
  2. CPK 164 straipsnyje numatyti fakultatyvūs bylos sustabdymo pagrindai turi būti taikomi nepažeidžiant proceso koncentracijos principo, užtikrinančio vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – tinkamo taikymo bei asmens teisės, kad teismas bylą išnagrinėtų per kiek įmanoma trumpesnį laiką, realizavimo. Byla sustabdyta neribotam laikui, nes neaišku, kada bus priimtas prejudicinis sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, todėl iš esmės pažeidžiama apeliantės teisę į teisminę gynybą.
  3. Byloje aktualios aplinkybės, susijusios su apeliantės suklydimo nustatymu, turi būti išnagrinėtos konkrečioje byloje jos nestabdant, taikant tokio pobūdžio bylose suformuotą praktiką –Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013.
  4. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kliudančių bylą išnagrinėti iš esmės bei neįvardijo, kokią reikšmę kasaciniame teisme priimtas sprendimas turėtų nagrinėjant ieškovės suklydimo klausimą. Kita vertus, byloje priėmus ESTT prejudiciniam sprendimui priešingą sprendimą, nesutapimai gali būti pašalinti apskundus Vilniaus apygardos teismo sprendimą.

8Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nutartis teisėta ir pagrįsta, joje išdėstyti motyvai pagrindžia bylos sustabdymą. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 nagrinėjamas ginčas faktinėmis aplinkybėmis panašus į šioje byloje nagrinėjamą ginčą, o pagal CPK 4 straipsnį, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagrįstai manytina, kad kasacinio teismo priimtas procesinis sprendimas turės esminės reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui panašaus pobūdžio bylose.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

10Atskirasis skundas netenkinamas.

11Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

12Civilinės bylos sustabdymas reiškia laikiną visų procesinių veiksmų, atliekamų nagrinėjant bylą (išskyrus procesinius veiksmus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimu), sustabdymą dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios (CPK 163 – 164 str., 166 str. 3 d., 167 str. 1 d.). Dėl šios priežasties civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų – koncentruotumo ir ekonomiškumo – pažeidimo tikimybę, kaip teisingai nurodo apeliantė. Todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo (tiek privalomojo, pagal CPK 163 straipsnio nuostatas, tiek fakultatyvaus, pagal CPK 164 straipsnio nuostatas) klausimą, privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai jos išnagrinėti.

13Skundžiamos nutarties turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą sustabdė remdamasis CPK 164 straipsnio 4 punktu iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013 (Nr. 3K-7-172/2014), bet ne 163 straipsnio 9 punkto pagrindu, kaip klaidingai aiškina apeliantė. Pirmosios instancijos teismo 163 straipsnio 9 punkto nuostatos nurodymas skundžiamoje nutartyje, nereiškia, kad teismas ja vadovavosi. Sprendimą dėl bylos nagrinėjimo stabdymo teismas motyvavo tuo, kad kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje priimtas procesinis sprendimas turės esminę reikšmę sprendžiant ieškovės reikalavimų pagrįstumo klausimą.

14Ieškinio turinys patvirtina, kad byloje pareikšto ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, jog ieškovė, sudarydama su atsakovu indėlio sertifikato sutartį, buvo suklaidinta dėl to, kad pagal šią sutartį įgyjamai finansinei priemonei taikoma draudimo apsauga, numatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. Taigi, byloje kilusio ginčo dalykas yra tiesiogiai ir betarpiškai susijęs su tuo, kokia teisinė apsauga pagal Europos Sąjungos teisę taikoma atsakovo platintų indėlių sertifikatų turėtojams. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šios bylos ir kasaciniame teisme nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa. Abejose bylose keliami klausimai dėl indėlio sertifikato sutarties (kasaciniame teisme nagrinėjamoje byloje be to sprendžiama ir dėl obligacijų sutarties) pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, restitucijos taikymo galimybės bei valstybės pareigos privalomai apdrausti (apsaugoti) indėlių sertifikatų turėtojus. Minėtoje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad nagrinėjamu atveju kilo galimo tiesioginio atitinkamų direktyvų (kurios galimai numato privalomą investuotojų (indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojų) apsaugą) taikymo klausimas, nes Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė galimai pažeidė atitinkamų direktyvų nuostatas ir šio klausimo nesureguliavo nacionaliniu lygmeniu. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdė civilinę bylą Nr. 3K-7-172/2014 ir kreipėsi į ESTT prašydamas priimti prejudicinį sprendimą, be kitų, atsakant ir į klausimą, ar pagal atitinkamų direktyvų nuostatas indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams turi būti taikoma apsauga (garantija). Įvertinus kasaciniame teisme nagrinėjamų klausimų aktualumą šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, matyti, kad tuo atveju, jei kasacinis teismas konstatuotų, jog vadovaujantis atitinkamomis direktyvomis indėlio sertifikato turėtojui taip pat turi būti privalomai taikomas valstybinis draudimas (apsauga), apeliantei būtų priteista draudiminė išmoka (ko iš tikrųjų ir siekia apeliantė), nepaisant to, ar ji suklydo dėl indėlio sertifikato sutarties esmės ir laikė ją sandoriu, kuris privalomai draudžiamas valstybės, ar suklydimo nebuvo. Tokiu atveju suklydimo fakto dėl indėlių sertifikatams taikytinos valstybės draudimo apsaugos nustatymas netektų teisinės prasmės, nes niekaip papildomai neįtakotų apeliantės turtinės padėties ar turtinių interesų (apeliantės atsakovui pareikštas finansinio reikalavimo dydis neviršija mokėtinos valstybės apdraustos sumos dydžio).

15Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nusprendęs sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kasaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-172/2014 priėmė racionalų ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio tikslas – jau pirmosios instancijos teisme priimti kasacinio teismo praktiką atitinkantį sprendimą ir tokiu būdu eliminuoti apeliacijos bei kasacijos tikimybę, sutrumpinti proceso trukmę, sumažinti bylinėjimosi išlaidas (įskaitant ir atsakovo, kuris yra bankrutavęs, administravimo išlaidas). Dėl aptartų aplinkybių, atmetami kaip nepagrįsti apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė pakankamo objektyvaus civilinės bylos sustabdymo pagrindo (CPK 12 str., 1623 str., 164 str. 4 p., 178 str.).

16Atsižvelgiant į išdėstytą bei įvertinus tikrąjį ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu tikslą atmestini kaip nepakankami ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo šią bylą toliau nagrinėti vadovaudamasis kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, kurioje buvo pateikti teisės normų taikymo išaiškinimai tik dėl suklydimo fakto nustatymo, nesprendžiant klausimo dėl indėlių sertifikato sutarties privalomo draudimo (apsaugos) taikymo. Išvados, jog tokiais atvejais būtina sustabdyti bylos nagrinėjimą, laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-585/2014; 2014 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-577/2014; 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-675/2014; 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-811/2014; 2014 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1003/2014.

17Esant išdėstytoms aplinkybėms atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai