Byla eP-101-492/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 pagal pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. Ž. ir G. Ž. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja M. R. į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydama: 1) panaikinti atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5985 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Taip pat prašė pavesti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto vertintojams atlikti ekspertizę ir nustatyti gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), kurioje gyveno pareiškėja ir į kurią 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51 buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiai savininkei ( - ), rinkos vertę 1998 m. gruodžio 31 dienai. Nurodė, jog 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjos vardu buvo kreiptasi į atsakovą dėl garantinio dokumento, patvirtinančio, kad pareiškėjai neatlygintinai bus suteikta kita gyvenamoji patalpa, išdavimo. Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (4.1.23)D3-5985 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjai jos prašomas garantinis raštas nebus išduotas, nes sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus metu pareiškėja patalpoje, grąžintoje buvusiam savininkui ( - ), nebegyveno. Pareiškėjos nuomone, atkūrus nuosavybės teises į ginčo gyvenamąją patalpą, Kretingos rajono savivaldybės administracija jai, kaip buvusiai jos naudotojai, turėjo išduoti valstybės garantiją dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo. Pareiškėja nurodė, jog nuomininkams, gyvenusiems buvusiems savininkams natūra grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, butuose, patalpose, teisė į valstybės garantiją buvo reglamentuota dar 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 21 straipsnio 6 dalyje, 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 20 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 5, 124, 126 punktuose, 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo Nr. VIII-792 9 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje, įgyvendinimo tvarkos 2.2 punkte, o šių teisinių santykių tęstinumą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime, konstatavęs, jog valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.

5Atsakovas Administracija atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimus prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6II.

7Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8Teismas apibrėžė, kad ginčas kilo dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo. Pareiškėja M. R. siekia, kad jai, kaip natūra grąžintame gyvenamajame name, esančiame ( - ), buvusios gyvenamosios patalpos nuomininkei, būtų išduota valstybės garantija, patvirtinanti, jog jai bus suteikta kita didesnės vertės gyvenamoji patalpa, kurios dalis, atitinkanti nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota jos nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Vertinta, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja M. R. buvo įtraukta į Kretingos rajono ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. sudarytą sąrašą asmenų, gyvenusių grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - ) apylinkėje. Pareiškėja prašė jos šeimai suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis ir nurodė, jog nuo 1987 m. spalio 5 d. ji yra gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomininke. Piliečio, pageidaujančio gauti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, anketoje pareiškėja pažymėjo, kad pageidauja išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus. Iš prašymo suteikti gyvenamąją patalpą turinio matyti, jog pareiškėja jai ir jos šeimai suteikti kitą gyvenamąją patalpą prašė, kadangi, anot jos, gyvenimo sąlygos ( - ) priklausančiame gyvenamajame name buvo labai blogos, namas avarinės būklės, neremontuojamas, daug metų buvo visai nešildomas, o sergančiai jos dukrai reikalingos geresnės gyvenimo sąlygos. Byloje pateiktame pasižadėjime yra pažymėta, kad pareiškėja sutinka nuomoti Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomą gyvenamąją patalpą. 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja pasirašė neterminuotą 58,17 kv. m gyvenamosios patalpos ( - ), nuomos sutartį. 1999 m. balandžio 27 d. Kretingos rajono tarybos sprendimu Nr. 51 į buvusį ( - ) pastatą, esantį adresu ( - ), buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jis grąžintas natūra ( - ). 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjos M. R. įgaliotas atstovas kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas M. R. išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai bus neatlyginamai suteikta kita gyvenamoji patalpa. 2013 m. lapkričio 7 d. Administracijos sprendime, įformintame raštu Nr. (4.1.23)-D3-5985, nurodyta, kad pareiškėjos M. R. prašymas jai išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteikta kita gyvenamoji patalpa netenkinamas, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo momentu pareiškėja ginčo gyvenamojoje patalpoje nebegyveno, todėl jos atžvilgiu Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, neturėtų būti taikomos. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad nuosavybės teisių atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis (Administracinių teismų praktika Nr. 8, 425 p.), be kita ko reiškiantis, kad būtina siekti suderinti tiek savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, tiek ir nuomininkų, kurie gyvena savininkams grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje ar bute interesus. Teismas rėmėsi pareiškėjos išsikėlimo iš ginčo gyvenamosios patalpos ir nuosavybės teisių į ją atkūrimo buvusiam savininkui metu galiojusios originalios Atkūrimo įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1, 3 dalimis. Pažymėta, jog nors, atsakovo nuomone, pareiškėja neturi teisės į valstybės garantijos suteikimą, nes nuosavybės teisių natūra atkūrimo metu ji gyvenamojoje patalpoje, esančioje adresu ( - ), negyveno, vertintina, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jau nuo 1991 metais prasidėjusio piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios pareiškėja įgijo nuomininkės, gyvenančios buvusiems savininkams grąžintiname gyvenamajame name, statusą ir iš minėtos patalpos buvo iškeldinta būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiam savininkui. Taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – ir Kompensacijų statymas) detalizuoja valstybės garantijas sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, šių garantijų įvykdymo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas. Šio įstatymo 1 straipsnis, apibrėždamas įstatymo taikymo sritį, nurodo, kad įstatymas reglamentuoja valstybės garantijas tiek sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams, tiek ir jų nuomininkams. Teismas rėmėsi Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 4 dalimis. Kartu pažymėta, kad nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, taip pat buvo taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (toliau – ir Aprūpinimo įstatymo) nuostatos. Teismas rėmėsi Aprūpinimo įstatymo 11 straipsniu (nuo 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusios Aprūpinimo įstatymo redakcijos – 9 straipsnis), 12 straipsniu. Nurodė, kad šioje įstatymo normoje numatytos valstybės paramos apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis formos iš esmės yra analogiškos kaip ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos garantijos nuomininkams. Taip pat rėmėsi Aprūpinimo įstatymo 17 straipsniu. Teismas vertino, kad nors pareiškėja M. R. dar 1992 m. birželio 16 d. buvo įtraukta į Kretingos rajono, ( - ) apylinkės viršaičio sudarytą sąrašą asmenų, turinčių gyvenamųjų patalpų poreikį dėl jų gyvenimo grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - )apylinkėje, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kaip buvo numatyta Aprūpinimo įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, pareiškėja kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, prašydama jai suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, taip pat užpildė anketą, pažymėdama, kad pasirenka šio įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatytą paramos formą – išsinuomoti savivaldybės gyvenamąją patalpą, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus. Pasižadėdama atlaisvinti ( - ) priklausiusią gyvenamąją patalpą, pareiškėja išreiškė valią nuomoti Kretingos rajono savivaldybei priklausančią ir pareiškėjai pasiūlytą gyvenamąją patalpą, todėl darytina išvada, jog pagal tuo metu galiojusių įstatymų nuostatas pareiškėja sutiko su siūloma Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatyta valstybės garantija nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Nors realiai garantinis dokumentas pareiškėjai ir nebuvo išduotas, gyvenamosios patalpos suteikimas pareiškėjos prašyme nurodytu būdu sutinkamai su Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatomis atitiko tikrąją pareiškėjos valią. Tokią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti 1998 m. gruodžio 31 d. buto, ( - ), nuomos sutartis, kurios pareiškėja neginčija. Konstatuota, kad vadovaujantis pareiškėjos išsikėlimo iš savininkui grąžintinos gyvenamosios patalpos ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjai valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas, buvo suteikta ir įvykdyta. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį bei Atkūrimo įstatymo nuostatas nuomininkai turi teisę tik į vieną valstybės garantiją, todėl vertintina, kad pareiškėjos prašymas jai suteikti valstybės garantiją yra nepagrįstas. Vertinta, jog nors nurodymu, kad pareiškėja neturi (-ėjo) teisės į valstybės garantiją, atsakovas netinkamai aiškino teisės aktus, konstatavus, jog atsisakymas pareiškėjai M. R. išduoti valstybės garantiją yra pagrįstas, pagrindų 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimui Nr. (4.1.23)-D3-5985 panaikinti ir atsakovą įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, nėra. Dėl prašymo skirti ekspertizę, siekiant nustatyti patalpų ( - ) kuriose gyveno pareiškėja ir į kurias 1999 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 51 buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusiam savininkui ( - ), rinkos vertę 1998 m. gruodžio 31 d., teismas pažymėjo, jog kadangi nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl valstybės garantijos dydžio, o dėl pareiškėjos teisės į valstybės garantijos suteikimą, prašymas skirti gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), turto vertės ekspertizę netenkintinas.

9III.

10Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti – panaikinti Administracijos Sprendimą ir įpareigoti Administraciją vykdyti Įstatymo reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

11Apeliaciniame skunde pareiškėja: 1) nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir išvadomis, kad nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, taip pat buvo taikomos Aprūpinimo įstatymo nuostatos; kad Aprūpinimo įstatymo 12 straipsnyje numatytos valstybės paramos apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis formos iš esmės yra analogiškos kaip ir Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytos garantijos nuomininkams; kad pareiškėja pareiškė valią nuomoti Kretingos rajono savivaldybei priklausančią ir pareiškėjai pasiūlytą patalpą, t. y. pareiškėja sutiko su siūloma Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatyta valstybės garantija nuomininkams; kad pareiškėjai valstybės garantija – neatlygintinas kitos gyvenamosios patalpos suteikimas, buvo suteikta ir įvykdyta. Mano, kad Aprūpinimo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos dėl valstybės garantijų suteikimo, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą asmenims, iškeldinamiems iš savininkui grąžintinų patalpų, nėra viena kitą pakeičiančios, todėl akivaizdu, kad su šeima iškeldinta iš savininkui grąžintinų patalpų, apeliantė negavo neatlygintinai kito gyvenamojo būsto, nes 1998 m. gruodžio 31 d. apeliantė gyvena nuomojamame atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose. 2) Pažymėjo, kad „Dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra plačiai pasisakęs 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010. 3) Kadangi būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Įstatymo reikalavimų, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.

12Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas visa apimtimi. Atsiliepimą grindė argumentais, iš esmės analogiškais išdėstytiems atsiliepimuose pirmosios instancijos teismui.

13IV.

14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą atmetė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1987 m. spalio 5 d. buvo gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomininke. Pareiškėja buvo įtraukta į Kretingos rajono ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. sudarytą sąrašą asmenų, gyvenusių grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - ) apylinkėje. 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja pasirašė neterminuotą 58,17 kv.m. gyvenamosios patalpos ( - ), nuomos sutartį. 1999 m. balandžio 27 d. Kretingos rajono tarybos sprendimu Nr. 51 į buvusį ( - )pastatą, esantį adresu ( - ), t. y. į pastatą kuriame iki 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja nuomojo gyvenamąsias patalpas, buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jis grąžintas natūra ( - ). Valstybės garantijų grąžintinų natūra gyvenamųjų namų ar jų dalių, butų nuomininkams išdavimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – Kompensacijų įstatymas). Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad Atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius [...] nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintiname name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Kompensacijų įstatymas numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui, priimant sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą (jo dalį), kartu išduoti valstybės garantiją tik tokiam nuomininkui, kuris gyvena savininkui grąžintiname name, jo dalyje ar bute. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja negyvena savininkui grąžintiname name (jo dalyje). Pareiškėja, dar iki priimant sprendimą dėl pastato grąžinimo savininkui, Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu, išsinuomojo ir išsikėlė gyventi į kitą gyvenamąją patalpą, todėl kolegijos vertinimu, ji neturi subjektinės teisės į valstybės garantiją. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti valstybės garantiją. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo šią administracinę bylą, nors ir remdamasis kitais motyvais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nenustatyta.

16V.

17Pareiškėja 2015 m. birželio 25 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015; pareiškėjos skundą tenkinti.

18Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs iš esmės analogiško turinio skundą administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo tenkino pareiškėjų skundą ir įpareigojo Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją). Priimant minėtą sprendimą buvo remiamasi išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015, pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 2015 m. gegužės 20 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip: „Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjų E. L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti. Panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5984. Įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti E. L. Ž. ir A. Ž. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją).“

19Pareiškėja mano, kad vėliau išnagrinėtose bylose suformuota praktika yra reikšminga ginčo situacijai ir atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą yra būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21VI.

22Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

23Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

25Nagrinėjamu atveju byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – 2015 m. kovo 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015. Šia nutartimi buvo atmestas pareiškėjos M. R. apeliacinis skundas ir paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas, kuriuo buvo atmesti pareiškėjos reikalavimai.

26Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą pateikė 2015 m. birželio 25 d. Pareiškėjos manymu, 2015 m. kovo 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atnaujinti prašymo padavimo terminą. Pareiškėja paaiškino, kad apie padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą sužinojo jau pasibaigus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui. Savo argumentus dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo pareiškėja grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, kurioje teismas iš esmės priešingai aiškino ir taikė tas pačias teisės normas, kurios buvo aiškinamos ir taikomos administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015. Pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015 2015 m. gegužės 20 d. buvo priimtas papildomas sprendimas, nuo kurio priėmimo pareiškėja ir skaičiavo prašymo pateikimo terminą.

27LVAT praktikoje aplinkybės apie padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį įtakos priimti neteisėtą nutartį paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–73/2012). Šiuo atveju, kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 priimta 2015 m. kovo 4 d., tai reiškia, kad prašymas atnaujinti procesą šioje byloje turėjo būti paduotas iki 2015 m. birželio 4 d. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2015 m. birželio 25 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminą.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytus argumentus, atsižvelgdama į tai, kad terminas praleistas nežymiai, nesant duomenų, kad pareiškėja piktnaudžiauja savo teisėmis, remdamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais nusprendžia atnaujinti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą.

29Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (pvz., 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (pvz., 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

30Motyvuodama prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-409-552/2015, 2015 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 aiškinant ir toms pačioms faktinėms aplinkybėms kaip ir nagrinėjamoje byloje taikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio nuostatas, numatančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinose gyvenamosiose patalpose, priėjo priešingos išvados, nei administracinę bylą Nr. eA-614-525/2015 nagrinėjusi teisėjų kolegija.

31Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 buvo nustatyta, kad pareiškėja prašė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Savivaldybės administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos šeima iki 1998 m. gruodžio 31 d. gyveno name, esančiame ( - ), kuris buvo Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 57 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ grąžintas reabilituotiems asmenims. Pareiškėjos šeima buvo laikoma nuomininkais, gyvenančiais grąžintinuose buvusiems savininkams namuose. Pareiškėjos šeima nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena bute, nuosavybės teise priklausančiame Kretingos rajono savivaldybei, esančiame adresu ( - ), kuris jos sutikimu ir Kretingos r. mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 627 „Dėl ( - ) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ bei 1998 m. gruodžio 31 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi buvo suteiktas neterminuotai nuomotis pareiškėjai už tam tikrą mokestį, mokamą kiekvieną mėnesį.

32LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 konstatavo, kad pareiškėja patenka tarp asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją ir jos teisė į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į Atstatymo įstatyme ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, galėjo būti įgyvendinama suteikiant pareiškėjai valstybės garantiją, be to, pareiškėja galėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakyti nuo valstybės garantijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai aktualiu metu, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentu – 1998 m. gruodžio 31 d., nuomos sutarties sudarymas Atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas kaip viena iš valstybės garantijos formų. Įprastų nuomos santykių, kaip vienos valstybės garantijų formos nenumatė ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusi 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų įstatymo redakcija. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie jos teisę į valstybės garantiją, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų nuo tokios teisės atsisakiusi. Nesant duomenų, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jos teisę gauti valstybės garantiją, nėra pagrindo teigti, kad pasirašiusi 1998 m. gruodžio 31 d. nuomos sutartį ji de facto atsisakė valstybės garantijos arba sutiko, kad nuomos sutarties sudarymas laikytinas tinkamu valstybės garantijos įgyvendinimu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama nuomos sutartį pareiškėja faktiškai pasirinko vieną iš Kompensacijų įstatyme numatytų valstybės garantijų formų. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, ši garantija jai buvo nepagrįstai nesuteikta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

33Administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 pareiškėja prašė panaikinti atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (4.1.23)D3-5985 ir įpareigoti Administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio ( - ), nuomininkei M. R. bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nustatyta, kad pareiškėja M. R. buvo įtraukta į Kretingos rajono ( - ) apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. sudarytą sąrašą asmenų, gyvenusių grąžintinuose buvusiems savininkams gyvenamuosiuose namuose ( - ) apylinkėje. Pareiškėja prašė jos šeimai suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis ir nurodė, jog nuo 1987 m. spalio 5 d. ji yra gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), nuomininke. Piliečio, pageidaujančio gauti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, anketoje pareiškėja pažymėjo, kad pageidauja išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus. Iš prašymo suteikti gyvenamąją patalpą turinio nustatyta, jog pareiškėja jai ir jos šeimai suteikti kitą gyvenamąją patalpą prašė, kadangi, anot jos, gyvenimo sąlygos ( - )priklausančiame gyvenamajame name buvo labai blogos, namas avarinės būklės, neremontuojamas, daug metų buvo visai nešildomas, o sergančiai jos dukrai reikalingos geresnės gyvenimo sąlygos. Byloje pateiktame pasižadėjime yra pažymėta, kad pareiškėja sutinka nuomoti Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomą gyvenamąją patalpą. 1998 m. gruodžio 31 d. pareiškėja pasirašė neterminuotą 58,17 kv. m gyvenamosios patalpos ( - ), nuomos sutartį. 1999 m. balandžio 27 d. Kretingos rajono tarybos sprendimu Nr. 51 į buvusį ( - ) pastatą, esantį adresu ( - ), buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jis grąžintas natūra ( - ).

34Bylą nagrinėjusi LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja, dar iki priimant sprendimą dėl pastato grąžinimo savininkui, Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu, išsinuomojo ir išsikėlė gyventi į kitą gyvenamąją patalpą, todėl kolegijos vertinimu, ji neturi subjektinės teisės į valstybės garantiją. Dėl to atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti valstybės garantiją.

35Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2015 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 galimai netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias garantijas nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute.

36Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (originali įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais.

37Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje (1998 m. birželio 16 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis.

38Pažymėtina, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1419-858/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).

39Remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų kolegija vertina, kad LVAT teisėjų kolegija, nusprendusi, jog pareiškėja neturi subjektinės teisės į valstybės garantiją, galimai netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

40Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 156 straipsnio 2 dalimi, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

Nutarė

41Tenkinti pareiškėjos M. R. prašymą atnaujinti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą.

42Pareiškėjos M. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 tenkinti.

43Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 pagal pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. Ž. ir G. Ž. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

44Bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

45Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja M. R. į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi... 5. Atsakovas Administracija atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimus prašė... 6. II.... 7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu... 8. Teismas apibrėžė, kad ginčas kilo dėl valstybės garantinio dokumento... 9. III.... 10. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundžiamą... 11. Apeliaciniame skunde pareiškėja: 1) nesutiko su pirmosios instancijos teismo... 12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjos... 13. IV.... 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi... 15. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1987 m. spalio 5 d. buvo gyvenamosios... 16. V.... 17. Pareiškėja 2015 m. birželio 25 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam... 18. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,... 19. Pareiškėja mano, kad vėliau išnagrinėtose bylose suformuota praktika yra... 20. Teisėjų kolegija... 21. VI.... 22. Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar... 23. Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant... 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios... 25. Nagrinėjamu atveju byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra užbaigta... 26. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą pateikė 2015 m. birželio 25 d.... 27. LVAT praktikoje aplinkybės apie padarytą esminį materialinės teisės normų... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytus argumentus,... 29. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti... 30. Motyvuodama prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu pareiškėja... 31. Administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 buvo nustatyta, kad pareiškėja... 32. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime... 33. Administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 pareiškėja prašė panaikinti... 34. Bylą nagrinėjusi LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja, dar... 35. Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2015 m. kovo 4 d. nutartyje... 36. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (originali įstatymo redakcija) buvo... 37. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje (1998 m. birželio 16 d.... 38. Pažymėtina, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam... 39. Remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų... 40. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 41. Tenkinti pareiškėjos M. R. prašymą atnaujinti prašymo atnaujinti procesą... 42. Pareiškėjos M. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje... 43. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-614-525/2015 pagal... 44. Bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.... 45. Nutartis neskundžiama....